Ištrauka:
Žmonės gali rinktis: dirbti arba žaisti, kovoti arba mylėti. Tai dar žmogaus galioje. Tačiau ir kovojantis, ir mylintis, ir dirbantis, ir žaidžiantis žmogus miršta. Žmogaus buvimas yra paradoksalumas, jis gyvena tarp begalybės ir nebūties. Jam nereikia daug išminties, kad suvoktų, jog šioje žemėje kažkada jis turės mirti. Visais laikais žmonėms mirtis buvo paslaptis. Kurios sąvoka aktuali ne vien tik tiems, kurie miršta, kurie yra prie amžinybės slenksčio, ne tik mirštančiojo artimiesiems, bet aktuali kiekvienam žmogui, nes kiekvienas žmogus yra mirtingas. Toks jis sukurtas – su nemirtinga siela, ir mirtingu kūnu. Mirtis gali būti kaip nekviestas svečias, kurio niekas nelaukia ir kurio stengiasi neįleisti į namus, bet jis vis tiek suranda būdą, kaip įeiti. Mirtis lyg šešėlis, kuris mus persekioja nuo pat mūsų gimimo. Kartais mes šio šešėlio beveik nepastebime, o kartais jaučiame, kaip jis tiesiog alsuoja mums į nugarą. Todėl nuo mirties nepasislėpsime, ji nežiūrės kaip mes atrodom, kiek mums metų, ji tik ateis ir pasiims neatsiklausus, nepalikus galimybės rinktis, mirtis ištiks ir viskas.
O kaip gi atrodo mirtis? Gyvename ir lakiame nežinia ko. Juk nežinome kaip ji atrodo, ko iš jos laukti. O gal mirtis gyvena šalia, gal ji tiesiog ateina tavo pačio pavidalu ir pasiima? Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur gali atsekti, nesvarbu, kur nukeliautumėme, ji gali išnirti taip netikėtai, ir niekada negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls. O gal ji tikrai panaši į giltinė? Kuri įsivaizduojama kaip senyvo amžiaus moteris, turinti mirusio žmogaus veido išraišką arba tiesiog kaukolės galvą, vilkinti juodą apsiaustą su gobtuvu ir laikanti dalgį. Kuri prisilietus, papūtus kvapą, pažvelgus į akis ar lyžtelėjus liežuviu, galėdavo numarinti žmogų. Ar tai tik viena ankstyvųjų lietuvių pagonybės mitinių būtybių, atsiradusi norint paaiškinti vieną nemaloniausių žmogaus būties reiškinių – mirties paslaptį. Daugelis nori neskausmingos baigties, kai kūno nemausto nepakeliami skausmai, o protas išlieka blaivus. Gera būtų ryte pabusti, skaitant laikraštį išgerti kavos, išeiti į miestą, ar į darbą, grįžus namo ramiai paklausyti muzikos, pažiūrėti televizijos. O vėliau eiti miegoti. Tik, kitaip nei vakar, ryte jau nebepakilti. Išeiti be pompastikos ir sąžinės graužaties, lyg užgestų žvakė. Tačiau mirties mes negalime kontroliuoti, negalime jos atpažinti. Manau šiaip ar taip, viską išsiaiškinsime kai su šia būtybe susidursime akis į akį.
Žmonės gali rinktis: dirbti arba žaisti, kovoti arba mylėti. Tai dar žmogaus galioje. Tačiau ir kovojantis, ir mylintis, ir dirbantis, ir žaidžiantis žmogus miršta. Žmogaus buvimas yra paradoksalumas, jis gyvena tarp begalybės ir nebūties. Jam nereikia daug išminties, kad suvoktų, jog šioje žemėje kažkada jis turės mirti. Visais laikais žmonėms mirtis buvo paslaptis. Kurios sąvoka aktuali ne vien tik tiems, kurie miršta, kurie yra prie amžinybės slenksčio, ne tik mirštančiojo artimiesiems, bet aktuali kiekvienam žmogui, nes kiekvienas žmogus yra mirtingas. Toks jis sukurtas – su nemirtinga siela, ir mirtingu kūnu. Mirtis gali būti kaip nekviestas svečias, kurio niekas nelaukia ir kurio stengiasi neįleisti į namus, bet jis vis tiek suranda būdą, kaip įeiti. Mirtis lyg šešėlis, kuris mus persekioja nuo pat mūsų gimimo. Kartais mes šio šešėlio beveik nepastebime, o kartais jaučiame, kaip jis tiesiog alsuoja mums į nugarą. Todėl nuo mirties nepasislėpsime, ji nežiūrės kaip mes atrodom, kiek mums metų, ji tik ateis ir pasiims neatsiklausus, nepalikus galimybės rinktis, mirtis ištiks ir viskas.
O kaip gi atrodo mirtis? Gyvename ir lakiame nežinia ko. Juk nežinome kaip ji atrodo, ko iš jos laukti. O gal mirtis gyvena šalia, gal ji tiesiog ateina tavo pačio pavidalu ir pasiima? Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur gali atsekti, nesvarbu, kur nukeliautumėme, ji gali išnirti taip netikėtai, ir niekada negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls. O gal ji tikrai panaši į giltinė? Kuri įsivaizduojama kaip senyvo amžiaus moteris, turinti mirusio žmogaus veido išraišką arba tiesiog kaukolės galvą, vilkinti juodą apsiaustą su gobtuvu ir laikanti dalgį. Kuri prisilietus, papūtus kvapą, pažvelgus į akis ar lyžtelėjus liežuviu, galėdavo numarinti žmogų. Ar tai tik viena ankstyvųjų lietuvių pagonybės mitinių būtybių, atsiradusi norint paaiškinti vieną nemaloniausių žmogaus būties reiškinių – mirties paslaptį. Daugelis nori neskausmingos baigties, kai kūno nemausto nepakeliami skausmai, o protas išlieka blaivus. Gera būtų...
Šį darbą sudaro 1405 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!