D. Kajokas ''Lietaus migla Lu kalne''

Donaldo Kajoko biografija nėra sudėtinga, nors ir žinoma nedaug. Poetas – eseistas gimė 1953 m. Baigęs 1975 m. Kauno kūno kultūros institutą, Literatūros muziejaus, o vėliau ,,Nemuno‘‘ redakcijos darbuotojas, atėjo į literatūrą 1976 m. kaip ,,filosofuojantis žmogus‘‘. Susikūrė suverenią mąstymo teritoriją, nepriklausoma nuo sovietinės aplinkos ir ideologijos. Nesiginčijo ir nemaištavo, kaip T. Venclova, tiesiog ieškojo atsakymų į savo viduje subrandintus klausimus.
Donaldas Kajokas yra gan vientisas poetas. Svarbiausi rinkiniai ,,Tylinčiojo aidas‘‘ (1988), ,,Žuvusi avis‘‘ (1991), ,,Drabužėliais baltais‘‘ (1994), rinktinė ,,Meditacijos‘‘ (1997) išaugę iš gilinimosi į Rytų filosofinius, poetinius tekstus, rinkinys Mirti reikia rudenį (2000). taip pat išleido esė rinkinius ,,Komentarai‘‘ (1990), ,,Dykinėjimai‘‘ (1999)bei prozinių tekstų skyrių ,,Rojus/Ruduo‘‘ ir rinktinę ,,Lietaus migla Lu kalne‘‘, kurioje sudėjo anksčiau paminėtus esė rinkinius.
Rytų kultūroje Kajokas randa mūsų poezijai neįprastų pasaulio suvokimo būdų, įveda į literatūrinę tradiciją parabolinių vaizdų, atėjusių iš ,,Giesmių giesmės‘‘, Rabindranatho Tagore‘s ir kitų rytietiškos poezijos. Kajoko poezijoje nėra savo problemas demonstruojančio, savimi užsiėmusio subjekto. Kalbantysis – piligrimas, atsiskyrėlis, vyno pilstytojas, fleitininkas, sūnus palaidūnas ir t. t. Jo poezija, o taip pat ir esė yra ne tik giliai įsismelkusios į pačią Rytų išmintį, bet ir perėmusios meditacijos mokymosi struktūrą – Mokytojo ir Mokinio pokalbius. Ir pačių tų pokalbių esmę, tai yra mokymąsi stebėti gyvenimą įsižiūrint į tarsi nereikšmingus, atsitiktinius dalykus: įsižiūrėk į šviečiantį šiaudą, į krūmą lietuje, surask, kuo jie atsitiktiniai, nesvarbūs, kuo svarbūs, kaip susiję su kitų būtimi, kaip per juos įmanoma paaiškinti būties dėsningumus...
Kajokas pakoreguoja iki tol kiek kitaip funkcionavusias lietuvių poezijoje sielos – kūno, svarbaus – nesvarbaus, žinojimo – nežinojimo opozicijas. Svarbaus nesvarbaus – nesvarbaus antinomija ryškina žmoniškosios būties kertinius dalykus. Eilėraštyje ši antinomija ir išskleidžiama, ir panaikinama. Taip pat ryškina ir kitus Rytų poezijai (kinų, japonų) būdingus principus: estetika kaip gyvenimo būdas ir vaizdo estetika kaip poetinės kūrybos principas. Grožio požiūriu stebima gamta, matomas moters kūnas, daiktų formos ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!