Bylų dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo nagrinėjimo ypatingosios teisenos tvarka problemos

BYLŲ DĖL PASTATO, ŽEMĖS AR MIŠKO VALDYMO NUOSAVYBĖS TEISE FAKTO NUSTATYMO NAGRINĖJIMO YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA PROBLEMOS Santrauka jsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksui (toliau - CFK) buvo iš esmės reformuotas ypatingosios teisenos procesas pasirinkus germaniškąją ypatingosios teisenos koncepciją. Atsisakius ginčo dėl teisės, kaip pagrindinio teisenas atrlbojančio krite­rijaus, naujajame CPK. įtvirtinta nuostata, draudžianti perduoti ypatingosios teisenos bylą nagrinėti Ieškinio teisenos tvarka, jei Joje kyla ginčas dėl teisės, šis besąlyginis draudimas pa­skatino eugrjžtl prie ypatingosios teisenos reformos naujajame CPK. ir įvertinti šią Jstatymo leidėjo pozicija remiantis egzistuojančia teismų praktika vienoje Iš gausiausių juridine reikšme turinčių faktų nustatymo bylų kategorijų - bylose dėl pastato, iemėe ar miško valdymo nuo­savybės teise fakto nustatymo. Įvadas Įsigaliojus naujajam CPK [1] buvo Iš esmės reformuotas ypatingosios teisenos proce­sas pasirinkus germaniškąją ypatingosios teisenos koncepciją, bylų priskyrimo ypatingajai telsenal pagrindiniu kriterijumi pripažįstančią ne ginčo dėl teisės nebuvimą, o tikslingumo kriterijų. Ypatingosios teisenos bylų sąrašas buvo šiek tiek pakeistas, tačiau jame išliko bene gausiausia šios kategorijos bylų grupė - bylos dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo. Atsisakius ginčo dėl teisės, kaip pagrindinio teisenas atribojančio kriterijaus, nauja­jame CPK (tvirtinta nuostata, draudžianti perduoti ypatingosios teisenos bylą nagrinėti ieški­nio teisenos tvarka, jei byloje kyla ginčas dėl teisės. Šis besąlyginis draudimas kai kuriems procesualistams sukėlė pagrįstų abejonių [2, p. 214, 217]. Jos bylų, įstatymo leidėjo pii-skirtų ypatingajai teisenai, pobūdis labai skiriasi. Tačiau plačiau jis nebuvo nagrinėjamas. Tai paskatino dar kartą sugrįžti prie ypatingosios teisenos reformos naujajame CPK ir įvertinti šią įstatymo leidėjo poziciją remiantis egzistuojančia teismų praktika vienoje iš gau­siausių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylų kategorijų - bylose dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo bei pabandyti atsakyti į klausimą, ar toks įstatymo leidėjo sprendimas buvo išties racionalus ir kokios galėjo būli šio sprendimo alternatyvos. 1. Ypatingosios teisenos reforma naujajame CPK 1964 m. redakcijos CPK [3] pagrindiniu ir iš esmės vieninteliu ieškinio ir ypatingosios teisenos atribojimo kriterijumi pripažino ginčo dėl teisės buvimą ar nebuvimą. Ginčai dėl tei­sės turėjo būti nagrinėjami ieškinio teisenos tvarka, neginčo bylos - ypatingosios teisenos tvarka, o jei kurioje nors iš šių bylų kildavo ginčas dėl teisės, pareiškimas turėdavo būti pa­liktas nenagrinėtas, pareiškėjui išaiškinta teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka (1964 m. redakcijos CPK 271 str. 3 d.). Naujajame CPK ieškinio ir ypatingosios teisenos atribojimas grindžiamas kitokia, ypa­tingosios teisenos koncepcija - bylų priskyrimo ypatingajai teisenai pagrindiniu kriterijumi pripažįstamas ne neginčo pobūdis, o tikslingumas. Tai reiškia, jog įstatymų leidėjui pripaži­nus, kad tam tikras bylas tikslinga nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka, jos bus nagrinėja­mos šia tvarka nepaisant to, jog jose kils ginčas dėl teisės (CPK 443 str. 7 d.). Siekiant atskleisti tikslingumo principo turinį būtina atsakyti į klausimą, kuo pasižymi bylos, įstatymų leidėjo priskirtos ypatingajai teisenai. Teorijoje paprastai skiriami šie ypatin­gosios teisenos bylų požymiai - viešojo intereso buvimas (nedispozityvios bylos), ypatingas proceso paprastumo ir bylų nagrinėjimo operatyvumo poreikis [4, p. 205], Teigiama, jog savo prigimtimi ypatingosios teisenos bylos dažniausiai nėra įprastos teismo bylos - teismas šios kategorijos bylose veikia ne kaip ginčą sprendžianti institucija, o veikiau kaip administ­ratorius. Šių klausimų priskyrimą teismo kompetencijai lemia tik ypatinga jų svarba, reika­laujanti nepriklausomos ir nešališkos institucijos įsikišimo [2, p. 214], Dėl išvardytų ypatingosios teisenos bylų požymių ypatingoji teisena grindžiama kito­kiais arba, tiksliau sakant, priešingais ieškinio teisenai principais: 1. Vienas pagrindinių ieškinio teisenos principų - dispozityvumas, ypatingojoje teise-noje keičiamas oficialumo principu, leidžiančiu teismui pradėti bylą savo iniciatyva; 2. Rungtyniškumo principas ypatingojoje teisenoje keičiamas inkviziciniu principu, rei­kalaujančiu iš teismo neapsiriboti šalių pateikiama medžiaga, patikrinti visas aplin­kybes, galinčias turėti reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 443 str. 8 d.). Dėl šios priežasties ypatingojoje teisenoje negali būti taikomi tam tikri ieškinio teisenos institutai, pavyzdžiui, sprendimas už akių (CPK 443 str. 9 d.). 3. Dėl didesnio ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo operatyvumo poreikio ypatin­gojoje teisenoje ribotai taikomi žodiškumo, viešumo ir betarpiškumo principai [3, p. 206]. Taigi byla priskiriama ypatingajai teisenai, jei egzistuoja viešasis interesas, kad tam tik­roje byloje teisėjas vadovautųsi inkviziciniu principu ir nebūtų susietas tik bylos dalyvių ar­gumentais, o byla būtų išnagrinėta kuo greičiau [3, p. 204], 93 Atrodytų, toks tikslingumu pagrįstas ypatingosios ir ieškinio teisenų atribojimas netu­rėtų kelti didesnių praktinių problemų - dispozityvios „teisminės" bylos turėtų būti nagrinė­jamos ieškinio teisenos tvarka, o nedispozityvios, „neteisminės" - ypatingosios teisenos tvarka. Tačiau pirmasis įspūdis gali būti klaidinantis. Problema gali kilti dėl to, jog egzistuoja tam tikra kategorija bylų, kurios, nors savo prigimtimi dispozityvios, vis dėlto (bent jau pradinėję stadijoje) yra neginčo bylos. Dviejų teisenų civiliniame procese egzistavimas lemia tai, jog šios bylos neišvengiamai bus priskirtos ypatingajai teisenai, nes ieškinio teisena yra ginčo teisena, ir neginčo bylos jos tvarka paprasčiausiai negali būti nagrinėjamos. Taigi ginčo dėl teisės nebuvimo kriterijus naujajame CPK neišnyksta, tik įgauna kilokj turinį - ypa­tingosios teisenos bylos gali būti nagrinėjamos šia teisenos tvarka nepaisant ginčo atsira­dimo, tačiau neginčo bylos ieškinio teisena nagrinėjamos būti negali. Taigi ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamas bylas sąlyginai galima skirti į dvi gru­pes: 1. Nedispozityvios bylos (pvz., bylos dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu, pa­skelbimo mirusiu, dėl asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu irt. t.) 2. Dispozityvios neginčo bylos (kai kurios bylos dėl daiktinių teisių, dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir t. t.). Jos savo ruožtu gali būti skiriamos į akivaizdžiai ne­ginčo bylas (pvz., bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo) ir tas, kuriose gali kilti ginčas dėl teisės. Pirmoji bylų grupė didesnių praktinių problemų kelti negali - būdamos nedispozity­vios, jos ir kilus ginčui dėl teisės gali (ir turi) būti nagrinėjamos laikantis ypatingosios teise­nos principų - oficialumo, inkvizicinio ir t. t. Tokį poreikį lemia pats šių bylų pobūdis. Tačiau visiškai kitokia padėtis susiklosto antrosios grupės bylose, kurių priskyrimą ypatingajai tei­senai lemia ne nedispozityvus bylų pobūdis, o ginčo dėl teisės nebuvimas. Šios kategorijos bylose, kilus ginčui, jose savo prigimtimi nebesiskiria nuo klasikinių ieškinio teisenos bylų, todėl reikėtų pritarti nuomonei, jog įstatymų leidėjo valia šioms byloms taikyti ypatingosios teisenos principus atrodo abejotina [2, p. 2f 3]. Šią abejonę norėtųsi iliustruoti viena iš juri­dinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylų kategorijų - bylomis dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Ši bylų kategorija pasirinkta iš dalies ir dėl to, jog, kaip rodo statistika, šios kategorijos bylos Lietuvoje yra gana dažnos, pavyzdžiui, 2001 m. teismuose gautos 2663 bylos dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, iš jų išnagrinėta - 2486 [5]. 2. Bylų dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo teisinė prigimtis Siekiant nustatyti, ar bylos dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pagrįstai įstatymų leidėjo besąlygiškai priskirtos ypatingajai teisenai (nenu-matant jų perdavimo nagrinėti ieškinio teisenos tvarka galimybės), pirmiausia reikėtų atsa­kyti į klausimą, kuriai iš ypatingosios teisenos bylų grupių jos priskirtinos: ar šios bylos yra viešo, ar privataus pobūdžio, be to, ar šios kategorijos bylose gali kilti ginčas dėl teisės (ir kiek dažnai jis realiai kyla, nes reti pavieniai atvejai galėtų ir nesusilaukti didesnio įstatymų leidėjo dėmesio). Atsakyti į pirmąjį klausimą, mūsų manymu, nėra sunku. Palyginti su kitomis ypatingo­sios teisenos bylų kategorijomis, bylos dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo akivaizdžiai yra privataus pobūdžio - jos susijusios su privačios as­mens teisės įgyvendinimo galimybe. Nors šios teisės, kaip ir bet kurios kitos asmens teisės, įgyvendinimas gali pažeisti kitų asmenų interesus, turto valdymo nuosavybės teise fakto nu­statymas neleidžia teigti egzistuojant ypatingą visuomenės interesą šių bylų baigtimi. Ži­noma, panašių bylų, įstatymų leidėjo priskirtų ypatingajai teisenai, yra ir daugiau, pavyzdžiui, bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo (CPK XXXIV skyriaus antrasis skirsnis), tačiau jos išsi­skiria aiškiu neginčo pobūdžiu. Kadangi, kaip minėta, neginčo byla negali būti nagrinėjama ieškinio teisenos tvarka, pats bylų dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo priskyrimas ypatingajai teisenai ir nėra ginčijamas - diskutuotina tik tai, ar tokio pobūdžio bylos net ir kilus ginčui dėl teisės turėtų būti nagrinėjamos ypatingosios tei­senos tvarka. Nors 1964 m. redakcijos CPK ginčo dėl teisės nebuvimą pripažino esminiu teisenų at­ribojimo kriterijumi, teismų praktika rodo, jog bylose dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo ginčas dėl teisės kyla gana dažnai. Nors išsami statistika šiuo klausimu nepaskelbta, Teismų departamento skelbiama kasmetinė civilinių bylų nagri­nėjimo teismuose ataskaita leidžia daryti būtent tokią išvadą. Pavyzdžiui, iš 2001 m. teis­muose išnagrinėtų 2486 šios kategorijos bylų 191-oje (t. y. apytiksliai 7,6 proc. bylų) pareiš­kimas buvo nenagrinėtas. Šios kategorijos bylos tarp juridinę reikšmę turinčių faktų nusta­tymo bylų pagal nenagrinėtų pareiškimų procentą užima 5 vietą (iš 13 skelbtų kategorijų) -jas lenkia tik bylos dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo, palikimo priėmimo fakto nusta­tymo, įvaikinimo fakto nustatymo, kai tai susiję su nuosavybės teise, bei gimimo, įvaikinimo, santuokos, ištuokos ir mirties įregistravimo fakto nustatymo bylos. Nors skelbiamoje statisti­kos suvestinėje atskirai nėra išskirtos pareiškimo nenagrinėjimo konkrečioje byloje priežas­tys, nesunku pastebėti, jog visos pagal nenagrinėtų pareiškimų skaičių „pirmaujančios" bylų kategorijos savo teisine prigimtimi yra potencialios ginčo bylos. Beje, bet kuri iš juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylų kategorijų pagal nenagrinėtų pareiškimų skaičių gero­kai lenkia kitas ypatingosios teisenos bylų kategorijas [5]. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtų bylų dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo rodikliai. Iš 2002 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų dvidešimt šešių šios kategorijos bylų dvidešimt bylų buvo nagrinėjamos ieškinio teisenos tvarka, be to, net penkiose bylose buvo pareikštas priešinis ieškinys. 2001 m. išnagrinėtų šios kategorijos bylų statistika dar iškal­bingesnė - iš keturiasdešimt šešių nagrinėtų bylų tik septynios buvo nagrinėjamos ypatin­gosios teisenos, kitos - ginčo teisenos tvarka. Nors šie rezultatai negali būti vertinami viena­reikšmiškai (toks didelis ginčo bylų procentas kasaciniame teisme gali būti iš dalies nulem­tas to, jog esant priešingus interesus turinčioms šalims padidėja priimto teismo sprendimo skundimo tikimybė), vis dėlto, mūsų manymu, galima pripažinti esant tam tikras tendencijas, liudijančias, jog ginčo buvimas bylose dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo nėra retas reiškinys. Taigi apibendrinant galima pasakyti, jog bylos dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo laikytinos privataus pobūdžio bylomis, kuriose egzistuoja gana didelė ginčo dėl teisės kilimo tikimybė. 3. Ypatingosios teisenos taisyklių pritaikomumas privataus pobūdžio ginčams dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo nagrinėti Nustačius, jog bylose dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo gana dažnai kyla ginčas dėl teisės, bei atsižvelgiant į tai, kad šis ginčas yra pri­vataus pobūdžio, galima bandyti atsakyti į klausimą - ar pagrįstai įstatymų leidėjas šios ka­tegorijos byloms nenumatė jokios išimties, ir jos turės būti išnagrinėtos ypatingosios teise­nos tvarka net ir kilus ginčui dėl teisės. Dar nagrinėdamas 1964 m. redakcijos CPK nuostatas, reglamentuojančias ypatingąją teisena, prof. V. Mikelėnas pažymėjo, jog ypatingoji teisena nėra prilaikyta ginčams dėl tei­sės nagrinėti [6, p. 177]. Palyginus 1964 m. redakcijos CPK bei naujojo CPK nuostatas, reglamentuojančias ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo tvarką, galima teigti, jog ši pa­staba svarbi ir šiandien. Tiesa, CPK 443 straipsnio 1 dalies nuostata, jog ypatingosios teise­nos bylos nagrinėjamos pagal bendrąsias CPK taisykles, išskyrus ypatingąją teisena regla­mentuojančioje CPK dalyje numatytas išimtis, taip pat CPK 443 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo galimybė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka leidžia ypatingojoje teisenoje taikyti daugumą ieškinio teisenos taisyklių (tai nebuvo įmanoma pagal 1964 m. redakcijos CPK), tačiau abejotina, ar teisena, pagrįsta priešingais ieškinio teisenai principais, nors ir naudo­jantis ieškinio teisenos tvarka, gali pasiekti jai keliamus tikslus. Ginčo teisenoje galiojantys dispozityvumo, rungtyniškumo principai yra neabejotinai tinkamesni privataus pobūdžio ginčui nagrinėti nei ypatingojoje teisenoje galiojantys oficialumo bei inkvizicinis principai. Visų pirma, tai pasakytina apie proceso šalių teisių apsaugą. Didesnis teismo aktyvu­mas ypatingosios teisenos bylose, dispozityvumo ir rungtyniškumo principų apribojimas pateisinamas tuo, jog ypatingosios teisenos bylos paprastai yra nedispozityvios. Dėl tos pa­čios priežasties, taip pat dėl ypatingo ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo operatyvumo poreikio ypatingosios teisenos byloms būdingi ir kiti požymiai: žodiškumo principo apriboji­mas, teismo teisė nagrinėti bylą iš esmės neatvykus į teismo posėdį byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 443 str. 5 d), bylinėjimosi išlaidų neatlyginimas (CPK 443 str. 6 d.), spren­dimo už akių priėmimo draudimas (CPK 443 str. 9 d.), platesnės apeliacinės instancijos teismo teisės šios kategorijos bylose (CPK 320 str. 2 d.). Reikėtų pritarti nuomonei, jog nė vienas proceso principas nėra ir negali būti absoliutus [7, p. 60], procese visada turi būti ieškoma tinkamos principų pusiausvyros, kad nė vienas jų nebūtų paneigiamas. Proceso šalių teisių apribojimas viešojo intereso apsaugos tikslais yra visiškai pateisinamas, nes, kaip viename savo nutarimų pažymėjo Konstitucinis Teismas, „viešojo intereso, kaip valsty­bės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiau­sių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų" [8]. Tačiau išsakyti principai vargu ar gali būti taikytini visiškai dispozityviems ginčams nagrinėti, todėl pagrįstai gali kilti klausimas, kokias tikslais pateisinamas šalių teisių apribojimas šios kategorijos bylose? Antra, nagrinėjant šios kategorijos bylas ypatingosios teisenos tvarka tam tikrų sun­kumų gali kilti ir bylą nagrinėjančiam teismui. Kaip minėta, ypatingojoje teisenoje galiojantis inkvizicinis principas reikalauja iš teismo neapsiribojant šalių pateikiamais argumentais imtis visų priemonių, kad būtų išaiškintos visos reikšmingos bylos aplinkybės. Taigi galima teigti jog įrodinėjimo tikslas ypatingosios teisenos bylose kur kas labiau priartėja prie objektyvios tiesos nustatymo poreikio nei ieškinio teisenos bylose. Kuo ypatingos šiuo atžvilgiu bylos dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo? Pirmiausia jose paprastai susiduriama su įvykiais, vykusiais gana se­niai. Be to, CPK 445 straipsnis nustato, jog teismas gali nustatyti turinčius juridinę reikšmę faktus tiktai tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti reikiamų dokumentų, patvirtinan­čių tuos faktus, arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (analogiška nuostata buvo įtvirtinta 1964 m. redakcijos CPK). Visa tai lemia įrodinėjimo šios kategorijos bylose specifiką - neišvengiamai susiduriama su prieštaraujančiais vienas kitam įrodymais, plačiai remiamasi liudytojų parodymais, be to, ir patys liudytojai neretai būna sulaukę garbaus amžiaus, dėl to jų parodymai netikslūs ir prieštaringi. Nagrinėjamos kategorijos bylų sudėtingumą galėtų iliustruoti ir jų nagrinėjimo kasa­cine tvarka rezultatai (apeliacinio bylų nagrinėjimo rezultatai pagal atskiras bylų kategorijas nepaskelbti). Išanalizavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nagrinėjusio šios kategorijos by­las, praktiką matyti, jog devyniolikoje (t. y. apytiksliai 40 proc.) iš 2001 m. nagrinėtų bylų žemesnių instancijų teismų sprendimai buvo panaikinti arba pakeisti. 2002 m. nagrinėtose bylose žemesnių instancijų teismų sprendimai buvo naikinami arba keičiami septyniose iš 26 nagrinėtų bylų, t.y. apytiksliai kas trečioje byloje [9]. Beveik visose bylose kasaciniai skundai buvo grindžiami įrodinėjimo taisyklių pažeidimais: neteisingu įrodymų vertinimu, įrodymų stoka ir 1.1. Vienoje iš tokių bylų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, atmesdama kasa­cinį skundą ir pripažindama, jog žemesnės instancijos teismai pagrįstai ieškovų reikalavimą laikė neįrodytu, nurodė, kad „teismo, kaip savito įrodinėjimo subjekto civiliniame procese, funkcijos pasireiškia tuo, jog jis vertina ir tiria šalių pateiktus įrodymus ir, remdamasis įrodymų vertinimu, daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Taigi civiliniame procese įrodinė-I jimas turi savo specifiką - nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplin­kybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nekyla jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo iš­lieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus" [9]. Galima tik spėti, kaip turėtų pasikeisti teismo vaidmuo įpa­reigojus jį neapsiriboti šalių pateiktais įrodymais ir siekti nustatyti tiesą šios kategorijos by­lose. Be to, atsižvelgiant į įrodinėjimo ypatumus CPK 443 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta tai­syklė, jog ypatingosios teisenos bylos paprastai nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, šios kategorijos bylose, mūsų manymu, taptų beveik neįgyvendinama - taigi byla iš esmės būtų nagrinėjama pagal ieškinio teisenos taisykles, tačiau laikantis priešingų ieškinio teisenai principų. Pažymėtina, jog CPK XXVI skyrius privalomo byloje dalyvaujančių asmenų dalyva­vimo teismo posėdyje nenumato, todėl remiantis CPK 443 straipsnio 5 dalimi byla turėtų būti nagrinėjama iš esmės ir neatvykus į teismo posėdį byloje dalyvaujantiems asmenims. Vargu ar šią pareigą teismas galėtų tinkamai atlikti būdamas įpareigotas visapusiškai ir išsamiai iš­nagrinėti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Taigi nesunku pastebėti, jog nagrinėjamos kategorijos bylose ypatingosios teisenos principų taikymas ne tik neprisidėtų prie greitesnio ir tinkamo bylos išnagrinėjimo, bet ir tam tikrais atvejais galėtų atvesti bylą nagrinėjantį teismą į aklavietę. Ginčo teisenos taisyklės, grindžiamos dispozityvumo ir rungtyniškumo principais, pasyvesniu teismo vaidmeniu, ne­abejotinai yra geriau pritaikytos tokio pobūdžio ginčams nagrinėti. 4. Sprendimo būdai Nustačius, kad bylose dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo kilę ginčai dėl teisės turėtų būti nagrinėjami ginčo teisenos tvarka, galima pa­svarstyti, kokį kelią galėjo pasirinkti įstatymų leidėjas. Suprantama, jog išbraukti bylų dėl ju­ridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo iš ypatingosios teisenos bylų sąrašo jis neturėjo ga­limybės, nes, kaip minėta, šios bylos negalėtų būti nagrinėjamos ieškinio teisenos tvarka, jei jose nebūtų ginčo. Todėl peršasi vienintelė išvada - CPK turėjo būti numatytas tokių bylų perdavimo nagrinėti ieškinio teisenos tvarka kilus ginčui dėl teisės mechanizmas. Paanalizavus atskiras ypatingosios teisenos bylų kategorijas naujajame CPK matyti, jog draudimas perduoti bylą nagrinėti ieškinio teisenos tvarka kilus ginčui dėl teisės nėra absoliutus. Pavyzdžiui, CPK XXXIX skyriuje numatytose bylose dėl teismo leidimų išdavimo ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kitose bylose, pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėtinose supaprastinto proceso tvarka, byla turi būti nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka ir kilus ginčui dėl teisės, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus (CPK 582 str. 5 d.). Taigi, atrodo, įstatymų leidėjui tereikėjo CPK XXVI skyriuje numatyti specialią normą, numatančią galimybę šios kategorijos bylas kilus ginčui dėl teisės perduoti nagrinėti ieškinio teisenos tvarka (norma galėtų būti analogiška 1964 m. redakcijos CPK 271 str. 3 d.). Vis dėlto manome, jog problemą galima spręsti ir kitaip. Prieš aptariant tai norėtųsi trumpai sugrįžti prie ypatingosios teisenos koncepcijos keitimo naujajame CPK priežasčių. Vienas iš naujojo CPK rengimo darbo grupės narių doc. V. Nekrošius ginčo dėl teisės buvimo ar nebuvimo kriterijaus atsisakymą atribojant teisenas naujajame CPK aiškino taip: „kilus ginčui (ypatingosios teisenos byloje - aut. past.), pareiškimas paliekamas nenagri­nėtu, tad į pateiktą teismui prašymą iš principo nėra duodamas joks atsakymas ir vien dėlginčo atsiradimo byloje pareiškėjas yra priverstas pateikti naują pareiškimą ir pradėti viską iš pradžių kita teisena. Šiuo atveju vien formalus ginčo atsiradimas lemia vieno proceso pa­baigą, o kito pradžią, o tai, be jokios abejonės, pailgina (dažnai iš esmės) konkrečios bylos nagrinėjimo terminus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!