Dėl ko kenčia literatūroje vaizduojamas žmogus? (Krėvė, Mykolaitis-Putinas)

Dėl ko kenčia literatūroje vaizduojamas žmogus? „Būti ar nebūti“- viena įsimintiniausių Renesanso epochos dramaturgo V. Šekspyro frazių. Ji nurodo vidines žmogaus kovas, kančias, blaškymąsi bei pastangas rasti tinkamiausią sprendimą. Hamletas – nėra vienintelis toks veikėjas – dvejojančių ir nerandančių savojo kelio yra ir lietuvių literatūroje. Apie vidinių sielos prieštaravimų blaškomą ir dėl to kenčiantį, bet pasirinkimų kovoje pralaimintį valdovą rašė XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojas V. Krėvė dramoje „Skirgaila“, o sunkų tarp kunigystės ir poeto pašaukimo besiblaškančio jaunuolio gyvenimą aprašė XX a. vidurio rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“. Vincas Krėvė – XX a. pirmosios pusės lietuvių prozininkas ir dramaturgas dramoje „Skirgaila“ atskleidžia žmogaus, kaip valdovo, kančią dėl širdies ir proto balso nesuderinamumo, su kuria jis, deja, nesugeba susidoroti. V. Krėvės kūryboje iškelti didieji žmogaus egzistencijos klausimai, į kuriuos atsakymą kiekvienas turi rasti pats. Pačiam rašytojui buvo nesvetimas vidinės kančios jausmas, nes kilus konfliktui jis buvo pašalintas iš kunigų seminarijos. Dėl patirtų sunkumų palikus seminariją atstumto, vienišo ir kenčiančio žmogaus paveikslas jam tapo supratingiausias. Dramoje „Skirgaila“ dramaturgas pavaizdavo laukinio valdovo Skirgailos dvilypumą, kuris sukėlė vyro savidestrukciją, nes protagonistas nesugebėjo iškęsti ir susidoroti su jausmų ir proto prieštara. Link savigriovos kunigaikštis nuėjo sunkų, daug aukų pareikalavusį, tačiau džiaugsmo taip ir neatnešusį kelią. Pirmasis Skirgailos žingsnis link bedugnės - melagingas pranešimas apie Stardo atsivėrimą krikščionybei, kurią Skirgaila vertina kaip piktų ir klastingų žmonių religiją, netinkančią Lietuvos žmonėms. Ši žinia valdovą sužlugdo dvasiškiai, priverčia nusivilti žmonėmis bei širdy iškęsti skausmo laviną, nes būtent Stardas buvo vienas iš uoliausių senojo tikėjimo, pagonybės, puoselėtojų, valdovo dvasinė atrama: „ Et, Starde, Starde! Tik dėl tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kai kuriuos dar gerbiau... Na, visa pasmaugei tu mano sieloje dabar...“ Antrasis daug skausmo Skirgailai atnešęs įvykis yra krivio Skurdulio žodžiai, kuriuose teigia, kad dievai yra tik išaugtas tautos rūbas, netikri, o kovoti dėl senojo tikėjimo yra bergždžia, nes reali yra tik žmogaus kančia, o viskas priklauso tik nuo paties asmens požiūrio. Valdovui sunku patikėti šiais krivio žodžiais, todėl protagonistas iš pradžių sutrinka, o vėliau ima jaudintis. Tai rodo remarkos „atsistoja, vėl sėdasi, pasikėlęs vaikšto ten ir atgal“. Galiausiai žiauraus valdovo sielą galutinai sudrumsčia jo žmonos Onos Donutės išdavystė. Į moters kambarį Skirgaila ateina nusivylęs ir nuslopinęs savo egoizmą, yra pasiryžęs atsisakyti valdžios ir gyvenimą skirti meilei, tačiau yra atstumiamas. Deja, jausmų pasaulyje valdovo galia yra maža. Kunigaikštis, kaip žmogus, nenori naudoti prievartos prieš moterį, bet paklūsta savo, kaip valdovo, pareigai, pirmiausia paisyti valstybės gerovės, nes būtent būdamas su Ona Donute tikisi gauti Lydos kunigaikštystę bei neatiduoti Voluinės ir Podolės, todėl prievarta laiko ją pily: „ Kas man darbo, kad jau esi kam žadėjusi! Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai, nei Kęstučio sūnui! Jegu žinotau, kad jie geriau sugebės jos garbę išlaikyti, aš užleistau jiems savo vietą.“ Šiuos žodžius jis taria tvirtai, taip parodydamas savo griežtą nusistatymą dėl šalies gerovės, kurios net ir kačia nesugebėjo pasiekti. Visgi Skirgaila nėra griežtas tironas, o tiesiog be galo nelaimingas žmogus, kuris kenčia dėl sielos dvilypumo. Taigi, V. Krėvė dramos „Skirgaila“ pagrindinis veikėjas nesugeba iškęsti gyvenimo sunkumų ir keliais etapais 500 palūžta. Vincas Mykolaitis – Putinas - XX a. vidurio rašytojas, parašęs pirmą psichologinį romaną, psichologiniame intelektiniame romane „Altorių šešėly“ pavaizdavo nuolat kenčiantį ir nežinantį – poeto ar kunigo kelią pasirinkti žmogų. Pats rašytojas nuėjo ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią, nuolat abejodamas, svarstydamas, iš naujo rinkdamasis. Įkvėptas Mairionio, A. Baranausko ir kitų didžių poetų, tikėdamasis dirbti tautinės kultūros srityje ir paklusdamas tėvų norui įstojo į Seinų kunigų seminariją, kur ir pajuto vidines prieštaras dėl kunigystės ir kūrybos nesuderinamumo. Pagrindinis romano „Altorių šešėly“ veikėjas Liudas Vasaris gyvenimo kelią renkasi ne pats, o prisitaiko prie aplinkybių, nori išpildyti tėvų norus, todėl įstoja į kunigų seminariją. Būtent šiame žingsnyje pasėjamas pirmas vidinio konflikto grūdas, kuris su laiku vis labiau ir labiau auga. Seminarijos aplinka protagonistui atrodo svetima, šalta, į žmogaus prigimti žiūrima neigiamai, o kunigai neugdo tikėjimo Dievu, kurio Vasariui nepakanka, kad būtų geru Dievo tarnu: „Klūpodamas aš laukiau, tikėjausi, kad pagaliua nors kartą suplazdės Kristaus nujautimu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!