Skirgaila. Teiginiai ir jų argumentavimas

V. Krėvės drama ,,Skirgaila“ Teiginiai Argumentavimas 1. Pagal personažo tipą ir tematiką drama „Skirgaila“ priklauso pirmajai V. Krėvės kūrinių grupei. V. Krėvė vienas pirmųjų lietuvių literatūroje pavaizdavo asmenybę, abejojančią visuomeniniais idealais, maištaujančią, nusiviliančią dideliais siekiais, pralaiminčią, kankinamą nežinios, patiriančią dvasios krizių. Jo personažams svetimas paklusnumas autoritetams, o laisvė ir galėjimas elgtis pagal savo norą – didžiausia vertybė. Kritinę gyvenimo akimirką Krėvės personažai ima maištauti prieš kažkieno nustatytą tvarką. Laisva ir maištinga asmenybė, gerbianti pirmiausia save ir nepripažįstanti autoritetų, norinti viską pažinti, bet nuolat viskuo abejojanti, nesidrovinti atvirai sakyti, kad trokšta meilės ir garbės – toks Krėvės žmogaus modelis. Pirmojoje grupėje kuriama romantinė Lietuvos vizija, herojiškas, maištingas personažas. Drama „Skirgaila" vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo; joje svarbios pareigos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros. Krėvės draminei kūrybai būdingas maksimalistiškas ir konfliktiškas, romantinių demoniškumo bei antžmogio bruožų turintis personažas. 2. ,,Skirgailos“ žanras – tragedija. Lietuvos valdovo ir jo priešininkų maksimalizavimas, stiprios aistros, pagrindinių veikėjų mirtis ir Skirgailos pralaimėjimas leidžia Krėvės dramą vadinti tragedija. Intensyvus išorinis veiksmas, personažų išgyvenimų kaita, kurią atskleidžia dinamiški, aistringi dialogai ir monologai, kuria veiksmo, vykstančio “čia ir dabar” įspūdį. Kūrinys yra tragedija, nes: a) baigiasi Kelerio ir Stardo mirtimi, didžiuliu Onos Duonutės sielvartu; b) vaizduojami tragiški prieštaravimai tarp veikėjų ir jie baigiasi pagrindinio veikėjo pralaimėjimu: pralaimi kaip valdovas ir kaip žmogus; pats Skirgaila sukuria tragišką situaciją ir pralaimi, bet jis buvo reikalingas būtent toks: negailestingas ir žiaurus, nes tik tokia asmenybė galėjo išlaikyti stiprią LDK; c) susiduria stiprios asmenybės – Skirgaila – Keleris -Duonutė; skirtingos idėjos - pagonybė ir krikščionybė. Jų susidūrimai tragiški. 3. ,,Skirgaila“ – tradicinės lietuviškos dramos pavyzdys. 1924 m. sukurta drama dėl ryškaus konflikto, stiprėjančios įtampos ir kolizijos vadinama pirmąja tikra lietuvių drama. Kiekvienoje tragedijos dalyje („Tarp dviejų pasaulių“, „Aistrų sūkury“, „Palūžusios sielos“, „Bedugnė“) stiprėja įtampa, plėtojamas žmogaus ir valdovo konfliktas, paremtas proto ir širdies priešprieša. 4. Kūrinyje atkuriami XIV-XV a. Lietuvos laikai. „Skirgailos" veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenurodomas, tik paantraštėje pažymėta: „Iš senovės lietuvių gyvenimo." Tekste nei veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai, bet personažų vardai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo konkrečią epochą — Lietuvos viduramžius, XIV amžiaus antrą pusę. Lietuvos padėtis XIV amžiaus pabaigoje buvo sudėtinga. Kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi (1386), Lietuva, neturėdama savo raštinės ir kitų valstybinių institucijų, pamažu virto provincija. Skirtingai nei Lenkijos karalystę, kuri jau turėjo valstybines tarybas, bajorų seimą, teismus, Lietuvą sudarė tik atskiros kunigaikštystės, dvarai, žemės, kurias valdė skirtingos dinastijos. Jogaila, gyvendamas Krokuvoje, negalėjo stiprinti savo padėties Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Todėl ieškodamas išeities 1387 metais jis paskiria savo brolį Skirgailą savo vietininku Vilniaus kunigaikštystėje, o Skirgaila savo ruožtu pažada ištikimybę Lenkijos karūnai. Nors ir iškeltas virš kitų kunigaikščių, Skirgaila nepajėgė suvienyti ir valdyti Lietuvos. Tai padaryti apie 1400 metus pasiseka tik Vytautui (Skirgaila mirė ar buvo nunuodytas Vytauto bendražygių 1397 m.). Europos kultūros lygis XIV amžiaus pabaigoje, kai krikštijosi Lietuva, apibūdinamas kaip universitetų kultūra. Atotrūkis tarp Europos šalių ir Lietuvos buvo didelis. Vidurio Europos šalyse visuomenė jau vadovavosi krikščionybės ideologija, turto ir teismo reikalai buvo tvarkomi rašytine teise bei aktais, buvo įdiegtas mokyklų tinklas, atsirado religinė literatūra gimtąja kalba, tautinės kronikos. Viso to pagoniškoje Lietuvoje dar nebuvo, nes nebuvo rašto. Kelias Lietuvai buvo vienas - priimti krikščionybę. Tai suprasdamas Jogaila per vienerius metus (1387) pakrikštijo Lietuvą, išskyrus Trakų kunigaikštystę, priklausiusią Skirgailai, bei Žemaitiją. 5. Remarkos vaizduoja senovinę aplinką. Kūrinyje atkuriami Viduramžių Lietuvos laikai (remarkose stilizuotai vaizduojama senovinė aplinka - nedažytos ąžuolinės skobnys, žvėrių kailiai, rago taurės, ant sienų kabo ginklai). Aprašo veikėjų veiksmus, išorinį vaizdą. 6. Veiksmas vyksta vienoje vietoje. Veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, išskyrus trumpą sceną Šventaragio slėnyje, vyrauja rūsti Viduramžių atmosfera. 7. Vaizduojamu laikotarpiu Lietuva jau buvo priėmusi krikštą. Lietuva – jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų vienuolis, svečiuojasi vokiečių riteriai, tačiau valdovo bendražygiai, ypač senasis vaidila Stardas, tiki pagonių dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventi ąžuolynai, o lietuvių narsa ir karingumas stebino šalies kaimynus. 8. Jis abejoja dėl poelgių, jam trūksta valios pasipriešinti senajai papročių sistemai. Aplinkybės yra tragiškos, nes Skirgaila suvokia, jog sugrįždamas į senąjį tikėjimą savo tautai paskelbtų mirties nuosprendį: ją, kaip ir prūsus, sunaikintų daug stipresni kaimynai vokiečiai, o priimdamas naujojo tikėjimo papročius būtų priverstas prisitaikyti, veidmainiauti, veikti klasta, melu. Jis kenčia ir kankina kitus. 9. Kunigaikščiui tenka kovoti ne tik su saviškiais, bet ir su priešais – lenkais bei kryžiuočiais. Skirgaila prievarta pilyje laiko Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, vykstančią pas sužadėtinį į Lenkiją. Kad lenkams kaip kraitis neatitektų Volynės ir Podolės žemės, Lietuvos valdovas griebiasi prievartos ir taip sukuria aplinkybes, kurios jį patį sužlugdo. Veiksmas prasideda, kai į pilį Jogailos paliepimu atvyksta lenkai reikalauti savo žemių ir vokiečių riteriai, siekiantys sukiršinti lenkus su lietuviais. Nei vieniems, nei kitiems iš tikrųjų nerūpi Ona Duonutė, dėl kurios užsimezga pagrindinis konfliktas. Svetimšaliai, prisidengę krikščionybės įtvirtinimo misija, stengiasi užvaldyti Lietuvą, primesti jai svetimą kultūrą, moralines nuostatas, gyvenimo būdą. Vėliau Skirgailą matome išduotą ir artimųjų (tariamas Stardo apsikrikštijimas), ir tautos (Daugaila praneša, kad mūšio metu beveik visa kariuomenė perėjo į Vytauto pusę). Nors ir nusivylęs žmonėmis, Skirgaila stengiasi neprarasti orumo – neskaito svetimo laiško, skirto žmonai. Jis supranta, kad kitų akyse yra piktas, žiaurus ir nedoras, tačiau neturi jėgų elgtis ir jaustis kitaip. Konfilktas su išorės priešais (lenkų ir vokiečių pasiuntiniais) suardo valdovo ir jo bendražygių santykius – dingsta pasitikėjimas, ir vieni, ir kiti pasijunta išduoti, 10. Kriviai ir vaidilos ragina herojiškai pasipriešinti ir garbingai žūti. “Panorėk, kunigaikšti, ir vėl atgims mūsų kraštui senovės didvyrių gadynė. Juk dar neišnyko žmonių širdyse senų dievų meilė, ir mūsų dievai juk dar neapleido savo unksnėtu šventovių. Išvyk iš mūsų krašto svetimšalius atėjūnus, ir visa šalis nubus garsiems žygiams!” 11. Skirgaila teigia gražios mirties vertę. Skurdulio siūlomas humanistines vertybes jis atmeta su pasišlykštėjimu, nes tai nepadeda išgelbėti Lietuvos. Skirgaila norėtų išeiti iš gyvenimo, tačiau suvokia, kad mirtis nieko nepakeis, jis taps bėgliu iš kovos lauko. 12. Dramoje vaizduojamas Skirgailos noras bet kokiomis sąlygomis įsijungti į Europos valstybių sąjungą. Diplomatija ir apgaulė traktuojama kaip naujosios Europos ginklas, kurio aplinkybių priverstas griebiasi net Skirgaila ir dėl to vėliau graužiasi, kankinasi. Skirgailos charakteris jungia didybę ir tragizmą. Kunigaikštis yra pasiaukojęs Lietuvai, svarbiausias jo tikslas - Lietuvos žemių vientisumas. Dėl valstybės interesų jis galėtų atsisakyti net valdžios: „Jei žinotau, kad jie [Jogaila ir Vytautas] geriau sugebės jos garbę išlaikyti, aš užleistau jiems savo vietą." Tai aštraus proto, nuolat svarstantis esminius pasaulėžiūros klausimus valdovas. Krikščionybę jis vertina kritiškai, viduje nuo jos atsiriboja, bet senų dievų taip pat nelaiko tautos gyvenimo lėmėjais - jie niekuo nebegali padėti. Skirgaila yra rūstus ir garbingas valdovas, nuslopinęs savyje visus silpnus jausmus. Kitus žmones jis vertina ne pagal tautybę ar tikėjimą, bet pagal jų garbingumą, todėl net priešui gali jausti palankumą. Pasiaukojęs tautai aukos reikalauja iš kitų, net ir meilės srityje. Skirgailos frazės egocentriškos, jose dažnai skamba vienintelis argumentas: aš taip noriu. Šis egocentrizmas griauna valdovo dvasią. Skirgaila darosi vis įtaresnis, kerštingesnis. Uždarumas, nepasitikėjimas žmonėmis skatina neapykantą pasauliui ir sau pačiam - taip herojus pradeda griūti iš vidaus. Krėvės drama iš esmės yra Skirgailos dvasinio žlugimo istorija. Palaidodamas gyvą Kelerį, herojus nužudo ne tik priešininką, bet ir savo paties žmoniškumą, moraliai susinaikina. Skirgaila nemoka savęs įveikti, todėl jis pralaimi kaip žmogus. 13. Skirgaila nori viską spręsti pats vienas. Ir tarp lietuvių Skirgaila turi nepritariančių jo politikai bendražygių – tai vaidila Stardas. Jie abu teisūs: vienas gina protėvių tradicijas, kitas – valstybės interesus, abu nepripažįsta jokių kompromisų. Dramos pabaigoje Skirgaila lieka vienas, nelaimingas, neradęs kelio nei sau, nei tautai. Skirgaila, gindamas savo nuomonę, elgiasi nervingai: vaikščioja po kambarį, šaukia, tranko kumščiu į stalą. Tokios jo elgesio detalės išduoda vidinę įtampą, ryžtą bet kokia kaina elgtis savaip, nuožmų charakterį ir nenuolankų būdą. Skirgaila davė įsakymą uždaryti Gardino pily Lenkijos karalių ir karalienę, kad šie atšauktų karius iš Podolės ir Volynės žemių. Jis nepaiso ir tarptautinių normų – suima pasiuntinius, nes šie trukdo jo tikslams. 14. Skirgaila – tragiška ir didinga asmenybė. Skirgaila, nors ir narsus valdovas, suvokiantis Lietuvos politinę padėtį ir atvykėlių klastą, kartu yra prieštaringa asmenybė. Jis nemoka suderinti širdies ir proto balso. Suvokia, kad, norint išlikti, reikia prisitaikyti, priimti naująjį tikėjimą. Tačiau kartu jis bodisi pats savimi, kad elgiasi prieš savo jausmus, kad pamina ištikimybę pagonių dievams, kurie dar gyvi jo širdyje. Jis pasiryžęs kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, bet patiriantis tragediją dėl savo nežmoniškų poelgių, kurių reikalavo to meto (XIV a. pabaigos) istorinės sąlygos. Tai dvilypė asmenybė: politinių aplinkybių priverstas klastos griebtis žmogus, tačiau kartu ir pagonių riteris, visada norintis likti teisus. Jis yra tragiškasis personažas, nes norėdamas žmonėms gero, nežino, kaip to siekti. Jis nori būti švelnus, trokšta meilės ir laimės, bet, matydamas kitų politinį atkaklumą, darosi piktas ir žiaurus. Esama situacija herojui teikia didybės ir kartu tragizmo, nes jis nėra visažinis ir negali numatyti savo sprendimų pasekmių, be to, jam tenka kaltė dėl tradicijų laužymo. „Skirgailos“ herojus turi prometėjiškumo bruožų (mitinis Prometėjas padeda žmonėms, bet pažeidžia dievų nustatytą tvarką ir yra už tai baudžiamas). Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų. Todėl tragiškasis herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems ir kenčia pats, nes per jį tarytum išsipildo lemtis. Tai ypatingas veikėjas, savotiškas likimo vykdytojas, priimantis pasaulio iššūkį; jam tenkanti atsakomybė pranoksta paprasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti arba žūti. Lietuvos didysis kunigaikštis Skirgaila vaizduojamas kaip valdovas, tragiškasis herojus, kurio pečius užgulusi sunki našta: pagoniška Lietuva jau pakrikštyta, tačiau daugelis žmonių, ir pats Skirgaila, tiki pagonybe, nors valdovas supranta, jog pagonišką tautą ištiktų prūsų likimas. Valdovas prometėjiškai atsakingas už tautą: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti.“ Siekdamas žemių vientisumo, nenorėdamas atiduoti lenkams Jogailos pažadėtų Voluinės ir Podolės žemių („Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!