Darbo su vaikais, patyrusiais tėvų skyrybas ypatumai

Tylomis, nesąmoningai sukūrėme naują visuomenę, kurios dar niekad nėra buvę: skyrybų kultūrą. Ji pakeitė vaikystę, kuri praranda žaismą ir mylinčių gimdytojų glėbį, nes išsiskyrusiose šeimose vaikams lieka mažai laiko. Eriksonas mokė, kad vaikystė ir visuomenė susijusios gyvybiškai svarbiais ryšiais, o mes dabar nė nesuvokiame, kaip labai skyrybų kultūra pakeitė ir vaikystę, ir paauglystę, ir suaugusių žmonių gyvenimą. Tiesą sakant, sunku suvokti, kodėl mes gyvename taip, tarsi šios problemos nebūtų. Net ir tie, kurie patiria šią tragediją, vos šiek tiek atsigavę po skyrybų užvirto košmaro, neretai stengiasi gyventi taip, tarsi viso to nebūtų buvę. Buvo. Yra. Vis dažniau žmones užklumpa ši baisi patirtis, užgaunanti kiekvieną istorijos dalyvį. Iš dalies tokią tylą galima suprasti: už galingo sąmoningo ar nesąmoningo vengimo stotis akistatos su ištikusia netektimi greičiausiai, tai baimė pripažinti vieną didžiausių gyvenimo ir visuomenės pralaimėjimų. Bet gi nesusitikus su šia smelkiančia tiesa vargu ar galima tikėtis pakilti pilnaverčiam gyvenimui. Vis augantis skyrybų skaičius gali sukurti iliuziją, kad tai yra visiškai neskausmingas, nieko negriaunantis dalykas. Mes rizikuojame tapti nejautrūs skyrybų vyksmui. Jos toli gražu neprasideda ir nesibaigia teisminiu nuosprendžiu. Ateitis miglota. Vieni sielojasi, kiti sako, jog rūpintis neverta. Žmonės nori savo apsisprendimus vertinti pozityviai. Paprastai po skyrybų viena pusė jaučiasi daug geriau, o antroji – taip pat blogai arba dar blogiau. „Jeigu man geriau, vaikams irgi geriau“. O iš tiesų vaikai lieka be balso arba iki galo neišklausyti. “…ir jie gyveno laimingai iki žilos senatvės”. Tuo sakiniu baigiasi pasakos ir prasideda šeimos gyvenimas. Mes priklausome įvairioms visuomenėje egzistuojančioms grupėms, ir tos grupės mums yra svarbesnės negu mes manome. O svarbiausia grupė yra šeima. Ypač vaikui – socialinei būtybei, kurios stipriausias socialinis motyvas yra noras kam nors priklausyti. Jo saugumo jausmas priklauso nuo to , ar jis jaučiasi esąs socialinės grupės narys ar ne. Šeimos vaidmuo visuomenėje savo galia neprilygsta jokiai kitai institucijai, nes būtent šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje. Šeima – tai pirmoji ugdymo institucija, kuri labiausiai įtakoja visą tolesnį asmens gyvenimą. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės elgesio normos, atsiveria vidinis žmogaus pasaulis bei individualios asmens savybės. Beje, šeima įtakoja ne tik asmenybės formavimąsi, bet ir žmogaus savęs vertinimą, pasitikėjimą, o taip pat stimuliuoja jo kūrybinį bei socialinį aktyvumą. Yra labai daug ir įvairių šeimos apibrėžimų. Z. Bajoriūno knygoje “Šeimos edukologija” (1997) pateikiamos tokio šeimos sąvokos – “šeima – santykis tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų (Marksas K. ir Engelsas F. Vokiečių ideologija.), pagrįstas santuoka arba kraujo giminyste;socialinė istoriškai sąlygoto organizuotumo bendruomenė, kurios narius vienija buities bendrumas, tarpusavio moralinė atsakomybė ir savitarpio pagalba”. Taigi tikra šeima yra tada kai vyras ir moteris įregistravę santuoką. Pastaroji yra šeimos kūrimo pagrindas ir jos pirminis požymis. Šeima prasideda nuo santuokos įregistruotos nustatyta tvarka. Tolesnis jos raidos etapas – vaikų radimasis. Ir neįregistravę santuokos kai kas gyvena kartu gimdo ir auklėja vaikus. Tačiau tokia žmonių sąjunga nelaikoma įteisinta šeima. Labai svarbus yra šeimos organizacijos kitimas (prisiminkime matriarchatą ir patriarchatą). Ne mažiau svarbus yra jos narių bendrumas, tarpusavio moralinė atsakomybė ir savitarpio pagalba. Svarbiausias to apibrėžimo privalumas tas, kad juo akcentuojamas tėvų ir vaikų tarpusavio santykis. Tai vienas reikšmingiausių veiksnių. Juk apibrėžiant šeimą, neužtenka nurodyti vyro ir moters sąjungą-santuoką, pridėti adaptuotus vaikus, konstatuoti gyvenimą po vienu stogu, kraujo ryšį ir kt. Tikrasis kiekvienos šeimos rodiklis yra ne tik tarpusavio meilė (ji dinamiška) tų, kurie buvo pašaukti kartu gyventi, bet ir moralinė atsakomybė. Meilė ir moralinė atsakomybė yra svarbūs šeimos požymiai. Meilės, pareigos I moralinės atsakomybės negalima tarp savęs supriešinti. Tačiau negalima pastebėti ir kito dalyko: dingstant meilei šeimoje, nesvarbu kokio turinio ji būtų, dažnai kartu slopsta ir pareiga bei atsakomybė. Šeima, kaip ugdymo institucija, turi savo vidaus veiklą, kuri nematoma, bet visada juntama. Jai būdingas savitas pasaulis, savi orientyrai, dabartis ir ateitis, mitai ir tabu, sava istorija ir elgesys. Čia trokštama būti mylimam ir pripažintam, suprastam, pajėgiam mylėti. Šeimos nariai, jausdami vieni kitų artuma ir gerumą, mažiau baiminasi, patiria koncentruotą džiaugsmą, kad jie gyvena namuose – saugioje buveinėje. Taigi šeimos nariai vieni su kitais bendrauja, sudarydami savitą sąlygiškai uždarą socialinį ir biopsichologinį kompleksą. Tą šeimos sąlygišką uždarumą pabrėžiame todėl, kad jos narių tarpusavio santykiai negali būti mechaniškai atsieti nuo socialinio konteksto (konkrečių ir socialinių jos gyvenimo sąlygų). Šeimos narių poveikis vienas kitam yra trejopas: 1. tiesioginis, veikia kompleksiškai, žadina kiekvieno nario emocijas, dirgina juos, gerina arba žaloja jų sveikatą, teikia skausmo arba džiaugsmo kitiems šeimos nariams (pvz.: geras moksleivio mokymasis ir elgesys teikia didelį malonumą visiems šeimos nariams ir jam pačiam); 2. žmogaus gyvenimui reikšmingas, nes paliečia kiekvieno šeimos nario likimą (pabandykite įsivaizduoti nelaimę šeimoje); 3. pastovus, daro didelę įtaką visiems šeimos nariams (vieno šeimos nario aukšta elgesio kultūra gali suteikti daug malonių akimirkų kitam šeimos nariui ir už jos ribų). Todėl sakoma, kad šeima yra gyvas sąlygiškai uždaras socialinis-psichologinis vienetas. Vieno žmogaus šeimoje problema yra visos šeimos problema. Šeima suteikia vaikui pasitikėjimą ir saugumą. Saugo jį nuo baimės, sukuria žaidimų vietą, kad jis galėtų augti be rūpesčių. Ji atlieka saugumo, gynybos ir išankstinio rūpesčio funkciją. Šeimos funkciją suprantame kaip sutuoktinių ar kitų jos narių poreikių ir su jais susijusių pareigų vienų kitiems atlikimą ir tenkinimą. Poreikiams tenkinti reikalingos atitinkamos sąlygos. Jei netenkinami šeimos narių poreikiai, negali būti abipuses pagarbos, meilės ir laimės. Vaikų gimdymas. Tai glaudžiai siejasi su emociniu poreikiu pratęsti save savo vaikuose. Gimus vaikams, praturtėja jos narių dvasiniai ryšiai, tėvai pakaroja savo vaikystę ir jaunystę vaikų vaikystėje ir jaunystėje, per savo vaikus geriau pažįsta gyvenimą. Vaikų gimdymas dabartinės šeimos gyvenimo sąlygomis reikalauja iš tėvų tam tikro ilgalaikio pasiaukojimo, gal net didvyriškumo. Mat neužtenka vaiką pagimdyti, bet auginant ir auklėjant reikia daug ko pačiam atsisakyti. Pirminės socializacijos funkcija paremta idėja, kad šeima yra pirma ir labai reikšminga socialinė grupė, kuri nepakeičiamai įtakoja vaiko asmenybės formavimąsi. Pasak J. Vaitkevičiaus (1995), šeimai tenka pagrindinė atsakomybė už vaiką. Šeimoje persipina biologiniai ir socialiniai saitai tarp gimdytojų ir vaikų. Tie ryšiai ypatingai reikšmingi, kadangi įtakoja vaikų psichikos vystymosi bei pirminės socializacijos ypatumus jau pačiame anksčiausiame gyvenimo etape. Šeimos užduotis – nuoseklus vaiko įtraukimas į visuomenę taip, kad vystymasis vyktų atitinkamai pagal to mažo žmogučio aplinką ir tautos, kurioje jis atėjo į pasaulį, kultūrą. Edukacinė funkcija. Pirminės socializacijos procese svarbus vaidmuo tenka vaiko auklėjimui šeimoje. Juk tėvai visada buvo ir bus pirmaisiais vaiko auklėtojais. Vaiko ugdymas šeimoje – tai nuoseklus ir sudėtingas socialinis-edukacinis procesas. Tėvas ir mama savo vaikui rodo dėmesį, švelnumą, rūpestį, apsaugo nuo gyvenimiškų negandų bei pavojų. Derėtų paminėti ir tai, kad ugdymas šeimoje gali būti deformuotas, kai tėvai yra ligoti, kai pastebimos amoralumo apraiškos namuose. Vaikui neužtenka vien tik būti šeimoje, jam reikalingas moralinis-psichologinis klimatas ir geri šeimos narių tarpusavio santykiai. J. Maciaškova (J. Maciaszkowa) savo eksperimentiniame veikale “Mokyklos vaidmuo rengiant jaunimą šeimyniniam gyvenimui” nurodo, ką turėtų duoti plačiai suprantamas šeimos auklėjimas: • garantuoti pilnavertį ir taisyklingą vaiko fizinį vystymąsi; • sudaryti sąlygas, skatinančias vaiko interesus ir intelektinius poreikius, ugdyti nuolatinio mokymosi motyvus; • supažindinti su visuomenėje priimtinomis elgesio normomis, formuoti etinį suvokimą, mokyti suprasti kito žmogaus elgesį. Jo individualumą bei skirtumus ir interpretuoti tą elgesį, laikantis visuomenėje priimtų bendravimo taisyklių; • formuoti patriotines pozicijas, ugdyti pagarbą tautos simboliams, tradicijoms; • supažindinti vaiką su kultūra ir meno pasauliu, išmokyti aktyviai dalyvauti kultūrinėje veikloje, naudingai leisti laisvalaikį; • išugdyti poreikį bendrauti su žmonėmis, plėtoti tuos kontaktus su giminėmis, artimaisiais, rodyti įvairaus pobūdžio iniciatyvą, skatinančią bendrauti su aplinka; • išugdyti teigiamą požiūrį į tėvų ir sutuoktinių santykius, formuoti jaunesnių ir silpnesnių globėjiškumą, palaikyti draugiškus tėvų ir veikų santykius nepažeidžiant tėvų autoriteto; • ruošti savarankiškam gyvenimui ugdant kūrybiškumą ir bendradarbiavimą šeimos gyvenime. Taip pat pasitikti gyvenimo sunkumus ir problemas. • Sudominti vaikus visuomenės problemomis, formuoti doras pozicijas, įtraukti į socialinius šalies pertvarkymus. Rekreacinė ir psichoterapinė funkcija. Šeima turi būti ta aplinka, kurioje asmuo jaustųsi absoliučiai saugiai, būtų priimamas (pageidaujamas), neatsižvelgiant į jo visuomeninį statusą, išvaizdą, finansinę padėtį. Visa tai galima apibūdinti gerai žinomu posakiu – “mano namai – mano tvirtovė”. Sveika, nekonfliktuojanti šeima – tai patikimiausias paramos šaltinis, geriausia priedanga, kur galima nors trumpam “pasislėpti” nuo visų išorinio pasaulio pavojų, pailsėti bei atgauti fizines bei dvasines jėgas. Sėkmingas šeimos funkcijos realizavimas labai priklauso ir nuo šeimos materialinės padėties. Sutinku, kad pinigai – tai dar ne viskas, bet esu visiškai įsitikinusi, jog jų pakankamumas padeda išspręsti bent jau dalį problemų. Argi ne ramesnė mamos ir tėvo būsena, kai esi užtikrintas, jog rytoj jų atžala į mokyklą išskubės papusryčiavusi, pakankamai šiltai apsirengusi, nešina kuprine ir būtiniausiomis mokymosi priemonėmis? Argi ne malonu visai šeimai nueiti į teatrą ar nuvažiuoti prie jūros? Juk tai irgi poilsis, malonumas, tačiau reikalaujantis pinigų. Visa tai gali sumažinti psichinę įtampą. Ekonominė ir namų ūkio tvarkymo funkcija. Pasak Z. Bajoriūno (1997), vaikų auginimas bei auklėjimas gana glaudžiai susijęs su šeimos ūkinės bei ekonominės funkcijos plėtojimu. Juk šeimos ekonomika apima jos santykius, susijusius su egzistavimo bei materialinių ir dalies dvasinių poreikių tenkinimu, tarpusavio parama, sveikata ir panašiai. Ši funkcija ypač aktuali šiandieninėje Lietuvoje, nes ekonominė situacija tikrai ne pati geriausia. Turtėjančių šeimų yra tik vienetai, o kiek jų skursta… deja, yra ir tokių šeimų, kurios neturi savo būsto arba gyvena, teisingiau egzistuoja, labai prastomis sąlygomis. Materialinis skurdas neretai susijęs ir su dvasiniu nuopoliu. Dėl sunkios materialinės padėties iškyla grėsmė ir vaikams, taip pat ir suaugusiems degraduoti kaip asmenybėms (sunkiai pasiekiamas mokslas, knygos, teatrai, parodos, trūksta lėšų elementariems daiktams įsigyti ir t.t.). Skurdas ir vargas nepaprastai žaloja šeimos dvasinį gyvenimą. Pastebimai mažėja jos auklėjamoji galia. M. Kupravičius rašo: “Jei fizinės gyvenimo negalios protą ir valią tiek prispaudžia prie žemės, kad tos dvi galios gali veikti tik pragyvenimo ir kovos už būvį ribose, tai ir tikybiniam ar moraliniam gyvenimui vietos nebelieka”. Tokiose pažemintuose, užguituose ir nuvargintuose sluoksniuose labai greitai plintaįvairūs prietarai, užsispyrimas, nemokėjimas vertinti dorybių ir kitos blogybės. Komunikacinė šeimos funkcija. Komunikacija (lot. Comunicatio - pranešimas) – šeimos bendravimas, išgyvenimai, keitimasis patyrimu, minimis apie gautą informaciją, domėjimasis literatūra, menu ir vienas kitu. Šeimos nariai dažnai bendrauja vieni su kitais. Šis procesas darosi vis sudėtingesnis. Kaip nurodo A. Titarenka, didėja tarpusavio supratimo ryšio tarpasmeniniuose santykiuose vaidmuo, dorovinės ir psichologinės dermės kolektyve reikšmė. Kartu intensyviai vystosi individualybė, didėja savo vertės pajautimas, orumo jausmas, reikalavimai sau ir kitiems. Bendravimą didina (A. Titarenkos tyrimais): a) Žmogaus dorovinė paskirtis ir jo dorovinis brandumas (tai įgydamas jis gali gerai suprasti ir kito žmogaus savybes); b) Savižina, gebėjimas savikritiškai save vertinti; c) Suinteresuotumas, įspūdingumas, jautrumas kito žmogaus išgyvenimams (sugebėjimas identifikuoti savo išgyvenimus su kito išgyvenimais skatina žmogų palaikyti subtilius santykius su aplinkiniais ir jausti emocinę jų paramą); d) Suvokimo naujumas, dorovinė intuicija, vaizduotės žaismas (jis padeda suvokti kito žmogaus sielos “virpesius”); e) Aukštas individo intelektas, sudėtingas, įvairiapusis, produktyvus jo proto išsivystymas (tai padeda jam geriau suprasti kito žmogaus, mažiau išprususio, gyvenimo patyrimą); f) Vertinančiojo ir vertinamojo dorovinių-psichologinių pasaulių panašumas (įgyjant tą patį patyrimą, lengviau jį vertinti keičiantis doroviniu patyrimu, išgyvenimais, vertinimais, didėja suinteresuotumas bendrauti, abipusiškai turtėja dvasinis žmonių pasaulis). Sėkmingai bendraudami, šeimos nariai jaučia vienas kito paramą, tikisi sulaukti ir neretai sulaukia materialinės ir dvasinės pagalbos. Jie yra saugūs, žino, kad vienas kito neapleis. Emocinė šeimos funkcija. Tai viena svarbiausių, būdingiausių šeimos funkcijų, nes šeima yra ta vieta, kur žmogus turėtų rasti emocinį prieglobstį. Emocinė šeimos funkcija susijusi su jausmų pusiausvyros joje išsaugojimu, su smarkiais išgyvenimais. Emocinę šeimos funkciją daugelis Vakarų mokslininkų laiko lemiama. T. Piters veikale “Emocinės funkcijos hipotezė: nepatikrinta šeimos sociologijos tragedija” nurodo, kad svarbiausia šeimos funkcija yra asmeninių jausmų ir prieraišumo čia patenkinimas – afekto funkcija. Ji gali būti realizuojama tik šeimoje ir niekur kitur, juk šeimos vaidmuo reikšmingiausias, žmogus joje mato gyvenimo prasmę, jei ji jam yra meilės ir solidarumo bendruomenė, jei jam čia gera ir miela. Šeimoje žmogus ieško draugo, su kuriuo galėtų dalytis džiaugsmais, nerimu, sielvartu. Reguliuojančioji funkcija. Šeima atlieka jos narių emocinę ir elgesio kontrolės funkciją. Labai svarbu žinoti šeimos narių tarpusavio santykių psichologinio reguliavimo metodiką, kad ja remiantis būtų galima palaikyti pusiausvyrą šeimoje. Pasak P. Šteinhauer, šeima, kaip pusiausvyros palaikytoja, gali būti suvokta trimis tarpusavyje susijusiais lygiais. 1. vidinis psichologinis lygis. Kiekvienas žmogus turi palaikyti deramą biologinių, psichologinių ir socialinių poreikių balansą. Tada jis bus psichologiškai patenkintas. 2. tarpasmeninės sąveikos lygis. Šeimos nariai patys veikia ir yra veikiami vienas kito net tada, kai jų poveikis vienas kitam visiškai nepastebimas. Vieno žmogaus elgesys keičia kitų jos narių elgesį. Pvz., blogas vaiko elgesys slegia tėvų nuotaiką, sukelia jų pyktį ir įniršį. Tai savo ruožtu atsiliepia vaiko elgesiui. 3. socialinio poveikio šeimai lygis. Visa šeima, kaip vienetas, sąveikauja su socialine aplinka, yra elgesio standartų veikiama. Tie visi trys lygiai tarpusavyje susiję, jie sukuria šeimos pusiausvyrą arbo jos nesukuria. Pvz., vaiko nesėkmė mokykloje (socialinio lygio įvykis) gali sukelti konfliktą tarp jo ir tėvų (tarpasmeninės sąveikos lygis), dėl to gali kilti vaiko depresija ir savo vertės sumenkinimo jausmas (vidinė psichikos būklė). Taigi šeimos vienybę sąlygoja protingas jos narių vaidmenų suderinimas,nepažeidžiant tėvų, tėvų ir vaikų individualybių ir asmeninių poreikių. Psichologinis šeimos klimatas – tai tokia emocinė būsena, kurią nulemia šeimos narių nuotaikos, jų vidiniai išgyvenimai, tarpusavio santykiai, santykiai su kitais žmonėmis, požiūris į darbą bei aplinkinius įvykius. Šis rodiklis taip pat priklauso nuo emocinio komforto, tarpusavio supratimo, pagarbos, palaikymo, laisvalaikio leidimo formų. Psichologinis klimatas laikomas tinkamu, kai tarpusavio santykiai remiasi vienodų teisių ir bendradarbiavimo principais, t.y. gerbiamos kiekvieno nario teisės, šeimos narius sieja glaudus emocinis ryšys bei artumas. Nuolatiniai sunkumai, konfliktai nors vienoje šeimos narių santykių sferoje atspindi netinkamą psichologinį klimatą. Tokiu atveju socialinis-psichologinis klimatas yra žemas, nepalankus. Neretai dėl tokių santykių įvyksta sutuoktinių skyrybos, vaikai bėga iš namų ir panašiai. Šeimos psichologinis klimatas dar vadinamas “šeimyninė padėtis”, “namų auklėjamoji atmosfera”, “namų emocinis klimatas”, “bendrasis šeimos tonas” ir t.t. iš tikrųjų bendrojo tono sugalvoti ir dirbtinai palaikyti negalima. Jį sukuria doras tėvų, tėvų ir vaikų darbas, aktyvi visuomeninė veikla, t.y. visas įvairiapusiškas gyvenimas šeimoje ir už jos ribų. Tas bendrasis šeimos gyvenimo tonas užkerta kelią jos narių tarpusavio vaidams. Nuo jo priklauso deramas vaikų auklėjimo šeimoje metodų pasirinkimas. Bendrasis šeimos tonas savo ruožtu formuoja atitinkamą jos narių požiūrį į vienas kitą, santuoką, socialinę aplinką, šeimos narių elgesį, buitį, režimą ir kt. Žodžiu, susikuria jauki ir darbinga fizinio ir dvasinio gyvenimo šeimoje atmosfera. Dorovinį šeimos psichologinį klimatą sudaro sutuoktinių ir kitų jos narių idealų, interesų, ateities planų, požiūrio į darbą, į žmones, gamtą, save ir šeimą vieningumo savita visuma. Tas šeimos narių bendrumo ir vieningumo reiškimasis savo ruožtu ugdo jos narių nuoširdumą, draugiškumą, pasitikėjimą savimi ir kitais nariais, optimizmą, užuojautą, norą geriau atlikti savo pareigas šeimoje, mokykloje ir darbe. Šeima, kaip laisvų žmonių bendruomenė, egzistuoja tol, kol ji nevaržo šeimos narių individualybių ir leidžia plėtotis jų saviraiškai. Šeimyniškių bendruomenė veiksminga jiems tol, kol jie čia gali reaguoti spontaniškai ir laisvai, nebijodami atskleisti savo jausmų, gyventi be išorinės priespaudos ir išskaičiavimų. Šeima, kaip artimiausių žmonių bendruomenė, jos nariams yra patraukli ir sava. Pasak L. ir M. Frank , šeima žmogui nėra abstraktus dalykas. Vaikai auga būtent jų, o ne kitų šeimoje. Kiek daug ji vaikui reiškia, matome iš to, kad jis visada sako : “Mano šeima, mano broliai, seserys, giminės”. Vaikas su jais sukuria individualius tarpusavio santykius, o tėvai savo ruožtu plėtoja ryšius su sūnumi ar dukterimi. Pagal tėvo elgesį su motina, motinos su tėvu, tėvų su vaikais, visų šeimos narių tarpusavio santykių būklę vaikai sprendžia apie šeimos gyvenimą. Paprastai tuos ryšius jie priima kaip įprastą elgesį. Per visą savo vaikystę vaikai yra įsitraukę į savo šeimos gyvenimą. Neretai jie yra pasimetę, nelaimingi dėl įvykių, kurie čia plėtojasi. Vaikai kartais yra užsigavę ir pasipiktinę. Tačiau vaikui šeima vis tiek sava – “mano šeima”. Vaikai gali skųstis tėvų ar brolių elgesiu, bet jie vis tiek priklauso būtent savo šeimai, geresnei ar blogesnei. Kai ją ištinka sunkumai, jos nariai susivienija. Kartu įveikiamos įvairiausios negandos. Šeimos žmonės pasidaro vieni kitiems lojalūs ir ištikimi. Šeimos emocinė atmosfera turėtų padėti atsiskleisti žmogaus unikalumui bei individualybei ir nežlugdyti asmenybės. Ji, kaip laisvų žmonių bendrija, neverčia žmogaus būti nesavarankišku, neneigia jo blaivaus mąstymo. Ji nesiekia, kad žmogus dvasiškai ir doroviškai būtų priklausomas nuo kolektyvo. Prievartaujančios šeimos ugdo savo narių neįsisąmonintą konformizmą. Jose reikalavimai žmogui primetami iš šalies, jie mažina jo savarankiškumą ir laisvę. Jam sunku sąmoningai reguliuoti savo elgesį. Šeima, kaip bendruomenė, leidžia žmogui ne egzistuoti, o gyventi jaučiantis laisvu ir nepriklausomu pagal savo dorą apsisprendimą.bendruomenėje, o ne kolektyve, turėtų būti lemta plėtotis socialiniam teisingumui. Mat ji skatina žmogų elgtis pagal savo sąžinę laisva valia. Šeimos, kaip grupes, sprendimas atskiriems nariams nėra dangstomas tariamuoju kolektyvizmu, o priešingai, padeda jiems suvokti save ir santykių su kitais žmonėmis kontekste – susilieti su jais. Jie elgiasi dorai ne todėl, kad to reikalauja juos slegiantis “šeimos kolektyvas”, lenktyniavimas, paskatinimai ir bausmės, o todėl, kad priešingi poelgiai prieštarautų jų vidinei pozicijai, sąžinei. Pavyzdžiui, nereikalingas vaikų spaudimas šeimoje kenkia jų sveikų dorovinių galių plėtotei. Negerai elgiasi tie tėvai, kurie šeimos vardu spaudžia vaikus, norėdami, kad jie gyvenime kuo daugiau pasiektų. Tokie tėvai neatsižvelgia į realias savo vaikų galimybes. B. Spokas (B.Spock) nurodo, kad tėvai, kurie mano esant svarbiausia nuožmus jo vaikų lenktyniavimas ir veržimasis į priekį, labai sumenkina bendradarbiavimo, gerumo, tarpusavio švelnumo svarbą. Iš tikrųjų tos savybės yra reikalingesnės negu lenktyniavimas. Visi paminėti ir dar nepaminėti bendro šeimos gyvenimo veiksniai, glaudžiai sąveikaudami su kitais, sukuria naują psichologinę jėgą – bendrą emocinę šeimos būklę šeimoje. Ji nėra mechaniška nurodytų veiksnių sankaupa, o naujas reikšmingesnis ir gilesnis dvasinis pavidalas – šeimos psichologinis klimatas, kuriame gyvena tėvai ir vaikai. Tai šeimos dvasinė melodija. Kiekvienos šeimos narys, be visokių savo savybių, kartu su savimi nešioja tą melodiją, kurią suvokti kitam ir net pačiam žmogui sunku. Psichologinio klimato, kaip šeimą vienijančio veiksnio, efektyvumas priklauso nuo to ar kito šeimos nario požiūrio į patį šeimos klimatą,. Jei jis jam savas ir priimtinas, tai gaivina žmogaus dorovinį ir dvasinį gyvenimą. Šeima jam yra sava. Šeimos psichologinio klimato rūšių gali būti įvairių: • Pagal tėvų ir vaikų vienas kitam artumą: a) tėvai ir vaikai myli ir gerbia vieni kitus, vieni be kitų būti negali; b) tėvai ir vaikai yra abejingi vieni kitiems; c) abiejų šeimos santykių junginys. • Pagal tarpusavio santykių stilių šeimos klimatas gali būti: a) demokratiškas (kai tėvų, tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai lygūs); b) autokratiškas (kai nėra tos lygybės, vieno šeimos nario neribota valdžia primetama kitiems); c) abiejų mišinys. • Galimi ir atitinkamų šeimos klimatų junginiai: a) autokratiškas – gero norintis; b) autokratiškas – griežtas; c) liberalus – nuolaidžiaujantis ir kita. Nuo šeimos atmosferos tipo priklauso vaiko psichika ir socializacija. Taigi vaikų emocinės sveikatos ir auklėjimo šeimoje yra tiesiogiai susijęs su namų atmosferos tobulinimu, deramu tėvų ir vaikų tarpusavio santykių reguliavimu. Žmogus, gyvendamas tarp žmonių, žvelgdamas į juos iš šalies, pažindamas juos, kartu pažįsta ir pats save, pradeda suvokti pats save. Ir šis asmenybės kūrimo bei savikūros procesas – socializavimas, kuris skirtingais žmogaus amžiaus tarpsniais vyksta nevienodai. Tačiau ypač aktyvus socializavimo procesas vyksta ankstyvojoje vaikystėje. Vaikas yra visiškai priklausomas nuo jį supančių suaugusių žmonių. Jis visiškai pasiduoda suaugusiųjų valiai. Jam tenka prisitaikyti prie aplinkos, išmokti elgtis taip, kaip elgiasi kiti jį supantys žmonės. Galbūt tokia vaiko būklė ir nulemia tai, jog šiame amžiaus tarpsnyje vyksta pats intensyviausias socializavimo procesas: vaikas išmoksta ir perima svarbiausius socialinius įgūdžius, įpročius, kalbą, elgsenos, bendravimo, veiklos būdus, ugdosi bendražmogiškuosius siekius. Šiame amžiaus tarpsnyje susiformavę vaizdiniai (pareigos, jausmo, elgsenos, bendravimo su litais žmonėmis pradmenys) išlieka visą gyvenimą. Todėl ypač opus šeimos, jos sudėties (pilna – nepilna, gausi – negausi, jos narių santykiai, psichologinis klimatas šeimoje ir kt.) socializuojant vaiką, dedant jo asmenybės pamatus. Jeigu šeimoje vyrauja šilti, draugiški šeimos narių santykiai, galima tikėtis, jog vaikas išaugs atviras, draugiškas, linksmo būdo ir patikus. O jeigu, atvirkščiai, šeimoje irzli, nervinga nuotaika, tai ir vaikas tokioje socialinėje aplinkoje formuosis irzlus, nervingas, nepasitikintis kitais žmonėmis. Jeigu šeimoje vaikui bus įsakinėjama, bus slopinama jo iniciatyva; gali atsitikti taip, jog vaikas išaugs paklusnus, ko gero uoliai vykdys savo pareigas. Tačiau jis bus pasyvus, lankstysis prieš autoritetus ir nedarys nieko, negavęs nurodymų. Jeigu šeimoje su vaiku bendraujama, jis įjungiamas į aktyvų bendradarbiavimą su tėvais ar kitais šeimos nariais, jis įpras pats aktyviai veikti, ieškoti partnerių, bus savarankiškas ir toliau gyvendamas, kadangi jau iš mažens bus įpratęs ir išmokęs reikšti savo nuomonę, tartis dėl to, ar ji teisinga, su kitais, nevaržomai rodys savo jausmus, teigiamas emocijas, o tai turės didžiulės reikšmės žmogaus socializavimui. Šio amžiaus vaikams būdingas mėgdžiojimas (netgi nesąmoningas, aklas), taip pat ir elgsena bei veikla vykdant nurodymus, patarimus, todėl tėvams, vaiko artimiesiems tenka rimtai susimąstyti dėl savo tarpusavio santykių šeimoje ir ypač santykių su pačiu vaiku. Paauglio socializavimas – naujas žingsnis jo gyvenimo kelyje. Ir šį žingsnį mūsų civilizacijos sąlygomis lemia paauglio psichologinio vystymosi ypatumas. Paauglys fiziškai, psichiškai bei protiškai labiau išsivystęs ir todėl naujai, daug giliau suvokia pats save. Šiame amžiaus tarpsnyje iš esmės keičiasi ir žmonių tarpusavio santykių vertinimas. Paauglys pradeda kritiškai vertinti suaugusius žmones. Jis labiau linksta prie bendraamžių draugystės, labiau jais pasitiki, jie geriau supranta vieni kitus. Paauglystėje vyksta įgytų vertybių pervertinimas, kartais prieštaraujantis suaugusių nuomonei. Dėl to dažnai kyla paauglio nesutarimai bei konfliktai su suaugusiais. Kaip paauglystėje formuojasi vaiko asmenybė, kokie jo santykiai su tėvais, suaugusiais, bendraamžiais, kokias vertybes bei idealus jis renkasi, visa tai daugiausia priklauso nuo jo santykiu su suaugusiais, nuo jų tarpusavio sutarimo, bendravimo ir bendradarbiavimo, nuo to, kiek tėvai, suaugusieji skaitosi su didėjančiais ir gausėjančiais paauglio interesais, nuo to, kiek paauglys įjungiamas į šeimos bei visuomenės gyvenimą. Paauglys jautriai pergyvena savo ir jį supančių žmonių sėkmes ir nesėkmes. Jis nelinkęs apsiriboti vien asmeniniais, vidiniais pergyvenimais, kaip dažnai galvojama stebint paauglių veržimąsi į savarankiškumą, savianalizę, savistabą. Paauglys, kaip ir vaikas, yra socialus, linkęs bendrauti, bendradarbiauti, kooperuotis, bet visur ir visada jis siekia pareikšti savo nuomonę, būti pripažintas, įvertintas, t.y. įtvirtinti savo socialinį statusą tarp jį supančių žmonių. Ir tai jam dažniausiai pavyksta bendraamžių draugijoje. Vadinasi, sunkus paauglystės amžius – ne paties paauglio, o jo tėvų, mokytojų, su juo bendraujančių suaugusiųjų problema. Paauglio socializavimas – ryškiai dvipusių santykių, jo glaudaus bendravimo ir bendradarbiavimo su visais jį supančiais žmonėmis procesas. Pirmoji jaunystė – žmogaus socializavimo procese naujas žingsnis, pasižymintis savitais šiam amžiaus tarpsniui būdingais bruožais. Keičiasi jaunuolio socialinė padėtis, lyginant ją su paauglio padėtimi. Jis jau stovi ant apsisprendimo į savarankišką gyvenimą slenksčio. Ir čia vyksta visų jo vertybių perkainojimas, ypač tais atvejais, kai paauglystėje jis stokojo draugiškų santykių su tėvais, suaugusiais. Jaunuolis ieško draugiškų kontaktų su suaugusiais, tikėdamasis naudingų patarimų, kaip jam elgtis, kaip, kuria linkme pakreipti savo gyvenimą pasirenkant darbą, kuriant šeimą, užsitikrinti padėtį visuomenėje (socialinį statusą), kai tenka nutolti nuo tėvų, išeiti iš įprastos jam aplinkos, kartais ir tiš tėvų namų. Pirmoji jaunystė – lemtingas socializavimo tarpsnis, kuris reikšmingas ne vien tik pačiam jaunuoliui, bet ir jo tėvams, artimiesiems, visuomenei. Ypač opi jaunuolių socializavimo problema mūsų sudėtinga, nestabilaus, audringai besikeičiančio visuomeninio gyvenimo sąlygomis, kai žmogus negali stabiliai jaustis visuomenėje. Jaunuolio žengiančio pirmus žingsnius į savarankišką gyvenimą, socializavimas yra labai opi problema, kuir turi jaudinti ne vien patį jaunuolį, bet ir jo artimuosius ir visą visuomenę. Kadangi vaiko, paauglio, jaunuolio socializavimą parastai valdo suaugę žmonės, ypač opus klausimas yra suaugusių žmonių keliamų reikalavimų jaunimui derinimas su jo norais, jo galimybėmis, kurios išryškėjo dar vaikystėje. Jaunystėje vargu beįmanoma pasiekti visišką galutinį socializavimą. Todėl visuose amžiaus tarpsniuose svarbu išlaikyti suderinamumo principą: ne diktuoti, griežtai įsakinėti, kategoriškai reikalauti, o per pokalbius, pamokymus nukreipti ugdytinį surasti gyvenimo tikslą ir jo siekti, padėti, pasirinkti vertybes, įgalinančias jį pritapti prie socialinės aplinkos, prie visuomenės, t.y. užtikrinti jo socializavimą. Socializavimo procesas neturi užgošti savarankiškos, unikalios, sugebančios spręsti sudėtingus gyvenimo uždavinius, orientuotis skirtingose, dažnai ekstremaliose situacijose, asmenybės. Be abejo, daug kas priklauso nuo įgimtų savybių, mūsų nervų sistemos ypatybių. Nemažai išmokstame iš savo patirties, tačiau tai dažnai ilgas ir skausmingas kelias. O juk galime iš mažens kaupti ir lavinti vidinių jėgų rezervą mokydamiesi. Jį sudaro vadinamieji socialiniai įgūdžiai. Socialiniai įgūdžiai, psichologų nuomone, yra gebėjimas adaptyviai ir adekvačiai elgtis, o tai leidžia įveikti kasdieninio gyvenimo reikalavimus ir pasikeitimus, netikėtus stresus ir sunkumus. Skiriami esminiai socialiniai įgūdžiai, kurie stiprina sveikatą ir gerovę (pvz., sprendimų priėmimas, kūrybiškas mąstymas, efektyvus bendravimas), ir situaciniai socialiniai įgūdžiai (pvz., pasipriešinimas bendraamžių spaudimui). Pagrindiniai socialiniai įgūdžiai: • Sprendimų priėmimas. Šis įgūdis padeda priimti konstruktyvius . sprendimus. Vaikas turi mokėti pats pasirinkti, nuspręsti ir “savo kailiu” pajusti tokio sprendimo ar pasirinkimo padarinius. Jis turi mokytis iš savo patirties. Tada prieš pasielgdamas vienaip ar kitaip, vaikas pirmiausia pagalvos apie galimas pasekmes. • Problemų sprendimas. Jis įgalina konstruktyviai spręsti problemas. • Kūrybiškas mąstymas. Šis įgūdis susijęs su sprendimų priėmimu ir problemų sprendimu. Kūrybiškas mąstymas įgalina įvertinti visas galimas alternatyvas, mūsų veiklos ar neveiklumo padarinius. • Kritinis mąstymas. Tai gebėjimas analizuoti informaciją ir patyrimą. • Efektyvus bendravimas. Tai gebėjimas save išreikšti verbaliniais ir neverbaliniais būdais, priimtinais mūsų kultūrai ir situacijai. Tai reiškia, kad mes galime pasakyti apie savo norus, troškimus ir prireikus paprašyti patarimo, pagalbos. • Asmeninis bendravimas. Šis įgūdis reiškia gebėjimą užmegzti ir palaikyti draugiškus ryšius su aplinkiniais. Tai turi didelę įtaką mūsų psichinei ir socialinei gerovei. • Savęs pažinimas. Tai gebėjimas pažinti ir įvertinti savo charakterį, stipriąsias ir silpnąsias puses. Tai padeda bendraujant, leidžia prognozuoti savo elgesį stresinėse situacijose. • Emocijų valdymas. Pirmiausia tai savo ir kitų žmonių emocijų supratimas bei žinojimas, kaip jos veikia mūsų elgesį, sveikatą. • Empatija. Tai gebėjimas įsijausti (ir tai parodyti) į kito žmogaus gyvenimą. Ji padeda suprasti ir priimti kitus žmones, kurie yra ne tokie, kaip mes. Empatija ugdo pasitikėjimą ir artumą tarp žmonių. • Streso įveikimas. Tai streso priežasčių numatymas ir žinojimas, kaip jis mus veikia. Tai leidžia mums pabandyti išvengti stresų arba kuo konstruktyviau juos įveikti. Taigi, formuodami socialinius įgūdžius, galime padėti vaikams tapti psichologiškai atspariems ir ateityje išvengti daugelio problemų Tai skaudžiausias šeimą žudantis veiksnys, nes jis daugiau ar mažiau paliečia ir tėvų, ir vaikų gyvenimą. Moksliškam skyrybų esmės ir jų laisvės supratimui iki šiol tebetrukdo du priešingi požiūriai. Vieni tvirtina, kaip rašo N. Solovjovas, kad skyrybos yra amoralus reiškinys, didžiausia žmonių nelaimė ir tragedija, o jo skaičiaus didėjimas yra jo šeimos kaip tokios apskritai irimas.. kiti, pripažindami skyrybų laisvę, vienaip ar kitaip menkina dorovinės pareigos šeimai jausmą, šeimos dorovingumo esmę. Tik susiklosčius visiškai nepalankioms gyvenimo šeimoje sąlygoms skyrybos gali būti pateisinamos. Pavyzdžiui, kai santuoka yra tapusi vien neapykantos, pagiežos, nuolatinių barnių, įžeidinėjimų, skaudžių konfliktų ir žmogaus orumo pažeminimo šaltiniu, kai ji ypač traumuoja sutuoktinio ir vaiko psichiką, kai joje tikrai kartu gyventi nebeįmanoma ir tai nėra laikinos nesantarvės tarp vyro ir žmonos židinys ar kitoks atsitiktinumas, kai jos ir labiausiai norint nebegalima išsaugoti, kai tam iš tikrųjų yra rimtas ir įtikinamas pagrindas. Išsaugoti visiškai pakrikusia santuoką ir šeimą visuomenei yra net žalinga, nes ji luošina sutuoktinius ir vaikus. Apskritai skyrybos nėra propaguotinas reiškinys. Bendrame šeimos gyvenime pasitaiko nemažai nesklandumų. Šeimos gyvenimas, kaip pabrėžia J. Bikuklčius (1996), nuolatinis vyro ir žmonos bendravimas retsykiais pertraukiamas ginčais, konfliktais ir nusivylimais. Labai gaila, tačiau ne visos problemos, ginčai yra lengvai įveikiami. Dažnai tai priveda prie skyrybų. Skyrybos – tai santuokos panaikinimas, vyro ir žmonos santuokinių ryšių pabaiga, grąžinant abiem sutuoktiniams tą pačią teisinę padėtį, kurią jiedu turėjo prieš susituokiant. Tai krizė šeimos narių gyvenime. Krize parastai vadinama tokia situacija, kai žmogus susiduria su svarbių gyvenimo tikslų įgyvendinimo sunkumais, ir kai negali pats išspręsti šios situacijos įprastinėmis priemonėmis. Nesutarimai į šeimą ateina pamažu. Vis gilėja konfliktai, blėsta jausmai. Būtent tokios nuostatos laikosi dauguma psichologų. Negalima būtų tiksliai apibrėžti, kiek trunka šis procesas – tai priklauso nuo jame dalyvaujančių veikėjų (sutuoktinių). Kiti šiame procese dalyvaujantys asmenys – vaikai – dažniausiai neturi jokios įtakos proceso eigai bei trukmei. Jei tėvai nusprendė skirtis, tai vaikų galimybės pakeisti jų sprendimą praktiškai yra minimalios. Skyrybos – ilgalaikis procesas. Daugumos skyrybų temą nagrinėjusių mokslininkų nuomone, šis procesas pereina tam tikras stadijas (E. A Grolman, 1979). Skyrybos – tai krizė šeimos narių gyvenime, ir skyrybų etapus galima apibrėžti remiantis Auerbach krizės reakcijų teorija. Pagal šią teoriją skyrybų procesas suskirstomas į 4 etapus: 1) Nutolęs priešstresinis periodas; 2) Betarpiškas priešstresinis periodas; 3) Betarpiškas postresinis periodas; 4) Nutolęs postresinis periodas; Nutolusio priešstresinio periodo skyrybų stadija. Skyrybos dar neįvyko, tačiau nesutarimai šeimoje gilėja, ir sutuoktiniai susimąsto apie jas, kaip apie iškilusių šeimyninių problemų sprendimo būdą. Šiame etape apie skyrybas garsiai dar nekalbama. Vaikai viliasi, kad tai laikini tėvų nesutarimai, kad jie susitaikys, ir vėl viskas bus kaip buvę. Jei tėvai stengiasi slėpti savo konfliktus nuo vaikų, pastarieji šiame etape dar jaučiasi pakankamai saugūs, nors ir suvokia, kad kažkas tarp tėvų vyksta. Betarpiškas preišstersinis periodas. Tai etapas, kai skyrybos dar neįvyko, tačiau tai turi atsitikti artimiausiu metu. Ši skyrybų stadija yra pati trumpiausia. Sutuoktinių tarpusavio santykiai vis blogėja, konfliktinės situacijos dažnėja. Šiame etape žodis “skyrybos” neretai jau ištariamas garsiai, o vaikai susimąsto apie jas kaip apie realią grėsmę. Betarpiško postresinio periodo skyrybų stadija. Skyrybos jau įvyko. Vaikas turi susitaikyti su mintimi, kad vienas iš tėvų gyvens kitur, kad matys jį rečiau arba išvis nematys. Paprastai ši situacija trunka keletą metų, kol vaikas prisitaiko prie naujų sąlygų. Nutolęs postresinis periodas. Šeimos pasibaisėjimas skyrybomis – jau praeitis. Vaikas prisitaikė prie naujos situacijos, nusistovėjo jo santykiai tiek su drauge gyvenančiais šeimos nariais, tiek su atskirai gyvenančiu tėvu. Jo iliuzijos apie galimą tėvų susitaikymą minimalios, nors tokių svajonių vaikas gali turėti ir šiame periode. Skyrybų priežastys yra įvairios, tačiau mus labiau domina tai, kokios jų pasekmės vaikams. K. Miškinis (1993) pabrėžia, kad šeimos iširimas – skriauda sutuoktiniams, bet dar didesnė nuoskauda vaikams. Juk šeima – svarbiausias vaikų auklėtojas, ji natūraliausiu būdu moko mylėti ir sutarti. Mažo vaiko bundančiai savimonei didelės reikšmės turi tėvai, jų formuojantis pavyzdys – tėvų gyvenimo pavyzdys, jų pažiūros į santuoką, šeimą, jų elgesys vienas su kitu ir t.t. Daugelis mokslininkų, nagrinėjusių skyrybų temą, pastebėjo, kad vaikų reakcija į skyrybas yra panaši į artimo žmogaus praradimą. Po tėvų skyrybų, kaip ir po artimo žmogaus mirties, vaikas išgyvena gedėjimo stadijas. Tai galima paaiškinti tuo, kad vieno iš tėvų išėjimą vaikas suvokia kaip dalinį jo praradimą. Vaikas ilgisi ne tik kartu negyvenančio tėvo, bet ir to, kas jis turėjo. Skyrybos sužlugdė artimus tarpusavio santykius šeimoje, tėvų dėmesį, kuris skyrybų metu paprastai orientuojamas į buvusių sutuoktinių tarpusavio santykius ir iš jų kylančias problemas, stabilumą, saugumo jausmą. Tėvų skyrybų įtaka vaikui, jo socialinei adaptacijai nagrinėjo daugelis mokslininkų. Plintant skyryboms, kaip socialiniam reiškiniui, ši tema buvo ir lieka labai aktuali. I. S. Walerstein vaikų reakciją į tėvų skyrybas, priklausomai nuo amžiaus, apibūdino taip: 2 – 5 m.: didesnis tėvų dėmesio poreikis, atsiskyrimo nerimas; 5,5 – 8 m.: atviras liūdesys, praradimo baimė, bendravimo su bendraamžiais problemos, mokymosi pažangumo blogėjimas; 9 – 12 m.: pyktis, nukreiptas į tėvus, galimas mokymosi pažangumo blogėjimas; 12 – 17 m.: uždarumas, depresija, santykių su bendraamžiais pablogėjimas, elgesio problemos. Plačiau vaiko gedėjimo procesą, sąlygotą tėvų skyrybų ir vieno iš tėvų gyvenimo atskirai, galima paaiškinti, remiantis Kübler-Ross gedėjimo proceso etapų teorija: 1. Neigimas. Tėvų skyrybas vaikui sunku suprasti kaip realią tikrovę. Žinia apie jas vaikui parastai sukelia šoką. Vaikas pradeda neigti iškilusią problemą. 2. Pyktis. Šią stadiją galima apibrėžti kaip vaiko kovos su iškilusia problema pradžią. Pyktis gali būti paslėptas arba atviras, paprastai nukreiptas į tėvus, brolius, seseris ar bendraamžius, kurių tėvai gyvena kartu. Dažnai – į save, kaltinant, kad kažką padarė ne taip ar iš viso nieko nedarė, kad tėvų skyrybos neįvyktų. 3. Derėjimasis. Kai neigimas ir pyktis neproduktyvūs, vaikas gali pereiti į derybų stadiją, kurios metu stengiamasi žūtbūt susigrąžinti darnią šeimą. 4. Depresija. Ši problema gali iškilti, kai vaikas supranta, kad nepriklausomai nuo jo įdėtų pastangų (neigimo ir pykčio), situacija nesikeičia – tėvai skiriasi, o jis nieko negali pakeisti. 5. Priėmimas. Šiame etape vaikas susitaikė su mintimi, kad nieko nepakeis ir stengiasi prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo. Vaikas suprato, kad skyrybos – realybė. 6. Augimas. Vaikas prisitaiko prie naujos situacijos. Stengiasi suprasti ir pateisinti tėvus ir jų sprendimą. Nori bendrauti su abiem tėvais, o vienam iš jų siekiant apriboti bendravimą priešinasi, kartais – nusileidžia. 7. Tėvų elgesio klaidos po skyrybų: ◦ Vienas iš tėvų (paprastai motina), auginantis vaiką, savo elgesiu ir kalbomis nuolatos pabrėžia, jog gyvena tik dėl vaiko, visą dėmesį skiria tik jam. Vaikas įpranta būti dėmesio centre ir darosi egoistai; ◦ Stengiamasi materialiai aprūpinti vaiką, kaip ir kitose pilnose šeimose. Didžiausias rūpestis – kad tik vaikui ko netrūktų. Taip sudaromos sąlygos bręsti egoizmui. Šioje vietoje nesuvokiama, kad vaikui labai svarbi emocinė parama; ◦ Nuolat pabrėžiama, kad vaikas vargšas, nes neturi vieno iš tėvų. Todėl atleidžia netinkamus poelgius, įtikina, kad jis nelaimingas, gyvenimo nuskriaustas. Taip ugdomas menkavertiškumo kompleksas; ◦ Vaikas mokomas neapkęsti tėvo ar motinos. Jo asmenybė vaizduojama sutirštintomis spalvomis, paryškinami trūkumai. Išmokytas neapkęsti palikusiojo šeimą, vaikas savo neapykantą gali nukreipti ir prieš jį auginantį. Motina ir tėvas, įsitraukdamas į kovą su sutuoktiniu, turi suvokti, kad į tuos kivirčus negalima įtraukti vaiko. Po skyrybų buvęs sutuoktinis jau nebėra vyras ar žmona, tačiau vaikui jie abu buvo ir liks tėvai. Vaiko emocinė o pusiausvyra priklauso ne tik nuo to, ar jis turi tėvą ir motiną, bet ir nuo to, ar išsiskyrę jo tėvai sugeba užgniaužti savo neapykantą ir nuoskaudą. Agresyvumas 1) Nesutinka su pedagogo ar grupės nutarimais; 2) Priekabus, greitai supyksta, dažnai pešasi; 3) Nepaklusnus, paniuręs, pagiežingas, erzina draugus; 4) Meluoja; 5) Negina savo nuomonės; 6) Per daug geras; 7) Jautrus, jausmingas; 8) Abejingas; 9) Nelanko arba bėga iš pamokų; 10) Fobijos; 11) Išsiblaškymas; 12) Plepumas; Soc. pedagogo darbas su vaiku Soc. pedagogas turi: 1. Kiek įmanoma suprasti vaiką ir jo situaciją; 2. Būti kuo naudingesnis vaikui; 3. Sukurti tokį klimatą, kad vaikas galėtų pasinaudoti pagalba; 4. Nagrinėti vaiko poreikius ir problemas, remdamasis savo žiniomis ir patirtimi; 5. Teikti informaciją apie kitus pagalbos šaltinius ir padėti jais pasinaudoti. Pagalbos teikimo įgūdžiai: ◦ Supratimo įgūdžiai. Tam reikia klausymo įgūdžių, mokėti padėti vaikui išreikšti save, apmąstyti tai, kas buvo pasakyta. ◦ Įgūdžiai sukurti tokį klimatą, kuris skatintų naudingą veiklą. ◦ Veikimo įgūdžiai sprendžiant problemas. ◦ Bendravimo su kitais įgūdžiai. Išklausimas, perfrazavimas, paaiškinimas, suvokimo patikrinimas. Soc. pedagogo darbas su vaiku: 1. Pasiruošimas pirmam susitikimui; 2. Psichologinė konsultacija; 3. Susitikimas su šeima; 4. Papildoma veikla vaiko laisvalaikio metu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!