E-demokratija ir jos formos

Įvadas Šiuolaikinė visuomenė išgyvena audringus socialinio, kultūrinio, ekonominio bei politinio gyvenimo pokyčius. Šių pasaulio pokyčių visumą skirtingi autoriai įvardija per keletą dešimčių suformuluotomis skirtingomis sąvokomis: „globalus kaimas“, „žinių visuomenė“, „poindustrinė visuomenė“, „poinformacinė era“, „trečioji banga“, „technopolis“ ir pan. Kai kurios šių sąvokų yra skirtingi to paties reiškinio pavadinimai, tuo tarpu kitos pabrėžia atskirus šio reiškinio aspektus. Vis dėlto kalbant apie šiuolaikinę visuomenę, politiniame kontekste labiausiai įsitvirtinęs terminas yra informacinė visuomenė. Jos skirtingų apibrėžimų dominuojanti pagrindinė mintis – informacinės technologijos tampa neatsiejama socialinės visuomenės kasdienybės dalimi. Informacinės technologijos viena iš svarbiausių užduočių – visų rūšių informacijos (pvz:. garsinės, vaizdinės, tekstinės) digitalizavimas, o po to, rinkimas, apdorojimas, saugojimas ir paskirstymas ir panaudojimas įvairiose gyvenimo sferose. Visi minėti procesai atliekami naudojant kompiuterius, o jų perdavimas - telekomunikacijos priemonės, o tokiu būdu daro įtaką ir iš esmės keičia įvairias, tiek individo, tiek visuomenės gyvenimo sritis. Vienas esminių šiuolaikinės visuomenės aspektų – jos įvairių socialinių klodų kaita. Šiandienos visuomenėje pradeda vyrauti socialiniai judėjimai, turintys skirtingus požiūrius į vertybes, lūkesčius, interesus bei santykius. Šio referato tikslai – pirma, išnagrinėti šios gręsiančios politinės inovacijos kilimo prielaidas, antra, išsiaiškinti jos misiją, tikslus, reikšmingas iniciatyvas bei siekius, prieš tai išanalizavus jos egzistavimui būtinos terpės sąlygas, taip pat apžvelgti trūkumus bei prieštaravimus ir tokiu būdu objektyviai pasverti jos būtinybę ar naudingumą. Naudotas bibliografinių nuorodų sąrašas leidžia manyti, jog šią gręsiančią inovaciją apžvelgiau ne tik Lietuvos, bet ir pasauliniu mastu. 1. E-demokratija = it demokratiniuose procesuose „Demokratija – valdžia, kylanti iš visuomenės daugumos valios; visuomeninių organizacijų tvarkymosi principas, pagrįstas aktyviu narių dalyvavimu organizacijų veikloje ir vadovavime; vadovaujančių organų renkamumas, pakeičiamumas, atsiskaitomumas visuomenei.“1 Žodis Demokratija atsirado Vakaruose, o jo kilimo šaknys, manoma, buvo senovės Graikija. Demokratija kilo iš dviejų graikiškų žodžių junginio – demos (žmonės) ir kratein (valdyti). Atėnų interpretacija demokratija reiškia žmonių viešpatavimą, kai žmogus valdo ir yra valdomas. Daugiausiai teigiamų savybių demokratija turi šiais avėjais: • Demokratija didina autonomija • Šiame etape pasaulis neturi geresnės visuomenės egzistencijos formos, kurioje galima būtų tikėtis realizuoti žmogaus teises į teisingumą, lygybę, saugumą. Demokratija tarnauja žmonių labui, autonomijai, teisingumui ir sutarimui, ir kažkuria prasme išsklaido vienvaldiškumą. Taigi, demokratizacijos procesas buvo taikomas valdžios reformoms ar pertvarkymams. Senosiose demokratijose šiuo terminu buvo vadinamas demokratijos tobulinimas, o kitose valstybėse, tai procesas, kurio metu pateikiama arba sustiprinama demokratizacijos procedūra. Kaip pavyzdys galėtų būti Tai kad demokratizacija buvo svarbiausia „geros valdžios“ įstatymų leidimo iniciatyva kad mokesčių donorai siektų būti realizuojami daugumoje ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Vertėtų skirti dvi demokratijos rūšis: • Demokratinė valdžia (ang. Democratic vessel - indas) – PROCESAI (valdžia vykdanti demokratinius procesus); ir • Demokratija kaip krovinys, indo turinys (ang. Democratic cargo - krovinys) – PRINCIPAI (pagrindiniai demokratijos principai, įrankiai, padedantys įvykdyti demokratinius procesus.) Nors pagrindinių demokratinių principų universalumas yra akivaizdus, nepaisant to jie gali būti derinami su demokratiniais procesais ir to rezultatą vadiname demokratijos modeliais. 1.1. istorinės prielaidos lėmusios demokratijos atsiradimą ir evoliuciją Kai kurie teoretikai informacines technologijas (plačiąja šio žodžio prasme) sieja su tam tikrais politiniais procesais ir formomis: • Nuo žodinio pasisakymo iki demokratijos miesto mastu; • Nuo spaudos iki biurokratijos šalies mastu; • Nuo interneto atsiradimo (arba globalios informacijos infrastruktūros) iki elektroninės demokratijos modelių. Egzistuoja daugybė valdžios demokratijos modelių, ir galima teigti, kad kiekviena visuomenė turi savo unikalų modelį, kuris atspindi tik tos visuomenės formavimosi kontekstą. Kaip bebūtų, iš daugybės atliktų praktikų išskiriami tokie trys „nepatentuoti“ demokratijos modeliai: Aristotelio stiliaus tiesioginė demokratija; atstovaujamoji demokratija; ir informacinių technologijų dėka – elektroninė demokratija. Tiesioginė demokratija (Aristotelis) IV a. pr. Kr. Aristotelis tvirtino, jog demokratija negali egzistuoti didesniame mieste (polyje) negu Atėnai. Viena iš priežasčių būtų ta, kad demokratinėje valstybėje to miesto žmonės turėti rinktis į vieną vietą ir girdėti oratorių, o anot Aristotelio – kuo didesnis balso diapazonas, tuo „mažesnė“ demokratija. XVIII a. viduryje politologai pratęsė Aristotelio pamąstymus apie didelio masto demokratiją ir pritarė, kad tai riboja komunikaciją. Bet gimus Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir milžiniškai demokratijai istorijos mastu, šie argumentai buvo atmesti ir Aristotelio demokratijos modelis buvo visuotinai pripažintas ir pavadintas tiesiogine demokratija. XIX a. pradžioje išradus spaudą, informaciją apie politines naujienas galėjo įsigyti dauguma, o tai leido plisti balsavimo teisei. Išradus radiją ir televiziją, žiniasklaida įstvirtino ir politikoje ir turėjo didelę reikšmę politiniuose rinkimuose. Žiniasklaidos dėka, politines žinias išgirsdavo ne šimtai ar tūkstančiai, o net dešimtys milijonų klausytojų ir skaitytojų. Bet pagrindinis šio informacijos skleidimo būdo trūkumas buvo vienpusė komunikacija, nes masės naujienas girdėjo, bet atsakomojo ryšio ar reakcijos negalėj būti išgirstos. Didėjant tautų populiacijai, tiesioginės demokratijos modelis nepasitvirtino ir šį modelį pakeitė atstovaujamoji. Atstovaujamoji demokratija Paprasčiausia prasme, tai demokratija, kurioje visi gyventojai dalyvauja tiesiogiai balsuodami, nors didesniuose mietuose tai sunku padaryti arba net neįmanoma, todėl balsavimas vyksta tik išrinkus atstovą arba atstovus. Bet, deja, atstovaujamoji demokratija kėlė ciniškas reakcijas. Cinizmas kuriamas, iš dalies dėl demokratinių procesų, kurie puoselėja sveiką protą, išmintį, teigiamą nukrypimą tolerancijos dėka, pelną iš įkvėpimo, įnirtingą ekonominę kovą per bendradarbiavimą ir visuomenės įvairovę bei pasikeitimą per stabilumą. Šis cinizmas nėra tiesiogiai nukreiptas į demokratiją ar demokratinius principus (ang.cargo – liet. demokratijos turinys), bet į valdžią (ang.vessel), kuri vykdo demokratinius procesus. Dėl šios priežasties, dauguma nusivylusių balsuotojų ėmė reikalauti permainų atstovaujamosios demokratijos atžvilgiu ir siekė tiesioginės demokratijos paremtos informacinėmis technologijomis. Skaitmeninė demokratija Informacinių technologijų integravimasis į visuomenę, neminint kitų faktorių, lėmė tiesioginės demokratijos (demokratijos modelis pagal Aristotelį) iškilimą. Todėl tai vadinama elektroninė tiesiogine demokratija, kuri yra savotiška tiesioginės demokratijos forma ar tąsa. Šiandien, tobulėjanti interaktyvi ir tiesioginė IT2 infrastruktūra leidžia iš pagrindų keisti visuomeninių bei politinių procesų vystymąsi ir spartina socialinės visuomenės augimą. Skaitmeninė demokratija, dar vadinama elektronine, digitaline, kiberdemokratija, teledemokratija, elektronine respublika, ta yra terpė naujų IT plitimui ir visuomenės dalyvavimo valdžios sprendimuose skatinimas. Pagrindinis vaidmuo čia tenka Internetui, kuris padėtų visuomenei balsuoti elektroniniu būdu valdžios rinkimuose, dalyvauti referendumuose bei plebiscituose. Internetas gali sustiprinti ryšį tarp valdžios ir gyventojų, tarp politinių kandidatų ir balsuotojų, ir žinoma tai gali turėti įtakos tolimesniam demokratijos vystymuisi. Vertinant e-demokratiiją soc aspektu, galima suabejoti jos išskyrimu į atskirą trečią demokratijos modelį. Jos išskirtinumas remiasi tų pačių demokratinių procesų pagyvinimu, paspartinimu panaudojant IT. Taigi, galima būtų e-demokratiją pavadinti senųjų Aristotelio demokratijų egzistavimą aukštesnėje intensyvesnėje, funkcionalesnėje informacinėje visuomenėje. 1.2 Skaitmeninė demokratija Akivaizdu, jog ne viskas ką siūlo atsiveriančios informacinių technologijų galimybės, gali būti priimtina mūsų visuomenėje, be to ne viskas yra tobula, naudinga ir universalu. Informacijos srautų bei informacinių technologijų dėka intensyvėja progresas socialiniame gyvenime ir kartais individui gali atrodyti, kad siekti tolstančią informacinių galimybių ribą yra beprasmiška. Todėl kyla poreikis nuodugniai išsiaiškinti naujosios elektroninės demokratijos sąvoką, metodologiją jos „instrumentus“, veiklos modelius, formas bei juodąsias puses, kad objektyviai įvertintume jos svarbą ir įtaką kiekviename iš mūsų asmeniniame gyvenime. 1 Skaitmeninės demokratijos sąvoka Nėra vieningo apibūdinimo skaitmeninei demokratijai charakterizuoti, bet po trukios paieškos bei dviprasmių svarstymų, galima sukomplektuoti tokią definiciją. Tai aprėpia viską nuo online-diskusijų iki lobistinių veiksmų elektroniniu paštu. Skaitmeninės demokratijos principai atitinka tradicinės demokratijos principus - tai aktyvus piliečių įtraukimas į politinę veiklą panaudojant Internetą, mobiliąsias ir kitas modernias technologijas. Žymaus pasaulyje Interneto stratego Stephen‘o Clift‘o3 nuomone Interneto panaudojimas demokratiją daro dar demokratiškesnę, kadangi panaudojant šiuolaikines technologijas žmonės gali labiau priartėti prie valdžios, užmegzti tiesioginį kontaktą. Pavyzdžiui, el. paštu nusiųsti savo pageidavimus, pasiūlymus; tiesiogiai diskutuoti interneto pokalbių kambariuose. Pagrindinės elektroninės valdžios funkcijos – suteikti visuomenei priėjimą prie kai kurių dokumentų (teisinių aktų ir kt.), konsultuoti visuomenę per Internetą, atlikti internete visuomenės nuomonės apklausas ir kt. Vienas žymiausių pasaulio e-demokratijos žinovų Stephen Coleman 4 nagrinėdamas demokratijos evoliuciją, išskyrė šiuos keturis jos vystymosi etapus pagal visuomenės požiūrį. Pirmasis apibrėžiamas, kaip laisvė be atsakomybės, kuomet visuomenė sutartinai taria:,,Palikite mus ramybėje, mes patys žinome ką daryti.“ Antrasis ir šiek tiek racionalesnis etapas apibūdina visuomenę, kuri domisi valstybės reikalais, siekia žinoti jos tikslus, veikimo principus bei idėjas. Trečiasis – piliečiai siekia baluoti, reiškia norą dalyvauti priimant svarbius visuomenei sprendimus. Paskutinis etapas pasižymi piliečių troškimu dalyvauti aktyvioje ir viešoje diskusijoje su valdžios atstovais ir atsakomybės už sprendimus prisiėmimu. 2 E-demokratijos poveikio modeliai Anot S. Clift galima išskirti tris skaitmeninės demokratijos modelius pagal veiklos zonas: • Valdžia – Valdžiai (ang. – Government to Government) Įvairioms valstybės įstaigoms neretai reikia dalintis ta pačia informacija. Pvz., medicinos įstaigos galėtų operatyviai perduoti informaciją vietiniams valdžios organams (socialinės paramos skyriams), kad būtų kokybiškiau pasirūpinta visuomenės poreikiais. Tais atvejais, kai piliečių saugumui kyla pavojus, informacija turėtų būti perduodama policijai ir kitiems teisėsaugos organams. Taigi valstybės įstaigos turi naudotis geriausiomis šiuolaikinėmis technologijomis, kad galėtų operatyviai ir saugiai keistis informacija. • Valdžia – Verslui (ang. – Government to Business) Elektronines priemones svarbu panaudoti valdžios kontaktui su verslo įmonėmis. Šis ryšys svarbus valstybės politikos lankstumui, atsižvelgiant į besikeičiančias ekonomines ir socialines sąlygas. • Valdžia – Piliečiams (ang. – Government to Citizens) Pagrindinis el. valdžios tikslas – sudaryti sąlygas piliečiams prieiti prie informacijos iš bet kokio įrenginio, kuriuo jis naudojasi priėjimui prie interneto. Siekiant išlyginti nevienodas piliečių sąlygas, reikia sudaryti laisvai prieinamas vietas tiems, kurie neturi kompiuterių. Be to, elektronines darbo priemones reikia diegti palaipsniui, nesukeliant piliečiams psichologinio streso. Anot Stephen‘o Clift‘o, šiuo metu valstybės įstaigos apverstos daugybe piliečių prašymų, kurie be viso to dar buvo ilgai siunčiami iš vieno departamento į kitą. El. vyriausybė turėtų padėti išspręsti šią problemą. Elektroninės priemonės padėtų sparčiau paskirstyti gautus piliečių laiškus ir operatyviai į juos reaguoti. Jaunimas, emigrantai, kitos nepaskatintos visuomenės grupės dažnai nenoriai prisideda prie politinio ir visuomeninio šalies gyvenimo. „Tiesioginis kontaktas internete – puiki išeitis visiems, kurie nesiryžta įžengti į parlamento ar merijos įstaigas“, - teigia S. Clift‘as. Tokios demokratijos kūrimo pagrindas yra, kaip ir daugelyje šalių įgyvendinamos pastangos, modernizuoti valdžią. Toks poreikis kyla iš piliečių nepasitenkinimo viešuoju sektoriumi, ir gresia net pasitraukimu iš jo. Įsigalint nuostatai, jog viešos paslaugos yra prastos kokybės ar nėra veiksmingos, tenka rinktis alternatyvą – perėjimą prie privačiai teikiamų paslaugų. 3 E-demokratijos formos Dauguma autorių pastebi keturias ryškias elektroninės demokratijos pakraipas (tiesa toliau pastebėsime, kad ir čia sutinkama nuomonių divergencija). Žvelgiant iš kitos pusės – tai keturios veiklos paralelės, savo prasme, tikslais, prigimtimi bei turiniu telpančios po vienu dideliu skėčiu, vadinamu elektronine demokratija. Pateikiant šią specifikaciją, svarbu paminėti, kad visa tai daugiausia susiję su valdžia, mano subjektyviu požiūriu net su politika. Elektroninės demokratijos formos išskleistai: • elektroninė biurokratija arba elektroninės paslaugos; Elektroninė biurokratija pristato viešąjį administravimą elektroniniu būdu. Šis modelis jau taikomas daugumoje industrializuotų šalių, kuriose veikia elektroninė valdžia (ang. government online – visa informacija pasiekiama Internetu) ir one-stop shop (ang. one-stop shop – ministerija, tvarkanti įvairių valdžios institucijų komercinę veiklą.). Elektroninės biurokratijos pranašumai Vyriausybės atžvilgiu būtų: geresnės sąlygos teikti paslaugas gyventojams ir verslui, išvengti įvairių techninių klaidų, o tai savo ruožtu leistų pagreitinti vyriausybės darbą ir gal net sumažinti paslaugų teikimo išlaidas. Anot skeptikų, elektroninių paslaugų įvedimas sukels nelygybės problemą ir konfliktą tarp visuomenės individų, kurie gali valdyti ir naudotis informacija elektroniniu būdu ir tų, kurie tokios galimybės neturi arba menkai išmano priemones, kuriomis tektų naudotis norint tapti skaitmeninės biurokratijos dalimi. Kita problema yra ta, jog didžioji dalis visuomenės tobulesnį operacijų servisą, t.y. skaitmeninę biurokratiją prilygina diferencinių kainų nustatymui ir dėl to jų vengia. Trečioji dalis visuomenės teigiamai vertina šią skaitmeninės demokratijos formą, bet linkę manyti, jog tai būtų labiau naudinga švietimui bei ugdymui, o ne kuriant sąnaudų taupymo mechanizmą. Lietuvos gyventojai mano, jog toks būdas sudaro sąlygas tvarkyti reikalus su viešojo administravimo institucijomis patogesnėse vietose (71% apklaustųjų su tuo sutinka), sau patogiu laiku (70%), bei gauti paslaugą greičiau nei tradiciniu būdu (64%). Kaip teigiama „Elektroninės Europos 2005“ veiksmų plane, buvo sutarta visų pagrindinių viešųjų paslaugų tiekimą Internetu įvykdyti iki 2002 m. pabaigos. Bet deja, pagrindinė problema šioje srityje – kad didelė dalis paslaugų vis dar yra riboto interaktyvumo. Elektroninės biurokratijos plėtra vertinama pagal 20 elektroninių paslaugų sąrašą, kur 12 iš jų skirtos piliečiams ir likusios 8 - verslui. Juo remiantis atliekami reguliarūs tyrimai, leidžiantys įvertinti pažangumą elektroninės administracijos srityje. Piliečiams ir verslui skirtų elektroninių viešųjų paslaugų lygis vertinamas pagal tai, koks yra jų perkėlimo į Internetą lygis, pradedant paprastu informavimu, kuomet visos biurokratinės paslaugos pateikiamos Internete, ir baigiant transakcijomis, kai ir paslauga ir sąskaita su instrukcija gaunama Internetu. Šio tyrimo rezultatai yra labai svarbūs esamoms ir būsimos Europos Sąjungos šalims, kur viešųjų paslaugų perkėlimo į skaitmeninę terpę lygis neturėtų būti žemesnis 67%. Šiuo metu, tarp Europos Sąjungos šalių, pirmaujančias elektroninės biurokratijos srityje galėtume įvardinti šalis, kurių paslaugų perkėlimo į Internetą lygis buvo aukščiausias, tai Švedija, Danija, Airija, Austrija, bei Suomija. O sparčiausiai lygio rodiklį kėlė Austrija, Belgija bei Liuksemburgas. Skaitmeninė biurokratija diegiama ir Lietuvoje, bet, deja, jos perkėlimo lygis 2003m. pabaigoje atlikto tyrimo metu tesiekė 44 %. Be to verslui skirtos paslaugos perkeliamos daug sparčiau nei skirtos piliečiams. Kaip rodo tyrimai, Lietuvos gyventojams, kurie naudojasi Internetu, aktualiausios teikiamos paslaugos, susijusios su darbo paieška (51%), stojimu į aukštąsias mokyklas (48%), sveikatos apsauga (44%) (beje, būtent su sveikatos apsauga susijusias paslaugas ir yra sunkiausia perketi į elektroninę aplinką) ir padaugėjo asmenų ieškančių informacijos apie gyventojų pajamų mokesčių deklaravimą. • informacijos paslaugų teikimo būdai; Ši kryptis perėmė daugiausiai tiesioginės demokratijos savybių. Ji gimė Ross Perot5 dėka, kuomet jis išpopuliarino terminą elektroninė visuomeninė halė (ang. Electronic town hall) Prezidento rinkimuose jau 1992 m. Tai terminas reiškiantis komunikaciją, tarp piliečių ir valdininkų, be tokių klasikinių tarpininkų kaip paštininkas, laikraščių redaktoriai ir TV žurnalistai. Toks modelis teikia greitesnį, tiesioginį, interaktyvesnį diskursą. Tai tiltas tarp piliečio ir jo šalies vyriausybės. Iš tiesų tai didžiausio pripažinimo sulaukusi forma, turbūt dėl to, kad daugelis federalinių vyriausybių (pvz.: JAV ir Australija) teikia elektroninį visuomenės aptarnavimą, siūlo informaciją ir paslaugas. Tiek informacijos ar paslaugų perkėlimas į Internetą, tiek bendravimo su visuomene priemonių kūrimas dažnai yra siejami su valdžios institucijų internetiniais puslapiais, kuriuose galima rasti administracinės informacijos, siųsti elektroninius laiškus atitinkamų institucijų darbuotojams, perskaityti naujienas arba sužinoti jas klausant ar stebint tiesioginę transliaciją internetu. Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas B.Clinton‘as jau išbandė šio modelio privalumus: svetainės lankytojai stebėjo Prezidento kalbą tiesiogiai, dėl to buvo išvengta informacijos iškraipymų, pralenkiant tradicines informacijos skleidimo priemones greičiu. Internetinėse svetainėse lankosi apie pusę visų Interneto vartotojų. Lietuvos interneto vartotojai viešojo administravimo institucijų svetainėmis domisi žymiai pasyviau dėl kelių priežasčių: viena iš kliūčių yra ta, kad tik 10% Lietuvos gyventojų, praėjusių metų duomenimis, vartoja Internetą namuose. Ši Lietuvos gyventojų mažuma, lankosi ten tam, kad susipažintų su rengiamais teisės aktų projektais ir pateiktų pasiūlymų dėl jų tobulinimo, diskutuotų su kitais žmonėmis aktualiais viešosios politikos klausimais, kreiptųsi į valstybės ar savivaldybės tarnautojus, atsakingus už dominanti klausimą. Pagrindinė problema, susijusi su valdžios institucijų svetainėmis – tai, kad nors didžioji jų dalis skirta informavimo tikslams, bet jų interaktyvumo lygis yra gana žemas. Tam, kad ši situacija pasikeistų yra diegiamos naujovės, pvz.: Didžiojoje Britanijoje yra numatomas konsultavimo Internetu priemonių diegimas bei įvairių, konsultacijas palengvinančių, priemonių kūrimas (laisva dokumentų prieiga, pasirinkimo tarp kelių formatų galimybė, greitas dokumentų parsisiuntimas ir t.t.) Prancūzijoje priimtos bendrus reikalavimus nustatančios taisyklės: daugumoje ministerijų ir kitų valdžios institucijų yra teminiai forumai; parengtų dokumentų projektai pateikiami viešam aptarimui. Lietuvoje pagrindinis dokumentas, nustatantis valstybės institucijų Interneto svetainių struktūros, administravimo, informacijos pritaikymo neįgaliesiems reikalavimus, yra Vyriausybės patvirtinti Bendrieji reikalavimai valstybės institucijų Interneto svetainėms. Pagal šį dokumentą Interneto svetainėse pateikiama informacija turi būti susisteminta ir reguliariai atnaujinama, privalo būti grįžtamasis ryšys tarp vartotojo ir institucijos. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse valdžios institucijų svetainių informacija pasiekiama ir per centralizuotus valdžios Interneto portalus. 2002 m. duomenimis, Interneto portalai, suteikiantys prieigą prie visų viešojo administravimo institucijų Interneto svetainių informacijos, buvo sukurti 10 iš 15 Europos Sąjungos valstybinių narių: Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Airijoje ir Olandijoje.Sėkmingiausias tokio pobūdžio projekto pavyzdys – Didžiosios Britanijos elektroninės valdžios portalas6. Didžiojoje Britanijoje nuo 2000m. gruodžio visa valdžios institucijų informacija pasiekimą per bendrąjį portalą; jame pateikiami pranešimai spaudai, Vyriausybės vadovų kalbos, oficialūs dokumentai, visi įsigalioję įstatymai, kiti svarstomybei priimti teisės aktai. E-valdžia neatsiejama nuo verslo ir verslui skirtų paslaugų tiekimo. Bendrovėms skirti specializuoti Interneto portalai sukurti 13 Europos Sąjungos valstybių: Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Airijoje, Portugalijoje, Italijoje, Suomijoje, Graikijoje bei Olandijoje. Lietuvoje 2003m. pradėtas įgyvendinti ir 2004m. tęsiamas projektas, skirta sukurti Interneto portalą „Valdžios elektroniniai vartai“7. Taip manoma sujungti visas Lietuvos valstybės institucijas į bendrą informacijos tvarkymo sistemą, sudarant sąlygas lengviau ir greičiau gauti informaciją bei paslaugas, susijusias su valstybės institucijų veikla. Europoje ypač pabrėžiama, kad perkeliant į Internetą valdžios institucijų informaciją ir paslaugas, svarbu užtikrinti, kad jos būtų pasiekiamos neįgaliesiems. Šiam tikslui skirtos priemonės jau įgyvendinamos Austrijoje ir Švedijoje (taikant Web Accessibility Initiative8, arba WAI gaires viešojo administravimo institucijų Interneto svetainėms), Danijoje (kuriant dirbtinio balso technologijas), Olandijoje („Skaitmeninės žaidimų aikštelės“ projekto dėka), Portugalijoje (Prieigos agentūra, padedanti užtikrinti Interneto prieigą neįgaliesiems, čia įkurta jau 1999m.). • bendravimas elektroninėmis priemonėmis; Viena dažniausių ir paprasčiausių modernių komunikacijos ir bendravimo priemonių yra elektroninis paštas. Europos Sąjungos šalyse valstybės tarnautojų susirašinėjimas elektroniniu paštu reglamentuojamas įvairiai. Daugumoje jų, susirašinėjimui elektroniniu paštu taikomos tos pačios taisyklės kaip ir tradiciniam (pvz.: Suomijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje). Bet antai Portugalijoje valstybės tarnautojų bendravimui elektroniniu paštu taisyklės, taikomos atskirame teisės akte nustatančios įvairius praktinius reikalavimus.Lietuvoje e-paštu gaunami laiškai vis dar nėra priskiriami oficialiai korespondencijai, nors kai kurios viešojo administravimo institucijos yra nustačiusios vidaus taisykles. Bendro sprendimo nebūvimas lemia, kad bendravimas elektroninėmis priemonėmis tarp valdžios institucijų ir interesantų išlieka neveiksmingas. Planuojama parengti ir priimti galiojančių teisės aktų pakeitimus, sudarančius galimybę su valdžios institucijomis bendrauti elektroninėmis priemonėmis (pvz.: e būdu pateikti prašymą; ir pan.) tačiau be teisinės bazės bei valstybės ir savivaldybių tarnautojų kompetencijos bei motyvacijos naudotis IT tai tampa sudėtinga. • valstybės ir savivaldybių tarnautojų rengimas Elektroninės valdžios iniciatyvų sėkmė dažnai priklauso ne tik nuo techninių sprendimų įgyvendinimo ar teisinės bazės pritaikymo, bet čia tampa svarbus ir žmogiškasis veiksnys. Naujoji viešoji vadyba reikalauja, kad valstybės tarnautojai būtų daugiau vadybininkai nei administratoriai. Nuo valstybės tarnautojų kompetencijos, jų gebėjimo naudotis informacinėmis technologijomis ir savo veiklą taikyti prie naujų darbo, problemų sprendimo, paslaugų teikimo modelių ir sąlygų labai priklauso, ar bus pasiekti dokumentuose užsibrėžti ambicingi planai elektroninės valdžios ir elektroninės demokratijos plėtros srityje. Iki šiol aptarti modeliai sutampa su daugumos elektroninės demokratijos ekspertų nuomone, bet aptinkamas dar vienas gan siauras ar ribotas bei abejotinos būtinybės modelis. • civilinis visuomenės modelis. Tai politinės kultūros kitimas, informacinių technologijų dėka, ir piliečių tarpusavio ryšių stiprinimas, kur autonomija yra fonas ir pagrindas (ypač viešam diskursui). Šis modelis susilaukė daugybės debatų, diskusijų bei prieštaravimų Amerikoje, ypatingai dėl elektroninio Teisių Bilio. Tuo metu Švedijos bei Vokietijos piliečiai piktinasi ir baiminasi dėl privatumo ir vadina tai elektroniniu despotizmu arba tironija. Kuomet demokratiją manome esant tik valdymo forma, paremta pilietine teorija, jos šalininkai siekia turėti ir įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Elektroninė nemokama enciklopedija Wikipedia9 pateikia tokius tris pagrindinius pilonus, kuriais remiasi moderni tiesioginė demokratija: • Įstatymų leidžiamoji iniciatyva (ang. Initiative) • Referendumai (ang. Referendum) Kitaip vadinama plebiscitų tiesiogine rinkimų forma, kuomet elektoratas turi teisę spręsti priimti ar atmesti tam tikrą pasiūlymą. Tai galėtų būti naujos konstitucijos priėmimas, pakeitimas. • Atšaukimas arba panaikinimas (ang. Recall) Ši rinkimų forma reiškia galimybę pašalinti oficialiai išrinktą valdininką iš posto. Kartu su aukščiau minėtomis, ši forma buvo didžiosios rinkimų reformos padarinys, kurią sukėlė Progresinis judėjimas10 XIX – XX a. pradžioje Jungtinėse Valstijose. 1.3 Potencialios skaitmeninės demokratijos grėsmės ir prieštaravimai Elektroninė valdžia, būdama elektroninės demokratijos sudėtyje, yra tiesiogiai susijusi su politika. Dar prieš kelis dešimtmečius visuomenė buvo pratinama prie tradicinės demokratijos, dėl kurios idealų buvo kovojama okupacijos metu. Politologo L. Bielinio11 nuomone, nepatyrę visiškos demokratijos, esame verčiami sieti politiką su moderniu – informaciniu pasaulio demokratinės visuomenės būviu, dėl to dauguma senesnės kartos atstovų sunkiai prisitaiko prie dabarties tempų ir reikalavimų. Įgyvendinant naujus idealus, tai ką dabar vadiname skaitmeninės demokratinės valdžios įdiegimu, reikia esminės korekcijos, naujų, technologiškai orientuotų paradigmų ir todėl, anot politologo šiuolaikinę Lietuvos valstybės politinių santykių būseną galima sutapatinti su žmogumi, ką tik pabudusiu iš letargo. Dabartinėje politikoje į pirmą vietą iškyla komunikacinis patrauklumas, bet galimybė komunikuoti su visais ir apie viską visiškai nesąlygoja optimistinės išvados apie pozityvią demokratijos raidą. Demokratijos dydis nėra tiesiogiai proporcingas technikos kiekiui, bet žmogus šalia technikos nėra neutralus. Tai, anot politologo, skatina savitą asocialumą, individualizmą, visuomeninių santykių racionalizavimą,jų virtimą pakankamai dalykiškais ir elektronini ryšys sumažina gyvą žmonių bendruomenės buvimą. Naujoji elektroninė demokratija Jau nėra tik balsavimas, rinkimai, valdžia, vykdanti bendrus nutarimus, tai ir paprasčiausia piliečių politinė ekspresija, pasisakymo galimybė kiekvienam, kai pakankamai garantuota anonimiškumas ir individualios įtakos jėga. Tokiu būdu sustiprinama ir pilietinės iniciatyvos ir lygybės galimybė. Nors neverta užmiršti Aristotelio tvirtinimo, kad geriausia demokratija yra ta, kur valdo įstatymas, o blogiausia ta, kur miestas, arba dauguma (šiuo atveju elektroninė dauguma). Nes čia atsiranda šansas įvairiems apsimetėliams ir demagogams užvaldyti situaciją. Taigi, telepiliečio (ang. Netizen ) ir vartotojo situacija elektroninės demokratijos sąlygomis sukuria paradoksą: internetas jį išmanančiam atskleidžia plačių galimybių, leidžia papildyti pranešimus sava interpretacija ir komentaru ir taip „suaugti“ su nauja informacija. Turinio savininkai gali patys, apeidami žiniasklaidą, teikti informaciją Internete. O tai stiprina individo poziciją informacinėje visuomenėje. Autonomiškumas ir anonimiškumas savaip skatina ir ugdo demokratinius, tačiau kartu pasireiškia ir didėjanti visų žmogaus silpnybių raiška. Taigi mūsų komunikavimas dažnai virsta kalbėjimu be atsako, samprotavimu be prasmės ir teiginiais be argumentų, bet visi gyvi, sotūs ir gana laimingi. Vadinasi, naujas elektroninis komunikavimas anaiptol nepadaro mūsų gyvenimo sudėtingesnio, „greitesnio“ ir „platesnio“ virtualioje erdvėje, o į realybę vis mažiau norisi grįžti. Realybė praranda rimties būvį ir pažinimo aktualumą – ji nuolat kintanti iliuzija, judanti iš patirto ir nepatirtą, iš suprasto į nesuprastą, iš įvertinto į planuojamą. Ji tampa operacine komunikavimo sąlyga. Nors teigiama, kad elektroninėje visuomenėje visų e-piliečių priėjimas prie informacijos ir laisvė teikti informaciją vienodi, tačiau jau net dabar (dar tik pradinėje vystymosi stadijoje) informaciją įveda tik tas, kuris gali prieiti prie tam skirtų įrengimų, kad įvestų kažką, kažkur, kažkada ir kažkaip. Tai gimdo naują barjerą – skaitmeninę atskirtį. Interaktyvumą tampa lengva kontroliuoti, nes visuomet galima atrinkti tą, kuris tinkamesnis laidai, kurio klausimas atitinka laidos koncepciją, Interneto erdvėje galima uždėti automatinius filtrus, kur netinkamas žmogus, jo frazės ar vaizdai bus užblokuoti ir nepraleisti. Vadinasi viską galima sukarpyti, pakoreguoti, įsiterpti į informaciją, pakeisti temą ar jos dalį, faktus ir t.t. Todėl komunikacijos instrumentai tampa ir demokratijos instrumentais. Internete žmogus išstumiamas iš tradicinio informacijos lauko ir patenka į naują e-technologijų lauk ir tampa nuo jų priklausomas. Be jų jis nepajėgus komunikuoti (gauti ir dalintis informacija), jo nuomonė yra tik viena iš kitų milijardo pareikštų. Akivaizdu, jog tai gali sudaryti sąlygas individui pasijusti menkam ir pasyviam, vartoti supaprastintą, bet ryškią simboliką (kaip antai žaidybiniai ar animaciniai elementai), todėl kvalifikuotas ir preciziškas diskursas tampa interaktyviąja žaidimų aikštele. Žmonės masinio informavimo ir , informacijos gamybos ir su jo paskleidimu susietuose santykiuose pavirsta į supaprastintas paieškos funkcijas, patys savimi ženklindami tokiu būdu nesąmoningą visuomenės ėjimą nuo demokratijos, kaip visuotinės sutarties, į ženklų ir simbolių demokratiją. Išvados Jau daugiau kaip dešimtį metų informacinės technologijos neišvengiamai globalizuoja šalis ir žemynus ir paverčia net ir atsilikusias visuomenes ir santvarkas diegti naujausias technologijas, kad galėtų dalyvauti tarptautiniame gyvenime. Apžvelgus Europos Sąjungos ir Lietuvos viešojo administravimo vykdomas e-valdžios plėtros iniciatyvas, galima teigti, kad e-demokratijos projektai populiarūs įvairiose valstybėse, nors neretai skiriasi atskirų valstybių pasirinkti diegimo mastai, būdai bei darbų eiliškumas. Nepaisant galimų technologinių sprendimų panašumų skiriasi valstybių prioritetai, finansinės galimybės, taip pat bendrosios veiklos normos, prielaidos bei politinės paskatos. Tiek Europos Sąjungos valstybėse, tiek Lietuvoje vykstančius procesus vienija siekiami rezultatai. Kaip rodo Lietuvos ir kitų valstybių patirtis, e-valdžios iniciatyvos neretai susiduria su įvairiomis kliūtimis, kurias lemia technologinės, teisinės, procedūrinės bei išteklių problemos. E-valdžia nėra tik informacinių technologijų įdiegimas į senuosius valdymo modelius, tai naujų technologijų panaudojimas, transformuojant viešojo administravimo institucijas ir iš esmės keičiant jų veiklą. Be to tai yra tam tikra piliečių įtraukimo į valstybės valdymą priemonė: išmokus naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis tai pasidarytų įprastas ir žinomas ryšio kanalas su valstybės ir savivaldybės institucijomis. Taigi, viešojo administravimo institucijų vykdomi projektai, kurių tikslas informacijos ir paslaugų teikimas Internetu bei naujos bendravimo su interesantais formos, tiesiogiai susiję ir su platesniu procesu – e-demokratijos plėtra. Bet pažvelgus atidžiau ir įsigilinus į e-demokratijos variklį – informacinių technologijų tinklą (plačiąją prasme - Internetą), atrasime daugybę akivaizdžių trūkumų, pvz.: 1) specifinių komunikacijos valdymo komandų gausa, dėl kurios kyla bendravimo trukdžių; 2) didėjantis elektroninis chuliganizmas, paskatintas bendravimo anonimiškumo galimybės; 3) filtrų ir stabdžių sistemos, kuriomis netruks pasinaudoti valdininkai, kad atsiribotų nuo jiems nemalonių klausimų ar komentarų; 4) aibė informacinių šiukšlių; 5) kompiuteriniai virusai; 6) veiklos priklausomybė nuo pastovaus elektros tiekimo ir technologinių gedimų. Šios minėtos problemos verčia susimąstyti apie e-demokratijos kainą, būtinybę bei naudą. Šie argumentai leidžia objektyviai ir blaiviai suvokti gręsiantį ateities portretą. Bibliografinių nuorodų sąrašas: 1. ŽILIONIENĖ, Ieva. Elektroninės demokratijos ir valdžios iniciatyvos Europos Sąjungos ir Lietuvos viešajame administravime. Iš Viešoji politika ir administravimas, 2004, p 62-71. 2. DAUNORAITĖ, Valentina. Kaip įveikti laikmečio iššūkį – didėjantį atotrūkį tarp valdžios ir piliečių? Mokslo Lietuva, 2004, nr.11, p.2. 3. DAUNORAITĖ, Valentina. El. demokratijos pamokos Lietuvai ir Rytų kaimynams. Respublika, 2004, gegužės 31, p.16. 4. BIELINIS, Lauras. Elektroninės demokratijos prieštaravimai. Iš Politologija, 2001, p.44-66. 5. Korac-Kakabadase, Andrew and Nada. Information technology‘s impact on the quality of democracy.Iš HEEKS, Richard. Reinventing government in teh information Age, 1999, p.210-227 6. HAGUE, Barry and LOADER, Brian. Digital Democracy: an introduction. Iš Digital Democracy. Discourse and Decision Making in the Information Age, 1999, p.55-58. 7. KESKINEN, Auli. Dalyvaujamoji demokratija ir pilietinė visuomenė: visuomenės sprendimų priėmimas informacijos amžiuje. Iš Politologija, 1997. 8. COLEMAN, Stephen. E-Politics: democracy or marketing? [interaktyvus]. Iš: VoxPolitics [žiūrėta 2005 m. birželio 11d.]. Prieiga per Internetą:. 9. NOBLE, Phil. E-democracy around the world. [interaktyvus]. 2001 [žiūrėta 2005 birželio 8 d.]. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!