C.G. Jungas "Siela ir mirtis"

Įvadas
Karlas Gustavas Jungas – filosofas, psichologas, teologas... Meistras.
Jo mokytojas buvo Froidas. Kai jie susitiko pirmą kartą, iš jų 13 valandų pokalbio tapo aišku, kad jie turi daug bendro. Tačiau, be abejo buvo klausimų, kuriuose jų nuomonės skyrėsi. Jungas nepriėmė to, kad Froidas didelį dėmesį skyrė žmogaus seksualumui ir bandė viską aiškinti iš šitos pusės. Jis galėjo turėti savo nuomonę ir ją išreikšti, nes tada atvažiavęs jis jau buvo subrendęs mokslininkas, o ne šios srities naujokas.
Iš tiesų, jie buvo skirtingų kartų atstovai ir tai galiausiai privėsė prie jų išsiskyrimo. Bet kartu jie padarė labai daug reikšmingų dalykų.
Labai sudomino mane Jungo biografijoje tai, kad buvo toks laikotarpis jo gyvenime, kai buvo tarsi su Jungai. Vienas jų iš pat ryto paskęsdavo savo sapnų analizėje, meditavo. O visai kitas jis pasirodydavo vidury dienos, kai atvažiuodavo pacientai.
Kartais filosofui atrodydavo, kad jis išprotėja. Jis pats rašė, kad buvo momentų kai jis jautė, kad jam gali pasimaišyti protas. Bet jis žinojo, kad jis turi medicinos diplomą ir turi padėti ligoniams. Jis taip pat žinojo, kad jis turi 5 vaikus ir žmoną. Ir visa tai buvo taip akivaizdu, kad nuo to jis negalėjau pabėgti. Kiekvieną kartą jis įsitikindavo, kad jis egzistuoja, kad jis nėra medžio lapelis, klebenamas dvasinių audrų gūsių, kaip tai buvo su Nyče. Nyčė prarado save, dėl to, kad tapo savo minčių vergas. Mintys valdė jį, o ne jis jas.
Jungo darbo pavadinimas „Siela ir mirtis“ nėra visiškai tikslus, mano manymu. Autorius neabejotinai savo darbe nori atkleisti žmogaus sielos ir mirties santykį, bet nemažas dėmesys taip pat skiriamas gyvenimui, be kurio galbūt ir pati mirtis būtų beprasmė.
Norėdama atskleisti šią temą, nuo jos ir pradėsiu. Jungas žmogaus gyvenimą labai įdomiai ir, mano galva, originaliai tapatina su šoviniu, o gyvenimo kreivę – su to šovinio parabole. Kai žmogus yra jaunas jo gyvenimas pilnas idėjų ir tikslų. Gyvenimo vydury, gyvenimo...

Daugiau informacijos...