Šiuolaikinės ekonomikos teorija, jos tyrimo objektas ir metodai

1. ĮVADAS Šiomis dienomis ekonomika užima labai svarbią vietą. Žodį ekonomika galime išgirsti kasdien. Tačiau objektas apie kurį kalbama gali labai keistis. Žinome, jog ekonomikos teoriją sudaro teiginiai, sąvokos, kurios savo prasmėmis labai skiriasi. Ekonomikos mokslas apima labai plačią prasmę. Į šį žodį įeina ekonomikos teorija, jos objektai bei metodai, ekonominės sistemos, ekonomikos skirstymas. Todėl, būtent, savo darbe ir rašysiu apie pagrindinius ekonomikos objektus. Darbo objektas: Ekonomikos teorija. Tikslas: Plačiau susipažinti su ekonomikos teorija. Uždaviniai: • Išsiaiškinti ekonomikos teorijos, tyrimo objektų ir metodų sampratas. • Susipažinti su jos tyrimo objektais bei metodais. • Plačiau panagrinėti ekonomikos skirstymą. Tyrimo metodai: Mokslinės literatūros analizė. 2. Ekonomikos ir ekonomikos teorijos sampratos 2.1 Objektas ir metodai Ekonomika gr. oikos- būstas, ūkis; nomos- valdymo, tvarkymo menas. Žodis ekonomika šiai dienai turi dvi prasmes: 1) Mokslo šakos pavadinimas- mokslo, nagrinėjančio kaip geriausiai panaudoti ribotus išteklius. 2) Šalies ar tam tikro kito ūkio vieneto sritis- darbo, kapitalo, žemės naudojimo mechanizmas siekiant tenkinti visuomenės poreikius. (Snieška, 2006) Ekonomika- tai visų pirma materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba, tai yra ūkinė veikla. Ūkinė žmonių veikla- visų ekonomikos mokslų tyrimų objektas. (Stepanovas, Jakutis ir kt, 2007) Žmonės, pradedantys nagrinėti ekonomikos teoriją , paprastai nori turėti trumpą, aiškų ir lengvai suprantamą, be to, viską apimantį jos apibrėžimą. Galbūt dėl to yra gana daug įvairiausių šios teorijos apibrėžimų. Štai dar keletas jos apibrėžimų: • ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių, rūšis; • ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą, gamybinės paskirties prekes, pavyzdžiui, mašinas, ir technines žinias) įvairioms prekėms gaminti (kviečiams, mėsai, drabužiams, meno kūriniams ir veiklai, keliams ir kt.) ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti; • ekonomikos teorija yra mokslas apie kasdieninę žmonių gyvenimišką veiklą, apie tai, kaip gauti priemonių savo gyvenimui užtikrinti ir kaip tas priemones panaudoti; • ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje; • ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą. (Paunskienė, Liučvaitienė ir kt, 2009) 2.2 Ekonomikos teorija Ekonomikos teorija- mokslas apie tai, kaip objektyviai paskirstyti, naudoti, valdyti ribotus išteklius, siekiant maksimaliai patenkinti materialius žmonių poreikius. Pasak Polo Samuelsono, ekonomikos teorija- mokslas apie tai, kaip žmonės ar visuomenė pasirenka vieną iš galimų ribotų gamybinių išteklių vartojimo variantų, siekdami gaminti įvairius einamajam ar būsimajam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ir jų grupių. Ekonomikos teorija sprendžia, kaip efektyviausiai patenkinti poreikius sunaudojant mažiausiai išteklių. Ekonomikos teorija ekonomikoje nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų. Todėl ekonomikoje labai svarbi ekonomikos elemento samprata. (Stepanovas, Jakutis ir kt, 2007) Ekonomikos elementas- tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus gamindamas prekes, teikdamas paslaugas. Ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir geba priimti racionalius sprendimus. Ekonominis subjektas- tai santykinai atsiribojęs vienetas, nes su turtu, kurį turi ir valdo, jis susietas nuosavybe. Nuosavybės teisė į tam tikrą objektą reiškia, kad savininkas su objektu gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos leidžia visuomenės įstatymai. Kartu apribojamos kitų individų galimybės tuo objektu pasinaudoti. Ekonomikos teoriją domina žmonių santykiai, kylantys iš gamybos veiksnių nuosavybės, nes nuosavybė- tai visada ekonominė nauda ir atsakomybė, nuo jos priklauso žmogaus padėtis visuomenėje, jo suinteresuotumas dalyvauti gamyboje ar kitoje veikloje, gaunamos naudos apimtis. Visi ekonomikos elementai- ūkiniai vienetai, susieti įvairiais ekonominiais ryšiais ir santykiais, kurie savo ruožtu susiję su ekonomikos objekto turto judėjimu. (Rudalevičius, 2000) 3. Ekonomikoje vyraujančios sąvokos Poreikiai- tai žmonių socialinės ir biologinės prigimties nulemtos reikmės, tenkinamos naudojant darbo sukurtas paslaugas, prekes. Poreikių ypatybė yra ta, kad jie yra neriboti, nes užtikrinant vienų poreikių patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių. Ateities gamyba negali visiškai užtikrinti visų poreikių patenkinimo, nes jie yra neriboti, nuolat kinta. Poreikis yra visko pagrindas ir variklis, todėl ūkinės veiklos svarbiausias uždavinys- patenkinti šiuos poreikius. Poreikius tenkina gėrybės, kurios gali būti laisvosios, ekonominės. Laisvųjų gėrybių yra labai mažai. Tai atmosfera, saulės šviesa, vėjas, lietus. Jos tiesiogiai negali būti nei ekonominės veiklos rezultatas, nei objektas. Ekonominės gėrybės yra realios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius. Tai yra žaliavos, vanduo, prekės. Ekonominės gėrybės ir domina ekonomikos mokslą. Šioms gėrybėms būdingi specifiniai bruožai: • Ribotumas; jų turimas kiekis negali patenkinti visų poreikių. Jeigu būtų jų perteklius, lyginant su poreikiais, tai jos nebūtų nei vertingos nei naudingos; • Vertingumas; • Naudingumas; • Jos būtinai turi būti nuosavybės objektas; • Jos visada yra sąmoningos veiklos rezultatas, jų gamybai skiriamos sąnaudos, tai yra išlaidos; • Ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes turi paklausą. Taigi poreikiai turi būti derinami su ištekliais. Ištekliai- visa tai, kas naudojama gėrybių gamyboje( darbas, žemė, įrenginiai...). Beveik visi ištekliai yra riboti. Jie dar vadinami gamybos veiksniais. Skiriamos keturios gamybos veiksnių grupės. (Paunskienė, Liučvaitienė ir kt, 2009) 4. Gamybos veiksnių grupės Ekonomikoje yra išskiriamos keturios gamybos veiksnių grupės: žemė, darbas, kapitalas, verslumas. Pirmoji veiksnių grupė- žemė. Žemė- natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmonių veiklos rezultatas. Tačiau naudodamas žemę gamybos procese, žmogus jai suteikia papildomų savybių. Ekonomistai supranta žemę ne kaip sklypą ar dirvožemį, bet plačiau. Žemė kaip gamybos veiksnys- visi gamtos teikiami ištekliai. Tai ribotas gamybos veiksnys. Žemė ekonomikos teorijoje - visi gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Tačiau jų ribotumo išraiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai. Darbas- bet kokia fizinė ar protinė žmonių veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę. Tai ribotas išteklius, nes ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius, kiekvienas žmogus gali dirbti tik tam tikrą valandų skaičių per parą. Ribotumą lemia ir tokie veiksniai, kaip žmonių kvalifikacija, profesionalumas, išsilavinimas. Darbu trumpai vadinama darbo jėga, t.y. žmonių sugebėjimai atlikti įvairias gamybines ir ūkines funkcijas. Tačiau, matyt, reikia skirti darbo ir darbo jėgos sąvokas, nes tai ne vienas ir tas pats. Darbas - tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams. Darbo jėga - tai žmogaus fizinių, psichinių-dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos būtų galima taip apibūdinti: darbas yra darbo jėgos funkcija. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas - prekė, kurią teikia namų ūkio sistema. Kapitalas - žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Kitaip tariant, kapitalas - visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje. Paprastai kapitalas skirstomas: • Realus kapitalas; • Finansinis kapitalas; • Žmogiškasis kapitalas. Realus kapitalas- tai įrenginiai, pastatai, gamyklos ir kitos anksčiau pagamintos prekės, naudojamos kitų prekių gamyboje. Tuo kapitalas skiriasi nuo vartojimo prekių, kurios tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius. Finansinis kapitalas- tai fondai realiam kapitalui įsigyti, pavyzdžiui, finansinei apyvartai. Realiojo kapitalo gamybos ir kaupimo procesas vadinamas investicijomis. Žmogiškasis kapitalas- mokymusi, darbu ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas, kurie didina žmonių veiklinį produktyvumą. Verslumas arba iniciatyva- tai gebėjimas sujungti į visumą tradicinius gamybos veiksnius, siekiant gauti kuo didesnius gamybos veiksnių savininko veiklos rezultatus ir kuris būtinai grindžiamas ekonominiu skaičiavimu. Verslininko funkcijos: • Jis organizuoja gamybą, sujungia gamybos veiksnius tam, kad pagamintų ir sukurtų tam tikras prekes ir paslaugas. • Priiminėja pagrindinius sprendimus, kurie lemia įmonės veiklos kryptis (kokias prekes gaminti ir kaip). • Stengiasi sukurti ir išleisti į rinką naujus produktus, technologijas ar net verslo organizavimo formas. • Tai rizikuojantis žmogus, nes rinka ir konkurencija negarantuoja jam pelno. Jis gali prarasti ne tik savo, savo kompanionų ar akcininkų lėšas, bet ir laiką, reputaciją. Verslumas-naujų verslo galimybių paieškos procesas, naujų technologijų bei naujų kapitalo įdėjimo sferų naudojimas, sferų stereotipų ir ribų įveikimas. (Stepanovas, Jakutis ir kt, 2007) 5. Ekonominės sistemos Yra keletas ekonominių sistemų tipų. Tai grynasis kapitalizmas, komandinė ekonomika, mišrioji ekonomika. Pagrindiniai grynosios kapitalistinės sistemos bruožai: • Ekonominė sistema remiasi privačia nuosavybe. • Vyrauja ekonominė subjektų laisvė. • Rinkos mechanizmas ir kainų sistema koordinuoja ekonominę veiklą bei valdo ją. • Kiekvienas ekonomikos subjektas siekia gauti maksimalias savo pajamas ir naudą, grindžiamas tik savo individualiais interesais ir sprendimais. • Valstybės organai nesikiša į ekonomiką. A. Smitas teigė, kad kiekvienas subjektas paiso savo naudos, bet rinka priverčia jį funkcionuoti taip, kad būtų padidinta visuomeninė nauda. Komandinė ekonomika. Jai esant visus sprendimus lemia vienas centras. Jos bruožai: • Kolektyvinė (valstybinė) nuosavybė. • Centralizuotas ekonominis planavimas: centrinė valdžia kontroliuoja gamybos veiksnius bei jais operuoja, įvertina žmonių poreikius ir nustato, kuriuos iš jų reikia patenkinti ir kokiomis gamybos priemonėmis bei metodais tai bus daroma. Taigi centrinė valdžia vykdo tas funkcijas, kurias grynojo kapitalizmo sąlygomis atlieka rinkos mechanizmas, konkurencija bei kainų sistema. Grynasis kapitalizmas kaip ir komandinė ekonomika- teorinės sistemos. Realiosios ekonomikos- tai mišrios ekonomikos. Vyrauja tokie mišrių sistemų bruožai: • Vyrauja privati nuosavybė. • Ekonominė laisvė. • Asmeninis interesas ir nauda kaip elgsenos motyvas. • Konkurencija. • Rinkos ir kainų sistema kaip ekonomikos funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmas. • Dalinis valstybinis ekonomikos reguliavimas. (Paunskienė, Liučvaitienė ir kt, 2009) 6. Ekonomikos skirstymas Ekonomikos teorija dalinama į dvi dalis- mikro- ir makroekonomiką. 7. Mikroekonomika Mikroekonomika nagrinėja namų ūkio, firmų, vyriausybės įstaigų, ūkio šakų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkio subjektų veiklą ir elgseną rinkoje, atskirų rinkų funkcionavimą, išteklių ir pajamų paskirstymo problemas. Pagrindinis mikroekonomikos tikslas- taikant individualių ekonominių subjektų elgsenos teorija, nustatyti, kokios bus šios elgsenos pasekmės bei rezultatai įvairiose rinkose. Mikroekonomikos teorijos objektai: • Namų ūkis- tai žmonių, kurie bendrai naudoja turimas pajamas, turi bendrą nuosavybę ir kartu priima ekonominius spendimus grupė; namų ūkiai teikia gamybos veiksnius verslo organizacijoms, gauna pajamas, kurias išleidžia prekėms ir paslaugoms pirkti. • Firmos- perka gamybos veiksnius ir naudoja juos prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. • Vyriausybės objektų veikla: Seimas ir kitos institucijos, kurios reglamentuoja ekonominę veiklą, teismai. • Rinkos mechanizmas- ūkio subjekto veiklos koordinatorius. Rinka- ekonominė sistema, užtikrinanti prekių ir paslaugų pirkimą bei pardavimą, tai sudėtingas mechanizmas, koordinuojantis ekonominių subjektų veiklą. (Snieška, Startienė, 2006) 8. Makroekonomika Makroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą, naudojant suvestinius rodiklius, nagrinėja ekonominę sistemą kaip visumą. Objektai: ekonominis augimas, nedarbas, infliacija. Makroekonomikos turinys- suprasti ir paaiškinti ekonomikos kaip bendros sistemos, kuriai būdingi specifiniai dėsniai bei dėsningumai, funkcionavimą. Makroekonomika nagrinėja gamybos apimčių kitimą. Tačiau šiose abiejose ekonomikos teorijos srityse vartojamos tos pačios sąvokos ir nagrinėjamos kai kurios tos pačios temos. (Gavelis, Klimasauskienė ir kt, 2000) 9. Ekonomikos realybė. Ekonomikos teorija. Bet kuri teorija siekia logiškai numatyti tam tikro realaus reiškinio ateitį. Pagrindinis ekonomistų tikslas- suprasti kaip funkcionuoja ekonomika, o tai ypač vertinga todėl, kad mechanizmo supratimas padeda atsakyti į klausimą: kas bus jeigu...? Modelis kaip ir teorija yra supaprastintas tikrovės atvaizdas. Tiriant ekonomikos procesus bei reiškinius taikomi įvairūs metodai. Metodai- tai reiškinių tyrimo būdai. Pagrindiniai moksliniai metodai, taikomi ekonomikoje yra šie: • Mokslinės abstrakcijos metodas. Abstrahavimas suprantamas kaip tiriamojo objekto mažiau reikšmingų laikinų atsitiktinių bruožų ryšių bei veiksnių ignoravimas norint išskirti ir susikoncentruoti į svarbiausius tipiškus ir pastovius objekto bruožus bei veiksnius. • Funkcinės analizės. • Indukcija ir dedukcija. Indukcija- tai metodas, kai einama nuo atskirybės prie bendrybės, nuo faktų prie teorijos. Faktai surenkami, o vėliau sisteminami ir analizuojami. Dedukcija- kai tyrinėtojas pradeda nuo teorijos sudarymo, kurią jis tikrina, atsižvelgdamas į faktus. • Matematiniai metodai taikomi kiekybinių parametrų analizei. Jie padeda analizuoti tam tikrus ekonominius dėsningumus, ekonomikos subjektų elgseną, įvertinti relią padėtį ekonomikoje. • Sisteminės analizės metodas. Šis metodas nagrinėja ekonomiką kaip sistemą. • Ekonominiai eksperimentai. Labai sunku juos naudoti ir ne visada jie padeda tiksliai prognozuoti rezultatus. • Grafikų metodas. Šis metodas naudojamas teorijoms sukurti ir paaiškinti. (Paunskienė, Liučvaitienė ir kt, 2009) Šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje labai dažnai taikomi matematinis prognozavimas ir lošimų teorija. Juos taikant pagal pradinius duomenis modeliuojami skirtingi ekonomikos valdymo modeliai, nustatoma optimali elgsenos strategija konfliktinėse situacijose. 10. Išvados 1. Parašius šį darbą, ir atidžiai viską įsidėmėjus, tapo aišku, jog pagrindinis ekonomikos teorijos objektas yra žmonių ūkinė veikla. 2. Išanalizavus visas ekonomikos ir ekonomikos teorijos sampratas, galime visose įžvelgti panašumų. Svarbiausia, jog ekonomikos mokslas - tai mokslas, kaip geriausiai panaudoti, paskirstyti ribotus išteklius. 11. Naudota literatūra 1. GAVELIS, V., KLIMASAUSKIENĖ V. ir kt. 2000. Mikroekonomika. Vilnius. 2. STEPANOVAS A., JAKUTIS A. ir kt. 2007. Ekonomikos teorija. Leidykla: Eugrimas [interaktyvus], [žiūrėta 2012 m. balandžio 13 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!