Ekonomika ir ekonomikos teorija

pasiskirstymas, mainai.
teisingai tvarkyti ūkį.
Ekonomikos pradžia ten, kur atsiranda žmonių tarpusavio santykiai dėl įvairių produktų gamybos,
mainų, paskirstymo tarp visuomenės narių. Šia prasme ekonomika yra tokia pat sena, kaip ir žmonių
visuomenė, o ekonominė mintis vystėsi kartu su kitomis mąstymo apie visuomenę formomis.
Ekonominės minties elementų galime rasti tautosakoje, religijoje, ūkio tvarkymo nuostatose, įstatymų
rinkiniuose. Ryškesnius ekonomikos teorijos pradmenis aptinkame senovės graikų filosofų Ksenofonto,
Platono bei Aristotelio darbuose. Aristotelis (384-322 pr.m.e.) savo raštuose pirmą kartą mėgino
teoriškai įprasminti ekonominę graikų santvarką. Jis pirmasis išanalizavo tuometinės visuomenės
ekonominius reiškinius ir tapo pirmuoju mokslo istorijoje ekonomistu. Aristotelio, kaip ekonomisto,
nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis išaiškino kai kurias ekonomikos teorijos kategorijas (prekė, pinigai,
kaina, kapitalas, mainai ir pan.) ir tam tikru mastu parodė jų ryšį.
Tačiau ekonomikos kaip mokslo pradininku yra pripažįstamas anglų ekonomistas Adomas Smitas
(Adam Smith, 1723-1790), kuris pirmasis sujungė visas savo laikmečio ekonomines žinias į vieningą
visumą – teorinę sistemą, kurią išdėstė žinomame veikale Tautų turto prigimties ir priežasčių
tyrinėjimas (1776). Šiame veikale ekonomikos augimą, o tuo pačiu ir tautos turto didėjimą, Smitas
siejo su efektyviu išteklių panaudojimu ir darbo našumo didinimu. Labai svarbi yra Smito idėja apie
darbo pasidalijimą (specializaciją) kaip priemonę darbo našumui didinti, kuri (ši idėja) buvo labai
pažangi, formuojantis tuometiniams kapitalistiniams gamybiniams santykiams, bei neprarado savo
aktualumo ir dabar. Be to, Smitas ir jo pasekėjai – Deividas Rikardas (David Ricardo, 1772-1823),
Džonas Milas (John Stuart Mill), Žanas Sėjus (Jean Baptiste Say) ir kt. tikėjo, kad laisva
nereguliuojama rinka, savanaudiški rinkos dalyvių interesai bei nevaržoma konkurencija – tai pačios
palankiausios sąlygos ūkiui efektyviai vystytis. Turbūt, daug kam iš jūsų yra girdėta „nematomos
rankos“ metafora, kurią Smitas naudojo aukščiau minėtoje knygoje, siekdamas aprašyti rinkos ūkio
funkcionavimą. „Nematoma ranka“ – tai rinkos santykiai, mechanizmas, kuris skatina gamintojus
gaminti tokias prekes, kurios reikalingos vartotojams, ir ne dėl to, kad jiems rūpi vartotojų ar
visuomenės gerovė, bet tikintis iš to asmeninės naudos. Pasak Smito, „žmogus galvoja tik apie savo
uždarbį, (...), bet nematoma rinkos ranka jam...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!