Dievo tema kūryboje

Dievo tema kūryboje B. Krivickas, kaip ir Šatrijos Ragana, – gilaus tikėjimo katalikas. Jo eilėraščių lyrinio subjekto būtis apribota, pasaulis suskilęs, kupinas kraujo, nebėra namų, artimųjų, mylimųjų, draugų. Kalbantysis jaučiasi vienišas. Ne­būties nuojauta liūdina. Paguoda – Dievas. B. Krivicko eilėraščiuose labai asmeniškas ryšys su Dievu. Praradęs ryšį su Dievu žmogus išgyvena vienat­vę. Bet atrandama tiesa: ne reikalauti, o gyventi su Dievu, atlikti jo skirtą užduotį. Kai kur B. Krivicko požiūris primena R. M. Rilkės eilėraščius - prie Dievo nuolat artėjama, bet neįmanoma iki galo pažinti. Malonė – lyrinio subjekto ir Dievo ryšį nusakantis žodis <...> . Žmogaus pasirinkimas nu­šviečiamas dieviškos šviesos. Sąmoningai paskirtas kovai ir mirčiai gyvenimas – didelė auka. Partizano mirtis prilyginama atpirkimo aukai. Dievas laimina partizano kelią, o partizanas vykdo Dievo valią. Taip brandinamas žmogiškumas. <...> Mylinčio Dievo vaizdinys slypi B. Krivicko eil. „Rudenio lygumose“ (1945), nors Dievo vardas tekste nė sykio nepaminėtas. Kūrinio pradžioje išgyvenama poetinės meditacijos būsena, kurią išryškina voratinkliais apkibu­sių ražienų, išskrendančių paukščių vaizdiniai, tylos motyvo dramatiškumas („Tyla bekraštė rudenio rimties. / Ir jos alsavimas toks šaltas kaip metalas / į mane dvelkė nuojauta mirties.“). Egzistencinės vienatvės būsena <...> atveria kelią giliajai dvasinei patirčiai – vizijai („Tan nujautiman grimzda­mas, iš lėto / Aš paskendau svajonėj ir sapne <...>.“). B. Krivicko eilėraštyje – personifikuota Rudens vizija. Ir gamta rengiasi apmirimui, ir kalbantysis patiria mirties nuojautą („laukiam mes abu likimo to paties“). Karalius Ruduo turi panašumo su Karaliumi Kristumi – auksinių lapų spindinti karūna, purpurinė, skaisti skraistė. Ruduo didingas, bet jis – karalius, žinantis apie artėjančią mirtį („Vos keletas dienų beliko čia gyventi, / Paskui ir purpuras, ir auksas kris purvan.“). Auksu žibantys laukai, didingos lygumos galėtų būti ir žmogaus būties me­tafora. Eilėraštyje ryškus trapaus grožio motyvas: Ruduo – visagalis kūrėjas, nepaisant neišvengiamos lemties („Aš įsakiau miškams margai pražysti, / Paliejau žemėn daug skaidrių dažų.“). Rudens išgyvenamas liūdesys egzistencinis, šviesus: „Bet stoviu išdidus aš prieš likimą / Ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu: / Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą, / Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.“ Lyrinis subjektas, gilindamasis į viziją, apmąstydamas Rudens kūrybą artėjančios žiemos akivaizdoje, ne­tiesiogiai atskleidžia ir savo būseną: svarbi ne žūtis, o gyvenimas iki jos, gyvenimas suvokiant, kad ji neišven­giamai artėja. Eilėraštyje – galimybė regėti ir kurti grožį gyvenime be vilties.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!