Mikro ir makroekonomika. Ekonomikos modeliai ir praktika

1.Ekonomikos sąvoka. „Ekonomika“ kilęs iš graikų kalbos: „oikos“-būstas, ūkis, „nomos“-valdymo, tvarkymo menas. Bet kuriame ūkyje visada iškyla pasirinkimo problema“ ką gaminti, kaip gaminti iš esamų išteklių ir kam paskirstyti produktus. Aukštą išsivystymo lygį pasiekusių šalių universitetų vadovėliuose ekonomikos mokslo objektas apibūdinamas įvairiai, tačiau daugiausiai taip:ekonomika-tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausią. Tai mokslas apie tai, kaip žmonėms geriau apsirūpinti maistu, būstu, rūbais ar kitais būtinais dalykais, kaip spręsti su tuo susijusias problemas. Geriau suvokti ekonomikos mokslo paskirtį padeda dilemos „sviestas ir patrankos“ pavyzdys. Įsivaizduokime, kad gaminame tik du produktai-sviestas ir patrankos. Visus pasiekiamus išteklius panaudojus sviesto gamybai bus gauta QS tonų. O visus išteklius panaudojus patrankų gamybai-pagaminta QP patrankų. Atidėkime šiuos dydžius koordinačių sistemoje Sakykim, dalį išteklių panaudojus sviesto, o kitą dalį-patrankų gamybai, gaunamas taškas A, esant kitokiam išteklių paskirstymui, -B ir t.t. Jeigu buvo panaudoti visi ištekliai, tai sujungus tuos taškus gaunama gamybos galimybių kreivė. Taškas D nepasiekiamas, nes tokio kiekio sviesto ir patrankų gamybai neužteks išteklių. Taškas E reiškia, kad ištekliai naudoti neefektyviai. Gamybos galimybių kreivė yra išsigaubusi dėl ribinio našumo mažėjimo dėsnio 2.Mikro ir makroekonomika. Yra skiriamos dvi ekonomikos teorijos dalys. Tai mikroekonomika ir makroekonomika. Mikroekonomika nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų- individualių vartotojų, įmonių, išteklių savininkų, ekonomikos šakų-elgseną, bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas. Pagrindinis mikroekonomikoje taikomas metodas individų elgsenos pasekmių įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal tobulą individualių ekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Mikroekonomika-mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį, veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką. Makroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas(BNP), infliacijos tempas, vartojimo kainų indeksas, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, darbo našumas, valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas ir kt. Makro įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonominis augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tikslai kaip[ pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio) augimo tempai, ekonominė laisvė-teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir pan. Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Kiekvieno demokratinės visuomenės piliečio pareiga-rinkimuose balsuoti už tuos kandidatus į valstybės valdžios postus, kurie siūlo ir pajėgūs įgyvendinti labiausiai pagrįstą politiką siekiant šių tikslų. Ekonomikos išmanymas yra pilietinė pareiga. 3.Ekonomikos modeliai ir praktika. Teorija arba modelis yra supaprastintas tikrovės atvaizdas. Mokslinėje teorijoje, remiantis realaus gyvenimo stebėjimais, pasirenkamas tyrimo objektas bei apibrėžiami jo pagrindiniai ryšiai su kitais objektais. Kadangi realybė be galo sudėtinga, teorijoje abstrahuojamasi nuo mažiau reikšmingų tiriamo objekto bruožų. Yra tokie teorijos formavimosi etapai:1.Faktų stebėjimas. 2.Teorijos formulavimas. 3.Teorijos patikrinimas. 4.Teorijos taikymas. Kurdami teorijas, ekonomistai dažnai vartoja lotynišką sąvoką “ceteris paribus“, kuri reiškia prielaidą, kad kiti veiksniai išlieka pastovūs. Pvz. Išaugus kainai, daugumos prekių paklausos kiekis kinta jei kiti veiksniai išlieka nepakitę. Tikrinant ir praktiškai taikant teorijas, visada reikia turėti galvoje, kad „ceteris paribus“ gali būti ir neišlaikytas. Pvz. Prekės X paklausos kiekis gali nepasikeisti, jei sparčiau brangs prekės X pakaitai. Ekonominius rodiklius, pvz. Vario kaina biržoje, galima išdėstyti chronologiškai. Iš čia sužinosime kaip keitėsi kaina per mus dominantį laikotarpį. Dažnai nagrinėjama ir kitokių veiksnių įtaka ekonominiams rodikliams. Kartais, norint palyginti įvairių dydžių kitimą, naudojamasi indeksu. Indeksas-skaičius, parodantis, kiek kartų nagrinėjamas rodiklis skiriasi nuo bazinio, t.y. nuo rodiklio dydžio tuo laikotarpiu, su kuriuo lyginame. Pvz. Jei kas nors prieš trejus metus kainavo 2 litus, o dabar-3 litus, tai tos prekės kainos indeksas bus 3/2=1,5. Kai kurie rodikliai apskaičiuojami kaip vidurkiai. Pvz. Rinkoje esančių prekių ir paslaugų vartojimo kainų indeksą Ivk apskaičiuotume pagal šią formulę: Čia i-prekių rūšių skaičius vartotojo krepšelyje; qi-i-tosios prekės kiekis vartotojo krepšelyje; P0i ir P1i-i-tosios prekės kainos, baziniu ir nagrinėjamu laikotarpiu. Toks rodiklis įgalina išvengti kainų įtakos vertinant gyvenimo lygio kitimą. 4.ekonomika ir ekonominis elgesys. Mikroekonomikos teorijoje laikomasi nuostatos, kad kiekvienas individas elgiasi racionaliai: tai yra, kad vartotojai, verslininkai, firmų valdytojai, išteklių savininkai ir kiti ekonomikos veikėjai, vadovaudamiesi savo interesais, siekia maksimizuoti gaunamą pasitenkinimą. Tai viena iš pagrindinių ekonomikos aksiomų. Racionalaus vartotojo samprata apima ne tik tai, kad vartotojo tikslas yra gauti maksimalų pasitenkinimą, bet ir tai, kad racionalus vartotojas žino savo norus vienų ar kitų ekonominių gėrybių atžvilgiu. Pvz. reikia taip, kad neviršydamas savo turimų pajamų įsigytų tokią prekių kombinaciją, kuri atneštų jam maksimalų pasitenkinimą. Racionalus įmonės elgesys tai toks elgesys, kuris leidžia gauti maksimalią naudą įmonei. Dažnai tokios naudos kriterijus yra ilgo laikotarpio pelnas. Ekonomistai teigia jog racionali vyriausybė yra tokia, kurios tikslas-taip reguliuoti ekonomikos „žaidimo taisykles“ ir atlikti kitas funkcijas, kad šalies piliečių gerovė būtų maksimali . Ekonominė racionalumo samprata besąlygiškai reikalauja, kad individas spręstų racionaliai, palygindamas naudą su sąnaudomis. Savanaudiškas individų elgesys yra ribojamas. Kiekviena visuomenė suformuoja įstatymų, taisyklių, papročių sistemą, kuri apriboja bei susilpnina savanaudiškumą. Šioje sistemoje vieną svarbiausių vietų užima nuosavybės teisių struktūra. Nuosavybės teisė į kokį nors objektą reiškia, kad savininkas gali su tuo objektu atlikti tuos veiksmus, kuriuos leidžia visuomenės įstatymai. Kartu apribojamos kitų individų galimybės pasinaudoti tuo objektu. 5. Pozityvioji ir normuojančioji ekonomika. Ekonomikos teorija be grynai teorinės, analitinės paskirties, esamos ekonomikos sistemos analizės, plėtotės prognozių-turi atsakyti į klausimą:“Ar gerai veikia ekonomika?“ Dėl šios priežasties ekonomika tampa dvipuse-pozityviąją ir normuojančiąją. Normuojančioji ekonomika susijusi su etikos dalykais, tai yra siekia atsakyti į klausimą:“Kaip ekonomika ar jos dalis turi veikti?“ Pozityvioji ekonomika apima mokslinę ekonomikos pusę-aiškina bei numato ekonomikos reiškinius, tai yra siekia atsakyti į klausimą:“Kaip ekonomika ar jos dalis veikia?“ Dėl šių ekonomikos pusių sąveikos daugelyje išsivysčiusių šalių vykdoma antimonopolinė, mokesčių, subsidijų, komunalinio ūkio reguliavimo politika ir taikomos kitos priemonės, kurios toje šalyje laikomos teisingomis. 6.Rinkos subalansavimas ir kainos. Tai, kaip visuomenė sprendžia pagrindinę ekonomikos problemą-ribotų išteklių paskirstymą tarp konkuruojančių tikslų-priklauso nuo visuomenės ekonomikos sistemos, kurią savo ruožtu formuoja: 1.Gamtiniai ištekliai. 2.Gyventojų mažius, kvalifikacija, išsilavinimas ir kt.. 3.Turimas gamybos aparatas, atsargos. 4.Istorija, kai ilgainiui susiklosto atitinkamai individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto paskirstymas. 5.Institūcinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai ir kt. Vienas pagrindinės ekonomikos problemos sprendimo būdų-sukoncentruoti visus sprendimus viename centre, o kitas-visiškai decentralizuoti rinkos sistemą. Antruoju atveju pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ir gali mokėti už prekę ar paslaugą, o pardavėjas-už kokią kainą apsiima gaminti ir parduoti tą prekę. Rinkoje pirkėjai su pardavėjais susitinka ir mainosi prekėmis bei paslaugomis. Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja-norimų pirkti ir norimų parduoti prekių kiekiai tampa lygūs. Tokioje sistemoje pagrindinė kainos funkcija yra individų sprendimų, lemiančių gamybą ir vartojimą, suderinimas. Be to kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie nevobulą visuomenės išteklių naudojimą, kadangi parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas-sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę. Ketvirta kainos funkcija-pajamų perskirstymas, pavyzdžiui, žemės, darbo jėgos ar kitų išteklių savininko naudai. Jeigu iš anksto neįmanoma nustatyti kokios nors gėrybės kainos, todėl netišku, kam ją atiduoti, taikoma tokia rinkos forma aukcionas. Čia gėrybės plaukia tiems, kurie pasiryžę daugiau sumokėti. Sandorio kaštai. Rinkos klaida. Nepakanka rinką suprasti tik kaip vietą, kurioje susitinka pirkėjas ir pardavėjas bei pasikeičia prekėmis, paslaugomis ar maino jas į pinigus. Šiuolaikinėje visuomenėje rinka ištisas kompleksas specializuotų rinkų-nuo fondų biržos iki apmokėjimo kirpėjui-apima visus veiksmus, atliekamus keičiant prekes ar paslaugas ir pinigus. Kadangi rinkoje ir perkama ir parduodama savo noru, vadinasi, rinkoje yra tik laimėtojai. Mainai kainuoja tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Šie kaštai vadinami sandorio kaštais. Jie apima:1.Sąnaudas, būtinas potencialiam pirkėjui ar pardavėjui surasti. 2.Prekės savybių nustatymo sąnaudas. 3.Sąnaudas, atsirandančias prekę parduodant pirkėjui bei nustatant, o vėliau ir užtikrinant nuosavybės teisę į prekę. Kai kurioms prekėms rinka neegzistuoja, kadangi sandorio kaštai viršija naudą, gaunamą prekiaujant preke. Toks atvejis vadinamas rinkos klaida. 7.Tobulosios konkurencijos ekonomikos bruožai ir sandara. Tobulosios konkurencijos ekonomika-tai decentralizuotos kainodaros sistema, kurioje nėra išorinės prievartos, o ką gaminti, ką vartoti, kam parduoti ir pan. Sprendžia individualūs vartotojai, įmonių vadovai, išteklių savininkai. Taip būna, kai:1.Pardavėjų ir pirkėjų yra daug ir kiekvienas iš jų užima nedidelę rinkos dalį. 2.Nėra įėjimo ir išėjimo iš rinkos barjerų. 3.Nė vienas pirkėjas ar pardavėjas negali pakeisti kainos, nes neturi monopolinės valdžios rinkai. 4.Prekės mainomos tik pagal jų kokybę ir kainą t.y. pirkėjai ir pardavėjai yra anoniminiai. 5.Egzistuoja visų prekių ir paslaugų rinkos. 6.Nauda individui sutampa su nauda visuomenei, t.y. susumavę individualių vartotojų gaunamą naudą gauname ir visuomenės naudą ar kaštus. 7.Sandorio kaštai lygūs nuliui. 8.Ištekliai tiesiogiai, be tarpininkų priklauso vartotojams. Vienas pagrindinių skiriamųjų tobulosios konkurencijos bruožų yra tai, kad nė vienas pirkėjas ar pardavėjas neturi valdžios rinkai. Tobuloji konkurencija yra teorinė abstrakcija. Iš tikrųjų tokios rinkos neegzistuoja. Tačiau panašių į šį modelį yra nemažai. Tobulosios konkurencijos ekonomikoje galima skirti šias pagrindines rinkas: 1.Vartojimo prekių ir paslaugų. 2.Tkių gamybos veiksnių, kaip žaliavos, pusgaminiai, įrenginiai ir pan. 3.Darbo. 4.Nuosavybės teisių į išteklius. Viena iš šios rinkos dalių-fondų birža. 5.Paslaugų, kurias teikia ištekliai, nuomos. Šiai rinkų grupei priklauso paskolų rinka. Trūkstant bent vienos iš šių rinkų tobulosios konkurencijos ekonomika negalėtų egzistuoti. 8.Ekomominių srautų judėjimas ratu. Daugybėje ekonomiką sudarančių tarpusavyje susijusių rinkų galime išskirti dviejų pagrindinių srautų judėjimą ratu-į vieną pusę juda prekės ir paslaugos į kitą pinigai. Kaip matome iš paveikslo vidinis ratas atspindi išteklių teikiamų paslaugų ir vartojimo prekių judėjimą. Išorinis ratas atspindi priešinga kryptimi vykstantį pinigų judėjimą. Matome, kad vartotojų išlaidos tampa firmų pajamomis. O firmos už jas parduoda vartotojams prekes ir iš gautų pajamų išmoka atlyginimus bei gauna pelną. Todėl labai svarbu, kad pinigų judėjimas būtų gerai suderintas su prekių judėjimu. Tobulosios konkurencijos rinkoje visi subjektai priklauso vienas nuo kito. Sutrikus bent vienai grandžiai, sutrikdomas ir kitų grandžių darbas. Kainos, už kurias perkami produktai, priklauso nuo jų gamybos kaštų, vartotojų pajamų bei poreikių, pasireiškiančių tų produktų paklausa. 9.Paklausos dėsnis ir paklausos kreivė. Rinkos subjektų-pirkėjo ir pardavėjo interesai rinkoje reiškiasi pasiūlos ir paklausos forma. Paklausa-prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali pirkti, ryšys su kaina, užkurią ši prekė perkama. Paklausa reiškiasi ne tik vartotojo norru, siekimu įsigyti konkrečią prekę. Reiškia turėti ir pakankamai pinigų prekei pirkti. Kaina nėra vienintelis perkamą prekės kiekį lemiantis veiksnys. Prekės paklausą rinkoje sąlygoja kitų prekės kainos, vartotojo pajamos ir jų kitimas, vartotojo poreikiai, skonis mada, numatomas kainų pasikeitimas ir kiti veiksniai. Matematiškai prekės paklausa aprašoma paklausos funkcija. Paklausos funkcija vadiname priklausomybę nuo ją lemiančių veiksnių: QDA=f(PA,PB...PZ,Y,T,...); čia QDA-A prekės paklausos kiekis; PA-prekės kaina; PB...PZ-kitų prekių kainos; Y-pirkėjų piniginės pajamos; T-skonis ir mada; ...-kiti veiksniai. Paklausos analizei taikoma „ceteris paribus“ prielaida:kai visi veiksniai, išskyrus vieną, laikomi pastoviais. Kitiems veiksniams esant nekintamiems, kaina yra svarbiausias veiksnys, turintis poveikio paklausos dydžiui. Iš čia išeina, kad QDA=f(PA). Ši funkcija rodo prekės kainos ir prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali pirkti priklausomybę. Šią priklausomybę apibūdina paklausos dėsnis. Paklausos dėsnis tvirtina, kad paklausos kiekis auga kainai mažėjant ir mažėja kainai didėjant, t.y. paklausos dėsnis teigia: δ QDAq1, o esant kainai P2-q21>q2. Paklausa d1 yra didesnė negu paklausa d. Geometriškai paklausos padidėjimas vaizduojamas paklausos kreivės poslinkiu į dešinę, o pakalusos sumažėjimas-poslinkiu į kairę. Pirkėjo pajamos ir jų kitimas. Padidėjusios pirkėjo pajamos leidžia pirkti daugiau ir normalios kokybės, brangesnių prekių. paveiksle paklausos kreivė d vaizduoja pradinį pirkėjo pajamų lygį. Pajamoms išaugus, pirkėjas gali pirkti už tą pačią kainą daugiau tos rūšies prekės vienetų. Esant bet kokio dydžio kainai, paklausa prekei išauga, nes padidėja pajamos. Paklausos padidėjimą, pirkėjo pajamoms išaugus, rodys paklausos kreivės poslinkis į dešinę. Aukštesnės kokybės preke laikoma prekė, kurios perkama daugiau, kai pajamos padidėja. Žemesnės kokybės preke laikoma prekė, kurios perkama mažiau, kai pajamos didėja. Kitų prekių kainos ir jų kitimas. Tarpusavyje susijusių prekių kainų pasikeitimo poveikis yra skirtingas ir priklauso nuo to, ar prekės yra pakaitai ar tik papildančios viena kitą jas vartojant. Jei dvi prekės tenkina tuos pačius poreikius ir keičia viena kitą jas vartojant, jos vadinamos pakaitais. Papildančios viena kitą prekės vartojamos kartu kaip komplektas. 11.Rinkos paklausa. Bendrąją rinkos paklausą formuoja individualiosios pirkėjų paklausos. Žinoma, ne visi gyventojai perka ir vartoja vienodai. Nors esama skirtumų, įvairių pirkėjų paklausos gali būti sumuojamos ir taip nustatoma bendroji rinkos paklausa. Geometriškai nustatyti bendrąją rinkos paklausą galima horizontaliai sudėjus įvairių vartotojų paklausos kreives. Paveiksle pavaizduotas prekės A rinkos paklausos sudarymo procesas. Kainai mažėjant nuo P1 iki P2 rinkos paklausą lemia tik pirmo vartotojo paklausa, nes antrajam vartotojui prekė A yra per brangi. Kainai toliau mažėjant rinkos paklausą lemia abiejų vartotojų paklausos kiekiai. Esant kainai P3 rinkos paklausa yra lygi paklausų kiekių , kurie pažymėti atkarpomis (1) ir (2) sumai, kuri atitinka pirmojo ir antrojo vartotojo paklausą. Brėžinys rodo, kad įvairių vartotojų tos pačios prekės paklausa yra skirtinga. Pvz. Pirmajam pirkėjui ši prekė yra labai reikšminga, todėl ir jos paklausa pradeda formuotis esant aukštai kainai ir menkai keičiasi kainai mažėjant. Antrajam pirkėjui ši prekė yra mažiau svarbi. Todėl jo paklausa susidaro esant neaukštai kainai ir daugiau priklauso nuo kainos kitimo. 12,Pasiūlos dėsnis ir jos kreivė. Pasiūlą formuoja gamintojas. Remdamasis potencialia prekės pakalusa ir kaina, gamintojas pasirenka prekės kiekį, kurį jis gamins ir siūlys rinkoje. Pasiūla tai prekės kiekio, kurį gamintojas nori ir gali parduoti rinkoje, ryšys su kaina, už kurią prekė parduodama. Pasiūlos funkcija vadinama pasiūlos priklausomybė nuo ją lemiančių veiksnių: QSA=f(PA,PB...PZ,PK,PL,K,T,N,...) čia QSA-A prekės pasiūlos kiekis; PA-A prekės kaina; PB...PZ-kitų prekių kainos; K-naudojimo technologija; T-mokesčiai ir dotacijos, valstybinis reguliavimas; N-gamtinės sąlygos; ...-kiti veiksniai. Jei visi veiksniai yra pastovūs išskyrus kainą, tai QSA=f(PA). Pasiūlos dėsnis tvirtina, kad kai prekės kaina didėja, esant kitoms vienodoms sąlygoms, pasiūlos kiekis taip pat didėja, o kai kaina mažėja, ir kiekis mažėja, t.y. δ QSA δPA >0. Pasiūlos lentelė-kainos ir pasiūlos kiekio, kurį gamintojas nori parduoti per tam tikrą laikotarpį, aprašymo būdas. Pasiūlos kiekis- prekių kiekis, atitinkantis kiekvieną kainą pasiūlos lentelėje. Pasiūlos kiekis matuojamas siūlomų prekių kiekiu per laiko vienetą. Lentelėje pateikta informacija apie prekės kainą ir kiekį, norimą parduoti per mėnesį. Variantai Kaina(P),Lt/vnt. Parduodamas prekių kiekis(q),vnt./mėn. A 9 8 B 7 6 C 6 5 D 4 3 E 2 1 Pasiūlos kreivė tai grafinis ryšio tarp prekės kainos ir pasiūlos kiekio per tam tikrą laikotarpį vaizdas. Paveiksle pavaizduota pasiūlos kreivė S, gauta abscisių ašyje atidėjus pasiūlos kiekio reikšmes o ordinačių – kainas, kurioms esant gaminamas ir siūlomas tam tikras prekių kiekis. Pasiūlos kreivės teigiamas nuolydis atitinka pasiūlos dėsnį. Pasiūlos kiekio pokyčiai gaminamo ir siūlomo prekės kiekio pasikeitimas pasikeitus prekės kainai, kai kiti veiksniai yra pastovūs. Pasiūlos kiekio pokyčius rodo taško judėjimas išilgai pasiūlos kreivės. Pasiūlos kreivė rodo minimaliai tinkamą kainą, kuri reikalinga gamybos išteklių išlaidoms padengti. Pasiūlos funkcija yra svarbi kaip teorinis modelis ir kaip praktinės analizės priemonė. 13.Pasiūlos veiksniai. Ne kainos veiksnių įtaką pasiūlai vaizduojame pasiūlos kreivės padėties pasikeitimu koordinačių sistemoje. Šiuo atveju, kiekvieną kainos reikšmę atitinka mažesnė arba didesnė pasiūla. Pvz., gamybos veiksnių kainų sumažėjimas pasiūlos kreivę pastumia į dešinę. Pasiūlos kiekio pokyčius, pasikeitus prekės kainai, vaizduoja taško (P,q) judėjimas išilgai pasiūlos kreivės. Pasiūlos pasikeitimą rodo pasiūlos kreivės S padėties koordinačių sistemoje pasikeitimas: pasiūlai didėjant-į dešinę, pasiūlai mažėjant-į kairę. Paveiksle pasiūlos kreivės S padėtis atitinka bazinį gamybos veiksnių kainų lygį. Taškai A ir B pasiūlos kreivėje S rodo gamybos apimties padidėjimą nuo q iki q2 , kai kaina padidėja nuo P iki P2. Kuo didesnė prekės kaina, tuo didesnis pasiūlos kiekis. Didėjant išteklių kainoms, pasiūla mažėja ir pasiūlos kreivė S vaizduojama kreive S1. Pasiūla S1 yra mažesnė nei pasiūla S, nes kiekvienai kainos reikšmei pasiūlos kiekis mažesnis už bazinį lygį. Išteklių kainoms mažėjant, pasiūla didėja: pasiūla S2 didesnė už pasiūlą S. Pagrindiniai veiksniai lemiantys pasiūlos kreivės poslinkius: Priežastys Efektas 1.gamybos išteklių kainų padidėjimas Pasiūlos kreivė pasislinks į kairę Gamybos išteklių kainų sumažėjimas Į dešinę Naujos technologijos Į dešinę Prekės pakaito kainos sumažėjimas Į dešinę Prekės pakaito kainos padidėjimas Į kairę Papildančios prekės kainos sumažėjimas Į kairę Papildančios prekės kainos padidėjimas Į dešinę Mokesčių didinimas Į kairę Mokesčių mažinimas Į dešinę Dotacijų didinimas Į dešinę Dotacijų mažinimas Į kairę 14.Rinkos pusiausvyros susidarymas. Rinkos mechanizmą suprasti padeda pasiūlos ir paklausos modelis. Šio modelio tikslas nustatyti prekės kainos ir kiekio tarpusavio santykį. Pusiausvyra čia pasiekiama tada, kai nėra prekės kainos ir perkamo ar parduodamo kiekio kitimo tendencijų. Jei rinkoje yra pusiausvyra, tai prekės kaina tokia, kad prekių kiekis, kurį gamintojai nori parduoti, sutampa su prekės kiekiu, kurį pirkėjai nori pirkti.. Esant pusiausvyrai, pirkėjai, norintys įsigyti prekę rinkos kaina, lengvai įgyvendina savo interesus, pardavėjai, norintys parduoti savo prekę šia kaina, nesunkiai suranda šiai prekei pirkėjų. Skirtingus pirkėjų ir pardavėjų interesus atspindinčios pasiūlos ir paklausos kreivės gali būti panaudotos rinkos pusiausvyrai grafiškai pavaizduoti. Tuo tikslu paklausos ir pasiūlos kreivės brėžiamos vienoje koordinačių sistemoje. Paveiksle pavaizduotas rinkos paklausos ir pasiūlos modelis. Šis modelis dažnai vadinamas Maršalo kryžiumi arba žirklėmis garsaus anglų ekonomisto garbei. Matome, kad rinka pasiekia pusiausvyrą paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taškę E. Šis taškas rodo prekės pusiausvyros kainą PE, kuriai esant bendrosios pakalusos kiekis sutampa su bendrosios pasiūlos kiekiu: QD= QS. Pusiausvyros kaina yra maksimaliai galima pirkėjui ir minimaliai tinkama gamintojui. Kainai nukrypus nuo pusiausvyros, pradeda veikti rinkos jėgos. Pirkėjas ir gamintojas ieško naują kainą atitinkančių prekės kiekių. Šios jėgos veikimas grąžina rinką į pusiausvyros būseną. Tarkime, kaina yra mažesnė už pusiausvyros kainą PE ir lygi P1. Tuomet paklausos kiekį rodys taškas d paklausos kreivėje D, o pasiūlos-taškas c pasiūlos kreivėje S. Už tokią kainą pirkėjai norėtų pirkti daugiau, negu pardavėjai parduoti, t.y. paklausa viršija pasiūlą: QD1>QS1, ir susidaro prekių trukumas, vadinamas pasiūlos trūkumu arba paklausos perteklius. Trūkumo mąstą parodo prekių kiekio, kurį pirkėjai norėtų pirkti esant tokiai kainai, ir prekių kiekio, kurį gamintojai norėtų parduoti už tą pačią kainą, skirtumas. Paveiksle atstumas cd rodo trūkumo dydį. Jei kaina yra P2, t. y. didesnė už pusiausvyros kainą, tai pasiūla viršija paklausą: QS2

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!