Konspektai
Ekonomikos teorijos objektas ir metodai
1. Ekonomikos teorijos objektas ir metodai 1. Ekonomikos teorijos samprata ir struktūra. Ekonomika kaip sistema 2. Ekonomikos teorijos objekto raida 3. Pozityvioji ir normatyvioji ekonomikos teorija. Dažniausios ekonominių tyrimų klaidos 4. Ekonomikos teorijos metodologija 5. Ekonomikos modeliai. Grafikų metodas 1. Ekonomikos teorijos samprata ir struktūra. Ekonomika kaip sistema Bendriausia prasme ekonomika tai – visuomenės posistemis, kuriame formuojasi, cirkuliuoja ir vartojami ekonominiai ištekliai (gyvasis ir sudaiktintas darbas), kurių dėka ir funkcionuoja bei gyvena visuomenė. Ekonomiksas – šiuolaikinės ekonomikos teorijos pagrindinė srovė, susiformavusi XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioje. Jo, kaip ir visų ekonomikos mokslų objektas yra ekonomika, ūkis, ūkinė veikla. Terminas „ekonomikos teorija“ reiškia bet kurio ekonomikos mokslo teoriją, o „bendroji ekonomikos teorija“ – įvairias teorines ekonomikos sroves. Ekonomikos teorija – tai mokslas, tiriantis pačius bendriausius ekonomikos veikimo, augimo ryšius, mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš alternatyvų naudoti ribotus gamybos veiksnius (išteklius) savo būtiniems poreikiams tenkinti, prekėms ir paslaugoms gaminti ir teikti. Terminas „ekonomika“ kilęs iš graikų kalbos žodžių „oikos“ – būstas ar ūkis ir „nomos“ – valdymo, tvarkymo menas. Ekonomiką galima aiškinti trejopai: 1. Ekonomika – tai tam tikra visuomenės išsivystymo pakopos gamybinių santykių sistema. 2. Ekonomika – tai atskiro ūkio vieneto arba jų sistemos būsena. 3. Ekonomika – tai mokslas tiriantis vienaip ar kitaip traktuojamą pačią ekonomiką. Ekonomikos teorijos samprata turi gilias istorines šaknis. Dar vergovės laikais buvo bandoma atsakyti į klausimą kaip tvarkyti vergvaldžio ūkį. Vėlesniais laikais svarbiu klausimu buvo laikoma – nustatyti turto gamybos bei paskirstymo bendruosius dėsnius. Ekonomikos sudėtingumą lemia tai, kad mokslas bendruosius ūkio dėsnius gali tirti įvairiais lygiais, požiūriais, kuriuos dažniausiai lemia ūkinio gyvenimo poreikiai. Pasak Polo Samuelsono, ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip žmogus ar visuomenė pasirenka vieną iš galimų ribotų gamybinių išteklių vartojimo variantų, siekdami gaminti įvairus einamajam ar būsimajam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ir jų grupių. Ekonomikos teorija ekonomikoje nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų. Ekonomikos elementas – tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes ir tiekiant paslaugas. Ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi skaičiavimu ir jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus. Ekonomikos subjektas – tai santykinai apribotas vienetas, nes su turtu, kurį jis valdo yra susietas nuosavybe. Nuosavybės teisė į tam tikrą objektą reiškia, kad savininkas su tuo objektu gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos leidžia visuomenės įstatymai. Ekonomikos mokslas skiriamas į dvi dalis: 1. Mikroekonomiką; 2. Makroekonomiką. Mikroekonomika – tai ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti atskirų ekonomikos sektorių, namų ūkių, verslo firmų, vyriausybės įstaigų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkio subjektų veiklą bei elgseną rinkoje, atskirų rinkų funkcionavimą, išteklių ar pajamų paskirstymo problemas. Pagrindinis mikroekonomikos tikslas – individų elgsenos pasekmių įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal gana tobulą individualių ekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Taigi mikroekonomika – mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį, veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką ir pan. Mikroekonomikos teorijos objektai: 1. Namų ūkis – ekonomikos sektorius, kurį sudaro individai, šeimos ir nekomercinės organizacijos, atliekantis dvigubą vaidmenį: galutinio prekių ir paslaugų pirkėjo ir gamybos veiksnių pardavėjo. 2. Įmonė – ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę, veikiantis komerciniais pagrindais, gaminantis prekes ir paslaugas. 3. Nagrinėja vyriausybės objektų veiklą, kurie reglamentuoja ekonominę veiklą. 4. Rinkos mechanizmas – ūkio subjekto veiklos koordinatorius. Makroekonomika – tai ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti nacionalinę ekonominę sistemą kaip visumą. Makroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacijos tempas, vartojimo kainų indeksas, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, darbo našumas, valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas ir kt. 2. EKONOMIKOS ESMĖ IR TIKSLAI 1. Poreikiai ekonomikos sistemoje. Ekonominiai interesai. 2. Specializacija, mainai, pinigai. 3. Ekonomikos sistemos ir jų tikslai. 1. Poreikiai ekonomikos sistemoje. Ekonominiai interesai. Poreikius galima laikyti pirmaprade ūkinės veiklos, ekonomikos priežastimi. Visuomeninis gamybos tikslas – asmeninių poreikių tenkinimas. Patys poreikiai nėra savitiksliai, bet nukreipti žmogaus kaip asmenybės vystymuisi, gyvenimo kokybės kėlimui. Bendriausia prasme poreikis – tai subjekto būklė, reikalaujanti išorinio papildymo, kad subjektas gyvuotų ir plėstųsi. Poreikis įgyja konkretų pavidalą tik kartu su objektu, į kurį jis yra orientuotas. Toks poreikis tampa veiklos motyvu. Poreikiai – tai objektyvi būtinybė sukurti žmogui tokias gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų esamą ekonomikos išsivystymo lygį. Dar poreikiai gali būti apibūdinami kaip žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikšmės, vartojant darbu sukurtas prekes ar paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsilavinimo, kultūros, poilsio ir kt.) poreikių. Taigi, bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai (individualiai) ar šeimos bei visuomenės poreikių. Todėl nuo pat civilizuotos visuomenės atsiradimo atsirado noras gerinti gyvenimą, tenkinti vis daugiau ir daugiau poreikių, o norint tai įgyvendinti reikia nuolat didinti produktų, o vėliau – prekių gamybos ir paslaugų teikimą. Ekonomika funkcionuoja orientuodamasi į poreikius. Dažnai kyla problema kaip suderinti poreikius su gamyba. Gamybos procesas, įrenginių parengimas trunka net kelerius metus, o tuo metu poreikiai gali labai kisti. Poreikiai turi tvirtą pagrindą – visuomeninę gamybą. Natūralus poreikis įgauna visuomeninį (ekonominį) turinį ir pasireiškia gamyboje. Tai jau ekonominiai poreikiai. Jie atsiranda kai atsiranda galimybė tenkinti juos gamybos rezultatais. Ekonominiai poreikiai: gamybiniai – susiję su gamybiniu vartojimu ir asmeniniai – susiję tiesiogiai su asmeniniu vartojimu (fiziniai, dvasiniai, socialiniai). Gamyba gimdo vartojimą. Vartojimas daro grįžtamąjį poveikį į gamyba. Poreikis kiekybiškai gali pralenkti vartojimą. Technologiškai (kokybiškai) poreikis gali būti patenkintas esant tam tikram technologijos lygiui. Būtina versle aplenkti poreikius, formuoti juos iš anksto dar prieš gamybą. Labai svarbu tai, kad poreikiai paprastai viršija turimus išteklius. Todėl čia iškyla svarbus ekonominis teiginys, kad ištekliai yra riboti, o poreikiai neriboti. Ekonominiai interesai – tai didžiausios naudos pasiekimas mažiausia kaina, t.y. taupiai naudojant turimus išteklius, tai pastangos iš turimų išteklių gauti kuo daugiau naudos. Skirtingus ekonominius interesus turi tiek gamintojai tiek ir vartotojai. Gamintojų interesai – pelnas, gaminant prekes ir jas realizuojant bei maksimaliai tenkinant vartotojų poreikius. Vartotojų interesai – įsigyti kuo kokybiškesnę prekę, už tai sumokant kuo mažesnę kainą. 2. Specializacija, mainai, pinigai Vystantis visuomenei atskiros jos grupės dėl objektyvių priežasčių palaipsniui pradėjo specializuotis gamindamos vienus ar kitus produktus. Istoriškai galima išskirti du pagrindinius ūkio tipus: 1. Natūrinis. 2. Rinkos. Išskiriami šie natūrinio ūkio bruožai: 1. Jis buvo labai artimas gamtai. 2. Absoliučiai vyravo žemės ūkio gamyba ir buvo naudojami tik žemė ir darbas. 3. Ūkio vienetai buvo universalūs: žmogus ar šeima turėjo pagaminti visas reikalingas gėrybes, be to, buvo gaminami ir vartojami produktai, kurie tenkino tik fiziologinius žmonių poreikius. 4. Mainų tarp ūkinių vienetų nebuvo, kiekvienas ūkis buvo universalus ir kiekvienas gamino sau. Specializacija ir darbo pasidalijimas atveda į tai kad visuomenėje sukuriama vis daugiau produktų, tačiau esant privatinei nuosavybei įvairūs produktai priklauso atskiriems savininkams. Norint tenkinti poreikius, kiekvienam savininkui reikia ne tik savo produkto, bet ir daugelio kitų. Tuo būdu specializacija pareikalauja mainų atsiradimo. Jų atsiradimas reiškia, kad visi produktai virsta prekėmis. Prekė tai darbo produktas, kuris sukurtas ne sau vartoti, bet mainams. Mainuose reikia nustatyti kiekybines proporcijas, kuriomis kiekviena prekė keičiama į kitą prekę. Tos proporcijos nustatomos atsižvelgiant į prekės vertę, kurią lemia jos gamybos sąnaudos. Palaipsniui darbo pasidalijimas, specializacija ir didėjanti prekių įvairovė sukėlė mainų išsiplėtimą. Natūrinis ūkis buvo patobulintas, tačiau mainams buvo skiriamas tik produkcijos perteklius ir mainų pobūdis buvo natūrinis. Mainai gali būti tiesioginiai ar netiesioginiai, panaudojant pinigus. Tiesioginiai mainai vyksta, kai produktai mainomi į kt. produktus, tačiau tokie mainai ne visada patogūs ir dažnai būna sudėtingi ir neefektyvūs dėl šių priežasčių: 1. prarandamas laikas; 2. reikalauja, kad mainuose dalyvių norai sutaptų; 3. iškyla nedalumo problema. Problemos išnyksta, kai mainuose naudojami pinigai. Atsiradus natūriniam ūkiui atsiranda pirmieji pinigai, tuo metu pinigų vaidmenį atlikdavo įvairios prekės (gyvuliai, gintaras, kriauklės), tačiau pinigų ir kainų vaidmuo buvo labai menkas. Vėlyvaisiais viduramžiais, plintant darbo pasidalijimui, specializacijai, stiprėjant gamybai, atsiranda rinkos ūkio elementai. Tačiau rinkos santykiai įsitvirtino tik per pramonės revoliucijos epochą. Po jos gamyba tampa vis labiau specializuota, tai savaime reiškia, kad turėjo plėtotis ir mainai: be jų specializacija neturi prasmės. Specializacija – tai darbo pasidalijimo forma, kai asmuo ar firma sutelkia savo gamybos pastangas į vieną veiklos sritį arba ribotą jų skaičių. Tai gali būti riboto asortimento prekių gaminimas ir paslaugų teikimas šalyje, regione ar įmonėje. Specializacija didina darbo produktyvumą dėl trijų priežasčių: 1. Kiekvienas žmogus dėl savo fizinių ir protinių sugebėjimų, visada gali atlikti vieną ar kitą darbą geriau nei kitas asmuo. 2. Kiekvienas žmogus, visąlaik atliekantis tam tikrą darbą, didina meistriškumą, kvalifikaciją, o tai suteikia galimybes tobulinti gamybos procesą. 3. Žmogus, pastoviai atliekantis tam tikrą darbą, nepraranda laiko pereidamas nuo vieno darbo prie kito. Darbo pasidalijimą ir specializaciją lemia tai, kad skiriasi gamtinės sąlygos, išteklių kiekis, žmonių įgudžiai ir dėl šių priežasčių susiformuoja absoliutus arba lyginamasis pranašumas gaminant vienas arba kitas prekes. Absoliutus pranašumas reiškia, kad tam tikras gamintojas absoliučiai pranašesnis už kitus gamindamas kokį nors produktą (pagamina su mažesnėmis sąnaudomis). Lyginamasis pranašumas reiškia, kad kiekvienas gamintojas norėdamas pasirinkti veiklos sritį turi atsižvelgti į alternatyviuosius kaštus ir jis pasirenka tokių produktų gamybą, kurių alternatyvieji kaštai mažiausi, lyginant su kitų gamintojų tos pačios prekės gamybos alternatyviaisiais kaštais. 3. Ekonomikos sistemos ir jų tikslai Tai kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų priklauso nuo ekonomikos sistemos. Ekonomikos sistema – tai būdas kaip tirti trūkumo ir pasirinkimo klausimus. Ekonominės sistemos dažniausiai skirstomos į 4 pagrindinius tipus : 1. papročių, 2. grynojo kapitalizmo (laisvos rinkos), 3. komandinę, 4. mišriąją. Papročių sistemoje ekonominės problemos sprendžiamos, remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse. Grynoji kapitalistinė laisvos rinkos ekonominė sistema remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės institucijos ar kitos grupuotės visiškai nesikiša į ekonomiką. Individai gali užsiimti tokia gamybine veikla, kokia tik nori, jei tam turi lėšų. Grynojo kapitalizmo visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis užtikrintų normalų pelną. Esant komandinei ekonominei sistemai visus sprendimus dėl to ką, kaip ir kam gaminti priima vyriausybė, t.y. valdžia. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Valdymui naudojamos centrinių valdymo institucijų komandos. Gyvenime ilgą laiką negalėtų egzistuoti nei viena ekonominė sistema. Dauguma ekonomistų mano, kad tokios šalys kaip JAV, Anglija, Prancūzija, Vokietija turi mišriąją ekonomikos sistemą. Čia vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės. Šioje sistemoje vyriausybės sprendžia tokius uždavinius: 1. Teisinės bazės ir visuomeninės atmosferos, kuri leistų rinkos ekonomikai efektyviai bei lanksčiai funkcionuoti, sukūrimas. Valstybė suteikia teisinius pagrindus privačiam verslui, garantuoja nuosavybės teisę, kontraktų įvykdymą ir pan. Valstybė atlieka arbitro funkcijas ekonominių ryšių srityje, įstatymais reguliuoja santykius tarp vartotojo ir gamintojo, nustato ir kontroliuoja maisto produktų ir vaistų kokybės standartus ir pan. 2. Konkurencijos apsaugojimas. Situacija prieštaraujanti konkurencijai – monopolija. Plačiąja prasme, monopolija – situacija, kai gamintojų ar pardavėjų kiekis yra toks mažas, kad jie turi galimybę įtakoti produkto pasiūlą bei jo kainą. Didindami savo naudą, norėdami gauti kuo didesnį pelną, monopolistai dažnai dirbtinai mažina siūlomo produkto kiekį, o tai savo ruožtu leidžia parduoti prekes už aukštesnę kainą. Tokiu atveju gaunamas neracionalus ekonominių išteklių paskirstymas ir nebus pasiektas visuomeninis naudingumas. 3. Pajamų ir turto perskirstymas: rinka ne mažina, o sukelia gerovės skirtumus. Yra daug žmonių, kurių pajamos dėl tam tikrų priežasčių labai žemos, be to, tam tikroms žmonių grupėms, pvz.: invalidams, bedarbiams, rinka išvis neužtikrina pajamų gavimo, todėl valstybė ir turi reguliuoti pajamų perskirstymą ekonomikoje, panaudodama transferinius išmokėjimus, mokesčius, kainų kontrolę, reguliuodama darbo užmokestį. 4. Išteklių paskirstymo koregavimas: valstybė turi užtikrinti visuomeninių gėrybių gamyba, kadangi privačiam verslui jas gaminti ekonomiškai neapsimoka, dėl didelių kaštų ir mažų pardavimo kainų. Taip pat valstybė turi užsiimti taršos kontrole. 5. Ekonomikos stabilizavimas ir ekonomikos augimo skatinimas: infliacijos, nedarbo ir ekonominių svyravimų reguliavimas. Ekonomistai sutelkia dėmesį į tokius pagrindinius ekonominės politikos tikslus: 1. Žemas nedarbo lygis, t.y. aukštas darbo žmonių užimtumas. Dėl nedarbo visuomenė praranda produkciją, kurią pagamintų bedarbiai. 2. Kainų stabilumas – tai laikotarpis, per kurį nėra nei infliacijos, nei defliacijos ir piniginio vieneto perkamoji galia mažai kinta. 3. Efektyvumas – matas, rodantis, kiek mes sugebame gauti iš to, ką sunaudojame, tai produktyviųjų pastangų panaudojimo lygis. Kitaip tariant, tai siekimas gauti kuo daugiau naudos, kuo geriau panaudojant ribotus išteklius. Ekonominis efektyvumas reiškia visos ekonomikos pajėgumą kuo daugiau sukurti prekių ir paslaugų, turint ribotus išteklius. 4. Teisingas pajamų paskirstymas. 5. Ekonomikos augimas. Tai ekonominės veiklos rezultatų padidėjimas per tam tikrą laiką. Pakankamas ekonomikos augimo lygis užtikrina pajamų didėjimą ateityje. Be 5 svarbiausių ekonomikos tikslų yra nemažai kitų: gamtos teršimo mažinimas, ekonominė laisvė, ekonominis – socialinis saugumas. Norėdami gaminti daugiau, turime stengtis, kad gamyba vyktų neniokojant mūsų aplinkos. Ekonominė laisvė – tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką užsiėmimą, sudaryti sandorius, leisti savo pajamas kaip nori. Taip pat žmonėms svarbu būti ekonomiškai ir socialiai saugiems, t.y. išsivaduoti iš baimės, kad kokia liga asmenį ar šeimą nustums į beviltišką finansinę padėtį. Vienas pasiektas tikslas gali sąlygoti kito tikslo pasiekimą. Pvz.: ekonomikos augimas gali padėti spręsti skurdo problemą. Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų mūsų problemas ir padidintų gaunamą naudą. Ne visada ekonominiai tikslai vienas kitą papildo. Kartais jie net prieštarauja vienas kitam. Pvz.: mažinant nedarbą, didėja infliacijos tempai, kadangi gamintojai linkę didinti paklausių prekių kainas. Taigi, didėjant gamybai, mažėja nedarbas, bet kartu didėja ir infliacija. 3. IŠTEKLIŲ RIBOTUMAS, PASIRINKIMAS IR EKONOMINĖS PROBLEMOS 1. Ekonomika ir gamyba. Jų tarpusavio priklausomybė 2. Pasirinkimo problema ir gamybos galimybių kreivė (GGK) 3. GGK ir alternatyvieji kaštai 4. GGK ir efektyvumas 5. GGK ir ekonominis augimas 1. Ekonomika ir gamyba. Jų tarpusavio priklausomybė Gamyba – tai bet kuris išteklių naudojimo procesas, kai vieni produktai (prekės) pakeičiami kitais, tai gamybos išteklių (gamtos, darbo, kapitalo ir kt.) sujungimas prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Ištekliai – visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Gamybos procese apjungiamos šios gamybos veiksnių grupės (ekonominiai ištekliai): (1) Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas (pati žemė, vandenys, iškasenos ir kt.). Visi jie riboti, dauguma neatkuriami arba atkuriami sunkiai. Tačiau jų ribotumo raiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai. (2) Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla. Sąmoninga veikla būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja ir pritaiko savo poreikiams. Darbo jėga – tai žmogaus fizinių, psichinių, dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti ir gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos būtų galima apibūdinti taip: darbas yra darbo jėgos funkcija. Darbo jėga yra taip pat ribotas išteklius. Ji pirmiausiai susijusi su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, jų išsilavinimo lygiu. (3) Kapitalas – pastatai, įrengimai ir kt. anksčiau pagamintos prekės, naudojamos kt. prekių gamyboje. Ekonomistams priimtina terminą „kapitalas“ vartoti galvojant apie realų kapitalą, o ne apie finansinį. Finansinis kapitalas reiškia tik finansines vertybes – akcijas, obligacijas, banko indėlius. (4) Taip pat būtina išskirti žmogiškąjį išteklių – verslumą. Šis žodis reiškia: „kažkas, kas įsipareigojo“. Tiksliau tai verslininkas: 1) organizuojantis gamybą, sujungdamas gamybos veiksnius – žemę, darbą ir kapitalą – prekių ir paslaugų kūrimui; 2) priimantis verslo sprendimus, kokias prekes ir kaip gaminti; 3) rizikuojantis, žinodamas, kad tie sprendimai gali būti klaidingi; 4) taikantis prekių gamyboje naujas technologijas ar verslo organizavimo formas; Norėdamas realizuoti nurodytus verslumo sugebėjimus asmuo turi gauti naujausią informaciją apie pasikeitimus ekonomikoje. Svarbiausi klausimai yra šie: ar vartotojai linktų pirkti mano gaminamas prekes, mokėti už jas nustatytą kainą. Ištekliai turi dvi puses: fizinę (medžiaginę, materialinę) tai ekonominėje sistemoje judantys daiktiniai elementai (gamybos priemonės ir vartojimo reikmenys) ir ekonominėje sistemoje ūkininkaujantys subjektai (žmonės); socialinę, kuri charakterizuoja fizinės pusės sutvarkymą, koordinavimą, organizavimo formą, kuri pasireiškia per ūkinių subjektų ekonominius ryšius. Tiek žmonės, tiek ir daiktiniai elementai į ekonomiką įeina ne visomis, o tik tam tikromis savybėmis (požymiais) – būtent ekonominėmis. Ekonominis požymis visada turi dvi puses: sąnaudinę (atspindi visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų sąvoka) ir rezultatinę (atspindi ekonominės gėrybės sąvoka). Vadinais tik toks reiškinys, kuris savo sąnaudinėje pusėje gali būti charakterizuotas per visuomeniškai būtinas darbo sąnaudas ir kurių rezultatas – sukuriama ekonominė gėrybė vadinamas ekonominiu procesu. Skiriamos gėrybės ir ekonominės gėrybės. Ekonominė gėrybė – realiosios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių arba visuomenės poreikius (žaliavos, vanduo, prekės, …). Gėrybės gali būti laisvosios, bet jų yra labai mažai (saulės šviesa, lietus, vėjas). Jos tiesiogiai negali būti nei ekonominės veiklos rezultatu, nei objektu. Ekonominės gėrybės ir domina ekonomikos mokslą. Ekonominėms gėrybėms būdingi specifiniai bruožai: 1. ribotumas: jų turimas kiekis negali patenkinti visų poreikių. Jeigu būtų jų perteklius, lyginant su poreikiais, tai jos nebūtų nei vertingos, nei naudingos; 2. vertingumas; 3. naudingumas; 4. jos būtinai turi būti nuosavybės objektas; 5. jos visada yra sąmoningos veiklos rezultatas, jų gamyba reikalauja išlaidų; 6. ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes turi paklausą. Sukurtos materialinės gėrybės tenkina gyventojų poreikius, sudaro galimybes gamybai bei paslaugoms plisti ir kartu geriau gyventi. Taigi, norint geriau gyventi būtina plėsti gamybą galimi du gamybos plėtimo būdai: 1. Geriau išnaudojant gamybos išteklius (ekstensyvus augimas); 2. Didinant ekonomikos gebėjimą gaminti daugiau iš esamų išteklių (intensyvus augimas). Svarbus ekonomikos uždavinys didinti mikroekonomikos efektyvumą šalies ūkyje, kad užtikrintume aukštesnį gyvenimo lygį, padidintume naudą, gaunamą iš sunkaus kasdieninio darbo. Gamyba yra efektyvi, kai gamybos išlaidos yra minimalios. Todėl reikia nuolat analizuoti išlaidas, jų atsiradimo, padidėjimo priežastis, vengti gamybos nuostolių. 2. Pasirinkimo problema ir gamybos galimybių kreivė (GGK) Kiekviena visuomenė sprendžia tris problemas: ką, kaip ir kam gaminti, t.y. kokias gėrybes ir kiek reikia pagaminti, kad būtų labiausiai patenkinti visuomenės poreikiai. Kiek išteklių ir kokiomis proporcijomis naudoti, kad pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Kaip paskirstyti pagamintus produktus visuomenės nariams, kad pasiekti šio paskirstymo efektyvumą ir teisingumą. Galutinis pasirinkimo tikslas – maksimalus visuomenės poreikių patenkinimas. Gamyba – tai prekių ir paslaugų kūrimas žmonių poreikiams patenkinti, naudojant ribotus ekonominius išteklius. Esminis gamybos bruožas – jos technologija, t.y. būdai arba metodai, kuriais sukuriamos konkrečios prekės ir paslaugos. Tam, kad pavaizduoti retumo ir nepakankamumo problemą ir būtinybę rinktis, naudojamas gamybos galimybių kreivės modelis. Gamybos galimybių kreivė rodo, kokią maksimalią gamybos apimtį galima pagaminti iš turimų išteklių ir su esama technologija. Modelio prielaidos: 1. Ekonomikoje gaminamos tik 2 prekės (A ir B). Mes turime pasirinkti, kiek prekės A ir kiek B gaminti. 2. Gaminant prekes A ir B naudojamų išteklių apimtys ir kokybė išlieka pastovūs. 3. Gamybos technologija nekinta. 4. Ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo sąlygomis, t.y. sunaudojami visi ištekliai ir gaminama maksimali gamybos apimtis. Gamybos alternatyvos A vnt. B vnt. B gamybos alternatyvieji kaštai A atžvilgiu A gamybos alternatyvieji kaštai B atžvilgiu K 10 0 L 9 1 M 7 2 N 4 3 F 0 4 Norint pagaminti daugiau vienos prekės, reikia atsisakyti tam tikro kiekio kitos, nes ištekliai yra riboti. Kiekvienas GGK taškas rodo maksimalią dviejų prekių A ir B gamybos apimtį, kuri gali būti pasiekta tik efektyviausiai panaudojant visus turimus išteklius. Jokio taško, esančio už kreivės ribos (D ir G), mes negalime pasiekti dėl išteklių stokos. 3. GGK ir alternatyvieji kaštai Išteklių naudojimo alternatyva, kurios atsisakome gamindami tam tikrą produktą, vadinami alternatyviaisiais kaštais. Kitaip sakant, alternatyvieji kaštai – tai kaštais, įvertinti prarastų geriausių galimybių atžvilgiu. Reikia pažymėti, kad GGK atspindi tris svarbius momentus: 1. ribotumą; 2. pasirinkimo būtinybę (reikia pasirinkti vieną iš taškų); 3. GGK atspindi alternatyviuosius kaštus. Juos rodo GGK nuolydis. Ribotumas vaizduojamas remiantis tuo, kad prekių gamybos deriniai, esantys už GGK ribos, šiuo metu negalimi dėl išteklių trūkumo. Kadangi negalima pagaminti prekių derinio, esančio už GGK ribos, todėl reikia pasirinkti vieną iš pasiekiamų taškų ant GGK. Čia veikia alternatyviųjų kaštų didėjimo dėsnis – kiekvienas papildomas antrosios prekės vienetas reikalauja paaukoti vis didesnį pirmosios prekės vienetą – alternatyvieji kaštai didėja. Didėjantys alternatyvieji kaštai lemia GGK išgaubtumą koordinačių pradžios atžvilgiu. Alternatyviųjų kaštų didėjimo dėsnį galima paaiškinti tuo, kad ekonominiai ištekliai nėra pilnai ir visiškai pritaikyti bet kokiai alternatyvių produktų gamybai ar bet kokiam alternatyviam panaudojimui. 4. GGK ir efektyvumas Jei ne visi ištekliai sunaudojami, tai situaciją atspindi taškas C. Galima pagaminti dar daugiau arba prekės A, arba B, arba abiejų. Tokie taškai nepageidaujami, nes atspindi tą faktą, kad ištekliai ekonomikoje paskirstyti neefektyviai. Išteklių paskirstymas ekonomikoje yra neefektyvus, jeigu ekonomikoje esant duotam išteklių kiekiui yra galimybė pagaminti didesnį kiekį tam tikros prekės, nesumažinus kitų prekių bei paslaugų gamybos. Jeigu minėtos galimybės nėra, tai išteklių paskirstymas efektyvus. Visa GGK rodo tokius taškus, kurie rodo išteklių paskirstymo efektyvumą. 5. GGK ir ekonominis augimas Atsisakom antros ir trečios modelio prielaidos – kinta ir technologija, ir išteklių kokybė. GGK persikėlimas į išorę atspindi – ekonominį augimą (didėja darbo kokybė, didėja žemės produktyvumas). Jei pagerėja gamybos technologija: Skiriami tokie veiksniai, lemiantys ekonomikos augimą: 1. Gamybos priemonių apimties (kiekio) didėjimas, t. y. gaminamų įrengimų, mašinų didėjimas. 2. Darbuotojų žinių, sugebėjimų, įgūdžių didėjimas,suteikiantis galimybę per 1 darbo valandą pagaminti daugiau produkcijos. 3. Išradimai, technikos naujovės, didinantys ekonomikos gamybos pajėgumą. Iškyla klausimas, kuris iš GGK taškų yra optimaliausias: 1. Kapitalo kiekio padidėjimas – tai vienas iš pagrindinių augimo šaltinių. 2. Tam tikro taško, esančio GGK, pasirinkimas dabartyje – tai būsimosios kreivės ateityje pagrindinė determinantė. 4. RINKA 1. Rinkos samprata ir funkcijos ekonomikoje 2. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos 3. Prekių ir pinigų cirkuliacija 1. Rinkos samprata ir funkcijos ekonomikoje. Ekonomistai rinką supranta kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, apimantį visus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo bei įvairias organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susitikti vienam su kitu. Rinka – tai sudėtingas mechanizmas, kuris padeda koordinuoti ekonomikos subjektų veiklą. A. Smitas dar 1776 metais teigė, kad “nematomoji ranka” kontroliuoja ir koordinuoja ekonomikos subjektų veiklą, kiekvienas siekia tik maksimizuoti savo naudą, pagrindinis orientyras – kainų svyravimai. Būtent kainų mechanizmas priverčia žmones veikti taip, kaip būtina visai visuomenei. Visuomenėje nusistovi tvarka, visuomeninio produkto struktūra daugiau ar mažiau sutampa su visuomenės poreikiais. Rinkoje pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ar gali mokėti už prekę, priklausomai nuo jos naudingumo, o pardavėjas – už kokią kainą jam apsimoka gaminti ir parduoti tą prekę. Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja, t.y. norimų pirkti ir parduoti prekių kiekiai susilygina. Galima pasakyti, kad rinka – tai tam tikras tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Pirkėjai – vartotojai, kurie perka prekes bei paslaugas bei formos, perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai – tai firmos, parduodančios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savo darbo jėgą bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys savo išteklius. Ką gaminti – firmų tikslas. Pelno siekimas juos ir vers gaminti tik tokį produktą, kuris neš pelną. Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų kurie savo ruožtu priklauso nuo kainų, nusistovėjusių produktų ir išteklių rinkose, o tai ir padeda išspręsti klausimą “ką gaminti?”. Rinka sprendžia ir klausimą “kaip gaminti?”: jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šios šakos gamybos pagyvėjimo. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitų šakų, jei mažėja – atvirkščiai. Taigi, rinkos mechanizmas nukreipia išteklius į tas šakas kurių produkcija turi paklausą, pakankamą tam, kad užtikrinti gamybos pelningumą. Rinka užtikrina ir trečiojo klausimo “kam gaminti?” sprendimą: bet koks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsižvelgiant į jų galimybes ir norus mokėti už šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybes sumokėti nusistovėjusią kainą apsprendžia gaunamos pajamos. Pajamos savo ruožtu priklauso nuo to, kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkoje ir už kokią kainą juos pardavė namų ūkis. Taigi, kaina atlieka svarbų vaidmenį rinkos ekonomikoje. Pagrindinės kainų funkcijos: 1. Kainos suteikia informaciją ekonomikos subjektams. 2. Kainos suderina ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir vartojimą. 3. Kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės išteklių panaudojimą. 4. Kainos atlieka skatinimo funkciją, parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas – sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoto kitą prekę. Išvada: rinka per kainų mechanizmą užtikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje. Rinkos funkcijos ekonomikoje: 1. Rinka užtikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą ekonomikoje. 2. Rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos procesą (pastoviai kartojasi). 3. Rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus. 4. Rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripažinimas. 5. Rinka gerina ekonomikos sveikatą, nes pašalina nuostolingas, nekonkurentabilias įmones. 6. Rinka per kainų mechanizmą užtikrina gamybos apimtis ir struktūros atitikimą vartotojų paklausai. 7. Rinka skatina techninę pažangą, nes sukelia konkurenciją tarp gamintojų. Galima padaryti išvadą, kad rinkai susidaryti reikia dviejų sąlygų: 1. Prekės ar paslaugos, kuri gali būti perkama ar parduodama. 2. Žmonių, norinčių tą prekę pirkti arba parduoti. Rinkos susidarymą lemiantieji veiksniai: 1. Rinkos dalyvių nepriklausomybė, teisė sudaryti sprendimus, valdyti savo pajamas. 2. Galimybė pirkėjams ar pardavėjams pasirinkti partnerius. 3. Tiksli informacija apie rinką ir jos dalyvius. 4. Teisė patiems dalyviams susitarti dėl prekių kainų. 2. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos. Dauguma ekonomistų kritikuoja rinką. Argumentas: konkurencija, kaip pagrindinis kontroliuojantis ir reguliuojantis mechanizmas, silpnėja. Šis procesas turi du šaltinius: 1. Firmos siekia gauti maksimalų pelną – stengiasi išvengti konkurencijos. Slapti susitarimai, firmų susiliejimai mažina konkurencijos jėgą ir vaidmenį. 2. Konkurencija silpnėja dėl techninės pažangos visuomenėje. Jų nuomone, naujos technologijos reikalauja labai didelio realiojo kapitalo kiekio, stambių rinkų ir realių bei patikimų išteklių šaltinių. Tai reiškia, kad gamyba turi būti labai stambių firmų rankose. Rinkos mechanizmas turi savo pliusus ir minusus. Svarbiausia jo funkcija – užtikrinti racionalų išteklių paskirstymą ekonomikoje. 3. Prekių ir pinigų cirkuliacijos srautai Prielaidos: 1. Uždara ekonomika – nėra eksporto; 2. Namų ūkiai išleidžia visas savo pajamas – nėra taupymo; 3. Grynai privati ekonomika – nėra valstybinio sektoriaus; 4. Visi produktai suvartojami – nėra kaupimo proceso; 5. Procesas pastoviai kartojasi, vyksta tik reprodukcija. Dėl prielaidų ekonomikos augimo būti negali. Viršutinėje dalyje – namų ūkiai – pasiūlos agentas, firmos – paklausos. Apatinėje (produktų rinkoje) – atvirkščiai. Šis supaprastintas modelis vaizduoja sprendimų priėmimo mechanizmą, kurio metu formuojasi išteklių bei produktų kainos, kurios savo ruožtu yra paklausos ir pasiūlos sąveikos rezultatas. Vidiniu ratu paveiksle juda ištekliai, teikiamos paslaugos ir vartojamos prekės. Išorinis ratas, rodo, jog priešinga kryptimi juda pinigai. Taip vartotojų išlaidos tampa firmų pajamomis, o firmos už šias pajamas parduoda vartotojams prekes ir iš gautų pajamų išmoka atlyginimus ir gauna pelną. Svarbu, kad pinigų judėjimas būtų gerai suderintas su prekių judėjimu, nes ilgą laiką santaupoms viršijant investicijas, dėl pinigų trūkumo gali sutrikti prekių ir paslaugų realizavimas. Sutrikus bent vienai grandžiai, sutrikdomas ir kitų grandžių darbas. Kainos, už kurias perkami produktai, priklauso nuo jų gamybos kaštų, vartotojų pajamų bei poreikių. Nesant grynojo kapitalizmo sistemos įsikiša vyriausybė: 1,2 – rodo, kad vyriausybė perka iš privačių firmų ginklus, kompiuterius, automobilius ir pan.; 3,4 – rodo, kad vyriausybė perka darbą (moka už darbą Seimo nariams, kareiviams ir pan.) bei žemę; 5,6 – rodo, kad vyriausybė teikia visuomenines gėrybes namų ūkiams ir firmoms; 7,8 – rodo, kad vyriausybė renka mokesčius. Grynieji mokesčiai – tai mokesčiai minus transferiniai išmokėjimai (namų ūkiams) ir subsidijos (firmoms). {1,3 – išlaidos; 4- ištekliai; 2,6 ir 5 – prekės ir paslaugos; 7,8 – mokesčiai.} 5. PASIŪLOS IR PAKLAUSOS ANALIZĖS PAGRINDAI 1. Paklausa, paklausos dėsnis, paklausos kreivės persikėlimą lemiantys veiksniai. Rinkos paklausa 2. Pasiūla, pasiūlos dėsnis, pasiūlos kreivės persikėlimą lemiantys veiksniai 3. Rinkos pusiausvyra ir nepusiausvyros atvejai 1. Paklausa, paklausos dėsnis, paklausos kreivės persikėlimą lemiantys veiksniai Rinkoje santykiai vyksta tarp objektų ir subjektų, t. y. tam tikros prekės, parduodamos ir perkamos pirkėjų, bei pardavėjų. Rinkos veikimo mechanizmas vadinamas paklausos ir pasiūlos modeliu. Tuo tikslu yra nagrinėjami pagrindiniai rinkos ekonomikos elementai – paklausa ir pasiūla. Paklausa – prekės ar paslaugos kiekio, kurį pirkėjas nori ar gali nusipirkti ir kainos, už kurią ši prekė perkama, ryšys. Matematiškai prekės paklausa aprašoma paklausos funkcija. Paklausos funkcija vadiname paklausos priklausomybę nuo ją lemiančių veiksnių: QD F( PA, PB, ..., PZ, J, T, ...) PA, PB, ..., PZ – tam tikrų prekių kainos J – pirkėjų piniginės pajamos T – skonis, mada …– kiti veiksniai Paklausa gali būti apibūdinama: 1. paklausos dėsniu; 2. paklausos lentele; 3. paklausos kreive. Paklausos dėsnis teigia, kad didėjant prekių kainai, paklausos kiekis mažėja ir atvirkščiai, mažėjant prekių kainai, paklausa didėja dėl 2 priežasčių: 1. Sumažėjus prekių kainai ir nekintant vartotojų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, nes jie iki tol norėjo tos prekės, tačiau negalėjo įpirkti (pajamų efektas). 2. Kainų sumažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių, t. Y. Pirkti daugiau atpigusios prekės (pakeitimo efektas). Paklausos dėsnio veikimą dar galima paaiškinti mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu. Pirkėjo reakcija į skirtingas kainas pavaizduota lentelėje, kuri vadinama paklausos lentele – tai lentelės forma pateikti prekės ar paslaugos kiekiai, kuriuos pirkėjas galėtų įsigyti už skirtingas kainas. Variantai Kaina( P) Lt Perkamų prekių kiekis( Q) vnt. A 10 3 B 8 4 C 6 5 D 4 6 E 2 7 Kiekvieną lentelėje pateiktą kainą atitinka tam tikras prekių kiekis. Pvz.: kai prekių kaina P 6 Lt, perkami Q 5 vnt., t. y. paklausos kiekis lygus 5 vnt. Sumažėjus prekės kainai nuo 6 Lt iki 2 Lt, paklausos kiekis padidėja nuo 5 iki 7 vnt. Paklausos kreivė – tai grafinis prekės kainos ir paklausos kiekio ryšio vaizdas. Neigiamas kreivės nuolydis rodo, kaip pirkėjas reaguoja į kainos pokyčius. Paklausa žymima raide D. Paklausos veiksniai Pasikeitus vienam iš pastoviais laikomų veiksnių, pasikeistų priklausomybės tarp kainos ir paklausos kiekio ryšys. Tektų sudaryti naują lentelę ir brėžti naują paklausos kreivę. Paklausos kiekio pokyčiu vadiname judėjimą išilgai paklausos kreivės. Paklausos pokyčius rodo paklausos kreivės poslinkiai koordinačių sistemoje. Tarkime D2 – pagrindinė paklausos kreivė. Padidėjus paklausai, paklausos kreivė persikelia į dešinę, iš D2 į D3. Sumažėjus paklausai, paklausos kreivė persikelia į kairę iš D2 į D1. Panagrinėsime keletą veiksnių, kurie lemia, kad paklausos kreivė persikelia arba į D1 arba į D3: 1. Pajamos ir jų kitimas. Padidėjusios pirkėjo pajamos leidžia pirkti daugiau normalios kokybės, brangesnių prekių. Normalios prekės – tai prekės, kurių paklausa padidėja, padidėjus vartotojo pajamoms. Nepatrauklioji prekė – tai prekė, kurios paklausa didėja, mažėjant vartotojo pajamoms. 1) padidėjus pajamoms, kai prekė normali, paklausos kreivė pasislinks iš D2 į D3. 2) sumažėjus pajamoms, kai prekė normali – iš D2 į D1. 2. Kitų prekių kainos kitimas. Tarpusavyje susijusių prekių kainų pasikeitimo poveikis skirtingas. Jis priklauso nuo to, ar prekės yra pakaitalai ar komplektinės. Prekės vadinamos pakaitalais, jei jos tenkina tuos pačius poreikius ir keičia vieną kita (Pvz.: sviestas ir margarinas). Komplektinės prekės yra vartojamos kartu kaip komplektas (Pvz.: duona ir sviestas). 3. Išlaidų reklamai kitimas. Išlaidų reklamai padidėjimas turėtų didinti prekių paklausą, tada paklausos kreivė persikeltų iš D2 į D3. 4. Numatomas kainų kitimas. Numatomas kainų kitimas didina dabartinį vartojimą, tada paklausos kreivė persikelia iš D2 į D3. Nagrinėta paklausos kreivė ir paklausos lentelė apibūdina individualaus pirkėjo elgesį rinkoje. Bendrąją rinkos paklausą formuoja individualios pirkėjų paklausos. Todėl rinkos paklausa randama horizontaliai sumuojant individualias paklausų kreives. 2. Pasiūla, pasiūlos dėsnis, pasiūlos kreivės persikėlimą lemiantys veiksniai Pasiūlą formuoja gamintojas. Todėl siūlomos parduoti prekės kiekis susijęs su jos kaina ir gamybos išlaidomis. Pasiūla – tai prekės ar paslaugos kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti, ir kainos, už kurią ši prekė ar paslauga parduodama, ryšys. Pasiūlos funkcija vadiname pasiūlos priklausomybę nuo ją lemiančių veiksnių: Qs F( PA, PB, ..., PZ, PK, PL, K, T, N) PA, PB, ..., PZ – tam tikrų prekių ar paslaugų kainos, PK, PL – išteklių kainos, K – naudojama technologija, T – mokesčiai ir dotacijos, N – gamtinės sąlygos. Pasiūla gali būti apibūdinama: 1. pasiūlos dėsniu, 2. pasiūlos lentele, 3. pasiūlos kreive. Pasiūlos dėsnis teigia, kad didėjant pasiūlos kiekiui, pasiūlos kaina taip pat didėja ir atvirkščiai. Pasiūlos lentelė – tai kainos ir pasiūlos kiekio, kurį gamintojas nori parduoti per tam tikrą laikotarpį, aprašymo būdas. Variantai Kaina( P) Lt Parduodamas prekių kiekis( Q) vnt. A 9 8 B 7 6 C 6 5 D 4 3 E 2 1 Kiekvieną lentelėje pateiktą kainą atitinka tam tikras prekių kiekis. Pvz.: kai prekių kaina 7 Lt, gamintojas siūlo ir nori parduoti 6 vnt. Sumažėjus prekės kainai iki 4 Lt, gamintojo noras parduoti mažiau prekės vienetų – tik 3 vnt. Pasiūlos kreivė – tai grafinis prekės kainos ir pasiūlos kiekio ryšio pavaizdavimas. Pasiūlos kreivės nuolydis yra teigiamas. Pasiūla sutartinai žymima raide S. Pasiūlos veiksniai Pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, kuo skiriasi pasiūlos kitimas nuo pasiūlos kiekio kitimo. Pasiūlos kiekio pokyčiu vadiname judėjimą išilgai pasiūlos kreive (kreive į viršų ir į apačią). Pasiūlos pokyčius rodo kreivės persikėlimas į vieną arba į kitą pusę. Tarkime S – pradinė pasiūlos kreivė. Padidėjus pasiūlai, pasiūlos kreivė persikelia į dešinę, iš S į S1. Sumažėjus pasiūlai, pasiūlos kreivė persikelia į kairę, iš S į S2. Panagrinėsime veiksnius, lemiančius pasiūlos kreivės persikėlimą į dešinę (iš S į S1) – padidėjimą ir į kairę (iš S į S2) – sumažėjimą: 1. Gamybos veiksnių pasikeitimas. Gamybos veiksnių sumažėjimas perkelia pasiūlos kreivę į kairę; Gamybos veiksnių padidėjimas – į dešinę. 2. Pažangių technologijų naudojimas. Šiuo atveju gamybos veiksnių kainos gali likti nepasikeitusios arba nežymiai padidėti, bet dėl medžiagas ir žaliavas taupančių technologijų gamybos veiksnių sąnaudos mažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę. 3. Pakaitalų ir komplektinių prekių gamyboje kainos pasikeitimas. Jei prekės yra pakaitalai gamyboje, tai jų gamybai naudojami tie patys ištekliai. A prekės kainai padidėjus, B prekės pasiūla sumažės, nes dalis šiai prekei gaminti skirtų išteklių bus sunaudojama A prekės gamybai. Jei prakės yra papildančios viena kitą, tai gaminant vieną (A) prekę kaip šalutinis (papildomas) produktas pagaminama antroji (B) prekė. A prekės kainai pakilus, jos gamyba padidėja, kartu padidėja ir B prekės pasiūla. 4. Mokesčių ir dotacijų pasikeitimas. 3. Rinkos pusiausvyra ir nepusiausviros atvejai Jei rinkoje yra pusiausvyra, tai prekės kaina tokia, kad prekių kiekis, kurį gamintojai nori parduoti, sutampa su prekių kiekiu, kurį pirkėjai nori nupirkti. Skirtingus pirkėjų ir pardavėjų norus atspindinčios pasiūlos (S) ir paklausos (D) kreivės gali būti panaudotos rinkos pusiausvyrai pavaizduoti grafiškai. Tam S ir D kreivės brėžiamos vienoje koordinačių sistemoje, šis modelis dar vadinamas Maršalo kryžiumi arba žirklėmis. Rinka pasiekia pusiausvyrą pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taške E. Šis taškas rodo prekės pusiausvyros kainą PE, kuriai esant pasiūlos kiekis sutampa su paklausos kiekiu: QSQD. Pusiausvyros kaina PE yra maksimaliai galima pirkėjui ir minimaliai tinkama gamintojui. Tarkime, kad kaina mažesnė už pusiausvyros kainą PE ir lygi P1. Tuomet paklausos kiekis bus QD1, o pasiūlos kiekis QS1. Už tokią kainą pirkėjai norėtų pirkti daugiau, negu pardavėjai parduoti, t. y. paklausa viršija pasiūlą ir susidaro prekių trūkumas. Tokia situacija yra vadinama pardavėjo rinka, kadangi šiuo atveju vartotojai konkuruoja tarpusavyje, norėdami įsigyti deficitinę prekę. Jei kaina yra P2, tai pasiūla viršija paklausą ir susidaro prekių perteklius. Esant kainai P2, pasiūlos kiekis lygus QS1, o paklausos kiekis yra QD1. Tokia situacija vadinama pirkėjo rinka, kadangi šiuo atveju pardavėjai tarp savęs konkuruoja siūlydami vartotojui perteklinę prekę. Matome, kad paklausos ir pasiūlos kiekiai rinkoje ne visada yra subalansuoti. Pasikeitus situacijai rinkoje, rinkos jėgos ima veikti pusiausvyros link. Dėl to kinta kaina, kas lemia pusiausvyros susidarymą rinkoje. Lentelėje parodyta, kaip keičiasi kaina pagal situaciją rinkoje. Rinkos situacija Paklausos kiekio ir pasiūlos kiekio santykis Rinkos kainos pasikeitimas Perteklius QD QS Mažėja Pusiausvyra QD QS Pastovi Trūkumas QD QS Didėja 6. ELASTINGUMO TEORIJA 1. Paklausos ir pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu variantai 2. Paklausos ir pasiūlos elastingumą kainų atžvilgiu lemiantys veiksniai 3. Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu ir bendrosios pajamos 4. Paklausos elastingumas pajamų atžvilgiu ir kryžminis paklausos elastingumas 5. Praktinis elastingumo teorijos taikymas 1. Paklausos ir pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu variantai Bendriausia prasme elastingumas – tai matas, kuris parodo kaip koks nors analizuojamas dydis priklauso kito rodiklio kitimų, kokiu mastu reaguoja į pastarojo kitimą. Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu – tai norimo pirkti prekės kiekio ir kainos procentinio kitimo santykis: , kur: ED – paklausos elastingumo kainų atžvilgiu koeficientas; ΔQD% - prekės paklausos kiekio procentinis pokytis; ΔP% - prekės kainos procentinis pokytis. Problemos skaičiuojant paklausos elastingumą: 1. Jis visada gaunamas neigiamas dėl paklausos dėsnio išreiškiančio atvirkščią kainų ir paklausos kiekio priklausomybę. Todėl ekonomistai susitarė minusą eliminuoti ir imti skaliarinį dydį |ED|. 2. Procentiniai dydžiai imami todėl, kad imdami įvairius dydžius, gausime nesusipratimą (nes skaičiavimuose galima naudoti tiek Lt, tiek ir cnt, tiek kg, tiek ir tonas). Pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu – tai siūlomo prekių kiekio procentinio pokyčio ir prekės kainos procentinio pokyčio santykis: , kur: ES – pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu koeficientas; ΔQS% - prekės pasiūlos kiekio procentinis pokytis; ΔP% - prekės kainos procentinis pokytis. Pasiūlos elastingumo koeficientas yra teigimas dydis. Taip yra todėl, kad pasiūlos dėsnis išreiškia tiesioginę priklausomybę tarp siūlomų prekių kiekio ir kainos. Paklausos ir pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu atvejai: 1. Santykinis paklausos ir pasiūlos elastingumas esti tuomet, kai norimo pirkti (parduoti) prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokytį. |ED|>1, ES>1 2. Santykinis paklausos ir pasiūlos neelastingumas esti tuomet, kai norimo pirkti (parduoti) prekių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį. |ED|1, t.y. paklausa elastinga, mažėjant kainai, bendrosios pajamos didėja, o kainai augant bendrosios pajamos mažėja TR1=5*12=60 P↓ TR2=4*24=96 2. Kai |ED|OB (vidutinės pajamos didesnės už vidutinius kaštus) todėl įmonė gauna pelną. Pelnas lygus užbrūkšniuotam plotui ABCD arba (PE – ATC)ּQopt. arba dviejų plotų OADQopt. (TR) ir OBCOopt. (TC) skirtumui. Rinkoje gaunamas ekonominis pelnas privilioja naujus gamintojus, kurie siekia panaudoti savo išteklius kuo efektyviau, pelningiau. Atėję nauji gamintojai į šaką padidina šakos pasiūlą ir pasiūlos kreivė persikelia į dešinę. Įmonė patiria nuostolius ir nutraukia gamybą trumpuoju laikotarpiu Naujai įėję į šaką konkurentai padidina šakos pasiūlą ir rinkos pusiausvyros kaina sumažėja iki PE1. Mūsų analizuojamas gamintojas iš naujo nustato optimalią gamybos apimtį derindamas ribinius kaštus ir ribines pajamas. Šiuo atveju optimali gamybos apimtis Qopt.1. Esant šiai gamybos apimčiai vieno vieneto gamybos kaštai lygus OA atstumui, o vieneto pardavimo pajamos – OB atstumui. OA>OB ir įmonė patiria nuostolius lygius ABCD plotui arba (ATC–PE1)ּQopt.1 arba dviejų plotų OADOopt.1 (TC) ir OBCOopt.1 (TR) skirtumui. Esant tokiai kainai įmonė nepadengia nei pastoviųjų nei kintamųjų kaštų ir jai tokiu atveju geriausia nutraukti veikla iškart. Nutraukus veiklą reikės padengti tik pastoviuosius kaštus. Silpniausiai prisitaikiusios įmonės pirmosios palieka šaką ir taip sumažina šakos pasiūlą. Įmonė patiria nuostolius ir nutruakia gamybą ilguoju laikotarpiu Daliai įmonių palikus šaką ir sumažėjus pasiūlai rinkoje nusistovi pusiausvyra ir nauja kaina PE2. Gamintojas vėl priderina gamybos apimtį prie pakitusių rinkos sąlygų. Nauja gamybos apimtis (MC=MR) Qopt.2. Esant šiai gamybos apimčiai vieno vieneto gamybos kaštai lygus OA atstumui, o vieno vieneto pardavimo pajamos – OB atstumui. Kadangi OA>OB įmonė patiria nuostolius lygius ABCD plotui arba (ATC–PE2)ּQopt.2 arba dviejų plotų OADOopt.2 (TC) ir OBCOopt.2 (TR) skirtumui. Esant tokiai rinkos kainai ir gamindama optimalią gamybos apimtį įmonė padengia visus pastoviuosius kaštus ir dalį kintamųjų. Įmonė gali nenutraukti gamybos trumpuoju laikotarpiu jei jos nepadengti kintamieji kaštai mažesni už pastoviuosius. Tačiau ilgu laikotarpiu (nedidėjant rinkos kainai) nepadengiant visų kintamųjų kaštų ir gaunant nuostolį įmonė nutrauks veiklą. Dalis įmonių ir vėl paliks šaką. Įmonė gauna nulinį ekonominį pelną (normalųjį pelną) Naujos firmos įeis į šaką arba ją paliks tol kol rinkoje nenusistovės kaina lygi minimaliems vidutiniams bendriesiems kaštams, t.y. kol įmonės nepradės gauti tik nulinio ekonominio pelno, kuris padengs alternatyviuosius išteklių panaudojimo kaštus. Jei rinkos kaina bus didesnė už minimalius ATC įmonės gaus ekonominį pelną ir tai vilios naujus konkurentus įeiti į šaką, kurie padidindami pasiūlą kainą sumažins. Jei rinkos kaina bus mažesnė už minimalius ATC įmonės patirs nuostolius ir tai ilgu ar trumpu laikotarpiu paskatins dalį firmų palikti šaką taip sumažinant pasiūla, o kartu padidinant kainą. Taigi ilgalaikė pusiausvyra šakoje nusistovi tada kai rinkos kaina susilygina su minimaliais vidutiniais bendraisiais kaštais. Normalusis pelnas įtraukia ir užmokestį verslininkui už alternatyvų jo išteklių naudojimą, taigi jam apsimoka pasilikti versle, kadangi kita geriausia išteklių panaudojimo galimybė duos mažesnes pajamas. Jei kitas geriausias išteklių panaudojimo variantas būtų pelningesnis, verslininkas be abejonės ja pasinaudotų. Ilgu laikotarpiu konkurencija verčia firmas gaminti minimaliais vidutiniais kaštais ir nustato kainą, lygią šiems kaštams. Vartotojų požiūriu tokia situacija yra labiausiai pageidautina. Tai reiškia, kad firmos turi naudoti geriausią esamą (mažiausių kaštų) technologiją, nes kitaip neišliksi rinkoje.. kitaip sakant tam tikras produkcijos kiekis pagaminamas naudojant minimalų išteklių derinį. Konkurencinė firmos trumpojo laikotarpio pasiūlos kreivė sutampa su ribinių kaštų kreivės dalimi, esančia virš vidutinių kintamųjų kaštų kreivės. Ilguoju laikotarpiu firmoms apsimoka gaminti tik esant kainai kuri lygi arba aukštesnė už minimalius vidutinius bendruosius kaštus, taigi ilgu laikotarpiu konkurencinės firmos pasiūlos kreivė sutampa su ribinių kaštų kreivės dalimi, esančia virš vidutinių bendrųjų kaštų kreivės. MAKROEKONOMIKA 1. Makroekonomikos esmė 2. Makroekonomikos kryptys 3. Makroekonomikos rodikliai: a) BNP ir jo skaičiavimas, kiti nacionalinės sąskaitybos rodikliai b) Kainų lygis ir infliacija c) Užimtumas ir nedarbas 1. Makroekonomika – mokslas apie bendrą nacionalinį ūkinį gyvenimą ir jo problemas: 1. Ekonomikos augimo tempo užtikrinimas 2. Ciklinių svyravimų sušvelninimas arba įveikimas 3. Gyventojų užimtumo užtikrinimas arba nedarbo mažinimas 4. Kainų stabilumo užtikrinimas arba infliacijos mažinimas 2. Makroekonomikoje kaip moksle išskiriamos kelios pagrindinės kryptys: 1. Paklausos arba keinsistinė 2. Monetarinė 3. Pasiūlos Pirmosios krypties esmė ta, kad jos atstovai teigia, jog ekonominį gyvenimą ir visą veiklą lemia bendrosios paklausos (visuminės paklausos) dydis (AD). Jų požiūriu ūkinis gyvenimas gali vystytis tik tokiu mastu kiek visa visuomenė nori ir gali nusipirkti prekių ir paslaugų. Tos krypties pradininkas Dž. M. Keinsas aiškindamas išėjimo iš didžiosios depresijos kelius įrodinėjo, kad didžiausią vaidmenį aktyvinant ekonomiką turi suvaidinti valstybė, tam tikslui naudodama 2 priemones: keisdama savo prekių ir paslaugų pirkimo apimtį, bei keisdama mokesčius. Pastaroji priemonė bendrąją paklausą veikia netiesiogiai, nes nuo mokesčių dydžio priklauso visų bendrosios paklausos elementų dydis. AD=C+I+G+NX čia: C – asmeninis vartojimas I – privačios vidaus investicijos G – vyriausybės pirkimai NX – grynasis eksportas Antroji mokykla atsirado 6 – 7 šio amžiaus dešimtmečiuose ir ji reiškė klasikinės ekonomikos atgimimą, kurio svarbiausia idėja – laisvų rinkos jėgų veikimas. Pagrindinis teorijos kūrėjas Fridmanas ir jo pasėkėjai įrodinėjo, kad ekonomika pati savyje turi pakankamai jėgų normaliai funkcionuoti ir kad vienintelė valstybės funkcija ekonomikoje yra palaikyti optimalų pinigų kiekį cirkuliacijoje. Šitą kiekį galima nusakyti naudojant mainų lygtį: M*V=Q*P čia: M – pinigų kiekis V – pinigų apyvartos greitis (per laiko vienetą) Q – gamybos apimtis (vienetais) P – kaina Naujausia kryptis yra pasiūlos teorija ir jos atmaina: racionalių lūkesčių teorija. Jos atstovų nuomone ekonominį gyvenimą galima sutvarkyti aktyviai pradedant keisti bendrąją pasiūlą. Ši teorija yra priešinga pirmajai, nes čia judėjimas prasideda nuo bendrosios pasiūlos (AS). 3. Makroekonomiką apibūdina keli svarbiausi rodikliai. Jais laikomi BNP ir jo kitimo tempai, nedarbo lygis ir infliacijos lygis. a) Valstybės ūkinį gyvenimą ir jo rezultatus priimta įvertinti 2 požiūriais: statiniu ir dinaminiu. Statiniu požiūriu valstybės pasiekimus parodo turtas. Jis apima viską, ką valstybė turi sukūrusi per visą savo gyvavimo laiką ir nesunaudojusi iki dabarties. Dinaminiu požiūriu veiklos rezultatą parodo BNP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų suma išreikšta pinigais ir sukurta per tam tikrą laikotarpį. Skaičiuojant BNP būtina akcentuoti, kad čia negali būti pasikartojančių dydžių, todėl į jį niekad neįskaičiuojama tarpinių produktų vertė. Apskaičiuojant BNP į jį įskaičiuojama tik rinkos santykiuose atsispindinčių produktų vertė, neįskaičiuojami šešėlinės ekonomikos rezultatai ir kiekvieno baigtinio produkto vertė įskaičiuojama tik 1 kartą. BNP gali būti apskaičiuojamas 1 gyventojui, tada jis parodo gerovės lygį; gali būti apskaičiuojamas 1 dirbančiajam, tada parodo darbo našumo lygį. Patį BNP priimta apskaičiuoti 3 būdais: 1. kaip visų išlaidų sumą 2. kaip visų pajamų sumą 3. kaip visų grandžių pridėtinių verčių sumą Skaičiuojant pirmuoju būdu išlaidų elementai yra tie patys kaip ir bendrosios paklausos elementai (C, I, G, NX). BNP kaip pajamos apima visų išteklių savininkų pajamas (darbo užmokestis, renta, pelnas, palūkanos) be to reikia priskaičiuoti verslo firmų atskaitymus amortizacijai, o taip pat netiesioginius verslo mokesčius (akcizai, mokesčiai už leidimus, licenzijas), kurie taip pat neatitenka nei vienam išteklių savininkui, o tiesiogiai per kainų mechanizmą patenka į valstybės biudžetą bei pajamas iš individualios ūkinės veiklos. BNP galime apskaičiuoti kaip visų ūkinės veiklos grandžių pridėtinių verčių sumą. BNP yra ypatingas jį skaičiuojant tuo, kad jis apima visas prekes ir paslaugas kurios sukuriamos iš analizuojamos valstybės piliečių išteklių, nepriklausomai nuo to, kur tie ištekliai naudojami. Kitaip apskaičiuojamas BVP (GDP). Jis apima tik analizuojamoje valstybėje sukurtas prekes ir paslaugas, nepriklausomai nuo to, iš kieno išteklių jos sukurtos. Norint įvertinti įvairius kitus ūkinės veiklos aspektus naudojami detalesni rodikliai, kurie apskaičiuojami, iš BNP atimant įvairius dydžius, kurie neįskaičiuojami į atitinkamą rodiklį. GNP – grynasis nacionalinis produktas (NNP). Jis gaunamas iš BNP atėmus amortizaciją: GNP=BNP-amortizacija NP – nacionalinės pajamos (NI). Jos gaunamos iš GNP atėmus netiesioginius verslo mokesčius ir jos parodo visų išteklių savininkų gaunamas pajamas. NP=GNP-netiesioginiai verslo mokesčiai AP – asmeninės pajamos (PI). Gaunamos iš NP atėmus visus elementus, kurie neatitenka atskiriems asmenims: • nepaskirstytas firmos pelnas • firmų pelno mokesčiai • socialinio draudimo mokesčiai Pridedame transferinius mokėjimus, kurie apima visas sumas, valstybės išmokamas asmenims už tai negaunant iš asmenų jokių prekių ir paslaugų AP=NP- --+transferiniai mokėjimai DP – disponuojamos pajamos (DI); GP – grynosios pajamos (NI) DP=AP-pajamų mokestis vartojimas (C) DP santaupos (S) palūkanų už paskolas suma b) Analizuojant BNP per ilgesnį laiką pastebima, kad jis keičiasi dėl 2 priežasčių: dėl gamybos apimties fizinių apimčių kitimo, dėl kainų lygio kitimo. Norint nustatyti kiekvienos priežasties poveikį BNP apimčiai įvertinamas kainų kitimas tam tikrais rodikliais ir juos naudojant reguliuojama BNP apimtis. Pats bendriausias kainų lygio rodiklis yra BNP defliatorius. Jis visada išreiškiamas procentais ir apskaičiuojamas nominaliojo BNP apimtį dalijant iš realiojo BNP apimties: Nominalus BNP tai BNP išreikštas analizuojamojo laikotarpio kainomis, o realusis BNP tai BNP išreikštas bazinio laikotarpio kainomis (pastoviomis). Apskaičiavimui visada turi būti parenkami kokie nors baziniai metai ir taip pat nustatoma, kaip bus įvertintos bazinių metų vidutinės svertinės kainos. Jas galima įvertinti dvejopai: prilyginti 1 (tada kito laikotarpio kainų lygis bus koeficientas , kuris bus mažesnis už 1, jei kainos sumažėjo, ir didesnis už 1, kai kainos padidėjo). Taip nustatytos vidutinės kainos vadinamos kainų lygiu. Galimas ir kitas variantas, kai bazinio laikotarpio kainos prilyginamos 100. Tada analizuojamojo laikotarpio kainos bus arba mažesnės, arba didesnės už 100. Taip nustatytos kainos vadinamos kainų indeksu. Nominalusis BNP apibūdina tik pagaminto produkto piniginę išraišką, o realusis BNP – pagaminto produkto kiekį išreikštą pinigais. Vartojimo prekių kainų pokyčius parodo vartojimo prekių kainų indeksai (VPKI). VPKI apskaičiuojami specifiškai palyginus su BNP defliatoriumi. BNP apima visų ekonomikos dalyvių sukurtą produktą, pirkėjų požiūriu visas perkamas prekes, įvertina visus gamybos ir pirkimo struktūros pokyčius. Tuo pačiu BNP neapima importuojamų prekių kainų. Kitokia VPKI skaičiavimo metodika. VPKI apskaičiuojamas nustatant standartinio vartojimo krepšelio kainas baziniais metais ir analizuojamais metais ir dabartinį rodiklį dalijant iš bazinio rodiklio gaunamas VPKI. Kainų kitimui išreikšti naudojamas didmeninių kainų indeksas, kuris apima tik firmų tipiško prekių rinkinio kainų pokyčius. Jis taip pat vadinamas gamintojų kainų indeksu. Gali būti nustatomi ir atskirų prekių ar prekių grupių kainų indeksai. Skirtinga kainų indeksų skaičiavimo metodika buvo pasiūlyta atskirų autorių ir vadinama jų vardu. Skaičiuojant indeksą vadovaujantis nekintančiu prekių rinkiniu, jis vadinamas Laspeirso indeksu (kiekio), atsižvelgiant į pirkinių struktūros kitimą apskaičiuotas indeksas vadinamas Paaše indeksu (kainos). Abu indeksai turi savo trūkumų, kai norima jais remiantis apibūdinti gyvenimo lygį. Pirmasis indeksas, BNP defliatorius, per daug padidina kainų augimą, nes neatsižvelgiama į galimybę pabrangusias prekes pakeisti pigesnėmis. Antrasis neatspindi viso pabrangimo, nes neparodo bendrojo gyvenimo lygio mažėjimo. Kainų lygio rodikliai leidžia nustatyti ir infliacijos rodiklius. Infliacija tai bendrojo kainų lygio kilimas ir jį parodo infliacijos tempai. Teoriniu požiūriu šis rodiklis apskaičiuojamas naudojant dabartinių ir praėjusių metų kainų lygio rodiklius. Infliacijos tempą taip pat galima apskaičiuoti naudojant taip vadinamą septyniasdešimties taisyklę. Ja remiantis nustatoma per kiek laiko kainos padvigubėja: Supaprastintai infliacijos tempai dažnai skaičiuojami kaip skirtumas tarp dabartinių metų ir praėjusių metų kainų indeksų. c) Darbo jėgos naudojimas yra vienas svarbiausių išteklių naudojimo klausimų, nes šis išteklius nenaudojant jo prarandamas amžinai, be to vienas procentas nedarbo reiškia kad BNP apimtis keičiasi nuo 2% iki 3% (Artūro Oukeno dėsnis). Analizuojant darbo jėgos naudojimą pirmiausia susiduriama su visiško arba pilno užimtumo rodikliu. Jis nereiškia šimtaprocentinio darbo jėgos naudojimo, nes ekonomikoje laikoma normaliu reiškiniu, kai dalis darbo jėgos nedirba trumpą laiką dėl gyvenamos vietos keitimo, šeimyninių aplinkybių ar kitų asmeninių priežasčių. Ši nedarbo rūšis vadinama tekamuoju arba frikciniu nedarbu. Taip pat laikoma normaliu reiškiniu, kad dalies darbo jėgos kvalifikacija neatitinka jos paklausos poreikių. Toks nedarbas vadinamas struktūriniu ir nustatant visiško užimtumo lygį iš bendros darbo jėgos atimamos abi šios nedarbo rūšys. Apskaičiuojant nedarbo rodiklius naudojami du rodikliai. Pats nedarbo lygis nustatomas bedarbių skaičių dalijant iš darbo jėgos apimties ir dauginant iš šimto procentų. Kitas darbo jėgos naudojimą apibūdinantis rodiklis yra darbo jėgos dalis bendrame gyventojų skaičiuje. Jis gaunamas darbo jėgos skaičių dalijant iš gyventojų skaičiaus ir dauginant iš šimto procentų. Apibūdinant nedarbą ir atsižvelgiant į įvairias nedarbo rūšis išskiriamas natūralus nedarbo lygis ir bendras nedarbo lygis. Natūralus nedarbo lygis gaunamas darbo jėgą lyginant su tekamojo ir struktūrinio nedarbo atstovų skaičiumi. Tai reiškia, kad natūralus nedarbo lygis atspindi visiško užimtumo būseną ekonomikoje. Produktas, kuris sukuriamas esant natūraliam nedarbui, vadinamas potencialia gamybos apimtimi. Natūralus nedarbo lygis nepastovus įvairiose valstybėse ir svyruoja iki 5 - 6% ir jis turi tendenciją didėti dėl 2 priežasčių; dėl darbo jėgos struktūros kitimo, nes į darbo rinką vis daugiau ateina moterų ir jaunimo, be to plečiamos socialinės programos norint kompensuoti nedarbą, todėl didėja tekamasis nedarbas. Pateiktieji nedarbo rodikliai susiję su keliomis problemomis – duomenų tikslumo ir savalaikiškumo, negalėjimu įvertinti šešėlinės ekonomikos rodiklių, negalėjimu įvertinti nematerialių gyvenimo pusių, nerinkos veiklos, blogybių įskaičiavimas, skaičiuojant rodiklius. Todėl norint įvertinti gerbūvį šalia BNP ir su juo susijusių svyravimų bei apibūdinančių rodiklių naudojami papildomi rodikliai: gyvenimo trukmė, naujagimių mirtingumas, švietimas, raštingumas, laisvalaikis, aplinka, urbanizacija. Bendroji (visuminė) paklausa (AD) ir bendroji (visuminė) pasiūla (AS) 1. Bendroji paklausa ir jos kreivės ypatumai 2. Bendroji pasiūla ir jos kreivės ypatumai 3. Bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos sąveika 1. AD kreivė atspindi priklausomybę tarp planuojamų išlaidų realios apimties ir visų prekių ir paslaugų vidutinio kainų lygio. Grafiškai tą priklausomybę vaizduoja neigiamo nuolydžio kreivė. Kreivės pasvirimas priklauso nuo elastingumo. Nors AD nuolydis neigiamas, tačiau tos priklausomybės priežastys ir sąlygos iš esmės kitos negu mikroekonomikoje. Atskiros prekės požiūriu visada daroma prielaida, kad keičiantis vienos prekės kainai kitos kainos visai nesikeičia. AD požiūriu tos prielaidos nėra, nes keičiantis AD kiekiui atskirų prekių kainos gali svyruoti įvairiai. Taip pat nebeveikia prielaida, kuri buvo atskiros prekės požiūriu, kad nekinta pirkėjų pajamos, nes AD kitimas dėl kainų svyravimų keičia gyventojų pajamas. Skirtingos priežastys lemia ir AD neigiamą nuolydį. Atskiros prekės požiūriu tomis priežastimis buvo pajamų ir pakeitimo efektai. Makroekonomikos požiūriu pakeisti AD nėra kuo. Čia neigiamą kreivės nuolydį lemia palūkanų normos poveikis, materialinių vertybių efektas ir importo pirkimų efektas. AD palyginus su individualia paklausa specifinė ir tuo, kad jos elastingumas yra mažas. Laikoma, kad AD kiekvienoje valstybėje yra neelastinga kainoms. Kaip ir individualios prekės požiūriu taip ir AD požiūriu reikia skirti judėjimą AD kreive ir tos kreivės persikėlimą į naują padėtį. AD kreivė į naują padėtį persikelia dėl daugelio veiksnių. Juos galima klasifikuoti pagal AD (BNP) sudėtines dalis: 1. Vartojimo veiksniai 1.1. Vartotojų gerovė 1.2. Lūkesčiai 1.3. Vartotojų įsiskolinimas 1.4. Mokesčiai 2. Investicijų veiksniai 2.1. Palūkanų norma 2.2. Laukiamas pelnas iš investicijų 2.3. Mokesčiai 2.4. Technologija 2.5. Turimi pertekliniai pajėgumai 3. Vyriausybės pirkimai 3.1. Valstybės išlaidų pokyčiai 4. Grynasis eksportas 4.1. Gaunamos pajamos ir jų kitimas užsienio šalyse 4.2. Valiutų kursai 2. Bendroji pasiūla tai reali gamybos apimtis arba realusis NP. Ji vaizduojama teigiamo nuolydžio kreive (pačia bendriausia prasme) trumpuoju laikotarpiu ir statmena kreive ilguoju laikotarpiu. AS kreivės požiūriu negalima paprastai pritaikyti visų individualios pasiūlos kreivės taisyklių. Visų pirma skirtingai nustatomi išteklių ir gatavų prekių kainų lygio rodikliai. Gatavų prekių kainų lygis nustatomas naudojant BNP defliatorių, kai įskaičiuojamos tik galutinės prekės, o išteklių kainų indeksas parodo visų išteklių kainų lygį įskaičiuojant ir tarpines grandis; ir svarbiausia teorinė prielaida yra firmų lūkesčiai dėl išteklių kainų kitimo kintant prekių kainų lygiui. Analizuojant AS kreivės pavidalą riekia skirti klasikinį požiūrį į tą kreivę ilguoju ir trumpuoju laikotarpiu ir keinsistinį požiūrį. Pirmuoju požiūriu ilgu laikotarpiu vienodai keičiasi ir gatavų prekių ir išteklių kainų lygis, nes didėjant gatavų prekių kainoms, darbininkai išsikovoja didesnį darbo užmokestį, be to daugelis gatavų prekių yra ištekliai įvairioms kitoms sritims. Dėl šios priežasties ilgo laikotarpio AS kreivė yra absoliučiai neelastinga. Trumpu laikotarpiu padėtis kitokia, nes išteklių kainos prie gatavų prekių kainų prisitaiko laipsniškai. Dėl to trumpu laikotarpiu didėjant kainų lygiui AS kreivė yra teigiamo nuolydžio. Keisininkų požiūriu ir trumpu ir ilgu laikotarpiu AS kreivė yra specifiška priklausomai nuo ekonominės situacijos. Esant depresinei situacijai, kai yra labai daug nenaudojamų išteklių, AS galima padidinti nesikeičiant išteklių kainoms. Esant tokiai situacijai AS kreivė yra horizontali (AS1). Esant priešingai situacijai kai pasiekta potenciali gamybos apimtis toliau jos didinti nebeįmanoma ir AS kreivė tampa vertikali (AS3). Pradėjus judėti iš krizinės situacijos tam tikrą laiką gamybos apimties didėjimas susijęs su kainų lygio augimu (AS2). 3. Sujungus AS ir AD kreives į vieną grafiką galima nustatyti rinkos bendrą pusiausvyrą ir įvairius nepusiausviros atvejus. Ilgalaikė pusiausvyra nusistovi tada, kai susikerta ilgo ir trumpo laikotarpio AS kreivės ir AD kreivė viename taške. Aiškinant ekonominę pusiausvyrą pagal šį modelį galima padaryti tokias išvadas. Trumpu laikotarpiu padidėjus AD didėja gamyba, kyla kainos mažėja nedarbas, tačiau kitame rate taip pat didėja išteklių kainos. Nusistovėjus naujai pusiausvyrai didėja ir prekių kainos, gamybos apimtis pradeda grįžti į pradinę pusiausvyrą ir ilgu laikotarpiu bet koks noras pakeisti pradinę pusiausvyrą sukelia tik kainų lygio augimą. Naudojant mišrų modelį pasekmės pusiausvyros kitimo požiūriu gali būti įvairios priklausomai nuo to kokiai ekonominei situacijai esant ir kuria kryptimi keičiasi pradinė pusiausvyra. Ekonomikoje veikia vadinamasis “ventilio” principas, kuris didėjant gamybai reiškia kainų lygio kilimą, tačiau mažėjant jai reikšdamas gamybos apimties mažėjimą, nereiškia kainų mažėjimo. Jos išlieka tokios kaip anksčiau. Čia veikia dvi priežasčių grupės. Viena susijusi su tuo, kad darbo užmokestis yra neelastingas kainų lygio kitimui t. y. jis neturi tendencijos mažėti, kai mažėja kainų lygis. Tokią padėtį lemia dirbančiuosius ginančios sutartys ir įstatymai. Be to darbo užmokesčio dažnai nenori mažinti ir patys darbdaviai, kad nesumažėtų našumas ir nebūtų prarandami kvalifikuoti darbuotojai. Minimalų darbo užmokestį garantuoja įstatymai. Antra aukštų kainų išlikimo priežastis yra gamybos monopolizavimas, kuris reiškia kad mažėjant gamybai gali išlikti tos pačios kainos. Analizuojant AS kitimą galima nustatyti dėl kokių priežasčių atsiranda infliacija. Tuo atveju kai kainos pradeda kilti pirmiausia pradėjus judėti paklausai kalbama apie paklausos infliaciją, tačiau galimi atvejai, kai dėl ypatingų išteklių kainų pokyčių pirmiausiai pradeda mažėti AS. Tai reiškia, kad mažėja gamybos didėjant kainų lygiui. Toks kainų lygi didėjimas vadinamas pasiūlos infliacija. Jeigu sustojama po vieno kainų šuolio ir tikimasi, kad visuomenė turi prisitaikyti prie tokios situacijos, tai didesnių pasekmių ekonomikoje nėra, tačiau, jeigu norima padengti kainų padidėjimo kaštus visuomenei didinant jų pajamas, tuo atveju infliacija gali tapti nuolatine ir galima ateiti į padėtį vadinamą stagfliacija. Ekonominės pusiausvyros principai 1. Klasikinė savireguliacinė ekonomika 2. Keinso požiūris į klasikų teiginius 3. Ekonominės pusiausvyros analizės (pagal Keinsą) prielaidos: a) Vartojimas b) Santaupos ir investicijos 4. Ekonominė pusiausvyra (uždaroje, privačioje ekonomikoje) ir jos kitimo prielaidos: a) Multiplikatorius b) Taupymo paradoksas 5. Ekonominės pusiausvyros pokyčiai atviroje, privačioje ekonomikoje 6. Potenciali gamybos apimtis, nuosmukio ir infliacijos atotrūkiai (tarpsniai) 1. Klasikinės teorijos atstovai mano, kad ekonomika visada linksta į potencialios gamybos apimties lygį, kurį lemia turimi ištekliai, technologija ir norai. Ekonomikos pakilimo metu tas lygis gali būti viršijamas. Nuosmukio metu gamyba gali sumažėti, tačiau jų nuomone tai laikini sutrikimai ir pačioje ekonomikoje yra mechanizmai, padedantieji grįžti į pusiausvyrą. Tokie mechanizmai yra 2: 1. lanksčios kainos ir lankstus darbo užmokestis 2. lanksti palūkanų norma • Pirmasis mechanizmas sako, kad kainos prisitaiko prie gamybos nukrypimų nuo potencialios gamybos apimties. Kainoms keičiantis kartu keičiasi darbo užmokestis ir taip ekonomika grįžta į potencialią gamybos apimtį. • Palūkanų norma padeda suvienodinti planuojamų investicijų lygį su santaupų lygiu, kai ekonomika yra pasiekusi potencialią gamybos apimtį. Kuo didesnės palūkanos tuo mažesnės investicijos ir atvirkščiai tuo didesnės santaupos. Tam tikrame taške esant tam tikrai palūkanų normai investicijos ir santaupos apimties požiūriu sutampa. Pradėjus mažėti palūkanų normai investicijos didėja, tačiau mažėjant santaupoms papildoma pinigų suma skiriama vartojimui, todėl bendra AD apimtis nesikeičia, ekonomika išlieka pusiausvyroje. Bendra klasikų išvada yra tokia, kad paklausa visada yra pakankama norint padengti visą gamybos apimtį. 2. Keinsas ir jo pasekėjai įrodė, kad faktinė ekonomikos pusiausvyra gali susidaryti nebūtinai potencialios gamybos apimties lygyje. Jų nuomone nedarbo ir infliacijos priežastys dažniausiai priklauso nuo pagrindinių ekonomikos sprendimų sutapimo nebuvimo. Be to jie taip pat įrodė, kad ir nuosmukio sąlygomis darbo užmokestis ir kainos nelinkusios mažėti. Keinsisninkai įrodė, kad neveikia ir palūkanų normos savireguliacinis mechanizmas, nes investicijų ir investitorių planai nesutampa su santaupų planais: a) Investicijų subjektai yra firmos, o santaupų subjektai atskiri asmenys, namų ūkiai ir firmos b) Nesutampa tų subjektų elgesio motyvai. Investicijų tikslas – numatomas pelnas, o santaupų tikslai įvairūs: įprotis, patogumas, noras įsigyti stambius pirkinius, būsimų poreikių tenkinimas, apsidraudimas nuo atsitiktinumų. Be to tarp santaupų turėtojų ir investitorių atsiranda tarpininkai, t. y. įvairios finansinės institucijos, kurios pačios gali dalyvauti investavimo procesuose. Dėl visų šių priežasčių keinsininkų nuomone atstatyti sugriautą ekonominę pusiausvyrą gali tik kokia nors išorinė jėga. Ta jėga jie laiko valstybę. 3. Analizuojant ekonominės pusiausvyros principus vadovaujamasi keinsinėmis kaip vyraujančiomis pažiūromis, be to šioje analizėje išsiaiškinama fiskalinės (iždo) politikos esmė ir jos pasekmės ekonomikai. Analizė pradedama nuo uždaros privačios ekonomikos laikant, kad ekonomika tėra tik namų ūkiai ir firmos ir visa ekonominė veikla priklauso nuo tų dalyvių sprendimo. Todėl būtina išsiaiškinti, kaip namų ūkiai nustato savo vartojimo išlaidas, o firmos investicijas. Vartojimo išlaidos yra pagrindinė bendrųjų išlaidų dalis. Pats vartojimas priklauso nuo planuojamų pajamų. • Vartojimas niekada neprasideda nuo nulio • 0-A atkarpa vadinama autonominiu vartojimu ir ji reiškia, kad ta vartojimo dalis nepriklauso nuo DP • turint duomenis apie DP ir vartojimą galima nubrėžti santaupų grafiką, nes • DP skilimą į C ir S apibūdina vidutinis polinkis vartoti ir vidutinis polinkis taupyti: VPV(APC) =C/DP VPT(APS) =S/DP DP=C+S VPV+VPT=1 • Papildomų pajamų skilimas į papildomas vartojimo ir taupymo dalis apibūdina ribinis polinkis vartoti ir ribinis polinkis taupyti. RPV(MPC) = V/ DP RPT(MPS) T/ DP DP V+ T RPV+RPT 1 V- vartojimo prieaugis T – taupymo prieaugis C autonominis vartojimas + RPV * DP S autonominis vartojimas + RPT * DP RPV parodydamas kaip keičiasi vartojimas pasikeitus pajamoms vienu vienetu, kartu apibūdina vartojimo kreivės nuolydį, nes šie abu rodikliai apskaičiuojami lygiai taip pat: pasikeitimą apimties vertikalioje ašyje dalijame iš pasikeitimo apimties horizontalioje ašyje. Tas nuolydis analizuojant ekonomikos pusiausvyrą žymimas c raide. Lygiai tas pats taikytina ir RPT. Jis sutampa su taupymo kreivės nuolydžiu, kuris savo ruožtu žymimas s raide arba 1-c. Teorinėje analizėje naudojant nuolydžių rodiklius ir užrašant vartojimo ir santaupų funkcijas autonominis vartojimas žymimas raide a, o DP – raide Y. C=a+cY S=-a+sY Vartojimą ir santaupas lemia ne tik pajamų skilimas į tas dvi dalis ir to skilimo proporcijos, bet taip pat ir kiti veiksniai: • Turtas (laikoma, kad kuo didesnis turtas, tuo mažėja taupymas, kitoms sąlygoms nekintant) • Kainų lygis (kainoms didėjant vartojimas mažėja, nes keičiasi pinigų vertė) • Lūkesčiai dėl būsimų kainų • Lūkesčiai dėl piniginių pajamų • Lūkesčiai dėl prekių pasiūlos • Vartotojų įsiskolinimas • Mokesčiai • Kredito gavimo sąlygos Investicijų apimtį lemia 2 pagrindiniai veiksniai: • Laukiama grynojo pelno norma, kurios tikimasi iš išlaidų investicijoms • Palūkanų norma Analizuojant mikro lygiu grynąją pelno normą galima apskaičiuoti lyginant investicines išlaidas ir grynąsias pajamas. O galimybę investuoti dėl palūkanų lygio taip pat galima nustatyti lyginant numatomą pelną ir realią palūkanų normą. Makro lygiu analizuojama bendra investicinių prekių paklausa. Ji priklauso nuo: • Visų investicinių projektų pelningumo • Realios palūkanų normos Investicijos būs tuo didesnės, kuo mažesnė palūkanų norma. Kainų kilimas reikalauja daugiau pinigų vartojimui aptarnauti todėl didėja palūkanų norma ir mažėja investicijos. Atvirkščias procesas vyksta kainoms mažėjant. Visą investicijų kreivę į naują padėtį kelia: • Įrengimų įsigijimo ir aptarnavimo išlaidos • Mokesčiai • Technologijos pokyčiai • Turimas kapitalas • Lūkesčiai Norint suderinti investicinius projektus su vartotojų išlaidomis reikia investicijų dydį palyginti su DP. Tuo tikslu braižomas investicijų grafikas, keičiantis sukurtam produktui (pajamoms). Iš pradžių daroma prielaida, kad investicinius sprendimus lemia būsimo pelno didėjimas dėl technologijos pokyčio, o taip pat dėl gyventojų skaičiaus ir kitų priežasčių. Todėl keičiantis produkto apimčiai investicijos nekinta, jos lieka autonomiškos (nepriklausomos) ir jų kreivė yra horizontali linija Tačiau realiame gyvenime investicijos iš dalies kinta, kintant gamybos apimčiai dėl 2 priežasčių: 1. Didėjant pelnui, didėja DP, didėja paklausa. Jai patenkinti didėja pasiūla, o tai galima pasiekti tik didinant investicijas 2. Didėjant gamybos apimčiai greitai išsemiamos turimų gamybos pajėgumų galimybės, tolesnis gamybos didinimas reikalauja investicijų didinimo. Todėl realesnis investicijų pavidalas yra aukštyn kylanti linija, didėjant gamybos apimčiai. Nežiūrint kaip investicijos priklauso nuo gamybos apimties jos yra laikomos judriausiu bendrųjų išlaidų elementu, nes firmos: • tiksliai nežino perspektyvų • nežino tikslių palūkanų normos pokyčių, pelno pokyčių • nėra nustatyto griežto turimų pajėgumų naudojimo termino 4. Firmos nori ir gali pateikti produktą į rinką tada, kai tikisi gauti atitinkamas pajamas jį pardavę. Paprasčiausiame modelyje daroma prielaida, kad realizavimo sunkumų nėra. Vartotojai nori ir gali pirkti tam tikrą kiekį produktų ir tas kiekis priklauso nuo gamybos apimties kitimo, nes jai keičiantis, keičiasi vartotojų pajamos. Laikantis prielaidos, kad investicijos yra autonomiškos, galima teigti, kad bendrųjų išlaidų kitimą lemia vartojimo kitimas. Esant mažai gamybai ir todėl gaunant mažai pajamų vartojimo išlaidos yra didesnės už gamybos apimtį, todėl gamintojai didina gamybą, dėl to didėja pajamos, didėja ir išlaidos. Tam tikrame taške išlaidos ir gamybos apimtys sutampa, o toliau vartotojai pradeda nebe visas pajamas išleisti, dalį jų taupo, dėl to gamybos apimtis pradeda viršyti išlaidų apimtį. 0 Analizuojant ekonominę pusiausvyrą viena iš ypatingų grafiko linijų yra 450 linija. Ji rodo kaip keičiasi reali gamybos apimtis ir atitinkamai bendrosios pajamos. Bendrųjų išlaidų ir gamybos apimties grafinis vaizdavimas ir tų linijų kirtimasis vadinamas Keinso kryžiumi Darant prielaidą, kad investicijos yra autonominės, nepriklausančios nuo gamybos kitimo, jų įjungimas į analizuojamą modelį perkelia visą vartojimo liniją lygiagrečiai aukštyn tokiu dydžiu kokios yra autonominės investicijos. Investicijų kaip išlaidų elemento atsiradimas modelyje rodo, kad naujas ekonominės pusiausvyros taškas reiškia didesnę gamybos apimtį ir tas padidėjimas yra didesnis, palyginus su pačiomis investicijomis. Šitoks procesas vadinamas multiplikatoriaus efektu. Multiplikatorius yra koeficientas, parodantis, kiek kartų gamybos padidėjimas skiriasi palyginus su išlaidų padidėjimu ir jis apskaičiuojamas: multiplikatorius=Q/išlaidos Multiplikatorių galima apskaičiuoti naudojant RPT ir RPV rodiklius. Tuo atveju: multiplikatorius=RPT-1 = (1-RPV)-1 Šitaip apskaičiuotas multiplikatorius vadinamas paprastu multiplikatoriumi. Atsiradus kitiems išlaidų elementams (G ir NX) apskaičiavimas sudėtingėja. Tuomet antruoju būdu skaičiuojant multiplikatorių vardiklyje reikėtų atspindėti visus pajamų išėmimus iš apytakos modelio. Ekonominę pusiausvyrą galima analizuoti ir vadinamuoju injekcijų bei išėmimų būdu. Injekcijos reiškia, kad tam tikros pinigų sumos patenka į bendrą apytakos modelį ir tokiomis sumomis yra investicijos, o išėmimai reiškia, kad tam tikros sumos išimamos iš modelio t. y. santaupos. Ekonominė pusiausvyra yra pasiekiama tada, kai šios abi sumos sutampa. Šitą teiginį galima įrodyti analizuojant produktą kaip pajamas ir kaip išlaidas. Uždaroje privačioje ekonomikoje produktas kaip pajamos susideda iš DP skylančių į C ir S. BNP=Y(BP)=C+S. Kaip išlaidos BNP=bendrosios išlaidos=C+I C+S=C+I /C S=I Tuo atveju kai santaupos viršija investicijas, reiškia, kad pinigų iš ekonomikos išimama daugiau, gamybos apimtis turi būti keičiama, taip pat ją reikia keisti, kai investicijos didesnės už santaupas. Pirmuoju atveju gamyba mažinama, antruoju ji turi būti didinama. Analizuojant šiuo būdu ekonomikos pusiausvyrą, o taip pat žinant, kaip veikia multiplikatorius, ekonomikoje atsiranda specifinis reiškinys, vadinamas taupymo paradoksu. Jo esmė ta, kad visuomenės siekimas daugiau taupyti gali sukelti tokią situaciją, jog galutinėje išdavoje taupymo apimtis ne tik nedidėja, bet net sumažėja. Taupymo paradoksas reiškiasi tada, kai padidėjus santaupoms, o investicijoms liekant autonominėms, multiplikatoriaus veikimas gamybą sumažina daug didesniu mastu palyginus su santaupų padidėjimu. Gamybai sumažėjus sumažėja pajamos naujame cikle, dėl to sumažėja naujos santaupos. Tuo pačiu taupymo (nacionaliniu mastu) negalima laikyti vien blogybe. Tas reiškinys teigiamas, kai ekonomika pasiekusi potencialią gamybą, nes tuo atveju dėl taupymo didėjimo mažėjantis vartojimas sudaro sąlygas sumažinti kainas. Be to taupymo didėjimas sudaro galimybes daugiau lėšų skirti investicijoms, plečiasi pagrindas ateities gamybos didinimui. Kartu šiuo atveju iš esmės keičiasi gamybos struktūra, nes didėja investicinių prekių lyginamasis svoris. 5. 0 Atviroje ekonomikoje keičiasi išlaidų struktūra, nes atsiradus ryšiams su užsieniu atsiranda naujas išlaidų elementas NX. Laikant, kad jis yra nepriklausomas dydis nuo gamybos apimties, grafiškai jo atsiradimas reiškia, kad bendrųjų išlaidų kreivė keliasi aukštyn tiek, koks yra NX. Tačiau realesniame modelyje pasirodo, kad nuo gamybos apimties priklauso tik eksportas, o importas yra tiesiog proporcingas gamybos apimčiai, nes didėjant gamybai, gyventojai turi daugiau pajamų ir daugiau galimybių pirkti tiek savo tiek importines prekes. Šitą priklausomybę apibūdina rodiklis vadinamas ribiniu polinkiu importuoti (RPI) . Jis parodo, kaip keičiasi importo apimtis pasikeitus gamybos apimčiai ir kartu pajamoms vienu vienetu. Tuo atveju keičiasi ir multiplikatorius. Jo reikšmė mažėja, nes importui skirti pinigai reiškia jų išėmimą iš apyvartos ciklo. Šiuo atveju išlaidų multiplikatorius=(RPT+RPI)-1 Dėl šios priežasties grafiškai analizuojant keičiasi ne tik bendrųjų išlaidų kreivės padėtis, bet keičiasi mažėjimo linkme ir jos pasvirimas. 6. Analizuojant ekonominę pusiausvyrą akivaizdžiai matosi, kad ji nusistovi ten, kur susikerta gamybos apimtis ir bendrosios išlaidos. Šita pusiausvyra faktiškai jokiu būdu neprivalo ir dažniausiai nesutampa su potencialia gamybos apimtimi. Šiuo požiūriu galimi trys variantai. 0 Pats optimaliausias variantas, kai faktinė ekonomikos pusiausvyra sutampa su potencialia gamybos apimtimi. Realybėje šitokią situaciją pasiekti sunku ir dažniausiai valstybėje sprendžiamas klausimas: kas geriau – ar tam tikra infliacija ir mažas nedarbas, ar – stabilios kainos ir didesnis nedarbo lygis. Pirmasis atvejis iš paminėtųjų reiškia, kad ekonomikoje yra infliacinis atotrūkis arba infliacinis tarpsnis, o antras reiškia, kad ekonomikoje yra nuosmukio arba recesinis tarpsnis. 1. variantas 0 2. variantas 0 Fiskalinė arba iždo politika ir jos poveikis AD ir pusiausvyros produktui 1. Fiskalinės politikos esmė. Valstybės pajamos ir išlaidos 2. Vyriausybės sektoriaus poveikis AD 3. Diskretinė ir savaiminė fiskalinė politika 4. Fiskalinės politikos įvertinimas ir problemos 5. Fiskalinė politika. Vyriausybės biudžetas. Valstybės skola 1. Fiskalinė politika tai vyriausybės išlaidų naudojimo principai ir praktika, kuriais ji gali keisti AD, sumažindama ciklinius svyravimus, siekdama visiško užimtumo ir nespartindama infliacijos tempų. Svarbiausios tos politikos priemonės: 1. Apmokestinimo dydžiai bei sąlygos 2. Vyriausybės prekių ir paslaugų pirkimai 3. Vyriausybės transferiniai mokėjimai Vyriausybė dalyvauja tiesioginėje ūkinėje veikloje, pirkdama tam tikras prekes ir paslaugas. Tuo požiūriu vyriausybė didina AD, nes atsiranda atskiras elementas joje – G. Kitą svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai. Jie tiesiogiai nedidina AD, tačiau veikia ją netiesiogiai, nes transferiniai mokėjimai, bei jų kitimas kuria nors kryptimi, atsispindi atitinkamame AD kitime. Tačiau vyriausybės išlaidos (abi jų rūšys) neatsiranda iš niekur. Norėdama išleisti tam tikrą pinigų kiekį vyriausybė turi gauti tam tikras pajamas. Tokių pajamų šaltiniai gali būti keli: 1. Ūkinės veiklos rezultatai. Tačiau valstybinės firmos dažnai nepelningos arba net nuostolingos. 2. Skolintos lėšos, tačiau jas reikia grąžinti ir mokėti palūkanas 3. Mokesčiai, kuriuos moka tiek atskiri namų ūkiai (žmonės), tiek ir verslo firmos. Patys mokesčiai yra tiesioginiai (pajamų) ir netiesioginiai (akcizai, PVM), kurie sumokami per kainas perkant tas prekes. Valstybės piniginių pajamų ir visų išlaidų planas vadinamas biudžetu. Kai pajamos lygios išlaidoms biudžetas laikomas subalansuotu, o kai pirmieji du dydžiai nesutampa, biudžetas gali būti perteklinis arba deficitinis. Biudžeto naudojimas AD reguliuoti vadinamas vyriausybės fiskaline politika. 2. Vyriausybės poveikis AD pasireiškia dviem būdais: 1. Kai ji perka prekes ir paslaugas, tas poveikis yra tiesioginis, nes atsiranda atskiras AD elementas, kuris apima absoliučiai visų valstybės prekių ir paslaugų pirkimą. 2. Vyriausybė AD veikia netiesiogiai per transferinius mokėjimus didindama namų ūkių pajamas, o per mokesčius jas mažindama. Siekiant įvertinti pastarąjį poveikį naudojama grynųjų mokesčių sąvoka. Jie gaunami kaip skirtumas tarp namų ūkių mokamų mokesčių ir transferinių išmokų. Grynieji mokesčiai NT. NT ir parodo, kiek sumokami mokesčiai viršija gautas iš valstybės pajamas. Atsiradus NT susidaro skirtumas tarp AD ir DP, nes pastaruoju atveju DP bus gaunamas AP-NT=DP. Patys mokesčiai gali būti nustatomi absoliučia suma arba tam tikra dalimi nuo AP. Nustačius mokesčius pirmu būdu: DP=Y-NT NT=t*Y(t – mokesčių norma apskaičiuojama, kaip procentinė dalis nuo gaunamų pajamų) DP=Y-t*Y=Y(1-t) Atsiradus mokesčiams keičiasi vartojimo funkcija: C=a+RPV(Y-NT) =a+RPV(1-t)*Y Dėl šios priežasties keičiasi vartojimo kreivės nuolydis. Jis mažėja. Tai reiškia, kad mokesčių atsiradimas mažina ne tik vartojimo apimtį, bet mažina ir RPV, nes didesnė pajamų dalis išimama iš pinigų apytakos modelio. Vyriausybės poveikis AD ir bendrosioms išlaidoms reiškiasi tuo, kad atsiranda trečiasis elementas išlaidose – G. Laikoma, kad jis nepriklauso nuo BNP kitimo ir todėl jo atsiradimas keičia vienodu dydžiu bendrąsias išlaidas bet kuriame jų taške t. y. bendrųjų išlaidų kreivė lyginant su BNP kitimu persikelia aukštyn. Vyriausybės išlaidas veikia tas pats išlaidų multiplikatorius, kuris veikė ir privačias investicijas, todėl vyriausybė norėdama pakeisti gamybos pusiausvyrą turi atsižvelgti į multiplikatoriaus veikimą. Dėl vyriausybės ir atskirų vartotojų elgesio specifikos net ir vienodas vienų ir kitų išlaidų pasikeitimas duoda skirtingus rezultatus, nes vyriausybės visas išlaidas iš karto veikia multiplikatorius, o vartotojų ne visas pajamas, bet tik vartojimui skirtų išlaidų dalį. Šie palyginimai rodo, kad tiesioginių vyriausybės išlaidų didinimas yra efektyvesnė priemonė pusiausvyros reguliavimui palyginus su mokesčių keitimu. Tačiau realiame gyvenime vyriausybė didindama savo išlaidas turi didinti ir mokesčius tokia pat suma, o šitas padidėjimas mažina tiek vartojimą, tiek santaupas. Čia taip pat vyksta multiplikavimo procesas ir bendros kitimo proporcijos tampa žymiai sudėtingesnės. Mokesčių mažinimo arba pajamų keitimo tempus apibūdina vadinamasis pajamų multiplikatorius, kuris visada yra mažesnis už išlaidų multiplikatorių ir apskaičiuojamas iš išlaidų multiplikatoriaus atimant vienetą arba RPV/RPT. 3. Valstybė gali naudoti įvairią fiskalinę politiką: 1. Diskretinė (kai vyriausybė sąmoningai naudodama įstatymus ir kitus savo sprendimus keičia mokesčius ir išlaidas) 2. Savaiminė arba autonominė (kai yra sukurtos savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios leidžia prisitaikyti AD prie esamų ekonominių pokyčių. Diskretinė politika gali būti dviejų atmainų: 1. Skatinanti (ekspansinė) naudojama tada, kai ekonomikai būdingas nuosmukis. Šiuo atveju vyriausybė gali arba didinti savo išlaidas, arba mažinti mokesčius, arba derinti abi priemones. Neišvengiama tokios politikos pasekmė biudžeto deficitas, kuris gali būti padengiamas iš dviejų šaltinių: 1. Paskolų (bet tuo atveju skolos auga) 2. Sukuriant naujus pinigus. Laikoma, kad šis būdas labiau veikia ekonomiką, tačiau jis kartu kelia kainų lygį. Kylant kainoms didėja paklausa pinigams, didėja palūkanų norma, todėl pradeda mažėti privačios investicijos. Tuo būdu aktyvi skatinanti fiskalinė politika pradeda išstumti iš ūkinės veiklos privatų kapitalą. Šis reiškinys vadinamas išstūmimo efektu. 2. Stabdanti (restrikcinė) naudojama esant perteklinei ekonomikai. Kai sparčiai auga infliacija vyriausybė naudoja restrikcinę fiskalinę politiką, kuri apima atvirkščius veiksmus pirmajai. Tokios politikos pasekmė perteklinio biudžeto susidarymas. Tas perteklius skirtingai veiks infliaciją priklausomai nuo to, kam jis bus naudojamas. Jį naudojant skoloms grąžinti infliacija bus mažiau stabdoma, nes susigrąžinę skolas jų savininkai vėl leis pinigus į apyvartą. Efektyvesnė priemonė yra biudžeto pertekliaus išėmimas iš apyvartos. Savaiminė fiskalinė politika reiškia, kad ekonomikoje yra savaiminiai (automatiniai) stabilizatoriai, kurie sušvelnina ekonominius svyravimus. Tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, priklausančios nuo ekonomikos padėties. Tokiomis priemonėmis yra: įvairūs mokesčiai, juos nustatant tam tikra procentine dalimi nuo pajamų; įvairūs transferiniai mokėjimai, kurie susieti su socialine žmonių padėtimi. 4. Analizuojant fiskalinę politiką dažnai iškyla būtinybė nustatyti, kodėl susidaro biudžeto deficitas. Čia išskiriamos dvi priežastys: 1. Ekonomikos nuosmukis 2. Vyriausybės aktyvi ūkinė pozicija. Atsakant į tą klausimą naudojamasi hipotetiniu visiško užimtumo biudžetu (subalansuotas). Tai toks biudžetas, kuris būtų jeigu ūkis veiktų visiško užimtumo sąlygomis. Jeigu tuo atveju vis vien išlieka deficitinis biudžetas, tai jis vadinamas struktūriniu deficitu. Ta biudžeto deficito dalis, kuri atsiranda dėl ekonomikos nuosmukio vadinama cikliniu deficitu. Visiško užimtumo biudžetas reaguoja tik į mokesčių normos pasikeitimą ir į vyriausybės programų pasikeitimą ir nereaguoja į verslo ciklo kitimą. Vyriausybė norėdama paveikti struktūrinio deficito apimtį ir naudoja diskretinę fiskalinę politiką. Didėjant tam deficitui ji naudoja ekspansinę politiką, o jam mažėjant – restrikcinę. Praktikoje taikant vienokią ar kitokią politiką susiduriama su keliomis problemomis: 1. Pirma jų grupė – tai laiko problema: reikalingas laikas ekonominei situacijai įvertinti taip pat reikalingas laikas atitinkamiems sprendimams priimti ir tuos sprendimus įgyvendinti bei sulaukti norimų rezltatų. Laikas nuo sprendimų priėmimo iki rezultatų gavimo vadinamas realizavimo laiku (lagas). 2. Antra problema yra ta, kad vyriausybės aktyvi politika išstumia iš ūkinės veiklos dalį privataus sektoriaus (išstūmimo efektas). 3. Trečia problema susijusi su politinėmis fiskalinės politikos pasekmėmis, nes ekonomikos stabilizavimo užtikrinimas nėra vienintelis vyriausybės tikslas. Pvz.: norėdama garantuoti visuomeninių gėrybių tiekimą ji gali aukoti ekonomikos stabilumą. Be to vyriausybė linksta naudoti skatinančias fiskalinės politikos priemones, norėdama užsitikrinti rinkėjų palankumą. 5. Esant ilgalaikiam biudžeto deficitui formuojasi vyriausybės skola. Ji susidaro per ilgesnį laiką, nes apie biudžeto deficitą kalbama, kai lyginamos tik vienerių metų vyriausybės pajamos ir išlaidos, o valstybės skola susidaro per ilgesnį laiką. Esant nuolatiniam biudžeto deficitui valstybės skola didėja. Dėl to: 1. Didėja palūkanos aptarnaujant augančią skolą, todėl reikia papildomų mokesčių 2. Būtinumas grąžinti skolą pablogina ekonominę situaciją, nes mažėja vyriausybės išlaidos 3. Skolos augimas gali pasiekti ribą, kuri reiškia, kad valstybė eina į bankrotą Tačiau tie argumentai nelaikomi besąlygiškais: palūkanų normos augimas reiškia, kad tas palūkanas gauna paskolinusieji. Skolų augimas nebūtinai gali reikšti ekonomikos blogėjimą, nes turimoms skoloms padengti vyriausybė gali gauti naujų paskolų. Skolų augimas yra blogas dalykas atskiriems ūkio dalyviams, atvedantis juos į bankrotą, o valstybėje itin išaugus skolai išleidžiama daugiau pinigų. Dėl šių priežasčių valstybės skolos įvertinimas sietinas su biudžeto deficito atsiradimo priežastimis. Laikoma, kad nuosmukio metu jis pateisinamas, o visiško užimtumo metu jis galimas tik ypatingais atvejais (karas). Pinigų teorija 1. Pinigai ir jų funkcijos ekonomikoje 2. Šiuolaikiniai pinigai ir jų kiekis 3. Pinigų pasiūla ir paklausa 1. Pinigai atsirado tada, kai tam tikra konkreti prekė pradėjo vaidinti visuotinio ekvivalento vaidmenį. Pinigais ilgą laiką buvo daugelis dalykų, tačiau dažnai kildavo problemų, kai tą ekvivalentą reikėjo dalyti arba buvo abejojama dėl jo paties atitikimų etalonui, todėl taurieji metalai išsiskyrę kaip pinigai turėjo didelių pranašumų atlikdami pinigų funkcijas pirma natūraliu pavidalu, o paskui tam tikra pinigų forma monetomis. Popierinių pinigų pirmtakai atsirado tada, kai dėl nepatogumo ir nesaugumo taurieji metalai buvo paliekami saugoti pas auksakalius, gaunant tam tikrus kvitus. Vėliau atsirado bankai, kurie popieriuje surašydavo skolos pasižadėjimus vadinamus banknotais. Jie buvo paleisti į apyvartą vietoj monetų. Vėliau tas funkcijas perėmė centriniai bankai, kontroliuojami vyriausybės. Palaipsniui buvo nustota popierinius pinigus keisti į brangiuosius metalus. Nebenustatomas popierinių pinigų aukso turinys. Kiekvienos valstybės pinigų perkamoji galia priklauso nuo jų pasiūlos ir paklausos santykio tarptautinėje rinkoje. Tuo būdu dabartiniai popieriniai pinigai patys savyje neturi realios vertės, tačiau mainų ir mokėjimo galią jiems suteikia valstybė, garantuodama juos iždo pajamomis, sau priklausančiu turtu, bei kitais aktyvais, o taip pat savo juridiniu autoritetu, skelbdama, kad atitinkami piniginiai ženklai yra įstatyminė mokėjimo priemonė. Pinigai yra visa tai, ką jie atlieka, t. y. kokias funkcijas jie turi: 1. tai mainų arba cirkuliacijos priemonė (pinigai yra tarpininkas mainuose. Mainų aktas atsiradus pinigams suskilo į dvi dalis: pirkimą ir pardavimą, kuris gali nesutapti laiko ir erdvės požiūriais. Dėl šios funkcijos galėjo atsirasti specializacija, darbo pasidalijimas ir galimybė pasinaudoti geografinių skirtumų rezultatais) 2. apskaitos priemonė (pinigai padeda įvertinti ūkinės veiklos išlaidas ir rezultatus, padeda palyginti atskirų ūkio vienetų rodiklius) 3. vertės matas (pinigais išreikšta prekės vertė vadinama kaina. Atlikdami šią funkciją pinigai leidžia nustatyti įvairių gėrybių santykines vertes, nebereikia kiekvienos prekės tiesiogiai lyginti su visu likusiu pasauliu) 4. taupymo priemonė (pinigai geriausia leidžia taupyti atsargas, nes tai likvidžiausia turto forma. Tačiau šitą funkciją pinigai šiuolaikinėmis sąlygomis gerai atlieka tik trumpu laikotarpiu, nes per ilgesnį laiką jie nuvertėja dėl infliacijos) 2. Pinigai yra įvairių aktyvų (plačiąja prasme) sudėtinė dalis, tačiau nuo visų kitų aktyvų rūšių jie skiriasi dviem bruožais: 1. Savo esme pinigai jau yra mainų priemonė, prieš perkant ką nors už juos nebereikia jų į nieką keisti. 2. Pinigų kaip aktyvo nominalioji vertė yra pastovi. Aktyvas turintis tas abi savybes yra vadinamas likvidžiu. Analizuojant pinigų klausimus būtina nustatyti, kiek jų rinkoje reikia t. y. nustatyti pinigų pasiūlą. Kai pinigais buvo taurieji metalai konkretus pinigų kiekis nusistovėdavo savaime. Padėtis iš esmės pasikeitė pradėjus cirkuliuoti popieriniams pinigams. Kartą išleisti jie nebegali būti ne pinigais. Todėl jų pasiūlos kiekis pradeda lemti ekonomikos vystymąsi. Norint kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą reikia mokėti ją apskaičiuoti. Siaurąja prasme šiuolaikinių pinigų pasiūlą sudaro pinigų masė M1, kuri apima du elementus: 1. Cirkuliacijoje esančius popierinius ir metalinius pinigus, kurių pačių tikroji vertė turi būti mažesnė už jų nominaliąją vertę, nes kitaip pinigai išeis iš cirkuliacijos kaip realus turtas. Dėl šios priežasties šie pinigai vadinami simboliniais. 2. Čekinius indėlius t. y. indėlius, komerciniuose bankuose, įvairiose taupomosiose kasose ir kitose įstaigose, kuriems galima išrašyti čekius. Čekiai, kaip šiuolaikiniai pinigai, atsiranda atidarant banke individualią einamąją sąskaitą. Čekiai nėra tradiciniai pinigai, nes jie laisvai necirkuliuoja. Išrašyti jie turi būti pateikti bankui ir tik tokiu būdu atlieka cirkuliacijos priemonės funkciją. Čekiai pakeičia popierinius pinigus. Prie pirmųjų dviejų elementų pridėjus juridinių asmenų čekines sąskaitas, gaunama pinigų masė M1A. Atsiradus naujoms finansų institucijoms, atsirado ir naujų formų indėlių. Tačiau praktiškai jie turi čekinių sąskaitų formą ir turinį. M1 pinigų masė išreiškia cirkuliacijos priemonės funkciją. Prie M1 pridėjus fizinių asmenų terminuotus indėlius ir smulkius firmų terminuotus indėlius gaunama pinigų masė M2. Praktiškai M2 apima visus elementus, kuriuos gana greitai ir be nuostolių galima paversti grynaisiais pinigais ar čekiniais indėliais. Prie M2 pridėjus firmų stambius terminuotus indėlius gauname M3 pinigų masę. Tačiau būtų galima priskaičiuoti ir kitus aktyvus tarp jų įvairius vertybinius popierius ir priklausomai nuo to, kokie elementai įskaičiuojami priskaičiuojama iki M13 pinigų formų. Tačiau visos tos formos išskyrus M1 atlikdamos turto kaupimo funkciją, pačios negali būti tarpininkais mainuose. Pinigų kiekis rinkoje turi būti griežtai ribotas ir tą ribą lemia pinigų pasiūla. Nors patys pinigai neturi savo vertės, tačiau jų pasiūla reguliuojama atsižvelgiant į kitus makroekonomikos rodiklius. Pinigų pasiūlos ryšį su jais apibūdina mainų lygtis: M*V=Q*P čia: M – pinigų kiekis V – pinigų apyvartos greitis (kartais per laiko vienetą) Q – gamybos apimtis (vienetais) P – kaina Pačių pinigų vertę lemia: 1. Jų priimtinumas (tai, kad žmonės juos priima kaip pinigus) 2. Jų įstatyminė perkamoji galia, nes jie yra dekretiniai pinigai ir yra tokie todėl, kad taip nutarė vyriausybė 3. Santykinis pinigų retumas Reali pinigų vertė tai prekių ir paslaugų masė, kurią galima nusipirkti už piniginį vienetą. Popierinių pinigų laikymas yra nuostolingas, nes jie nuvertėja tokiu mastu, kokia yra infliacija, tačiau įvairūs ūkio subjektai nori arba privalo turėti pinigų. Tas turto kiekis, kurį visi ūkio dalyviai nori turėti pinigine forma vadinamas pinigų paklausa. Pinigų paklausos alternatyvieji kaštai yra palūkanų suma, kuri būtų gaunama pinigus pavertus palūkanas duodančiais aktyvais. Pinigais laikoma toks turto kiekis, kuris teikia jų savininkui tokią pat arba didesnę už alternatyviuosius kaštus vertę. Pinigai kiekvienam jų laikytojui duoda trijų rūšių paslaugas: 1. Finansuoja pirkimo ir pardavimo aktus 2. Amortizuoja piniginių įplaukų svyravimus 3. Apdraudžia nuo kitų finansinių aktyvų nestabilumo 3. 0 Pinigų paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą apibūdina grafikas. Pinigų pasiūla yra griežtai fiksuotas dydis, kurį nustato centriniai finansiniai organai atsižvelgdami į mainų lygties reikalavimus ir pasiūlos kiekis nepriklauso nuo palūkanų normos. Pinigų paklausa yra atvirkščiai proporcinga palūkanų normai dėl dviejų priežasčių: 1. Jai mažėjant (palūkanų normai) didėja BNP. 2. Mažėjant (palūkanų normai) didėja paklausa valstybės vertybiniams popieriams todėl reikia daugiau pinigų finansiniams sandoriams aptarnauti. Bankų sistema ir monetarinė politika 1. Komercinių bankų veikla, jų galimybės keisti pinigų pasiūlos apimtį 2. Centrinio banko veiklos specifika, jo naudojamos priemonės pinigų pasiūlai reguliuoti 3. Monetarinės politikos esmė, uždaviniai ir priemonės 4. Monetarinės politikos įtaka pusiausvyros produktui ir kainų lygiui 5. Monetarinės politikos privalumai ir trūkumai 1. Bankai tai komercinės įstaigos prekiaujančios pinigais. Svarbiausios bankų funkcijos yra: 1. Sukaupti lėšas indėlių pavidalu ir jas saugoti 2. Teikti paskolas ir tarpininkauti atliekant mokėjimus Svarbiausias bankų požymis yra tas, kad jie klientus aptarnauja svetimais pinigais. Visos banko atliekamos operacijos skirstomos į: 1. Pasyvias, kurios apima piniginių lėšų pritraukimą į banką 2. Aktyvias, kurios apima kreditų teikimą, vertybinių popierių pirkimą ir kitas operacijas, kuriuos bankui duoda pajamas. Atitinkamai skirstomos ir lėšos, kuriomis disponuoja bankas: 1. Turtas arba aktyvai: rezerviniai indėliai centriniame banke, kasos grynieji pinigai, paskolos, vertybiniai popieriai ir kt. 2. Banko įsiskolinimus apibūdina pasyvai arba įsiskolinimai bei nuosavas kapitalas: indėliai (čekiniai, taupomieji, terminuoti), skolintos lėšos, kiti pasyvai, nuosavas kapitalas. Dabartinių komercinių bankų veikla remiasi trimis principais: 1. Bankas negali išduoti kredito didesnei sumai negu leidžia jo lėšos 2. Aktyvios operacijos terminų požiūriu turi sutapti su pasyviomis 3. Bankas negali paskolinti visų sukauptų lėšų t. y. veikia dalinio privalomojo rezervo principas Minimalų privalomojo rezervo dydį paprastai nustato įstatymai. Faktinis rezervas gali būti didesnis, bet toks elgesys bankui neapsimoka – jis negauna už rezervines sumas pajamų. Bankai gauna pelną teikdami paskolas bei pirkdami vertybinius popierius. Tačiau ta veikla yra gana rizikinga, nes egzistuoja skolos negrąžinimo rizika ir bankas gali tapti nemokus, kai turtas pasidaro mažesnis už įsiskolinimus. Kitas rizikos šaltinis yra banko nelikvidumas t. y. bankas nepakankamai turi likvidaus turto, norėdamas padengti išimamus indėlius. Bankai būdami tarpininkai pinigų cirkuliacijoje, kartu dalyvauja pinigų kūrimo procese. Komerciniai bankai tiesiogiai neturi teisės išleisti naujų pinigų į apyvartą nei išimti jų iš jos. Tačiau dėl indėlių privalomo dalinio rezervo principo jie gali veikti pinigų pasiūlą. Centrinis bankas nustato tam tikrą indėlių rezervo normą, kuri turi būti laikoma kaip komercinio banko indėliai centriniame banke arba grynieji pinigai pačiame komerciniame banke. Ši norma ir vadinama privalomųjų rezervų norma. Faktiniai rezervai gali būti didesni ar mažesni. Esant didesniems rezervams sakoma, kad bankas turi perteklinius rezervus, o esant mažesniems faktiniams rezervams, bankas juos privalo papildyti, parduodamas vertybinius popierius ar kitus aktyvus arba skolindamasis iš centrinio banko. Pinigų kūrimas ir priklauso nuo privalomojo rezervo normos, nuo perteklinių rezervų ir bankų siekių, gauti maksimalų pelną. Be to pinigų pasiūlą keisti gali tik visa bankų sistema. Vienas bankas gali operuoti tik savo pertekliniais rezervais. Pinigų kūrimas taip pat priklauso nuo to, kokia forma juda pinigai. Kadangi viena iš pinigų formų yra čekiniai arba einamieji indėliai bankuose jų naudojimo specifika gimdo pinigų pasiūlos keitimą didesniu mastu negu pradeda judėti pertekliniai rezervai. Pinigų pasiūlos keitimas komercinių bankų sistemoje remiasi indėlių bei paskolų mechanizmu, nes įnešus vienam klientui indėlį į banką, banke paliekama tik privalomasis rezervas, o kitą pinigų dalį galima paskolinti; pastaroji įskaitoma kaip naujas indėlis ir vėl iš jos atskaičius privalomuosius rezervus, gali būti suteikta nauja paskola. Teoriškai pinigų pasiūlos didėjimo apimtį komercinių bankų sistemoje lemia pradinio indėlio dydis ir privalomojo rezervo norma. Pastaroji rodo kiek pinigų turi būti išimama iš skolinimo proceso ir tuo būdu lemia to proceso gesimo tempus. Privalomojo rezervo norma naudojama apskaičiuojant pinigų multiplikatorių ir taip pat apskaičiuojant pinigų pasiūlos pasikeitimą komercinių bankų sistemoje Faktinis pinigų prieaugis niekada nepasiekia teoriškai galimo dėl dviejų priežasčių: 1. Ne visada papildomi indėliai tampa paskolomis. 2. Dalį paskolų klientai gauna grynaisiais pinigais, o ne įskaitant juos į sąskaitą Grynųjų pinigų atsarga sudaro tik nedidelę dalį, todėl komercinių bankų aptartoji veikla laikoma itin svarbiu pinigų pasiūlos keitimo šaltiniu. Norint paveikti šiuos procesus yra keičiama privalomųjų rezervų norma. Grynieji pinigai esantys pas gyventojus ir bankuose sudaro vadinamąją monetarinę bazę, pati pinigų masė cirkuliacijoje priklauso tiek nuo monetarinės bazės, tiek ir nuo pinigų multiplikatoriaus. Pastarasis rodo kaip keičiasi pinigų masė monetarinę bazę pakeitus vienu litu. Atsižvelgiant į grynųjų pinigų atsargą keičiasi pats pinigų multiplikatorius, nes grynieji pinigai esantieji pas gyventojus nekeičia pinigų pasiūlos. Atsižvelgiant į gyventojų laikomą grynųjų pinigų kiekį pinigų multiplikatorius įgauna naują pavidalą, jame ir skaitiklyje ir vardiklyje reikia pridėti tas grynųjų pinigų dalis, kurias laiko pas save gyventojai: 2. Kiekvienoje valstybėje ypatingą vaidmenį vaidina centrinis bankas, nes jis nėra komercinė įstaiga, pagrindinis jo tikslas ne gauti pelną, nors normaliai veikdamas jis gauna jį, bet užtikrinti tolygų ekonomikos vystymąsi bei stabilią pinigų perkamąją galią. Be to centrinis bankas nėra tiesiogiai pavaldus vyriausybei, jis yra autonomiškas. Jam suteikta išimtinė teisė išleisti naujus pinigus į apyvartą, jo klientais yra tik vyriausybė ir komerciniai bankai, todėl centrinis bankas dar vadinamas bankų banku. Centrinis bankas kontroliuoja ir reguliuoja pinigų pasiūlą naudodamas tris pagrindines priemones: 1. Dalyvavimas atviros rinkos operacijose (valstybės vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas) 2. Komercinių bankų privalomojo rezervo normos keitimas. Šitai atlikdamas centrinis bankas atitinkamai veikia komercinių bankų galimybes keisti pinigų pasiūlą 3. Diskonto normos keitimas (diskonto norma – palūkanų norma, kurią centrinis bankas ima iš komercinių bankų už jiems teikiamas paslaugas) 3. Monetarinė politika tai pinigų masės ekonominio reguliavimo principai ir praktika, kuriais siekiama kuria nors kryptimi paveikti makroekonominius rodiklius. Pinigų masė veikia AD tuo pačiu pusiausvyros pajamas, nedarbo lygį ir infliaciją. Pinigų masę reguliuoti būtina, nes komerciniai bankai siekdami savų tikslų gali destabilizuoti ekonomiką ir padidinti ciklinius svyravimus. Dėl šių priežasčių monetarinės politikos uždavinys yra reguliuojant pinigų masę ne tik palaikyti pastovią pinigų perkamąją galią, bet ir užtikrinti visos ekonomikos stabilumą, tolygų jos augimą, optimaliai naudoti turimus išteklius. Optimalus atvejis yra tada, kai pinigų pasiūla leidžia faktiniam pusiausvyros produktui pasiekti potencialios gamybos apimtį. Esant nukrypimams nuo tokios padėties naudojama dviejų tipų monetarinė politika: 1. Atsiradus nedarbui naudojama ekspansinė arba vadinamoji “pigių pinigų” politika. 2. Esant infliacijai naudojama ribojanti (varžanti, restrikcinė) monetarinė politika t. y. “brangių pinigų” politika Monetarinę politiką įgyvendinti pavesta centriniam bankui. Pagrindinė monetarinės politikos priemonė yra centrinio banko atviros rinkos operacijos. Parduodamas arba supirkdamas vyriausybės vertybinius popierius centrinis bankas atsiskaito keisdamas jame esančius komercinių bankų rezervus. Dėl to keičiasi komercinių bankų kreditavimo galimybės. Centrinis bankas negali priversti komercinių bankų arba gyventojų pirkti ar parduoti vertybinius popierius. Jie patys turi būti suinteresuoti pirkimu. Suinteresuotumas atsiranda tada, kai pirkėjas gauna kokią nors naudą. Ta nauda atsiranda dėl to, kad egzistuoja atvirkštinė priklausomybė tarp obligacijų kainos ir palūkanų normos. Jeigu centrinis bankas obligacijas superka, tai padidėjus jų paklausai didėja kaina ir ji pradeda viršyti nominalią obligacijos vertę. Palūkanų norma skaičiuojant kainos požiūriu sumažėja ir obligacijų turėtojai suinteresuoti jas parduoti. Antroji monetarinės politikos priemonė yra centriniam bankui suteikta teisė reguliuoti privalomųjų rezervų normą. Ši priemonė yra gana stipriai veikianti, tačiau retai naudojama, nes nepasižymi savo tikslumu. Trečioji priemonė yra centrinio banko galimybė teikti paskolas komerciniams bankams. Mokestis už tas paskolas vadinamas diskonto norma. Ją keičiant keičiasi komercinių bankų suinteresuotumas skolintis pinigus. Ji laikoma nereikšminga monetarinės politikos priemone, nes tik labai nežymi komercinių bankų privalomųjų rezervų dalis sudaroma iš paskolų gautų iš centrinio banko. Dažniausiai naudojama monetarinės politikos priemonė yra atviros rinkos operacijos, nes jų pagalba centrinis bankas gana lanksčiai keičia bendrą pinigų pasiūlą, be to centrinis bankas turi pakankamą valstybės vertybinių popierių kiekį. 4. Monetarinė politika ir jos konkrečios priemonės įvairiai veikia atskirus rodiklius Makroekonomikos problema Rodikliai “Pigių pinigų” politika Nuosmukis ir nedarbas “Brangių pinigų” politika Infliacija 1. pinigų pasiūla + - 2. palūkanų norma - + 3. investicinės išlaidos + - 4. AD + - Galutinis rezultatas esant nuosmukiui: gamybos apimtis padidėja, nedarbas sumažėja. Esant infliacijai ji sumažėja. Šių visų priemonių efektyvumas priklauso nuo dviejų momentų: 1. Ar palūkanų norma jautriai reaguoja į pinigų pasiūlos pokyčius 2. Ar investicijos jautriai reaguoja į palūkanų normos pokyčius Atskirų mokyklų atstovai šiais klausimais nesutaria. Keinsininkai mano, kad pateiktosios 1 ir 2 punktuose priklausomybės nėra didelės ir todėl monetarinės politikos priemonės neefektyvios. Jų nuomone efektyvesnės fiskalinės politikos priemonės. Monetaristų nuomone abiejuose punktuose pateiktos priklausomybės labai didelės, todėl norint gydyti ekonomiką pagrindinės priemonės turi būti monetarinės politikos priemonės. Monetarinės politikos efektyvumą mažina grįžtamasis ryšys ekonomikoje, kuris pakeičia palūkanų normą priešinga linkme negu tai padaro pradinių monetarinės politikos priemonių įgyvendinimas. Šitą poveikį galima analizuoti tokiu būdu. Naudojant monetarinę politiką kuria nors kryptimi pakeičiama pinigų pasiūla, dėl to keičiasi palūkanų norma, jai pasikeitus keičiasi investicijos ir BVP. Jo kitimas atitinkamai keičia paklausą pinigams, kurie reikalingi tam pasikeitusiam BVP aptarnauti. Keičiantis pinigų paklausai vėl keičiasi palūkanų norma ir šitas pokytis yra priešingos krypties palyginus su pradiniu palūkanų normos kitimu. Dėl šių priežasčių išsiskiria monetarinės politikos trumpo ir ilgo laikotarpio rezultatai. Trumpu laikotarpiu naudojant monetarinę politiką nuosmukiui mažinti rezultatas priklauso nuo to, ar didelis buvo tas nuosmukis. Jei jis buvo didelis, tai ekspansinė politika žymiai paskatina gamybos augimą bei nedarbo mažėjimą, o kainų lygis išauga nedaug. Jeigu ekonomika yra netoli visiško užimtumo lygio tai gamybos lygis dėl ekspansinių priemonių padidės nedaug, o kainos išaugs žymiai, kiti makroekonominiai rodikliai tuo atveju grįžta į pradinę padėtį. Pakilus kainoms reikia didinti darbo užmokestį, brangsta kiti ištekliai, todėl gamyba nustoja augti ir skatinamasis poveikis sumažėja. Dėl grįžtamojo priešingo poveikio pasireiškimo monetarinių priemonių efektas ilgu laikotarpiu yra santykinai nedidelis, praktiškai pakinta tik kainų lygis, todėl sakoma, kad reiškiasi pinigų neutralumas ekonominiu požiūriu. Dėl šios priežasties šiuo metu laikomasi nuomonės, kad racionaliausia naudoti tokią monetarinę politiką, kuri ne keistų pasiūlą reaguodama į faktinę ekonomikos padėtį, bet užtikrintų pinigų pasiūlos kitimo atitikimą gamybos apimties kitimo kryptims ir tempams. Šis atitikimas vadinamas auksine taisykle. 5. Monetarinės politikos teigiamybes galima paminėti tokias: 1. Jos žymiai operatyvesnės ir lankstesnės palyginus su fiskalinėmis priemonėmis, nes nereikalauja parlamento svarstymų ir atskirų įstatymų priėmimo. 2. Monetarinės politikos teigiamybė ta, kad ji mažiau reaguoja į politinius veiksnius. Trūkumai: 1. Jos poveikis negali būti tiksliai prognozuojamas, nes jos rezultatai remiasi dviem multiplikatoriais – pinigų ir išlaidų. Pastarųjų dydžiui turi įtakos įvairūs prieštaringi ir sunkiai prognozuojami veiksniai. 2. Monetarinių priemonių naudojimą mažina ir nepastovus pinigų cirkuliacijos greitis. Tyrimai rodo, kad didinant pinigų pasiūlą jų cirkuliacijos greitis lėtėja, o ją mažinant tas greitis didėja, dėl to galutinis efektas ne tik gali sumažėti, bet ir būti priešingas palyginus su lauktuoju. 3. Monetarinių priemonių neapibrėžtumas susijęs su tuo, kad jų veikimas remiasi investicijų priklausomybe nuo palūkanų normos, tačiau pačias investicijas lemia ne tik palūkanų norma, bet ir kiti veiksniai, kurie gali neutralizuoti palūkanų normos poveikį. 4. Monetarinės politikos priemonėms įgyvendinti reikalingas tam tikras laikas, kuris vadinamas realizavimo lagu ir todėl tų priemonių naudojimas pasireiškia ne iš karto, dėl to labai svarbu nustatyti monetarinės politikos priemonių naudojimo tikslų laiką. 5. Monetarinės politikos priemonėmis neįmanoma tuo pačiu metu optimizuoti ir pinigų masę, ir palūkanų normą, nes tam tikra pinigų pasiūla gali sąlygoti nepageidaujamą palūkanų normą, o norint palaikyti tam tikrą palūkanų normą, gali susidaryti nepageidaujama pinigų masė. Taip atsitinka todėl, kad monetarinė politika padeda kontroliuoti tik pinigų pasiūlą. Konkreti palūkanų norma nusistovi pinigų rinkoje, kur susiduria pinigų paklausą ir pasiūlą. Dėl šios priežasties iškyla klausimas, ką svarbiau reguliuoti – pinigų masę ar palūkanų normą. Pusiausvyra pinigų ir prekių rinkose ir vyriausybės galimybės ją keisti 1. Pusiausvyra prekių rinkoje ir ją apibūdinanti IS kreivė 2. Pusiausvyra pinigų rinkoje ir LM kreivė 3. Bendra prekių ir pinigų rinkos pusiausvyra ir ją apibūdinantis IS-LM modelis 4. Monetarinės ir fiskalinės politikos naudojimas reguliuojant prekių ir pinigų rinką 1. Analizuojant ekonomikos pusiausvyros klausimus keinsinės teorijos pagrindu buvo laikomasi prielaidos, kad ekonomika yra nuosmukio būsenoje ir dėl to keičiantis gamybos apimčiai, nesikeitė kainų lygis. Be to taip pat buvo laikomasi prielaidos, kad palūkanų norma keitė investicijų apimtį, dėl to keitė išlaidas ir atitinkamai veikiant multiplikatoriui gamybos apimtis keitėsi didesniu mastu negu pradinės išlaidos. Tačiau toje analizėje išlaidų ir gamybos apimties pusiausvyros kitimas nebuvo susiejamas su pinigų paklausos kitimu. IS kreivė padeda įvertinti šį ryšį. Ji parodo, kad keičiantis produkto apimčiai, keičiasi paklausa pinigams, kartu palūkanos normos kitimas keičia pačią bendrąją paklausą ir atitinkamai ekonominę pusiausvyrą. Bendra tendencija yra ta, kad didėjant palūkanų normai, mažėja investicijos, kitiems išlaidų elementams nekintant, mažėja bendroji paklausa ir mažėja pusiausvyros gamybos apimtis. Maža gamybos apimtis reikalauja santykinai mažai pinigų. Dėl šių priežasčių IS kreivė yra neigiamo nuolydžio ir ji parodo palūkanų normos poveikį bendrajai paklausai ir pusiausvyros produktui. IS kreivė parodo visus galimus prekių rinkos pusiausvyros atvejus esant įvairioms palūkanų normoms. Pats kreivės pavadinimas susijęs su prekių rinkos pusiausvyros sąlyga, kai investicijos turi būti lygios santaupomis. Pati pusiausvyra negali visada būti viename taške, ji keičiasi priklausomai nuo įvairių veiksnių kitimo. Kintant palūkanų normai, pereinama iš vieno IS kreivės taško į kitą, kintant kitiems veiksniams IS kreivė keliasi į naują padėtį (RPV, RPT). IS kreivės nuolydį lemia investicijų ir kitų išlaidų jautrumo palūkanų normai laipsnis. Jeigu tas jautrumas didelis, tai ekonomikos pusiausvyra labai keičiasi kintant palūkanų normai ir IS kreivė yra gana nuožulni. Jei jautrumas mažas ekonomikos pusiausvyra mažai reaguoja į palūkanų normos kitimą ir IS kreivė yra gana statmena. Galimi įvairūs nepusiausviros atvejai rinkoje. Bet kuris taškas esantis žemiau IS kreivės rodo, kad yra perteklinė paklausa t. y. išlaidos didesnės už gamybą, pastarąją reikia didinti, bei mažinti atsargas, kol pusiausvyra ateina į IS kreivę. Bet kuris taškas virš IS kreivės reiškia perteklinę pasiūlą t. y. per didelę gamybą palyginus su išlaidomis ir norint pasiekti normalią padėtį reikia arba mažinti gamybą arba didinti bendrąsias išlaidas, kol persikelsime ant IS kreivės. 2. LM kreivė išvedama iš pusiausvyros sąlygų pinigų rinkoje. Produkto apimties didėjimas didina pinigų paklausą, o palūkanų normos didėjimas ją mažina, todėl palūkanų norma apibūdina pusiausvyrą pinigų rinkoje kai pinigų paklausai atitinka jų pasiūla. Esant mažai gamybos apimčiai pinigų paklausa rinkoje maža ir todėl palūkanų norma, apibūdinanti pusiausvyrą rinkoje, taip pat maža. Didėjant gamybos apimčiai, didėja paklausa pinigams, palūkanų norma pradeda kilti. LM kreivė ir parodo, kokie konkretūs taškai apibūdina pusiausvyrą pinigų rinkoje. Q1 Q2 Q3 Kaip prekių taip ir pinigų rinkoje galimi įvairūs nepusiausvyros atvejai. Tada bet kuris taškas, esantis virš LM kreivės parodo, kad rinkoje yra perteklinė pinigų pasiūla, o bet kuris taškas, esantis žemiau LM kreivės, parodo, kad rinkoje yra perteklinė pinigų paklausa. LM kreivė parodo, kaip keičiasi pusiausvyra pinigų rinkoje, kintant palūkanų normai ir tas kitimas atsispindi konkretaus taško LM kreivėje persikėlimo iš vienos vietos į kitą. Jeigu pusiausvyra pinigų rinkoje keičiasi dėl kitų priežasčių, tai LM kreivė keliasi į naują padėtį. LM kreivės nuolydį lemia pinigų paklausos reakcijos laipsnis į gamybos apimties pokyčius ir į palūkanų normos pokyčius. Kuo ta reakcija didesnė, tuo kreivė nuožulnesnė ir atvirkščiai. 3. Norint nustatyti, kaip sąveikauja pusiausvyra prekių ir pinigų rinkose drauge paėmus naudojamas IS-LM modelis, kai viename grafike brėžiamos abi tos linijos. Kuriame nors taške jos būtinai susikerta. Susikirtimo taškas parodo, kad ir prekių, ir pinigų rinkose pusiausvyra susidaro vienu metu. Esant tokios pusiausvyros palūkanų normai susidaro optimali bendroji paklausa, nacionalinis produktas ir pinigų paklausa, užtikrinančios abiejų rinkų subalansavimą. Nesant šitokios pusiausvyros vyriausybė imasi priemonių jai pakeisti. Be to net ir nusistovėti pusiausvyra gali nepageidaujamame lygyje. Pusiausvyrai keisti galima naudoti tiek fiskalinės, tiek ir monetarinės politikos priemones. Fiskalinės politikos priemonėmis vyriausybė keičia IS kreivės padėtį. Ekspansinė fiskalinė politika didina gamybos apimtį ir IS kelia tolyn. Susidaro nauja pusiausvyra, kuri reiškia, kad pakyla palūkanų norma. Naujoji pusiausvyra reiškia, kad pakilus palūkanų normai pabrangsta investicijos, taip pat keičiasi vartojimo išlaidos ir reiškiasi vadinamasis išstūmimo efektas. Atvirkščia padėtis, jeigu vyriausybė naudoja restrikcinę fiskalinę politiką. Monetarinės politikos priemonėmis vyriausybė keičia padėtį pinigų rinkoje. Abi priemonės galiausiai veikia pusiausvyros gamybos apimtį, tačiau viena kitos negali pakeisti. Nors jos abi naudojamos tiems patiems tikslams, tačiau skirtingai veikia bendrąją paklausą ir jos struktūrą. Norėdama stabilizuoti gamybos apimtį tam tikrame lygyje vyriausybė gali naudoti arba ekspansinę fiskalinę politiką arba restrikcinę monetarinę politiką. Restrikcinės monetarinės politikos priemonių pagalba vyriausybė pabrangina pinigus, tuo būdu LM keliasi artyn koordinačių pradžios. Galimi įvairūs kiti tų abiejų politikų suderinimo variantai. Parinkdama naudojamos politikos prioritetus vyriausybė turi galvoti apie savo tikslus. Trumpu laikotarpiu svarbiausi tikslai yra bendroji paklausa, gamybos apimtis ir užimtumas. Ilgu laikotarpiu svarbiausia ekonomikos augimo problema. Jį užtikrinti gali tik didelės investicijos, o tai galima pasiekti taikant griežtą fiskalinę politiką ir ekspansinę monetarinę politiką. Trumpuoju laikotarpiu reikalingas kitoks tų politikų derinys. Ekonomikos augimas 1. Ekonomikos augimo esmė ir jo augimo rodikliai 2. Ekonomikos augimo veiksniai ir kiekybinis jų įtakos nustatymas 3. Valstybinis ekonomikos augimo reguliavimas 4. Teigiamos ir neigiamos ekonomikos augimo pasėkmės 1. Ekonomikos augimo analizė atsiriboja nuo trumpalaikių ekonomikos svyravimų. Augimas traktuojamas kaip ilgalaikė BNP kitimo tendencija kuri remiasi gamybos pajėgumų didinimu ir pasireiškia potencialaus BNP didėjimu. Kiekybiniam ekonomikos augimo įvertinimui yra naudojami keli rodikliai: 1. BNP arba GNP palyginamosiomis kainomis didėjimo tempai. Jie parodo, kiek didėja prekių bei paslaugų masė 2. Tas pats rodiklis vienam gyventojui per metus. Jis parodo, kaip keičiasi gyvenimo lygis 3. Tas pats rodiklis vienam šalies dirbančiajam. Jis parodo darbo našumo kitimą Visi pateiktieji rodikliai gali būti reiškiami 2 būdais: 1. Kaip atitinkamas procentinis kitimas per metus 2. Nustatoma, per kiek laiko analizuojamas rodiklis padvigubėja, tam tikslui naudojama 70 – ties taisyklė 2. Ekonomikos augimo veiksniai gali būti labai įvairiai grupuojami. Bendriausios jų grupės yra: 1. Pasiūlos veiksniai 2. Paklausos veiksniai 3. Paskirstymo veiksniai 4. Instituciniai veiksniai Svarbiausia laikoma pirmoji veiksnių grupė, nes šie veiksniai sudaro ekonomikos augimo prielaidas. Juos galima detaliau skirstyti į tokias dalis: 1. Žmogiškieji ištekliai (darbo pasiūla, išsilavinimas, disciplina, motyvacija) 2. Gamtos ištekliai (žemė, iškasenos, kuras, aplinkos kokybė) 3. Kapitalas (mašinos bei įrengimai, gamyklos ir visa infrastruktūra) 4. Technologija (mokslas, inžinerija, valdymas, verslininkystė) Paklausos veiksniams priklauso: 1. Gyventojų skaičiaus kitimas 2. Pajamų augimas 3. Poreikių vystymasis 4. Makroekonominė vyriausybės politika Trečiajai veiksnių grupei priklauso: 1. Pajamų skilimas į C ir S turint omenyje, kad S sukuria išteklius I, todėl daugiau taupanti visuomenė vystosi sparčiau 2. Išteklių paskirstymas šakų ir teritoriniu požiūriais, nes nuo to priklauso jų naudojimo efektyvumas Ketvirtai veiksnių grupei priklauso: 1. Ūkinę veiklą reguliuojantieji įstatymai 2. Vyriausybės ekonominė politika 3. Ekonomikos valdymo sistema 4. Vidaus politinė padėtis 5. Ūkinių sutarčių sistema Ekonomikos augimo veiksnius taip pat galima skirstyti į kokybinius ir kiekybinius. Norint nustatyti atskirų veiksnių kiekybinę įtaką ekonomikos augimui yra sukurti įvairūs ekonomikos augimo modeliai ir taip pat sukurta bendra ekonomikos augimo kiekybinė teorija. Šios teorijos pradininku buvo Robertas Solou, kuris VI dešimtmetyje sukūrė jo vardu pavadintą neoklasikinį augimo modelį. Tam modeliui sukurti ekonomika buvo supaprastinta darant prielaidą, kad gaminamas vienarūšis produktas ir jam gaminti pradžioje naudojami tik du veiksniai: darbas ir kapitalas. Darbo kitimą šiame modelyje lemia išoriniai nuo ekonomikos nepriklausomi veiksniai. Pati ekonomika laikoma konkurencine, veikianti visiško užimtumo sąlygomis, todėl tiriamos šiuo atveju jos potencialios galimybės augti. Taip pat kuriant šį modelį svarbiausiais augimo veiksniais laikomi kapitalas ir techninė pažanga. Kapitalu suprantant seniau pagamintas ilgo naudojimo prekes, kurios pačios naudojamos kitoms prekėms gaminti, o taip pat į kapitalą įskaičiuojama gatava produkcija ir nebaigtų gaminių atsargos. Pats kapitalas supaprastinamas iki vienos rūšies, žymimas K ir parodo bendrą kapitalinių gėrybių kiekį. Dirbančiųjų skaičius žymimas L ir tuomet K/L=darbo jėgos apginklavimo kapitalu kiekis arba apginklavimo koeficientas. Ekonomikos augimas reikalauja didinti darbo jėgos apginklavimo kapitalu laipsnį ir šis procesas vadinamas kapitalo gilinimu. Jo pasekmės dvi: 1. Labai padidėja darbo našumas 2. Sumažėja kapitalo pajamingumas Pastarąjį reiškinį lemia tai, kad pirmiausia įgyvendinami pelningiausi projektai, vėlesni yra mažiau pelningi, be to didėja darbo užmokestis, nes geriau aprūpinus darbo jėgą kapitalu didėja MPL (ribinis darbo produktas). Nesant techninės pažangos pagal šį modelį ilgainiui dėl pelningumo mažėjimo ekonomika patenka į taip vadinamą ilgalaikę pusiausvyrą, kai apginklavimas kapitalu toliau nebedidėja, nustoja augti ir darbo užmokestis, nustoja gerėti gyvenimas, ateinama į vadinamuosius nulinius ekonomikos augimo tempus. Išeitis iš tos padėties – techninė pažanga, kuri reiškia, kad esant toms pačioms darbo ir kapitalo sąnaudoms ekonomika pajėgi sukurti daugiau produktų. Pati techninė pažanga gali būti trejopa: 1. Darbą taupanti 2. Kapitalą taupanti 3. Neutrali Savo ekonomikos augimo modelyje Soluo ir mėgino kiekybiškai įvertinti atskirai paimtų darbo jėgos, kapitalo apimties ir technikos pažangos veiksnų įtaką gamybos apimties kitimui. Turint galvoje, kad darbo ir kapitalo apimties vaidmuo sukuriamame produkte yra skirtingas, būtina skaičiavimuose atsižvelgti į jų konkrečią dalį visoje BNP apimtyje. Šie rodikliai gaunami iš turimų statistinių duomenų, tačiau norint nustatyti technikos pažangos poveikį reikia atlikti papildomus skaičiavimus, nes šis rodiklis statistiškai neįvertinamas. Laikoma, kad jis apima visą gamybos apimties prieaugį, kurio nepaaiškina K ir L kitimas: Q%=L%*koeficientas(3/4)+K%*koeficientas(1/4)+techninės pažangos rodiklis Analizuojant ekonomikos augimo priežastis pagal Soluo modelį galima nustatyti kokį vaidmenį ekonomikos augimui daro atskiri veiksniai ir kas užtikrina tą augimą: ar žmonių atsisakymas nuo dabartinio vartojimo, ar išradingumas – naujos technikos ir technologijos kūrimas. 3. Ekonomikos augimo reguliavimas priskiriamas prie institucinių ekonomikos augimo veiksnių ir apima vyriausybės mikro ir makro ekonominę politiką, kuri skatina ekonomikos augimą. Makroekonominiu požiūriu vyriausybės svarbiausios priemonės yra: 1. Skatinti I, verslą ir darbo aktyvumą, tam naudojant mokesčių sistemą 2. Didinti kredito prieinamumą 3. Didinti AD Pastaroji priemonė labai svarbi ekonomikos augimui, tačiau kartu yra problematiškiausia. Jeigu AD didėja tokiais pat tempais kaip ir gamybos potencialas, tai užtikrinamas ir kainų stabilumas ir visiškas užimtumas. Užtikrinti tikslų AD augimą labai sunku, nes netikslios ekonominės prognozės, neaiškus laiko lagas, nevienodai veikia fiskalinė ir monetarinė politikos, todėl AD ir potencialaus BNP kitimo tempai būna nevienodi ir galimi 2 atvejai: 1. Kai vengiant infliacijos AD skatinama per mažai ir susidaro nuosmukio atotrūkis 2. Dažnesnis atvejis, kai AD skatinama per daug, tuo atveju iš pradžių nedarbas mažėja, o realusis BNP viršija potencialųjį. Į šią situaciją pradeda reaguoti ūkio dalyviai ir susidaro kainų bei darbo užmokesčio spiralė, kai pasiektą užimtumo lygį galima palaikyti tik didinant infliaciją. Dėl šios priežasties pasiūlos teorijos šalininkai pasisako prieš AD skatinimą siekiant ekonomikos augimo, o siūlo vyriausybei skatinti tik AS. 4. Ekonomikos augimo pasekmės yra nevienareikšmės. Teigiamos pasekmės šios: 1. Kylantis gyvenimo lygis ir geresnis žmonių poreikių tenkinimas kokybiniu bei kiekybiniu požiūriais 2. Didesnės galimybės spręsti netikėtai iškilusias problemas nemažinant pasiekto vartojimo lygio 3. Didesnės pajamų perskirstymo ir kovos su skurdu galimybės 4. Didesnės materialinės galimybės tobulinti gyvenimo būdą 5. Didesnės galimybės mokslo ir technikos pažangai 6. Didesnės galimybės stiprinti šalies gynybinį pajėgumą ir tarptautinį prestižą Neigiamos augimo pasekmės (augimo kaštai) gali būti 2 rūšių: 1. Socialinės (urbanizacija bei ją lydintys neigiami reiškiniai, kaimo depopuliacija, struktūrinės ūkio disproporcijos) 2. Asmeninės (neigiami reiškiniai, su kuriais susiduria atskiri žmonės ir šeimos) Ekonomikos augimą riboja ir gamtiniai ištekliai bei ekologija, tačiau neigiamų ekonomikos augimo pasekmių priežastis ne pats ekonomikos augimas, o iki šiol vyravęs industrinis augimo modelis, ypač ekstensyvus augimas, kai jis pasiekiamas tik papildomų išteklių sąskaita. Trumpalaikiai ekonomikos svyravimai ir stabilizavimo politika 1. Ūkinės veiklos ciklai ir jų priežastys 2. Nedarbas ir infliacija bei jų sąveika 3. Stabilizavimo politika 1. Ūkinėje veikloje pastebimi įvairaus pobūdžio cikliniai svyravimai. Jie gali būti sezoniniai, politiniai, ilgųjų bangų susiję su technologiniais pokyčiais, bet dažniausiai sutinkami nepastovaus ūkio aktyvumo arba verslo ciklai, kurie reiškia, kad ūkinė veikla cikliškai kyla ir smunka. Bendra prasme ciklas susideda iš 4 fazių: 1. Pakilimo ar bumo 2. Nuosmukio 3. Krizės 4. Pagyvėjimo Verslo ciklų priežastys priimtina skirstyti į: 1. Išorines priežastis – t. y. tos, kurios susidaro už ekonominės veiklos ribų (karai, revoliucijos, rinkimai, naujų iškasenų šaltinių atradimai, migracija, nauji moksliniai – techniniai atradimai) 2. Vidines priežastis glūdinčias pačioje ekonomikoje, kurios atskirų autorių nuomone taip pat skirtingos: a) Pinigų teorijos atstovai teigia, kad cikliškumą lemia pinigų cirkuliacijos nepastovumas b) Antra grupė laikosi nuomonės, kad cikliškumą lemia multiplikatoriaus – akceleratoriaus principas (tai toks koeficientas, kuris parodo, kokiu mastu gamybos apimties kitimas veikia investicijų apimtį) c) Trečia grupė teigia – cikliškumo priežastis – siekimas išsilaikyti valdžioje prieš rinkimus d) Ketvirta grupė teigia, kad žmonės savo elgesiu lemia nevienodą ūkio aktyvumą, nes neteisingai įvertindami kainų ir darbo užmokesčio pokyčius, keičia darbo jėgos pasiūlos kiekį e) Penkta grupė teigia, kad cikliškumo priežastis – darbo našumo ypač staigūs pokyčiai kuriame nors sektoriuje paveikiantieji visą ekonomiką. Pagyvėjimo ir pakilimo metu ekonomika labai sparčiai vystosi, greitai didėja AD. Ji pradeda viršyti potencialios gamybos apimties lygį, prasideda infliacija. Nuosmukio ir krizės metu gamybos tempai lėtėja nebe visi ištekliai naudojami, didėja nedarbas. 2. Statistinė šių rodiklių analizė leido padaryti išvadą apie ryšį tarp infliacijos ir nedarbo. Pirmasis tą ryšį tyrė Filipsas, todėl tą ryšį atspindinti kreivė vadinama Filipso kreive Analizuojant AD ir AS kreives ir jų kitimą galima akivaizdžiai matyti, kad infliacija ir nedarbas gali egzistuoti tuo pačiu metu, bet tarp tų rodiklių yra akivaizdi priklausomybė, nes nedarbui pradedant artėti prie visiško užimtumo rodiklio, tolesnis nedarbo mažinimas reikalauja vis didesnio kainų augimo. Šituos duomenis patvirtino ir faktiniai statistiniai rodikliai iki 7 dešimtmečio pabaigos. Pagal šiuos duomenis kiekviena valstybė gali rinktis atitinkamą infliacijos ir nedarbo derinį naudodama atitinkamą politiką ir atitinkamai keisdama AD. 8 dešimtmetyje padėti pasikeitė. Prasidėjo ne paklausos, bet pasiūlos infliacija, kainų lygis pradėjo labai augti. Jis augo net esant dideliam nedarbui, prasidėjo stagfliacija. Tomis sąlygomis ryšys tarp infliacijos ir nedarbo pradėjo keistis. Filipso kreivė persikėlė tolyn, o keinsininkų idėjos nebetiko ekonominių problemų sprendimui. Klasikai ryšį tarp nedarbo ir infliacijos nagrinėja 2 lygiais. Trumpu laikotarpiu jie pripažįsta, kad tarp infliacijos ir nedarbo yra atvirkštinis ryšys, o ilgu laikotarpiu, jų nuomone, Filipso kreivė – vertikali linija. Šitą požiūrį jie grindžia teiginiu, kad trumpu laikotarpiu AS didėja, nes firmos, kylant kainų lygiui, gauna didesnį pelną, todėl jos įtraukia į gamybą daugiau dirbančiųjų, kurių darbo užmokestis trumpu laikotarpiu nekinta. Tačiau ilgu laikotarpiu pakilus kainų lygiui, dirbantieji išsikovoja tokio pat darbo užmokesčio padidėjimo. Didėja gamybos kaštai, pelnas pradeda mažėti, gamybos apimtis mažėja ir ji grįžta į potencialią apimtį. Tas pats atsitiktų ir esant nuosmukiui. Atsiradus pasiūlos infliacijai ir prasidėjus stagfliacijai AD reguliavimo priemonės tapo neefektyvios. Buvo pasiūlyti keli AS politikos variantai, kuriuos galima apjungti į tris grupes: 1. Poveikis darbui ir prekių rinkai 2. Pajamų politika 3. AS skatinimo politika Poveikis darbo rinkai ir nedarbo mažinimui buvo siūlomas keliomis kryptimis, sukurti ir plėtoti perkvalifikavimo sistemą, gerinti informaciją apie darbo vietas, apriboti profsąjungų monopolinę galią, ta prasme, kad darbo užmokestis keistųsi priklausomai nuo ekonominės padėties ne tik didėjimo, bet ir mažėjimo kryptimi. Prekių rinką siūloma veikti tokiomis kryptimis: 1. Skatinti konkurenciją 2. Šalinti monopolizmo apraiškas 3. Didinti gamybos efektyvumą (mažinti kaštus) Pajamų politika reiškia, kad valstybė turi kontroliuoti kainas ir darbo užmokestį. Tokia politika faktiškai pripažįsta, kad darbo ir prekių rinkose disproporcijos ir monopolizmas neišvengiami, reikia tik koreguoti tas blogybes siekiant mažesnio nedarbo ir mažesnės infliacijos. Pati pajamų politika gali būti įvairaus griežtumo, nuo rekomendacinės iki griežtos įstatyminės. Tokia politika turi keletą trūkumų, nes rekomendacinių orientyrų galima nesilaikyti, griežtus ribojimus apeiti, be to ta politika nesuderinama su rinkos mechanizmu, neužtikrina išteklių išdėstymo efektyvumo. Laikoma, kad efektyviausia yra AS skatinimo politika. Nuo AS apimties priklauso ir kainų lygis ir nedarbas, todėl siūloma naudoti visas priemones, kurios skatintų AS augimą. Šių atstovų nuomone pagrindine priemone turi būti mokesčių politika. Jų nuomone dideli mokesčiai neskatina didesnio pelno ir pajamų, neigiamai atsiliepia investicijoms. Jie taip pat siūlo mažinti transferines išmokas, nes jos mažina darbo stimulus. Silpniausia čia yra tai, kad mokesčių mažinimas gresia biudžeto deficitu, bet sumažinus mokesčius didėtų verslo aktyvumas, didėtų apmokestinimo bazė ir nenukentėtų surenkamų mokesčių suma. Šios teorijos kritikai teigia, kad mokesčių mažinimas rizikingas, nes nėra garantijų, kad įplaukos nesumažės, be to verslo aktyvumas nėra toks jautrus mokesčiams, kaip teigia teorija. Šią pasiūlos skatinimo teoriją mėgino įgyvendinti JAV prezidento Reigano administracija ir jos rezultatai nevienareikšmiai. Infliacija iš tikrųjų sumažėjo, bet išaugo biudžeto deficitas ir valstybės skola. Todėl dabartiniu metu laikoma, kad ekonomikai stabilizuoti stagfliacijos sąlygomis vienos priemonių grupės neužtenka. Tarptautiniai ekonominiai santykiai 1. Tarptautinis darbo pasidalijimas ir dabartinės ekonominių santykių formos 2. Tarptautinė prekyba 3. Tarptautinės investicijos 4. Tarptautiniai finansiniai ryšiai ir mokėjimų balansas 1. Tarptautinis darbo pasidalijimas reiškia, kad nei vienos valstybės ekonomika nėra uždara. Ekonominiai ryšiai sujungia nacionalinius ūkius į pasaulinį ūkį. Nacionaliniai ūkiai specializuojasi atskirų prekių gamyboje, jas gamindami ir sau, ir kitoms valstybėms. Tarptautinį darbo pasidalijimą lėmė: 1. Gamtiniai veiksniai (klimato sąlygų skirtumai, netolygus gamtinių išteklių išsidėstymas, geografinė padėtis) 2. Istoriniai veiksniai (susiformavusios tradicijos ir gamybinės veiklos įgūdžiai) 3. Ekonominiai veiksniai a) Stambios specializacijos gamybos pranašumai arba masto ekonomija b) Galimybė gauti ekonominę naudą, remiantis absoliučiu ir lyginamuoju pranašumu Absoliutus pranašumas – tai šalies sugebėjimas gaminti prekę su mažesnėmis išteklių sąnaudomis palyginti su kitomis šalimis. Lyginamasis pranašumas – tai šalies sugebėjimas gaminti kokią nors prekę esant mažesniems alternatyviesiems kaštams palyginus su kitomis. Lyginamojo pranašumo teorija rodo, kad tarptautinė specializacija naudinga visoms valstybėms, tik ją reikia teisingai pasirinkti. Šaliai, kurioje prekių gamybos kaštai mažesni nei kitur, reikia specializacijos ten, kur atskirų prekių kaštų skirtumas maksimalus. O tai šaliai, kuri neturi pranašumo, reikia specializuotis ten, kur kaštų skirtumas mažiausias. Specializacijos teigiamus rezultatus galima gauti tik per tarptautinius ryšius, tačiau jie kartais susiduria su tam tikromis kliūtimis: 1. Darbo jėgos perkvalifikavimas reikalauja papildomų išlaidų 2. Kapitalo perkėlimas iš vienų šakų į kitas taip pat nuostolingas 3. Pelną mažina didelės transporto išlaidos 4. Sukuriami įvairūs ekonominiai ir neekonominiai barjerai, siekiant apsaugoti nacionalinį ūkį Dabartinėmis sąlygomis patys ekonominiai santykiai įgauna įvairias formas: 1. Tarptautinės kapitalo investicijos 2. Darbo jėgos migracija 3. Tarptautinė prekyba, paslaugos, technologijos mainai, finansiniai atsiskaitymai 4. Ekonominė pagalba Tarptautinė prekyba, būdama seniausia tarptautinių ryšių forma, reiškiasi tada, kai valstybės gauna iš jos naudą. Kiekvienos šalies viduje tą naudą lemia keli veiksniai: 1. Vartotojų noras gauti įvairias prekes 2. Pasiekti ekonomiją dėl gamybos masto 3. Pasiekti efektyvesnės gamybos dėl absoliutaus ir lyginamojo pranašumo veikimo Tarptautinės prekybos operacijos yra dvejopos: eksportas ir importas. Suvestinė tų dalių sąskaita vadinama prekybos balansu ir pats užsienio šalių prekybos ūkinis efektas gali būti vertinamas dviem požiūriais: 1. Tiesioginis, kai gaunamos papildomos pajamos dėl kainų skirtumo 2. Netiesioginis, kai išplečiamas prekių asortimentas, padidėja konkurencija, sumažėja kainų augimas, perginkluojama gamyba, gerėja produkcijos kokybė ir pan. Tuo pačiu metu tarptautinė prekyba turi ir neigiamų pasekmių, kurios pasirodo vykdant neracionalią užsienio prekybą. Tarptautinė prekyba gali būti vykdoma įvairiomis priemonėmis: 1. Laisvoji prekyba, kai nėra jokių suvaržymų ir tarptautiniai ryšiai atsižvelgia į pajėgumą konkuruoti kainų ir kokybės požiūriu 2. Protekcionizmas tai valstybės siekimas apsaugoti savo ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos bei plėsti eksportą. Tam tikslui naudojama muitų politika bei ūkio subsidijų politika. Šios politikos atmaina dempingas – tai prekių pardavimas užsienio rinkose žemesne kaina negu valstybės viduje bei pasaulinė kaina, dažnai netgi žemesne už gamybos kaštus. 3. Embargas tai draudimas ką nors išvežti iš šalies arba įvežti į ją (dažniausiai dėl politinių priežasčių) Populiariausia priemonė norint apriboti prekių įvežimą – muitai. Jų naudojimą pateisina šie argumentai: 1. Konkrečioms prekėms uždėtas muitas padeda išsivystyti naujai atsirandančiai ūkio šakai. 2. Sudaromos sąlygos suformuoti vyriausybės pajamas ir spręsti socialinius klausimus 3. Apsaugoma nacionalinė rinka nuo pigesnės užsienio darbo jėgos, tačiau muitai tuo pačiu neleidžia pakankamai sparčiai vystytis nacionalinei ekonomikai, ji atsilieka ir nebesugeba būti lygiaverčiu partneriu tarptautinėje rinkoje. Tarptautinėje prekyboje naudojamos ir kitos ribojančios priemonės: 1. Kvotos kai vyriausybė nustato didžiausią leistiną importo apimtį 2. Netarifiniai barjerai, kurie apima administracinį prekybos reguliavimą, viešą agitaciją pirkti tik savo prekes, įvairius dirbtinius formalumus muitinėse ir panašias priemones 3. Šių ribojančių priemonių grupei taip pat priklauso eksporto subsidijos – tai tam tikros pinigų sumos, kurios skiriamos firmoms už išvežamas į užsienį prekes. Tarptautinės prekybos rezultatas makroekonominiu požiūriu atsispindi grynojo eksporto pavidalu ir sudaro 4 – tą bendrųjų išlaidų elementą. Todėl, kai šis rodiklis teigiamas, sudaromos galimybės didinti BNP, o esant santykinai dideliam importui mažėja nacionalinė gamyba, nes pinigai išleidžiami importinėms prekėms, sudaro sąlygas didinti užsienio valstybių gamybą. Norint išvengti įvairių tarptautinės prekybos apribojimų, pastaruoju metu vis plačiau taikomos įvairios kitos tarptautinių ryšių formos. 3. Tarptautinės investicijos reiškia, kad vienų šalių ūkio dalyvių kapitalas investuojamas į kitų šalių ekonomiką. Tarptautinių investicijų tikslas – gauti didesnį pelną negu šalies viduje, o tai lemia: 1. Skirtingas darbo užmokesčio lygis 2. Nevienodi mokesčiai 3. Nevienoda palūkanų norma 4. Skirtingo griežtumo ekologijos standartai Kapitalo investicijas užsienyje taip pat lemia siekimas įsitvirtinti tų valstybių rinkose apeinant įvairius prekybos barjerus Dabartiniu metu atsirado dar viena nauja priežastis: reikia aptarnauti savo išvežamas į užsienį techniškai sudėtingas prekes (pvz.: atskirų firmų automobilių tiekimo firmos). Pats kapitalas į kitų šalių ekonomiką gali būti investuojamas keliomis formomis: 1. Tiesioginės investicijos 2. Portfelinės investicijos 3. Tarptautinio kredito formos Tiesioginės investicijos reiškia, kad investuotojai visiškai kontroliuoja kitoje šalyje esančią įmonę. Portfelinės reiškia, kad investicijų dydis neduoda teisės kontroliuoti firmos veiklos, tik leidžia gauti dividendus arba palūkanas už įsigytas akcijas. Tarptautinis kreditas tai privačių bankų bei tarptautinių finansinių organizacijų paskolos tiek privačioms įmonėms, tiek ir valstybei. Čia taip pat priklauso ir indėliai į užsienio bankus. Tarptautines kapitalo investicijas taip pat būtų galima vertinti dvejopai. Jų teigiamybės tokios: 1. Leidžia techniškai atnaujinti gamybą 2. Įdiegti naujas technologijas 3. Įsisavinti naujas produkcijos rūšis 4. Pakelti darbo jėgos kvalifikaciją 5. Sukurti naujas darbo vietas 6. Sustiprinti eksporto pajėgumą Neigiamybės (trūkumai) yra tokios, kad užsienio investuotojai visada vadovaujasi tik savo privačiais interesais, todėl gali atsirasti neproporcingas ūkio vystymasis ir ekonominė priklausomybė. 4. Tarptautinių ryšių požiūriu ypatingą vaidmenį vaidina finansiniai valstybių ryšiai. Jie reiškiasi atsiskaitant už prekes ir paslaugas, be to jie tiesiogiai susiję ir su visomis kitomis tarptautinių ekonominių santykių formomis. Norint atsiskaityti tarp atskirų valstybių reikia turėti tos valstybės valiutos, reikia nustatyti, kokiu santykiu vienų valstybių valiuta keičiama į kitų valiutas. Tai atliekama valiutų rinkoje, o ta kaina, kuri mokama už keičiamą valiutą, vadinama keitimo kursu, kuris nusistovi valiutos rinkos pusiausvyros taške kaip ir bet kurios kitos prekės rinkoje. Kiekviena valstybė nustato, kokiu būdu bus keičiama jos valiuta į kitas. Tuomet sakoma, kad valstybė nustato keitimo kurso režimą. Istorija žino kelis keitimo režimus: 1. Pirmasis buvo aukso standartas, kai vienintelė tarptautinių pinigų forma buvo auksas. Jis vyravo XIX a. 3 – ajame ketvirtyje ir XX a. pradžioje iki Pasaulinės krizės. Esant tai sistemai valstybė nustatydavo savo piniginio vieneto aukso turinį, palaikydavo griežtą santykį tarp aukso atsargų ir pinigų pasiūlos ir netrukdė laisvam aukso eksportui ir importui. Norint pakeisti valiutą, buvo nustatytas monetinis aukso paritetas: tai vienos valiutos aukso turinio santykis su kitos valiutos aukso turiniu. Šios sistemos pranašumai: stabilūs kursai leido mažinti netikrumą ir riziką, sudarė sąlygas automatiškai išlyginti mokėjimo balansų deficitus. Jos trūkumai: ši sistema nebuvo apsaugota nuo ekonomikos nuosmukių ir ji galėjo egzistuoti tol, kol valstybė nesunaudodavo visų savo aukso atsargų. 2. Kitas valiutų kursų režimas yra fiksuoti valiutų kursai ir dolerio standartas. Ši sistema buvo priimta po II – ojo pasaulinio karo Breton – Wood 1944 m. Jos svarbiausios taisyklės buvo tokios: tarptautiniai atsiskaitymai buvo liberalizuoti, tačiau kartu stabilūs, nes valiutų kursai buvo griežtai fiksuoti tik leidžiant juos tam tikrais atvejais koreguoti. Pasauliniais pinigais tapo doleris. Tai atsitiko dėl dviejų priežasčių: a) JAV buvo labiausiai išsivysčiusi ekonominiu požiūriu b) Ji sukaupė didžiulį aukso kiekį pirkdama ir parduodama užsienio finansų organams dolerius Doleris tapo faktišku aukso pakaitalu. Pagrindinis skirtumas tarp aukso ir dolerio standarto tas, kad šalies vidaus pinigų pasiūla neturėjo ryšio su dolerio atsargomis. Įsigalėjus šiai sistemai nuo 1971 m. nei vienos valstybės valiuta nebelyginama su aukso atsargomis, nenustatomas tos valiutos aukso turinys. 3. Trečia sistema – plaukiojantieji valiutų kursai. Ji skiriasi nuo antrosios tuo, kad valiutos kursas laisvai svyruoja apie pusiausvyros kainą ir priklauso nuo konkrečios rinkos situacijos. Svarbiausi argumentai už skirtingų valiutos kursų naudojimą yra: a) Ekonomikos pastovumas ir pažeidžiamumas b) Finansų tvarkos palaikymas c) Pasirinkimo teisė atsiskaitant ir reguliuojant tarptautinę prekybą Konkretų valiutų kursą lemia prekių kainos analizuojamoje valstybėje ir toje valstybėje, kurios valiutos požiūriu nustatomas tas kursas. Realusis keitimo kursas yra nustatomas kaip santykis tarp atitinkamų vidutinių prekių kainų, išreikštų kiekvienos valstybės nacionaline valiuta. Tarptautinius finansinius ryšius atspindi kiekvienos valstybės mokėjimų balansas. Svarbiausi jo elementai yra: a) Prekyba b) Paslaugos c) Transferiniai tarptautiniai mokėjimai d) Grynosios ir nuosavybės pajamos Šių visų dalių suma sudaro einamąją sąskaitą. Be to mokėjimų balanse taip pat atsispindi grynasis prekybos kreditas, grynosios investicijos bei grynasis finansinių operacijų likutis. Šie rodikliai sudaro kapitalo sąskaitą. Einamoji, kapitalo sąskaitos bei grynoji paklaida sudaro visą valstybės mokėjimų balansą. Einamoji sąskaita atspindi tarptautinių prekių, paslaugų bei kitų grynųjų pajamų judėjimą. Šioje sąskaitoje galima išskirti valstybės prekybos balansą, tačiau tos abi sąskaitos nesutampa, nes einamojoje sąskaitoje greta tarptautinės prekybos rezultatų atsispindi: a) Užsienio pagalba b) Įnašai tarptautinėms organizacijoms c) Pajamų judėjimas, kai vienos šalies piliečiams kitoje šalyje priklauso pajamas duodantieji aktyvai Kapitalo sąskaitoje atsispindi neprekiniai piniginių išteklių judėjimai, apimantieji visus tarptautinius sandorius vykdomus finansiniais aktyvais. Naudota literatūra: 1. Bernatonytė Dalia. „Tarptautinės prekybos pagrindai“. Kaunas: Technologija, 2004. 2. Bhaskar Jyoti Das. “Vadybinė ekonomika”. Kaunas, Technologija 2002. 3. Čičinskas ir kt. “Ekonomikos teorija. II dalis. Makroekonomika”. Vilnius, VU l-kla 1991. 4. Davulis Gediminas “Ekonomikos teorija”. Vilnius 2003. 5. Jakutis Algirdas ir kt. “Ekonomikos teorijos pagrindai”. Kaunas, Smaltija 1999. 6. Kvainauskaitė Vaida. „Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai“. Kaunas: Technologija, 2004. 7. Lydeka Zigmas, Drilingas Boleslovas. “Firmos ekonomikos pagrindai”. Vilnius 2001. 8. Mayer Thomas ir kt. “Pinigai, bankai ir ekonomika”. Vilnius, Alma littera 1995. 9. Martinkus Bronius, Žilinskas Vytautas. “Ekonomikos pagrindai”, Kaunas, Technologija 1997. 10. Petras Mikučionis. “Ekonomikos teorijos pradmenys. Mokomoji knyga”, Vilnius 2000. 11. Rastenienė Aušra. “Mikroekonomika. Paskaitų konspektas”, Vilniaus vadybos kolegija, Vilnius 2002. 12. Skominas Vytautas ir kt. “Mikroekonomika”. Vilnius, Enciklopedija 20001. 13. Snieška ir kt. “Makroekonomika”, Kaunas, Technologija 2001. 14. Snieška ir kt. “Mikroekonomika”. Kaunas, Technologija 2001. 15. Tamašauskienė Zita. “Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai”. Šiauliai, ŠU l-kla 1998. 16. Tamašauskienė Zita. “Vartotojo elgsenos teorija. Elastingumas”. Šiauliai, ŠU l-kla 2001. 17. Tamašauskienė Z. „Gamyba ir kaštai“, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2002. 18. Tamašauskienė Z. „Mikroekonomika: užduotys pratyboms“, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2002. 19. Wonnacott Paul, Wonnacott Ronald “Mikroekonomika”. Vilnius, Poligrafija ir informatika 1998.
Šį darbą sudaro 27633 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Ekonomikos konspektas
- 69 psl., (27633 ž.)
- Word failas 1 MB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
