Napoleonas – žmogus

vilniaus pedagoginis universitetas istorijos fakultetas visuotinės istorijos katedra Inesa Krasauskaitės Istorijos specialybės I kurso, I grupės studentė Napoleonas – žmogus Savarankiškas darbas Darbo vadovas Asist. A. Porutis Vilnius 2006 turinys Įvadas I. Napoleono Bonaparto jaunystė II. Prancūzų tautos valdovas 1. Pirmojo konsulo galybė 2. Imperatorius Napoleonas III. Moterys Bonaparto gyvenime 1. Santykiai su pirmąją žmona Žozefina 2. Napoleono meilė Marijai Valevskai 3. Antroji žmona – Marija-Luiza IV. Didžiojo karvedžio saulėlydis 1. Napoleonas Elbos saloje 2. 100 dienų valdymas 3. Šv. Elenos sala 4. Paslaptinga imperatoriaus mirtis Išvados Literatūra ir Šaltiniai Priedai Įvadas i. napoleono bonaparto jaunystė 1769 metų rugpjūčio 15 dieną Ajačo mieste, Korsikos saloje Leticija Ramolino savo vyrui, advokatui Karoliui Bonapartui padovanojo dar vieną sūnų. Tėvai jį pavadino Napoleonu. Jie tikriausiai net nepagalvojo, kad jų sūnus taps ,,<...> viena iš stipriausių ir garsiausių asmenybių, užfiksuotų žmogiškojo viešpatavimo metraščiuose‘‘1. Vaikystėje mažasis Napoleonas buvo niūrus, neramus ir uždaras berniukas. Dažnai įsiveldavo į muštynes, bet daugiausia gaudavo ne jis pats, o kiti peštukai. Taigi berniukai pradėdavo vengti Napoleono ir nepriimdavo į savo būrį. Tačiau atrodo, kad ir pats korsikietis netroško draugijos. 1779 metais tėvas abu savo vyresniuosius sūnus, Juozapą ir Napoleoną, atidavė į Oteno koledžą, Prancūzijoje, o tų pačių metų pavasarį mažasis Napoleonas buvo perkeltas į karo mokyklą Brieno mieste2. Taip dešimtmetis berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir pradėjo gyventi savarankišką gyvenimą. Ir mokykloje jis nepasikeitė: mažai su kuo bendravo, o su kuo kalbėdavo tai ir susipykdavo. Daugiau laiko ir dėmesio jis skyrė mokslams ir knygų skaitymui. O mokėsi Napoleonas išties puikiai, gerai išmoko Graikijos ir Romos istoriją, žavėjosi matematika ir geografija3. Knygų skaitymas buvo viena iš didžiausių būsimojo imperatoriaus aistrų. Galima daryti išvadą, kad Napoleonas turėjo būti labai išprusęs žmogus, gal ir todėl jam pavyko taip sėkmingai valdyti Prancūziją, sukurti tokią galingą imperiją. Tiek apsiskaitęs žmogus turėtų nesunkiai pacituoti vieną ar kitą dalyką, pasižymėti aštriu protu ir puikia atmintimi. Toks ir buvo Napoleonas teik jaunystėje, teik valdymo laikotarpiu. Dievas korsikiečiui nepagailėjo visko ko geriausio: ,,Dievas sutvėręs Napoleoną nuėjo pailsėti, daugiau Jam nebuvo ką veikti‘‘4. 1784 metais baigė mokyklą ir sumanė mokslus tęsti Paryžiaus karo mokykloje. Čia Napoleonui labai patiko, tačiau džiaugsmą aptemdė žinia, kad mirė tėvas. Taigi jaunajam karininkui teko grįžti namo ir imti šeimą į savo globą. Iš šio elgesio galima spręsti, kad Napoleonas buvo rūpestingas žmogus, jam rūpėjo šeima, ypač motina, kurią labai gerbė ir mylėjo. Po metų jaunasis korsikietis (žr. priedas nr. 1) stojo į kariuomenę paporučikio laipsniu ir greit išvyko į Valanso miestą. Čia tarnaudamas sunkiai gyveno, didesnę dalį algos siuntė motinai, sau tik pasilikdamas, kad užtektų prasigyventi5 . Tačiau Napoleonas niekada nesiskundė, jo viena iš gerųjų savybių buvo ta, kad jis niekam nesiskundė, ir nieko nekaltino. Kad ir kaip jam buvo sunku gyventi, Napoleonas nejautė niekam pavydo dėl geresnės padėties. Jis sakydavo: ,,Pavydas yra žemesnės padėties pripažinimas‘‘1. Kai kiti eidavo linksmintis, jaunasis paporučikas skaitydavo knygas. Labiausiai jį domino karo istorija, bet nemažai perskaitė ir filosofinių kūrinių, ir eilėraščių; žavėjosi ,,Jaunojo Verterio kančiomis“, skaitė Rasino, Kornelio ir Moljero raštus2. 1786 metais trumpam grįžo į tėvynę sutvarkyti tėvo paliktų ir nebaigtų reikalų. Tai užtruko dvejus metus. 1788 metais grįžo į pulką ir pasitraukė į Oksono miestą. Čia jam teko pabuvoti ir areštinėje, kur radęs seną teisės rinkinį (romėnų teisė) perskaitė. Šį rinkinį jis atsiminė ir po 15 metų, kai rengė kodeksą3. Tada Napoleonas nustebino savo puikia atmintimi. Kaip rodo šis atvėjas korsikietis neleisdavo laiko veltui, negalėdavo sėdėti tuščiai. Tai patvirtina ir jo pasakyta mintis: ,,Kiekviena jaunystėje prarasta laiko valanda yra nesėkmės galimybė ateityje‘‘4. Gal ir dėl to jis tiek daug pasiekė. Tiek daug perskaitęs, Napoleonas pats imasi plunksnos ir parašo nedidelį traktatą ,,Apie bombų mėtymą“5. Rašė lengvai ir greitai, mintys liejosi laisvai. Galbūt Bonapartas būtų tapęs puikiu rašytoju, bet likimas paskyrė jam svarbesnį ir įdomesnį užsiėmimą – valdyti Prancūziją ir kelti baimę Europai. 1789 metais kilo revoliucija, kuriai Napoleonas pritarė. Grįžo į Korsiką ir išbuvo iki 1793 metų. Aktyviai dalyvavo Paoli vadovaujamame korsikiečių laisvės kovų sąjūdyje., tačiau iškilus konfliktui tarp revoliucinės vyriausybės ir Paoli, atsiskyrė nuo jo6. Bonapartas su šeima buvo priverstas bėgti iš tėvynės. Taigi prasidėjo sunkūs laikai. Jaunajam kapitonui (Napoleonas ką tik buvo gavęs šį laipsnį) teko vienam išlaikyti motiną, brolius ir seseris7. Kad ir kokia būtų sunki našta, kapitonas nepalūžo. Atsiskleidžia dar viena jo gera savybė – stiprybė. 1793 metais pasižymėjo Tulono apsupime ir gavo brigados generolo laipsnį. Tas laimėjimas Bonapartui iki gyvenimo pabaigos išliko ypatingas. Tada jis pirmą kartą buvo pastebėtas. Nuo tada prasidėjo Napoleono kopimas karjeros laiptais. 1795 metais sutriuškino rojalistų sukilimą Paryžiuje, už tai paskirtas divizijos generolu ir vyriausiuoju kariuomenės vadu Italijoje. Artėjo vandemjero 13 – oji. Sukilėliai patraukė prie Konvento, juos numalšinti buvo pasiųsta Bonaparto artilerija. Jis siekė pergalės bet kokia kaina ir visada laikėsi šios taisyklės. Kovėsi be jokio gailesčio: ,,Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus. Nemanykite, kad aš neturiu jautrios širdies, kaip kiti. Aš net gana geras žmogus. Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti, ir ji dabar nė nevirptelėja‘‘1. Tai rodo, kad Napoleonas daugiau vadovavosi protu, nei širdimi. Bonapartas manė, jei parodysiąs savo gerą širdį, žmonės jį laikys silpnu, neturinčiu narsumo ir drąsos, o to Napoleonas negalėjo leisti: ,,Žmonės be drąsos ir narsumo yra tik daiktai‘‘2. Korsikietis nenorėjo būti tik daiktu, norėjo palikti pėdsaką gyvenime, todėl vadovavosi daugiau protu. Kaip žinome jis paliko pėdsaką ne tik savo gyvenime, bet daugelio šalių istorijoje. Taigi pasiekęs laimėjimą vandemjero 13 – ąją, Napoleonas Bonapartas tapo žinomas visuose visuomenės sluoksniuose. Per kitus keturis metus generolas Bonapartas surengė kelis sėkmingus žygius į Italiją ir Egiptą. ,,Sėkmė daro vyrus didžius‘‘3, ir iš tikrųjų Napoleonas tapo didžiu vyru, žmonės jį pamėgo dėl jo ramumo, drąsumo ir narsumo. Prancūzija buvo parklupdyta prieš generolą, o jam patiko būti gerbiamam ir visų mylimam, ištvėrus vaikystėje tiek patyčių ir nuoskaudų. Prasidėjo naujas generolo gyvenimo etapas, kai jis taps žinomas, kaip Prancūzijos konsulas ir visagalis imperatorius. Vieni žmonės jo vardą tars su pagarba, kiti su paniekos gaidele. ii. Prancūzų tautos valdovas 1. Pirmojo konsulo galybė 1799 – 1804 metais Napoleonas Bonapartas buvo Prancūzijos konsulas. Per šiuos metus jis visokiais būdais stengėsi įtvirtinti savo valdžią. Buvo puikus diplomatas, žinojo kur reikia eiti į kompromisus, kur sudaryti paliaubas, o kur kantriai laukti1.Tik šitaip Napoleonui pavyko sukurti galingą valstybę. Įvairumo dėlei galime pažiūrėti konsulo dienotvarkę, kuri iš tiesų buvo įdomi, kaip ir pati asmenybė. Labai daug informacijos apie tai pateikia savo atsiminimuose Napoleono kamerdineris Konstanas2. Taigi kiekvieną rytą kamerdineris 7 val. įžengdavo į kambarį ir imperatorius visada paklausdavo, koks tą dieną oras. Išgėręs karšto nealkoholinio apelsinmedžio lapų užpilo, eidavo į vonią. Kol maudydavosi, klausydavosi savo sekretoriaus, kuris skaitydavo laikraščius. Išlipęs iš vonios nusiskusdavo, išsivalydavo nagus ir apsirengdavo. Apranga turėjo būti iš geros kokybės medžiagos ir neturėjo būti ankšti. Tada ateidavo daktaras apžiūrėti konsulo ir lygiai 9 val. Napoleonas išeidavo iš kambario. Jis buvo labai punktualus, gal kiek per daug. Pasak kamerdinerio, Bonapartas lūkuriuodavo prie durų dvi ar tris minutes ir tik tada, kai laikrodis išmušdavo devynias konsulas praverdavo savo apartamentų duris. Dažniausiai pusryčiaudavo vienas, ir valgymas truko 8 – 10 min. Pirmenybę teikdavo pirštams, o ne šakutei ar šaukštui. Kiekvieną trečiadienį dalyvaudavo Ministrų tarybos posėdžiuose. Kiekvieną savaitę vykdavo ir į medžioklę, bet ne todėl, kad ją mėgo , o todėl, kad norėjo pasimankštinti. Kartą per savaitę bibliotekininkas Barbje atnešdavo naujų knygų. Nesudominusias Napoleonas mesdavo ant grindų, ar į ugnį, o patikusias atsidėdavo paskaityti vėliau. Pietaudavo 18 val. kartu su žmona, o sekmadieniais – su visa šeima. Po pietų išgerdavo puodelį kavos. Kartais, kai būdavo geras oras išvykdavo pasivažinėti karieta. Guldavo nepunktualiai iki 2, 3, 4 val. ryto. Dažnai dirbdavo naktimis. Iš šios taip, galima sakyti, dienotvarkės, galime nemažai, ką pasakyti apie didįjį karvedį. Napoleonas nemažai skyrė dėmesio higienai. Buvo labai punktualus ir vertino punktualius žmones, nervindavosi, kai susitarusieji pasimatyti, vėluodavo. Taip pat vertino geras knygas. Rašytojai siųsdavo konsului savo parašytus kūrinius, vieni nudžiugdavo ir jausdavosi pagerbti, kai Napoleonas perskaitydavo jų knygas, kiti jausdavosi nuskriausti ir neįvertinti, kada sužinodavo, kad pirmasis konsulas įmetė jų, taip sunkiai parašytus darbus į ugnį. Penkis metus Napoleonas buvo konsulu. Per ta laiką jis nemažai padarė reformų, kurios Prancūziją pavertė monarchija. Šalies priešai, o tiksliau Napoleono, niekaip nesugebėjo nuversti konsulo ir paimti valdžią į savo rankas. Bonapartas buvo per daug galingas. Tai koks gi buvo tas konsulas, kuriam pavyko sukurti tokią stiprią valstybę? Taigi panagrinėkime jo charakterio bruožus. Visų pirma, Napoleonas kaupdavo žinias, kad būtų galima vėliau jas panaudoti1. Kai pakliūdavo į nepažįstamą vietovę, tyrinėdavo ją, o paskui prireikus galėdavo pritaikyti situacijoje. Čia dar kartą patvirtinama, kad Bonapartas turėjo puikią atmintį. Antra, konsulas išklausydavo visus, bet lemiamą sprendimą padarydavo pats2. Tai rodo, kad jam rūpėjo kitų žmonių nuomonė ir jis mokėjo jas išklausyti. Trečia, Napoleono galva buvo pilna minčių ir jis niekada nestokojo idėjų3. Visada žinojo, ko reikia valstybei. Ketvirta, buvo santūrus ir įniršęs puikiai valdydavosi4 , pratrūkdavo tik ekstremaliose situacijose. Penkta, pirmasis konsulas mėgo tvarką ir discipliną, pats buvo tvarkingas ir jį supantiems žmonėms kėlė didelius reikalavimus5. Dar viena savybė, galbūt padėjusi jam kurti valdžią buvo ta, kad jis žinojo savo vertę ir nesipuikuodavo bei nedemonstruodavo savo pranašumo6. Ir dar vienas dalykas, Napoleonas labai mylėjo Prancūziją ir norėjo jai tik gero, jis net galėjo paaukoti sostą šalies labui. Tai tik maža dalis jo savybių padėjusių sukurti monarchiją ir ją sėkmingai valdyti. Čia tik paminėtos gerosios Napoleono savybės, reiktų neužmiršti, kad jis ir žmogus ir kaip kiekvienas mirtingasis turėjo neigiamų savybių ir ydų. Viena iš tokių didžiausių blogybių buvo ta, kad konsulas nelabai pripažindavo savo klaidas7. Taip pat konsulas nepatikliai žiūrėjo į istorijos mokslus, nors pats puikiai išmanė Antikos istoriją. Baudė tuos, kurie rašė apie revoliucijos laikotarpį8. Dažnai kartodavo: ,,Istorija – tai aš‘‘9. Tai turėtų reikšti, kad žmonėms nereikia domėtis istorija, nes jis pats ją atstoja. Iš tiesų Napoleonas Bonapartas buvo galingas konsulas, visą Prancūziją laikė savo rankose, bet kuo daugiau turėjo tuo daugiau norėjosi. Netrukus pirmasis konsulas tapo imperatoriumi. 2. Imperatorius Napoleonas ,,1804 metų gruodžio 2 dieną Paryžiaus katedroje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas‘‘1. Tai buvo įsimintinas įvykis, ne tik Napoleonui, bet ir visai Prancūzijai. Karūnavimo ceremoniją turėjo atlikti popiežius Pijus VII, jis turėjo uždėti karūną ant būsimojo imperatoriaus galvos. Bet atsitiko netikėtas dalykas: Napoleonas stvėrė karūną popiežiui iš rankų ir pats užsidėjo sau ant galvos2. Tai buvo staigmena visiems susirinkusiems: Bonapartas pats save karūnavo. Dabar jau visko galima tikėtis iš imperatoriaus, tai nenuspėjamas žmogus. O tokiu savo poelgiu Napoleonas norėjo parodyti, kad tos karūnos jis vertas. Imperatorius buvo per daug išdidus, kad ką nors priimtų iš kitų rankų, juo labiau iš popiežiaus, kuris vadovavo bažnyčiai, kurios Bonapartas nelabai mėgo ir gerbė. Pagaliau Napoleonas Bonapartas tapo imperatoriumi. Šio džiaugsmo negalėjo nuslėpti nei jis pats, nors būdavo dažniausiai santūrus, nei karūnuota jo žmona Žozefina. Bet kaip ir anksčiau, iii. moterys bonaparto gyvenime 1. Santykiai su pirmąja žmona Žozefina Žozefina de Boharnė, kreolė (žr. priedas nr. 3) kilusi iš Martinikos salos, buvo ištekėjusi už vikonto Aleksandro de Boharnė. Tačiau 1794 metais buvo giljotinuotas ir paliko žmoną su dviem vaikais, Eugenijumi ir Hortenzija. Žozefina liko visiškame skurde. Reikėjo išlaikyti vaikus, o pinigų, kuriuos ji taip mėgo leisti, trūkdavo net patiems būtiniausiems dalykams1. Todėl ji bandė visais būdais įsitvirtinti Prancūzijos aristokratijoje. Gerų manierų mokėsi iš salonų damų. Vieno tokio salone apsilankymo metu vikonto našlė pamatė savo būsimąjį vyrą. ,,Įėjusi į pokylio salę Žozefina pamatė, kad Baro (tuometinis jos meilužis) kalbasi su kažkokiu nuskurusiu generolu‘‘2 . Jai atrodė, kad Napoleonas visiškai netinka prie šios puošnios aplinkos. Žozefina pavadino generolą ,,batuotu katinu‘‘3. Taigi, ne kokį įspūdį paliko Napoleonas gražiajai kreolei. O pačiam Napoleonui našlė krito į akį. Antrasis ir lemtingas susitikimas įvyko konsulo kabinete. Tada Bonapartas įsakė nuginkluoti paryžiečius, buvo paimtas ir vikonto de Boharnė špaga. Jo sūnus Eugenijus atėjo pareikalauti, kad konsulas grąžintų vienintelį tėvo atminimą. Napoleonui patiko šis drąsus berniukas, kuris taip mylėjo tėvą4. Špagą grąžino, o už tai Eugenijaus motina atėjo padėkoti. Tada konsulas galutinai susižavėjo Žozefina ir pamilo ją. Žozefinos de Boharnė namuose, Napoleonas buvo dažnas svečias. Aukštuomenė pastebėjo užsimezgusį romaną ir laukė, kuo tai baigsis. Žozefina tik naudojosi pirmuoju konsulu, nes jis užėmė aukštas pareigas visuomenėje ir buvo labai turtingas. O pats Bonapartas kreolę buvo įsimylėjęs iki ausų. Apie jo begalinę meilę galime spręsti iš mylimajai rašytų aistringų laiškų: ,,Atsikėliau galvodamas tik apie Tave. Atsiminimai nenori dingti iš galvos. Saldžioji, nuostabioji Žozefina, kokį savotišką įspūdį Tu darai mano širdžiai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!