Diskriminacija dėl neįgalumo Lietuvoje ir užsienyje

Įvadas Žmonių diskriminavimas dėl neįgalumo yra visuotinė problema, besireiškianti įvairiomis formomis (tiesioginė diskriminacija, netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas / įžeidinėjimas, smurtas) ir prak­tiškai visose gyvenimo sferose. Diskriminavimą dėl neįgalumo gali patirti bet kokio neįgalumo žmonės -kiekvienas mūsų. Tačiau šiam reiškiniui Lietuvos mokslininkai vis dar skiria per mažai dėmesio. Su diskriminavimu dėl neįgalumo būtina kovoti, nes jo paplitimo mastas ir padarinių pobūdis kelia grėsmę žmonių gerovei ir visuomenės socialinei ekonominei raidai. Diskriminacija dėl neįgalumo gali sumažinti tam tikrų kategorijų žmonių (jaunų ir neįgalių žmonių, tėvų grįžtančių iš vaiko priežiūros atostogų) užimtumo galimybes, riboti darbuotojų profesinių gebėjimų, darbo potencialo ir patirties visa­pusišką atsiskleidimą ir įvertinimą. Diskriminavimas dėl neįgalumo gali turėti neigiamų pasekmių žmogaus savigarbai, motyvacijai veikti, pajamoms, sveikatai, socialiniam statusui, ir galiausiai prisidėti, kad žmogus būtų nustumtas į socialinę atskirtį. Darbo aktualumas grindžiamas šiomis prielaidomis: • reiškinio visuotinis paplitimas ir daugialypės jo raiškos formos; • neigiamos diskriminavimo dėl neįgalumo socialinės, ekonominės ir psichologinės pasekmės; menkas Lietuvos mokslininkų dėmesys, skiriamas diskriminavimui dėl neįgalumo.1 Problemos analizė. Susidūrus šiuolaikinei visuomenei su nuolat didėjančiu neįgalių asmenų nedarbu , valstybės vis didesnį vaidmenį skiria efektyvių teisinių priemonių ieškojimams šiai problemai spręsti. Tarptautinė darbo organizacija (toliau TDO), kuri numato tarptautinę politiką ir kuria programas, siekdama padėti gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas visame pasaulyje, taip apibrėžia valstybinių neįgalių asmenų įdarbinimo tarnybų pagrindinę funkciją – „kai yra būtina bendradarbiaujant su kitomis atitinkamomis valstybinėmis ir privačiomis institucijomis - laiduoti pagal galimybes geriausią darbo rinkos organizavimą, kaip sudėtinę nacionalinės programos dalį pasiekti ir išlaikyti visišką užimtumą bei plėtoti ir naudoti gamybos išteklius“. Tačiau šalia valstybinių neįgalių asmenų įdarbinimo tarnybų kuriasi ir sėkmingai vystosi privačios, kurios Lietuvoje pradėjo steigtis tik po nepriklausomybės atkūrimo, nors kitose pasaulio valstybėse egzistavo jau žymiai anksčiau ir turi nemažą praktiką. Tai nauja sritis Lietuvos darbo rinkoje. TDO pateikia tokį privačių neįgalių asmenų įdarbinimo tarnybų apibrėžimą – t.y. bet koks fizinis ar juridinis asmuo, nepriklausantis nuo valstybinės valdžios įstaigų, teikiantis vieną ar daugiau šių darbo rinkos paslaugų: • su įdarbinimu susijusių prašymų parinkimo paslaugos; • darbuotojų neįgalių asmenų įdarbinimo paslaugos, tikintis, kad jie taps prieinami trečiajai šaliai, fiziniam ar juridiniam asmeniui; • kitos su darbo ieškojimu susijusios paslaugos, kurias nustato kompetentinga valdžios įstaiga, pasitarusi su dauguma darbdavius ir darbuotojus atstovaujančių organizacijų. Visuomenės informuotumas apie valstybinių neįgalių asmenų įdarbinimo tarnybų veiklą Lietuvoje didelis, o tuo tarpu apie privačių neįgalių asmenų įdarbinimo tarnybų veiklą, išskyrus, kad pastarosios egzistuoja ir teikia neįgalių asmenų įdarbinimo tarpininkavimo paslaugas, daugiau nieko nežinoma. Taip pat ir kompetentingos valdžios institucijos, atsakingos už darbo rinkos politikos formulavimą bei kontrolę, apie privačių neįgalių asmenų įdarbinimo tarnybų, tarpininkaujančių įdarbinant Lietuvoje, veiklą, negauna jokios ataskaitos, kadangi jos neįpareigotos teikti informacijos apie įgyvendintą veiklą. Tarpininkaujančios įdarbinimui užsienyje teikia bendro pobūdžio informaciją apie teikiamas tarpininkavimo paslaugas, tačiau detalesnė informacija apie jų veiklą neskelbiama. Dar mažiau žinoma apie užsienio valstybių patirtį bei numatomą strateginę kryptį, sąlygojančią būtent privačių neįgalių asmenų įdarbinimo tarnybų veiklą. Hipotezė. Siekiant didinti užimtumo galimybes, labai svarbu išanalizuoti neįgalių asmenų įdarbinimo tarnybų veiklos teisinius pagrindus bei jų tobulinimo galimybes, bendradarbiavimo tarp valstybinių ir privačių neįgalių asmenų įdarbinimo tarnybų teisinius pagrindus. Darbo tikslas – ištirti neįgalių asmenų įdarbinimo veiklos teisinio reguliavimo ypatumus bei jo tobulinimo galimybes Europos šalyse, išanalizuoti Lietuvos neįgalių asmenų įdarbinimo tarnybų veiklą ir rezultatus ir parengti pasiūlymus jos plėtojimui bei tobulinimui. Darbo uždaviniai. 1. Išanalizuoti pagrindines tarptautinių dokumentų nuostatas, reglamentuojančias neįgalių asmenų įdarbinimą ir diskriminacija dėl neįgalumo. 2. Apibrėžti, kaip teisiškai vystoma Lietuvos darbo biržos bei privačių neįgalių asmenų įdarbinimo tarnybų veikla. 3. Kokie yra praktiniai neįgalių asmenų įdarbinimo teisinio reguliavimo veiklos rezultatai, pasekmės bei tokio reguliavimo problemos. 4. Kokia neįgalių asmenų įdarbinimo teisinio reguliavimo tarnybų veiklos patirtis užsienio šalyse, kokios numatomos tendencijos, prognozės bei tobulinimo galimybės galėtų būti aktualios Lietuvai. Darbe pabrėžiama, kad valstybinės ir privačios neįgalių asmenų įdarbinimo tarnybos teikia skirtingas paslaugas ir savo veikla papildo viena kitą, taip pat atkreipiamas dėmesys į nepakankamą privačių neįgalių asmenų įdarbinimo paslaugų reglamentavimą. Tyrimo metodai. Suformuluota mokslinė problema buvo sprendžiama naudojant teisės aktų bei mokslinės literatūros sisteminės analizės logika. Taip pat buvo naudotas lyginamasis bei istorinis tyrimo metodas. 1. Diskriminacijos dėl neįgalumo Lietuvoje ir užsienyje probleminiai aspektai 1.1.Lygių galimybių - nediskriminavimo užtikrinimo aktualumas Lygių galimybių visiems visuomenės nariams užtikrinimo klausimas iškilo šiuolaikinėje visuome­nėje dėl kelių priežasčių: viena vertus, lygių teisių įgyvendinimas yra būtina demokratiškos, humaniš­kos ir saugios visuomenės kūrimo prielaida, kita vertus, poreikis užtikrinti skirtingo neįgalumo visuome­nės narių lygias teises yra tiesioginė visuomenės demografinio negalės slogos proceso išdava. Šiuo metu lygybės principo taikymas bei apsauga nuo diskriminacijos yra pripažintos globalinio lygio problemomis, trukdančiomis kurti darnią ir visiems saugią visuomenę. Vienas iš pagrindinių Jung­tinių Tautų tikslų yra ugdyti visuotinę pagarbą žmonių teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir skatinti jų laikytis visus nepaisant jokių skirtybių. „Bent vieną grupę ar pavienį žmogų lyties, tautybės, rasės, neįgalumo ar kitokiu aspektu diskriminuojanti ir, dar blogiau, šito net nesuvokianti visuomenė nėra nei tolerantiška, nei demokratiška. Imituoti toleranciją ir demok­ratiją nėra sunku, gerokai sunkiau yra iš tikrųjų būti tolerantiškiems ir demokratiškiems. Tolerancija yra ne tuščias garsas ar burtažodis, o savo esme dvasinio aristokratizmo, kilnumo, nelengvo mokymosi ir nuolatinio sunkaus darbo reikalaujanti praktika, atpažįstant! pagarbos vertą žmogų kiekviename ir kiekvienoje." Prof. L. Donskis. Ypatingas dėmesys būtinas diskriminavimui dėl neįgalumo vienoje pamatinių gyvenimo sričių -darbo rinkoje. Pastaruoju metu pasaulio mokslinėje literatūroje (Sandeli, 1987; Bass et all, 1993; Hemphill and Haines, 1997; Noon and Ogbonna, 2001; Gregory, 2003; Dipboye and Colella, 2005; Macnicol, 2006 ir kt.) nemažai atlikta tyrimų diskriminavimo darbo vietoje ir esant darbo santykiams tema, siekiant suprasti šio reiškinio kilmę, veiksnius, raišką, mechanizmus ir veiksmingas kovos su diskriminacija priemones. S. E. Rix (2005, p. 13) nuomone, „diskriminacija dėl neįgalumo lieka grėsmin­ga neįgalumo gyventojų užimtumo kliūtimi". Daugelis pasaulio tyrėjų (Meenan, 2005; Rix, 2005; Shore and Goldberg, 2005) pastebi, kad, nepaisant priimtų antidiskriminacinių įstatymų, diskriminavi­mas dėl įvairiausių požymių išlieka realia ir grėsminga mūsų gyvenimo dalimi. Diskriminacija dėl neįgalumo pasireiškia tiek šalyse, turinčiose antidiskriminacinius įstatymus (pvz., JAV1, Kanada2 , Australi­ja3, Naujoji Zelandija4, Didžioji Britanija5 ir kt.), tiek jų neturinčiose. Tai opi problema reika­laujanti ne vien ir ne tiek sukurti teisinę bazę, kiek pakeisti požiūrį (tiek darbdavių, tiek pačių dirbančių­jų. Ar būtina kovoti su diskriminavimu dėl neįgalumo ir atitinkamais neįgalumo normų, stereotipų, iš­ankstinių nuostatų bei netolerancijos požiūriais, ideologiškai grindžiančiais diskriminavimo veiksmus? Diskriminavimo dėl neįgalumo fenomeno pažinimas bei pastangos su juo kovoti yra dedamos laiku ir la­bai prasmingos, nes: pirma, pasaulyje pripažįstama visuotinai paplitus diskriminavimą dėl neįgalumo, antra, darbo veikla (greta vartojimo), kuriame diskriminacija labiausiai paplitusi, apima didžiąją dalį su­augusio žmogaus gyvenimo, trečia, demografiškai brandžioje kelių kartų visuomenėje yra pakankamai daug įvairaus neįgalumo ir gebėjimų žmonių, galinčių prisidėti kuriant socialinę ekonominę gerovę, tad būtina rasti naują kartų pusiausvyrą. Kai kurių neįgalumo grupių netoleravimas, išankstinis nuvertinimas bei jų socialinės atskirties sisteminis konstravimas yra ne tik žalingas visuomenės ekonominei plėtrai, bet ir nesuderinamas su darnios, demokratinės visuomenės plėtra. 1.2. Diskriminacijos dėl neįgalumo samprata Prieš aptariant vienos diskriminavimo rūšių - diskriminavimo dėl neįgalumo - ypatumus, turime apibrėžti tiriamos sąvokos turinį. Lietuvos mokslinėje literatūroje diskriminacijos temai esant menkai išplėtotai, esame įpratę vadovautis tiesiog Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatyme pateiktais apibrėžimais. Jie yra teisiniai. „Tiesioginė diskriminacija - elgesys su asmeniu, kai dėl jo neįgalumo, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų taikomos prastesnės sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, išskyrus šiuos įstatymų numatytus atvejus: • apribojimus dėl neįgalumo; • reikalavimą mokėti valstybinę kalbą; • draudimą dalyvauti politinėje veikloje; • dėl pilietybės taikomas skirtingas teises; • specialias priemones sveikatos apsaugos, darbo saugos, užimtumo, darbo rinkos srityje, siekiant neį­galiesiems sukurti ir taikyti integraciją į darbo aplinką garantuojančias ir skatinančias sąlygas bei galimy­bes; • specialias laikinąsias priemones, taikomas siekiant užtikrinti lygybę ir užkirsti kelią lygių galimybių pažeidimui dėl neįgalumo, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsiti­kinimų; • kai dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tam tikra žmogaus savybė yra įprastas ir lemiantis profesinis reikalavimas, o šis tikslas yra teisėtas ir reikalavimas yra tin­kamas. Netiesioginė diskriminacija - veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant gali atsirasti, atsiranda ar galėtų atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas tam tikro neįgalumo, tam tikros lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų asmenims. Priekabiavimas - nepageidaujamas elgesys (diskriminacija), kai dėl neįgalumo, lytinės orientacijos, ne­galios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Nurodymas diskriminuoti dėl asmens neįgalumo, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklau­somybės, religijos ar įsitikinimų yra diskriminacija, apibrėžta šio straipsnio 3 dalyje [Tiesioginė diskriminacija]."6 Juridinė - įstatymų kalba yra specifinė ir ne kiekvienam gyventojui suprantama tiek, kad jis galėtų aiškiai suvokti reiškinio esmę bei adekvačiai suprasti konkrečias kasdienio gyvenimo situacijas, kuriose gal būt buvo, o gal ir nebuvo diskriminavimo apraiškų. Todėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba reguliariai siekia skleisti teisinę informaciją reng­dama ir pateikdama būtiną informaciją glaustai ir vaizdžiai, kad ji būtų prieinama įvairiausio išsila­vinimo žmonėms. Pavyzdžiui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išleistame leidinyje „Trumpai apie lygias galimybes" (2006, 3 p.) diskriminacija apibūdinama kaip „neteisingas elgesys, kuomet yra apribojamos ar atimamos žmogaus teisės". Nagrinėjant reiškinį sociologiniu požiūriu, esminiu tampa sociologinis reiškinio apibrėžimas. Nekeliant tikslo išnagrinėti visą apibrėžimų įvairovę, čia paminėsime tik tipiškiausius. Vienas užsienio sociologinėje literatūroje aptinkamų diskriminacijos apibrėžimų atkreipia dėmesį į diskriminavimo požymius ir šio reiškinio aksiologinį aspektą (nepateisinamas / pateisinamas elgesys): „diskriminacija yra nevienodas elgesys su žmonėmis, grindžiamas pastarųjų asmeninėmis charakteristikomis, pvz. amžiumi, lytimi, lytine orientacija, etniniu ar fiziniu identitetu. Paprastai diskriminacija suvokiama kaip asmeniui nepalankus elgesys, tačiau diskriminacija gali įvykti ir siekiant palankesnių sąlygų tam tikrai grupei" (Drislane, Parkinson, 2006). Kitas apibrėžimas netiesiogiai apibūdina tokio.elgesio su žmonė­mis kilmę: „diskriminacija yra asmenį iš visumos išskiriantis elgesys arba požiūris, grindžiamas so­cialiai konstruojamais grupės, klasės, arba kategorijos, kuriai jis priklauso, bruožais, p ne jo paties as­meniniais gebėjimais ir nuopelnais" (Random House, 1997). Vadinasi, remiantis apibrėžimu diskriminavimas dėl neįgalumo yra ypatingas elgesys su žmogumi, labai glaudžiai susijęs su tam tikromis pažiūromis į žmogų - neįgalumo normomis ir neįgalumo stereotipais (Featherstone and VVernick, 1995; Nelson, 2002; Dipboye and Colella, 2005; Ageism, 2006). An­glosaksų literatūroje šis reiškinys - išankstinės nuostatos dėl žmogaus neįgalumo - vadinamas agresija (remiantis analogija su rasizmu, seksizmu). 1.3. Diskriminacijos dėl neįgalumo prielaidos ir ypatingi bruožai Žmogaus arba žmonių grupės diskriminavimas dėl neįgalumo remiasi apibendrintomis nuostatomis, neįgalumo normomis ir neįgalumo stereotipais (Featherstone and Wernick, 1995; Time, 2001; Nelson, 2002; Dipboye and Colella, 2005; Ageism, 2006). Pirmuoju atveju nuostatos yra nu­kreiptos į socialiai pageidaujamą elgesį, t.y. socialiniai lūkesčiai (normatyvinės nuostatos apie tai, ką pridera, ko nepridera daryti) išreikšti tam tikro neįgalumo žmogaus atžvilgiu. Antruoju atveju - tai api­bendrintos paviršutiniškos nuostatos apie tai, kokie yra tam tikro neįgalumo žmonių fiziniai, protiniai ir kūrybiniai gebėjimai, elgsena, mąstymas ir kitos charakteristikos. Neretai neįgalumo stereotipai grin­džiami klaidingais mitais apie žmogaus neįgalumą, bet jie gali būti paremti ir objektyviais statistiniais vidur­kiais, suvienodinančiais žmones (paslepiančiais jų skirtumus). Neigiamos išankstinės nuostatos dėl žmogaus neįgalumo yra socialiai konstruojamos ir tik iš da­lies susijusios su tikruoju natūraliu fiziniu senėjimu. Tačiau tokios nuostatos mūsų gyvenimui turi dide­lės įtakos. Jos gali paskatinti ne tik tiesiogiai diskriminuoti kitus žmones kasdieniame gyvenime. Tos pačios neigiamos išankstinės nuostatos dėl žmogaus neįgalumo, veikdamos įstatymų leidėjus, sociali­nės, užimtumo, švietimo, sveikatos apsaugos politikos rengėjus ir įgyvendintojus, gali tapti įtvirtintos ir įstatymuose. Kanados tyrinėtojai (Time, 2001, 15 p.) apibendrintai skiria du neigiamų išankstinių nuo­statų dėl asmens neįgalumo (ageism) kūrimo mechanizmus: 1) socialinis neįgalumo konstravimas, besi­remiantis klaidingomis prielaidomis ir stereotipais apie tam tikro neįgalumo žmogaus gebėjimus; 2) vi­suomenės ir jos socialinių institutų struktūrinimas tokiu būdu, tarsi visi visuomenės nariai, būtų jauni (vyresnio neįgalumo žmonių specifinių poreikių ignoravimas). Nekritiškai perimamos ilgus dešimtmečius besiformavusios prielaidos apie tai, ką geba jauni bei ką geba seni darbuotojai ir sukuria tas neišsenkamas gyvybingas nuostatas, kurios stebėtinai lengvai leidžia ignoruoti arba pateisinti diskriminavimą dėl neįgalumo esant žmonių kasdienei socialinei sąveikai. Kaip buvo minėta anksčiau, asmuo gali būti diskriminuojamas dėl: jo neįgalumo, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų ir kt. Diskriminavimo dėl neįgalumo tyrėjai atkreipia dėmesį į tai, kad šis diskriminavimas, lyginant su diskrimina­vimu dėl kitų požymių, skiriasi. Dėl to reiškinį sunkiau suvokti ir atpažinti jį kasdieniame gyvenime. Diskriminavimas dėl neįgalumo yra ypatingas tuo (Age, 2005), kad: • nėra vienos apibrėžtos neįgalumo grupės, diskriminuojamos dėl neįgalumo; savo teisių pažeidi­mus dėl neįgalumo gali patirti įvairiausių neįgalumo grupių asmenys; • per gyvenimą žmonių sveikata keičiasi, t. y. jie sensta, per savo gyvenimą jie gali patirti, ką reiškia būti jaunu, ką reiškia būti senu ir invalidų; • žmonių nuostatos dėl kitų tam tikro neįgalumo žmonių taip pat gali keistis jiems patiems bendraujant, asmeniškai susipažįstant su kito neįgalumo žmonėmis. Kita metodologinė diskriminavimo dėl neįgalumo nagrinėjimo problema, kad žmonės, įpratę taikyti neįgalumo kriterijų daugelyje gyvenimo sričių, nesusimąsto apie šio kriterijaus taikymo prasmingumą. O iš tiesų vienais atvejais neįgalumo apribojimų taikymas žmonėms remiasi sunormintomis ir / ar stereotipizuotomis nuostatomis, ribojančiomis galimybes įgyvendinti tam tikro neįgalumo žmonių teises. Kitais atvejais neįgalumo apribojimų taikymas yra pagrįstas objektyviais įrodymais, padeda įgyvendinti visuo­menės socialinius ir ekonominius tikslus (užtikrina tam tikro neįgalumo žmonių proporcingesnį atstova­vimą arba apsaugo juos nuo išnaudojimo). Problema ta, kad neturint aiškių nuostatų kasdienybėje gana keblu atskirti, kokiomis aplinky­bėmis neįgalumo kriterijus taikomas pagrįstai, o kada - ne. Tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija dėl neįgalumo gali būti pateisinama, jeigu tai galima pagrįsti objektyviais profesiniais reikalavimais. 1.4.Diskriminavimo dėl neįgalumo raiškos įvairovė Diskriminacija dėl neįgalumo yra viena diskriminacijos rūšių, kurios skiriamos atsižvelgiant į disk­riminavimo pagrindą sudarantį požymį. Lietuvoje įstatymų draudžiama diskriminuoti žmogų atsižvel­giant į šešis požymius: neįgalumą, seksualinę orientaciją; negalią; rasę ir tautybę; religiją; lytį. Tačiau pa­saulinėje praktikoje ir mokslinėje literatūroje kartais priskaičiuojama daug daugiau diskriminavimo pa­grindą sudarančių požymių. Šiame tyrime sutelksime dėmesį į diskriminaciją dėl neįgalumo, o tai yra su­dėtingas ir daugialypis reiškinys, todėl pirmiausia aptarsime šio reiškinio raiškos sritis ir formas, bei ki­tus raiškos ypatumus. Diskriminavimas dėl neįgalumo gali reikštis įvairiose gyvenimo sferose: darbo rinkoje (neįgalumo apribojimai įsidarbinant, dirbant ir nutraukiant darbo santykius), finansų sferoje (neįgalumo apribojimai teikiant tam tikras draudimo ir kredito paslaugas), prekių ir paslaugų vartojimo sferoje (prekių ir pa­slaugų tam tikro neįgalumo žmonėms, pvz., rūbų ir batų, atitinkančių neįgalių žmonių poreikius, trū­kumas), sveikatos apsaugos sistemoje (sprendimų dėl pacientų priėmimo, taikytinų gydymo metodų ir vaistų, reabilitacijos paslaugų, ligonio hospitalizavimo ir kt. pirmiausia atsižvelgiant į neįgalumą; globos, slaugos ir gydymo įstaigų personalo smurtas prieš neįgalių pacientus), švietimo sistemoje (neįgalumo apribojimai norintiems mokytis), taip pat viešosiose erdvėse (užgauliojančius replikos gat­vėje, viešajame transporte, prekybos centruose ir prabangiose parduotuvėse, neįgalumo stereotipų eksploatavimas reklamoje žiniasklaidos priemonėse ir kt.) ir privačioje erdvėje (emocinis, fizinis ir fi­nansinis smurtas prieš vyresnio neįgalumo šeimos narius). Diskriminavimas gali reikštis įvairiomis formomis: • tiesioginė diskriminacija dėl neįgalumo - su žmogumi elgiamasi skirtingai negu su kitais vien dėl jo neįgalumo, t.y. neįgalumo kriterijus taikomas atvirai (pvz., neįgalumo apribojimai įsidarbinant ir nu­traukiant darbo santykius, dalyvaujant sveikatos stebėsenos programose ir kt.). Tiesioginė diskrimina­cija, savo esme būdama ta pati, - atitinkamo neįgalumo žmonių tam tikrų teisių apribojimas - gali būti vertinama dvejopai: neigiama diskriminacija (nepagrįstai taikomas neįgalumo kriterijus, o tai žalinga darnios visuomenės plėtrai) bei aukos diskriminacija ir teigiama diskriminacija (pagrįstai taikomas neįgalumo kriterijaus, tai padeda siekti socialiai priimtinų vertybių. Kitu atveju gali būti labiau skatinamos dalyvauti tam tikros socialinių mažumų grupės, tačiau pretendentų skaičiaus neribojant; šiuo atveju at­renkant pretendentus vis tiek svarbiausia jų gebėjimai ir nuopelnai, o ne priklausymas tam tikrai grupei / kategorijai); • netiesioginė diskriminacija dėl neįgalumo - labai subtili diskriminacijos dėl neįgalumo forma; su žmogumi taip pat elgiamasi kitaip nei su kitais, tačiau neįgalumo kriterijus netaikomas atvirai, išankstinės neigiamos nuostatos dėl žmogaus neįgalumo slepiamos prisidengiant kitais, tarsi neutraliais kriterijais: „kviečiame dirbti jaunatviškame, veržliame, dinamiškame kolektyve"; pretendeme(-as) į tokią darbo vietą „per graži" arba „nepakankamai patyrusi(-ęs)"; arba pretendentė(-as) į tokią darbo vietą „yra per daug patyrusi(-ęs)", „per aukštos kvalifikacijos"; taip pat netiesioginės diskriminacijos forma yra atlygi­nimo priedai, mokami už darbo stažą (įvardijamas ne žmogaus neįgalumo kriterijus, bet jo „amžius" tam tikroje įstaigoje ar pareigybėse, kuris, nėra abejonių, susijęs su žmogaus kalendoriniu amžiumi); • priekabiavimas dėl neįgalumo - nepageidaujamas elgesys su žmogumi, kai siekiama užgauti žmogaus garbę ir orumą jis įžeidinėjamas, žeminamas, bauginamas, netgi pakeliama ranka prieš jį. Priekabiavimo instrumentų arsenalas labai didelis - nuo subtilaus verbalinio „įgėlimo", kuris gali likti ir nepastebėtas, nuo anekdotų, pašiepiančių juokelių pasakojimo, „juokingo" mėgdžiojimo, iki nepaken­čiamų (gyvenimo, darbo) sąlygų sudarymo ir netgi emocinio, finansinio ir fizinio smurto prieš žmogų. Taigi priekabiavimas gali būti tyčinis, akivaizdus ir grubus, taip pat ir netyčinis, rafinuotas bei užmas­kuotas / paslėptas. • persekiojimas, represijos - kenkimas žmogui, kai jis padavė skundą dėl patirto diskrimina­vimo dėl neįgalumo arba ketino jį paduoti; kai jis davė arba ketino duoti parodymus diskriminavimo dėl neįgalumo byloje. Pavyzdžiui, skundų rašytojams arba liudytojams gali būti priklijuota „triukšmadario", „skandalisto" etiketė, jiems gali būti nubraukiami atlyginimo priedai, neišmokėtos premijos, neleidžia­ma kelti kvalifikacijos, sudaromos stresinės darbo sąlygos ir kt. Diskriminavimo dėl neįgalumo atvejus išgryninti metodologiškai sunku kartais todėl, kad žmogui tenka patirti keliagubą diskriminaciją, t. y., kai diskriminuojančio elgesio pagrindu tampa keli tuo pat metu tarpusavyje persipynę požymiai. Pavyzdžiui, neįgalumo ir lyties, neįgalumo ir tautybės, neįgalumo ir ti­kėjimo, neįgalumo ir neįgalumo sankirtos. Diskriminacijos reiškinio tyrėjų manymu, kelių rūšių (mišriai) diskriminacijai vertėtų skirti daugiau dėmesio, nei tai buvo iki šiol. Neabejojama, kad mišri diskriminacija labai paveikia žmogų. Mišri diskriminacija gali sukelti vadinamąjį „domino efektą; jo pasekme -žmogus atsiduria visiškoje atskirtyje esant visoms su ja susijusioms pasekmėms. Tokiam reiškimui apibūdinti Lietuvoje vartojama daugialypės diskriminacijos sąvoka. 2. Diskriminacijos dėl neįgalumo raiškos analizė ir teisinis reglamentavimas 2.1. Diskriminavimo dėl neįgalumo raiška esant darbo santykiams Tikriausiai vienas populiariausių pavyzdžių, kaip pasireiškia diskriminacija dėl neįgalumo esant darbo santykiams, yra paslėptai ir atvirai taikomi neįgalumo kriterijai atrenkant ir priimant asmenį į darbą. Tačiau pačių įvairiausių diskriminavimo dėl neįgalumo atvejų yra praktiškai kiekviename darbo santykių reguliavimo bare, o kalbant apie individą - kiekviename jo profesinės veiklos etape. Nors pripažįsta­ma kad dažniau dėl „netinkamo" neįgalumo nukenčia kraštutinės neįgalumo grupės - jauno ir vyresnio neįgalumo žmonės (pradedantys ir baigiantys profesinę karjerą), faktiškai kiekviename neįgalumo tarpsny­je yra tam tikros rizikos patirti diskriminuojantį elgesį, susijusį su žmogaus amžiumi. Apibendrinus daugelio autorių įdirbį tiriant diskriminaciją dėl neįgalumo esant darbo santykiams, galima konstatuoti, kad su šiuo reiškiniu žmonės gali susidurti iš esmės kiekviename profesinės karje­ros etape (1 lent.). 1 lentelė. Diskriminacijos dėl neįgalumo raiška esant darbo santykiams Darbo santykiu sritis Klausimai, padedantys nustatyti diskriminavimo dėl neįgalumo epizodus "Darbuotojų paieška ir atranka (įdarbinimas) Ar neįgalumo kriterijus taikomas priimant verslo sprendimus, ar procesų stebėsenai? Darbdavio klausimai apie planuojamą šeimą/ vaikus - netiesioginės diskri­minacijos dėl neįgalumo atvejai "Fizinės / psichinės darbuotojo sveikatos įvertinimas Ar informacija apie darbuotojo neįgalumą naudojama kaip kriterijus sprendžiant apie jo gebėjimus bei fizinės sveikatos būklę? Ar tikrinama kiekvieno konkre­taus darbuotojo sveikatos būklė? Darbo užmokestis Ar skiriamas darbo užmokestis ir darbo sąlygos siejamos su darbuotojo am­žiumi? Ar skiriamas darbo užmokestis ir darbo sąlygos siejamos su jo darbo rezultatų (atlikto darbo) kiekybe ir kokybe? Paaukštinimas pareigose Ar paaukštinimas pareigose grindžiamas darbuotojo gebėjimais ir potencialu atlikti naujas pareigas? Ar karjeros etapai ((ne)paaukštinimas) siejami su darbuotojo sveikatos būklę? Mokymai / kvalifikacijos kėlimas Ar yra kokių nors neįgalumo apribojimų norintiems dalyvauti mokymuose, kelti kvalifikaciją? Išsaugojimas darbo vietoje / atleidimas iš darbo Ar prieš atleidžiant iš darbo aptariamos alternatyvos: dirbti dalį darbo dienos, dirbti pagal terminuotą sutartį, komandiruočių grafikų pakeitimai, darbo sąly­gų keitimai ir kt.? "išleidimas į senatvės invalidumo globą Ar žmo­gus verčiamas nutraukti darbo santykius, nes jam pripažintas invalidumas? Šaltiniai: Being, 2002; Age, 2006a, Age, 2006b, Tikriausiai viena labiausiai paplitusių, o gal tik labiausiai atpažįstamų diskriminacijos dėl neįgalumo situacijų, susijusi su darbo paieška. Darbo paieškos situacija skaidoma į du etapus. Pirmasis -skelbimai apie laisvą darbo vietą (Lietuvoje draudžiama nurodyti pretendento į darbo vietą sveikatos būklę, jeigu tam nėra objektyvių priežasčių, tačiau vis dar galima aptikti darbo skelbimus, kurių tekstai gali tapti klasikiniais diskriminacijos (tiesioginės, netiesioginės) dėl neįgalumo pavyzdžiais. Antrasis įsidarbinimo etapas - kai darbdavys, turėdamas pretendentų dokumentus, atrenka būsimus darbuotojus. Jai vėl iškyla reali grėsmė, kad sprendimą priimti pirmiausia įtakos turės informacija apie pretendento neįgalumą, net nesvarstant ar jo asmeniniai gebėjimai ir nuopelnai atitinka darbo pobūdį. Kiti keturi potencialūs momentai diskriminavimui dėl neįgalumo atsirasti susiję su jau dirbančio darbuotojo pareigybių darbo sąlygų ir apmokėjimo keitimu. Išankstinės nuostatos dėl darbuotojų neįgalumo gali paskatinti sprendimus, galinčius kelti abejonių dėl darbuotojų lygių galimybių dirbti ir uždirbti, siekti karjeros, mokytis bei tobulėti. Dar kiti kritiniai momentai, kai rizika patirti diskriminaciją dėl neįgalumo yra padidinta, susiję su darbinės veiklos konkrečioje įstaigoje / įmonėje nutraukimu ir su darbinės veiklos užbaigimu. 2.2.Diskriminacijos dėl neįgalumo reguliavimas Europos Sąjungos šalyse Vienas svarbiausių šiuolaikinės Europos darbo rinkų bruožų yra didėjantis neįgalių žmonių užimtumas, stebimas palyginti nežymiai augant ekonomikai ir užimtumui. Nuo 2000 m. neįgalumo asmenų užimtumas dvidešimt penkiose Europos Sąjungos šalyse narėse padidėjo 7 proc. punktų, tuo tarpu darbingo neįgalumo asmenų užimtumas padidėjo 2,3 procentiniais punktais. Ta­čiau nepaisant šių teigiamų tendencijų vyresnio neįgalumo asmenų užimtumas Europoje išlieka mažas, b palyginti daug dirbančiųjų palieka darbo rinką per anksti. Taigi neįgalių asmenų užimtumas ir aktyvesnis dalyvavimas ekonominėje sistemoje yra laikomi svarbiais ES darbo rinkos politikos uždaviniais, kuriuos siekiama įgyvendinti remiantis aktyvaus negalės slogos principu. Aktyvaus negalės slogos principas apima daugelį priemonių. Pripažįstama, kad siekiant prailginti žmonių ekonominio aktyvumo laikotarpį būtina užtikrinti jų gerą psichinę sveikatą bei protinę veiklą, taikyti lankstesnę išėjimo į invalidumo globą sistemą, didinti galimybes naudotis darbo vietų pritaikymo schemomis, sukurti kuo tinkamesnes darbo sąlygas. Taip pat būtina užtikrinti, kad negalią ne tik galėtų bet ir gebėtų įgyti naujų žinių bei įgūdžių ar atnaujintų jau turimus, kad jiems būtų suteiktos ly­gios įsidarbinimo galimybės, kad jie nebūtų diskriminuojami (Employment in Europe, 2007; Tovvards a : Europe, 2006). Viena iš integracijos proceso, kurio pagrindiniai bruožai yra įtvirtinti Europos užimtumo strategi­joje, dalių yra skatinti užimtumo prieinamumą visiems galintiems dalyvauti darbinėje veikloje. Europos Komisijos komunikate dėl darbo jėgos aktyvumo bei aktyvaus negalės slogos skatinimo pabrėžiama, kad di­dinti individualias asmens galimybes /gebėjimus dalyvauti darbo rinkoje per visą gyvenimo ciklą yra vienas iš strateginių tikslų. Prevencijos priemonės laikomos sėkmingos integracijos darbo rinkoje sąly­ga arba būdu pasilikti joje ilgiau. Taigi siekiama užtikrinti teigiamą ekonomikos, užimtumo ir socialinės politikos priemonių sąveiką, skatinant ilgalaikį ir nenutrūkstamą dalyvavimą darbinėje veikloje bei su­darant sąlygas panaudoti visus žmogiškuosius išteklius. 2.2.1. Neįgalumo asmenys šalies gyventojų struktūroje Statistikos departamento duomenimis 2007 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3384,9 tūkst. gyven­tojų, t.y. 18,4 tūkst. mažiau negu 2006 m. pradžioje. Per pastaruosius septynerius metus jų sumažėjo 127,2 tūkst., arba 3,6 proc. (Lietuvoje gyventojų mažėja, 2007). 2007 m. pradžioje 691,9 tūkst. arba 20,4 proc. šalies gyventojų buvo 60 metų ir vyresnio neįgalumo, 2000 m. pradžioje jų buvo 668,3 tūkst., arba 19,0 proc. 2006 m. šalyje gyveno 248,8 tūkst. neįgalių vyrų ir 443,1 tūkst. neįgalių moterų, t. y. pagyvenę buvo kas šeštas vyras ir kas ketvirta moteris (Pagyvenę žmonės 2006 metais, 2007). Statistiniai duomenys rodo, kad mieste neįgalių žmonių kasmet daugėja: 2000 m. pradžioje jie sudarė 0,9 proc., o 2007 m. - 0,1 proc. Kaime neįgalių žmonių skaičius beveik nesikeičia ir sudaro 0,3 proc. Neįgalių žmonių teritorinis pasiskirstymas nėra tolygus. 2007 m. pra­džioje demografiškai seniausia buvo Utenos apskritis. Joje pagyvenę žmonės, palyginus su bendruoju gyventojų skaičiumi, sudarė 23,8 proc. Pagyvenę žmonės čia sudaro 22,2 proc. visų apskrities gyventojų. Jauniausia - Telšių apskritis (atitinkamai 18,9 proc.). Nuo jos nedaug atsilieka Vilniaus apskritis. Pagyvenę žmonės joje sudarė 19,0 proc. (Pagyvenę žmonės 2006 metais, 2007). 2.2.2. Demografinių pokyčių įtaka neįgaliųjų darbo rinkai Anksčiau parodytos demografinės tendencijos verčia susimąstyti apie tai, kad darbo jėga tampa ištekliu, kuriam būtina skirti ypatingą dėmesį. Pagrindinė dėl gyventojų negalės slogos darbo rinkoje iškylanti problema yra mažėjanti darbo jėgos pasiūla. Vykstant demografinio negalės slogos procesui gyventojų aktyvumas, taigi ir bendrasis darbo jėgos skaičius, bus vis labiau priklausomas nuo vyresnio neįgalumo asmenų aktyvumo. Buvo prognozuojama, kad jeigu užimtumas ES didės dabartiniais tempais, tai nepanaudoti darbingo neįgalumo gyventojų ištek­liai (t.y. bedarbių ir neaktyvių gyventojų skaičius) iki 2015 m. turėtų sumažėti perpus. Tačiau tai nereiškia, kad nedarbo problema išnyks. Demografiniai bei ekonomikos pokyčiai verčia didinti visų gyventojų grupių aktyvumą darbo rin­koje. Nuo to, kaip sėkmingai neaktyvūs gyventojai bus įtraukiami dalyvauti darbo rinkoje, priklausys ar pagerės situacija kuriant naujas darbo vietas bei skatinant ekonomikos augimą (Towards a Europe for AIIAges, 1999). Nepaisant to, kad mažėja darbo jėgos pasiūla, neįgalių asmenų galimybės dalyvauti darbo rinkoje lieka ribotos. 2006 m. Darbo ir socialinių tyrimų instituto atlikto tyrimo „Sunkiai integruojamų asmenų padėties darbo rinkoje analizė ir priemonės jų užimtumui didinti" (Gruževskis ir kt., 2006) duomenys rodo, kad priešpensinio neįgalumo Lietuvos gyventojų užimtumas padidėjo pirmiausiai dėl to, jog atsirado daugiau laisvų darbo vietų bei dėl intensyvios gyventojų emigracijos. Tačiau naujų darbo vietų labai nepadaugėjo, priešpensinio neįgalumo gyventojų kvalifikacijos iš esmės nepakito, o nedarbas sumažėjo tik dėl emigracijos likus laisvoms darbo vietoms. Taip pat reikia pasakyti, kad tiek Europoje, tiek Lietuvoje neįgalių darbuotojų yra palyginti daugiau neproduktyviose ūkio šakose, ir jie daug rečiau keičia darbo vietas nei jaunesnio neįgalumo asmenys. Be to, rinkos, technologijų ir darbo organizavimo sritys kinta, o tai reiškia, kad darbuotojų įgūdžiai turi keistis vis greičiau ir greičiau. Taigi geresnės kvalifikacijos ir greičiau prie darbo rinkos rei­kalavimų prisitaikančių darbuotojų poreikis didės (Tovvards a Europe for Ali Ages, 1999). Akivaizdu, kad siekiant darbuotojus kuo ilgiau išlaikyti darbo rinkoje ir padidinti darbo jėgos pa­siūlą, darbo jėgos paklausa taip pat turėtų didėti. Norint suderinti pasiūlą ir paklausą atsiranda daug problemų. Pavyzdžiui, atlyginimas/darbo užmokestis turėtų atitikti darbuotojo darbo našumą. Tačiau, jeigu vyresnio neįgalumo žmogaus darbo našumas mažėja, o darbo užmokestis neatitinka šio pakitimo -darbo jėgos paklausa mažės. Taigi neįgalių darbuotojų profesinis mokymas ir perkvalifikavimas yra labai svarbūs. Jeigu politinės reformos yra nukreiptos didinti pensinį neįgalumą, turėtų būti didinamos lėšos, skirtos mokymuisi visą gyvenimą. Tačiau be finansinio palaikymo gali prireikti ir kitų papildomų priemonių mokymuisi ska­tinti (Increašing Employment, 2002). Remiantis 2005 m. Europos Komisijos užsakymu atliktos studijos „ES šalių narių prognozės dėl su amžiumi susijusių išlaidų 2004-2050 metams" (The 2005 projections, 2005) duomenimis numato­ma, kad nuo 2015 m. Lietuvoje mažės darbingo neįgalumo gyventojų. Tačiau prognozuojama, kad dau­gės vyresnių nei 65 metų neįgalumo, t. y. sulaukusių pensinio neįgalumo, žmonių. Darbo jėgos trūkumo problema jau tapo mūsų šalies realybe. Remiantis tiek Lietuvos darbo bir­žos, tiek Statistikos departamento duomenimis 2006 m. šalies darbo rinkoje labiausiai paklausūs buvo kvalifikuoti darbininkai, specialistai bei nekvalifikuoti darbininkai, dirbantys paslaugų, apdirbamosios gamybos, statybos bei prekybos sferose. 2006 m., esant palyginti didelei darbo jėgos paklausai, iškilo kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problema (Darbo jėgos paklausa 2006 m., 2007; 2006 m. daugiau nei trečdalis..., 2007). Nepaisant užimtumo didėjimo, ekonomiškai aktyvių gyventojų Lietuvoje mažėja. Didžiausias neaktyvių gyventojų grupes sudaro pensininkai, studijuojantys ar besimokantys ir sergantys ar neįga­lūs asmenys. Neįgalumo gyventojų užimtumas buvo mažas: 60-64 metų neįgalumo gyventojų užimtu­mas buvo tik 31 proc., 65-69 metų neįgalumo grupės - 10,7 proc. (Maždaug 80 procentų pensijas gau­nančių..., 2007). Didžioji dalis 50-69 m. neįgalumo grupės gyventojų dirbo žemės ūkyje - 19 proc., ap­dirbamojoje gamyboje - 13,7 proc., švietime - 12,6 proc. Kas šeštas šios neįgalumo grupės dirbantysis jau pensininkas. Daugiausia šios neįgalumo grupės moterų dirbo švietimo įstaigose, žemės ūkyje ir sveikatos priežiūros bei socialinio darbo įstaigose, o vyrų - žemės ūkyje, statyboje ir apdirbamojoje gamyboje. Daugiausia aptariamojo neįgalumo gyventojų dirbo specialistais (17 proc.), kvalifikuotais dar­bininkais ir amatininkais (16,9 proc.), nekvalifikuotais darbininkais (15,3 proc.), kvalifikuoto prekinio žemės ūkio ir žuvininkystės darbininkais (14,6 proc.) (Maždaug 80 procentų pensijas gaunančių, 2007). 2.3.Neįgalių gyventojų galimybės dalyvauti darbo rinkoje Ieškant vidinių išteklių darbo jėgos trūkumui šalyje kompensuoti, pirmiausiai atkreipiamas dė­mesys į ekonomiškai neaktyvių gyventojų sluoksnį. Kaip jau buvo minėta, didžiausią dalį ekonomiškai neaktyvių gyventojų sudaro pensininkai. Atsižvelgiant į gyventojų negalės slogos grėsmę bei būtinumą įtraukti į darbo rinką kuo daugiau norinčių ir gebančių dirbti gyventojų tikslinga nustatyti potencialią vy­resnio neįgalumo žmonių darbo jėgos pasiūlą. Statistikos departamentas 2006 m. antrąjį ketvirtį pirmą kartą atliko perėjimo nuo darbinės veik­los prie pensijos tyrimą, kurio metu buvo apklausiami 50-69 metų neįgalumo gyventojai. Vienas iš tiria­mų klausimų buvo, ar negalią asmenys ketina tęsti darbą sulaukę pensinio neįgalumo. Minėto tyrimo rezultatai parodė, kad iš 345 tūkst. dirbančiųjų 50-69 metų neįgalumo gyventojų dirbo ir gavo invalidumo globą 17 procentų (arba 57 tūkst. gyventojų); kiti 83 procentai šios neįgalumo grupės dir­bančiųjų dar nebuvo sulaukę pensinio neįgalumo (Maždaug 80 procentų pensijas gaunančių..., 2007). To paties Statistikos departamento atlikto tyrimo metu buvo gauta informacija apie šio neįgalumo dirbančiųjų ir nedirbančiųjų gyventojų norą tęsti darbą. Daugiau nei pusė šio neįgalumo gyventojų, jeigu būtų sudarytos geresnės sąlygos, pratęstų savo darbo veiklą. Apie 70 proc. šio neįgalumo gyventojų pratęstų darbą jei būtų galimybė pakelti kvalifikaciją 52 proc. dirbtų gaudami invalidumo globą jeigu būtų pa­siūlytas lankstesnis darbo laikas, 51 proc sutiktų darbuotis toliau, jeigu būtų pagerintos darbo ir svei­katos sąlygos. Taigi, kaip rodo Statistikos departamento atliktas tyrimas, vyresnio neįgalumo gyventojų pakan­kamai didelis potencialas vėl įsitraukti į darbo rinką tačiau tam reikalinga sudaryti atitinkamas sąlygas. Tai — kvalifikacijos kėlimo galimybės, didesnis lanksčių užimtumo formų taikymas vyresnio neįgalumo asmenims, darbo vietų pritaikymas. Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, jog didžiausią dalį potencialios vyresnio neįgalumo darbo jėgos sudaro asmenys iki 65 metų neįgalumo. Kaip rodo Statistikos departamento atlikto tyrimo duomenys, vė­liau motyvacija dirbti mažėja. Tai patvirtina taip pat Darbo ir socialinių tyrimų instituto 2006 m. atlikto tyrimo „Sunkiai integruojamų asmenų padėties darbo rinkoje analizė ir priemonės jų užimtumui didinti" rezultatai. Be to, atlikus minėtą tyrimą galima buvo padaryti dar vieną svarbią išvadą dėl vyresnio neįgalumo asmenų nusiteikimo tęsti savo darbo karjerą - siekiant kuo daugiau asmenų įtraukti į darbo rinką būtų svarbu sudaryti galimybes išėjusiems į invalidumo globą nepertraukiamai toliau dirbti, priešingu atveju ši motyvacija mažėja (Gruževskis ir kt., 2006). 2.3.1.Neįgalių gyventojų poreikiai integruojantis į darbo rinką Atsižvelgiant į šalies šiuolaikinės darbo rinkos pokyčius bei anksčiau straipsnyje aptartas vyres­nio neįgalumo asmenų dalyvavimo darbo rinkoje tendencijas (mažėjantį nedarbą didėjantį kvalifikuotos darbo jėgos poreikį) būtina išsamiau įvertinti nagrinėjamos gyventojų grupės poreikius dirbti bei at­skleisti kliūtis, trukdančias pradėti aktyvią darbo veiklą. Tiek pat apklaustųjų, išreiškusių pageidavimą užsiimti kokia nors veikla, atsakė į klausimą kas trukdo užsiimti kokiu nors darbu. Atsakymai daugiausia buvo susiję su objektyviomis, respondentų nuomone, kliūtimis - sveikatos stoka, galimybių įsidarbinti ar informacijos apie galimybes dirbti trūku­mu. Pastaroji kliūtis ypač aktuali pagyvenusiems nelietuviams. Galimybių susirasti darbą nebuvimu ar trūkumu ypač skundėsi jaunesnio neįgalumo respondentai, tarp kurių norinčių ir galinčių dirbti buvo nepalyginti daugiau. Rečiausiai galimybių susirasti darbą stoka skundėsi aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai. Daug daugiau sunkumų turėjo neturintys specia­lybės arba mažesnio išsilavinimo asmenys. Šis faktas dar kartą parodo profesinio pasirengimo bei tu­rimos kvalifikacijos atitikimo šalies ūkio poreikiams svarbą siekiant įsitvirtinti darbo rinkoje. Šiuo metu šalyje didėja vyresnio neįgalumo žmonių užimtumas. Svarbiausias veiksnys, skatinan­tis tiek pensinio neįgalumo gyventojus, tiek jaunesnius vyresniosios kartos atstovus įsitraukti į darbo rin­ką yra siekis pagerinti savo materialinę padėtį. Tačiau, kaip jau buvo minėta šiame straipsnyje, finan­sinės paskatos nėra vienintelė priežastis sulaukus nustatyto pensinio neįgalumo pasilikti darbo rinkoje. Tiek Statistikos departamento duomenys, tiek specialiai atliekami tyrimai rodo, kad pensinio neįgalumo gyventojai Lietuvoje sudaro pakankamai didelę dalį potencialios darbo jėgos. Tačiau anali­zuojant kokybines šios gyventojų grupės charakteristikas galima pastebėti, jog siekiant pritaikyti nagri­nėjamos grupės atstovų užimtumo galimybes šiuolaikiniams šalies darbo rinkos poreikiams būtinos specialios pastangos bei tikslinės investicijos. Būtina gerinti sveikatos būklę (ypač vyrų), profesinio mokymo ir profesinio informavimo bei konsultavimo paslaugų prieinamumą ir didinti jų įvairovę. Apibendrinant norėtume pabrėžti, jog svarbiausias kiekvienos šalies bei visuomenės turtas yra ne materialiniai ištekliai, o žmogiškasis potencialas. Dėl to būtina aktyviau ieškoti būdų efektyviau pa­naudoti neįgalių asmenų talentus, žinias, patirtį, gabumus ir kompetencijas, taip užtikrinant ge­resnę pačių senjorų gyvenimo kokybę. Jungtinių Tautų organizacijos globaliame pranešime apie žmogaus raidą 2000 m. pažymima, kad žmogaus teisės ir jo socialinė raida turi bendrą viziją bei tikslą - bet kurioje pasaulio vietoje saugo­ti visų žmonių orumą gerovę ir septynias pagrindines laisves: • nebūti diskriminuojamam dėl lyties, rasės, etninės priklausomybės, tautiškumo, nacionalinės kilmės ar religijos; • nejausti nepriteklių - gyventi neskurstant; • įgyvendinti savo galimybes - įgyti išsilavinimą ir turėti galimybę rūpintis sveikata; • nejausti baimės - būti saugiam, nebūti kankinamam, savavališkai suimtam, nepatirti smurto šeimoje; • nejausti neteisybės ir nesusidurti su įstatymų ignoravimu; • turėti minties ir žodžio laisvę, dalyvauti priimant sprendimus bei steigiant asociacijas; • nesusidurti su eksploatacija. Žmogaus laisvių užtikrinimas - tai žmogaus teisių bei žmogaus socialinės raidos bendriausias tikslas. Siekiant užtikrinti laisves socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms, pavyzdžiui, neįgalių žmonėms, būtini aktyvūs valstybės, visuomenės ir pačių laisvių subjektų veiksmai. Minėtos laisvės - tai bendrieji reikalavimai, kuriuose veikia socialinės aprėpties mechanizmas. A. Power ir W.Y.Wilsono nuomone, (2000) socialinė atskirtis - tai visuomenės nesugebėjimas užtikrinti visoms grupėms ir individams to, ko tikisi visuomenė ..., įgyvendinti visas jų galimybes. Rūpindamosi visų šalies gyventojų gerove, įvairių šalių vyriausybės turi sukurti prielaidas užtik­rinti socialinę aprėpti, susijusią su asmens bei visuomenės resursų didinimu bei plačiai naudojamomis apibūdinti žmogaus raidą sąvokomis - gebėjimų stiprinimas, dalyvavimas. Kanadietis prof. A. Saloojee (2008) pastebi, kad, esant formaliai lygybei, skelbiama žmogaus teisių, konstitucijų bei įstatymų socialinė aprėptis verčia vadovautis principais ne formaliosios lygybės, o tikrosios, kuriai būdinga disk­riminacija, atskirtis ir nelygybė. Socialinės aprėpties vertė visų pirma, jo nuomone, susijusi su pagarba skirtumams ir efektyviu dalyvavimu - barjerų panaikinimu visose visuomenės gyvenimo srityse, sie­kiant dalyvavimo, įsitraukimo į aprėpties veiklas, politikos ir praktikos vertinimo, kad socialinė aprėptis būtų plėtojama. Kaip pažymi Šveicarijos mokslininkas A. Grossas (2007), tik demokratija gali civilizuoti rinkos jėgas ir priversti jas gerbti silpnuosius bei tas vertybes, kurios negali būti įkainotos visų pirma mąstant apie pagrindinę vertybę - teisingumą. Jis akcentuoja demokratijos, kaip žmogaus teisių, aspektą. Taikant minėtą požiūrį iškyla demokratinio pilietiškumo samprata, kurios turinys yra daug pla­tesnis nei pilietiškumas apskritai. Jis nesiejamas su pilietinėmis teisėmis, o su žmogaus teisėmis pla­čiąja prasme. Įgyvendinant žmogaus teises realiame gyvenime, pasitelkiant socialinės aprėpties mechanizmą būtina stiprinti asmens, grupės, bendruomenės gebėjimus bei siekti juos panaudoti dalyvaujant visose visuomenės gyvenimo srityse. Gebėjimai, o tuo pačiu ir galimybės, didinami pasitelkiant idėjas, mokymus, padedančius indivi­dui, grupei ar bendruomenei įprasminti save, tapti visaverčiais gyvenimo dalyviais. Tai pasiekiama plė­tojant savo potencialias galimybes ekonominėje, socialinėje, kultūros, politinėje srityse. Sustiprinęs gebėjimus asmuo ar grupė gali sėkmingiau reikštis visuomenės gyvenime įvairiomis formomis: dalyvauti, veikiant ekonominius, socialinius, kultūrinius bei politinius žmogaus raidos procesus. Dalyvavimas yra svarbiausias žmogaus raidos komponentas, sudarantis sąlygas asmeniui pačiam pasiekti didesnių galimybių panaudojant įgytus, išplėtotus tam tikroje socialinėje aplinkoje gebėjimus, padidinančius asmens bei visuomenės išteklius. Visuomenės gyvenimo paviršiuje dalyvavimas, besi­reiškiantis formų įvairove, iškyla kaip demokratinio pilietiškumo, kitaip tariant, aktyvaus pilietiškumo ap­raiškos. Neįgalių asmenims, socialinės aprėpties procese ypač aktualios aktyvaus pilietiškumo apraiškos, besireiškiančios socialiniu dalyvumu. Socialinio dalyvumo sąvoka apima plačią veiklų įvairovę, pradedant asmens ar grupės užimtumu įvairiose institucijose ir baigiant asmens ar grupės tarpasmeniniais ryšiais. D.Perrons ir S. Skyers (2003), analizuodamos vietinių bendruomenių iniciaty­vas, nurodo, kad bendruomenės narių dalyvumas didina jų gebėjimus. Autorės pastebi, kad, siekiant sumažinti visuomenės ekonominę nelygybę, būtina įvertinti vietinių bendruomenių gebėjimo stiprinimo iniciatyvas, atskleidžiančias bendruomenės narių dalyvavimo efektyvumą. Autorių nuomone, visuome­nės narių dalyvumas yra būtina labiau egalitarinės visuomenės sąlyga, nes įvairių veiklų strategija yra ribota atsižvelgiant tiek į atstovavimo, tiek ir į kontrolės galimybes. Didinti gebėjimus dar neseniai mūsų šalyje buvo suvokiama kaip procesas, sietinas su darbingo neįgalumo asmeniu, o įsijungus į ES valstybių sandraugą ir drauge su kitomis valstybėmis vadovaujantis Mokymosi visą gyvenimą memorandumu (2001 m.), didinti gebėjimus tapo bet kurio neįgalumo ar vi­suomenės grupės pasirengimo dalyvauti - naudoti resursus bei juos didinti - veiksniu. Europos komisijos pranešime pabrėžiama, kad, kuriant Europoje mokymosi visą gyvenimą erd­vę, jos uždaviniai yra padidinti gyventojų gebėjimus laisvai judėti mokymosi aplinkoje, darbo ir šalies regione, labiausiai padidinant žinias ir kompetenciją įgyvendinant kiekvienos Europos Sąjungos šalies bei šalies kandidatės tikslus ir ambicijas tapti labiau klestinčia, aprėpiančia, tolerantiška ir demokratiš­ka (Communication...). Kaip pabrėžiama Visą gyvenimą mokymosi memorandume, mokymasis visą gyvenimą tapo pamatiniu ES principu dėl to, kad Europoje ugdoma žiniomis grįsta visuomenė ir eko­nomika: informacija ir žinios, drauge su motyvacija ir įgūdžiais tapę asmens ir bendruomenės resur­sais tampa svarbiausi stiprinant Europos konkurencingumą ir pagerinant darbo jėgos prisitaikymą bei įdarbinimą. (AMemorandum...). Memorandumas išryškino du vienodai svarbius mokymosi visą gyvenimą tikslus: aktyvaus pilietiškumo skatinimą bei užimtumo didinimą bei atskleidė, kad aktyvus pilietiškumas parodo, ar asmuo dalyvauja visose socialinio ir ekonominio gyvenimo srityse, asmenų galimybes bei rizikas ir šių priklausymo visuomenei, kurioje gyvena, pojūčio mastą. Užimtumas minėtame dokumente vertinamas remiantis esmine aktyvaus dalyvavimo dimensija bei sąlyga, siekiant visiško užimtumo, konkurencin­gumo taip pat klestėjimo kuriamoje naujojoje ekonomikoje. Tiek užimtumas, tiek aktyvus demokratinis pilietiškumas siejamas su žiniomis ir įgūdžiais, suteikiančiais galimybę įnešti indėlį į ekonominį ir socia­linį gyvenimą. 2.3.2.Neįgalių žmonių įvaizdžio pokyčiai darbo rinkoje Socialiai pažeidžiama visuomenės grupė - tai visuomenės grupė, negalinti ir nesugebanti akty­viai reikštis plėtojant savo ir bendruomenės galimybes, socialinius ryšius. Realiai nepakankamai buvo analizuoti bei įvertinti neįgalių žmonių gyvenimo ir būties pokyčiai. Tai turėjo įtakos, kad ši so­cialinė grupė buvo nuvertinta, nelaikoma aktyvios bendruomenės dalimi. Ilgą laiką neįgalių žmonių socialinės grupės visuomeninis indėlis buvo laikomas nepro­duktyviu. Galima teigti, kad šioms nuostatoms įsivyrauti visuomenėje turėjo įtakos paplitimas „pasitraukimo" (angį. disengagernent) socialinės teorijos, teigiančios, jog dėl neįgalumo sumažėja asmens gebėjimai, dalyvumas, jis tampa pasyvesnis (Cumming ir Henry, 1961). Šią teoriją kritikavo „aktyvu­mo" (angį. Activity socialinės teorijos kūrėjas R. I. Havighurstas, (1963), kiti šios teorijos pasekėjai. Mokslinės minties raidoje yra ir daugiau negalės slogos teorijų. Tačiau A. Roadburgo (1989) nuomone, ne­gali būti suformuluota visa apimanti negalės slogos teorija, kaip nėra teorijų apie vaikystę, paauglystę ar suaugystę. Reali neįgalių žmonių gyvenimo tikrovė yra ta, kad senyvame amžiuje galių stiprinimas bei dalyvavimas yra ribotas, susijęs su kylančiomis dėl senatvės sveikatos problemomis. Neįgalių asmuo dalyvauja visuomenės gyvenime atlikdamas įvairų socialinį vaidmenį. Išplėtotos paslau­gos, pailgėjusi žmonių gyvenimo trukmė, kiti faktoriai turi įtakos, kad neįgalių asmuo, dar ilgą laiką gyvendamas bendruomenėje, yra aktyvus savo ir bendruomenės išteklių kūrėjas. Pokyčiai vi­suomenėje turėjo įtakos, kad chronologinių neįgalumo tarpsnių suvokimas pasikeistų, ir neįgalių žmonės, kaip ir kiti visuomenės nariai, būtų vertinami kaip aktyvūs visuomenės gyvenimo dalyviai. Įvairios šalys siekė įgyvendinti socialinę politiką galinčią sudaryti prielaidas aktyviai neįgalių žmonių raiškai. 2.3.3. Neįgalių žmonių aktyvumas ir socialinės aprėpties mechanizmas Socialinė atskirtis ir jos pasekmė - neįgalių žmonių nedalyvavimas bendruomenės gy­venime. Tai susiję su daugeliu faktorių: skurdu, kuriam pirmiausia turi įtakos mažos pajamos, diskrimi­nacija, bedarbyste, nepakankamais įgūdžiais, netinkamu ar nepritaikytu būstu, prasta sveikata, šeimos problemomis, nusikalstamumu, socialinių paslaugų, informacijos nepasiekiamumu ir kt. 2002 m. Madride įvykusios JTO organizuotos Antrosios pasaulinės negalės slogos asamblėjos Politi­nės deklaracijos bei Tarptautinio veiksmų plano reikalavimuose buvo pabrėžta būtinybė užtikrinti, kad vyresnio neįgalumo žmonės būtų aktyvūs ekonominės ir socialinės plėtros dalyviai, galintys pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis, akcentuojant visaverčių sąlygų sudarymą šiems žmonėms dalyvauti poli­tinėje, ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje veiklose. 2002 m. Berlyne vykusi Europos valstybių ministrų konferencija, priėmė Berlyno regioninę stra­tegiją pabrėžusią būtinumą plėtoti neįgalių žmonių dalyvumą užtikrinant jų socialinę aprėpti, sudarant galimybes kuo ilgiau panaudoti jų profesinius gebėjimus, įgyvendinant mokymosi visą gyve­nimą principą. Aktyvaus negalės slogos strategija reikalauja iš ES šalių, įgyvendinančių socialinę politiką, atitinkamo planavimo, socialinių paslaugų bei infrastruktūros pokyčių. Šie pokyčiai turi apimti ir neįgalių žmonių įtraukimo į darbo rinką bei darbo rinkos pritaikymo tam tikslui klausimus. Minėtosios probleminės sritys yra įvardytos Nacionalinėje gyventojų negalės slogos pasekmių įveiki­mo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 737. Ši strategija atsirado kaip atsakas į 2002 m. Madride įvykusios JTO organizuotos Antrosios pa­saulinės negalės slogos asamblėjos bei 2002 m. Berlyne vykusios Europos valstybių ministrų konferencijos, priėmusios Berlyno regioninę strategiją nuostatas bei gyvenimo tikrovės pokyčius. Įsijungus į ES valstybių būrį, vykstantys bendruomenėje pokyčiai - sugebėjimas keistis, aktyvus prisitaikymas prie kintančios situacijos, atsakas iškylantiems laikmečio iššūkiams - tampa vertybėmis, kurios priimtinos visoms visuomenės kartoms, tarp jų - neįgalių žmonėms. Mūsų šalies teisės aktai, reglamentuojantys šalies gyventojų užimtumą, prisidėjo prie to, kad neįgalių žmonės ak­tyviau dalyvautų ekonominėje veikloje (užimtumo aspektas): mūsų šalies neįgalių žmonės įgyvendinant užimtumą pakankamai aktyvūs. Įgyvendindama Lisabonos strategiją mūsų šalis nustačiusi, kad užimtumo skatinimas ir investici­jos į žmogiškąjį kapitalą yra užimtumo srities prioritetas. Kaip pažymima Lietuvos Respublikos Vyriau­sybės 2005 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 1270 patvirtintoje Nacionalinės Lisabonos strategijos įgy­vendinimo programoje, mūsų šalis remiantis Europos Sąjungos užimtumo strategija jau dabar yra pa­siekusi kai kurių nustatytų ilgalaikių tikslų ir standartų. Pasiektas ES 2010 metams numatytas tikslas. Atsižvelgiant į moterų ir neįgalių žmonių (55-64 metų) užimtumą (atitinkamai 57,8 proc. ir 46,9 proc.) Lietuva priartėjo prie 2010 m. nustatytų tikslų. Lietuvos socialinės aprėpties priemonėse 2007-2008 m. ir toliau numatyta didinti neįgalių žmonių užimtumą (Lietuvos Respublikos Vyriausy­bės 2007 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl skurdo ir socialinės atskirties mažinimo 2007-2008 metų priemonių patvirtinimo"). Taigi galima konstatuoti, kad šalyje vis daugiau neįgalių žmonių dalyvauja ekonominiame gyvenime, o tai sudaro prielaidas šios socialinės grupės asmenų socialinei aprėpčiai. Neįgalių žmonių socialinės atskirties reiškinio įveikimo veiksnių įvairovėje svarbūs šie konstruktyviosios aprėpties reikalavimai: tinkamų paslaugų pasiūla, įvairių su pagalba asmeniui susiju­sių institucijų žinybiškumo įveikimas, asmens gebėjimų stiprinimas bei dalyvavimas ne tiktai ekonomi­nėse veiklos srityse, taikant šiuolaikinės visuomenės demokratinio pilietiškumo erdvei būdingus principus Pažymėtinas čia subsidiarumo principas, kurio taikymas reiškia, kad moderni valstybe negali koncentruoti savo rankose visų sprendimų, priimamų įvairiose pilietinės visuomenės institucijose. Šio principo taikymas galutinai lemia visuomenės socialinės gerovės mastą ir atskleidžia pilietines visuo­menės brandumą. 2.4.3.Gebėjimų stiprinimo resursai socialinių paslaugų srityje - socialinės aprėpties veiksnys Atkūrus šalies Nepriklausomybę visuomenės gyvenime socialinės apsaugos paslaugų sistemoje vyksta daug reformų. Dauguma neįgalių žmonių siekia kuo ilgiau gyventi savo namuose, ben­druomenėje, kad išlaikytų savo socialinius ryšius. Tokias galimybes užtikrina mūsų šalies socialine po­litika, kurioje ryški tendencija įbendruomenės socialinę plėtrą. Šių paslaugų sistemos plėtra sudaro prielaidas neįgalių žmonėms aktyviai įsijungti į vi­suomenės gyvenimą kaip ir kitos visuomenės socialinės grupės. Spręsdamos iškilusias laikinąsias problemas ar siekdamos padėti atskirtyje, sąlygotoje daugelio faktorių, atsidūrusiems neįgalių asmenims, socialinės tarnybos privalo pasiūlyti šiuolaikines socialines paslaugas teikiančias įstaigas, padedančias asmenims patenkinti įvairius jų poreikius, tarp jų - sustiprinti gebėjimus, padedančius sėkmingiau dalyvauti visuomenės gyvenime. Kad įvertintume neįgalių žmonių gebėjimų stiprinimo bei dalyvavimo galimybes, kurias jie gali įgyvendinti, pasitelkę bendruomenėje teikiamas socialines paslaugas, atidžiau panagrinėkime duomenis dviejų socialinių paslaugų rūšių: bendrųjų socialinių paslaugų, teikiamų neįgalių žmonėms dienos centruose bei specialiųjų - pagalbos į namus paslaugų. Dienos centrai, atstovaudami bendrosioms socialinėms paslaugoms, sudaro galimybę paslaugų gavėjams jaustis saugiai, tenkinti savo kultūrinius, socialinius, informacinius poreikius, didinti gebėji­mus, panaudojant asmeninę patirtį, kūrybingumą plėtojant įgytas bei naujas žinias ir įgūdžius, pade­dančius įsijungti į socialinio dalyvavimo procesą. Pagalba į namus (informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo, atstovavimo, bendravimo, maiti­nimo organizavimo, pagalba buityje ir kt. paslaugos) taip pat orientuota į didesnį neįgalių žmonių socialinį dalyvavimą. Siekdami įvertinti mūsų šalies socialinės politikos aktyvinant neįgalių žmones tendenci­jas, palyginome 2002-2005 m. statistinius duomenis (1 pav.). Kaip matyti iš 1 paveikslo, sudaryto vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento duomeni­mis, nuo 2004 m., pradėjus neįgalių asmenų bei neįgalių neįgaliųjų, gaunančių pa­slaugas namuose, apskaitą 2006 m. jų skaičius ženkliai nepakito. Tačiau, lyginant su 2004 m., ypač padidėjo dienos centrų lankytojų skaičius - neįgalių dienos centrų lankytojų skaičius 2006 m. padidėjo 4,8 karto, neįgalių neįgaliųjų skaičius padidėjo 1,4 karto. Vertinant šį didėjimą atsi­žvelgiant į gebėjimų stiprinimą bei dalyvumą pažymėtina, kad, teikiant pagalbos į namus specialiąsias paslaugas, skatinamas socialinis dalyvumas, padedantis neįgalių asmenims išvengti sociali­nės atskirties ir būti aktyviais, įnešant savo indėlį į visuomenės gyvenimą. Dienos centrų teikiamos bendrosios paslaugos, būdamos labiau kompleksinės, pasižymi didesnėmis galimybėmis stiprinti neįgalių žmonių gebėjimus bei skatinti dalyvumą. Pažymėtina, kad kartu su visa Europos bendruomene įgyvendinant visą gyvenimą mokymosi principą mūsų šalyje įvyko pokyčiai, padidinę neįgalių žmonių gebėjimų stiprinimo bei daly­vumo galimybes: savo darbo vietose, suaugusiųjų mokymo centruose, bendruomenės socialinių pa­slaugų Įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose (tarp jų trečiojo neįgalumo universitete) ir kt. Socialinį neįgalių žmonių gebėjimų, stiprinimą aktyvinimą bei dalyvumą skatina ben­druomenės paslaugų tinklo įvairovės plėtojimas. Bendruomenės socialinių paslaugų, orientuotų į kuo ilgesnį asmens buvimąjo gyvenamojoje aplinkoje, plėtra - prioritetinė socialinės politikos sritis. Sutelk­tai sprendžiant neįgalių žmonių socialinių paslaugų tinklo plėtros klausimą įtraukiant ben­druomenę, šeimą nevyriausybines organizacijas, padidėja socialinio dalyvumo galimybės. Siekdami įvertinti, kaip atskiros savivaldybės socialinių paslaugų sistemoje užtikrinamas neįgalių žmonių gebėjimų stiprinimas bei dalyvumas, pasitelkime Vilniaus miesto savivaldybės ben­druomenės socialinių paslaugų modelį. Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos centro 2006-2009 m. strateginiame plane numatytas tikslas - didinti socialines paslaugas namuose, skiriant čia du pagrindinius uždavinius: 1) sukurti ir plėtoti kompleksinės pagalbos namuose modelį; 2) plėsti pagalbos namuose spektrą ir prieinamumą. Minėtus uždavinius numatoma įgyvendinti teikiant integruotas socialines ir slaugos pa­slaugas, optimizuojant ir plėtojant transporto paslaugų teikimą plėtojant teikiamų paslaugų pasiūlą. Tai atitinka Nacionalinės gyventojų negalės slogos pasekmių įveikimo strategijos nuostatas sudaryti neįgalių žmonėms sąlygas savarankiškai gyventi bendruomenėje, užtikrinti jų tinkamą priežiūrą na­muose, stacionarias paslaugas pagal galimybes keisti alternatyviomis. Analizuojant gebėjimų stiprinimo bei dalyvumo proceso vidinius ryšius bendruomenės socialinių paslaugų neįgalių žmonėms sistemoje 2 paveiksle pateikiami Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos centro pagalbos į namus paslaugų 2004-2007 m. duomenys. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pagalbos namuose paslaugų skaičius nuolat didėjo. 2004-2007 m. laikotarpiu jis padidėjo 15,8 proc. Paslaugų teikėjų skaičius ilgą laiką buvo beveik nepakitęs -2004 m. paslaugas teikė 94, 2005 m. bei 2006 m. - 99, o 2007 m. - 138 darbuotojai. Analizuojamų socialinių paslaugų sistemoje gebėjimų stiprinimo procesą jo plėtrą ypač skatinančią socialinį daly- vumą lėmė šie išoriniai veiksniai: pagalbos namuose paslaugų teikėjų skaičius, jų laiko, skiriamo vie­nam asmeniui ar grupei asmenų, sąnaudos, paslaugų atitikimas individualiems poreikiams, paslaugos kokybė bei kaina. Informavimo bei konsultavimo paslaugos teikiamos nemokamai, o buities tvarkymo ir papildomos paslaugos, priklausomai nuo jų gavėjo ir jo šeimos narių pajamų, gali būti nemokamos, mokamos iš dalies arba visiškai, todėl svarbu pastebėti, kad pagrindinių dažniausiai teikiamų paslaugų krepšelio kaina nėra didelė (2007 m. ji sudarė 18,46 Lt, t.y. 3,1 proc. vidutinės socialinio draudimo pensijos dydžio). Kitų rečiau pasirenkamų paslaugų, kaip vienetinės, krepšelis (neskaitant specifinių rūsio valymo bei lysvių ravėjimo paslaugų) - 37,60 Lt (6,3 proc. minėtos pensijos dydžio). Taigi kaina negali būti laikoma lemiamu veiksniu, pasirenkant reikiamas paslaugas. Asmenų skaičius 250000 2 pav. Pagalbos namuose paslaugų plėtojimas Vilniaus miesto savivaldybėje 2004-2006 m. 2007 m. 39,3 proc. padidėjus darbuotojų skaičiui, lyginant su 2006 m., suteiktų paslaugų skaičius padidėjo 9 proc. Daugiau teikiamų paslaugų nepagausėjo dėl to, kad iki 2007 m. nuolat didėjo darbuotojų darbo krūviai, dėl tos priežasties galėjo suprastėti paslaugų kokybė. Pavyzdžiui, 2004 m. 1 darbuotojas suteikė 1895,4 paslaugų per metus, 2005 m. - 1826,8 paslaugų, 2006 m. - 1911,4, 2007 m. - 1495,3. Gebėjimų didinimo bei dalyvumo proceso plėtrai užtikrinti būtina atitinkama teisės aktais reglamentuota paslaugos kokybė, atitinkanti darbuotojo darbo intensyvumą. Vilniaus m. savivaldybės 2002-2011 m. strateginio plano 3 prioritetas - pažangios visuomenės kūrimas; šio plano 3.4. punkte numatyta plėtoti socialinę infrastruktūrą o šio punkto 3.4.3. dalyje - ke­ liamas uždavinys optimizuoti sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos infrastruktūrą. Tai ypač svarbu, siekiant aktyvinti neįgalių bendruomenę, plėtojant jos aktyvumą skatinančią socialinių paslaugų infrastruktūrą. - Socialinės paramos centro 2006-2009 m. strateginio plano 2.2. punkte numatytas tiksSs - plė­toti dienos užimtumo paslaugų teikimą seniūnijose pagyvenusiems asmenims, neįgaliesiems ir so­cialinės rizikos vaikams. Jam (gyvendinti šio punkto 2.2.1. dalyje numatytas uždavinys - steigti dienos centrus (tirti paslaugų poreikį, teikti dienos užimtumo paslaugas bendruomenės centrų patalpose). Pažymėtinas taip pat šio punkto 2.2.2. dalyje numatytas uždavinys sukurti dienos užimtumo paslaugų teikimo modelį bei, kaip nustatyta punkto 2.2.3. dalyje - didinti paslaugų gavėjų skaičių ir teikti įvairesnes dienos užimtumo paslaugas. Kaip matyti iš Vilniaus m. savivaldybės Socialinės paramos centro ataskaitų duomenų, Savivaldybėje veikia 3 dienos centrai, skirti neįgalių žmonėms ir neįgalių neįgalie- šiems. Tai Šeškinės seniūnijoje įsikūręs .Atgaivos" centras, Pilaitės dienos centras bei Aukštųjų Pane­rių dienos centras. Dienos centras „Atgaiva" įkurtas 1998 m., Pilaitės dienos centras - 2000 m., 2003 m. -Aukštųjų Panerių dienos centras. Šie du centrai atsižvelgiant į jų lokalizaciją ir nedideles patalpas aptarnauja beveik išimtinai minėtų seniūnijų gyventojus. „Atgaivoje" tinkamos sąlygos aptarnauti vilniečius ir iš kitų seniūnijų. Turint omenyje Vilniaus m. savivaldybės strateginiame plane numatytą uždavinį optimizuoti sveikatos apsaugos bei socialinės rūpybos infrastruktūrą, būtina, kad savivaldybės institucijos aktyviau veiktų, nustatydamos dienos centrų plėtros poreikį atskirose seniūnijose ir juos steigiant būtinybę ben­dradarbiauti su neįgalių žmonėmis ar jų labui dirbančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Informacija apie Vilniaus miesto savivaldybės dienos centrų lankomumą 2004-2006 m. pateikiama 1 lentelėje. 1 lentelė. Neįgalių žmonių apsilankymai Vilniaus miesto savivaldybės dienos centruose 2004-2006 m. Laikotarpis Lankytojų skaičius renginiuose per dieną/metus „Atqaiva" Pilaitės dienos centras Aukštųjų Panerių dienos centras 2004 43/11009/2598 81-1- 6/-./312 2005 41/10299/3043 81-1- 6/-/1580 2006 36/9021/1721 81-1- 6/-/644 2007 34/8362/1922 10/-/1328/ 7/-/689 Darbuotoju sk. 4 1 1 Remiantis Vilniaus m. savivaldybės Socialinės paramos centro 2004-2007 m. ataskaitos duomenis apsilankymų metu šeši dienos centrų darbuotojai, dirbantys trijuose dienos centruose, užtik­rino bendrųjų (infonnavimo, konsultavimo, sociokultūrinių ir kt.) bei socialinės priežiūros (socialinių įgūdžių ugdymo bei palaikymo) paslaugų teikimą dienos centruose. Nesant pakankamai duomenų apibūdinti visus tris dienos centrus, atidžiau pažvelkime į dienos centro „Atgaiva" rezultatus. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, lankytojų skaičius per laikotarpį nuo 2004 m. iki 2007 m. sumažėjo 2647 asmenimis. Sumažėjo ir asmenų dalyvaujančių renginiuose, skaičius. Atidžiau paanalizuokime šių pokyčių priežastis, pirmiausia kaip įgyvendinamos suaugusiųjų ne­formalaus švietimo paslaugos. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas numato, kad minėtas paslaugas gali finansuoti juridiniai bei fiziniai asmenys, savivaldybės, valstybė bei patys dalyviai. 2004-2005 m. laikotarpiu Dienos centras „Atgaiva" turėjo galimybę bendradarbiauti su Vilniaus suau­gusiųjų mokymo centru projekte, padėjusiame neįgalių žmonėms sustiprinti gebėjimus, išmokstant daug naujų dalykų: floristikos, užsienio kalbų ir kt. Šiuo metu, pasibaigus bendrajam pro­jektui, dienos centre „Atgaiva" pakito paslaugų pasiūla, daliai neįgalių asmenų sumažėjo užsiėmimų pasiūlos patrauklumas, sumažėjo lankytojų. Minėtas Vilniaus suaugusiųjų asmenų mo­kymo centras neįgalių asmenims gali pasiūlyti tik mokamus keramikos bei tapybos būrelius, kurių teikiamų paslaugų kaina - 130 Lt. Kaip rodo gyvenimo tikrovė, tokia kaina šiems asmenims yra per didelė. Taigi dienos centras „Atgaiva", turintis potencialias galimybes aktyviai pasireikšti stiprin­damas neįgalių žmonių gebėjimus bei socialinį dalyvumą, negali šių galimybių tinkamai atskleisti bendruomenėje, kad galėtų prisidėti prie socialinės aprėpties didinimo. Vilniaus dienos centrų paslaugų plėtojimo analizė atskleidė, kad neįgalių žmonių gebėjimų stiprinimas bei dalyvumas visuomenės gyvenime susijęs su visuomenės bei bendruomenės prioritetais ir iniciatyvomis. Vilniaus miesto bendruomenės turėtų skirti didesnį finansiniais resursais pagrįstą dėmesį Vil­niaus neįgalių dienos centrų veiklai siekdamos stiprinti neįgalių žmonių gebėjimus bei skatinti jų dalyvumą tuo tikslu panaudojant nuosavas bei Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Antra vertus, minėtas pavyzdys rodo, kad švietimo politikos nuostatos, įgyvendinamos mūsų šalyje suaugusiųjų neformalaus mokymo srityje, siekiant efektyvių neįgalių žmonių dalyvumo rezul­tatų, privalo būti pagrįstos finansiniu mechanizmu bei aktyvesniu tarpžinybiniu bendradarbiavimu. 5. Dalyvavimas visuomenės gyvenime - galimybė didinti asmens bei visuomenės socialinės aprėpties išteklius 1821 m. G.VV.F. Hėgelis suteikė Dž. Loko vartotai „pilietinės visuomenės" sąvokai piliečių suge­bančių dalyvauti valstybės valdyme turinį ir į Europos politinį leksikoną įvedė pilietinės visuomenės terminą. Šiandieninėje visuomenėje plėtojamos įvairios demokratinio pilietiškumo formos, tarp jų - pilieti­nės visuomenės organizacijos: nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės organizacijos, vartotojų grupės, žiniasklaida, religinės grupės ir kt. Tai padeda stiprinti asmens ir bendruomenės gebėjimus galimybių plėtojimo procese bei padeda užtikrinti asmens dalyvumą politinio, ekonominio, socialinio, kultūrinio gyvenimo, sprendimų priėmimo procese, įtvirtinant dalyvavimo arba tiesioginę demokratiją. Kaip teigia A. Saloojee, socialinė aprėptis demokratizuoja demokratiją: ji sukuria naujus siūly­mus priartėti prie senų problemų pateikdama radikaliai skirtingas pilietiškumo ir bendruomenės kon­cepcijas, kovodama dėl naujų atskaitomybės priemonių, suteikdama galimybę atsirasti naujiems vie­šosios politikos vertinimams, skatindama atskirtyje esančias grupes atstovauti ir dalyvauti bei svar­biausia skatindama visų žmonių įgūdžius, talentus bei gabumus. Mūsų šalies socialinė politika, orientuota į „Nacionalinės gyventojų negalės slogos pasekmių įveikimo strategijos įgyvendinimą", grindžiama konkrečiomis priemonėmis, skatinančiomis neįgalių žmonių demokratinį pilietiškumą - aktyvumą dalyvavimą. Vykdydama Nacionalinės gyventojų negalės slogos pasekmių įveikimo strategijos įgyvendinimo 2005-2013 m. priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 10 d. nutarimu Nr.5 (Žin., 2005, Nr. 5-112), priemonę Nr. 46 „Remti vyresnio neįgalumo žmonėms atstovaujančių nevyriau­sybinių organizacijų veiklą", Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu „Dėl vyresnio neįgalumo žmonėms atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų veiklos rėmimo 2005 metais" atitinkamai 2006 m. bei 2007 m. (Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymai: 2005 m. vasario 25 d. Nr. AI-62; 2006 m. sausio 19 d. Nr. A1-27; 2007 m. sausio 16 d. Nr. A1-10) skiriamos lėšos, skati­nančios vyresnio neįgalumo žmones atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų pilietinį, ekonominį, so­cialinį bei kultūrinį aktyvumą stiprinant šių organizacijų bei jų narių įtaką visuomenėje. 2005 m. skėtinėms neįgalių žmonių nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms ak­tyvinti neįgalių žmonių veiklą skirta 70 tūkst. Lt, 2006 m. - 200 tūkst. Lt, 2007 m. - 300 tūkst. Lt, 2008 m. numatoma skirti 300 tūkst. Lt. Taigi neįgalių žmonių aktyvinimas vyksta pasitel­kiant subsidiarumo principą užtikrinantį, atsakomybių pasidalijimą visuomenėje, kad žemesnės insti­tucijos nespręstų aukštesnių institucijų kompetencijos klausimų. Sukurtas ir keletą metų naudojamas neįgalių žmonių labui veikiančių organizacijų finansavimo mechanizmas turi įtakos didinti neįgalių žmonių gebėjimus bei ugdyti jų dalyvumą. Taip brandinamos visuomenės socialinės ge­rovės sąlygos, optimizuojančios poreikių patenkinimą bei socialinę aprėptį. Pažymėtina, kad stambesnės neįgalių žmonių organizacijos palaipsniui įsitraukia ir į ES srtuktūrinių fondų finansuojamas veiklas. Įgyvendinant 2002-2006 m. BPD priemones neįgalių žmonių organizacija „Bočiai", vienijanti 41 000 narių 54 šalies bendrijose, vadovaudamasi priemone 2.2. „Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas", pakvietė 1400 neįgalių žmonių mokytis bazinių kompiuterinio raštingumo žinių. Tam tikslui numatyta 1847,2 tūkst. Lt. įsijungus į tarptautinės bendruomenės iniciatyvas, svarbus neįgalių žmonių tarptautinio dalyvavimo bei atstovavimo aspektas. Visa visuomenė plačiai pažymi spalio 1 - Tarptautinę neįgalių žmonių dieną. Lietuvos pensininkų sąjunga „Bočiai", „Pagyvenusios moters veiklos centras" bei nevyriausybinių organizacijų sambūris „Gabija", būdamas ES organizacijos „Age Platform" tikrasis na­rys (vienijantis 23 organizacijas bei neformalius sambūrius), aktyviai reiškiasi gindami neįgalių žmonių teises bei formuojant šios srities politiką. Lietuvai administracinėje „Age Platform" taryboje at­stovauja Povilas Sigitas Krivickas. Mūsų šalyje taip pat veikia Lietuvos neįgalių žmonių asociacija, kuri yra Tarptautinės neįgalių žmonių asociacijų federacijos (FIAPA) narė. Nemažai neįgalių žmonių organizacijų, veikiančių šių žmonių labui, yra susibūrusios savivaldybių bendruomenėse. Kitos demokratinio pilietiškumo formos, kokiomis neįgalių žmonės dalyvauja mūsų vi­suomenės gyvenime, rūpindamiesi socialinės aprėpties klausimais, - tai bendradarbiavimas su valsty­binėmis institucijomis, sprendžiant aktualias neįgalių žmonių problemas. Lietuvos Respubliki­nėje pensininkų reikalų taryboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos yra ir neįgalių žmonių, nevyriausybinių organizacijų atstovų. Tarybos veikia taip pat prie savi­valdybių. Tačiau neįgalių žmonių organizacijų veiklai minėtose institucijose iki šiol buvo būdin­gas atstovavimo aspektas. Siekiant didesnės visuomenės santalkos būtina atskleisti neįgalių žmonių dalyvavimo visuomenės reikaluose pokyčius, pavyzdžiui, kaip neįgalių žmonės yra pasirengęHeikti ben­druomenei paslaugas pasitelkę nevyriausybines organizacijas. Būtina vesti statistiką visapusiškiau parodančią neįgalių žmonių gebėjimų stiprinimo galimybių bei dalyvumo raidą. Nesant tokios informacijos sudėtinga įvertinti neįgalių žmonių dalyvavimo demokratinio pilietiškumo proce­suose mastą Vis dėlto pasitelkti šaltiniai rodo, kad šiuolaikiniame demokratinio pilietiškumo proceso etape neįgalių žmonės siekia panaudoti bendruomenės socialinių paslaugų galimybes stiprinti jų gebėjimus bei didinti dalyvumą. Išvados 1. Socialinės aprėpties mechanizmo veiksnys - asmens, grupės ar bendruomenės gebėjimų stiprinimas didina demokratinio pilietiškumo galimybes asmeniui siekiant dalyvauti visuomenės gyve­nime: dalyvumas - savo ruožtu stiprina asmens, grupės ar bendruomenės gebėjimus. 2. Neįgalių asmenys, sustiprinę gebėjimus, dalyvauja visuomenės gyvenime ir tuo pačiu praturtina visuomenės politinius, ekonominius, socialinius bei kultūros sričių išteklius. Taip didėja vi­suomenės ištekliai, plėtojasi ir gerėja asmens, atskirų grupių ar bendruomenių socialinės aprėpties mechanizmas. 3. Kitose nei ekonominė veikla srityse neįgalių žmonių socialinės atskirties reiškiniui įveikti svarbūs šie konstruktyvios aprėpties reikalavimai: tinkamų paslaugų pasiūla, įvairių su pagalba asmeniui susijusių institucijų žinybiškumo įveikimas, asmens gebėjimų stiprinimas bei dalyvumas, tai­kant šiuolaikinės visuomenės demokratinio pilietiškumo erdvei būdingus principus, kurių svarbiausias - subsidiarumo principas, lemiantis visuomenės socialinės gerovės mastą ir atskleidžiantis pilietinės visuomenės brandumą. 4. Išanalizavus šalies 2004-2007 m. nestacionarių bendruomenės socialinių paslaugų raidos duomenis, pastebėta, kad didėja neįgalių žmonių gebėjimai bei dalyvavimo galimybės. 5. Įvertinus Vilniaus miesto savivaldybės teikiamas bendruomenės socialines paslaugas, susiju­sias su gebėjimų stiprinimu ir demokratinio pilietiškumo skatinimu, pažymėtini šie išoriniai paslaugų srities pagalbos į namus veiksniai: paslaugų teikėjų skaičius, jų laiko, skiriamo vienam asmeniui są­naudos, paslaugos atitikimas individualiems poreikiams. 6. Skatinančios demokratinį pilietiškumą Vilniaus miesto savivaldybės teikiamos dienos centrų paslaugos neįgalių žmonėms, esant ribotiems darbo jėgos ištekliams, grindžiamos bendra­darbiavimu su neįgalių asmenų nevyriausybinėmis organizacijomis, suaugusiųjų mokymo ins­titucijomis, specialistais, siekiant padidinti siūlomų paslaugų įvairovę, tuo pačiu didinant gebėjimų stip­rinimo bei dalyvavimo galimybes. 7. Didėjant valstybės paramai neįgalių žmonių nevyriausybinių organizacijų veiklai, tin­kamai šiuos asmenis atstovaujant valstybinių institucijų struktūrose, sprendžiančiose problemas, susi­jusias su visuomenės senėjimu, stinga informacijos bei statistinių duomenų apie neįgalių žmonių organizacijų narių gebėjimų didinimo bei demokratinio pilietiškumo visuomenės gyvenime mastą, turintį įtakos socialinei aprėpčiai. 2.4. Valstybės institucijų įdarbinimo paslaugų teisinis reglamentavimas Svarbiausi teisės aktai, reglamentuojantys invalidų integraciją į atvirą darbo rinką, yra Invalidų socialinės integracijos, Darbuotojų saugos ir sveikatos bei Bedarbių rėmimo įstatymai. Siekiant sudaryti teisines, ekonomines ir organizacines sąlygas neįgaliesiems sparčiau integruotis į visuomenės gyvenimą ir atvirą darbo rinką, iš viso mūsų šalyje yra priimta daugiau kaip 70 teisės aktų, kai kuriuose nustatyta vos ne 100 įvairiausių lengvatų invalidams. Nemaža jų dalis skirta neįgaliųjų užimtumui skatinti ir remti.7 Specializuotoms invalidų visuomeninių organizacijų įmonėms yra įteisintos papildomos ekonominės lengvatos: jos atleidžiamos nuo nekilnojamojo turto mokesčių, joms teikiamos tikslinės dotacijos valstybinio socialinio draudimo įmokoms ir energetikos išlaidoms dengti, taikomos juridinių asmenų pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, fizinių asmenų pajamų mokesčio bei viešųjų pirkimų lengvatos.8 Miestų (rajonų) savivaldybės teritorinių darbo biržų teikimu kasmet nustato darbdaviams invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų steigimo kvotas - ne mažiau kaip 2 proc. bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu ūkio subjekte yra ne mažiau kaip 50 darbuotojų. Invalido, kurio integracija į darbą reikalauja iš darbdavio ypatingų pastangų, įdarbinimą darbo birža gali prilyginti ne daugiau kaip 3 invalidų įdarbinimui. Darbdaviai, nevykdantys nustatytų darbo vietų steigimo arba įdarbinimo kvotų, kiekvienu atveju į Užimtumo fondą turi mokėti oficialiai skelbiamo šalies ūkio darbuotojų 12 vidutinių mėnesinių bruto darbo užmokesčių dydžio įmokas. Tokių įmokų mokėjimas neatleidžia darbdavių nuo pareigos įdarbinti invalidus. Jeigu įdarbinant invalidą su teritorinės darbo biržos siuntimu darbo vietos steigimas arba jos pritaikymas reikalauja papildomų išlaidų, iš Užimtumo fondo lėšų darbdaviui išmokama vienkartinė 24 minimalių mėnesinių algų dydžio kompensacija. Jeigu teritorinė darbo birža arba patys invalidai nesikreipia dėl įdarbinimo, darbdaviai invalidams rezervuotose vietose gali įdarbinti kitus asmenis pagal terminuotą darbo sutartį, kuri pasibaigia, atsiradus poreikiui įdarbinti invalidus. Darbdaviai privalo pagal invalidumą nustatančių komisijų sprendimą įdarbinti asmenis, kurie, dirbdami šių darbdavių įmonėse, įstaigose ar organizacijose, tapo invalidais dėl suluošinimo darbe ar profesinio susirgimo, arba perkelti į jų sveikatą atitinkantį kitą darbą. Darbdavys gali savo iniciatyva atleisti iš darbo invalidą, nesant šio asmens kaltės, tik gavęs miesto (rajono) savivaldybės globos ir rūpybos institucijos sutikimą ir prieš 4 mėnesius raštu pranešęs invalidui apie numatomą atleidimą. Savivaldybės globos ir rūpybos institucijos sutikimo nereikia, jei ūkio subjektas yra likviduojamas darbdavio valia.9 Tiems invalidams, kurie neturi profesijos arba ji yra nepaklausi vietos darbo rinkoje, Vilniaus Naujininkų ir Žirmūnų, Klaipėdos, Kauno Petrašiūnų, Utenos, Panevėžio Šermukšnių darbo rinkos mokymo centrai yra parengę 23 mokymo programas negalios ištiktiems žmonėms. Tokių žmonių profesinio mokymo, reabilitacijos ir darbo vietų jiems steigimo darbe naudojamasi ir užsienio šalių, pirmiausia Švedijos, patyrimu. Invalidams bedarbiams, gaunantiems iš socialinio draudimo fondo ar valstybės biudžeto pensiją, mažesnę už priklausančią bedarbio (mokymo) pašalpą, yra mokamas priklausančios bedarbio pašalpos ir gaunamos pensijos skirtumas. Mokymosi laikotarpiu bedarbiams yra mokama 1,3 gaunamos bedarbio pašalpos dydžio bedarbio mokymo pašalpa, kuri negali viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Beje, invalidai yra priskiriami prie asmenų, kuriems yra taikomos papildomos užimtumo garantijos. Invalidai turi teisę pasirinkti darbą pagal savo fizinę ir psichinę būklę, profesinį pasirengimą ir interesus, taip pat gali verstis kita įstatymų nedraudžiama veikla. Darbdavys negali atsisakyti priimti į darbą invalido arba kitaip jį diskriminuoti vien dėl jo invalidumo, jeigu invalido kvalifikacija atlikti siūlytą darbą (pareigas) yra tinkama. Jeigu verstis komercine - ūkine arba kitokia teisėta veikla arba verslui organizuoti reikalingas leidimas (licencija), kompetentingos valstybinės tarnybos pagal invalidumą nustatančių komisijų sprendimus dėl invalidų darbo pobūdžio ir sąlygų išduoda jiems tokius leidimus (licencijas) pirmąja eile.10 Įdarbintiems invalidams sudaromos darbo sąlygos pagal invalidumą nustatančių komisijų išvadas. Jei šios išvados nenumato kitaip, invalidai jų pageidavimu atleidžiami nuo viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis ir nakties metu. Dirbantiems invalidams yra suteikiamos kasmetinės 35 kalendorinių dienų atostogos. Invalidams, tėvams, globėjams, rūpintojams, slaugantiems invalidą, kuriam nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas, suteikiamos 30 kalendorinių dienų nemokamos atostogos jų pageidaujamu laiku. Tėvų, globėjų, rūpintojų, slaugančių invalidą, kuriam nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas, pageidavimu darbdaviai suteikia namudinį darbą, darbą pagal lankstų grafiką, ne visą darbo dieną (savaitę).11 Kaip rodo Lietuvos darbo biržos turima informacija, praėjusiais metais ieškodami darbo į ją kreipėsi 3905 invalidai, iš kurių 86 proc. turėjo III invalidumo grupę, 13 proc. -II ir l proc. - I invalidumo grupę. Kaip matome, absoliučią ieškančiųjų darbo invalidų daugumą sudaro asmenys, turintys žemiausią invalidumo grupę. Net 67,5 proc. darbo ieškančių invalidų buvo surastas darbas arba jie buvo įtraukti į iš Užimtumo fondo lėšų finansuojamas programas, Realu manyti, jog į teritorines darbo biržas besikreipiantiems invalidams bus pagelbėta susirandant savo fizinę ir psichinę būklę atitinkantį darbą. Be to, šioje darbo srityje yra sukaupta ir nemenka darbo patirtis, apsprendžianti aukštą žmonių su negalia įdarbinimo laipsnį. Deja, nereti atvejai, kai darbdaviai nepagrįstai atleidžia invalidus, remdamiesi galiojančių Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 str. 1d. 4 punktu leidžiančiu atleisti darbuotoją pagal medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą, kai darbuotojas negali eiti užimamų pareigų ar dirbti darbo sutartyje nurodyto darbo. Atkreiptinas dėmesys ir į tą faktą, jog dabar galiojančių Lietuvos Respublikos darbo kodekso 133 str. 2 d. įteisinta nuostata, jog darbuotojams, tapusiems laikinai nedarbingiems ne dėl šio straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių (darbuotojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas invalidumas, darbo sutartis gali būti nutraukiama laikantis LR BK IV skirsnio nuostatų), darbo vieta ir pareigos paliekamos, jeigu jie dėl laikinojo nedarbingumo neatvyksta į darbą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ne daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutiniuosius 12 mėnesių, jei įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai nenustato, kad tam tikros ligos atveju darbo vieta ir pareigos paliekamos ilgesnį laiką.12 Darbuotojams, netekusiems darbingumo dėl suluošinimo darbe ar profesinės ligos, darbo vieta (pareigos) paliekama, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas invalidumas. Ne tik savo pareigų, bet ir teisių žinojimas padės išsilaikyti darbo rinkoje negalios ištiktiems žmonėms ir turėti jiems papildomą pajamų šaltinį prie gaunamos invalidumo ar šalpos pensijos. Be to, tęsdami darbinę veiklą, negalios ištikti asmenys ateityje įgis teisę į didesnę invalidumo ar senatvės pensiją. Tokiems žmonėms ne mažiau svarbu yra jaustis reikalingiems visuomenei, o ne būti vien tik jos išlaikomais. Todėl pasirinkti ir įsigyti profesiją invalidai orientuojami pagal Švietimo ir mokslo bei Sveikatos apsaugos ministerijų parengtą programą bendrose ir specialiose ugdymo, mokymo įstaigose, atsižvelgiant į invalidų polinkius, sugebėjimus, fizinę ir psichinę būklę. Nors valstybė specializuotoms invalidų visuomeninių organizacijų įmonėms ir teikia nemažą paramą, tačiau, įsigaliojus rinkos ekonomikos santykiams ir esant bendram šalies ekonomikos nuosmukiui, šių įmonių ekonominė būklė taip pat gerokai pablogėjo. Menkas darbuotojų profesinis pasirengimas, pasenusi technologija ir gaminama nekonkurencinga produkcija lėmė tai, jog dėl nuolat smunkančios gamybos per pastarąjį dešimtmetį specializuotose invalidų visuomeninių organizacijų įmonėse dirbančių neįgaliųjų asmenų sumažėjo 3-4 kartus.13 Dabartinė darbo ieškančių neįgaliųjų asmenų padėtis tokia, jog šalyje veikianti jų užimtumo skatinimo ir rėmimo sistema funkcionuoja neefektyviai. Jei 1990 metais dirbo net 40 proc. invalidumą turinčių asmenų, tai po 10 metų -vos 18 proc., t.y. daugiau kaip 2 kartus mažiau. Tiesa, yra gerokai sumažėjęs ir pačių asmenų su negalia ekonominis aktyvumas. Nors pernai iš visų teritorinėse darbo biržose darbo ieškojusių invalidų ir buvo įdarbinta 34,2 proc. (sveikųjų - 37,7 proc.), tačiau nemaža dalis į Valstybinę medicininės socialinės ekspertizės komisiją siųstų asmenų siekia invalidumo tik materialiniais ir socialiniais sumetimais. Akivaizdžiausias to įrodymas - aukštas nedarbo lygis tarp pirminį invalidumą turinčių asmenų. Nėra abejonės, jog invalidumo pensijos siekimas daug kam tampa gyvenimo tikslu, padėsiančiu išgyventi ateityje. Deja, vėliau tuo tenka skaudžiai nusivilti. Kadangi valstybės nustatytos socialinės garantijos invalidams nesiejamos su jų darbingumu, darbo pajamų praradimu bei medicininės ir profesinės reabilitacijos ir specialios pagalbos priemonėmis, todėl didėjant socialinei paramai (tai rodo nuolat augantis įvairias lengvatas reglamentuojančių teisės aktų skaičius) dalis asmenų su negalia kliaujasi ja, pasyviai ieško darbo, neturi aiškių paskatų dirbti, nemano turį patys susirasti darbą ar susikurti sau darbo vietą. Štai 2002 m. visoje Lietuvoje tik vienas invalidas ėmėsi savo verslo. O juk svarbiau už visas teikiamas lengvatas turėtų tapti neįgalaus asmens gebėjimus atitinkantis darbas. Beje, dešimtmetė Lietuvos darbo biržos patirtis rodo, jog gyventi savo protu ryžtasi vos trys bedarbiai iš viso tūkstančio darbo ieškančių asmenų. Tarp darbo ieškančių neįgaliųjų asmenų šis rodiklis yra net 12 kartų prastesnis. Siekiant invalidus integruoti į atvirą darbo rinką, darbdaviams kasmet nustatomas jų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų jiems steigimo kvotos (iki 2 proc. bendro įmonės darbuotojų skaičiaus, jeigu įmonėje dirba ne mažiau kaip 50 darbuotojų), iš Užimtumo fondo lėšų yra kompensuojamos tokių darbo vietų steigimo ar jų pritaikymo neįgaliesiems išlaidos (iki 24 minimalių mėnesinių algų vienai darbo vietai). Tradicinės vytelių pynėjo, siuvėjos, batsiuvio ar staliaus specialybės negalios žmonių jau netenkina. Šiandien tenka organizuoti neįgaliųjų asmenų mokymą verslo administratoriaus, apskaitininko, kompiuterio naudotojo, juvelyro, manikiūrininkės, virėjo ir net aludario specialybių. Vyriausybės patvirtintoje Užimtumo didinimo 2001-2004 metų programoje neįgaliųjų užimtumui didinti numatyta: 1) sukurti prieinamą visiems norintiems ir galintiems dirbti asmenims su negalia užimtumo rėmimo sistemą, sudarančią jiems sąlygas konkuruoti atviroje darbo rinkoje arba įsidarbinti specialiose įmonėse, pritaikytose neįgaliesiems darbo vietose ar siekti savarankiško užimtumo; 2) sudaryti sąlygas nuolat tobulinti kvalifikacinius gebėjimus, padedančius prisitaikyti prie dinamiškų socialinių ekonominių ir technologinių pokyčių, mažinti išstūmimo iš darbo rinkos riziką; 3) didinti asmenų su negalia socialinį bei ekonominį aktyvumą, savarankiškumą bei pasitikėjimą savimi, taip pat atsakomybę už savo padėtį darbo rinkoje. "Sodros" duomenimis, šiandien dirba 30,4 tūkst., iš 176,5 tūkst., invalidumo pensijų gavėjų. Programoje numatytiems tikslams pasiekti teks toliau nuosekliai įgyvendinti invalidų profesinės reabilitacijos bei integracijos į darbo rinką pagrindines nuostatas, įteisintas Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotuose tarptautiniuose dokumentuose. Užimtumo didinimo programoje įvardintiems tikslams pasiekti teks parengti ir priimti galiojančių teisės aktų, apibrėžiančių invalidų lygių teisių užimtumo srityje pažeidimų sąvokas ir atsakomybę, pakeitimus ir papildymus, naujos redakcijos Bedarbių rėmimo įstatyme invalidų įdarbinimo ir naujų darbo vietų kvotų nustatymą darbdaviams teks pakeisti jų materialinio suinteresuotumo skatinimu. Taip pat bus parengti tipiniai viešųjų įstaigų invalidų užimtumo centrų nuostatai. Darbo rinkos profesinio mokymo programas teks pritaikyti atskiroms neįgaliųjų grupėms. Bus parengta 50 invalidų profesinės reabilitacijos darbuotojų ir tiek pat darbo biržos konsultantų, dirbančių su invalidais. Invalidų visuomeninėms organizacijoms kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistais teks parengti pasiūlymus dėl specializuotų invalidų visuomeninių organizacijų įsteigtų įmonių darbo gerinimo. Sprendžiant iškilusias asmenų su negalia užimtumo problemas bus laikomasi nuostatos, kad tai - svarbi ir neatskiriama bendros nacionalinės užimtumo strategijos dalis.14 Lietuvoje valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina Lietuvos darbo birža (toliau – LDB) (Respublikinė ir 46 teritorinės), įsteigta 1991 kovo 1d. Pagal Bedarbių rėmimo įstatymo 6 straipsnį, valstybės teikiamos užimtumo garantijos: • nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos bei informacija apie laisvas darbo vietas; • nemokamos darbo biržos paslaugos įsidarbinant; • nemokamas profesinis mokymas nedarbo atveju; • galimybė dirbti viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus; • bedarbio pašalpa.15 Teritorinės darbo biržos, kaip įteisinta LR bedarbių rėmimo įstatymo 22 straipsnyje, nuolat analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą, prognozuoja galimus darbo rinkos pokyčius, registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius, ieško laisvų darbo vietų, informuoja norinčius įdarbinti ir įsidarbinti. Taip pat jos tarpininkauja asmenims įsidarbinant, dalyvauja organizuojant bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinį mokymą, tarpininkauja įsidarbinant užsienyje, dalyvauja rengiant gyventojų užimtumo programas, kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus, skiria ir moka bedarbio pašalpas. Pagrindinis Lietuvos darbo biržos veiklos principas – valdymas pagal tikslus. Tikslų įgyvendinimui, diferencijuotai nuo situacijos teritorijos darbo rinkoje, buvo nustatytos užduotys ir užduočių pasiekimo įvertinimo rodikliai.16 Atsižvelgdama į prognozuojamas permainas darbo rinkoje, mažinančias nedarbo lygį, įvertindama Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą bei Europos Bendrijos Komisijos pasiūlymus užimtumo politikos kryptimis, Lietuvos darbo birža, užtikrindama veiklos tęstinumą, 2003 – aisiais metais numato pagrindiniais savo veiklos tikslais ir uždaviniais: darbo kokybės gerinimą ir ilgalaikio nedarbo prevenciją bei ilgalaikių bedarbių užimtumo gebėjimų didinimą. Lietuvos darbo birža įgyvendina valstybės užimtumo garantijas, teikdama tokias paslaugas: • Tarpininkavimas įdarbinant. Teritorinės darbo biržos registruoja bedarbius ir laisvas darbo vietas, suteikia informaciją norintiems įdarbinti ar įsidarbinti. Vienas iš pagrindinių LDB sąveikos su darbdaviais uždavinių – padėti parinkti ar parengti reikiamos kvalifikacijos asmenis laisvoms darbo vietoms užimti. Asmenims ieškantiems darbo teikiamos konsultacijos, patarimai. Tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje - išimtinė valstybės teisė, kurią įgyvendina Lietuvos darbo birža. Lietuvos darbo birža pagal tarpvyriausybinius susitarimus tarpininkauja stažuotėms Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Švedijos Karalystėje, įdarbinimui Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Taip pat užmegzti kontaktai su statybinių organizacijų darbdaviais Norvegijoje, maisto pramonės – Airijoje, įdarbinimo tarpininkavimo agentūromis Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Suomijoje.17 • Aktyvios darbo rinkos politikos programos: 1. profesinio mokymo programa. Jos tikslas – sudaryti galimybes ieškantiems darbo asmenims įgyti profesiją, pakelti kvalifikaciją arba persikvalifikuoti pagal poreikį darbo rinkoje prisitaikant prie nuolat kintančių darbo rinkos reikalavimų. 2. nedarbo prevencijos programa siekiama padėti dirbantiems, kuriems gresia atleidimas iš darbo, išlikti darbo vietose, toje pačioje arba kitoje įmonėje, suteikiant aukštesnę arba naują kvalifikaciją nei turima bei kitomis užimtumą skatinančiomis priemonėmis švelninti nedarbo pasekmes. 3. grupinės darbo paieškos (kitaip - darbo klubų programa). Tikslas - supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, skatinti savarankišką darbo paiešką. Programa realizuojama šiomis kryptimis: jaunimo be profesinio pasirengimo motyvavimas ir orientavimas paklausios darbo rinkoje profesijos įsigijimui; kaimo gyventojų orientavimas darbo vietos sau kūrimui, kaip alternatyvos nedarbui; ilgalaikių bedarbių socialinė ir psichologinė reabilitacija. 4. užimtumo rėmimo programa – tai aktyvus bedarbių rėmimas, rengiant tikslines darbo rinkos politikos programas, kurios padeda įgyvendinti labiausiai pažeidžiamų bedarbių grupių integravimą į darbo rinką: 4.1 naujų darbo vietų steigimo programa. Siekiama padėti integruotis į darbo rinką labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims, turintiems papildomas užimtumo garantijas, tokiems kaip asmenys su negalia, asmenys iki 25 metų, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai, ilgalaikiai bedarbiai, priešpensijinio amžiaus asmenys, motina ar tėvas auginantys vaiką iki 8 metų bei asmenys grįžę iš laisvės atėmimo vietų; 4.2 viešųjų darbų programa. Jos tikslas – kartu su savivaldybėmis ir darbdaviais organizuoti visuomeniškai naudingus darbus, laikinai įdarbinti bedarbius, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas, padėti jiems užsidirbti lėšų pragyvenimui ir sušvelninti socialinę įtampą. Viešieji darbai organizuojami įmonėse, organizacijose nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos ir pavaldumo; 4.3 užimtumo fondo remiamų darbų programa siekiama padėti bedarbiams įgyti darbinius įgūdžius, nustatyti žinių trūkumą, juos tobulinti darbo vietoje, įsitvirtinti nuolatiniam darbui. Tai galimybė bedarbiui įsitvirtinti nuolatiniam darbui, o darbdaviui per trumpą laiką nenaudojant savo lėšų išsirinkti tinkamą darbuotoją;18 4.4 savo verslo organizavimo programa. Tikslas - skatinti verslumą tarp bedarbių kurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems, teikti organizacinę – finansinę pagalbą asmenims, siekiantiems savo užimtumo. Verslo aplinkos žemėlapis, kuriame vaizdžiai parodytos teritorijoje jau teikiamos ir trūkstamos paslaugos, padeda klientams apsispręsti, kokį verslą naudinga pradėti, pateikiama naudinga informacija apie mokesčių lengvatas, taikomas pradedantiems verslininkams.19 • Pasyvi darbo rinkos politikos priemonė - bedarbio pašalpa, kurios dydis priklauso nuo turėto valstybinio socialinio draudimo stažo. Bedarbio pašalpa mokama kas mėnesį, bet neilgiau kaip 6 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį.20 • Atviro informavimo ir konsultavimo paslaugos – operatyvus darbdavių ir bedarbių informavimas apie juos dominančią informaciją darbo rinkoje, pasikeitimus, tendencijas, prognozes, siekiant veiksmingesnio darbo rinkos pasiūlos ir paklausos subalansavimo ir skaidraus darbo rinkos funkcionavimo. Tokias paslaugas teikia Darbo, Informacijos ir konsultacijų ir Jaunimo darbo centrai, jų klientai gali pasinaudoti centrų teikiamomis informavimo, konsultavimo bei atviro įdarbinimo paslaugomis, orientuotomis į klientų poreikius. Įdiegtas ir sėkmingai vystomas atviro informavimo tinklas: savarankiškos informacijos paieškos sistema (SIP) ir integruota su profesiniam informavimui skirta sistema (PIC), tai naujas žingsnis didinant informacijos prieinamumą, išplėtojimą bei objektyvumą ir nauja kokybė aptarnaujant ieškančius darbuotojų ar darbo asmenis.21 Lietuvos darbo biržos bendradarbiavimo veikla plėtojama: ◦ nacionaliniame lygyje bendradarbiavimas vystomas su socialiniais partneriais, siekiant didinti socialinių partnerių vaidmenį darbo rinkoje. Lietuvos darbo biržos partneriai: apskričių administracijos, savivaldybės bei jų asociacija, kaimo gyventojus atstovaujančios organizacijos, jaunimo bei studentų organizacijos, neįgaliuosius atstovaujančios organizacijos, smulkaus verslo plėtra užsiimančios organizacijos, JAV Taikos korpusas, Lietuvos gyventojų patarėjų sąjunga, profesinių sąjungų patarėjų sąjunga, profesinių sąjungų respublikinės tarnybos, buvusių kalinių socialinėmis problemomis užsiimančios organizacijos. Pasirašomos bendradarbiavimo sutartys su privačiomis įdarbinimo tarnybomis, tarpininkaujančiomis įdarbinant užsienyje. ◦ tarptautiniame lygmenyje Lietuvos darbo birža bendradarbiauja su Lenkijos, Latvijos, Estijos, Kaliningrado srities, Ukrainos, Baltarusijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, JAV užimtumo tarnybomis. Lietuvos darbo birža nuo 1991m. yra Pasaulinės valstybinių įdarbinimo tarnybų asociacijos (WAPES) narė. 1999m. Lietuvos darbo biržos darbuotojai tapo Tarptautinės užimtumo tarnybų personalo asociacijos (IAPES) nariais. Dalyvavimas šių asociacijų veikloje - tai galimybė keistis darbo patirtimi, tobulinti darbo biržos veiklą. 22 Personalo formavimo veikla grindžiama vieninga sistema: tarnautojų parinkimas konkurso tvarka, individualių adaptacinės ir personalo kvalifikacijos mokymo programų sudarymas, profesinis darbuotojų vertinimas ir darbuotojų rezervo formavimas. LDB personalo mokymas vykdomas pagal kasmet parengiamą personalo formavimo ir mokymo programą, kuriose pagrindiniai tikslai: naujai priimtų darbuotojų adaptacija ir mokymas pagal LR Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas bei jų kvalifikacijos tobulinimas.23 Darbo organizavimo veiklą siekiama tobulinti, kad užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę – organizuojant darbą teritorinėse darbo biržose ypač didelis dėmesys skiriamas klientų aptarnavimo tobulinimui, teikiant informavimo, konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas. Siekiant darbo biržų paslaugas priartinti prie klientų gyvenamosios vietos, toliau vykdoma klientų aptarnavimo punktų plėtra ir pagrindinių paslaugų klientams diegimas bei tobulinimas.24 Pagal bedarbio pasirengimą darbo rinkai, pas tarpininkus nukreipiami asmenys, kuriems įsidarbinti reikalingos tarpininkavimo paslaugos, o pas konsultantus – kuriems reikia padėti pasiruošti darbo rinkai, kad jie padidintų ar įgytų lygias konkurencines galimybes darbo rinkoje. Daug dėmesio skiriama, kad darbo biržos teikiamos paslaugos atitiktų Europos Sąjungos standartus. Ryšių su visuomene vystomos veiklos tikslas – informuoti apie institucijos veiklą, jos vykdomas funkcijas ir teikiamas paslaugas klientams, formuoti teigiamą įvaizdį ir didinti darbo rinkos skaidrumą. LDB, įgyvendindama visuomenės informavimo ir ryšių su žiniasklaida strategiją, nuolat ir sistemingai bendrauja su masinės informacijos priemonėmis, teikdama išsamią informaciją. 2.4.1.Įdarbinimo tvarka į užimtumo fondo remiamus darbus Remiantys 2002 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. 14 “Dėl darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių užimtumo rėmimo tvarkos ir įdarbinimo į užimtumo fondo remiamus darbus tvarkos patvirtinimo” kuri nustato Užimtumo fondo remiamų darbų organizavimą bedarbiams. Remiamų darbų tikslas: sudaryti galimybę įgyti darbo įgūdžius arba juos tobulinti darbo vietoje siekiant įsitvir­tinti nuolatiniam darbui; nustatyti, ko­kių kvalifikacinių žinių trūksta ir jas pa­pildyti profesinio mokymo kursuose. Remiami darbai organizuojami pradedantiems darbinę veiklą pagal specialybę, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventams, darbo biržos siuntimu baigusiems darbo rin­kos profesinio mokymo kursus. Remiami ir nepasirengusieji darbo rinkai: ne­turintys profesinio pasirengimo, turintys nepaklausias darbo rinkoje pro­fesijas, taip pat turintys ilgesnę kaip l metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką.25 Remiami darbai gali būti organi­zuojami visų nuosavybės formų įmonė­se, įstaigose ir organizacijose, kurios per pastaruosius 3 mėnesius vykdė ūkinę veiklą, deklaravo pajamas ir mokėjo įstatymų nustatytus mokesčius, nema­žino darbuotojų skaičiaus, neturėjo ga­mybos prastovų, kilusių ne dėl darbuo­tojų kaltės ir priverstinio ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko. Remia­mi darbai gali būti organizuojami nau­jose, per pastaruosius 3 metus įsteigto­se įmonėse, taip pat veikiančių įmonių padaliniuose.26 Remiami darbai trunka ne ilgiau kaip 6 mėnesius. Jeigu darbdaviui ar as­meniui paaiškėja, kad nuolatiniam įsi­darbinimui šioje įmonėje būtina įsigyti papildomų žinių profesinio mokymo kursuose, tai remiami darbai gali būti pratęsiami dar 2 mėnesius. Pradedan­čiųjų darbinę veiklą remiami darbai gali tęstis 3 mėnesius. Remiami bedarbiai -tai profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai, baigusieji profe­sinio mokymo I, II, III, IV pakopos pro­gramas, aukštesniųjų studijų programas nuosekliųjų universitetinių ir neuniver­sitetinių studijų bet kurios pakopos pro­gramas. Neturinčių profesinio pasiren­gimo bedarbių profesinei motyvacijai nustatyti taip pat gali būti tęsiamas 3 mėnesių laikotarpis. Bedarbius, norinčius dirbti remia­mus darbus, siunčia darbo birža. Prieš tai darbo birža dar tikrina, ar įmonės paiso nurodytų sąlygų ir ar yra pasirengusios įdarbinti bedarbius. Remiami gali būti darbai laisvose ar naujai įsteigtose darbo vietose; pakei­čiant nuolatinius darbuotojus, jiems iš­ėjus kasmetinių, nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų. Dar yra remiami darbai pagal Vyriausybės pa­tvirtintą sezoninių darbų sąrašą. Įmonėse remiamus darbus dirban­čių kalendoriniais metais gali būti: 1) 1 asmuo, jei įmonėje 10 darbuotojų; 2) 2 asmenys, jei įmonėje dirba 11-50 darbuotojų; 3) 5 procentai vidutinio mėnesinio darbuotojų skaičiaus, jei dirba daugiau kaip 50 darbuotojų.27 Remiamus darbus dirbantys asme­nys sudaro Užimtumo fondo remiamų darbų vykdymo ir finansavimo sutar­tis (VŽ., 2002-03-11). Darbdaviui, įdarbi­nusiam darbo biržos atsiųstą asmenį, padengiamos iš Užimtumo fondo Vy­riausybės patvirtintos minimalios mė­nesinės algos dydžio išlaidos ir nuo šios sumos apskaičiuotų socialinio draudi­mo įmokų dydžio išlaidos. Darbdavys su šiuo asmeniu sudaro terminuotą dar­bo sutartį. Darbdavys turi pateikti darbo bir­žai duomenis apie išmokėtą remiamam asmeniui darbo užmokestį už praėjusį mėnesį. Darbo birža gali nutraukti Užimtu­mo fondo remiamų darbų vykdymo ir finansavimo sutartį, jeigu įdarbintas as­muo be pateisinamos priežasties jos kvietimu neatvyksta į darbo biržą, jei Darbdavys, vadovaudamasis Dar­bo sutarties įstatymo 29 str. 6-12 punk­tais, gali nutraukti teminuotą darbo su­tartį jos terminui nepasibaigus. 2.4.2. Bedarbio teisės ir pareigos Remiantys Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymu, savo teisę į darbą asmenys gali įgyvendinti tiesiogiai, kreipdamiesi į darbdavius arba tarpininkaujant darbo biržai. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymui. Užsiregistravęs darbo biržoje, asmuo privalo: 1. Savarankiškai aktyviai ieškoti darbo ir informuoti apie tai darbo biržos konsultantą -tarpininką apsilankęs darbo biržoje arba telefonu. 2. Pranešti per 3 dienas darbo biržai apie savarankišką įsidarbinimą, patento savo verslui įsigijimą, įmonės ar ūkio įregistravimą. 3. Atvykti paskirtu laiku į darbo biržą. 4. Atvykti nurodytu laiku į darbo biržą, gavus kvietimą telefonu arba registruotu laišku. 5. Nepranešus darbo biržai, neišvykti iš gyvenamosios vietovės ilgiau kaip 3 dienoms. 6. Pranešti telefonu arba registruotu laišku, jei negalite dėl svarbių priežasčių (ligos, artimųjų mirties ir pan.) paskirtu laiku arba iškvietus atvykti į darbo biržą tartis dėl įsidarbinimo. 7. Nuvykti gavus "Rekomendaciją įsidarbinimui" nurodytu laiku ir adresu. 8. Ne vėliau kaip per 3 dienas pranešti darbo biržai apie darbdavio priimtą sprendimą, grąžinant "Rekomendacijos Įsidarbinimui" dalį "Sprendimas dėl įsidarbinimo". 9. Pasitikrinti sveikatą, ar tinkate darbui, pateikti medikų išvadas darbo biržai. 10. Dalyvauti sudarant "įsidarbinimo planą" ir jo numatytose priemonėse. 11. Pranešti darbo biržai apie gaunamą (paskirtą) iš valstybės biudžeto ar socialinio draudimo28. Jeigu asmuo nevykdo nurodytų pareigų, darbo biržos paslaugos gali būti nutraukiamos. Pakartotinai darbo biržoje tokiu atveju galima bus registruotis tik po 6 mėnesių. Nuslėpus arba pateikus neteisingas žinias ir dėl to gavus bedarbio pašalpą arba pasinaudojus kitomis iš Užimtumo fondo finansuojamomis priemonėmis, asmuo privalo per mėnesį nuo pareikalavimo dienos su tuo susijusias išlaidas grąžinti į Užimtumo fondą. Suklastojus oficialius dokumentus ir dėl to pasinaudojus darbo biržos paslaugomis, atsakoma pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnį „Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas ar realizavimas". 2.4.3.Įdarbinimo organizavimas Remiantys Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. 14 “Dėl darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių užimtumo rėmimo tvarkos ir įdarbinimo į užimtumo fondo remiamus darbus tvarkos patvirtinimo” normų sisteminė analizė galima pasakyti, kad remiamiems bedarbiams įdarbinti į įsteig­tas darbo vietas tarp valstybinės teritorinės dar­bo biržos ir darbdavio yra sudaroma Darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių įdarbini­mo sutartis, įsidarbinant pagal šią sutartį tarp remiamo bedarbio ir darbdavio, sudaroma netermi­nuota darbo sutartis, įdarbintiems asmenims mokamas kolektyvinėje ir (arba) darbo sutartyje nurodyto dydžio atlyginimas bei teikiamos visos įstatymų nustatytos socialinės garanti­jos neatsižvelgiant į valstybinės teritorinės dar­bo biržos darbdaviui mokamos užimtumo rė­mimo subsidijos dydį.29 Bendras įdarbintų remiamų bedarbių skai­čius kalendoriniais metais neturi viršyti įmonė­se, kuriose dirba ne daugiau kaip 5 darbuotojai -1 asmens, o nuo 8 ir daugiau darbuotojų -20% vidutinio mėnesinio darbuotojų skaičiaus. Darbdaviams, valstybinės teritorinės dar­bo biržos siuntimu įdarbinusiems I ir II grupių invalidus į papildomas kvotomis nustatytas ar­ba pagal šios darbo biržos ir darbdavių sutar­tis įsteigtas darbo vietas, jų darbo laikotarpiui iš Užimtumo fondo mokamos šio dydžio už­imtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigi­mo arba jų pritaikymo išlaidoms padengti: 1) per pirmuosius 12 mėn. - vienos minimalios mėnesinės algos dydžio kiekvieną mėnesį už vieną, įdarbinta asmenį; 2) per kitus 6 mėn. - pusės vienos minimalios mėnesinės algos dy­džio kiekvieną mėnesį už vieną įdarbintą asmenį (2003 metų minimali mėnesinė alga yra 450 Lt). Darbdaviams, valstybinės teritorinės dar­bo biržos siuntimu įdarbinusiems III grupės invalidus ir kitus išvardintus darbo rinkoje pa­pildomai remiamus bedarbius (išskyrus I ir II grupių invalidus), jų darbo laikotarpiu iš Užim­tumo fondo mokamos šio dydžio užimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo išlai­doms padengti per pirmuosius 6 mėn. - vienos minimalios mėnesinės algos dydžio kiek­vieną mėnesį už vieną įdarbintą asmenį; 2) per kitus 6 mėn. - pusės vienos minimalios mėne­sinės algos dydžio kiekvieną mėnesį už viena įdarbintą asmenį. Tuo atveju, kai darbo rinkoje papildomai remiami bedarbiai ar įdarbinami pagal darbo sutar­tis ne visam nurodytam darbo laikui, nustatytos užimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų stei­gimo arba jų pritaikymo išlaidoms padengti ma­žinamos proporcingai už dirbtą laiką. Priešpensijinio amžiaus asmenų įdarbinimo pagrindinis aspektas yra tai, jog jiems bedarbio pašalpos mokėji­mas gali būti tęsiamas 3 mėnesius. Jei iki senatvės pensijos amžiaus yra likę ne daugiau kaip dveji metai ir turintiems ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, jiems sutikus, paskir­tos bedarbio pašalpos mokėjimas pratęsiamas, o jos negaunantiems mokama valstybės re­miamų pajamų dydžio (šiuo metu šios paja­mos lygios 135 Lt) bedarbio pašalpa iki teisės gauti visą senatvės pensiją atsiradimo dienos. Iki senatvės pensijos amžiaus šiems bedar­biams nesiūlomos aktyvios darbo rinkos poli­tikos priemonės, o jiems įsidarbinus bedarbio pašalpa nemokama. 2.4.4. Drausminės priemonės Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. 14 “Dėl darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių užimtumo rėmimo tvarkos ir įdarbinimo į užimtumo fondo remiamus darbus tvarkos patvirtinimo” nustato, kad užimtumo rėmimo subsidijų mokėjimo pasibaigimas negali būti darbuotojo, įdarbinto pagal darbo rinkoje papildomai remiamų be­darbių užimtumo rėmimo tvarką, atleidimo iš darbo priežastis. Be to, darbdaviai, kuriems bu­vo išmokėtos nurodytos subsidijos, pasibai­gus jų mokėjimui vienerius metus be valstybi­nės teritorinės darbo biržos sutikimo negali pa­naikinti šių darbo vietų ar nutraukti darbo su­tarties su įdarbintais į jas darbuotojais, kai nė­ra jų kaltės, išskyrus atvejus, kai įmonė yra likviduojama. Šių sąlygų nevykdantys darbda­viai privalo grąžinti 50% gautų užimtumo rė­mimo subsidijų. Darbdaviai, atleidę asmenį, įdarbintą pa­gal darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių užimtumo rėmimo tvarką, jo pareiškimu, už kaltus veiksmus arba šalių susitarimu, pri­valo pranešti valstybinei teritorinei darbo biržai ir priimti kitą jos siunčiamą remiamą bedarbį. Šiuo atveju yra tęsiamas anksčiau sutartos užimtu­mo rėmimo subsidijos mokėjimas, įskaitant jau išmokėtas subsidijas, o atleistiems asmenims, pakartotinai įsiregistravus valstybinėje teritori­nėje darbo biržoje, darbo rinkoje papildomas užimtumo rėmimas nėra taikomas. Nevykdantys I ir II grupių invalidų įdarbini­mo arba papildomų darbo vietų skaičiaus stei­gimo kvotų darbdaviai kiekvienu atveju už kiek­vieną neįdarbintą invalidą moka į valstybinės teritorinės darbo biržos Užimtumo fondą 15 minimalių mėnesinių algų dydžio įmoką, iš­skyrus atvejus, kai ši darbo birža nesikreipė dėl nurodytų invalidų įdarbinimo. Šios lėšos nau­dojamos darbo vietoms steigti ir jas pritai­kyti invalidams įdarbinti. Darbdaviui, valstybinei teritorinei darbo bir­žai pateikusiam duomenis apie papildomai dar­bo rinkoje remiamo asmens atidirbtą darbo lai­ką ir jau išmokėtą darbo užmokestį, sutarta užimtumo rėmimo subsidija per 10 dienų mė­nesiui pasibaigus yra pervedama į įmonės nu­rodytą sąskaitą banke. Per pirmąjį 2003 metų pusmetį šalyje buvo įsteigta 1 200 darbo vietų darbo rinkoje papildomai remiamiems bedar­biams įdarbinti. Kai dėl struktūrinių pokyčių, įmonių likvida­vimo ar reorganizavimo susidariusiai darbo pasiūlos ir paklausos disproporcijai pašalinti ne­pakanka Bedarbių rėmimo įstatymo numatytų teisinių priemonių, yra rengiamos paskirų vietovių gy­ventojų užimtumo programos. Šios programos pirmiausia rengiamos darbo rinkoje papildomai remiamiems bedarbiams įdarbinti. Įdarbintų remiamų bedarbių bei darbdaviams išmokėtų užimtumo rėmimo subsidijų apskaitą tvarko valstybinė teritorinė darbo birža. 3. Diskriminacijos dėl neįgalumo Lietuvoje ir užsienyje praktiniai aspektai 3.1Diskriminacijos dėl neįgalumo Lietuvoje tyrimas Atsižvelgiant į programos „Europos lygių galimybių visiems metai" prioritetus (Europos Parla­mento ir Tarybos sprendimas Nr. 771/2006/EB) ir į tyrimo tikslą bei uždavinius, empiriniams duome­nims rinkti taikomi šie kokybiniai metodai: 1) pusiaustruktūruoto giluminio interviu metodas (laisvas respondento pasakojimas apie disk­riminavimo dėl neįgalumo viešajame sektoriuje patirtį, papildytas keliais konkrečiais klausi­mais, suteikiantis galimybę surinkti duomenis apie konkrečius diskriminavimo dėl neįgalumo atvejus ir pavyzdžius valstybės tarnyboje); 2) dokumentų kontentanalizės metodas (darbo skelbimų turinio analizė, atskleidžianti diskriminacijos dėl neįgalumo pavyzdžius); 3) fokusuotos grupės diskusijos metodas (pusiaustruktūruoto interviu bei dokumentų konten, tanalizės metodais surinktų diskriminavimo dėl neįgalumo darbo rinkoje pavyzdžių interpre­ tavimas fokusuotoje grupės diskusijoje). 1. Tyrimo metodologinis pagrindimas1 Tyrimo instrumentų pasirinkimas. Siekiant surinkti empirinius pavyzdžius, atskleidžiančius diskriminacijos dėl neįgalumo sampratą viešajame sektoriuje, buvo numatytas taikyti naratyvinio interviu (laisvo pasakojimo) metodas. Šio tyrimo metodo pasirinkimą lėmė noras atskleisti autentišką diskriminavimo dėl neįgalumo situ­acijų suvokimą jokiu būdu neprimetant jokių teorinių koncepcijų. Taip formuluoti problemą yra svarbu, nes žmonių diskriminavimas dėl neįgalumo dažniausiai yra nematoma mūsų kasdienio gyvenimo dalis, kurią suvokiame subjektyviai ir į kurią reaguojame skirtingai: vieni net nepastebime, kad [vyko kažkas, kas draudžiama įstatymo, kiti suprantame, tačiau nutylime nuoskaudas, dar kiti nusiteikę gana karingai - visur ir visada įžvelgti „persekiojimo" ir „diskriminavimo" atvejus. Tačiau pilotažinio tyrimo metu paaiškėjo, kad diskriminavimo dėl neįgalumo, kaip ir apskritai žmo­gaus teisių, tema nėra informantų labai subrandinta ir išsamiai apmąstyta. Surinktoje medžiagoje buvo pernelyg daug balastinės ir per mažai tyrimui naudingos informacijos. Vadinasi, tyrėjų ir informantų pa­tirtos laiko sąnaudos nepasiteisino, tyrimo medžiagos kokybė netenkino. Naratyvinio interviu metodui nepasiteisinus, po pilotažo jis buvo pakeistas pusiaustruktūruotu giluminiu interviu. Tai reiškia, kad iš­samūs autentiški pasipasakojimai pateikta tema buvo pakeisti atvirais klausimais apie diskriminavimo problemos sampratą savo pozicijos reiškimą, kurie buvo papildyti konkretesniais klausimais apie at­skiras diskriminavimo dėl neįgalumo apraiškas esant įvairioms darbo santykių situacijoms. Tyrimo metu surinkta medžiaga fiksuojama kaip rašytinis tekstas, aprašai saugomi elektroninėse bylose. Apdorojant diskriminavimo istorijas laikomasi sociologų etikos kodekso - jei informantas pageidauja, iš pavyzdžio aprašo pašalinami / pakeičiami bet kokie duomenys, kurie leistų identifikuoti konkretų asmenį ar konk­rečią darbo vietą. Apdoroti ir išspausdinti diskriminavimo dėl neįgalumo pavyzdžiai naudojami kitame ty­rimo etape. Siekiant papildyti gaunamą informaciją apie diskriminavimo dėl neįgalumo atvejus atliekant dar­buotojų paiešką ir atranką, buvo nutarta pasitelkti dokumentų kontentanalizės metodą, t. y. panagrinėti darbo skelbimus, nors tyrimo pradžioje tai nebuvo numatyta. Buvo manyta, kad Lietuvoje nuo 2005 m. sausio 1 d. galiojant antidiskriminacijos įstatymui darbo skelbimų tyrimas negalės suteikti reikiamos in­formacijos apie diskriminavimą dėl neįgalumo. Tačiau atlikus dokumentų kontentanalizės tyrimą atskleis­ta nemažai diskriminavimo dėl neįgalumo pavyzdžių spaudoje. Galiausia, siekiant, kad diskriminavimo atvejus atskleistų ir bendrus sprendimus formuluotų pa­tys kasdienės sąveikos viešajame sektoriuje dalyviai (potencialūs / esami dirbantieji ir darbdaviai / jų atstovai), pasirinktas kokybinis sociologinis tyrimo metodas - fokusuota grupės diskusija. Taikydamas fokus grupės metodą tyrėjas dirbtinai sukurtoje grupėje, pasinaudodamas grupinės diskusijos suku­riama dinamika, galėjo išsiaiškinti diskriminavimo dėl neįgalumo sampratos specifiką bei generuoti pa­siūlymus, kaip su šiuo reiškiniu kovoti. Fokusuotą grupės diskusiją vedė moderatorius, pasisakymus konspektavo asistentas. Vadinasi, diskriminavimo dėl neįgalumo sampratai švietimo, sveikatos apsaugos ir valstybės pa­reigūnų darbo santykiuose atskleisti buvo pasitelktas trianguliacijos principas, aprėpiant trijų kokybinių sociologinių tyrimų metodų derinį: • Pusiau struktūruotas giluminis interviu; • dokumentų kontentanalizė; • fokusuota grupinė diskusija. Tyrimo apribojimai. Tyrimo metu keliami tikslai ir uždaviniai lėmė pirminės sociologinėa infor­macijos rinkimo metodų parinkimą ir atitinkamai surinktos informacijos pobūdį. Atsižvelgiantį jos paskirtį šio tyrimo metu surinktai informacijai nekeliamas reprezentatyvumo reikalavimas. Tai yra ko­kybinė informacija, leidžianti praplėsti žinias apie diskriminacijos reiškinio sampratos įvairovę ir apie subjektyvius diskriminavimo dėl neįgalumo potyrius. Kitas tyrimo apribojimas - siekiant užtikrinti giluminį problemos tyrimą esant tyrimo užduoties formulavimo stadijai, padedant Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertams, tyrimo sfera buvo tikslingai susiaurinta, t y. parinktos tos viešojo sektoriaus sferos, kuriose, manoma, diskriminavimas — -dėl neįgalumo yra opiausias: švietimas, sveikatos apsauga ir valstybės tarnyba. Tyrimo eiga. Pusiau struktūruoto interviu lauko darbai buvo atlikti 2007 m. liepos - rugsėjo mė­nesiais, dokumentų kontentanalizė - spalio mėnesį, o fokusuota grupinė diskusija - rugsėjo pabaigoje. Buvo atlikti 68 pusiau struktūruoti giluminiai interviu. Informantų pagrindinės demografinės cha­rakteristikos pateiktos 1 lentelėje. Darbus atliko 3 specialiai parengti interviuotojai Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Norint surinkti duomenis apie diskriminacijos dėl neįgalumo atvejus, kurie būtų reprezentatyvūs (atspindėtų generalinę aibę, t. y. visus Lietuvos gyventojus, patyrusius diskriminaciją dėl neįgalumo esant darbo santykiams), reikėtų turėti asmenų, patyrusių šią diskriminaciją sąrašą. Tokio sąrašo ne­turint tyrimo dalyvių atrankos metodu buvo pasirinktas netikimybinis metodas - kvota, atsižvelgiant į lytį, neįgalumą gyvenamąją vietą užimtumo sritį. Kvotos metodas panašus į stratifikuotą atranką tačiau respondentų atranka apibrėžtoje stratoje nėra atsitiktinė. Apie potencialaus respondento tinkamumą tirti sprendžia interviuotojas, remdamasis kontrolinių požymių suvestine. Statistikai kritikuoja šį atran­kos metodą nes, taikant jį, neįmanoma skaičiuoti standartinį nuokrypį, patikrinti, kokiu mastu kvotos metodu atrinkti informantai reprezentuoja visumą. Tačiau šio atrankos metodo privalumai - mažesnės laiko ir lėšų sąnaudos, nesudėtingas administravimas, greiti atsakymai, nebūtinos atrankos schemos. Taigi užsibrėžtas tyrimo tikslas - rinkti diskriminavimo dėl neįgalumo empirinius pavyzdžius (tai koky­binės informacijos rinkimas, o ne diskriminavimo dėl neįgalumo paplitimo tyrimas) - nulėmė šio atrankos metodo pasirinkimą. 1 lentelė. Informantų pagrindinės charakteristikos Skaičius Procentai Iš viso: 68 100 Moterys (M)* 55 81 Vyrai (V)* 13 19 Švietimo sferos darbuotojai (A)* 26 38 Sveikatos apsauqos sferos darbuotojai (B)* 21 31 Valstybės tarnautojai (C)* 21 31 Gyvena Vilniuje 43 63 Gyvena ne Vilniuje 25 37 Amžius Nuo 22 iki 67 metų Vidurkis 39,2 * Skliaustuose pateiktos santrumpos naudojamos tekste siekiant charakterizuoti informantą, kurio išsakyti žodžiai ir sakiniai panaudoti analizei. Pavyzdžiui, „MA38" reikėtų šifruoti taip: M - moteris; A - švietimo sferos darbuotoja; 38—amžius interviu metu. . ,*,...: Asmenys, pakviesti dalyvauti tyrime ir paprašyti pasisakyti apie diskriminacijos dėl neįgalumo apraiškas, į klausimus reaguodavo labai skirtingai. Akivaizdu, kad vieniems tai buvo negirdėta/neak­tuali tema (beveik trečdaliui tyrimo dalyvių), kiti dar iki tyrimo buvo gerai permąstę diskriminavimo dėl neįgalumo esmę, dar kiti įvairių „skriaudų" patyrę tiek, kad visiškai nerūšiuodami informacijos dėstė tyri­nėtojui visų rūšių „neteisybes", patirtas pačių arba pažįstamų. Dokumentų kontentanalizei buvo surinkti tyrimo metu Vilniaus prekybos centruose nemokamai platinami laikraščiai, kuriuose spausdinami darbo skelbimai. Susipažįstant su darbo skelbimų turiniu, buvo kreipiamas dėmesys į tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos dėl neįgalumo pavyzdžius teks­tuose1. Fokusuotai grupinei diskusijai buvo pakviesti šeši atsitiktinai parinkti asmenys, po du iš kiekvie­nos viešojo sektoriaus dalies: švietimo, sveikatos apsaugos ir valstybės tarnautojų. Jie visi dirbantys, kai kurie užimantys vadovaujančias pareigas, neįgalumo sklaida - 24-56 metai, keturios jų moterys ir du vyrai. Grupinė diskusija truko 90 min. Jos metu buvo išryškintos ir priešpastatytos skirtingos nuomo­nės apie diskriminavimo dėl neįgalumo reiškinį, buvo aprobuoti pusiau struktūruoto interviu metu surinkti diskriminavimo pavyzdžiai ir generuojamos idėjos dėl efektyvių priemonių galinčių darbo erdvėje su­mažinti diskriminavimą dėl neįgalumo. 2. Diskriminavimas dėl neįgalumo: problemos įvardijimas Vienas tyrimo tikslų buvo atskleisti, kaip žmonės samprotauja apie diskriminacijos problemas, kaip jie autentiškai suvokia diskriminavimo dėl neįgalumo situacijas esant darbo santykiams, kada; jų manymu, diskriminacija yra pateisinama, o kada ne? Diskriminacija - tikra ar „išpūsta" problema? Paskatinti laisvai papasakoti, ką apskritai ma­nantys apie diskriminaciją dėl neįgalumo, tyrimo dalyviai reiškė platų nuomonių spektrą. Buvo visiškai užtikrintų atsakymų - „tai realiai egzistuojanti problema Lietuvoje" (MA381) ir neužtikrintų: „teko girdėti, kad Lietuvoje tokia problema egzistuoja" (MA27). Buvo ir abejonių: „turbūt problema yra

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!