Ekonomikos sąvoka. Mikroekonomika ir makroekonomika

 1.1. EKONOMIKOS SĄVOKA Žodis "ekonomika" kilęs iš graikų kalbos: "oikos" - būstas, ūkis, "nomos" -valdymo, tvarkymo menas. Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta, - pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje buvo kaupiamas, apibendrinamas - formavosi ekonomikos mokslas: nuo ekonominių minčių senovės Egipto papirusuose iki naujausių Nobelio premijos laureatų darbų. Bet kuriame ūkyje visada iškyla pasirinkimo problema: ką gaminti, kaip gaminti iš esamų (dažniausiai ribotų) išteklių ir kam paskirstyti produktus. Jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių arba jei visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius, tuomet nebūtų ekonominių problemų. Aukštą išsivystymo lygį pasiekusių šalių universitetų vadovėliuose ekonomikos mokslo objektas apibūdinamas įvairiai, tačiau daugiausia taip: ekonomika (economics) - tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausią. Kitaip sakant, tai mokslas apie tai, kaip žmonėms geriau apsirūpinti maistu, būstu, rūbais ir kitais būtinais dalykais, kaip spręsti su tuo susijusias problemas. Šiek tiek geriau suvokti ekonomikos mokslo paskirtį padeda dilemos "sviestas ar patrankos" pavyzdys. Įsivaizduokime ekonomiką, kai gaminami tiktai du produktai - sviestas ir patrankos. Visus pasiekiamus išteklius panaudojus sviesto gamybai, tarkime, jo bus gauta Qs tonų, o visus išteklius panaudojus patrankų gamybai - pagaminta Qp patrankų. Atidėkime šiuos dydžius koordinačių sistemoje (1.1 pav.). Sakykim, dalį išteklių panaudojus sviesto, o kitą dalį - patrankų gamybai, gaunamas taškas A, esant kitokiam išteklių paskirstymui, - B ir t.t. Jeigu buvo panaudoti visi ištekliai, tai sujungus tuos taškus gaunama gamybos galimybių kreivė. Taškas D nepasiekiamas, nes tokio kiekio sviesto ir patrankų gamybai neužteks išteklių. Taškas E reiškia, kad ištekliai naudoti neefektyviai. Gamybos galimybių kreivė yra išsigaubusi dėl ribinio našumo mažėjimo dėsnio. Pavyzdžiui, norint pasiekti Qs sviesto gamybos tašką, reikės didinti sviestą gaminančių darbininkų, atitinkamai mažinant patrankų gamintojų, skaičių. Tačiau kiekvieno papildomo sviesto gamintojo sukuriamas gamybos prieaugis mažės, nes geriausi sviesto gamintojai jau yra įsidarbinę šioje gamyboje, todėl naujieji yra mažiau įgudę. Aišku, gali būti ir kitų našumo mažėjimo priežasčių. Tobulėjant sviesto bei patrankų gamybos technologijai, kreivė judės rodyklėmis parodyta kryptimi, nes bus galima, turint tuos pačius išteklius, pagaminti daugiau produktų. Visuomenė turės pasirinkti kurį nors gamybos galimybių kreivės tašką, nes priešingu atveju ištekliai būtų naudojami neefektyviai. Konkretaus kreivės taško pasirinkimas, priklausys nuo visuomenės poreikių ir jų tenkinimo būdo. 1.2. EKONOMIKOS SISTEMOS Tai, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų, priklauso nuo ekonomikos sistemos. Nuo jos priklauso ir atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus - ką, kaip ir kam gaminti. Ekonomikos sistemos dažniausiai skirstomos į keturis pagrindinius tipus: papročių, grynojo kapitalizmo, komandinę ir mišriąją ekonomikos sistemas. Papročių (traditional economy) sistemoje ekonominės problemos sprendžiamos remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis. Kai kuriose šalyse susidariusios kastos, kurios lemia žmogaus vietą visuomenėje. Pereiti iš vienos kastos į kitą būna sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Grynoji kapitalistinė (pure capitalism) ekonomikos sistema remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės institucijos ar kitos grupės visiškai nesikiša į ekonomiką. Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti tokia gamybine veikla, kokia tik nori, jei turi tam lėšų. Jei yra paklausa, galima verstis savo verslu, jei ne, teks nutraukti verslą, kai pasibaigs pinigai. Grynojo kapitalizmo visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis - užtikrinti normalų pelną. Esant komandinei (command) ekonomikos sistemai, visus sprendimus dėl to, ką, kaip ir kam gaminti, priima vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Vietoje rinkos stimulų šiuo atveju naudojamos centrinių valdymo institucijų komandos. Gyvenime ilgesnį laiką negalėtų egzistuoti nei grynai kapitalistinė, nei grynai komandinė sistema. Pirmoji gana greitai suformuotų įvairias grupuotes, siekiančias dominuoti rinkose (šio proceso mechanizmas paaiškės iš tolesnių knygos skyrių, kuriuose aptariamas verslininko racionalus elgesys monopolijos, duopolijos ir panašiose rinkose). Komandinėje sistemoje atsiranda neįveikiamų problemų, kai bandoma viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl tose šalyse, kurios priskiriamos prie komandinės sistemos grupės, greta komandinio valdymo esama nemažai rinkos sistemos elementų. Taigi šalis gali būti laikoma kapitalistinės ar komandinės sistemos šalimi pagal tai, kokios sistemos elementai vyrauja. Dauguma ekonomistų mano, kad tokios šalys kaip JAV, Anglija, Prancūzija, Vokietija ir daugelis kitų turi mišriąją kapitalistinę (mixed capitalistic system) sistemą. Čia vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai - vyriausybės. Paprastai vyriausybės sprendžia šiuos uždavinius: 1. Rengia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę, tačiau neleistų piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia. 2. Skatina ekonomikos stabilumą ir augimą. 3. Skatina teisingą, bešališką paskirstymą. 4. Reguliuoja visuomeninių prekių (t.y. tų, kurias vartoja ne tik tie asmenys, kurie sumoka už tą prekę) gamybą. Aišku, vyriausybė sprendžia ir daugiau uždavinių, tačiau, kaip matysime iš knygoje pateiktos mikroekonominės analizės, minėtuosius keturis uždavinius spręsti būtina, norint užtikrinti efektyvų rinkos funkcionavimą. Tiek ekonomikos teorija, tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema, kurioje vyrauja ne komandiniai, o rinkos santykiai. Tiek TSRS, tiek kitose komandinės ekonomikos šalyse nuolat trūkdavo vienų ar kitų prekių, per lėtai augo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas. Viena vertus, tą sąlygojo problemos, kylančios bandant centralizuotai apdoroti tokį didelį kiekį informacijos, kuris būtinas norint subalansuoti visas ekonomikos šakas. Kita vertus, prekių trūkumas dažnai geriau, nei prekyba subalansuotoje rinkoje, tenkino daugybės "skirstytojų" ekonominius interesus. 1.3. MIKROEKONOMIKA IR MAKROEKONOMIKA Jau daugiau kaip 40 metų universitetiniuose vadovėliuose skiriamos dvi ekonomikos teorijos dalys - mikroekonomika ir makroekonomika. Mikroekonomika (microeconomics) nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų - individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų - elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas. Pagrindinis mikroekonomikoje taikomas metodas - individų elgsenos pasekmių įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal gana tobulą individualių ekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Taigi mikroekonomika -mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį, veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką ir pan. Makroekonomika (macroeconomics) tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacijos tempas, vartojimo kainų indeksas, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, darbo našumas, valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas ir kt. Makroekonomika įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tikslai kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė - teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys beviltišką finansinę situaciją. Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Kiekvieno demokratinės visuomenės piliečio pareiga -rinkimuose balsuoti už tuos kandidatus į valstybinės valdžios postus, kurie siūlo ir pajėgūs įgyvendinti labiausiai pagrįstą politiką siekiant šių tikslų. Taigi ekonomikos išmanymas yra ir pilietinė pareiga. Verslininkui ekonomikos išmanymas yra didelė nauda, kadangi leidžia tiksliau prognozuoti savo ar kitų rinkos dalyvių sprendimų sąveiką bei pasekmes. 1.7. TOBULOSIOS KONKURENCIJOS EKONOMIKA 1.7.1. Rinkos subalansavimas ir kainos Tai, kaip visuomenė sprendžia pagrindinę ekonomikos problemą - ribotų išteklių paskirstymą tarp konkuruojančių tikslų - priklauso nuo visuomenės ekonomikos sistemos, kurią savo ruožtu formuoja: 1. Gamtiniai ištekliai. 2. Gyventojų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas ir kt. 3. Turimas gamybos aparatas, atsargos. 4. Istorija, kai ilgainiui susiklosto atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto paskirstymas. 5. Institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai ir kt. Beje, šie veiksniai ne tik lemia ekonomikos sistemą, bet ir ekonomika veikia šiuos veiksnius, pavyzdžiui, teisinę sistemą, poreikius ir pan. Vienas iš minėtosios pagrindinės ekonomikos problemos sprendimo būdų -sukoncentruoti visus sprendimus viename centre, o kitas - visiškai decentralizuoti rinkos sistemą. Antruoju atveju pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ir gali mokėti už prekę ar paslaugą (priklauso nuo naudingumo), o pardavėjas -už kokią kainą apsiima gaminti ir parduoti tą prekę. Rinkoje pirkėjai su pardavėjais susitinka ir mainosi prekėmis bei paslaugomis. Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja - norimų pirkti ir norimų parduoti prekių kiekiai tampa lygūs. Jeigu išauga vartotojų noras įsigyti daugiau prekių, kainos pakyla, atsiranda daugiau norinčiųjų gaminti ir taip vėl susiderina prekių gamyba su vartojimu. Tokioje sistemoje pagrindinė kainos funkcija yra individų sprendimų, lemiančių gamybą ir vartojimą, suderinimas. Be to, kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės išteklių naudojimą, kadangi parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas - sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę. Ketvirta kainos funkcija - pajamų perskirstymas, pavyzdžiui, žemės, darbo jėgos ar kitų išteklių savininko naudai. Šiuolaikinėje daugiašakėje, labai sudėtingoje ekonomikoje centrinis planavimas nepajėgus įvertinti tos informacijos ir niuansų, kurie atsiskleidžia, kai ekonomikai subalansuoti naudojamas rinkos kainų mechanizmas. Štai kodėl centralizuotai valdomoje ekonomikoje labai dažnai prekių trūksta arba būna per daug, kas signalizuoja apie klaidingą išteklių išdėstymą. Jeigu iš anksto neįmanoma nustatyti kokios nors gėrybės kainos, todėl neaišku, kam ją atiduoti, taikoma tokia rinkos forma kaip aukcionas. Čia gėrybės plaukia tiems, kurie pasiryžę daugiau sumokėti. Pavyzdžiui, 1992 m. pardavinėjant investicinius čekius Lietuvoje, pirkėjai bei pardavėjai savo kainų siūlymus pateikdavo užantspauduotuose vokuose. Aukcione atplėšus vokus paaiškėja didžiausia kaina, už kurią pardavėjai nori parduoti, ir mažiausia kaina, už kurią pirkėjas gali nusipirkti. Nesunku suprasti, kad tokiame aukcione naudingiausia skirti realią, tinkamą kainą, nes, bandant per daug uždirbti, prekės nepavyks įsigyti. Aišku, vyriausybė turi efektyviai kovoti prieš bandymus naudotis slaptais susitarimais ir pan. dirbtinio kainų reguliavimo būdais. Beje, kartais tokio tipo aukcionai gali sukurti paradoksų. Tokia rinkos forma dažnai taikoma parduodant naftingus sklypus. Kiekvienam aukciono dalyviui atsiranda stimulas voke nurodyti žemesnę kainą, negu, jo manymu, yra vertas sklypas, bet kiek didesnę, nei konkurentų siūloma kaina. Apie sklypų kokybę iš anksto galima spręsti tik iš nedidelio skaičiaus bandomųjų gręžinių potencialiam pirkėjui paskolintame naftingojo sklypo lopinėlyje. Todėl gali atsitikti taip, kad tas pirkėjas, kuriam "pasisekė" pataikyti į vienintelę naftingą tame sklype vietą, nežinodamas, kad daugiau naftos sklype nėra, pasiūlys aukščiausią kainą, nes manys, jog ir kitose sklypo vietose yra tiek pat daug naftos. Aišku, sklypas atiteks jam, tačiau laimės neatneš. Lošimų teorijoje tokia situacija vadinama "laimėjusiojo prakeikimu" ("the winner's curse"). Todėl tam, kad pirkėjas neturėtų nuostolio, naudojamas "antrosios kainos aukcionas" ("second - price auction"). Jame laimi tas, kuris siūlo didžiausią kainą, bet sumokama ne ši, o antra didžiausia kaina. Tokiame aukcione optimalu siūlyti tokią kainą, kokią siūlytojas laiko teisinga. 1.7.2. Sandorio kaštai2. Rinkos klaida Nepakanka rinką suprasti tik kaip vietą, kurioje susitinka pirkėjas ir pardavėjas bei pasikeičia prekėmis, paslaugomis ar maino jas į pinigus. Šiuolaikinėje visuomenėje rinka - ištisas kompleksas specializuotų rinkų - nuo fondų biržos iki apmokėjimo kirpėjui - apima visus veiksmus, atliekamus keičiant prekes ar paslaugas ir pinigus. Vien tai, kad rinka egzistuoja, įrodo, kad visuomenė iš keitimosi prekėmis gali gauti naudos. Kadangi rinkoje ir 2 Nepagrįstai iš lietuvių kalbos bandoma išguiti žodį "kaštai" ir sulyginti jį su "išlaidomis". Kaštai yra daug platesnė sąvoka, apimanti ne tik išleistas lėšas (palyginti angliškus terminus "expenses" ir "costs") - aut. perkama, ir parduodama savo noru, vadinasi, rinkoje yra tik laimėtojai (tiksliau, galvojantys, kad laimi!). Mainai kainuoja tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Šie kaštai vadinami sandorio kaštais (transactions costs). Jie apima: 1. Sąnaudas, būtinas potencialiam pirkėjui ar pardavėjui surasti. 2. Prekės savybių nustatymo sąnaudas. 3. Sąnaudas, atsirandančias prekę parduodant pirkėjui bei nustatant, o vėliau ir užtikrinant nuosavybės teisę į prekę. Kai kurioms prekėms rinkos neegzistuoja, kadangi sandorio kaštai viršija naudą, gaunamą prekiaujant preke. Toks atvejis vadinamas rinkos klaida (market failure). Pavyzdžiui, jeigu gaminant kokią nors prekę teršiama aplinka, dažnai būna, kad sunku surasti konkretų tokios "prekės" kaip teršalai "pardavėją" bei "pirkėją". Čia rinka savaime, be papildomo valstybės poveikio, nesusiformuoja. Nagrinėdami tobulos konkurencijos rinką, laikysimės prielaidos, kad sandorio kaštai yra lygūs nuliui, o tai kartu reikš, kad visi rinkos dalyviai yra idealiai informuoti. Gyvenime taip būna anaiptol ne visada. Tačiau šiame rinkos analizės etape tokia prielaida leistina. Vėlesniuose skyriuose ši prielaida bus atitinkamai keičiama, siekiant ištirti kitus elgesio rinkoje atvejus. Visiškas informuotumas reikš ir tai, kad subjektams žinomos visos jų pasirinktų alternatyvų pasekmės. O tai leidžia daryti paradoksalią išvadą, kad tobulosios konkurencijos rinka yra visiškai patikimų garantijų pasaulis. Tačiau tokia prielaida vėliau padės geriau suprasti draudimo bei informacijos rinkų vaidmenį sprendžiant problemas, atsirandančias dėl neapibrėžtumų. 1.7.3. Srautai ir fondai ekonomikoje Jeigu užtvenksime upę, turėsime greta nuolat judančio srauto - upės ir baseiną, kuriame susikaups atsinaujinanti ir nuolat vartojama vandens atsarga. Panašiai yra ir ekonomikoje - susidaro pajamos ir fondai. Ekonomikoje turtą (wealth) sudaro tam laiko momentui susiformavusių gamtinių ir žmogaus sukurtų išteklių, įskaitant ir žmonių sugebėjimus bei žinias, visuma. Atskiros turto dalys vadinamos fondais (stocks). Be fondų ekonomikoje negalėtų būti ir gamybos bei paslaugų teikimo, nes tam visada reikia pasinaudoti kokiu nors turtu. Pajamos (income) - tai per nustatytą laikotarpį (pavyzdžiui, per metus) visuomenėje pagamintų prekių ir paslaugų srauto vertė, tinkama tiek vartoti, tiek taupyti. Atkreipkite dėmesį, kad turtas nustatomas laiko momentui, o pajamos -laikotarpiui. Panašiai kaip yra matuojamas tekančio vandens kiekis - per laiko vienetą. Jeigu iš pajamų atimsime tą jų dalį, kuri skinama turimiems fondams palaikyti, gausime grynąsias pajamas (net income) per tą laikotarpį. Skirtumas tarp fondų ir srautų svarbus ne tik dėl to, kad yra fondų ir išteklių bei prekių ir paslaugų rinkos. Tampa aiškus ir nuosavybės vaidmuo. Dauguma išteklių priklauso savininkams, kurie arba patys naudoja tų išteklių paslaugas savo versle, arba išnuomoja juos ar jų teikiamas paslaugas kitiems savininkams. Akcinės bendrovės (korporacijos) veikia kaip tarpininkės tarp savininkų (akcijų savininkų) ir išteklių. Akcininkams priklauso akcijos (šnarės) - nuosavybės išteklių dokumentai, duodantys teisę gauti dalį bendrovės pajamų (dividendus) ir balsuoti akcininkų susirinkime. Akcinės bendrovės paplito ir išsivysčiusiose šalyse yra vyraujanti nuosavybės forma dėl to, kad įgalina akumuliuoti didžiules finansinio kapitalo apimtis; akcininkų atsakomybė už bendrovės skolas bei įsipareigojimus yra ribota tik akcijų verte, o ne visu asmeniniu turtu. Be to, skirtingai nuo individualios įmonės, akcinės bendrovės egzistavimas nėra susijęs su vieno asmens gyvenimo trukme. Finansų srityje yra daug tarpininkų - komercinių bei taupomųjų bankų. Viena iš pagrindinių to priežasčių - didžiuliai sandorio kaštai nustatant, ar verta teikti kreditus. Pradiniame ekonominės analizės etape, kadangi laikome sandorio kaštus lygius nuliui, abstrahuosimės ir nuo finansinių tarpininkų vaidmens. 1.7.4. Tobulosios konkurencijos ekonomikos bruožai ir sandara Tobulosios konkurencijos ekonomika (perfect competition economy) - tai decentralizuotos kainodaros sistema, kurioje nėra išorinės prievartos, o ką gaminti, ką vartoti, kam parduoti ir pan. sprendžia individualūs vartotojai, įmonių vadovai, išteklių savininkai. Taip būna, kai: 1. Pardavėjų ir pirkėjų yra daug ir kiekvienas iš jų užima nedidelę rinkos dalį. 2. Nėra įėjimo ir išėjimo iš rinkos barjerų. 3. Nė vienas pirkėjas ar pardavėjas negali pakeisti kainos, nes neturi monopolinės valdžios rinkai. 4. Prekės mainomos tik pagal jų kokybę ir kainą, t.y. pirkėjai ir pardavėjai yra anoniminiai (nesvarbu, kas perka ir kas parduoda). 5. Egzistuoja visų prekių ir paslaugų rinkos. 6. Nauda individui sutampa su nauda visuomenei, t.y. susumavę individualių vartotojų gaunamą naudą (ar kaštus) gauname ir visuomenės naudą ar kaštus. 7. Sandorio kaštai lygūs nuliui. 8. Ištekliai tiesiogiai, be tarpininkų, priklauso vartotojams. Vienas pagrindinių skiriamųjų tobulosios konkurencijos bruožų yra tai, kad nė vienas pirkėjas ar pardavėjas neturi valdžios rinkai. Dėl to tokiame rinkos modelyje negali būti kainų karų ar kitų žūtbūtinės 4 konkurencijos formų. Kitaip yra esant monopolijai (vienas pardavėjas) arba oligopolijai (keli stambūs pardavėjai). Tobuloji konkurencija yra teorinė abstrakcija. Iš tikrųjų tokios rinkos neegzistuoja. Tačiau panašių į šį modelį rinkų yra nemažai. Pavyzdžiui, gėlių ar kitų žemės ūkio produktų turgus. Gana dažnai jame tiek daug pirkėjų bei pardavėjų, kad nė vienas jų atskirai negali paveikti kainų lygio. Net ir tuo atveju, kai didelei daliai turgaus prekeivių prekes tiekia vienas stambus didmenininkas, tobulosios konkurencijos modelis gali būti taikomas tiriant smulkių prekiautojų paslaugos kainos susidarymą. Čia nedaug pažeidžiamos ir kitos tobulosios konkurencijos prielaidos. Taigi dažnai tobulosios konkurencijos modelio taikymas rinkai prognozuoti gali būti labai naudingas. Beje, net ir monopolinėje rinkoje šis modelis kuo puikiausiai padeda paaiškinti rinkos "smūgį atgal", kai bandoma nusižengti pasiūlos ir paklausos dėsniams: kodėl apribojus kainas atsiranda prekių trūkumas ar kodėl dažnai atsiranda pagunda nesilaikyti monopolistinių susitarimų. Tobulosios konkurencijos ekonomikoje galima skirti šias pagrindines rinkas: 1. Vartojimo prekių ir paslaugų. 2. Tokių gamybos veiksnių, kaip žaliavos, pusgaminiai, įrenginiai ir pan. 3. Darbo. 4. Nuosavybės teisių į išteklius. Viena iš šios rinkos dalių - fondų birža. 5. Paslaugų, kurias teikia ištekliai, nuomos. Šiai rinkų grupei priklauso, pavyzdžiui, paskolų rinka. Aišku, kad trūkstant bent vienos iš šių rinkų tobulosios konkurencijos ekonomika negalėtų egzistuoti. Visos jos glaudžiai tarpusavyje susijusios. Gaminant ir parduodant prekes bei paslaugas sukuriami nauji ištekliai, jais prekiaujama. Nuosavybės teise į juos galima prekiauti nuosavybės teisių rinkoje. Ypač patogu tai tada, kai tokia teisė turi akcijų formą. { įmonę galima žiūrėti kaip į kažką, kas gamybos išteklius - žaliavas, įrenginius, pastatus - paverčia produktais ar paslaugomis. Todėl greta prekių bei paslaugų vartojimo būtina gamybos išteklių rinka. Kadangi dažnai vienus 3 Šiame analizės etape abstrahuojamės nuo tokių išorinių efektų, kurie nepatenka į rinką. Pavyzdžiui, "nemokamas" gamtos teršimas. Šiuolaikinėje ekonomikos literatūroje anglų kalba kartais vartojamas gana vaizdingas žūtbūtinės konkurencijos sinonimas - "cutthroat competition" - "perkąsk gerklę" konkurencija. gamybos išteklius galima pakeisti kitais, vyksta konkurencija ir tarp atskirų gamybos veiksnių. Darbas taip pat yra vienas iš gamybos išteklių. Darbuotojas renkasi tarp darbo ir laisvalaikio pagal savo poreikius ir atlyginimo lygį. Todėl didėjant darbo užmokesčiui gali padidėti darbo pasiūla ir atvirkščiai. O paklausa darbui priklausys nuo santykio tarp darbo užmokesčio ir kitų gamybos išteklių (pavyzdžiui, įrenginių) kainų. Dar vienas esminis darbo skirtumas nuo kitų gamybos išteklių yra tas, kad darbo užmokestis sudaro pagrindą mokiai vartojimo prekių paklausai. Vartojimo prekių ir paslaugų rinkoje pirkėjai renkasi ar keičia vienas prekes į kitas pagal savo skonį ir prekių kainas. Firmos siekia gaminti tokias prekes, kurios atneša daugiau pelno, o šis savo ruožtu priklauso nuo kainų ir gamybos kaštų. Taip rinkoje susiejami vartotojų poreikiai su gamyba. Pasikeitus paklausai vartojimo prekių ir paslaugų rinkoje, pasikeičia gamybos struktūra, gamybos išteklių paklausa ir galiausiai tai atsiliepia vertybinių popierių rinkai. 1.7.5. Ekonominių srautų judėjimas ratu Daugybėje ekonomiką sudarančių tarpusavyje susijusių rinkų galime išskirti dviejų pagrindinių srautų judėjimą ratu (cirkuliaciją) - į vieną pusę juda prekės ir paslaugos, į kitą - pinigai. Kaip matome iš 1.3 paveikslo, vidinis ratas atspindi išteklių teikiamų paslaugų ir vartojimo prekių judėjimą (įskaitant žmogiškojo kapitalo papildymą). Išorinis ratas atspindi priešinga kryptimi vykstantį pinigų judėjimą. Matome, kad vartotojų išlaidos tampa firmų pajamomis. O firmos už jas parduoda vartotojams prekes ir iš gautų pajamų išmoka atlyginimus bei gauna pelną. Todėl labai svarbu, kad pinigų judėjimas būtų gerai suderintas su prekių judėjimu. Pavyzdžiui, ilgą laiką santaupoms viršijant investicijas, dėl pinigų trūkumo gali sutrikti prekių ir paslaugų realizavimas. Tobulosios konkurencijos rinkoje visi subjektai priklauso vienas nuo kito. Sutrikus bent vienai grandžiai, sutrikdomas ir kitų grandžių darbas. Kainos, už kurias perkami produktai, priklauso nuo jų gamybos kaštų, vartotojų pajamų bei poreikių, pasireiškiančių tų produktų paklausa. Tai savo ruožtu nulemia išteklių paslaugų paklausą, taigi galiausiai ir pajamas už išteklius bei atlyginimų lygį. Tokia ekonominių reiškinių tarpusavio priklausomybė verčia būti labai atsargiais, kai jie nagrinėjami izoliuotai. Pajamų pasiskirstymas, vykstant ekonominių srautų cirkuliacijai, priklauso nuo pradinio nuosavybės pasiskirstymo į išteklius, kartu ir į žmogiškąjį kapitalą. 2.1. PAKLAUSA 2.1.1. Paklausos dėsnis ir jos kreivė Rinkos subjektų - pirkėjo ir pardavėjo (arba vartotojo ir gamintojo) -interesai rinkoje reiškiasi pasiūlos ir paklausos forma. Paklausa (demand) - prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali pirkti, ryšys su kaina, už kurią ši prekė perkama. Paklausa reiškiasi ne tik vartotojo noru, siekimu įsigyti konkrečią prekę. Reikia turėti ir pakankamai pinigų prekei pirkti. Kaina nėra vienintelis perkamą prekės kiekį lemiantis veiksnys. Prekės paklausą rinkoje sąlygoja kitų prekių kainos, vartotojo pajamos ir jų kitimas, vartotojo poreikiai, skonis ir mada, numatomas kainų pasikeitimas ir kiti veiksniai. Matematiškai prekės paklausa aprašoma paklausos funkcija. Paklausos funkcija (demand function) vadiname paklausos priklausomybę nuo ją lemiančių veiksnių: čia Q$ - A prekės paklausos kiekis (ąuantity), pa - A prekės kaina (price); pb...pz - kitų prekių kainos; Y- pirkėjų piniginės pajamos; T - skonis ir mada; ... - kiti veiksniai. Paklausos analizei taikoma "ceteris paribus" prielaida: kai visi veiksniai, išskyrus vieną, laikomi pastoviais. Kitiems veiksniams esant nekintamiems, kaina yra svarbiausias veiksnys, turintis poveikio paklausos dydžiui. Iš čia išeina, kad si funkcija rodo prekės kainos ir prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali pirkti, priklausomybę. Šią priklausomybę apibūdina paklausos dėsnis. Paklausos dėsnis (law o f demand) tvirtina, kad paklausos kiekis auga kainai mažėjant ir mažėja kainai didėjant, t.y. paklausos dėsnis teigia: Mažėjant kainai, paklausa auga dėl dviejų priežasčių: pirma, sumažėjus kainai, pirkėjai perka tą prekę dažniau ir didesniais kiekiais; antra, sumažėjusi kaina vilioja naujus pirkėjus. Galima įsivaizduoti, kad paklausos dėsnis aprašo individualaus pirkėjo, kurio pajamos yra pastovios, elgesį rinkoje: pirkėjas nori pirkti daugiau pigesnių šios prekės vienetų. Pirkėjo reakcija į skirtingas kainas pavaizduota 2.1 lentelėje, kuri vadinama paklausos lentele. 2.1 lentelė. Paklausos lentelė Variantai Kaina (P) Lt/vnt Perkamas prekių kiekis (q), vnt./mėn. A 10 3 B 8 4 C 6 5 D 4 6 E 2 7 Lentelės duomenys rodo, kad kiekvieną kainą atitinka tam tikras prekių kiekis, kurį pirkėjas gali pirkti kas mėnesį. Pavyzdžiui, kai kaina 6 Lt už vienetą, paklausos kiekis bus 5 prekės vienetai. Paklausos kiekis (ąuantity demanded) - prekės kiekis, kurį nori ir gali pirkti pirkėjas per tam tikrą laikotarpį (pvz., per mėnesį), esant tam tikrai kainai, kai kiti veiksniai yra nekintami. Paklausos dėsnis gali būti pakartotas lentelės duomenis perkėlus į Dekarto koordinačių sistemą. Kainos atidedamos vertikaliojoje, o jas atitinkantys prekių kiekiai - horizontaliojoje ašyje. Paklausos kreivė (demand curve) - grafinis prekės kainos ir paklausos kiekio ryšio vaizdas. Tai yra linija, rodanti atvirkščią prekės kiekio ir jos kainos priklausomybę. Daugelio prekių paklausos kreivė yra žemėjanti. Neigiamasis paklausos kreivės nuolydis rodo, kaip pirkėjas reaguoja į kainos pokyčius: mažesnė kaina atitinka didesnį paklausos kiekį q, o mažesnę reikšmę q - didesnė kaina. Kitaip tariant, kainai mažėjant, kai kitos sąlygos yra nekintamos, paklausos kiekis auga ir atvirkščiai. Paklausos kreivė, būdama funkcijos q=f(P) išraiška, yra paklausos kiekio reikšmių geometrinė vieta. Paklausos kreivė taip pat rodo maksimalią kainą, kurią pirkėjas pasirengęs sumokėti už įvairius prekės kiekius. 2.1.2. Paklausos veiksniai Jei pasikeistų vienas iš pastoviais laikomų veiksnių, pasikeistų priklausomybės tarp kainos ir paklausos kiekio ryšys. Tektų sudaryti naują paklausos lentelę ir brėžti naują paklausos kreivę. Paklausos kiekio pokyčiu (change in uantity demanded) vadiname judėjimą išilgai paklausos kreivės. 2.1 paveiksle parodyta, kad tai, jog kaina išaugo nuo 6 iki 8 Lt, sumažina paklausos kiekį nuo 5 iki 4 vienetų per mėnesį. Tai rodo taško judėjimas išilgai paklausos kreivės d aukštyn. Paklausos pokyčius (change in demand) rodo paklausos kreivės poslinkiai koordinačių sistemoje. Tai atsitinka veikiant kitiems veiksniams: pasikeitus pirkėjo pajamoms, skoniui, madai ir t.t. 2.2 paveikslas rodo, kad padidėjusią paklausą, esant kainai Pl , rodys q\ > q1 o esant kainai P2 — q12 > q2 • Paklausa d{ yra didesnė negu paklausa d. 2.2 pav. Paklausos pokyčiai Taigi geometriškai paklausos padidėjimas vaizduojamas paklausos kreivės poslinkiu į dešinę (gali būti ir nuožulnumo pokytis), o paklausos sumažėjimas -poslinkiu į kairę. Panagrinėkime keletą galimų paklausos pasikeitimo atvejų. Pirkėjo pajamos ir jų kitimas. Padidėjusios pirkėjo pajamos leidžia pirkti daugiau ir normalios kokybės, brangesnių prekių. Kaip parodyta 2.3 paveiksle, paklausos kreivė d vaizduoja pradinį pirkėjo pajamų lygį. Pajamoms išaugus, pirkėjas gali pirkti už tą pačią kainą daugiau tos rūšies prekės vienetų. Esant bet kokio dydžio kainai, paklausa prekei išauga, nes padidėja pajamos. Paklausos padidėjimą, pirkėjo pajamoms išaugus, rodys paklausos kreivės poslinkis į dešinę. Aukštesnės kokybės preke (normai goods) laikoma prekė, kurios perkama daugiau, kai pajamos didėja (kiti veiksniai yra nekintami). Tačiau taip yra ne su visomis prekėmis. Didėjant pajamoms, žmonės kai kurių prekių gali pirkti mažiau, pavyzdžiui, margarino (jį keisdami sviestu), padėvėtų drabužių (juos keisdami naujais) ir pan. Kai išaugusios pajamos perstumia paklausos kreivę į kairę pusę, šio poslinkio priežastis – logesnės kokybės prekės. Žemesnės kokybės preke (inferior goods) laikoma prekė, kurios perkama mažiau, kai pajamos didėja (kiti veiksniai yra nekintami). 2.2. PASIŪLA 2.2.1. Pasiūlos dėsnis ir jos kreivė Pasiūlą formuoja gamintojas. Remdamasis potencialia prekės paklausa ir kaina, gamintojas pasirenka prekės kiekį, kurį jis gamins ir siūlys rinkoje. Vadinasi, siūlomos prekės kiekis susijęs su jos kaina ir gamybos išlaidomis. Pasiūla (supply) - tai prekės kiekio, kurį gamintojas nori ir gali parduoti rinkoje, ryšys su kaina, už.kurią prekė parduodama. Pasiūlos funkcija (supply function) vadinama pasiūlos priklausomybė nuo ją lemiančių veiksnių: čia Qas - A prekės pasiūlos kiekis; PA - A prekės kaina; PB…PZ - kitų prekių kainos; PK,PL - gamybos veiksnių kainos; K - naudojama technologija; T - mokesčiai ir dotacijos, valstybinis reguliavimas; N - gamtinės sąlygos; ... - kiti veiksniai. Jei visi veiksniai, išskyrus kainą, yra pastovūs, tai Pasiūlos dėsnis (law of supply) tvirtina, kad kai prekės kaina didėja, esant kitoms vienodoms sąlygoms, pasiūlos kiekis taip pat didėja, o kai kaina mažėja, ir kiekis mažėja, t.y. Pasiūlos lentelė - kainos ir pasiūlos kiekio, kurį gamintojas nori parduoti per tam tikrą laikotarpį, aprašymo būdas. Pasiūlos kiekis (quantity supplied) - prekių kiekis, atitinkantis kiekvieną kainą pasiūlos lentelėje. Pasiūlos kiekis matuojamas siūlomų prekių kiekiu per laiko vienetą (pvz., savaite, mėnesį, metus). 2.3 lentelėje pateikta informacija apie prekės kainą ir kiekį, norimą parduoti per mėnesį. Šios lentelės duomenys iliustruoja pasiūlos dėsnį: pasiūlos kiekis didėja kainai didėjant. 2.3 lentelė. Pasiūlos lentelė Variantai Kaina (P), Lt/vnt. Parduodamas prekių kiekis (q), vnt./mėn. A 9 8 B 7 6 C 6 5 D 4 3 E 2 1 Pasiūlos kreivė (supply curve) - tai grafinis ryšio tarp prekės kainos ir pasiūlos kiekio per tam tikrą laikotarpį vaizdas. 2.6 paveiksle pavaizduota pasiūlos kreivė s , gauta abscisių ašyje atidėjus pasiūlos kiekio reikšmes, o ordinačių - kainas, kurioms esant gaminamas ir siūlomas tam tikras prekių kiekis. Pasiūlos kreivės teigiamas nuolydis atitinka pasiūlos dėsnį. Pasiūlos kiekio pokyčiai (change in auantity supplied) - gaminamo ir siūlomo prekės kiekio pasikeitimas pasikeitus prekės kainai, kai kiti veiksniai yra pastovūs. Pasiūlos kiekio pokyčius rodo taško judėjimas išilgai pasiūlos kreivės. Pavyzdžiui, kainos padidėjimas nuo 6 iki 7 Lt už vienetą padidina pasiūlos kiekį nuo 5 iki 6 vnt./mėn. (2.6 pav.) Pasiūlos kreivė rodo minimaliai tinkamą kainą, kuri reikalinga gamybos išteklių išlaidoms padengti. Pavyzdžiui, minimali kaina, skatinanti gamintojus gaminti ir pateikti į rinką 5 vnt. prekės A, yra 6 Lt už vienetą. Pasiūlos funkcija yra svarbi kaip teorinis modelis ir kaip praktinės analizės priemonė. Reikėtų pabrėžti, kad paklausos kiekio reakcija į kainos pasikeitimą mažiau priklauso nuo laiko trukmės, t.y. paklausos kreivės pobūdis įvairiais laikotarpiais yra pastovus. Pasiūlos kiekio reakcija į kainos pokyčius yra skirtinga įvairiais laikotarpiais. Todėl įvairių periodų pasiūlos kreivių pobūdis yra skirtingas. Šias paklausos ir pasiūlos kreivių ypatybes lemia jų prigimtis ir susidarymo mechanizmas. (2.7 pav.) 2.6 pav. Pasiūlos kreivė Kai kitos sąlygos vienodos, paklausos kiekio reakciją į kainos pokyčius nulemia vartotojo sugebėjimas įvertinti situacijos pasikeitimą rinkoje ir sprendimų priėmimo greitis. Kadangi paklausa yra prekės įsigijimas (o ne vartojimas), tai paklausa yra momentinė, neinertiška. Pavyzdžiui, dienos pabaigoje nukritusi kaina beveik nepaveiks šios dienos paklausos. Bet jei ši kaina tokia išliks ir kitą dieną, tai dienos paklausos apimtis pasikeis. Jei tokia kaina išsilaikys visą savaitę, tai paklausos kiekis per savaitę bus beveik 6 kartus didesnis negu vienos dienos paklausa (prekiaujama 6 dienas per savaitę). Paklausos kreivė įvairiais laikotarpiais skiriasi tik paklausos kiekiu. 2.7 (a) paveiksle parodytos paklausos kreivės per mėnesį ir per ketvirtį, kai vartotojo pajamos per mėnesį ir kitų prekių kainos yra pastovios. Matyti, kad ketvirčio paklausos kreivė skiriasi nuo paklausos per mėnesį 3 kartus didesniu paklausos kiekiu, esant kiekvienai kainos reikšmei. Panagrinėkime pasiūlos kiekio priklausomybę nuo laiko. Šiuo atveju prekės gaminamos parduoti. Gamyba yra inertiškas procesas, gamybos ciklas gali tęstis mėnesį ir daugiau. Būna, kad gamybos ciklas dar tebevyksta, o kaina rinkoje jau pasikeitusi. Jei kaina staiga pakilo, gamintojas, turėdamas tam tikrus gamybos pajėgumus, negali greitai nei pasamdyti daugiau darbininkų, nei nupirkti daugiau žaliavos. Taip pat yra ir kainai sumažėjus: gamintojas neturi galimybės greitai persiorentuoti gaminti kitą prekę arba sumažinti jau gaminamos prekės kiekį. Abiem atvejais dėl gamybos inertiškumo užsibrėžtas pagaminti produkcijos kiekis pateks į rinką, skatindamas ateityje gamybos apimties didėjimą, jei kaina padidės, ir sumažėjimą, jei kaina sumažės. Šiuo atveju pasiūlos kreivė turi vertikalios linijos formą ir vadinama momentine pasiūla. Momentinę pasiūlą lemia laikotarpio, per kurį gamyba negali būti pertvarkyta naudingesnei gamybos apimčiai, trukmė a) paklausos kreivės per mėnesį ir per ketvirtį b) pasiūlos kreivės per mėnesį (momentinė pasiūla) ir per ketvirtį 2.7 pav. Paklausos ir pasiūlos kreivės įvairiais laikotarpiais Iš 2.7 (b) paveikslo matome, kad momentinės (per mėnesį) ir ilgesnio laikotarpio (per ketvirtį) pasiūlos kreivės turi skirtingą pobūdį. Pirmoji yra vertikali linija, rodanti nepasikeitusią gamybos apimtį q1 kai kaina sumažėjo nuo P2 iki P1 arba padidėjo nuo P2 iki P3. Pasiūlos kreivė per ketvirtį yra kylanti. Tik esant bazinei kainai P2 pasiūlos kiekis q2 (vnt./ketv.) yra 3 kartus didesnis nei pasiūlos kiekis per mėnesį. Esant kitoms kainoms, šis santykis suyra. Jei kaina žemesnė - P1 tai gamintojas pagamina mažiau produkcijos, nes sumažino žaliavų ir darbo kiekį. Jei kaina didesnė - P3, gamintojas naudoja atsargas, didina gamybos apimtį, naudodamas daugiau žaliavos ir darbo jėgos.2.2.2. Pasiūlos veiksniai Ne kainos veiksnių įtaką pasiūlai vaizduojame pasiūlos kreivės padėties pasikeitimu koordinačių sistemoje. Šiuo atveju, kiekvieną kainos reikšmę atitinka mažesnė arba didesnė pasiūla. Pavyzdžiui, gamybos veiksnių kainų sumažėjimas pasiūlos kreive pastumia į dešinę. 2.8 pav. Pasiūlos pokyčiai Atminkime, kad pasiūlos kiekio pokyčius, pasikeitus prekės kainai, vaizduoja taško (P,q) judėjimas išilgai pasiūlos kreivės. Pasiūlos pasikeitimą (change in supply) rodo pasiūlos kreivės 5 padėties koordinačių sistemoje pasikeitimas: pasiūlai didėjant - į dešinę, pasiūlai mažėjant - į kairę. 2.8 paveiksle pasiūlos kreivės s padėtis atitinka bazinį gamybos veiksnių kainų lygį. Taškai A ir B pasiūlos kreivėje S rodo gamybos apimties padidėjimą nuo q1 iki q2, kai kaina padidėja nuo P1 iki P2. Kuo didesnė prekės kaina, tuo didesnis pasiūlos kiekis. Didėjant išteklių kainoms, pasiūla mažėja ir pasiūlos kreivė s vaizduojama kreive s1. Pasiūla s1 yra mažesnė nei pasiūla s, nes kiekvienai kainos reikšmei pasiūlos kiekis mažesnis už bazinį lygį. Išteklių kainoms mažėjant, pasiūla didėja: pasiūla S2 didesnė už pasiūlą S . Tokį patį poveikį pasiūlos pasikeitimui daro pažangių technologijų naudojimas. Šiuo atveju gamybos veiksnių kainos gali likti nepasikeitusios arba nežymiai padidėti, bet dėl medžiagas ir žaliavas taupančių technologijų gamybos veiksnių sąnaudos mažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę. Kaip tarpusavyje susijusių prekių kainų pasikeitimas gali paveikti pasiūlą priklauso nuo to, ar prekės yra pakaitai ar papildančios (ne vartojimo, o gamybos požiūriu) viena kitą. Jei prekės yra pakaitai gamyboje, tai jų gamybai naudojami tie patys ištekliai. Pavyzdžiui, žemė naudojama įvairioms kultūroms auginti. Vienos, pavyzdžiui, A, prekės kainai padidėjus, kitos, B, prekės pasiūla sumažės, nes dalis šiai prekei gaminti skirtų išteklių bus sunaudojama A prekės gamybai. Pasiūlai sumažėjus, kreivė Sti pasislenka į kairę. Jei prekės yra papildančios viena kitą, tai gaminant vieną (A) prekę kaip šalutinis (papildomas) produktas pagaminama antroji (B) prekė. (Pavyzdžiui, išgaunant naftą, išsiskiria dujos.) A prekės kainai pakilus, jos gamyba padidėja, kartu padidėja ir B prekės pasiūla. Šiuo atveju pasiūlos kreivė SB pasislenka į dešinę. 2.4 lentelėje išvardijami pagrindiniai veiksniai, lemiantys pasiūlos kreivės poslinkius. 2.4 lentelė. Pasiūlos kreivės poslinkių priežastys ir pasekmės Priežastys ir Efektas 1 Gamybos ištekliu kainu padidėjimas Pasiūlos kre vė pasislinks į kairę 2 Gamybos ištekliu kainu sumažėjimas Pasiūlos kre vė pasislinks į dešinę 3 Naujos technologijos Pasiūloskre vė pasislinks į dešinę 4 Prekės - pakaito kainos sumažėjimas Pasiūlos kre vė pasislinks į dešinę 5. Prekės - pakaito kainos padidėjimas Pasiūlos kre vė pasislinks į kairę 6. Papildančios prekės kainos padidėjimas Pasiūlos kre vė pasislinks į dešinę 7. Papildančios prekės kainos sumažėjimas Pasiūlos kre vė pasislinks į kairę 8. Mokesčiu didinimas Pasiūlos kre vė pasislinks į kairę 9. Mokesčiu mažinimas Pasiūlos kre vė pasislinks į dešinę 10. Dotacijų didinimas Pasiūlos kre vė pasislinks į dešinę 11. Dotacijų mažinimas Pasiūlos kre vė pasislinks į kairę 2.2.3. Rinkos pasiūla Prekės bendroji pasiūla rinkoje susiformuoja iš gamintojų individualiųjų pasiūlų. Teoriškai norint nustatyti rinkos pasiūlos kreivę, būtina sudėti individualias gamintojų pasiūlos kreives. 2.9 paveiksle parodytas rinkos pasiūlos susidarymas. Pasiūlos kiekis rinkoje yra atskirų gamintojų pasiūlų kiekių suma. 2.3. RINKOS PUSIAUSVYRA 2.3.1. Rinkos pusiausvyros susidarymas Rinkos mechanizmą suprasti padeda pasiūlos ir paklausos modelis. Šio modelio tikslas - nustatyti prekės kainos ir kiekio tarpusavio santykį. Pusiausvyra čia pasiekiama tada, kai nėra prekės kainos ir perkamo ar parduodamo kiekio kitimo tendencijų. Jei rinkoje yra pusiausvyra (market equilibrium), tai prekės kaina tokia, kad prekių kiekis, kurį gamintojai nori parduoti, sutampa su prekės kiekiu, kurį pirkėjai nori pirkti. Esant pusiausvyrai, pirkėjai, norintys įsigyti preke rinkos kaina, lengvai įgyvendina savo interesus, pardavėjai, norintys parduoti savo prekę šia kaina, nesunkiai suranda šiai prekei pirkėjų. Skirtingus pirkėjų ir pardavėjų interesus atspindinčios pasiūlos ir paklausos kreivės gali būti panaudotos rinkos pusiausvyrai grafiškai pavaizduoti. Tuo tikslu paklausos ir pasiūlos kreivės brėžiamos vienoje koordinačių sistemoje. 2.10 paveiksle pavaizduotas rinkos paklausos ir pasiūlos modelis. Šis modelis dažnai vadinamas Maršalo kryžiumi arba žirklėmis garsaus anglų ekonomisto garbei. Matome, kad rinka pasiekia pusiausvyrą paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taške E (eauilibrium). Šis taškas rodo prekės pusiausvyros kainą pe, kuriai esant bendrosios paklausos kiekis sutampa su bendrosios pasiūlos kiekiu:QD = QS .Pusiausvyros kaina yra maksimaliai galima pirkėjui ir minimaliai tinkama gamintojui. Kainai nukrypus nuo pusiausvyros, pradeda veikti rinkos jėgos. Pirkėjas ir gamintojas ieško naują kainą atitinkančių prekės kiekių. Šios jėgos veikimas grąžina rinką į pusiausvyros būseną. Tarkime, kaina yra mažesnė už pusiausvyros kainą PE ir lygi P1 Tuomet paklausos kiekį rodys taškas d paklausos kreivėje D, o pasiūlos - taškas c pasiūlos kreivėje S. Už tokią kainą pirkėjai norėtų pirkti daugiau, negu pardavėjai parduoti, t.y. paklausa viršija pasiūlą: QD l > Qs1 ir susidaro prekių trūkumas, vadinamas pasiūlos trūkumu (arba paklausos perteklius). Trūkumo mastą parodo prekių kiekio, kurį pirkėjai norėtų pirkti esant tokiai kainai, ir prekių kiekio, kurį gamintojai norėtų parduoti už tą pačią kainą, skirtumas. 2.10 paveiksle atstumas cd rodo trūkumo dydį. Tokia rinka vadinama gamintojo rinka. Pirkėjai ima tarpusavyje konkuruoti ir siūlyti didesnę kainą. Kaina didėja, pasiūlos kiekis taip pat didėja, o paklausos -mažėja. Veikiama rinkos jėgų - vartotojo noro pigiau pirkti didesnį kiekį prekių ir gamintojo siekimo brangiau parduoti didesnį kiekį pagamintų prekių - kaina tampa pusiausvyra. Jei kaina yra P2 t.y. didesnė už pusiausvyros kainą, tai pasiūla viršija paklausą: QS2 >QD2 - Susidaro pasiūlos perteklius. Šiuo atveju pirkėjas galės rinktis, o pardavėjai konkuruos tarpusavyje. Tokia rinka vadinama vartotojo rinka. Pardavėjai, pastebėję, kad dalis prekių liks nenupirkta ir didės neparduotų prekių atsargos, ims mažinti jų kainą. Kainos mažėjimas sukelia pasiūlos kiekio mažėjimą, o paklausos - augimą. Matome, kad paklausos ir pasiūlos kiekiai rinkoje ne visada yra subalansuoti. Pasikeitus situacijai rinkoje, rinkos jėgos ima veikti pusiausvyros link. Dėl to kinta kaina, kas lemia pusiausvyros susidarymą rinkoje. 2.5 lentelėje parodyta, kaip keičiasi kaina pagal situaciją rinkoje. 2.5 lentelė. Rinkos pusiausvyra Rinkos situacija Paklausos kiekio ir pasiūlos kiekio santykis Rinkos kainos pasikeitimas Perteklius QD

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!