Darbo ištekliai ir su jais susijusių sąvokų samprata

Darbo ištekliai ir su jais susijusių sąvokų samprata Būdingas Šiuolaikinio mokslo, taip pat ir ekonomikos, vystymosi bruožas dabartiniame etape yra naujų sąvokų atsiradimas, tradicinių sampralų papildymas nauju turimu, kurį. sąlygoja technologijų pažanga. Tiek Lietuvos, tiek ir buvusios Sovietų Sąjungos, o ir kitų užsienio valstybių mokslinėje literatūroje vartojamos sąvokos, apibrėžiančios žmones kaip vieną iš gamybos išteklių, nėra visuotinai priimtos. Tokius terminus kaip "darbo jėga", "darbo iš­tekliai", "žmogiškasis kapitalas", "darbo potencialas" ir kt. įvairūs autoriai traktuoja nevienodai. Todėl reikėtų Šias sąvokas panagrinėti plačiau. Įvadas Darbo ištekliai yra svarbiausias gamybos veiksnys; tuo pat metu jie yra ir galutinis ekonomines veiklos, kaip žmo­nių asmeninių poreikių tenkinimo, vystymosi tikslas. Dar­bo ištekliai, ryškiai veikdami nacionalinio produkto kūri­mą, Žymia dalimi yra ir Šio produkto vartotojai. Taigi, tir­dami ir apibūdindami darbo išteklius, sąlyginai gaiime išskirti du aspektus: ekonominį ir socialinį. Tiriant Ir apibūdinant darbo išteklius ekonominiu aspektu, nustatomi jų panaudojimo efektyvumo kriterijai, sprendžia­mos darbo išteklių kiekybinės ir kokybinės identifikacijos (struktūrizavimo, matavimo ir t.t.) problemos, išskiriami ir apibrėžiami ryžiai tarp darbo išteklių ir rezultatinių visuome­nės (siauresne prasme - gamybos) vystymosi rodiklių. Socialinis darbo išteklių tyrimo aspektas - tai visuo­menės vystymosi rezultatų (siauresne prasme - gamybos rezultatų) paskirstymo bei perskirstymo poveikio darbo išteklių kokybei bei kiekybei įvertinimas, perskirstymo kriterijų įvertinimas ir t.t Darbo tikslas - išanalizuoti darbo iSteklių ir su jais susijusių sąvokų diskusinius aspektus bei patikslinti žemės ūkio darbo išteklių sąvoką. Tyrimo objektas-darbo iSteklių sąvokos. Tyrimo metodai - literatūros šaltinių analizė, monog­rafinis, apibendrinimo. Ypač seniai tyrimuose vartojama sąvoka "darbo poten­cialas" yra tapatinama su "darbo išteklių" sąvoka. Socialiniu ir ekonominiu požiūriu nuo 1980-ųjų metų bandyta Šias sąvokas išskirti. G. Sergejeva ir L. Čižovas rašo, kad "darbo potencia­las - iai ne darbo ištekliai, kuriuos turi visuomenė, o darbingų gyventojų gausa ir kokybinės charakteristikos (lytis, amžius, išsilavinimas, profesinis pasirengimas, kvalifikacija ir t.t.)"[9]. Iš esmės tos pačios nuomonės laikosi ir M. Goldinas, kuris rašo, kad kiekybinės darbo potencialo charakteristikos nusta­tomos pagal darbo išteklių gausą. V.Kostakovas ir A.Popovas mirodo, kad "šalies ir jos regionų darbo potencialas - tai atitinkami darbo ištekliai nagrinėjami jų kiekybinio ir kokybinio vientisumo aspek-tu"[10J. Panašių darbo potencialo apibūdinimų yra ir dau­giau. Čia faktiškai darbo potencialas tapatinamas su darbo ištekliais. Ir, kad būtų įrodytas Čia padarytos išvados netei­singumas, nepakanka, pavyzdžiui, tokio teiginio, jog darbo potencialui priklauso ir "tie asmenys, kurie iŠ principo gali dirbti, bet dėl kokių nors priežasčių - socialinių ar asmeni­nių - yra neužimti". V.Vrublevskis, B.Sucharevskis, apibrėždami darbo po­tencialą, akcentuoja darbo iSteklių sąryšį su gamybos prie­monėmis. V.Vrublevskis mano, kad logiškiau darbo poten­cialą suprasti kaip visuomeninį darbuotoją atitinkamų darbo sąlygų visumoje, atspindint jo turinį, o kita vertus - socialinį ir ekonominį pobūdį. B.Sucharevskis prie darbo potencialo sistemos priskiria gyventojus ir užimtumą, išsilavinimo lygį, darbo turinį, techninį darbo aprūpinimą, darbo našumą [9]. Šį požiūri remia ir V.Onikienko: "Darbo potencialas, - raSo jis, - yra visuma galinčių dirbti gyventojų, turinčių atitinka­mą profesinį ir kvalifikacinį pasirengimą, turinčių darbo patirtį liaudies ūkyje, įvertinant atitinkamą tecnninį ir tech­nologinį aprūpinimo !ygį"[19]. Darbo potencialo sąvoką apibūdina ekonomistai, filoso­fei, sociologai, demografe!, medikai ir kt Įdomus demografų apibūdinimas. Jie paprastai darbo potencialo esme laiko žmo­gaus darbingumą gyvenimo laikotarpiu. Todėl svarbiausia yra ekonominis darbo potencialo turinys, ir bandymai išskirti dar­bo potencialą bei darbo išteklius arba interpretuoti jį tik kaip vieną iš gamybinių jėgų elementų neturi pagrindo. Darbo potencialas atspindi gamybinių jėgų sąveiką su gamybiniais santykiais, ir jis vystosi ne tik veikiant daikti­niams gamybos faktorių poslinkiams, bet ir gamybinių santykių pokyčiams. Tai leidžia tvirtinti, kad yra konkre­čios visuomenės arba konkretaus jo istorinio vystymosi etapo darbo potencialas. Tobulėjant darbo potencialui, vie­nu metu sukuriamos atitinkamos prielaidos mokslinei techninei pažangai greitinti. Šį reiškinį apibrėžia dialektinis tarpusavio veikimas: viena vertus, mokslinė techninė pa­žanga veikia darbo potencialą, kita vertus, Si pažanga ska­tina moksiinės techninės pažangos vystymąsi. Vadinasi, darbo potencialas - tai visų pirma regiono, miesto, kaimo ir t.t. darbingi gyventojai, kurių egzistavimą ir vystymąsi veikia techninės, ekonominės, socialinės, organizacinės, ekologinės ir kitos sąlygos. Metodologiniu požiūriu turinio apibrėžimui ekonominėje literatūroje diskutuotina ir "darbo išteklių" sąvoka. Šią sąvoką Rusijoje pirmasis pavartojo S.Strumilinas; jis, nagrinėdamas 1920 metų gyventojų surašymo duomenis, prognozavo de­mografinius pokyčius Rusijoje ir bandė įvertinti "šalies darbo potencialą". Nuo to laiko Si sąvoka dažnai vartojama moksli­nėje literatūroje. Tradiciškai (buvusios Sovietų Sąjungos teri- torijoje) statistikoje bei įvairiuose kiekybiniuose tyrimuose darbo ištekliais laikomi žmonės: darbingo amžiaus darbingi asmenys, t.y. 16-59 metų vyrai, 16-54 metų moterys, išskyrus nedirbančius I ir II grupės invalidus, karo invalidus ir nedir­bančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius lengvatines senatvės pensijas (50-59 metų vyrai ir 45-54 metų moterys); dirbantys 60 metų ir vyresni vyrai bei 55 metų ir vyresnės moterys; dirbantys paaugliai (iki 16 metų)[16]. Tokia darbo iSteklių samprata statistinėje praktikoje buvo taikoma ir Lietu­voje iki 1991 metų. Taip pat iki to laikotarpio ji buvo varto­jama dviem prasmėm: kaip planinė apskaitos kategorija ir kaip ekonominė kategorija. Pavyzdžiui, N.Gorelovas nurodo, kad darbo ištekliai - tai "iš esmės darbingi darbingo amžiaus gyventojai, taip pat visuma socialinių ir ekonominių santykių, susidarančių... visose visuomenės reprodukcijos fezėse"[7]. Daug gausesnė mokslininkų grupė akcentuoja pirmiausia socialinį ir ekonominį darbo išteklių aspektą. Tačiau, tiriant asmeninį gamybos veiksnį, ekonominėje literatūroje tvirtai įsigalėjo sąvoka "darbo jėga", kurią K.Marksas apibūdino kaip visumą "fizinių ir dvasinių sugebėjimų, kuriuos turi or­ganizmas, gyvas asmuo, ir kuriuos jis paleidžia veikti kiek­vieną kartą, kai gamina kurias nors vartojamąsias vertes"[15]. Kitaip sakant, darbo jėga - tai fekilgkai dirbančio arba poten­cialiai galinčio dirbti žmogaus savybė. Visuminė darbo jėga yra visų dirbančių arba galinčių dirbti visuomenės narių darbo jėgų visuma. Manome, jog tai apskritai teisingas, bet per ben­dras apibrėžimas: nagrinėjant darbo jėgą, būtina turėti ome­nyje, jog jos amžius, lytis, išsilavinimas, šeimyninė padėtis ir kilos charakteristikos visada determinuoja darbo jėgą, JAV ir Vakarų Europos socialinėje ekonominėje lite­ratūroje darbo jėgos sąvoka dažnai traktuojama daugiau kiekybiniu požiūriu. Tarkim, darbo jėga — tai ekonomiškai aktyvi gyventojų dalis, t.y. gyventojai, kurie dirba arba siekia įsidarbinti [23]. Iš pateikto apibrėžimo matome, kad darbo jėga čia su­prantama ne kaip žmogaus jėgų, naudojamų darbui, visu­ma, o kaip pats žmogus. Taigi darbo jėgos sąvoka sutapati­nama su "ekonomiškai aktyvių gyventojų" sąvoka. Daugelio kitų autorių darbo jėgos apibrėžimai labai panašūs į anksčiau pateiktą darbo išteklių apibendrinimą. Štai Ronaldas G.Ehrenbergas ir Robertas S.Smithas rašo, kad darbo jėga-tai visi vyresni nei 16 metų žmonės, kurie arba dirba, arba aktyviai ieSko darbo, arba laukia, kada galės sugrįžti į dirbančiųjų kategoriją iš laikinai nedirban­čiųjų kaiegorijos[4,5]. Šiame apibrėžime darbo jėgos sąvoka iaip pat sutapa­tinama su darbo ištekliais. Be to, čia darbo jėga apibrėžia­ma per antrines sąvokas - dirbantys, nedirbantys, laikinai nedirbantys, kurios pačios turėtų priklausyti nuo darbo jėgos ir darbo iSteklių sąvokų turinio. Todėl šiuo atveju iškyla "darbo išteklių" ir "darbo jė­gos" kategorijų tarpus a vi o ryšio problema. Ypač plati diskusija dėl darbo išteklių ir darbo jėgos są­vokų keletą dešimtmečių vyko tarp buvusios Sovietų Sąjun­gos ekonomistų. Čia buvo išsakyta net tokia kraštutinė nuo­monė, kad darbo ištekliai iš viso nėra ekonominė kategorija. Tarkim, G.Kuroševa rašo, kad tik darbo jėga yra ekonominė kategorija, kadangi būtent Ši sąvoka geriausiai atspindi esmin­giausius ryšius tarp dvasinių bei fizinių žmogaus galimybių ir darbo. Visos kitos sąvokos yra antrinės [11], Sunku sutikti su tokia kategoriška nuomone. Tarkim, A.Solovjovas ir M.Romanenkovas nurodo, kad darbo iš- tekliai prasmės atžvilgiu yra labai plati sąvoka ir kaip eko­nominė kategorija apima funkcionuojančių ir potencialių darbo jėgos objektų visumą ir tuos santykius, kurie susida­ro darbo jėgą reprodukuojant [21]. Vakarų šalių mokslinėje literatūroje, kalbant apie dar­bo išteklių kokybę, dažnai vartojama žmogiškojo kapitalo sąvoka. Žmogiškasis kapilalas - tai mokymusi ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas, padidinantys žmogaus veiklos produktyvumą [27]. Kai kurie mokslininkai (V.Nemčenka, J.Periovas irkt.) laikosi nuomonės, kad darbo ištekliai - kategorija, iSreiŠ-kianti platesnę ekonominių santykių sankaupą negu darbo jėga. Kaip nurodo V.Starodubskis, "darbo iSteklių sąvoka platesnė, o ne tapati darbo jėgos sąvokai. Kaip žinoma, ne •visi darbingo amžiaus darbingi asmenys, sudarantys darbo išteklių masę, gali parodyti ar parodo savo sugebėjimą dirbti (juo labiau visuomeniniame ūkyje), t.y, tampa "dar­bo jėga"[26]. Pasak V.Januškevičiaus, "...faktiškai vei­kianti ir potencinė darbo jėga, kuri gali būti įtraukta į vi­suomeninę gamybą, susiklosčius atitinkamoms sąlygoms, ir sudaro darbo išteklius, kuriais visuomenė disponuoja savo darbo jėgos poreikiams tenkinti. Taigi "darbo ištek­lių" sąvoka yra platesnė negu "darbo jėgos", kuri, beje, yra svarbiausias, lemiantis Šių išteklių elementas"[2], E.Saruchanovo nuomone, darbo ištekliai yra socialinė demografinė sąvoka, kiekybinė kategorijos "darbo jėga" išraiška. Jo darbuose nurodoma, kad žmogus yra ekonomi­nės teorijos tyrimo objektas tik kaip sugebėjimo dirbti ob­jektas. Ekonominė kategorija, t.y. kategorija, išreiškianti tam tikrus gamybinius santykius, yra darbo jėga, o ne žmogus, vadinasi, ir ne darbingi gyventojai, t.y. darbo iš­tekliai -kiekybinė kategorijos "tiarbo jėga" išraiška [20], Šioje diskusijoje bene artimiausias būtų E.Kasimovskio požiūris; jis rašė, kad "...greta "darbo jėgos" sąvokos būtina vartoti ir "darbo išteklių" sąvoką. Skiriasi šios sąvokos tuo, kad "darbo ištekliai" turi kiekybinius ir demografinius apri­bojimus, o "darbo jėga" jų neturi"[24]. Pažymėtina, kad šių sąvokų skirtumai atsiranda ir kokybės įvertinimo požiūriu. Darbo jėgos kokybę galima nusakyti atlikto konkretaus dar­bo kokybe, o darbo iSteklių kokybė turėtų būti apibūdinama sukauptomis bendromis bei profesinėmis žiniomis, profesi­niais įgūdžiais, amžiumi, šeimynine padėtimi ir tL Darbo rinkos terminų ir sąvokų žodyne darbo ištekliai traktuojami kaip "šalies (regiono) darbingi gyventojai, užimti ir neužimti, bet potenciaiiai galintys dalyvauti visuomeniškai naudingoje veikloje, kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas. Darbo išteklius apibūdina darbingų gyventojų skai­čius...'^!] . Tai visi darbingo amžiaus darbingi gyventojai, visi ikidarbingo ir podarbingo amžiaus dirbantys piliečiai. O darbo jėga - fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje ar kitoje visuomeniškai nau­dingoje veikloje. Darbo jėgos pagrindą sudaro žmogaus dar­bingumas, ty. sveikatos būklė, žinios ir įgūdžiai, leidžiantys atlikti tam tikro sudėtingumo ir apimties darbą. Pagal vieną iš galimų požiūrių, darbo ištekliai apima visus darbingo amžiaus asmenis (išskyrus I ir II grupės invalidus) ir dirbančius pensininkus bei paauglius. Tokia samprata, manau, naudotina, tiriant "visiško gyventojų užimtumo" visuomenes (o tokių praktiškai nėra), nes joje neatsispindi nedirbančių savo ir ne savo noru žmonių kate­gorijos. Darbo išteklių samprata turi apimti dirbančių bei ieSkančių darbo sampratas. Kita vertus, tolda samprata apibūdina tik kiekybinę darbo išteklių savybę, kur apibrė­žiamas Žmonių, galinčių dirbti, skaičius, ir visai neatsi­žvelgiama į kokybines charakteristikas. Kitas požiūris atitinka dabar galiojančius Eurostat'o stan­dartus. Faktiškai Vakarų Salių statistikoje darbo ištekliai suta­patinami su darbo jėga. Ji vartojama dvejopa prasme: kaip visuminis Žmonių sugebėjimas dirbti ir kaip statistinis rodik­lis, apibūdinantis ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičių. Manome, jog, atsižvelgiant į Lietuvos specifiką, darbo išteklių sąvoka yra per siaura. Prie darbo išteklių būtų galima priskirti ir smulkaus Žemės ūkio sektoriaus darbuotojus. Prie minėtos sąvokos apibūdinimo priskiriant smulkų žemes ūkio sektorių, galima būtų įvardinti darbo išteklius žemės ūkyje, pavadinus juos visumine darbo jėga (ši sąvoka buvo aptarta) ir priskiriant prie jų visus asmenis, įvardytus darbo iSteklių api­brėžime ir dirbančius bei galinčius dirbti asmenis nuo 10 metų amžiaus (įskaitant užimtumą smulkiame žemės ūkio sekto­riuje). Palyginimui pateikiama darbo iSteklių (darbo jėgos) struktūra ir siūloma autorės darbo išteklių (darbo jėgos) struktūra žemės ūkyje (l ir 2 paveikslas). Apskaičiavimai atlikti, remiantis įvairiais duomenų Šaltiniais, Statistikos departamento ekspertiniais balan­siniais apskaičiavimais apie užimtųjų skaičiaus dina­miką šalyje, Darbo jėgos tyrimų duomenimis, "Sod-ros"duontenimis, Lietuvos darbo biržos duomenimis. ) Nustatant bendrą darbo išteklių apimtį, autorė pasirė­mė prielaida, jog gyventojų ekonominis aktyvumas laike nekinta (darbo jėgos ir darbingo amžiaus gyven­tojų santykis nagrinėjamu laikotarpiu (l 989-1997m.)-Šallinis: Lietuvos statistikos darbai, 199Sm.,Nr.4. Atsižvelgiant į dabartinės šalies darbo rinkos specifiką, būtina aptarti ir kitas su darbo ištekliais susijusias sąvokas. Neoficialusis užimtumas - darbuotojų samdymas, ne­sudarant darbo sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas. Ne­oficialiai dirbantys asmenys visiškai arba iš dalies nemoka pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokų. Dirbantys neoficialioje darbo rinkoje sąmoningai ven­gia mokėti mokesčius. Paprastai išskiriamos dvi nelegalaus užimtumo formos: visiSkas neoficialusis užimtumas ir dalinis neoficialusis už­imtumas. Visiškas neoficialusis užimtumas - kai darbdavys savo verslo nėra užregistravęs ir nemoka jokių su veikla susi­jusių mokesčių, o darbuotojai dirba pas darbdavį, nesudarę darbo sutarties. Dalinis neoficialusis užimtumas yra tuomet, kai asmuo ir jo darbdavys yra sudarę darbo sutartį ir pastarasis užregistravęs darbinę veiklą bet nuslepia dalį gaunamų paja­mų, ir taip sumažina mokamą pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas. Kitaip tariant, vedama "dvejybinė buhalte­rija". Pagal 1997 m. įsigaliojusį Darbo sutarties įstatymo 17' straipsnį prie Šios kategorijos reikėtų priskirti nelegalų darbą pagal rangos ar kitokias ūkines komercines sutartis, neįsteigus legalios įmonės ar neturint patento (išskyrus darbą pagal auto­rines sutartis). Užimtumo formų išskyrimas daugiau atitinka neoficialųjį užimtumą, išreiškiantį darbdavio santykį su dar­buotojais jų samdos įforminimo atžvilgiu. Mokslinėje literatūroje galima rasti ir kitokių neoficialaus užimtumo apibrėžimų. Pavyzdžiui, lenkų mokslininkų nuo­mone, "individualaus asmens požiūriu neregistruotas darbas gali reikšti neoficialų darbą, vien tik paslėptoje ekonomikos sferoje arba papildomą darbą registruotoje (oficialioje) darbo sferoje. Kita neregistruoto užimtumo forma buvo įprasta ir ankstesnėje socialinėje ir ekonominėje sistemoje. Ji buvo lai­koma kaip papildomas pajamų Šaltinis mažesnes pajamas turintiems dirbantiesiems" [8]. Manome, jog termino "nere­gistruotas darbas" arba "neregistruotas užimtumas" sutapati­namas su neoficialiu darbu pereinamojo laikotarpio sąlygomis minėtame literatūros Šaltinyje nėra tikslus. Neregistruotas darbas nebūtinai turi būti siejamas su nelegalia darbine veikla. Šis klausimas statistiniu požiūriu glaudžiai susijęs su neap-skaitomos ekonomikos įvertinimo problema, kai nėra infor­macijos apie jos subjektus [17]. Specifinė situacija susiformavo žemės ūkyje. Manome, jog formalių neoficialaus užimtumo kriterijų daugeliu at­vejų negalima taikyti privačiame žemės ūkio sektoriuje. Pirma. Pagrindinė oficialaus užimtumo sąjyga samdomiems asmenims - juridiškai įforminti darbo santykiai, tačiau žemės ūkyje vyrauja nesamdomas darbas (dirbantys sau asmenys). Antra. Ūkininkaujantiems asmenims kol kas nenusta­tytas pajamų mokesčio mokėjimas [13], absoliuti dauguma ūkininkų valstybinio socialinio draudimo įmokų nemoka. Trečia. Spaudoje dažnai teigiama, jog nemaža dalis "din­gusiųjų" iš socialinio draudimo akiračio yra kaimo žmonės (žemės ūkio darbuotojai), kurių pajamos yra pernelyg mažos, kad jų užtektų socialinio draudimo įmokoms [18]. Ketvirta. Daug praradusių darbą kaimo gyventojų yra užimti smulkiame žemės ūkio sektoriuje, kuris šiuolaikinėmis rinkos sąlygomis yra nekonkurencingas ir neproduktyvus, jų pajamos yra žemos. Todėl tam tikra prasme netgi galima teig­ti, jog jų veikla žemės ūkyje - tai užmaskuota paslėpto nedar­bo forma. Jie šioje sferoje dirba gyvenimo sąlygų verčiami. Daugelis ekspertų ūldninkaujančius, užsiimančius smulkia Žemdirbyste prilygina dirbantiems "šešėlyje". Tačiau, kaip teisingai pažymi V.Motiekaitienė, ar galima ūkininką su jo Atsižvelgiant į dabartinės šalies darbo rinkos specifiką, būtina aptarti ir kitas su darbo ištekliais susijusias sąvokas. Neoficialusis užimtumas - darbuotojų samdymas, ne­sudarant darbo sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas. Ne­oficialiai dirbantys asmenys visiškai arba iš dalies nemoka pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokų. Dirbantys neoficialioje darbo rinkoje sąmoningai ven­gia mokėti mokesčius. Paprastai išskiriamos dvi nelegalaus užimtumo formos: visiSkas neoficialusis užimtumas ir dalinis neoficialusis už­imtumas. Visiškas neoficialusis užimtumas - kai darbdavys savo verslo nėra užregistravęs ir nemoka jokių su veikla susi­jusių mokesčių, o darbuotojai dirba pas darbdavį, nesudarę darbo sutarties. Dalinis neoficialusis užimtumas yra tuomet, kai asmuo ir jo darbdavys yra sudarę darbo sutartį ir pastarasis užregistravęs darbinę veiklą bet nuslepia dalį gaunamų paja­mų, ir taip sumažina mokamą pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas. Kitaip tariant, vedama "dvejybinė buhalte­rija". Pagal 1997 m. įsigaliojusį Darbo sutarties įstatymo 17' straipsnį prie Šios kategorijos reikėtų priskirti nelegalų darbą pagal rangos ar kitokias ūkines komercines sutartis, neįsteigus legalios įmonės ar neturint patento (išskyrus darbą pagal auto­rines sutartis). Užimtumo formų išskyrimas daugiau atitinka neoficialųjį užimtumą, išreiškiantį darbdavio santykį su dar­buotojais jų samdos įforminimo atžvilgiu. Mokslinėje literatūroje galima rasti ir kitokių neoficialaus užimtumo apibrėžimų. Pavyzdžiui, lenkų mokslininkų nuo­mone, "individualaus asmens požiūriu neregistruotas darbas gali reikšti neoficialų darbą, vien tik paslėptoje ekonomikos sferoje arba papildomą darbą registruotoje (oficialioje) darbo sferoje. Kita neregistruoto užimtumo forma buvo įprasta ir ankstesnėje socialinėje ir ekonominėje sistemoje. Ji buvo lai­koma kaip papildomas pajamų Šaltinis mažesnes pajamas turintiems dirbantiesiems" [8]. Manome, jog termino "nere­gistruotas darbas" arba "neregistruotas užimtumas" sutapati­namas su neoficialiu darbu pereinamojo laikotarpio sąlygomis minėtame literatūros Šaltinyje nėra tikslus. Neregistruotas darbas nebūtinai turi būti siejamas su nelegalia darbine veikla. Šis klausimas statistiniu požiūriu glaudžiai susijęs su neap-skaitomos ekonomikos įvertinimo problema, kai nėra infor­macijos apie jos subjektus [17]. Specifinė situacija susiformavo žemės ūkyje. Manome, jog formalių neoficialaus užimtumo kriterijų daugeliu at­vejų negalima taikyti privačiame žemės ūkio sektoriuje. Pirma. Pagrindinė oficialaus užimtumo sąjyga samdomiems asmenims - juridiškai įforminti darbo santykiai, tačiau žemės ūkyje vyrauja nesamdomas darbas (dirbantys sau asmenys). Antra. Ūkininkaujantiems asmenims kol kas nenusta­tytas pajamų mokesčio mokėjimas [13], absoliuti dauguma ūkininkų valstybinio socialinio draudimo įmokų nemoka. Trečia. Spaudoje dažnai teigiama, jog nemaža dalis "din­gusiųjų" iš socialinio draudimo akiračio yra kaimo žmonės (žemės ūkio darbuotojai), kurių pajamos yra pernelyg mažos, kad jų užtektų socialinio draudimo įmokoms [18]. Ketvirta. Daug praradusių darbą kaimo gyventojų yra užimti smulkiame žemės ūkio sektoriuje, kuris šiuolaikinėmis rinkos sąlygomis yra nekonkurencingas ir neproduktyvus, jų pajamos yra žemos. Todėl tam tikra prasme netgi galima teig­ti, jog jų veikla žemės ūkyje - tai užmaskuota paslėpto nedar­bo forma. Jie šioje sferoje dirba gyvenimo sąlygų verčiami. Daugelis ekspertų ūldninkaujančius, užsiimančius smulkia Žemdirbyste prilygina dirbantiems "šešėlyje". Tačiau, kaip teisingai pažymi V.Motiekaitienė, ar galima ūkininką su jo 1998-1999 m. sudarytų apie 225-240 tūkst, gyventojų. Galbūt šie rodikliai yra per dideli, tačiau, atliekant darbo jėgos tyri­mus, prie visų 60 metų ir vyresnių užimtųjų kaime 1998 m. buvo priskirta tik apie 40 tūkst, gyventojų, 1999 m. - apie 30 tūkst. (6,5 proc. visų kaimo užimtųjų). Tai liudytų apie mažą senų kaimo žmonių lyginamąjį svorį tarp užimtiesiems pri­skirtų asmenų. Kitas komponentas - dirbantys smulkiame žemės ūkio sektoriuje (2-3 ha turintys asmenys), kurie dau­giausia gamina produkciją savam vartojimui. Pastaruosius Statistikos departamentas gana pagrįstai priskiria prie ekono­miškai neaktyvių gyventojų. Šį komponentą įvertinti dar sun­kiau. Labai apytikriais apskaičiavimais, tai gali sudaryti apie 100-180 tūkst, žmonių. Didelė jų dalis yra pensinio amžiaus gyventojai. Tad nenuostabu, jog, prie dirbančių skaičiaus pri­skyrus paslėptą užimtumą žemės ūkio sektoriuje, bendra darbo jėgos apimtis šalyje būtų net 2,105 mln. gyventojų. Tai oficialūs Statistikos departamento darbo jėgos tyrimų duomenys. Taigi negalima tapaunti su neoficialiąja darbo rinka že­mės ūkyje užimtų neapdraustų dirbančiųjų. Pastarajai katego­rijai apibūdinti greičiausiai tiktų terminas "paslėptasis užim­tumas". Tokių darbingo amžiaus asmenų, apytiksliais apskai­čiavimais, gali būti bent 200 tūkst. Dabartiniu metu absoliuti dauguma savarankiškai ūkininkaujančių privačiame žemės ūkio sektoriuje asmenų "Sodros" draudimu nesidraudžia. To­dėl neregistruotas darbas (bent jau socialinio draudimo požiū­riu) nebūtinai turi būti siejamas su nelegalia darbine veikla. Ar bus ateityje ūkininkaujantys asmenys integruoti į "Sodros" sistemą, priklausys nuo tolimesnės socialinės politikos nuo­statų. Naujausia Valstybės socialinės politikos nuostata -įtraukti į šią sistemą ir dirbančius pagal patentą asmenis. 1998 m. gruodžio 31d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutari­me Nr. 1548 "Dėl savarankiškai dirbančių asmenų privalo­mojo valstybinio socialinio draudimo" nustatyta, kad jie pri­lyginami individualių įmonių savininkams. 1. Darbo ištekliai yra svarbiausias gamybos veiksnys ir galutinis ekonominės veiklos, kaip žmonių asmeninių poreikių tenkinimo, vystymosi tikslas, apibūdinamas ekonominiu ir socialiniu aspektu, nustatant jų panau­ dojimo efektyvumo kriterijus, įvertinant poveikį jų kokybei bei kiekybei. 2. Mokslinėje literatūroje vartojamos sąvokos, apibrėžian­ čios žmones kaip vieną iŠ gamybos išteklių, nėra visuo­ tinai priimtos, dėl to būtina šias sąvokas nagrinėti plačiau. 3. Manome, jog, atsižvelgiant į Lietuvos, kaip agrarinės šalies, specifiką, darbo išteklių sąvoka yra per siaura, ją straipsnyje siūloma patikslinti. Literatūra 1. Damidavičius M., Pocius A. ir kt. Darbo rinkos terminai ir sąvokos. Vilnius: Agora, 1998. 1. Darbo ištekliai ir jų naudojimas Lietuvoje. Vilnius, 1976. 2. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas, IV ketvirtis, 1998. Vilnius, 1999. 2. Doering P., Piore M. internal Labour Markets and Manpower Analy- sis. Lexington, Mass, D.C.Health and Company, 1971. 3. Ehrenberg Ronald G., Robert S.Smith. Modern Labour Economics (Theory and Public Policy). Scott, Foresman and Company, Glen- view, Illinois, 1985. Gyventojų užimtumo problemos: Lietuvos Statistikos departamente vykusio pasitarimo medžiagos protokolas. 1997.08.26, Nr.l. 7. PopejiGB H. 3KOHOMUKQ mpyčoGbix pecypcoe .- MocKsa: Bncuias iiiKona, 1980. 8. Kalaska M., Witkovski J. Unregistered emplayment in Poland in 7

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!