Demokratinės valdymo formos krizės problemų analizė L. Karsavino ir S. Šalkauskio darbuose

Levas Karsavinas (1882 – 1952) – filosofas, teologas, kultūros istorikas. Studijavo Peterburgo universitete istoriją. Dėstė visuotinę istoriją. 1922 m. buvo ištremtas iš Rusijos. Gyveno Berlyne , dalyvavo religinės-filosofinės akademijos veikloje, euraziečių judėjime. 1927 m. buvo pakviestas dėstyti visuotinės istorijos kursą Kauno universitete. 1949 m. ištremtas. L. Karsavinas daug dėmesio skyrė politikos klausimams. Jis parašė šiuos straipsnius „Politikos pagrindai“, „Prie rusų revoliucijos pažinimo“, „Europa ir Rusija. Eurazinės ideologijos apmatai“.
L. Karsavinas – vienas žymiausių religinės visa ko vienovės filosofijos atstovų, savitai ir sistemingai apmąstęs daugelį tradicinių filosofijos problemų. Jo filosofijos išeities taškas – visa ko vienovės idėja, reiškianti ontologinę kūrėjo ir kūrinio vienovę. Vienovė mums atsiveria istorijos pavidalu. Realus istorijos subjektas yra „socialiniai aktyvi“ žmonija kaip dauginga vienovė, pasireiškianti per savo individuacijas, t.y. socialinius subjektus: kultūras, tautas, mobilias socialines grupes, šeimas. Individualus subjektas (žmogus) tarsi užbaigia šią hierarchiją. Tokiame kontekste L. Karsavinas apmąsti ir politinės filosofijos problemas.
Stasys Šalkauskis 1911 m. baigė teisę Maskvos universitete. 1915 – 1920 m. studijavo Fribūre, šias studijas baigdamas apgynė filosofijos daktaro disertaciją, grįžo į Lietuvą ir aktyviai įsitraukė į aukštosios mokyklos kūrimo darbus. Rūpindamasis, kad lietuvių tauta iškiltų į nacijos rangą, kad pasiektų aukščiausią išsivystymą ir liktų nepriklausoma S. Šalkauskis teigė: Kiekvienas lietuvis privalo gerai įsisąmoninti kad Lietuvos padėtyje tvirčiausias nepriklausomybės ginklas yra aukšta materialinė ir dvasinė kultūra ir intensyvus kultūrinis aktyvumas. Daug dėmesio skyrė katalikiškos pasaulėžiūros ir politikos santykio problemų analizei. Savo darbuose jis agitavo už inteligentiškumą, kurio pagrindas visada buvo geras bendrasis išsilavinimas.
Valstybė – svarbiausia ir prieštaringiausia politinė žmonių organizacija. Valdžios institucijų prigimtyje glūdi prieštaravimas tarp jų paskirties ir galimybių. Valstybės institucijos turi tarnauti valstybės tautai ir vykdyti politiką, atitinkančią piliečių interesus.
Demokratija nuo senų laikų yra laikoma Liaudies, tautos valdžia. Tokia valdžia yra kilusi iš pačios tautos per reguliariai bei laisvai rengiamus visuotinius rinkimus, ji rūpinasi garantuoti visiems piliečiams laisvę ir gerovę.
• solidarumo principas (broliškumo,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!