Dž. Vašingtonas - žmogus

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS VISUOTINĖS ISTORIJOS KATEDRA Dž. Vašingtonas- žmogus Savarankiškas darbas Vadovas – lekt. A. Porutis Vilnius - 2008 Turinys Įvadas....................................................................................................................3 I. Džordžas Vašingtonas 1732-1759 m: 1. Vaikystė ir jaunystė................................................................................................6 2. Sali..........................................................................................................................8 3. Vestuvės................................................................................................................10 II. Gyvenimas nuo 1759 iki 1799 m: 1) Šeimos sukūrimas...............................................................................12 2) Vašingtonas- plantatorius....................................................................14 3) Santykiai su kitais žmonėmis: a) Vergai....................................................................................16 b) Moterys.................................................................................16 III. Paskutinieji gyvenimo metai.........................................................................18 IV. Vašingtono portretas....................................................................................19 Išvados........................................................................................................................20 Literatūra ir šaltiniai.................................................................................................21 Priedai.........................................................................................................................22 Įvadas Darbo naujumas, aktualumas. 2008 metų lapkričio 4-oji tapo istorinė data, kai buvo išrinktas 44-asis JAV prezidentas. Dar prieš 150 metų Amerikoje buvo netoleruojami ir vergais laikomi juodaodžiai, o šiais metais prezidento postą laimėjo afroamerikietis B. Obama, jis tapo pirmuoju JAV prezidentu-juodaodžiu. Tokiu momentu verta prisiminti pati pirmąjį šios valstybės vadovą- Džordžą Vašingtoną (priedas Nr. 1). Dž. Vašingtonas yra vienas reikšmingiausių asmenybių JAV istorijoje. Pirmasis JAV prezidentas, išrinktas du kartus, puikus karvedys, vienas pačių geriausių vadų Amerikos revoliucijos metu. Asmenybė, jau savo amžininkų vadintas „Šalies Tėvu“. Dabar Vašingtonas yra tapęs šios šalies simboliu, jo kaip piliečio atsidavimas pavertė jį pavyzdžio verta figūra. Šią istorinę asmenybę moksliniam darbui pasirinkau dar ir todėl, kad beveik nieko nežinau apie jį kaip asmenybę. Darbo tikslas. Remiantis istoriniais šaltiniais ir apie jį tyrinėjusių žmonių surinkta medžiaga stengsiuosi išsiaiškinti Džordžo Vašingtono kaip asmenybės bruožus, padėjusius jam iškilti ir įsitvirtinti valdžioje. Darbo uždaviniai. 1. Išsiaiškinti, kokia buvo Džordžo Vašingtono vaikystė ir paauglystė, ir kaip jos įtakojo jo vėlesnį gyvenimą. 2. Įvertinti jo santykius su šeimos nariais ir kitais asmenimis. 3. Atskleisti, šios istorinės asmenybės siekius asmeniniame gyvenime. Darbo chronologija. Džordžo Vašingtono gyvenimą galiam suskirstyti į tris laiko tarpsnius, kuriuose atsispindi, jo gyvenimas, siekiai ir kaip vėliau jie susiklostė. Pirmasis etapas prasideda nuo 1732 metų, kai gimsta Džordžas Vašingtonas ir baigiasi 1759 metais, kai Vašingtonas veda. Šiame laikotarpyje didelę dalį dėmesio skyriau jo vaikystei, santykiams su motina ir jo didžiajai gyvenimo meilei. Antrasis etapas trunka nuo 1759 iki 1797., kai Vašingtonas pasitraukia iš valdžios ir grįžta gyventi į savo namus Maunt Vernone. Šioje dalyje analizavau jo kaip plantatoriaus sugebėjimus, ir jo santykius su kitais žmonėmis. Trečiasis etapas trunka labai trumpai- nuo 1797 iki 1799. šiame etape tyrinėjau jo paskutinius gyvenimo metus Metodologinis pagrindas. Renkant, klasifikuojant ir interpretuojant darbo tikslui ir uždaviniams pasiekti reikalingą medžiagą, daugiausia naudotasi aprašomuoju analizės metodu. Istoriografija. Naudotasi įvairių tautų literatūra, kuri skirtingai įvertina Dž. Vašingtoną. Rašant šį darbą daugiausia informacijos suteikė L. Inio1 išversta knyga „Vašingtonas-karvedys, politikas, prezidentas, žmogus: biografinė apybraiža“. Mano nuomone, šioje knygoje Dž. Vašingtonas yra aprašomas tikroviškiau. Šioje knygoje pirmojo JAV prezidento gyvenimas apžvelgiamas iš visų spektro pusių: nuo vaikystės iki mirties, taip pat Vašingtonas pateikiamas iš gerosios pusės, netgi išaukštinamas. Autorius didelę dalį skyrė „tautos patėvio“ šeimos aprašymui, jo kaip plantatoriaus gyvenimą. Naidželo Kotorno2 knyga „JAV prezidentų intymus gyvenimas“ suteikė daugiau informacijos apie Vašingtono gyvenimą, kuris buvo retai publikuojamas platesnės apimties informacinėse knygose. Šioje knygoje radau daugiau informacijos apie Džordžo Vašingtono Maiklo Džono Salivano3 knyga „Prezidentų meilės“ padėjo sužinoti daugiau apie pirmojo JAV prezidento didžiąją gyvenimo meilę, ir kokie santykiai juos siejo. Dar viena didesnės apimties knyga yra rusų rašytojo Nikolajaus Jakovlejaus4 „Džordžas Vašingtonas“, kurioje autorius daug dėmesio skiria ne tik jo gyvenimui tapus prezidentu, bet ir jo vaikystei, santykiams su įvairiais žmonėmis. Suprasti to meto kolonijinės sistemos gyvenimą ir problemas Naujajame žemyne padėjo knyga „JAV istorijos apybraiža“ 5. Kurioje aprašoma Amerikos istorija, nuo pat pradžių. Šioje knygoje pavaizduojamas sunkus kolonijinės valstybės gyvenimas, ir priklausymas nuo Anglijos. Pastarosios šalies vykdoma politika, naujakurių tarpusavio santykiai ir bendravimas su indėnais. Lenkų rašytojo Slawomir Sierecki6 knygoje aprašoma Vašingtono gyvenimas, tačiau didelę dalį užima mūšių aprašymas bei Vašingtono prezidentavimo metai. G. S. Smith knygoje „Faith and the Presidency: From George Washington to George W. Bush“ 7 pateikiama Vašingtono gyvenimas religijos požiūriu. Taip pat šioje knygoje galima rasti smulkesnės informacijos ne tik apie politiką, bet ir gyvenimą. Trumpai, bet aiškiai Vašingtoną aprašo, ir su jo gyvenamu laikotarpiu supažindina „Pažintinė enciklopedija apie JAV prezidentus“8 , „Малая энциклопедия персоналий. 2000великих людей“9 bei R. N. Smith knyga „The surprising George Washington“ .10 Paties Džordžo Vašingtono dar vaikystėje perrašyta knyga „Rules of civility and Decent Behavior in company and conversation“11 padeda suprasti kokiais principais rėmėsi jaunystėje būsimas JAV prezidentas. Taip pat leidžia suvokti jo pasaulėžiūrą. Darbo struktūra. Mokslinį darbą sudaro įvadas, keturi skyriai, iš kurių du turi poskyrius, išvados, priedai, literatūros ir šaltinių sąrašas. Pirmame skyriuje pristatoma Džordžo Vašingtono vaikystė ir paauglystė, jo gyvenimo meilė, bei vestuvės . Antrame skyriuje nagrinėjamas jo kaip plantatoriaus gyvenimas, santykiai su kitais žmonėmis. Trečiame skyriuje aptariami jo paskutiniai gyvenimo metai, ką jis per juos nuveikė. Paskutiniame skyriuje aprašytas pats Vašingtonas, jo išorinis ir vidinis portretas. I. Džordžas Vašingtonas 1732-1759 metais 1. Vaikystė ir jaunystė Džordžas Vašingtonas gimė 1732 metų vasario 22 d. Veikfilde, pasiturinčio plantatoriaus šeimoje. Tėvą Vašingtonas, 4 broliai ir viena sesuo retai kada matydavo, nes jis nuolat keliaudavo. Todėl laikui bėgant jis jiems atrodė „paslaptinga figūra“12, atveždavusi iš kelionių daug dovanų, Mokytis pradėjo, kaip manoma, namuose, kur katorgininkas jį išmokė rašyti ir skaičiuoti, vėliau mokslus tęsė Frydriksburgo pradinėje mokykloje. Vaikystėje būsimo prezidento gyvenimui turėjo du žmonės- motina (priedas Nr.2) ir netikras brolis Lourensas. Lourensas, sūnus iš pirmos santuokos, protingas ir visada linksmas, mokėsi Anglijoje Aplbylio mokykloje, į kurią turėjo ir pats Vašingtonas netrukus vykti. Giždavęs iš Anglijos jis pasakodavo mažajam Džordžui kvapą gniaužiančius pasakojimus. Kai Vašingtonui buvo 11 metų, mirė jo tėvas, Merei (Vašingtono motina) prasidėjo sunkus laikai, reikėjo išlaikyti nedidelį ūkį ir užauginti 5 vaikus. Po vyro mirties ji pasikeitė i blogąją pusę- išpuiko, tapo netvarkinga, nemandagi, nuolat bardavosi. Praėjus keliems mėnesiams po vyro mirties, Merė sutiko atiduoti Džordžą Augustinui (antrasis sūnus iš pirmos santuokos), po keleto metų Džordžas persikėlė pas Lourensą. Motina sudaužė vieną būsimo prezidento vaikystės svajonę- ji niekada neleido jam mokytis Aplbylio mokykloje, Anglijoje. Nuo 16-tų gyvenimo metų motinos ir sūnaus santykiai stipriai blogėjo. „Merės tragedija buvo ta, kad aukštai vertindama savo despotišką motinišką meilę, ji manė: vaikai- amžini jos skolininkai.“13 Vašingtonui labai pasisekė, nes jis spėjo ištrukti iš namų dar nepalaužtas, nes kiti vaikai arba morališkai kritę mirė, arba tapo bevaliais. 17-okos pradėjo dirbti matininku (priedas Nr.3). Kai Džordžas vedė, jo motina niekada neaplankė jo naujuose namuose, bet dažnai rašė laiškus jam priekaištaudama, kad ji begyvenanti skurdžiai ir nuolatos prašydama pinigų. Vašingtonas iš tiesų rūpinosi motina, nors jai visada atrodė, kad jis ja per mažai rūpinosi. Džordžas jai nupirko namą, kuri apstatė, parūpino vergų ir visada teikdavo pajamų. Deja, motina neliko tuo patenkinta. Per visą savo gyvenimą ji taip ir nėra aplankiusi sūnaus ir tik mirties patale apgailestavo, dėl blogai susiklosčiusių santykių. Didžiąją dalį vaikystės Vašingtonas praleido gamtoje. Dar būdamas vaikas aplinkiniuose miškuose kariaudavo su įsivaizduojamais indėnais, upėje ne tik plaukiodavo ir irstėsi, bet ir gaudydavo žuvis. Žaisdamas miškuose, išmoko puikiai šaudyti iš lanko: medžiodavo elnius ir fazanus. „ Vašingtonas nebuvo mokslininkas- aišku, kad jis buvo nemokša, neišprusęs ir neapsišvietęs kaip derėtų tokios padėties žmogui“14- pareiškė antrasis JAV prezidentas D. Adamsas. Žinoma, Vašingtonas ir pats kuo puikiausiai suvokė savo išsilavinimo stoką, jis savęs net negalėjo lyginti su to meto išsilavinusiais žmonėmis, kurie vadovavo Amerikos revoliucijai. Skurdus išsilavinimas vaikystėje Vašingtonui atsiliepė vėlesniame gyvenime (pakviestas į Prancūziją, jis nevyko, nes nemokėjo prancūzų kalbos ir nenorėjo bendrauti per vertėją). Dar būdamas paauglys jis skaudžiai išgyveno, motinos draudimą studijuoti Aplbylio mokykloje. Nors ir nesimokė užsienyje, visgi Vašingtonui teko tai daryti Virdžinijoje. Jam puikiai sekėsi matematika ir geometrija „mokyklos sąsiuviniai byloja apie didelį atkaklumą tobulinant rašybą, mokymąsi braižyti.“15, supratęs, kad jo vaikystės svajonei nelemta išsipildyti, jis stropiai mokėsi, kad pasiektų gerų rezultatų. Jis galvojo apie matininko profesiją, kuri tuo metu buvo labai populiari, ir iš kurios galima buvo padoriai užsidirbti. Matininko profesija, jam būtų ir pačiam pravertus valdant ūkį, nes geras ūkininkas savo plantaciją tvarko savarankiškai, nepasikliaudamas kitais. Daugeliui savo elgesiu jis darė įspūdį -tylus, ramus, rimtas, visada susimąstęs, griežtų manierų, kartais netgi drovus. Pradėjęs gyventi pas savo brolį Lourensą Džordžas išmoko daug naujų dalykų, šiuose namuose jam atsivėrė begalę galimybių. Jis ėmėsi su kaupu semtis aristokratijos gyvenimo taisyklių. Daugelis pasiturinčių plantatorių jį pripažino. Vašingtonas suprato, kad norint išsilaikyti tarp pasiturinčių plantatorių ir tikėtis jų pagalbos reikalui esant, reikia susirasti tinkamą globėją. Jo globėju tapo Viljamas Ferfaksas, mokęs Vašingtoną stoikų filosofijos bei krikščioniškosios etikos dogmų. 2. Sali Štai kaip meilę apibūdina Vašingtonas, viename iš savo laiškų: „Kalbama, kad meilė- beprotiškas jausmas ir todėl, girdi, jai negalima priešintis. Tai tik dalinė tiesa, nes meilė, kaip ir visa kita, jeigu ją maitinsime ir auginsime, greitai subujoja, bet atimkite peną, ir meilę galima arba uždusinti užuomazgoje, arba žymiai sulėtinti jos augimą.“16 Pirmasis JAV prezidentas, taip jausmingai aprašo meilę ne savo žmonai, su kurią susiejo savo gyvenimą, o Sali Feirfaks (priedas Nr.4), savo gero draugo žmonai. Su ją susipažino dažnai viešėdamas Belvu dvare priklausančiam Ferfaksams. Nors iš pradžių jo dėmesį patraukė Sali sesuo Meri Keri. Štai ką jis apie ją rašo savo draugui: „...mano širdis laisva ir aš galėčiau maloniai leisti laiką, nes tame pačiame name gyvena labai miela jauna panelė..bet tai tik kursto ugnį ir apsunkina mano gyvenimą. Noromis nenoromis man dažnai tenka būti jos draugijoje.[...] tačiau žinau, kad jeigu gyvenčiau kur nors, kur jaunų moterų nėra, man tikriausiai pavyktų savo ilgesį užgniaužti ir tyrą, bet kankinančią aistrą palaidoti, kad ji manęs daugiau niekada nekamuotų.“17 Tačiau tai buvo tik paaugliškas susižavėjimas, nes netrukus jo širdį pavergė Sali (priedas). Kai jie susipažino Džordžui buvo 16 metų, o visada linksmai, patraukliai ir sąmojingai Sali-18. Sali buvo duktė vidutinio plantatoriaus. Jos šeima Virdžinijoje išsiskyrė subtiliu skoniu ir gyvenimo būdu. Ji nuo pat mažų dienų augo apsupta knygų, jos tėvas buvo inteligentas, gaudavęs svarbius žurnalus iš Anglijos, Karališkosios Tarybos narys. Sali puikiai šnekėjo prancūziškai, buvo protinga, tikra koketė, laikė save stoike. Tikslaus jos portreto nėra, bet yra išlikęs gana primityvus, kuriame nemeistriškas dailininkas pagrindinį dėmesį skyrė išorei- pailgam veidui, juodom akim, ilgam kaklui, nuolaidiems pečiams. Kai jie susipažino, Sali jau buvo ištekėjusi, nors jos santuoka buvo paremta dalykiniais sumetimais, o ne meile. Tačiau jai patiko Džordžo rodomas dėmesys, bet tuo metu Virdžinijoje skyrybos ir nauja santuoka buvo tiesiog neįmanoma. Visai kas kita būtų jei Sali taptų našle, nes pagal tuometinius principus našlė turėjo teisė ištekėti dar kartą. Džordžas nesiruošė ardyti savo gero draugo šeimos, dar ir todėl, kad negalėjo lygintis su Džordžu Ferfaksu materialia padėtimi bei mesti iššūkį jau nusistovėjusiems principams. Manoma, kad jie niekada nebuvo bendravę intymiai. Visą savo gyvenimą Vašingtonas jai rašė jaudinančius, su paslėpta mintimi apie meilę, laiškus. Kai 1753 metais Vašingtonas įstoja į Virdžinijos miliciją, Sali atvyksta jo išlydėti. Tačiau vos išvykęs jis skuba rašyti jai laišką, dar du parašo per kitas šešias savaites, tačiau atsakymo negauna. Džordžas kankinamas noro pamatyti Sali, vos gavęs užduotį nuvykti į Viljamsburgą, užsuka ir į Belvu dvarą. Deja, Sali lieka nepatenkinta tokiu jo elgesiu. Po jų pasimatymo, Džordžas nepasiduoda ,vos išvykęs jis vėl jai siunčia laišką, prašydamas , kad ji jam atrašytų. Mūšyje prie Diukeino jis vos lieka gyvas, todėl grįžęs tampa tikru didvyriu. Namuose randa jam adresuotą laišką nuo Sali, kuriame ji jį sveikina ir kviečia aplankyti ją kitą dieną Ferfaksų rūmuose. Džordžui, apakintam meilės, šis laiškas suteikia didžiulio džiaugsmo ir jis vos ištveria nenuvykęs tuojau pat. Įvykęs susitikimas Džordžui suteikė naujų vilčių, jam atrodė, kad Sali atsako į jo jausmus. Jie padėjo intensyviau susirašinėti, Sali netgi pradėjo siūti jam marškinius. Kai 1757-1758metais Vašingtonas susirgo, ji dažnai lankydavo, gamindavo jam valgyti. Tuo metu jų santykiai buvo patys artimiausi ir stipriausi. Pasveikęs Džordžas ją mylėjo dar labiau, jų laiškai buvo pilni užslėptų meilės prisipažinimų. Tačiau jis suprato, kad su ja nepraleis savo likusio gyvenimo drauge, todėl vedė. Vestuvių išvakarėse jis gavo laišką adresuotą jam nuo Sali, kuriame ji jį sveikino. Deja, nusivylęs Džordžas parašė jai laišką, kuriame atvėrė savo širdį, ir kad jeigu ji atsakysianti tuo pačiu, jis neves Martos. Nors atsakymo nebuvo, po vestuvių jie kaip ir anksčiau susirašinėdavo, dažnai matydavosi. 1774metais susirgus Sali, ji išvyksta gydytis į Angliją, iš kurios daugiau niekada negrįžo, tai buvo paskutinis kartas, kai Džordžas, savo didžiąją gyvenimo meilę matė. Po 25 metų, išėjęs į pensiją ir jausdamas senatvės naštą, jis buvo pasiruošęs mesti iššūkį visuomenei, paminti viską po kojomis, kad tik jie galėtų būti kartu. Džordžas jai parašė laišką, prašydamas, kad ji tapusi našle sugrįžtų Į Virdžiniją. bet didžiam savo nusivylimui atsakymo nesulaukė. „O meilė, anksčiau ar vėliau, savaime virsta arba palankumu ir pagarba, arba pasibjaurėjimu... Gali neabejoti, ir patyrimas tave įtikins, jog nėra labiau neginčytinos tiesos, kaip ta, kad visi mūsų džiaugsmai visada būna mažesni negu mes tikimės. Ir niekur ta tiesa taip akivaizdžiai nepasitvirtina, kaip tenkinant savo aistras.“ 18Savo laiške mokė podukrą , visą gyvenimą kentėjęs dėl neįmanomos meilės, pirmasis JAV prezidentas. Sugebėjęs sutramdyti aistras, bet savo meilę Sali taip ir nesutramdęs iki pat gyvenimo dienų pabaigos. Vašingtonas manė, kad meilė savo šaliai bus svarbiausias ir stipriausias jausmas jo gyvenime, tačiau didžiąją dalį jo širdies užėmė meilė vienai moteriai Sali Feirfaks. 3. Vestuvės Vašingtonas su Marta susipažino keliuose pokyliuose vykusiose Viljamsburge, bet jokių jausmų tada vienas kitam nejautė. Tačiau 1758 metais Džordžas ilgai ir sunkiai sirgo dizenterija, daugelis manė, kad jis arti mirties. Tais pačiais metais jis išsiruošė pas daktarą, tikėdamasis išgirsti blogų žinių apie sveikatos būklę. Tikriausiai pats Vašingtonas nesitikėjo išgirsti tokios diagnozes, kurią jam nustatė daktaras- melancholija. Džordžas susimastė apie santuoką, kadangi jis žinojo, kad Sali nepavergs, tad tikėjosi susirasti turtingą žmoną, t.y. vesti dėl pinigų. Grįždamas iš daktaro jis užsuko pas Martą, turtingiausią našlę Virdžinijoje, gyvenančią Baltuosiuose namuose, pas kurią ir pasiliko nakvoti. Į svečius jis užsuko dar kartą turėdamas užsibrėžtą tikslą- pasipiršti Martai (priedas nr.5). Ji sutiko. Žinoma, Marta neprilygo mylimai Sali: ji buvo smulkutė, linkusi į nutukimą, rami ir taktiška, bei neskoningai besirengianti moteris. Pati save vadino „ dailutė, sveika moteriškė“19(priedas Nr.6). 1759 metais sausio 6 dieną jie susituokė (priedas Nr.7). Vestuvės buvo labai iškilmingos, dalyvavo daug svečių. Marta buvo pasipuošusi briliantais, Džordžas vilkėjo jaunikio kostiumą pasiūtą iš paties geriausio aksomo, avėjo naujausios mados batais, atvežtais iš Anglijos. Vašingtoną prie altoriaus atlydėjo pats Virdžinijos gubernatorius. Vienas iš tarnų štai ką rašo apie vestuves: „ Šaunios buvo linksmybės tais nuostabiais laikais senojoje Virdžinijoje, ir daug kas susiruošė į vestuves- geriausi, didžiūnai, gabūs ir linksmi, o visa Virdžinija džiaugsmingai sveikino jaunąjį didvyrį tapus turtingu ir laimingu jaunikiu.“ „Vašingtonas atrodė vyras kaip reikiant. Niekada nemačiau ką nors panašaus į jį, sere, ir nėra tokių, nors daug regėjau savo gyvenime. Toks aukštas, toks lieknas, o kaip jis sėdėjo ant žirgo! [..] jis neturėjo sau lygių. Vestuvėse buvo daug šauni džentelmenų su auksiniais galonais, bet niekas neišrodė taip šauniai kaip jis!“20 Susidaro įspūdis, kad tuometinėje Virdžinijoje svarbų vaidmenį užėmė materiali padėtis, o šios vestuvės, savo didingumu, paliko neišdildomą įspūdį dalyvavusiems svečiams. Vestuvės suteikė 26 metų Vašingtonui tikrą šeimą, kurios jis neturėjo. Jau senatvėje Džordžas džiaugėsi sukūręs šeimą, kurioje buvo laimingas. Savo podukrai jis rašė: “Neieškok niekuo netemdamos laimės, kol nedavei sutikimo ištekėti. Ir nesiduok, kad tave apsvaigintų praeities poetų ir įsimylėjėlių nuostabūs pasakojimai apie abipusės, dangaus į žemę siųstos, meilės kvaitulį. [...] Nereikia meilės laikyti būtinu šeimyninės laimės elementu. Tą laimę sukuria įvairių veiksnių derinys. Svarbiausia, kad žmogus, su kuriuo tu susiesi savo likimą, būtų doras, gero būdo ir viskuo aprūpintų tave, kad tu galėtum gyventi taip, kaip nuo mažumės esi įpratusi. Tokios savybės negali nepelnyti (po vedybų) tavo palankumo ir pagarbos.“21 Vašingtonas vestuves vertino, kaip sąjungą būtina asmeninei gerovei. O meilė, jo nuomone, nebuvo pagrindinis dalykas, kuriant šeimą, priešingai, apakinti meilės žmonės gali ir nesukurt šeimos, nes meilė- aistra, kuri laikui bėgant išblėsta. Yra žinoma, kad Vašingtonas vedė našlę, jos nemylėdamas, ir vargu, ar pati Marta jautė kokius stipresnius jausmus nei prisirišimą. Ši sąjunga buvo paremta dvipuse nauda: Martai reikėjo, kad kas padėtų prižiūrėti didelį ūkį-7000 hektarų plantaciją, 23 tūkstančius svarų sterlingų Anglijos bankuose ir keletą šimtų vergų, be abejo, ji norėjo kad kas nors pasirūpintų vaikais, reikėjo vyro kuris galėtų jiems atstoti tėvą. Vašingtonui-priklausyti kolonijinei plantatorių aristokratijai. II. Gyvenimas nuo 1759 iki 1799 m. 1. Šeimos sukūrimas Manoma, kad Džordžas Vašingtonas buvo nevaisingas, nes vedęs Martą Kastis taip ir nesusilaukė vaikų, nors miegodavo tame pačiame miegamajame, vienoje lovoje. Tačiau pats buvo įsitikinęs, kad problemų turi Marta, kuri jau buvo susilaukusi 4 vaikų (2 iš jų mirė kūdikystėje). Jis netgi vylėsi, kad jeigu Marta mirtų pirmiau jo, jis gal dar sugebėtų rasti jaunesnę žmoną, su kuria galėtų susilaukti palikuonių. Yra daug nuomonių dėl Vašingtono ir Martos santuokos nevaisingumo. Vieni tyrinėtojai šia tema įsitikinę, kad Vašingtonas buvo impotentas, kiti-kad, jis susilaikė nuo lytinių santykių .Nors pastarasis spėjimas, yra klaidingas, nes Vašingtonas buvo tikras mergišius, ir palankiai progai pasitaikius mielai praleisdavo laiką kitų moterų būryje. Nežinia ar Vašingtonas jautė kokius jausmus Martos vaikams (priedas nr.8), bet savais jų nelaikė. Netgi artėjant senatvei, jis vis dar vylėsi sulaukti savo palikuonio, kuriam testamente paliko visą savo turtą. Kadangi, taip ir nesusilaukė vaikų, Džordžui teko padėti auginti ir būti geru tėvu 2 Martos vaikams- keturmečiui Džekui ir dvimetei Patsi. Deja, jo begalinis rūpestis ir meilė vaikus ne tiek auklėjo, kiek lepino: žaislai buvo gabenami dėžėmis iš Anglijos, netgi išlikęs pasakojimas „kad įsiutės Vašingtonas drauge su verkiančia šešiamete mergaite perieškojo visą laivą, parplaukusi iš Anglijos, norėdamas surasti lėlę, kurią pamiršo įdėti pardavėjas.“ 22 O Džekas mokytis pradėjo tik nuo keturiolikos metų maldaujamas tėvų. Vašingtonas rūpinosi Martos vaikų palikimu- padidino jų dalį. Vašingtonas abu vaikus pamilo, nors iš pat pradžių didesnį dėmesį ir viltis skyrė Džekui, kuris laikui bėgant Džordžą tik nuvylė. Džekas buvo tikras nenuorama, todėl patėvis ėmėsi veiksmų- nusamdė jam auklėtoją, kuris turėjo vaiką prižiūrėti ir stebėti kaip jis mokosi. Kadangi pačiam nebuvo suteiktos galimybės mokytis, jis labai vertino mokslą. Deja, naudos iš to jokios nebuvo. Džekas buvo tinginys, nepaklusnus, impulsyvus ir išlepintas vaikas, laikui bėgant jis pakeitė kelias mokymo institucijas, spėjo susižadėti, pagarsėti kaip mergišius, vesti, netgi dalyvauti mūšyje. Deja, savo lengvabūdišką gyvenime jis baigė jaunas, susirgęs ir miręs nuo šiltinės. Patsi buvo brolio priešingybė. Ji buvo rami, gerai išauklėta mergaitė, pamilusi Vašingtoną kaip tėvą. „[...]juos dažnai matydavo kartu: gerąjį milžiną Vašingtoną keistai spindinčiomis akimis ir smulkutę sergančią mergaitę“.23 Dvyliktais savo gyvenimo metais Patsi ištiko epilepsijos priepuolis, laikui bėgant liga progresavo ir sulaukus septyniolikos ji mirė. Savo palikimo dalį ji paliko Vašingtonui. Mirus abiem vaikams Maunt Vernonas (priedas Nr.9) aprimo, tačiau neilgam. Martos prašomas jis įsivaikino velionio posūnio dukrą Eleonorą ir sūnų Džordžą. Tuose pačiuose namuose apsigyveno Vašingtono brolio dukra. Mirus generolui Grinui jis norėjo įsūnyti sūnų, tačiau nėra išlikę žinių ar jis tai padarė. Taigi, namuose vėl skambėjo vaikų balsai. Vašingtono santykiai su Marta buvo šilti, draugiški. Juos visą gyvenimą siejo prieraišumas. Marta dažnai rengdavo pobūvius Maunt Vernone, nors jų ir nereikėdavo, nes namai visada buvo pilni įvairių žmonių: čia lankėsi svetimšaliai, nepažįstami, norintys susipažinti su Vašingtonu. Draugai užsibūdavo porai savaičių. Retai kada jie likdavo ir pietaudavo vienu du. Vašingtonui tapus prezidentu, Marta nepatikliai žiūrėjo į visuomeninį gyvenimą, tačiau greitai priprato prie pirmosios ledi gyvenimo. Kartu su viceprezidento žmona rengdavo neoficialius priėmimus, kuriuose dalyvauti galėjo visi norintys. Maunt Vernone jie gyveno įprastą gyvenimą: Marta buvo puiki šeimininkė, o Vašingtonas žinojo kaip rūpintis ūkiu. Vienas iš buvusių vergų pasakė, kad „generolas buvo tik vyras, ponia Vašington buvo nuostabi šeimininkė.‘24 „Tai buvo dviejų draugų sąjunga, kuri pasirodė esanti naudinga ir materialiai. Abu gerbė vienas kitą, bet jų santuokoje niekada nebuvo aistros.“25 2. Vašingtonas-plantatorius Nuo kolonijinės Amerikos sukūrimo, Naujasis žemynas stipriai priklausė nuo Anglijos. Tačiau, dažnai Anglijos vykdoma politika nebūdavo palanki kolonijoms, nes uždėdavo didelius muitus, neleisdavo prekių eksportuoti į kitas šlis nei Anglija, plantatoriai būdavo patys atsakingi už savo prekes iki pat jų atplukdymo į Angliją. Pagrindinė ir svarbiausia ūkio šaka visą laikotarpį buvo ūkininkavimas. Pagrindinė auginama kultūra-tabakas. Vašingtonas vedęs ir parturtėjęs, taip pat ėmėsi ūkininkavimo. Visų pirma jis iš Anglijos užsakė daug knygų susijusių su agrotechnika, kurias po keltą kartų perskaitydavo, išsirašydavo tai kas svarbu. Dirbdavo nuo pat ankstyvo ryto, supratęs, kad vergų darbas labai nenašus jis pasamdė „vergaujančių tarnų“.26 Tai buvo vargšai emigrantai atidirbantys už skolą. Vašingtono plantacijose vyravo vienintelė monokultūra- tabakas. Plantatorius daug dėmesio ir vargo skyrė tabakui prižiūrėti. Tačiau jam nesisekė jo sėkmingai eksportuoti ir parduoti: Londono pirkliams įsiskolino 2000 svarų, o ir paties tabakas Anglijoje buvo pardavinėjimas mažesne kaina, nei kitų plantatorių. Tuo metu plantatoriai smarkiai priklausė nuo Anglijoje esančių kreditorių, kadangi, dažnai tabako pardavimo suma nepadengdavo visų išlaidų skirtų nuo tabako atplukdymo iki pardavimo. Kreditoriai suteikdavo paskolas su didžiulėmis paskolomis, kurias reikėdavo padengti iš kitų metų derliaus. Vašingtonas priklausė nuo vienos Anglijos įmones „Robertas Keris ir K◦“, kuria greitai ir nusivylė- prekės vėluodavo ir dažnai būdavo sugedusios, aukšti muitai. Vašingtonas patyręs daugiau nuostolių nei pelno atsisakė tabako auginimo. Jaunasis plantatorius nepasidavė ir ėmėsi kviečių kultūros. Ir laikui bėgant tapo svarbiausiu miltų tiekėju į Vest Indiją. Likusius laukus apsodino kukurūzais, kurie buvo skirti vergams ir gyvuliams maitinti. Iš Vest Indijos, kaip ir iš Anglijos mainais gaudavo įvairiausių maisto prekių, o svarbiausia, ko negaudavo iš Anglijos, eksportuodamas prekes į Vest Indiją, jis gaudavo pinigų. Kviečių ir kukurūzų auginimas nereikalavo daug darbo, todėl Vašingtonas ėmėsi dar vienos ūkio šakos- žuvininkystės. Įkūrė nedidelį žvejybos laivyną, dalį vergų pavertė žvejais. „sykus traukė dešimtimi, o silkes- šimtais tūkstančių“.27 Žvejyba Vašingtonui suteikė daug naudos: didžiąją dalį žuvies eksportuodavo į Vest Indiją, o likusią pardavinėdavo vasarą, pakeldamas kainas.Be klestinčių ūkio šakų, žuvininkystės ir kviečių kultūros auginimo, Vašingtonas ėmėsi ir audimo iš vilnonių ir medvilninių audinių, gamino odos gaminius. Ir čia pat, kolonijose, pardavinėdavo žymiai pigiau nei Anglijoje. Didelę dalį savo gyvenimo Vašingtonas domėjosi ir gyvulių veisimu. Vašingtonas poravo asilo patinus ir arklio pateles, taip išvesdamas mulų veislę. Ispanijos karalius, Vašingtonui padovanojo asilą, kurį Vašingtonas pavadino Karališka dovana ir panaudojo jį išvedant daug puikių mulų, taip pagerindamas veislę šalyje. Išvedęs mulus, Vašingtonas sumanė išvesti naują avių veislę. Čia reikėjo veislinių avių, o iš Anglijos jas išvežti buvo draudžiama,todel teko tenkintis jų palikuonimis. Fermoje gimė 200 ėriukų. Vašingtonas iš prigimties buvo dosnus, laisvai skolindavo pinigus, dažnai ir nesusigražindamas skolų. Tačiau kai kalba pakrypdavo apie žemę, jis tapdavo labai godus, čia dingdavo visas džentelmeniškumas Vašingtonas iš prigimties buvo dosnus, dažnai skolindavo pinigus, kartais net ir nesusigražindamas skolų. Padėdavo draugams, aukodavo pinigus mokykloms. Tačiau, kai kalba pakrypdavo apie žemę dingdavo visas dosnumas ir gerumas. „ Stebina energija, parodyta užgrobiant žemes, kaip stulbina liguistas potraukis nekilnojamam turtui.“28 1775 metais jam priklausė 25 tūkst. hektarų Merilande, Pensilvanijoje ir Virdžinijoje. „Žemės ūkis ir kaimo žaidimai [...]visa gyvenimą buvo mano mėgiamiausi dalykai ir puikiausiai tiko mano charakteriui“29 teigė Vašingtonas. Ir iš tiesų, pirmajam JAV prezidentui žemė buvo neapsakomai svarbi, nors iš jos ir nepraturtėjo. Iš to ką jam suteikdavo skirtingos ūkio šakos užtekdavo tik pragyvenimui. Tuo tarpu „žaidimų“ buvo įvairiausių- nuo kortų lošimo iki žirgų lenktynių ar medžioklės. 3. Santykiai su kitais žmonėmis a) Vergai Vašingtonui, kaip ir bet kokiam kitam Naujojo pasaulio gyventojui, vergai buvo ne žmonės, o daiktai. Pagal to meto ideologiją, jais reikia rūpintis taip pat kaip ir su savo ūkiu. Vašingtonas prižiūrėjo, kad vergai (priedas Nr.10) būtų pamaitinti, sveiki (vergams buvo paskirtas daktaras), kad jiems būtų suteikta pastogė, drabužiai, kai kurie buvo netgi mokomi rašyti ir skaityti. Vašingtono sekretorius, T. Lyras teigė, kad „plantacijos vergai buvo aprengti ir pamaitinti kaip gerai apmokami juodadarbiai“.30 Mirus kokiam vergui jis savo vedamame sąsiuvinyje pažymėdavo mirtį ir tos dienos nuostolį. Tiesa pasakius, Vašingtonas buvo kantrus savo vergams, iki mūsų dienų nėra išlikę faktų, kad Vašingtonas elgtųsi su jais brutaliai. Priešingai, savo testamente Vašingtonas pažymi, kad po mirties jo vergai taps laisvi. Tuo Vašingtono gerumas nesibaigė, jis niekada nebuvo atskyręs ir pardavęs kokio nors vieno šeimos nario. Jo santykiai su vergais buvo įprasti pagal to meto idealogiją- auklėjo diržu ir lazda. Vergai pradėdavo dirbti nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo, dirbdavo sunkiai. Patys vergai tiek kolonijinėje Amerikoje, tiek Maunt Vernone labai apsileisdavo: jie vogdavo, meluodavo, būdavo neatsakingi, tapdavo alkoholio mėgėjais. Yra išlikę duomenų, kad Vašingtonas kovodamas su paplitusiu alkoholizmu tarp jo vergų, sudarė su vienu tarnu sutartį, pasižadėdamas jam duoti „ keturis dolerius per kiekvienas Kalėdas ir tada jis galįs gerti keturias dienas ir naktis, du dolerius Velykoms-irgi tam pačiam tikslui, dar du dolerius per Trejybės dieną- „leidžiama gerti dvi dienas.“ Kitu laiku [...] neviršyti „gero gurkšnio rytą ir grogo porcijos per pietus ar vidudienį.““31 Vašingtonas manė, kad šalies vadas negali turėti vergu, tai buvo pirmasis žingsnis ties vergovės panaikinimo. Deja, jis taipogi manė, kad vergovė pati išnyks laikui bėgant, todėl nesiėmė jokiu pastangų. b) Moterys L. Inis savo rinktoje biografijoje pažymi, kad Vašingtonas buvo ištikimas savo žmonai. Tuo tarpu, Naidželas Kotornas savo knygoje leidžia sudaryti nuomonei, kad Vašingtonas buvo nepataisomas mergišius, ir pateikia sąrašą moterų su kuriomis miegojo Vašingtonas. „tarp jų Kiti Gryn, įžymi federalistė lusi Flaker Noks, armijos pašarų vyriausiojo tiekėjo generolo žmona Elizabeta Geits ,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!