Asmenybės brandos tema lietuvių literatūroje

Žmogaus asmenybės branda- tai suvokimas apie savo atsakomybes, pareigas ir jų vykdymą. Kiekvienas žmogus gyvenime pereina skirtingus brandos etapus. Vieniems, dėl tam tikrų aplinkybių tenka dvasiškai subręsti anksčiau už bendraamžius. Lietuvių literatūra liudija, kad ši tema yra itin aktuali ir svarbi. Apie brandą rašė poetas ir dramaturgas Justinas Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“, pabrėždamas pagrindinio veikėjo auką Tėvynei. Tuo tarpu prozininkas bei eseistas Juozas Aputis novelėse „Dobilė“ ir „Vakarėjant gražios dobilienos“ berniuko paveikslu išryškina ankstyvąją jaunuolio brandą.
Visų pirma, asmenybės dvasinis suaugimas gali pasireikšti, kai žmogus aukojasi vardan aukštesnių tikslų, sąmoningai ir be prievartos atsisakydamas asmeninių interesų. Juk dideliam tikslui pasiekti reikia ypatingo pasiaukojimo, o tai byloja apie dvasinį brandumą. Būtent tokį veikėjo paveikslą aktualizuoja Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, rašytojas, neretai vadinamas tautos poetu Justinas Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“(iš trilogijos draminės trilogijos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“). Pagrindinis veikėjas lietuvių raštijos pradininkas Martynas Mažvydas 1547 metais išleidęs lietuvišką knygą “Katekizmo prasti žodžiai” prisidėjo prie reformacijos judėjimo XVI amžiuje, skleisdamas gimtąjį lietuvišką žodį, kai Lietuva dar neturėjo žymių literatūrinių paminklų. Kūrinyje vaizduojami 15 metų nuo pirmosios lietuviškos knygos išleidimo, kai Mažvydas nusprendžia likti Prūsijoje padėti nutautėjusiems vietiniams lietuviams. Ir nors pareigą Tėvynei ir gimtajam žodžiui veikėjas sieja su graikų mitu apie Sizifo akmenį, tačiau be kančios ir be didžiulių jėgų įtempimo, jis neįsivaizduoja savo gyvenimo. Rašytojo vaizduojami alegoriški vaizdai dėlioja Mažvydo, kaip brandaus ir sąmoningai pasirinkusio savo gyvenimo kelią, paveikslą: jauni vyrai parneša plačiomis šaknimis išsikerojusį ąžuoliuką, kurį Nemunas atplukdė šalia Ragainės krantų. Mažvydas jaudinasi dėl medžio likimo- juk pasodintas jis gali neprigyti. Tai pabrėžia, kad pagrindiniam veikėjui svarbi lietuviška kultūra ir raštija bei jos prigijimas Lietuvoje. Negana to, Mažvydui teko ir sunkus asmeninis išbandymas: jis paliko mylimąją Mariją, ir vedė pastoriaus dukterį, kad galėtų tapti dvasininkas ir skleisti gimtąjį žodį. Deja, antrąkart tikros meilės veikėjui patirti buvo nelemta, tačiau gyvenimo šviesą, įkvėptas tikėjimo ir humanistinės kultūros,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!