Dokumentinio filmo „Neįgaliųjų stovykla“ („Crip Camp“) analizė

Dokumentiniame filme „Neįgaliųjų stovykla“ („Crip Camp“) pasakojama apie Katskilyje, esančiame pakeliui iš Niujorko į Vudstoką, veikusią „Jened“ vasaros stovyklą. Joje atostogaudavo įvairių įgimtų ir įgytų negalių turintys paaugliai (įgimta stuburo smegenų išvarža (spina bifida), įvairios cerebrinio paralyžiaus formos, poliomielitas, kurtumas, aklumas ir kt.). Matant žmones, turinčius sutrikusią judėjimo funkciją, pirmiausiai pastebima patekimo į pastatus/transporto priemones problema (pav. laiptai – kai nėra kito, neįgaliesiems pritaikyto įvažiavimo, nebelieka galimybės patekti į pastatą ir t.t.). Tačiau filmas vaizdžiai atkreipia dėmesį į stereotipus susijusius su negalia, į daug gilesnes ir skaudesnes problemas, ir ne tiek pačių neįgaliųjų, kiek visuomenės. Fiziniai, socialiniai ir kognityviniai filmo dalyvių sunkumai glaudžiai susiję tarpusavyje ir kartais vienas su kitu persipina. Taip fiziniai dalyvių sunkumai įtakoja jų socialinę atskirtį, dalinai – socialinę diskriminaciją. Kine tai iliustruoja momentas, kai iškylos metų neįgaliems stovyklautojams neleidžiama įeiti i kavinę, nes jų išvaizda nemaloni kitiems kavinės lankytojams. Taip pat Judy Heumann – vienos iš pagrindinių filmo herojų vaikystėje dėl fizinių sunkumų patirta socialinė atskirtis (dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų negalėjo su kitais vaikais lankyti mokyklos) turėjo įtakos jos kognityviniam vystymuisį. Juodaodis „Jened“, vasaros stovyklos auklėtojas, palygino neįgaliųjų žmonių diskriminaciją su rasine segregacija. Paradoksalu, bet vienas iš filmo kūrėjų, teatro ir kino garso režisierius, Jimas LeBrechtas, pats nuo gimimo būdamas neįgalus, stovykloje patyrė psichologinių sunkumų, besimokydamas valstybinėje mokykloje jis niekada anksčiau nebuvo matęs tiek neįgalių žmonių vienoje vietoje. Tyrimai rodo, kad daugelio neigiamų jausmų ir reakcijų į žmones, turinčius negalią, šaknys – tiesiog jų nepažinimas ir iš to kylančios išankstinės nuostatos, įsivaizdavimai. Radikalaus judėjimo už neįgaliųjų teises lyderės, kartu su kitais aktyvistais organizavusios protestus, privertusius JAV politikus 1990 m. priimti negalią turinčių amerikiečių teises įtvirtinantį įstatymą, Judy Heumann filme pasakyti žodžiai: “Jei turiu jaustis dėkinga už prieinamą tueletą , ar aš kada nors būsiu lygi bendruomenėje?” – tik dar kartą patvirtina, kad negalią turintys žmonės susiduria su daugybe kliūčių, kai nori pasinaudoti paslaugomis, kurias mes, negalių neturinti visuomenė, jau seniai priimame kaip savaime suprantamas, pavyzdžiui: sveikatos priežiūros, švietimo, įdarbinimo, naudojimosi transporto priemonėmis ir kt. Kaip rodo filmas, kovos už neįgaliųjų teises judėjimo esmė – draugystė ir solidarumas, kiekvieną sėkmingą šio judėjimo žingsnį lemiantys tvirti ryšiai su bendruomene siekiant sėkmės. Vienos iš pagrindinių šio filmo herojų Denisės stovyklos palyginimas su Utopija, sustiprina kitų paauglių, kartais sunkiai suprantamų dėl sutrikusios kalbos, pasakojimus, apie visiškai priešingą neįgalių vaikų gyvenimą už stovyklos ribų. Vaikai pasakojo, kad dauguma pažystamų, šeimos narių, ar šiaip sutiktų žmonių, nepaisydami lygiateisiškumo principo, dažnai ima jiems pataikauti, perdėtai siūlyti pagalbą. Patys neįgalieji tuomet jaučiasi nejaukiai – jie nelaukia gailesčio, o prašo tik pagarbos ir pripažinimo. Stovyklaudami paaugliai patyrė, koks galėtų būti pasaulis, ir tai juos paskatino keistis, patikėti savimi ir savo jėgomis, tapti aktyvistais ir bendruomenės organizatoriais. 2014 m. gruodžio 3 d. - Tarptautinę neįgalių žmonių dieną Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo kalboje pasakė: - „Požiūris į neįgaliuosius atspindi visuomenės brandą. Privalome mažinti neįgaliųjų socialinę atskirtį, stiprinti toleranciją ir nesitaikstyti su diskriminacijos, abejingumo apraiškomis". Praėjo 8 metai, bet ir šiandien neįgaliųjų socialinė atskirtis vis dar aktuali tema. Diskriminacijos problemų sprendimui šalyje, yra itin svarbu suprasti diskriminacijos lygmenį (Okunevičiūtė Neverauskienė, 2011). Pagal Eurobarometro apklausos rodmenis, Lietuvos diskriminacijos lygis itin viršija Europos sąjungos vidurkį (Grigaitė – Mockevičienė, 2020). Taip pat, nors ir Lietuvos teisinė sistema neįgaliųjų atžvilgiu užtikrina jų lygias teises darbo rinkoje, faktiškai neįgalieji darbo rinkoje vis dar susiduria su diskriminacija (V. Dambrauskaitė, 2014). Dėl šių priežasčių galima daryti prielaidą, jog diskriminacijos problemos Lietuvoje tiek neįgaliųjų, tiek kitų socialinių grupių tarpe – turėtų būti sprendžiamos aktyviau. Kaip sakė filmo dalyvė Denisė, elektriniai vežimėliai išsprendė dalį sunkumų žmonių su judėjimo negalia, tačiau svarbiauisas dalykas – visuomenės požiūris į neįgalius žmones, menkai tepakito. Reikėtų pridurti, kad nemažiau svarbus ir kitas šių pokyčių sėkmės aspektas – pačio neįgalaus žmogaus pažiūris į savę. Ar filmo dalyvių vietoje mano elgesys būtų panašus ar kitoks, nesiimu modeliuoti, nes situacija yra fikcinė, o moraliniai sprendimai gali būti įtakoti daugelio kintamųjų rodiklių, kurie filme nebuvo parodyti. Socialinis klipas apie požiūrį į žmones, turinčius psichikos ar proto negalią https://www.youtube.com/watch?v=c68L_kgtbbM&ab_channel=Institucin%C4%97sGlobosPertv arka Šaltiniai: N. Okunavičiūtė Neverauskienė, 201. “Diskriminacijos apraiškos: aktuali būklė bei tendencijos antidiskriminacijos srityje Lietuvoje.” . Filosofija. Sociologija. 22 (2), p. 115–128 (online)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!