Konspektai

Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija

9.8   (2 atsiliepimai)
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 1 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 2 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 3 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 4 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 5 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 6 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 7 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 8 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 9 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 10 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 11 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 12 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 13 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 14 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 15 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 16 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 17 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 18 puslapis
Mikroekonomikos ir makroekonomikos teorija 19 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

MIKROEKONOMIKA 1. Ekonomikos samprata 2. Ekonomikos mokslo objektas: mikro ir makro ekonomikoje 3. Pagrindiniai ekonomikos tikslai, alternatyvos pasirinkimo ir racionalumo problemos: visuomenės gamybinės galimybės. 4. Poreikiai, ištekliai, gamyba, gamybos veiksniai, gamybos galimybių kreivė. 5. Rinka, jos samprata, f-jos ekonomikoje 6. Rinkos struktūros ir konkurencija, rinkos tipai (lentelė, gali būti testas) 7. Tobula, netobula konkurencija 8. Paklausa ir pasiūla 9. Paklausos ir pasiūlos elastingimus 10. Paklausos elastingumo variantai, jų grafinė išraiška, veiksniai, lemiantys paklausos elastingumą 11. Paklausos elastingumo variantai, jų grafinė išraiška 12. Veiksniai, lemiantys paslaugų elastingumą 13. Kryžminis paklausos elastingumas. Elastingumo teorijos praktinis pritaikymas 14. Naudingumo teorija, vartotojo elgsena 15. Bendrasis ir ribinis naudingumas 16. Biudžetinė tiesė ir inditerentiškumo kreivė 17. Gamintojo elgsena rinkoje 18. Kaštai ir pelnas: samprata ir tipai 19. Pelnas, jo samprata ir tipai MAKROEKONOMIKA 20. BVP (bendrasis vidaus produktas) 21. Baigtinės prekės ir paslaugos, tarpinis produktas ir pridėtinė vertė 22. Nominalusis ir realusi BVP. Vartojimo prekių kinų indeksas 23. BVP skaičiavimo būdai. BVP kainų defliatorius. Kiti BVP skaičiavimo rodikliai 24. Nacionalinio produkto dinamika: visuminės PK ir PS aspektas. Ekonominės pusiausvyros samprata: recesinis ir infliacinis tarpsniai 25. Cikliniai svyravimai: verslo ciklai, jų samprata. Ciklo stadijos ir ciklinių svyravimų priežastys. Visuminės paklausos pokyčiai, akseleratoriaus ir multiplikatoriaus principas. Verslo ciklo indikatoriai. 26. Fiskalinė politika, jos samprata ir mechanizmas. Fiskalinės politikos svertai 27. Biudžeto deficitas, valstybės skola ir jos interpretavimas 28. Pinigai, jų kilmė, esmė ir f-jos. Šiuolaikiniai pinigai ir jų kiekis. Pinigų PK ir PS 29. Bankai, jų atsiradimas, veiklos principai. CB ir jo f-jos. Monetarinė politika, pinigų pasiūlos reguliavimas 30. Užimtumo ir nedarbo samprata, darbo ištekliai, nedarbo rūšys, nedarbo lygis, visiško užimtumo problemos 31. Infliacijos turinys, tempai ir tipai. Infliacijos priežastys. Infliacijos ir nedarbo ryšys. Filipso kreivė, antiinfliacinė ir stabilizavimo politika. MIKRO 1.Ekonomikos samprata-Ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių rūšis.-Ekonomikos teorijos mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus ir ribotus išteklius įvairioms prekėms gaminti ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti.-Mokslas apie žmonių tarpusavio santykius gamybos, mainų ir vartojimo srityse įvairiais žmonijos vystymosi etapais 2.Ekonomikos mokslo objektas: mikro ir makro. Mikroekonomika- tai ekonomikos dalis, nagrinėjanti atskirų ūkio šakų ir atskirų rinkų funkcionavimą, bei individualių ūkio objektų(firma, gamintojas) ir namų ūkio vartotojų elgsena rinkos ūkio sąlygomis.Pagrindinis tikslas: atskleisti rinkos veikimo mechanizmą ir nustatyti rinkos subjektų elgsenos pasekmes bei rezultatus įvairiose rinkose.Mikro-ikos tyrimo objektai:1.Namų ūkis,tai grupė asmenų, kurių ekonominiai sprendimai tarpusavio susiję.2.Firma arba įmonė,tai pagrindinis gamybos vienetas bei gyvybiškai svarbi rikos teorijos kūrimo dalis(Pagr. Firmų tipai:Individuali verslo įmonė;Ūkinė bendrija;Bendrovė(koorporacija)).3.Rinka- tai ekonominis mainų mechanizmas, suvedantis produkto gamybos išteklių ar vertybinių popierių pardavėjus ir pirkėjus.4. Vyriausybės objektai- tai ekonominės politikos reguliavimo įstaigų veikla. Jie turi įtakos rinkų, firmų, ūkių funkcionavimui. Makroekonomika- tai ekonomikos dalis, nagrinėjanti ekonominę sistemą kaip visumą, kuri leidžia suprasti ir paaiškinti bendrųjų ekonominių dėsnių ir dėsningumų veiklą.Makro-ikos tyrimo objektai:1.Nacionalinis produktas ir visuomeninių išlaidų kitimai.2.Žemės nedarbo lygis.3.Kainų stabilumas.4.Infliacijos tempai.5. Ekonomikos efektyvumas.6. Pinigų pasiūla.7.Šalies mokėjimo balansas.8. Ekonomikos augimas. Makre padeda suvokti nuo ko priklauso ekonomikos augimas,stabilaus gyvenimo lygio augimo tempai, kaip išvengti didelių ekonomikos nuosmūkių, kaip užtikrinti racionalų tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą.3.Pagrindiniai ekonomikos tikslai, alternatyvos pasirinkimo ir racionalumo problemos: visuomenės gamybinės galimybės.Valstybės skiriasi ne tik savo ekonomikos sistema, bet ir ekonomikos išsivystymo lygiu.ekonomikos problemos: Ką gaminti( kokios prekės ir paslaugos turi būti pateikiamos vartotojams), Kaip gaminti (gamybos būdai), Kam gaminti( kas tri gauti šias paslaugas), Kiek gaminti (kiek turimų išteklių reikia išnaudoti). Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurtitokią ekonominę politiką, kuri geriausiai sprestų minėtas problemas.Tam reikia įgyyvendinti tokius ekonominius tikslus:1.Visiškas užimtumas2. kainų stabilumas3. Efektyvumas( siekti gauti kuo daugiau naudos, geriau naudoti ribotus išteklius)4.Teisingas pajamų pasiskyrstymas5.Augimas,siekiant pakelti gyvenimo lygį.6. Gamtos teršimo mažinimas7.Ekonominis ir socialinis saugumas. Jeigu visuomenė turėtų neribotus išteklius, jai šie klausimai neturėtų prasmės. Turint net labai didelius išteklius, taip pat iškiltų problema: kuriuos iš jų naudoti pirma, kuriuos paskui, kitaip sakant, rinktis alternatyvius išteklių naudojimo variantus.Alternatyvos pasirenkimo ir racionalumo problema: pasirinkti vieną iš keletos galimybių. Pasirinkimo problema atsiranda dėl dviejų priežasčių:1. žmogus tenkina savo poreikius įvairiais būdais, jis turi suderinti poreikio patenkinimo racionalumą;2.bent kurį išteklių galima panauduoti įvairiais būdais. Išteklių naudojimo alternatyvos leidžia suprati paprastą tiesą, kad nieko negauname veltui, todėl atsiranda savoka:1. pasirinkimo kaina2.prarastų galimybių kaina.Gamybos galimybių riba. Mūsų poreikiai beribiai, o gamybos ištekliai riboti, todėl visuomenė negali patenkinti visų poreikių. Vienintelė išeitis- efektyviai naudoti ribotus išteklius. Iškyla gamybos efektyvumo problėma: išlaidos( kaštai), rezultatai. Efektyvumas- ekonominių išteklių naudojimas optimaliausiu būdu. Gamybos galimybių riba parodo turimų išteklių kiekio maksimalią produktų gamybos apimtį. Jeigu gaminame 2 produktus, tai norėdami didinti vieno produkto gamybą reikia mažinti kito produkto gamybą. 4 Poreikiai, ištekliai, gamyba, gamybos veiksniai,gamybos galimybių kreivė. Pagrindinė ekonomikos funkcija- patenkinti vis didėjančius žmonių poreikius. Poreikiai- tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Individualūs poreikiai skirstomi į materialinius (fizinius), socialinius, intelektualinius.Socialiniai ir intelektualiniai poreikiai yra įgyti, padiktuoti tų visuomeninių sąlygų, kuriose jis gyvena. A.Maslou piramidė.Fiziologiniai poreikiai:maistas, vanduo butas, apranga. Saugumo p.:apsauga nuo nusikaltelių, skurdo. Socialinai: meilės, draugystės , bendravimo. Pagarbos: kitų žmonių pagarba ir savigarba. Saviraiškos: savo galimybių, gabūmų vystymo poreikiai. Poreikai: realūs ir įsivaizduojami.Poreikio galutinis rezultatas- vartojimas. Tai yra poreikio momentas, kuris sukelia naujus poreikius. Vartojimas- poreikių atgaminimas. . Ištekliai- yra visa tai, kas gali būti panaudota žmonių poreikiams tenkinti. Dauguma išteklių yra riboti. Jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji — potencialūs gamtos ištekliai- dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai. Gamtos ištekliai yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Išsenkamus išteklius gaima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augmenija, dirvožemis -atkuriami ištekliai. Gyvenamoji erdvė, naudingos iškasenos - neatkuriami ištekliai.Yra 3 išteklių tipai: žemė, darbas ir kapitalas. Žemė – tai visi gamtos teikiami ištekliai: žemė, miškai, vandenys, iškasenos- yra riboti. Darbas- tai darbo jėga, žmonių sugebėjimai atlikti įvairias gamybines ir ūkines funkcijas. Tai ribotas išteklius susijęs su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, bei jų išsimokslinimu. Kapitalas- visa tai kas sukurta žmonių darbu ir naudojama prekių ir paslaugų kūrimo tikslams. Tai visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje.Gamyba- tai ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija.Technologija- būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai - prekės ir paslaugos. Technologija lemia gamybos proceso organizavimo būdus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių funkcija. Taigi uždavinys supaprastėja.Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami prekės A gamybai. Tada galima gaminti14 jos vienetų, o B prekė apskritai nebus gaminama. Priešingai, jei visi ištekliai bus panaudoti B prekės gamybai, jos bus pagaminta 6 vienetai. Lentelės duomenis atidėję koordinačių sistemoje ir sujungę taškus, nubrėšime alternatyvių gamybos galimybių kreivę. Kiekvienas jos taškas rodo, kokį A ir B prekių komplektą gali pasirinkti visuomenė, panaudodama jų gamybai visus savo išteklius. Tai yra ji parodo prekės A alternatyvinius kaštus, prilygstančius atsisakomų gaminti prekės B vienetų skaičiui. Ekonomika gali augti, o gamybos galimybių kreivė gali slinkti į išorę, jeigu: tobulėja technologija; kaupiamas kapitalas; didėja darbo jėgos skaičius.Jeigu atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai naudojami, tada gamybos apimtis bus mažesnė, tai atspindės taškas C. Taškas D, kuris yra už kreivės ribų, rodo, A ir B gamybos sąlygom yra neįmanoma. Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos, tada gamybos galimybių kreivė gali pasislinkti. 5.Rinka,jos samprata,funkcijos ekonomikoje. Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklos organizavimo būdas. Paprastai rinka suprantama tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo- pardavimo sandėriai. Šiuolaikinė rinka apima kommpleksą specializuotų rinkų, kuriose sudaromi įvairūs prekybiniai ir finansiniai sandėriai. Rinka- tai mainų visuma, suvedanti produktų, paslaugų, gamybos išteklių ar vertybinių popierių pardavėjus ir pirkėjus. Rinkos pagalba siekiama įvairių tikslų, todėl aptinkame daugiau jos apibrėžimų rinka- ryšių tarp gamintojų ir vartotojų sistema;ekonominės veiklos organizavimo būdas; laisvos ekonom sistemos veikimas ir išraiška. Rinkos tvarką nustato kainos. Kaina- piniginė vertės išraiška. Vertė –prekės galia,pasireiškianti ją mainant tam tikra proporcija į kitas prekes ar paslaugas. Kainos atlieka labai svarbų vaidmenį rinkoje:1.Suteikia informaciją ekonomikos subjektams.2.Suderina ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir vartojimą.3.Apriboja vartojimą ir signalizoja apie netobulą visuomenės išteklių panaudojimą. 4.Atlieka skatinimo funkciją, parodo kur gamintojas, investuodamas pinigus,gali gauti didesnį pelną. O vartotojas- sutaupyti pinigų. Rinkos vaidmuo geriausiai atsiskleidžia per jos funkcijas. 1.Informacinė funkcija, per nuolatinį kainų palūkanų normos ir vertybinių popierių kurso kitimą informuoja gamintojus ir vartotojus apie realia rinkos situaciją.2. Kainodaros funkcija išriškėja pr ekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir jų gamybos sanaudų pripažinimas.3. Konkurencinė užtikrina žmogaus ekonominio elegesio motivaciją.Rinka ir konkurencija tam tikra prasme yra sinonimai ir vienas be kito neegzistoja. Ši konkurencija atveria naujas galimybes, bet neužtikrina sekmės.4. Tarpininko funkcijos pagalba suderinami gamintojo ir vaertotojo interesai bei susuiejami į vieningą procesą gamyba ir vartojimas. 5. Reguliuojanti ( pati svarbiausia), kuri užtikrina ekonomikos pusiausvyrą, spresdama pagrindinius ekonomikos klausimus (ką,kaip ,kieik ir kam gaminti) 6.Sanuojanti (“pašalinti”) atlieka griežtą rinkos priežiūrą, apvalydama ją nuo neefektyvių rinkos subjektų. Tai tarsi sinkos sanitaras. 6.Rinkos struktūros ir konkurencija, rinkos tipai. Kiek yra gaminama prekių ir teikiama paslaugų- tiek yra rinkų. ekonomistai rinka modelioja, rasdami vienose rinkose bendrus elementus. Kokie yra svarbiausi tinkos struktūros elementai: 1.Firmų dydis ir skaičius; 2.Gaminamos produkcijos pobūdis; 3.Pirkėjų ir pardavėjų ekonominė galia rinkoje; 4.Įėjimo ir išėjimo iš ūkio šakų sąlygos. Pagal šiuos požymius išskiriami 4 pagrindinės rinkos struktūros arba modeliai: 1.Grynoji(tobula) konkurencija; 2.Grynoji monopolija; 3.Oligopolija; 4.Monopolinė konkurencija. Pati rinka skirstoma į prekių (paslaugų) ir išteklių rinkas. Prekių rinka, kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainų kitimą informuoja gamintojus, kokiomsprekėms vartotojai išleidžia daugiausiai pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti.1.Tobula konkurencija - tai rinkos struktūros tipas, kuriam būdingas didelis pirkėjų ir pardavėjų skaičius, prekiaujama vienodais produktais, nėra pirkėjų ir pardavėjų diskriminacijos, išsami informacija apie kainas, nera išėjimo ir atejimo į rinką apribojimų. Kainų svyravimas palaiko ekonomikos pusiausvyrą. Tobulos konkurencijos modeli kaip savireguliacijos sistemą pradėjo kurti Adomas Smitas 1776 m. Jis rašė apie namatomą ranką, kuri reguliuoja pirkėjų ir pardavėjų interesus. Grynoji konkurencija- tai pirkėjų laisvė leisti pinigus kaip jiems atrodo geriau, gamintojams- gaminti norimas prekes, naudojant jiems tinkamus išteklius.2, Priešingas dalykas- grynoji monopolija . 2. Monopolija- tai rinkos struktūros tipas, kai šakos gamybos apimtį kontrolioja vienas pardavėjas arba jų grupė, priimdani suderintus sprendimus. Paprastai rinką vadiname monopoline, jeigu daugiau negu 1/3 pasiūlos tenka vienam gamintojui. Jei visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vienos įmonės rankose, ji tampa monopoliste. Įmonės- monopolistės individualūs sprendimai lemia kainų dydį, išteklių panaudojimo ir gamybos apimtį. Grynosios monopolijos papildoma sąlyga - artimų pakeičiamų gėrybių nebuvimas. Galime išskirti tokius monopolijos tipus: Uždara- kai jos veikla sankcionota teisiniais aktais; natūrali- kai jos veiklą diktoja gamybos sąlygos; atvira- kai jos veikla neapdrausta nuo konkurentų;paprasta- kai savo produkciją visiems pirkėjams parduoda vienoda kaina. Tiek grynoji konkurencija, tiek grynoji monopolija yra praktikoje nesutinkami modeliai. Tai idealizuotų rinkų pavyzdžiai. Reali rinka yra tarpinėje būsenoje, ji turi vienos ir kitos rinkų struktūrų bruožų. Būdingiausias tokios rinkos atvejis yra 3. oligopolinė rinka, kurioje viešpatauja keletas maždaug vienodo dydžio pardavėjų (pvz., JAV automobilių pramonės General Motors , Ford Motor ir Crysler firmos). Ji gali būti gryna, kai prekės nesiskiria savo kokybės požymiais (plienas, akmens anglis ir pan.), arba negryna, kai prekės, turėdamos tą pačią paskirtį, skiriasi savo kokybinėmis charakteristikomis (automobiliai, drabužiai, avalynė ir pan.). 4.Monopolinė konkurencija- tai rinkos struktūra kai yra daug pardavėjų ir pirkėjų ir iėjimas į rinką yra laisvas, kiekviena firma gamina šiek tiek besiskiriančią produkciją ir gali įtakoti kainas. Firmos smulkios ir negali dominuoti ūkio šakoje. Yra nekaininė konkurencija ir išsami veiklos informacija. Monopolija ir oligopolija apibūdina rinką iš pardavėjų (gamintojų) pusės. Panašaus pobūdžio yra ir pirkėjo (vartotojo) rinka: vieno pirkėjo rinka vadinama monopsonija [pvz., prieškarinės Lietuvos „Maisto" ir „Pieno centro" įmonės), o keleto pirkėjų — oligopsonija. Duopsonija- tai rinkos struktūra, kurioje yra tik 2 prekės pardavėjai ir pirkėjai. 7.Tobula ir netobula konkurencija Tobula konkurencija- labia artima monopolinė konkurencija, nes jų veikimo parametrai panašūs. Tob. Kon. Rinkoje atskiros firmos neturi konkurencinės jėgos, tačiau jos gali dalinai savarankiškai gaminti skirtingas prekes ir teigti nevienarūšes paslaugas. Netobula konkurencija-tai rinka kurioje yra pakankamai stambūs pirkėjai ar pardavėjai, pajėgūs paveikti rinkos kainos susidarymą. Jai priskiriama monopsonija, monopolija, oligopolija, oligopsonija ir kitos stambios firmos ar susivienijimai, kurie gali paveikti rinkos kainų susidarymą.. Net.kon. atstovai neprisitaiko prie kainų, o patys jas nustato! Konkurencinei raidai trukdo: a) gamybos kaštų formavimosi sąlygos b) gamybos mąstas, apimtis c) produktų diferencijacija d) pakaitų ( substitutų) trūkumas e) valstybės teisiniai apribojimai f) dominuojančių firmų diktatas g) kompanijų suokalbis i) išlaidų mokslui ir technikos vystymui trūkumas. 8.Paklausa ir pasiūla (brėž). Pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio santykiai rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą. Paklausa yra prekių ir paslaugų kiekio, kurį nori ir gali įsigyti ir kainos, už kurią prekė gali būti parduota ryšis. Kitaip tariant, paklausa yra realus pirkėjų poreikis. Paprastai prekės skirstomos: į kasdieninio ir ilgalaikio vartojimo.Prekių pirkimą veikia ažėjančio naudingumo dėsnis. Tai yra paskesnis prekės vienetas turi mažesnį naudingumą. Dažniausiai už papildomą prekės vienetą mokama mažiau- didėjant kainai mažėja prekės paklausa ir atvirkščiai. Šį ryšį nusako paklausos dėsnis: prekių paklausos apimtis kintakainų kitimui priešinga linkme. Tai atsitinka dėl 2 priežasčių: 1. Sumažėjus prekės kainai atsiranda daugiau pirkėjų 2. didėjant kainai perkama daugiau pigios prekės negu brangiosų prekių- pakaitalai(substitutai). Paklausa priklauso ne vien nuo kainų, bet ir nuo daugelio kitų sąlygų. Iš jų svarbiausios:1. Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas I 2. Kitų prekių (substitutų, pakaitalų) kainos K 3. Vartotojų skonis, nuotaikos ir mados VS,VN, M 4. Gyventojų skaičius GS 5.. Prekių gamybos prognozių Pr 7. Paklausos P . PK kreivės pasislinks į dešinę, didėjant PK kiekiui, arba į kairę — jai mažėjant. Reikia skirti PK ir PK dydį. PK- kainos ir prekės kiekio ryšys, o PK dydis –taškų judėjimas PK kreive. Pasiūla — prekių kiekio, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti ir kainos už kurią ta prekė gali būti nupirkta ryšis. Jeigu paklausa yra pirkėjo elgesys, siekiant pirkti pigiau ir daugiau, tai pasiūla yra pardavėjo elgesys siekiant parduoti daugiau ir brangiau. Prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant- mažėja. Jeigu kainos didėja –plėčiama gamyba, tačiau galimas ir atvikkštinis atvejis- kai mažinama pasiūla ir didinama kaina. Skirtingai negu paklausos kreivė D kyla iš kairės į dešinę, ir rodo, kad didėjant kainoms, prekių pasiūla auga. Pasiula priklauso nuo kainos P, pakaitalų kainos Pk, gamybos kaštų C, technologijos T, gamtinių klimatinių sąlygų GKS, gamintojų skaičiaus GS. Kainos augimas skatina gamintoją pateikti į rinką daugiau prekių. Jis skatinamas tobulinti ir plėsti gamybą. Prisotinus rinką prekėmis , jų kainos ima kristi. (brėž. Rinkos pusiausvyra) Bendras paklausos ir pasiūlos taškas E- vadinamas pusiausvyros tašku. Šiame taške perkamas ir parduodamas prekių kiekis ir kaina patenkina tirk pirkėjus, tiek pardavėjus- Rinka subalansuota. Vartotojo rinka- perteklinė rinka kai yra prekių perteklius daugelio prekių rinkose, kai pasiūla didesnė už paklausą ir kada pirkeljai renkasi prekes, o pardavęjai konkuruoja mažindami kainas, gamintojo rinka- deficitinė (stygiaus) rinka yra kai prekių paklausa viršija pasiūlą, kai pirkėjai konkuruoja tarpusavyje, o pardavėjai gali pasirinkti kam kokias prekes parduoti. Taigi paklausos, pasiūlos ir kainos dinamiką galima paaiškinti supaprastintu modeliu- voratinklio teorema. Ji rodo savaiminį kainos artėjimą į pusiausvyros tašką. 9.Paklausos ir pasiūlos elastingumas Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje vartojama elastingumo sąvoka. Elastingumas- tai paklausos ar pasiūlos procentinis pasikeitimas kainoms pakitus 1 procentu. Paklausos E=∆D%/∆P%, Pasiūlos E=∆S%/∆P%. Elastingumas priklausomai nuo jo apibrėžimo tikslo nustatomas dvejopai:a) kai norima elastingumą paaiškinti, jis apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekioprocentinis pasiekeitimas, kainoms pakitus vienu procentu;b) kai norima matematiškai apskaičiuoti, jis apibrėžiamas kaip paklausos ar asiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis:Formulėse paklausos, pasiūlos ir kainos kitimas pateiktas procentais, siekiant lastingumą išreikšti koeficientu, kuris leistų palyginti skirtingų rūšių prekes.Pasiūlos ir paklausos elastingumo koeficientas, skaičiuojant pagal šias formules,yra skirtingo ženklo. 10.Paklausos elastingumo variantai,jų grafinė išraiška. Veiksniai, lemiantys paklausos elastingumą Absoliutus elastingumas- tai be galo mažas kainų pasikeitimas nuo P1 iki P2 sąlygoja didelį paklausos ir pasiūlos padidėjimo procentą. Elastingumas yra begalinis. Santykinis elastingumas parodytas- tai tam tikras kainų kitimas nuo P1 iki P2 lemia didesnį paklausos ir pasiūlos kiekio pasikeitimą nuo Q1 iki Q2. Skaitmeniniselastingumas yra didesnis už vienetą. Vieneto elastingumas- tai tam tikras kainų kitimas, išreikštas procentais, sukelia tokį pat paklausos ir pasiūlos kiekio pasikeitimą. Vienetinis elastingumas lygus vienetui. Santykinis neelastingumas yra kainų pasikeitimas sąlygoja mažesnį paklausos ir pasiūlos pasikeitimą. Santyk elastingumas yra mažesnis už vienetą, bet didesnis už 0. Absoliutus neelastingumas yra kai kainų kitimas nepakeičia paklausos bei pasiūlos. Kainai pakitus nuo P1, iki P2, paklausa ir pasiūla liko tokios pat taške Q1. Absol neelast lygus 0. Paklausos ir pasiūlos priežastingumą lemia 2 pagr. Priežastys:1.Substitucija- prekių pakeičiamumas vartojimo požiūriu. Esant geriems pakaitalams prekės paklausa yra elastinga kainų kitimui. Jeigu nėra tinkamų substitutų vartotojai negali reagoti į kainų kitimus ir priversti pirkti pradinį prekės kiekį, šiuo atveju paklausa bus neelastinga .2.Laikas. Laikas taip pat didina pasiūlos ir paklausos elastingumą. Yra atskiri veiksniai, kurie veikia vien pak. ar pas. elastingumą. Pak. Elastingumui didelį vaidmenį vaidina vartotojo biudžeto dalis, skirta prekių pirkimui, taip pat vartotojo pajamų dydis,pačių prekių vaidmuo tenkinant vartotojo poreikius. Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas. Vartotojas negali apsieiti be būtiniausių .Todėl tokių prekių paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių vartojimo apimtį vartotojas gali keisti nejausdamas didelių nepatogumų. Todėl pakilus jų kainoms, gali gerokai sumažinti vartojimą. Tokių prekių paklausa yra elastinga. 11. PS elastingumo variantai, jų grafinė išraiška.12. Veiksniai lemiantys PS elastingumą Paklausos ir pasiūlos priežastingumą lemia 2 pagr. Priežastys:1.Substitucija-.2. Laikas. Vartotojai ir gamintojai,pasikeitus kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. L būtinas substitutų paieškoms, norint padidinti pajamas ir pan. Laikas taip pat didina pasiūlos ir paklausos elastingumą. Pas elasti lemia nuo prekių 3.saugojimo galimybių ir 4.kaštų. Pvz:. Prekių saugojimo galimybės ir kaštai stipriai veikia pasiūlos elastingumą. Šviežių maisto produktų, greit gendančių vaisių bei uogų pasiūlos elastingumas yra labai mažas, nes jų pardavimo negalima atidėti vėlesniam laikui, jeigu kainos krenta. Taip pat negalimasudaryti atsargų pasiūlai padidinti didėjant ir kainoms.Priešingai, negendančių, lengvai saugojamų prekių atsargomis pardavėjas gali manipuliuoti , reaguodamas į kainos kitimą , ir sparčiai didinti arba mažinti pasiūlą. 13.Kryžminis paklausos elastingumas. Komplementarių prekių ir substitutų pakaitalų elastingumas yra kryžminis, tai reiškia, kad padidėjus vienos komplimentarios prekės kainai, sumažėja ir kitos prekės paklausa. O padidėjus vieno substituto kainai- jo paklausa atitinkamai sumažėja, o kitų substitutų paklausa proporcingai išauga. Komplementarių prekių PK elastingumas yra neigiamas, nes padidėjus vienos prekės kainai, sumažėja su ja kartu vartojamų prekių paklausa. Prekės substitutai turi teigiamą kryžminį paklausos elastingumą, nes padidėjus vienos prekės kainai, vartotojai nukreipia savo išlaidas į kitą prekę, kuri gali pakeisti pabrangusią prekę. Elastingumo teorijos praktinis taikymas. dvi problemas: kainų kontrolės ir valstybės mokesčių pasekmių priklausomybę nuo paklausos bei pasiūlos elastingumo. Tobulos konkurencijos rinkos sąlygomis kainos juda pusiausvyros link, kuriai esant, paklausos ir pasiūlos kiekiai sutampa. Minimalios kainos. Valstybė rinkos ūkyje dažnai nustato ne tam tikro dydžio konkrečias kainas, o tik apriboja jų kitimą. Darbui ir žemės ūkio produktams dažnai nustatomas kainų minimumas: žemesnėmis kainomis šių prekių negalima pardavinėti. Jei kainų minimumas nustatytas žemesnis negu pusiausvyros kaina, jis nėra efektyvus,neturi prasmės Maksimalios kainos. Valstybė, siekdama pagerinti pirkėjų padėtį, gali nustatyti maksimalias kainas, kurio neturi peržengti pardavėjai, parduodami savo prekes. Dažnai tikslinga nustatyti komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų, butų nuomos mokesčio kainų maksimumą. Infliacijos sąlygomis tai paprastai pasireiškiakainų „įšaldymu". Juodoji rinka. Kainų maksimumo sukeltas deficitas savo ruožtu sąlygoja juodosios rinkos, kuri taip pat priklauso nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo, atsiradimą. Elastingumo poveikis mokesčių efektui Elastingumo teorija padeda suprasti ir tai, kas galiausiai moka mokesčius. Nuo PK ir PS elastingumo priklauso, kiek pinigų vartotojai išleidžia prekiųpardavimo apmokestinimui padengti. Taip pat nuo elastingumo priklauso kieno naudaigaliausiai tenka subsidijos (neigiami mokesčiai), skiriamos gamintojui. Elastingumo ignoravimas, kaip pamatysime, gali mokesčių efektą nukreipti nepageidaujama linkme. 14. Naudingumo teorija. Vartotojo elgsena Prekių paklausa labiausiai priklauso nuo jų kainų. Kuo mažesnė kaina, tuo vartotojas pajėgia nusipirkti daugiau prekių ir atvirkščiai.Tačiau vartotojas,priimdamas sprendimus vadovaujasi ne tik kainų didžiu, bet ir naudingumo teorija. Prekės teikiamas vartotojui pasitenkinimas vadinamas naudingumu. Naudingumo teorija remiasi tokiomis prielaidomis:1) vartotojas disponuoja ribota pinigų suma ir siekia gauti maksimalų pasitenkinimą(naudingumą), išleisdamas šiuos pinigus prekėms bei paslaugoms pirkti; 2) jis gali laisvai pasirinkti, kokioms prekėms išleisti pinigus; 3) visi kiti veiksniai yra nekintami.Vartotojas nuolat turi spręsti, ar jo pasirinkta prekė verta savo kainos.Tačiau daugumos prekių pirmuosius vienetus vartotojas vertina labiau , nes jie suteikia daug didesnįpasitenkinimą, nei paskutinieji tos rūšies produktai. Tokia vatototjo elgsena aiškinama mažėjančio ribino naudingumo dėsniu: esant nekintančiam vartojimui, kiekvienas paskesnis vartojimo vienetasteikia vis mažėjantį ribinį naudingumą. 15.Bendrasis ir ribinis naudingumas Rinkos teorija žino 2 naudingumo formas: bendrąjį (TU) ir ribinį (MU). Jis, išmatuotas pinigais, yra maksimalus pinigų kiekis, kurį asmuo nori mokėti už papildomą prekės vienetą. bendrąjį naudingumą, turime galvoje pasitenkinimą, kuris gaunamas suvartojus visą produktą. Ribinio naudingumo atveju, priešingai, kalbama apie pasitenkinimą, kurį suteikia paskutinio (t.y. ribinio) produkto vieneto suvartojimas. Jis, išmatuotas pinigais, yra maksimalus pinigų kiekis, kurį asmuo nori mokėti už papildomą prekės vienetą.Ribinio naudingumo teorija aiškina, kad didėjant materialinių gerybių kiekiui , jų poreikis vis daugiau patenkinamas. O kiekvieno paskesnio vieneto naudingumas- mažėja. (brėž) Didėjant produkto vartojimui, tiek bendrasis naudingumas (BN), tiek ribinis (RN)auga iki maksimumo taško, o po to ima mažėti. Tačiau maksimumą ribinis naudingumas pasiekia pačioje pradžioje, o po to krinta. Tuo tarpu bendrasis naudingumas auga palaipsniui ir jomaksimumo taškas sutampa su ribinio naudingumo nuliniu tašku. Kaina lemia ir TU ir Mu naudingumas. Paprastai vartotojo elgsena priklauso nuo 2-jų pagr. Aplinkybių:1.ką jis nori pirkti2.ką jis gali pirkti Ben Baverko pvz. 16.Biudzetinė tiesė ir indeferentiškumo kreivė Vartotojo elgseną sąlygoja du pagrindiniai veiksniai: ką vartotojas nori pirkti ir ką jis gali pirkti. Į pirmąjį klausimą atsakyti padeda indiferentiškumo kreivė, į antrąjį —biudžetinė tiesė.Tarkime, kad vartotojas turi fiksuotų pajamų ir nori pirkti dviejų rūšių prekes— maistą (A) ir drabužius (B), — o tų prekių kainos yra pastovios. Tuomet vartotojas priverstaspasirinkti tokią šių prekių kombinaciją, kuri jį patenkintų ir pakaktų pajamų. Jeigupajamos yra lygios 200 litų, maisto prekės vienetas kainuoja 2 litus, drabužių 10 litų,tuomet galime grafiškai pavaizduoti visus galimus vartotojo pasirinkimo variantusKiekvienas tiesės AB taškas rodo, kokį maisto ir drabužių kiekį (rinkinį) gali nusipirkti vartotojas, esant pastovioms prekių kainoms ir pajamoms, jei visas pajamas išleis šioms prekėms pirkti. Taškas C rodo prekių rinkinį, kurio vartotojas nepajėgus nusipirkti, o taškas D žymi rinkinį, kurį gali nusipirkti, neišleisdamas visų pajamų. Piniginės pajamos (nominalios) matuojamos piniginiais vienetais, o realios — prekių ir paslaugų, kurias galima nusipirkti už gautas pinigines pajamas, suma.Indiferentiškumo kreivė Vartotojas paprastai pasirenka tokį dviejų gėrybių santykį, kuris labiausiai atitinka jo norus. Tarkime, kad tas santykis yra lygus 20 maisto prekių vienetų ir 15 drabužių vienetų. Tačiau galimas ir alternatyvus šių prekių rinkinys, kuris tenkins tuos pačius vartotojo poreikius. Tai gali būti 15 maisto prekių ir l 7 drabužių vienetų. Tokiu atveju laikoma, jog vartotojas yra indiferentiškas kuriam iš šių skirtingų rinkinių atiduoti pirmenybę. Galimi ir kiti minėtų prekių kiekio santykiai, kurie vienodai tenkintų vartotoją. kiekvienas jos taškas rodo tokį prekių rinkinį, kuris vienodai patenkina vartotoją. vartotojas, siekdamas padidinti vienos prekės vartojimą, yra pasirengęs sumažinti kitos vartojimą. 17.Gamintojo elgsena rinkoje. Gamintoją atstovauja pasiūlos kreivė. Žm, kuris suteikia kitiems žm tam tikrą naudą- vadinamas gamintoju. Gjai- visų profesijų atstovai. Nesvarbu ar gamina materialines gerybes ar teikia paslaugas. Nes šiuolaikinė gamyba apibrėžiama kaip procesas, kuriame ekonominiai ištekliai yra naudojami naudingumui kurti. Siauresnė savoka: gamyba, tai bent kurių išteklių panaudojimo procesas, kai vieni produktai paverčiammi kitais. Šiuo atveju gamybos objektas bus įmonės, o subjektas gamintojas. Gjas, nustato savo veiklos principus, taip formuoja gamintojo filosofija, kurios pagrindiniai bruožai yra: kūribinis aktyvumas; praktiškumas; etiškumas. Įsisavinta gjo filosofija -steigti įmonę ( firmą). Gaminti produkciją ir gauti pelną. Pelno dydis pirmiausia priklauso nuo produkcijos gaminimo išlaidų. Tas išlaidas ekonomistai-teoretikai vadina kaštais, o praktikoje sanaudomis. kiekvienas gjas stengiasi minimizuoti K ir maksimizoti pelną. K yra daugiareikšmė kategorija, turinti nevienodą įtaką produkcijos apimčiai, produktyvumui ir efektyvumui. Gjui labai svarbu įsisavinti absoliučius K. 18-19.Kaštai ir pelnas, tipai K pirmiausiai asocijuojasi su išlaidomis. Tai yra pinigai, išleisti siekiant tam tikro tikslo. Verslo įmonėse pinigai išleidžiami mokesčiams apmokėti, įrengimams pirkti, ir t.t. Tokie Ki vadinami eksplicitiniais arba aiškiais. Visos šios įmonės piniginės išlaidos įrašomos į buhalterines knygas, todėl joms tinka ir buhalterinių K pavadinimas. Tačiau realūs K matuotini ne vien išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus pasirinktą išteklių naudojimo būdą su galimomis alternatyvomis. Tai ir yra alternatyviniai K. Jie parodo prarastų galimybių vertę. Įmonė, atsižvelgdama į alternatyvų išteklių panaudojimą, įvertina sąnaudas. Tai yra jos privatūs K. Tačiau įmonės veikla turi pasekmes ir platesnėje sferoje, kurios ji nekontroliuoja. Tos pasekmės vadinamos išoriniais įmonės veiklos efektais ir gali būti tiek palankios, tiek nepalankios visuomenei. Kad realūs bet kokio produkto gamybos K apima ne tik įmonės K, bet ir tuos neigiamus išorinius efektus, kuriuos apmoka visuomenė ir kurie vadinami visuomeniniais K. Bendrieji K apima visus K, susijusius su sąnaudomis produkto gamybai. Jie taip pat, kaip ir gamybos veiksnių sąnaudos gali būti padalinti į fiksuotus ir kintamus. Bendrieji fiksuoti K nepriklauso nuo gamybos rezultatų dydžio. Bendrieji kintamieji K. Paprasčiausi savo forma bendrieji kintamieji K - tai kaštai, susiję su kintamojo veiksnio sąnaudomis gamybos procese. Vidutiniai įmonės K apskaičiuojami vienam produkcijos vienetui. Vidutiniai fiksuoti K (VFK) apskaičiuojami dalijant bendruosius fiksuotus kaštus iš pagamintų produktų skaičiaus: VFK = BFK/Q. Vidutiniai kintamieji K (VKK) apskaičiuojami dalijant bendruosius kintamuosius K iš pagamintų produktų skaičiaus: VKK=BKK/Q. Vidutiniai bendrieji K (VBK) apskaičiuojami dalijant bendruosius K iš produktų sk: VBK=BK/Q, arba sudedant vidutinius fiksuotus ir vidutinius kintamuosius K: VBK=VFK+VKK. Ribiniai K(RK) yra bendrųjų K pokytis pakitus gaminamų produktų skaičiui 1 vnt. 20.Pelnas, tipai P paprastai suprantamas kaip skirtumas tarp įmonės gaunamų lėšų ir K. Tačiau jeigu K nėra tapatūs išlaidoms, pelno ir K skirtumas tampa sąlyginis. Iš pajamų atėmę buhalterinius K, gausime vienokį P, o atėmę ekonominius K — kitokį. Nors pelno terminas buitine prasme visiems suprantamas, jis turi net keletą gana tiksliai apibrėžtų prasmių. a)Skirtumas tarp įmonės bendrųjų pajamų ir buhalterinių K vadinamas bendruoju pelnu. b) Normalusis P- tai mažiausios pajamos, kurias verslininkas turi gauti už nuosavų išteklių panaudojimą. c)Skirtumas tarp ekonominių K ir bendrųjų pajamų (gaunamų lėšų) arba pelnas virš normaliojo pelno, vadinamas ekonom arba grynuoju pelnu. Jeigu verslo įmonėse naudojami ištekliai įvertinami ekonominiais K, tuomet šie kaštai parodo, kokias pajamas gali duoti ištekliai, jei jie panaudojami geriausiu būdu. Jei kurioje nors šakoje įmonių pajamos didesnės už ekonom K, jos gauna ekonominį pelną. Taigi grynasis pelnas įtakoja lėšų perskirstymą tarp šakų mikroekonomikoje. MAKRO 20.Bendras nacionalinis produktas (BNP). Pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas (BNP). Bendrasis nacionalinis produktas yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), piniginių verčių suma.Taigi BNP apima toli gražu ne visas prekes ir paslaugas, kurias pardavė tais metais rinkoje jų gamintojai.Pirma, į kurių nors metų BNP įeina būtent tais metais pagaminta produkcija.Antra, BNP sudaro vien baigtinių prekių ir paslaugų vertė. Trečia, kai kurios baigtinės prekės ir paslaugos (dažniau) yra kuriamos ir teikiamos vartotojui be jų pirkimo - pardavimo. Dabar tokios rūšies paslaugos daugelyje šalių sudaro žymią nacionalinio produkto dalį. Jų apimtis (taigi indėlis į BNP) apskaičiuojamas pagal tų paslaugų kaštus. Ketvirta, BNP skaičiavimas apima, tik oficialiai patvirtinta tvarka atliekamas rinkos operacijas. Nelegalūs sandėriai, „šešėlinės" ekonomikos procesai BNP dydyje neatsispindi, nors kartais jie gali sudaryti žymią dalį.Penkta, į BNP neįeina finansinės transakcijos - vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas, keičiantis akcijų ir obligacijų savininkui, jokio papildomo visuomeninio poreikių patenkinimo nėra, taigi nėra ir gamybinio išteklių naudojimo. 21.Baigtinė prekė ir paslauga - tai ta, kuri pasiekia savo galutinį vartotoją, t. y. kuri nebėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar paslaugai pagaminti. Taigi savo esme baigtinis produktas arba paslauga - tai asmeniniams žmonių poreikiams patenkinti skirtas dalykas. Kartotinių prekių ir paslaugų skaičiavimo išvengiama, jei, apskaičiuodami bendrąjį nacionalini produktą sumuojame kiekvienoje gamybos stadijoje sukurtą pridėtinę vertę. Tarpinis produktas– tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.Pridėtinė vertė - tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir jos gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų. 22. Nominalusis ir realusis BNP. Einamųjų metų kainos vadinamos faktinėmis kainomis. Bazinių metų kainos, naudojamos ir kitų metų BNP apskaičiuoti, vadinamos sugretinamosiomis kainomis. Apskaičiuojant baigtinių prekių ir paslaugų apimtį faktinėmis kainomis, nustatomas nominalusis BNP, apskaičiuojant sugretinamosiomis kainomis - realusis BNP. Realaus bendrojo nacionalinio produkto padidėjimas per tam tikrą laikotarpį vadinamas ekonominiu augimu. BNP padidėjimas 1991 -1996 metais išreiškiamas formule: BNP padidėjimas=(realusisBNP 1996m/realusis BNP 1991m)*100. BNP kitimo tempai priklauso nuo gamybos apimties ir kainų svyravimo.Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksus. Kainų indeksas yra santykis tarp prekės (paslaugos) arba jų grupės vertės faktinėmis kainomis ir jų vertės sugretinamosiomis (bazinio laikotarpio) kainomis.Populiariausias iš visų naudojamų kainų indeksų yra vartojimo prekių ir paslaugų kainų indeksas (VKIar CPI). Vartojimo prekių kainų indeksas (VPI) rodo, kaip pakito vartotojų perkamų prekių ir paslaugų vidutinės kainos. Be VKI, naudojami ir kiti kainų indeksai - pvz, didmeninių kainų, atskirų prekių grupių kainų indeksai. 4.Realiajam BNP apskaičiuoti naudojamas specialus kainų indeksas, vadinamas BNP defliatoriumi: BNP kainų defliatorius=(Nominalusis BNP/realusis BNP)*100. Šis indeksas išreiškia BNP sudarančių prekių ir paslaugų kainų kitimą. 23.BNP slaičiavimo būdai: 1.pagal pridėtinės vertės dydį (pagal produkcijos eigą), 2.pagal išlaidas, 3.pagal pajamas. BNP skaičiavimas išlaidoms. Šiuo būdu BNP apskaičiuojamas sudedant visas išlaidas pirkti baigtoms prekėms ir paslaugoms. Baigtinės produkcijos visumines išlaidas sudaro 4 išlaidų grupės: 1.privatus vartojimas; 2.investicijos;3.vyriausybės pirkimai; 4.grynasis eksportas. Uždara ekonomine sistema-ekonominė sistema, susidedanti iš atskirų šalies vidaus ekonominių vienetų (namų ūkio, įmonių bei valstybės valdymo aparato elementų). Atvira ekonomine sistema-ekonominė sistema, susijusi ir palaikanti ryšius su kitomis valstybėmis. Lietuvoje atvira ekonominė sistema. Vartojimas (privatus vartojimas), (C). Vartojimas yra ekonominės veiklos galutinis tikslas. Asmeninio vartojimo išlaidos (C) sudaro didžiausią nacionalinio produkto dalį. Jos apima visas išlaidas, kurias padaro namų ūkis bei nekomercinio pobūdžio įstaigos, pirkdamos prekes ir paslaugas. Investicijos (I). Išlaidos investicijoms - tai išlaidos pagrindiniams fondams ir atsargoms bei rezervams. Rinkos ūkio sąlygomis teorija skirsto šias išlaidas į: 1.Investicijas gamykloms ir įrengimams. 2.Investicijas gyvenamųjų namų statybai. 3.Gamybinių atsargų bei gatavos produkcijos prieaugiui. Bendrosios investicijos-visa investicijų suma vadinama. Jas sudaro dvi dalys -atstatymo investicijos, skirtos susidėvėjusioms darbo priemonėms atstatyti, ir grynosios investicijos, skiriamos naujoms, papildomoms darbo priemonėms įsigyti. Vyriausybės išlaidos (G). Šias išlaidas nėra taip paprasta įvertinti nacionaliniame produkte Paprastai laikoma, kad visos vyriausybinės išlaidos atitenka „galutiniam produktui", ir todėl jos įskaičiuojamos į nacionalinio produkto vertę. Grynasis eksportas (E-l). BNP yra tautos ūkio visuminio produkto išraiška. Sudėję minėtas keturias išlaidų grupes, gauname bendrąsias nacionalines išlaidas -privataus vartojimo, investicijų, vyriausybės išlaidų ir grynojo eksporto sumą. Bendrasis nacionalinis produktas, apskaičiuotas išlaidų sumavimo būdu, bus toks: BNP=C+I+G+(E-I). BNP kaip pajamų suma. Šiuo metodu bendrasis nacionalinis produktas apskaičiuojamas sudedant visas pajamas, kurias gauna visų gamybos faktorių savininkai už savo paslaugas, bei pridedant amortizacinius atskaitymus ir netiesioginius verslo mokesčius. Pajamos susideda iš keturių pagrindinių elementų: atlyginimų, nuomos mokesčių, palūkanų ir pelno. Atlyginimai Tai stambiausia pajamų grupė, ji apima darbo užmokestį ir algas, mokamas samdomiems darbuotojams. Ši pajamų rūšis išreiškia tą produkcijos vertės dalį, kuri priskiriama darbo veiksniui. Į šią pajamų grupę įeina taip pat ir įmonininkų įnašai į valstybinius ir privačius pensijų bei kitus socialinius fondus, t. y. visos išlaidos, susijusios su darbo jėgos išlaikymu. Nuomos mokesčiai. Tai mokėjimai už žemės, pastatų, kartais ir kai kurių kitų ilgai tarnaujančių daiktų naudojimą per tam tikrą laiko tarpą. Tai žemės ir kito nekilnojamojo turto pajamos. Palūkanos. Tai piniginio kapitalo pajamos. Jos apima palūkanas už indėlius banke, kompanijų, obligacijų turėtojų gaunamas pajamas, bankų gaunamą pelną kaip skirtumą tarp jo išmokamų už indėlius ir gaunamų už paskolas palūkanų. Pelnas. Pelnas nacionalinėje sąskaityboje skirstomas į dvi dalis: į pavienių ar susijungusių savarankiškų savininkų grynąsias pajamas ir bendrovių pelną. Amortizacija. Dalis baigtinių produktų vertės įgyja amortizacijos formą, t. y. pasireiškia kaip kapitalo vartojimo atskaitymai. Jie atspindi per metus suvartoto kapitalo vertę. Netiesioginiai verslo mokesčiai. Šiai mokesčių grupei priklauso bendrasis apyvartos mokestis (pridėtinės vertės mokestis), akcizai, muitai. Šie mokesčiai yra netiesioginiai -jie nustatomi ne pačiai firmai, o jos gaminamai produkcijai. Firma sumoka juos iš pajamų, gautų realizavus produkciją. Bendrasis vidaus produktas(BVP) – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje. Nacionalinio produkto rodiklių grupė: 1.BNP, 2.GNP, 3.nacionalinės pajamos, 4.asmeninės pajamos, 5.disponuojamos pajamos. Grynasis NP (GNP)-tai NP be amortizacijos sumos. Nacionalinės pajamos- nac.pajamos nusako vertę, kuri atitenka išteklių savininkams ir samdomųjų darbuotojų atlyginimai, individualių verslininkų pajamos, bendrovių pelnas, palūkanos nuomos mokesčiai. Asmeninės pajamos-tai BNP dalis, kuri atitenka individams. Disponuojamos pajamos-pajamos, liekančios iš asmeninių pajamų sumokėjus asmeninius mokesčius. 24. Nacionalinio produkto dinamika: visuminės PK ir PS aspektas. Šiuolaikinėje ekonominėje teorijoje nac produkto dinamika nagrinėjama, remiantis angl ekonomisto Džono Meinordo Keinso (1883-1946) pagrįstais principais. Klasikinės pozicijos teiginiai: 1.pasiūla pati kuria paklausą, 2.laisvai besikeičiantis darbo apmokėjimo lygisbei kainos užtikrina bet kurios pažeistos proporcijos greitą atstatymą. O pagal Keinsą į išvystytos rinkos ekonomikos vyksmą privalo įsikišti valstybė ir atitinkamaisveiksmais (svertais) reguliuoti veiksnių panaudojimą ir užimtumą. Visuminė PK ir PS. Visuminė paklausa rodo realią nacionalinę gamybos apimtį, kurią vartotojai, įmonės ir vyriausybė pirktų, esant bet kokiam kainų lygiui. Visuminė pasiūla rodo pasiūlos srautą, jos kitimą, priklausomai nuo teikiamų rinkon prekių ir paslaugų kainų bei kitų veiksnių, kurie nuliame tos pasiūlos apimtį-nuo darbo užmokesčio ir kitų gamybos kaštų elementų, techninio lygio, jo sąlygoto produktyvumo ir pan. (brėž)Visuminės PK struktūra. Paklausą, jos struktūrą ir lygi atspindi išlaidos: 1.šeimų vartojimo išlaidos (C), 2.firmų išlaidos investicijoms (I), vyriausybės išlaidos (G), grynasis eksportas (E-I). Disponuojamų pajamų dydis (Yd) –veiksnys, lemiantis vartojimo ir taupymo dydį. Keinsas vartojimo funkciją nustatė 2 kategorijom: 1.vidutinis polinkis vartoti (VPV), 2.ribinis polinkis vartoti (RPV). VPV=C/Yd RPV=∆C/ Yd Vidutinis polinkis taupyti (VPT) išreiškia šeimos taupomųjų pajamų dalį VPT=S/ Yd Kiti vartojimo ir taupymo veiksniai: 1.turto dydis, 2. kredito gavimo sąlygos, 3. būsimųjų pajamų lūkesčiai, 4. investicijos. Ekonominės pusiausvyros samprata. Vartojimas ir investicijos yra pagr pasiūlos ir paklausos elementai. Paklausos požiūriu pusiausvyros nacional produktas yra tuo atveju, kada visum išlaidos yra lygios nacional produkto gamybos apimčiai. (brėž) Pusiausvyros nacionalinio produkto kitimas ir multiplikatorius. Jei visuminės išlaidos keičiasi, pusiausvyra suįra ir nac produktas turi pasikeisti. Visum išlaidoskeičiasi, jei keičiasi bent viena jų sudedamųjų dalių. Daromos 2 išvados: 1kai visum išlaidos padidėja, pusiausvyros nacion produktas išauga ir atvirkšč., 2.jei apmokestinimo lygis kyla, pusiausvyros nacional produkto apimtis mažėja, iškyla kitimo mąsto problema. Multiplikatorius –pusiausvyros nacional produkto pokyčio santykis su išlaidų pakitimu, sukėlusio nacional produkto judėjimą. Multiplikatorius –sk, kuris parodo kiek kartų daugiau už pradines investicijas padidėja pajamos visuomenei m=1/(1-RPV). Recesinis ir infliacinis tarpsniai. Kai visuminės išlaidos mažesnės už potencialų nacional produktą, susidaręs skirtumas vadinamas recesiniu tarpsniu (brėž), jis eleminuojamas. Krenta užimtumo lygis, padidėja nedarbas, kainos ir darbo užmokestis kyla, kai paklausa yra aukšto lygio, ir krenta, kai paklausa sumažėjusi. Tuomet būtinas vyriausybės įsikišimas. Kai visum išlaidos didesnės susidaro infliacinis tarpsnis (brėž). Infliaciniam tarpsniui susidarius atsiranda sąlygos infliacijai –prekių ir paslaugų kainų kilimui. Infl tarpsnis eleminuojamas. Darbo jėgos poreikis išauga, pakyla darbo užmokestis,didėja gamybos kaštai, mažėja vartotojų perkamoji galia, sumažės visum realusis vartojimas./ Pusiausvyros nacional produktas atitinka savo potencialų lygį (brėž). 25.Cikliniai svyravimai: verslo ciklai. Ilgų laikotarpių požiūriu nacional produktas auga, o trumpais laikotarpiais BNP kinta į abi puses - ir padidėja, ir sumažėja. Ekonominiuose svyravimuose galima skirti 3 ciklų rūšis pagal trukmę: Ilgalaikė tendencija –BNP turi tendenciją augti. Sezoniniai svyravimai -siejami su gamybinėmis ypatybėmis. Cikliniai svyravimai –ekonom veikloje galima išskirti tam tikrus ciklus. Tokios fazės, kurios periodiškai pasikartoja yra verslo ciklai. Nuolatiniai nacionalinio produkto gamybos ir vartojimo pakilimai ir atoslūgiai jo ilgalaikės tendencijos rėmuose, pašalinus sezoniškumo apraiškas, vadinami verslo ciklais.Verslo ciklo sąvoka apibūdina bendrą visų pagrindinių ekonomikos indikatorių dinamiką. Kiekvienas ekonominis procesas ir jo indikatoriai turi savų ciklinės raidos ypatybių. Ciklo trukmė 8-10 metų. Ciklo stadijos -periodiškas ekonominių procesų svyravimas: (brėž)1.Krizė (depresija). Žemiausia potencialaus nacionalinio produkto atžvilgiu eilinio ciklo stadija. Išauga nedarbas, paklausa gerokai atsilieka nuo gamybinių pajėgumų. Verslo pajamos ir pelnas smukę, dalis firmų patiria nuostolių. Paskatos investicijoms silpnos. Jei toks ciklo „įdubimas" užtrunka ilgą laiką jis vadinamas depresija. Pvz, Pasaulinė depresija buvo 1929-1933 m. 2.Pagyvėjimas. stadija, einanti po krizės, gamyba pradeda augti. Atnaujinami fiziškai ir moraliai nusidėvėję įrengimai, kyla užimtumo, pajamų ir vartojimo rodikliai. Pagerėja gamybos, realizavimo ir pelno perspektyvos, pagausėja investavimo motyvų. Įtraukiami į gamybą lig tol nepanaudoti gamybiniai pajėgumai bei neužimta darbo jėga. 3.Pakilimas (bumas). Nacionalinio produkto apimtis yra didžiausia, ji pasiekia potencialaus nacionalinio produkto lygį. Ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos. Gali kilti deficito požymių ir medžiagų bei žaliavų rinkoje. Tolesnis gamybos augimas darosi nebegalimas be didesnių investicijų; investicinės išlaidos auga, gerokai padidindamos laisvų pinigų paklausą. Kadangi investavimas reikalauja tam tikro laiko, padidėjusi paklausa pirmiausiai sukelia produkcijos kainų augimą. Stinga vis daugiau rinkos prekių, kainų kilimas sąlygoja gamybos kaštų augimą. Bet kokia ūkinė veikla dėl kainų kilimo yra pelninga, nuostoliai ir bankrotai labai reti. 4.Smukimas (recesija). Kai ekonomika perėjo aukščiausią pakilimo tašką vyksta gamybos mažėjimas. Prekių ir paslaugų realizavimo mažėjimas; lėtėja gamybos vystymosi tempai, vėliau gamyba visai nustoja didėtiji. Sumažėjus paklausai, nebeauga gamyba, sumažėja ir užimtumas. Šeimų pajamos taip pat ima mažėti, ir tai dar labiau mažina visumines išlaidas. Krenta ir rentabilumas, silpnėja investicijų motyvai. Ciklinių svyravimų priežastys: 1.Klasikinės ekonomikos teorijos (iki Didžiosios krizės 1929-1933 metais) požiūriu, svyravimai ūkyje kyla dėl laikino disbalanso darbo rinkoje -darbo užmokesčio lygis pakyla per aukštai ir darbo jėgos pasiūla dėl to ima viršyti jos paklausą, plečiasi nedarbas. Nedarbas sąlygoja darbo užmokesčio kitimą, darbo jėgos paklausa padidėja, gamyba vėl ima augti ir grįžta pusiausvyra. 2.Dž. Keinso ir jo šalininkų nuomone, ekonomikos nestabilumo pirminė priežastis yra privačių kapitalo investicijų lygis ir jo svyravimai. Investicijų dinamika savo ruožtu priklauso nuo visuminės paklausos struktūros ir jos elementų kitimo. 3.Monetaristų pažiūros. Ciklus, lemia pinigų kiekis cirkuliacijoje. Kai tas kiekis, pirmiausiai dėl valstybės pernelyg aktyvaus tiesioginio užsiangažavimo ūkinėje veikloje, padidėja, šokteli aukštyn vartotojiška paklausa, ima kilti kainos, vystosi infliacija. Priežastis - pinigų ūkio nestabilumas.Visuminės paklausos pokyčiai. V.P.P elementai: 1.vartojimo pokyčiai (C). Apsprendžia 2/3 V.P.P. esminiai momentai: a)vartotojiškos paklausos pakitimai, b)palūkanų normos kitimas ir infliacijos išaugimo grėsmė, c)apmokestinimo ir piniginių išmokėjimų (transferų) pokyčiai. 2.vyriausybės išlaidų prekėms ir paslaugom pirkti pokyčiai (G). Valstybė gali sumažinti ar padidinti savo pirkinius. 3.Exporto-importo pokyčiai. Jie įtakoja visum paklausą. 4.Investicijų svyravimai (I). Valstybė gali skatinti arba susiaurinti investicijas. Multiplikatoriaus principas –pokyčiai, investicijose sužadinantys papild ar kartotinį pajamų ir vartojimo augimą. Akseleratoriaus principas –išaugęs vartojimas iššaukia papild investicijų poreikį. Verslo ciklo indikatoriai. Besikartojantis ekonom cikliškumas yra makroek problema, kurią turi spręsti valstybė. Krizės metu, esant žemai rinkos konjunktūrai, valstybė stengiasi aktyvinti ūkinę veiklą, o pagyvėjimo metu – sulėtinti ūkinį aktyvumą. Smukimo stadijoje didinamos valstybės išlaidos, mažinant mokesčius, bumo stadijoje mažinamos išlaidos. Tokia valstybės anticiklinė politika modifikuoja verslo ciklą. Pagr makroe probl – užimtumas, kuris tiesiogiai priklauso nuo verslo cikliškumo. 26.Fiskalinė politika –tai mokesčių ir vyriausybės išlaidų naudojimo principai bei praktika, kuria siekiama paveikti visuminės paklausos lygį. Pagr valstybės problema, kad nebūtų nedarbo ir infliacijos. Biudžeto balansas gali būti: 1.teoriškai subalansuotas: pajamos=išlaidoms, 2.biudž perteklius: pajamos >išlaidas, 3. biudž deficitas: pajamos

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 8733 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
19 psl., (8733 ž.)
Darbo duomenys
  • Ekonomikos konspektas
  • 19 psl., (8733 ž.)
  • Word failas 180 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt