Bendras mokslas apie teisę

Bendras mokslas apie teisę Mokslo tikslas – nustatyti objektyviai egzistuojančius dalykus. Žinių apie pasaulį daugėjant mokslas specializavosi. Socialiniams mokslams būdinga: 1. Visuomeniai reiškiniai yra sudėtingi ir jiems būdingas ilgas laikotarpis. 2. Tyrinėtojas pats priklauso tam tikrai socialinei, ekonominei, politinei grupei, todėl jo tyrinėjimas yra subjektyvus. 3. Socialiniuose moksluose negalimas eksperimentas. 4. Socialiniai mokslai savo nuomonę formuoja: a) Empirinis aplinkos stebėjimas b) Teiginio formulavimas c) Hipotezės parengimas d) Teorijos sukūrimas Gamtiniuose moksluose tyrimas vyksta aksiomų pagrindu. Bendro mokslo apie teisę užduotis – nustatyti visuotinius teisinius dėsningumus ir nuo to išvaduoti kitus mokslus. Teisės mokslų skirstymas 1. Bendrieji teisės mokslai: 1. Teisės teorija 2. Teisės filosofija 3. Teisės sociologija 4. Teisės istorija Ir kt. Šiems mokslams būdinga, kad jie tiria fundamentalius ir visai teisei reikšmingus klausimus ir nėra tiesiogiai taikomi teisiniam reguliavimui. 2. Šakiniai teisės mokslai: 1. Civilinė teisė 2. Baudžiamoji teisė 3. Administracinė teisė 4. Procesų teisė 5. Ekologinė teisė Ir kt. Šie mokslai tiesigiai veikia žmogaus elgesį. 3. Specialieji teisės mokslai: 1. Teisinė statistika 2. Kriminalistika 3. Teismo medicina Ir kt. Tai mokslai, naudojantys neteisinių mokslų tyrimo rezultatus teisei reikšmingoms sritims. Apibrėžiant bendrą mokslą apie teisę konkuruoja kelios sąlygos: 1. Teisės filosofija 2. Jurisprudencija 3. Teisės teorija Teisės teorija Teisės teorija atsirado kaip siekis sukurti tikslią teisės tyrimo schemą, prilygstančią gamtinėms teorijoms. Teisės teorijos (TT) reikšmė teisės mokslų sistemai: 1. TT formuluoja argumentus, leidžiančius įvertinti funkcionuojantį teisės teisingumą. 2. TT apibrėžia teisines kategorijas, taikomas visuose teisės moksluose. 3. TT atlieka tarpininko vaidmenį tarp teisės ir neteisinių mokslų (psichologija, logika ir kt.). 4. TT apibendrina kitų teisės mokslų tyrimo rezultatus ir juos patikrina. 5. TT tiria, kokios teisinės taisyklės privalomos ir kaip teisiškai kvalifikuoti žmogaus elgesį. 6. TT analizuoja teisėkūros politikos pradmenis (kaip kurti teisines teisykles, kad jos pasiektų užsibrėžtą tikslą). 7. TT prognozuoja teisinių reiškinių vystymosi perspektyvas. Teisės teorijos funkcijos: 1. Analitinė 2. Metodologinė 3. Prognozavimo funkcija Socialinis ir teisinis reguliavimas Reguliavimas – žmonių elgesio tvarkymas, standartizavimas, kontroliavimas. Socialinis reguliavimas – žmonių elgesio tvarkymas pagal iš anksto nustatytą pavyzdį. Žmogaus elgesį būtina reguliuoti, nes: 1. Būtina panaikinti karo prieš visus būseną. 2. Būtina garantuoti minimalų visuomeninį saugumą. 3. Būtina sudaryti galimybę prognozuoti kitų elgesį. 4. Būtina užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą. 5. Žmogus yra pažeidžiamas. 6. Žmogui būdingas ribotas altruizmas. Žmogus yra linkęs prioritetą teikti savo interesams, todėl reikia pažabotį jo egoizmą. 7. Ištekliai, kuriais naudojasi žmogus, yra riboti. Žmogaus elgesys reguliuojamas nustatant privalomo, pageidaujamo arba leistino elgesio taisykles – elgesio normas. Norma – kokybės ir kiekybės vienovė, kurios rėmuose egzistuoja tam tikras reiškinys. Norma gamtinėje srityje – atitinkamų procesų bendras vidutinis lygis arba natūrali objekto būsena. Norma socialinėje srityje - idealas, kurio siekiama, ir privalomas, leistinas elgesio standartas, kurio kiti visuomenės nariai reikalauja iš žmogaus. Socialinė norma visada reiškia ne būties (kaip yra gamtinėje tikrovėje), o privalomumo faktą. Socialinėje srityje normos analizė naudoja geontinės logikos (normų logikos) tyrimų rezultatus. Logika išskiria tris teiginių rūšis: 1. Destruktyvūs (aprašomieji) teiginiai. Tai žinios apie tikrovės faktus. Gali būti vertinami kaip teisingi arba klaidingi. 2. Preskriptyvūs (numatomi) teiginiai. Išreiškiantys leidžiamą arba privalomą elgesio modelį. Negali būti vertinami teisingumo arba neteisingumo kategorijoje. 3. Operatyviniai (vertinamieji) teiginiai. Išreiškia vertinančio asmens požiūrį į objektą. Normos kaip ir pamokymai, pageidavimai, patarimai priklauso antrai teiginių grupei. Normoms būdinga: 1. Norma sukūriama arba nustatoma. 2. Norma įtvirtina privalomo arba leistino elgesio modelį. 3. Normą įmanoma objektyviai įvykdyti. 4. Normą įmanoma objektyviai pažeisti. 5. Norma negali būti vertinama teisingumo arba neteisingumo kategorijoje. Tikrają normą sudaro 4 struktūriniai elementai: ADRESATAS APLINKYBĖS ELGESIO MODELIS ELGESIO MODELIO POBŪDIS Adresatas – asmuo, kuriam nukreipta taisyklė. Adresatas normoje gali būti apibrėžtas bendrai arba individualiai. Apibrėžiant bendrai nurodomi tam tikri rūšiniai požymiai. Apibrėžiant individualiai nurodomas personifikuotas adresatas. Toks, kurį galima identifikuoti. Elgesio modelis – tai elgesys, kurį siekiama sureguliuoti. Elgesio modelio pobūdis – elgesio reguliavimo kryptis: liepimas (draudimas ir įpareigojimas) ir leidimas. Elgesio taisyklių sistema Žmogaus elgesį reguliuoja įvairios normos. Sąvokos norma ir taisyklė dažnai vartojamos kaip sinonimai. Sąvoka norma yra labiau tinkama apibrėžti elgesio modelį. O taisyklė – jos išraiškos pavidalą. Normų grupės 1. Tikslo arba techninės normos. Reguliuoja žmogaus santykius su gamtine aplinka jam siekiant tam tikrų tikslų. 2. Socialinės normos. Reguliuoja santykius tarp žmonių. Tikslo ir socialinių normų skirtumai: 1. SN reguliuoja santykius tarp žmonių, o TN – tarp žmogaus ir asmeninio pasaulio. 2. SN leidžia derinti skirtingų žmonių interesus mažiausiai skausmingomis priemonėmis, o TN leidžia pasiekti užsibrėžtą tikslą. 3. SN būdingas subjektyvus elementas, nes jų turinį įtakoja normos kūrėjo pozicija, o TN objektyvaus pobūdžio, nes jų turinį nulemia gamtiniai dėsningumai. 4. SN privalomumas garantuojamas potencialia arba realia neigiama visuomenės reakcija į normų laužymą, o TN privalomą sąlygoja objektyvus jų pobūdis ir suvokimas, kad laužydami normas nepasieksim norimo tikslo. Galimos situacijos, kai TN yra sankcionuojamos ir įgyja SN būdingus bruožus. Ypač dažnai TN tampa tam tikrais standartais. Teisinėmis normomis tampa TN, kurių pažeidimai gali turėti įtaką visuomenei arba jos daliai. Tam tikros normos neįtelpa į nei vieną iš nurodytų grupių, nes turi abiem grupėm būdingų požymių. Socialinių normų rūšys Socialinių normų požymiai: 1. Jos leidžia suderinti priešingus žmonių interesus. 2. Sudaro dalį visuomeninės struktūros, sukuria sąlygas jai plėtotis. 3. Atlieka informavimo fukciją, leidžia žmonėms be didelių pastangų sužinoti, kokio elgesio iš jų tikimasi. Socialinių normų grupės: 1. Teisinės normos 2. Politinė normos 3. Religinės normos 4. Paprotinės normos 5. Moralės normos 6. Korporatyvinės normos Religinės normos RN nusako tam tikros religinės bendruomenės narių požiūrį į Dievą, jų tarpusavio santykius, bendruomenės organizacinius ir veiklos principus. RN laikymąsį lemia tikėjimo elementas. Religinio pobūdžio raštuose bei kanonuose įtvirtinamas tikinčiojo elgesio standartas. Kai kuriose valstybėse vyraujanti religija nulemia ir teisinės tradicijos ypatumus (islamas, induizmas). RN visada yra labai intensyvus elgesio reguliatorius. Valstybė negali ignoruoti vyraujančios religijos. Politikos normos PN reguliuoja santykius valstybinės valdžios siekimo ir išlaikymo sferoje. Santykius tarp valstybių, socialinių grupių, tautų, piliečių ir valstybės. PN kokybė labai priklauso nuo bendros visuomeninės kultūros lygio. Korporatyvinės normos KN tai visuomeninių organizacijų, judėjimų ir kitokio pobūdžio susivienijimų elgesio standartai. Jie apibrėžia narių teises, pareigas, atsakomybę ir kt. Šių normų laikomasi savarankiškai, nes tikima jų teisingumu. KN negali prieštarauti teisės ir moralės normoms. Valstybė privalėtų tokią kontrolę atlikti. Paprotinės normos Paprotys – tai elgesio modelis, įsitvirtinęs visuomeninėje praktikoje dėl daugkartinio jo taikymo. Tai vienas seniausių elgesio reguliatorių. Reguliatorius yra konservatyvus ir sunkiai besikeičiantis. Vystantis visuomenei papročiai kinta, bet labai retai. Papročių pagrindu formuojasi tradicijos. Tradicijos=papročiai+tęstinumas+vertybinė orientacija+socialinės nuostatos ir t.t. Papročiai turi daug bendrų bruožų su moralės normomis. Mores – paročiai, dorovinės normos. Papročiai, įgiję specifinius požymius, tampa teisiniais papročiais ir yra ginami valstybės prievarta. Moralės normos Tai elgesio modeliai, kurie išreiškia žmonių požiūrį į dvasines kategorijas (gėrį, grožį, teisingumą, garbę, orumą ir kt.). Atsiradimo pradžia pralenkia ir teisę ir politiką. Moralumas – tai individo charakteristika, tačiau išskiriame ir bendražmogišką moralę, kuri išreiškia visuomenėje vyraujančias nuostatas. Teisė privalo pasižymėti tam tikru moralės minimumu. Nemorali teisė nepajėgs siekti savo tikslų. Vyraujanti moralė įtakoja teisės turinį, o teisė daro įtaką moralei. Teisės ir moralės palyginimas 1. Teisė atspindi socialinius aktyvios visuomenės dalies interesus, o moralė – visos visuomenės. 2. Moralė skirtingai negu teisė yra neformalizuota ir egzistuoja tik kaip visuomeninė nuomonė. 3. Moralė reguliuoja platesnį santykių ratą, bet egzistuoja situacijos, kurių moralė nevertina, o teisė vertina. 4. Moralė suteikia didesnę veikimo laisvę ir leidžia plačiai interpretuoti situaciją. 5. Moralės nomų žmonės laikosi dėl neigiamos visuomeninės reakcijos, dėl vidinio įsitikinimo jų teisingumu, dėl sąžinės, o teisės normų laikytis verčia prievartiniai instrumentai. 6. Skiriasi galimos prievartos apibrėžimas. Teisėje galimos neigiamos pasekmės yra griežtai apibrėžtos, moralėje galima tik nuspėti. 7. Teisė dažniausiai netiria žmogaus poelgio motyvų, o moralės įvertinimui tai yra svarbiausia. 8. Moralė nustato žmogui tik pareigą, o teisė vienam nustato pareigą, o kitam teisę reikalauti tos pareigos atlikimo. Teisės normos požymiai Turinio ir struktūros požiūriu teisės norma yra tokia pat kaip ir visos kitos socialinės normos, tačiau teisės sampratos koncepcijos siekia nustatyti specifinius tik teisės normoms būdingus požymius. Teisės normų savybės: 1. Teisės norma yra formaliai apibrėžta. Skiriamas vidinis ir išorinis formalus apibrėžtumas: a) Vidinis apibrėžtumas reiškia, kad teisės norma suformuluota kaip aiški ir nedviprasmiška elgesio taisyklė. Joje tiksliai nurodoma kas, kokiomis aplinkybėmis ir kaip privalo arba gali pasielgti. b) Išorinis apibrėžtumas reiškia, kad teisės normai suteikiamas oficialus, toje valstybėje pripažintas išorinis pavidalas, teisės teorijoje vadinamas teisės forma arba teisės šaltiniu (pvz, teisinis paprotys, teisinis precedentas, teisės norminis aktas, bendro pobūdžio sutartis ir kt.). 3. Teisės normai būdingas sistemiškumas. 4. Teisės norma veikia kaip iš anksto žinomų ir apibrėžtų elelemtų organizacija. 5. Tradicinė teisės teorija skiria tokius privalomus teisės normos struktūrinius elementus: a) Hipotezė (normos veikimo sąlygos ir adresatą idetifikuojantys požymiai). b) Dispozicija (pats elgesio modelis). c) Sankcija (neigiamos poveikio priemonės, taikomos asmeniui, pažeidusiam taisyklės reikalavimus). Trečiojo elemento būtinumą pripažįsta ne visos teisės sampratos. 6. Teisės norma veikia tik sąveikoje su kitomis teisės normomis. Pvz, materialinė teisės norma nustato asmens pareigą grąžinti pasiskolintus pinigus, o šią normą realizuoti galima tik procesinių teisės normų pagalba, kurios įtvirtina procesinę tvarką, kreipiantis su ieškiniu į teismą. 7. Institucinis požymis. Dauguma teisės sampratų akcentuoja ypatingą teisės normos ryšį su valstybe. Tai reiškia, kad valstybė teisinę taisyklę sukuria arba paverčia privaloma (sankcionuoja) jau egzistuojančią socialinę normą. 8. Teisės normai būdingas valstybės prievartos garantas. Asmuo, pažeidęs teisinius reikalavimus, yra traukiamas teisinėn atsakomybėn. Tam tikrais atvejais atsakomybė taikoma išskirtinai valstybės iniciatyva (pvz, už nusikaltimą), o kitais atvejais atsakomybės procesą pradeda asmenys, kurių teisės buvo pažeistos. 9. Bendrumas. Tradiciškai teisės norma yra laikoma tokia taisyklė, kuri skirta nepersonifikuotam adresatui ir gali būti taikoma daug kartų. Tačiau ne visos teisės sampratos tokį požymį skiria. Teisinio reguliavimo sfera (ribos) Tik dalis visuomeninių santykių yra reguliuojami. Teisinis reguliavimas - tai žmogaus elgesio standartizavimas teisinėmis priemonėmis: teisės normomis ir teisine idelogija. Santykiai, kurie gali ir turi būti reguliuojami teise yra vadinami teisinio reguliavimo objektu arba sfera. Teisinio reguliavimo sfera apibrėžiama nustatant išorinius ir vidinius jos požymius. Vidiniai požymiai Teisiškai reguliuojami santykiai: 1. Turtiniai visuomeniniai santykiai - santykiai, atsirandantys žmonėms keičiantys paslaugomis ir vertybėmis. Šiuos santykius galima išreikšti piniginiu ekvivalentu. Šių santykių subjektai lygūs ir nepavaldūs vieni kitiems. Daug tokių santykių apima civilinė, darbo teisė. 2. Valstybinę sąrangą įtvirtinantys ir išlaikantys santykiai. Jie susiformuoja nustatant valstybinių institucijų sistemą, įtvirtinant jų kompetenciją, piliečių teises ir pareigas šią sistemą formuojant ir išlaikant. Santykiai nėra lygiateisiai, vyrauja hierarchinis pavaldumas. Labiausiai šią sritį atitinka konstitucinė ir administracinė teisės. 3. Teisingumo vykdymo srityje užkertant kelią nusikaltimui ir nubaudžiant pažeidėją. Baudžiamasis kodeksas. Vidiniai požymiai neleidžia tiksliai apibrėžti teisinio reguliavimo srities, todėl papildomai skiriami išoriniai požymiai. Išoriniai požymiai 1. Teisiškai yra reguliuojami svarbiausi ir visai visuomenei reikšmingiausi santykiai. 2. Teisiškai reguliuojami santykiai, kuriuos galima išreikšti formalia teisės kalba ir išdėstyti teisiniu pavidalu. 3. Teisiškai reguliuojami santykiai, kuriuos įmanoma kontroliuoti išorinės kontrolės pagalba. 4. Teisiškai reguliuojami santykiai, kurių neapima privačios asmens laisvės sfera. 5. Teisiškai reguliuojami santykiai, kurie pagal vertybines nuostatas yra laikomi svarbiais. Teisiškai gali ir turi būti reguliuojami santykiai, kuriems yra būdingas bent vienas vidinis požymis ir visi išoriniai požymiai. Teisinio reguliavimo sferos nustatymas yra labai svarbus ne tik teorijai, bet ir praktikai. Įstatymais yra sureguliuoti ne visi santykiai, kurie turėtų būti reguliuojami. Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su prašymu išspręsti ginčą ir ginčas nėra sureguliuotas įstatymais, teismas turi nustatyti, ar tie santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį. Tuo atveju, jei patenka, teismas privalo išspręsti ginčą - privalo taikyti analogiją (įstatymo analogija - pritaikyti panašius santykius reguliuojantį įstatymą, taikyti analogiją - išspręsti ginčą pagal bendruosius teisės principus). Jei santykiai nepatenka į teisinio reguliavimo sritį, tai teisinė gynyba nesuteikiama. Teisinio reguliavimo priemonės ir metodai Teisinio reguliavimo priemonės - operatoriai, kuriais nusakomas privalomo arba leistino elgesio modelis. Teisinio reguliavimo metodai - teisinio reguliavimo priemonių derinimo būdai. Teisės normų kūrėjas naudoja 3 pagrindinius operatorius: 1. Teisinis draudimas (tik nedaryk taip) - tai liepimas susilaikyti nuo negatyvių ir žalingų veiksmų, formuoja pasyvų elgesio tipą. 2. Teisinis įpareigojimas (daryk tik taip) - liepia atlikti aktyvius ir teisei naudingus dalykus. 3. Teisinis leidimas - nustato teisiškai saugomos laisvės ribas. Uždavinys Aš turiu ožką ir daržą. Turiu sureguliuoti ožkos elgesį taip, kad išsaugočiau daržą. 1 variantas. Žmogus gali ožką pririšti: uždraudžiama viskas, ko ožka negali pasiekti, leidžiama viskas, ką ožka gali pasiekti. 2 variantas. Paleidžiame ožką į aptvarą: uždraudžiama viskas, kas už aptvaro, leidžiama viskas, kas aptvare. 3 variantas. Paleidžiame ožką ganytis laisvai ir aptveriame daržą: uždraudžiama viskas, ką aptvėrėme, leidžiama viskas, išskyrus kas uždrausta. 4 variantas. Paskiriame ožkai piemenį: uždraudžiama viskas, ką konkrečiu atveju uždraus piemuo, įgyjame galimybę reguliuoti ir piemens elgesį. 1, 2 ir 3 variantais ožkos elgesys gali būti reguliuojamas išskirtinai teisiniais liepimais (draudimais ir įpareigojimais). Teisiniai liepimai neturi savarankiškos reikšmės. Šiose situacijose galioja principas "leidžiama viskas, kad nėra tiesiogiai uždrausta". Teisinis reguliavimas vyksta apibrėžiant konkretų elgesio modelį. 1. Jei teisės normos nustato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, toks veiksmas yra teisiškai privalomas. 2. Jei teisės normos nustato pareigą susilaikyti nuo veiksmo, toks veiksmas kvalifikuojamas kaip draudžiamas. 3. Veiksmai, kurie nėra uždrausti laikomi leistinais. Veiksmai, kurie nėra privalomi - fakultatyviniais. 4. Jei veiksmas yra ir leistinas, ir fakultatyvinis, jis laikomas indiferentišku. 5. Tuo pačiu indiferentiškas veiksmas yra nei privalomas, nei draudžiamas, taigi egzistuoja šio veiksmo realizavimo ir nerealizavimo laisvė. Dauguma leidimų teisėje neturi savarankiško veikimo. Leidimais teisėje dažnai: 1. Pasakoma, jog veiksmai teisės požiūriu nėra uždrausti (teisėje techniniu požiūriu tai yra beprasmis teiginys). 2. Formuluojamos normos, kurias galima transformuoti į priešingą veiksmą draudžiančias normas. 3. Suformuluotas nurodymas gali tikslinti prieš tai nustatytą privalomą elgesio taisyklę, apribodamas uždraustų veiklų skaičių ar susiaurindamas aplinkybių sąrašą. 4. Normų kūrėjas gali panaikinti anksčiau draudimą nustačiusią normą. Visais nurodytais atvejais leidimus formuluojančios nuostatos yra reikšmingos tik tiek, kiek aptarnauja teisinius leidimus. Kompetencijos normos Bet egzistuoja normų grupė, kuriai teisiniai leidimai turi savarankišką reikšmę, tai kompetencijos normos, dažniausiai formuluojamos teisiniais leidimais. 4 variante kompetencijos normos reguliuoja mano, ožkos ir piemens elgesį. Kompetencija - priklausomybė pagal teisę. Pirminės normos - visos atskirtos nuo kompetencijos normų. Pirminės normos gali būti suformuluotos išskirtinai liepimais, o kompetencijos normos leidimas veikia kaip savarankiškas operatorius. Pirminės normos kuria tik adresatui reikšmingą teisinę situaciją, o kompetencijos normos kuria dviem dalyviam reikšmingą situaciją: piemeniui suteikia teisiškai garantuotą galimybę (kompetenciją) nustatyti ožkai privalomą elgesio modelį. Kompetencijos normų veikimo sferoje galioja principas "leidžiama tik tai, kas tiesiogiai nurodyta". Kompetencijos normų rūšys 1. Normos, kurios įtvirtina asmens (institucijos) kompetenciją sukurti naujas teisės normas. Pvz, Seimo nurodymas vyriausybei nustatyti tam tikrą tvarką. 2. Normos, kurios įtvirtina kompetenciją aktyvuoti jau esančias teisės normas. Teisinės galimybės jau yra įtvirtintos teisės aktuose, o subjektui suteikiama kompetencija tomis galimybėmis naudotis. Pvz, Civilinio kodekso 6.485.2 dalis. 3. Normos, kurios suteikia kompetenciją veikti privačiam asmeniui (asmeniui, neturinčiam valdingų galių). Šiuo atveju kompetencijos turėtojas yra laisvas naudotis ar nesinaudoti suteikta kompetencija. 4. Normos, kurios nustato kompetenciją valdingas galias turinčiai institucijai ar pareigūnui. Kompetencijos turėtojas privalo ja naudotis. Teisines procedūras nustatančios normos Moderni teisė yra perpildyta teisinių procedūrų aprašymais ir jei norime pasiekti tikslą, teisinius leidimus ir teisinius liepimus turime atlikti pagal nustatytas procedūras. Teisines procedūras nustatančios normos nėra savarankiškos. Jos yra taikomos kartu su teisiniais liepimais arba leidimais. Jei pažeidžiame teisinį liepimą detalizuojančią procedūrą, laikoma, kad netinkamai įvykdytas pats liepimas ir už tai asmeniui gresia nubaudžiančios arba represinės teisinės sankcijos. Jeigu pažeidžiame teisinį leidimą nustatančią procedūrą, tai mūsų elgesys nelaikomas teisiškai reikšmingu ir mes nepasiekiame norėto tikslo. Pvz, Rašytinę sutartį pakeisti galima tik rašytine forma. Tokia galima reakcija teisės teorijoje vadinama negaliojimo sankcija, kuri pasireiškia atliekamų veiksmų rezultatų anuliavimu. Teisinio reguliavimo metodai Teisinio reguliavimo priemonės ir jų derinimo būdai vadinami teisinio reguliavimo metodais. Apibendrinus reguliuojamų priemonių derinimą galima išskirti du teisinio reguliavimo metodus: 1. Imperatyvus reguliavimo metodas (IRM). 2. Dispozityvus reguliavimo medotas (DMR). IRM reiškia įsakmų elgesio standarto nustatymą, kurio normos adresatas negali laisvai interpretuoti arba keisti. Tokiam reguliavimo metodui labiausiai būdingi teisiniai draudimai ir įpareigojimai. Toks reguliavimo metodas vyrauja represinėse teisės šakose, valstybinių institucijų kompetenciją nustatančiose sferose. DRM reiškia, kad normos kūrėjas nustato elgesio modelį, kurį adresatas gali keisti laisvai interpretuodamas arba net susikurti savo elgesio modelį, nepažeidžiant draudimų. Tokio reguliavimo atveju vyrauja teisiniai leidimai. Toks reguliavimo metodas taikomas konstitucinės ir civilinės teisės srityje. IRM ir DMR metodai grynuoju pavidalu neegzistuoja. Visada kalbame apie šių metodų derinimą suteikiant prioritetą vienam iš jų. (Atsargiai reikėtų vartoti Vaišvilos teiginį, kad demokratinei visuomenei būdingas dispozityvus reguliavimo metodas, o nedemokratinei - imperatyvus reguliavimo metodas). Teisės šaltiniai Tam, kad teisė galėtų reguliuoti elgesį, ji turi įgyti objektyviai egzistuojantį pavidalą. Teisės teorijoje teisės išorinis pavidalas yra vadinamas teisės šaltiniu arba teisės forma (konkuruojančios sąvokos). Sąvoka teisės forma lingvistiniu požiūriu yra labiau tinkama išoriniam pavidalui apibrėžti, bet teisinėje kalboje daug mažiau paplitusi. Forma reiškia pavidalą daikto, reiškiančio reiškimosi būdą, nustatytą pavyzdį kam nors atlikti. Tačiau ši sąvoka taip pat yra daugiareikšmė ir teisėje ją vadiname teisės akto vidine struktūra, teisės akto kalba ir kt. Sąvoka teisės šaltinis turi 2 pagrindines prasmes: 1. Tai, kas duoda pradžią, iš ko išeina. 2. Rašytinis paminklas, dokumentas. Sąvoka teisės šaltinis apibrėžiant išorinį pavidalą pirmą kartą pavartojo Romos istorikas Titas Livijus. Vėliau pasaulinėje jurisprudencijoje atsirado 3 sąvokos teisės šaltinis reikšmės: 1. Teisės šaltiniai materialiaja prasme. Taip apibrėžiami visuomeniniai interesai ir visuomenės egzistavimo sąlygos, dėl kurių atsiranda viena ar kita teisinė taisyklė. Tokiems šaltiniams priskiriame religinius, filosofinius, politinius visuomenės principus, visuomenės socialinį foną, situacijos ypatingumą laiko ir erdvės požiūriu. 2. Teisės šaltinis formaliaja prasme. Teisės šaltiniai apibrėžiami siekiant nusakyti teisės išorinį pavidalą. Formaliaja prasme sąvokos teisės šaltinis ir teisės forma yra tapatinami. Šiuo požiūriu ši sąvoka labiausiai nutolusi nuo lingvistinės prasmės. 3. Istoriniai šaltiniai. Taip apibrėžiama visa nenormatyvinė (neprivaloma, nereguliuojama) informacija apie anksčiau galiojusią teisę. Nuo XIX amžiaus stipri pozityvistinės tradicijos įtaka nulėmė, kad sąvoka teisės šaltinis įsitvirtino teisės teorijoje kaip reiškianti teisės pradžią ir teisės pavidalą. (Pagal pozityvistus teisė yra tai, ką nurodė valstybė). Nors kalbiniu požiūriu sąvoka teisės forma yra labiau tinkama, bet stipri jurisprudencijos konvencija (susitarimas) leidžia mums vartoti ir sąvoka teisės šaltinis. Pagrindiniai teisės šaltiniai 1. Bendrieji teisės principai. 2. Teisinis paprotys. 3. Teisės norminis aktas. 4. Teisinis precedentas arba kitokia teismų praktika teisės sistemoj 5. Bendro pobūdžio sutartis. 6. Teisės doktrina arba autoritetingos nuomonės. Teisės šaltinių skirstymas 1. Pagal teisės normų atsiradimo pagrindus. 1. Sutartimi sukurtas teisinis tekstas (bendro pobūdžio sutartys). 2. Valstybės valdingų nurodymų sukurti šaltiniai (teisės norminis aktas, teisinis precedentas). 3. Papročiu sukurti teisiniai šaltiniai. 4. Autoritetingu pareiškimu sukurti teisiniai šaltiniai (teisės doktrina). 2. Pagal teisės šaltinių išraiškos formą. 1. Rašytiniai teisės šaltiniai (teisės norminis aktas). 2. Nerašytiniai teisės šaltiniai (teisinis paprotys). 3. Pagal šaltinių įtaką teisiniam reguliavimui. 1. Tiesiogiai taikomi teisės šaltiniai. Tai šaltiniai, kurie suformuluoja nuostatas, tiesiogiai nustatančias adresato teises ir pareigas (teisinis precedentas, teisės norminis aktas). 2. Netiesiogiai taikomi teisės šaltiniai. Tai tokie šaltiniai, kurie tiesiogiai nenusako adresato teisių ir pareigų, bet turi įtakos teisiniam reguliavimui (teisinė doktrina). 4. Pagal privalomumą adresatui. 1. Privalomi teisės šaltiniai. 2. Neprivalomi teisės šaltiniai. Tai šaltiniai, kurie adresatui teikia neprivalomą informaciją, į kurią jis atsižvelgia dėl šaltinį kūrusio asmens autoriteto ar kitų priežasčių (teisinė doktrina). Teisinis paprotys Pirmosios pastangos reguliuoti elgesį papročiais yra siejamos su laikotarpiu prieš 40 000 metų. Būties ir sugyvenimo taisyklės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Šios taisyklės reiškėsi papročiais. Papročius žinojo, laikė juos teisingais ir būtinais, todėl dažniausiai jų laikėsi savanoriškai. Pavienius papročių nesilaikymo atvejus bendruomenė disponavo tam tikromis sankcijomis (nužudydavo, išvydavo ir t.t). Jau tada susiformavo požymiai būdingi papročiui ir teisiniam papročiui – pastovumas ir tvirtumas. Teisiniais paprasti papročiai virto tik tada, kai stipriausia visuomeninė grupė tam tikrus svarbiausius papročius paskelbė visuotinai privalomais ir pradėjo juos centralizuotai saugoti. Taip atsirado paprotinė teisė, kuri yra pirminis visų ankstyvųjų teisių pavidalas. Apie teisinį paprotį kaip savarankišką teisės šaltinį pradėta kalbėti XIX a. (Siejama su istorinės teisės mokyklos veikla Vokietijoje. Teisinio papročio privalomumą ši mokykla siejo ne su valstybės pozicijos išsakymo, o su papročio esme). Pats papročio egzistavimas įrodo, kad žmonės pripažįsta taisyklės privalomumą. Papročio reikšmė yra skirtinga skirtingose teisės tradicijose. Bendroji teisės tradicija yra būdinga Anglijai, JAV ir kitoms šalims, kuriose teismų precedentai yra privalomas teisės šaltinis. Kontinentinės teisės tradicijos pagrindinis šaltinis yra teisinis aktas (Lietuva). Bendrosios teisės tradicijos papročių pagrindu kūrėsi precedentinė teisė. Tačiau ir ten likę savarankiškų teisės papročių, kurie netapo teisės šaltiniais, nors jų taikymo sfera yra siaura. Kontinentinėje teisėje paprotys tapo valstybės kuriamos teisės (įstatymų) pagrindu. Vėlyvojoje Romos respublikoje paprotinė teisė smarkiai konkuravo su valstybės nustatyta teise ir buvo laikoma, kad paprotinė teisė yra hierarchiškai aukštesnis teisės šaltinis, negu valstybės nustatytas. Vėliau prasidėjo paprotinės teisės silpnėjimas. Moderniose kontinentinės teisės valstybėse maždaug iki XX a. pab. buvo konstatuojama, kad teisinis paprotys yra seniausia, bet atgyvenusi ir nereikalinga teisės forma. Išimtimi buvo nurodoma Ispanijos, Katalonijos provincija, kur nacionalinis civilinis kodeksas netaikomas vietinių papročių reguliuojamiems santykiams. Vokietijoje įtvirtinta galima papročių ir valstybės teisės konkurencija, suteikiant papročiui galimybę paneigti valstybės teisę. Prancūzijos teisės doktrina leidžia pildyti valstybės teisę papročiu, bet neleidžia jos keisti. XX a. pab. konstatuotas papročio silpnėjimas, nes visi protingi ir teisingi papročiai tapo precedentais arba teisės norminiais aktais. Tačiau nuo XX a. pab. vėl smarkiai išsaugo teisinio papročio reikšmė, ypač komercinėje sferoje, laivų gamyboje, tarptautinėje prekyboje ir t.t Teisinis paprotys – teisės ir paprasto papročio junginys, jam būdingi ir tie ir tie požymiai. Paprotys – visuomeninė praktika susiformavusi dėl nuolatinio ir vieningo tam tikrų faktinių santykių kartojimosi. Tam, kad šią praktiką įvardintume teisiniu papročiu, jam turi būti būdingi tam tikri požymiai – praktikos įvertinimo kriterijai. Jokioje valstybėje teisiniai papročiai nėra apibrėžti įstatymais. Teisinių papročių požymius formuluoja teisinė doktrina. Skiriami kiekybiniai ir kokybiniai požymiai: 1. Kiekybiniai kriterijai parodo, ar praktika yra paplitusi ir universali, t.y. praktika vertinama tiek galiojimo laikotarpiu, tiek galiojimo universalumu. Tai nėra susiję su kažkokiais iš anksto nustatytais kriterijais. 2. Kokybinis kriterijus parodo, ar praktika yra teisinga ir būtina teisineii tvarkai palaikyti. Taigi kokybiniai kriterijai – visuomeninės praktikos moralinio vertingumo testas. Visuomeninė praktika, kuri atitinka ir kiekybinius ir kokybinius kriterijus yra teisinis paprotys. Paprasto papročio virtimo teisiniu momentą skirtingai apibrėžia pozityvistinės tradicijos ir nepozityvistinės tradicijos šalininkai. Pozityvistinės tradicijos teisininkai sako, kad paprastas paprotys virsta teisiniu tik tada, kai valstybė jį sakncionuoja (patvirtina). Jie teigia, kad sankcionuoti paprotį galima dviem būdais: 1. Valstybė paprotį sankcionuoja įrašydama į įstatymą savo įsipareigojimą paprotį gerbti ir ginti, bet nedetalizuojamas papročio turinys. 2. Valstybė paprotį sankcionuoja konkrečioje byloje teismo sprendimu suteikdama visuomeninei praktikai gynybą. Pagal šią pozityvistinę poziciją, kol valstybė nesuteikė savo sankcijos, praktika nėra teisinis paprotys. Nepozityvistinės tradicijos teisininkai teigia, kad visuomeninė praktika yra teisinis paprotys, jei ji atitinka minėtus požymius nepriklausomai nuo valstybės pozicijos išsakymo. Lietuvoje teisinio papročio sąvoka formuluojama pozityvistine dvasia. Į paprotį žiūrima labai atsainiai. Lietuvos civilinis kodeksas net nepriskyrė teisinio papročio prie savarankiškų teisės šaltinių, bet tik įrašė, kad civiliniai santykiai gali būti reglamentuojami pagal papročius, kai tai nustato sutartis. Teisinis precedentas Teisinė sistema, kurioje teisinis precedentas laikomas oficialiu ir privalomu teisės šaltiniu yra vadinama precedentinės teisės sistema. Precedentinės teisės pradžia – XI a. Anglija. Užkariautojai normanai nevertė anglų laikytis savo paprotinės teisės ir leido Anglijai pačiai išlaikyti centralizuotą sistemą. Precedentinė teisė formavosi karališkiesiems teismams važinėjant po šalį ir sprendžiant ginčus vietinių papročių pagrindu. Keliaujantys teisėjai susidurdavo su skirtingais vietų papročiais ir grįžę į žiemos rezidenciją Londone tuos skirtingus papročius lygindavo, analizuodavo, išrinkdavo teisingiausius ir protingiausius. Tada išvežiodavo po šalį taip unifikuodami teisę ir kurdami bendrą visai valstybei teisę. Taigi Anglijos bendroji teisė buvo sukurta teismų sprendimų, o ne įstatymų (kaip Lietuvoje) pagrindu. Iš pradžių teisėjas neprivalėjo laikytis anksčiau priimto sprendimo. Ši ankstesnio sprendimo gerbimo ir tęstinumo tradicija susiformavo tik XVIII – XIX a. Tik nuo XIII a. sprendimai užrašinėjami. Šis procesas formavosi lėtai ir jo iniciatoriai buvo privatūs asmenys. Tokia procedūra nulėmė, kad buvo užrašinėjama viskas, kas atrodė įdomu. Tik XVI a. II pusėje privačių asmenų iniciatyva pradėtos kaupti ir spausdinti ataskaitos apie bylas. 1865 m. įtvirtinta speciali valstybės tarnyba sprendimams registruoti. Precedentas – (lot. “einantis priešakyje”) tai sprendimas, priimtas byloje ir tapęs privalomu sprendžiant analogišką bylą. Sprendimai teisinėje sferoje gali būti 2 rūšių: 1. Teisminiai (teismų priimti). 2. Administraciniai (priimti valstybinių institucijų). Teisminiai ir administraciniai precedentai Teisminis precedentas – teismo sprendimas priimtas kurioje nors byloje ir tapęs privalomu tos pačios ar žemesnės instancijos teismams, nagrinėjantiems analogiškas bylas. Precedentu tampa ne visas sprendimas, bet tik tam tikra jo dalis. Kiekvieną teismo sprendimą sudaro 2 dalys: 1. Ratio decidendi. Tai priežastis sprendimui priimti, jo pagrindas. Kaip tik šioje dalyje formuluojama privalomo elgesio taisyklė. Ši dalis yra vadinama įpareigojančiu precedentu. Joje suformuluota elgesio taisyklė ir yra privaloma kitam teisėjui. 2. Obiter dictum. Ši sprendimo dalis – patariamasis precedentas. Ją sudaro komentarai, panaudoti pavyzdžiai, argumentai. Tai neprivaloma kitam teisėjui sprendimo dalis, nors autoritetingo teisėjo obiter dictum gali būti įtraukta į kitą bylą. Sprendimo tekste šios 2 dalys nėra atskirtos ir teisėjas, ieškantis analogiškų bylų, turi pats jas nustatyti, atskirti. Teisėjas yra įpareigotas naudoti ankstesnį sprendimą tik analogiškoje byloje. Neegzistuoja identiškos bylos. Analogiškomis laikomos tokios bylos, kurios sutampa esminiais faktais ir jų tarpusavio sąsaja. Tam tikrais atvejais panašių bylų ratio decidendi yra apibendrinami ir nustatomas bylų sprendimo principas (pvz, tas, kas ateina vykdyti teisingumo, turi ateiti švariomis rankomis). Precedentinės teisės tradicija remiasi tokiais dar XVIII-XIX amžiuje suformuotais principais: 1. Privalomu tampa tik principas, nulemiantis bylos sprendimą. 2. Nuomonės ir argumentai, sąlygojusios sprendimą, neturi privalomumo. 3. Sprendime išsakytos bendros nuostatos, kurios tiesiogiai netaikomos byloje, neturi privalomumo. 4. Jei sprendimą nulemia ne vienas, o du motyvai jie abu tampa privalomais priimant kitą sprendimą. 5. Visi teismų sprendimai turi būti aiškinami atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis sprendimai priimti. 6. Kiekvienas teismo sprendimas turi būti tiriamas kitų teismų sprendimų požiūriu. 7. Vykdant teisingumą turi būti vadovaujamasi nuostata, kad vienodos bylos turi būti sprendžiamos vienodai. Precedentinės teisės pliusai 1. Teisinių pasekmių aiškumas. Kiekvienam asmeniui iš karto aišku, kuo pasibaigs byla turinti precedentą, todėl stipriai veikia teisėtų lūkesčių principas. 2. Teisinės sistemos lankstumas. Precedntinė teisės tradicija leidžia teisėjui pačiam sukurti teisės normą, jei ginčui nėra tinkamo įstatymo. Taip teisėjai gali pildyti teisės spragas, nelaukdami vėluojančių įstatymų leidėjų. 3. Teismo sprendimo tikslumas ir tikrumas. Precedentas reiškia konkrečioje byloje priimta sprendimą, todėl jis idealiai atitinka faktines bylos aplinkybes. Precedentinės teisės minusai 1. Teisinės sistemos sudėtingumas ir painumas. Teismų sprendimų gausa apsunkina galimybę rasti tinkamą precedentą. 2. Precedentinės teisės nekonstitucingumas. Teisėjas, pats kurdamas teisę, sugriauna valdžių padalijimo principą (pats kuria ir pats taiko). 3. Precedento prigimtis apsunkina galimybę sisteminti teismų sprendimus, teisei reikšmingą informaciją. 4. Pavojingai didelė kiekvieno teisėjo laisvė sprendžiant bylas ir parenkant precedentus. 5. Teisinės sistemos konservatyvumas ir sąstingis. Teisėjai, siekdami išsaugoti precedento sakralumo tradiciją, nėra linkę naikinti pasenusių ir laiko nebeatitinkančių precedentų. Teisinio precedento esmę sudaro 2 momentai: 1. Teismo kompetencija priimti sprendimą vadovaujantis bendraisiais teisės principais ir sukurti naują teisės normą. 2. Tos pačios ar žemesnės instancijos teismo pareiga laikytis anksčiau priimto sprendimo analogiškoje byloje. Teismų praktikos įtaka kontinentinės teisės tradicijai Teismų praktikos įtaka kontinentinės teisės tradicijai yra daug silpnesnė, dažnai slepiama ir jos apraiškos neprilygsta precedentinės teisės tradicijai. Kontinentinės teisės tradicjos teismai, ypač aukščiausių grandžių, priima sprendimus, kurie yra svarbūs teisinei sistemai. Nagrinėjant bylą visada atsižvelgiama į anksčiau nagrinėtas panašias teisines bylas, nes taip pat veikia principas vienodas bylas spręsti vienodai. Tačiau kontinentinės teisės valstybėse teismų sprendimai turi ne privalomąją, o patariamą ir autoritetingą reikšmę. Siekis kartoti anksčiau priimtus sprendimus yra kildinamas labiau iš psichologinių ir organizacinių priežasčių. 1. Psichologinės priežastys reiškia, kad visada yra lengviau pakartoti jau priimtą sprendimą, nes taip asmuo pasidalina atsakomybę su kitu teismu, anksčiau sprendusiu tokią bylą. 2. Organizacinės priežastys reiškia, kad dažnas sprendimų naikinimas aukštesnėje instancijoje neabejotinai sutrukdys teisėjui kilti karjeros laiptais. Kontinentinės teisės valstybėse aukščiausių teismų sprendimui yra suteikiamas precedento autoritetas (Argentina, Kolumbija). Ispanijoje oficialiai įtvirtinta teismų galia kurti naujas teisės normas. Kai kuriose valstybėse (Prancūzija) teisėjams palikta didelė laisvė aiškinti teisinius tekstus ir tai panašu į naujų normų kūrimą. Lietuvoje teismų įstatymo nuostatos įtvirtina taisyklę, kad aukščiausias teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, skelbia plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurio paskelbimo pritaria dauguma skyriaus teisėjų, nurodant, kad į šias nutartis atsižvelgia teismai. Iš kitos pusės, teisėjas konkrečioje byloje vis tiek gali priimti sprendimą, nukrypstantį nuo šios praktikos, ir tokiu atveju atsiranda savarankiškas pagrindas teikti kasacinį skundą. Šiandien kontinentinės teisės tradicijoje kalbama apie vis didėjantį teismų praktikos vaidmenį teisinėje sistemoje, tačiau teismų sprendimų įtaka labiau veikia per aukščiausiojio teismo autoritetą ir netiesioginius faktorius. Teisinė doktrina arba autoritetingos nuomonės Tai vienas seniausių tekstinių teisės šaltinių, žinomas jau nuo senovės Romos laikų. Teisės doktrina - tai nuostatų, taisyklių, principų, suformuluotų didelį autoritetą turinčių mokslininkų ir praktikų visuma, kuriai suteikiama visuotinai privaloma reikšmė. Jau III a. Senovės Romos juristais klasikais buvo galima remtis kaip istatymų tekstu. 426 m. imperatorius Valentianas išleido nurodymą dėl privalomo juristų citavimo priimant teismų sprendimus. Doktriną priskiriame šaltiniams, kurie nėra tiesiogiai privalomi. Šis šaltinis taikomas tada, kai nėra tiesiogiai privalomų šaltinių arba kai jie yra neaiškūs ar nepilni. Pagarba teisės doktrinai yra išskirtinis kontinentinės teisės tradicijos požymis. Teisės doktrinos funkcijos 1. Formuluoja teisės principus ir įvertina jų svorį. 2. Nustato teisės normų ir principų kolizijų sprendimo taisykles ir tiria jų hierarchiją. 3. Nagrinėja teisėjo diskrecijos ribas (laisvė priimti vieną arba kitą sprendimą), kokybinius reikalavimus teisinių taisyklių turiniui ir kt. Autoritetingos nuomonės yra išsakomos komentaruose, publikacijose, disertacijose, monografijose. Kadangi kontinentinėje teisėje nėra ataskaitų apie teismų sprendimus, būtent autoritetingos nuomonės tampa vienintele galimybe susieti teisės sampratą, įstatymus ir teismų praktiką. Bendro pobūdžio sutartis Sutartis - tai teisės aktas, kuriuo susitariantys asmenys nustato tarpusavio teises ir pareigas. Sutartys gali būti individualios arba bendro pobūdžio: 1. Individualiai sutarčiai būdingi personifikuoti (tiksliai apibrėžti, kokretūs) adresatai. Ir teisės ir pareigos nustatomos tik jiem. 2. Bendro pobūdžio sutartimis yra kuriamos bendros teisės normos, kurios tampa privalomos asmenims, patenkantiems į tam tikrą reguliavimo sritį. Teisės šaltiniu yra pripažįstamos bendro pobūdžio sutartys (literatūroje vadinamos normatyvinės sutartys). Bendro pobūdžio sutartys buvo labai reikšmingi šaltiniai viduramžiais (pvz, karalių ir atskirų miestų sutartys). Šiandien bendro pobūdžio sutartys tokios: tarptautinės sutartys, sutartys dėl federacijų sudarymo, kolektyvinės sutartys darbovietėse ir kt. Sutartys yra kuriamos suderinus šalių pozicijas, todėl dažniausiai jų laikomasi savanoriškai. Teisės principai Teisė dažniausiai tapatinama su konkrečiomis elgesio taisyklėmis, tačiau didžiausią reikšmę turi ne jos, o teisės principai. Principas – pagrindas, pradžia. Įsitikinimas, lemiantis žmogaus santykį su tikrove, jo elgesio ir veiklos normas. Pagrindinė kokios nors tradicijos idėja, pradinis teiginys. Filosofiniai žodynai principus apibrėžia kaip direktyvinio pobūdžio nuostatų sistemas, kurioms paklūsta visos vėlesnės procedūros. Teisės principai – teisei reikšmingo elgesio standartai, pasižymintys itin aukštu abstrakcijos laipsniu ir turintys pamatinę įtaką tam tikrai teisės sričiai arba visai teisės sistemai. Teisės principai pagal E.Kūrį - tai teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika. Teisės principas kaip ir teisės norma nustato tam tikrą elgesio standartą, tačiau principu suformuluotas elgesys nėra taip tiksliai apibrėžtas kaip teisės normoje ir palieka didelę interpretacijos laisvę. Kitaip sprendžiami ir principų susidūrimų tarpusavyje klausimai. Teisės normų ir teisės principų palyginimas: 1. Normos dažniausiai yra formalizuotos ir išreikštos raštu, o principams užrašymas neturi didelės reikšmės. 2. Teisės norma nustato konkrečiai apibrėžtą elgesio modelį, todėl subsankcijos būdu norma gali būti pritaikyta konkrečiam atvejui kvalifikuoti, o teisiniai principai nėra tokie konkretūs. Principas tik nurodo veikimo kryptį, todėl vien principu sunku išspręsti konkretų atvejį. 3. Teisės norma arba galioja arba ne. (Teoretikas Borkinas teigia, kad teisės norma gali būti išreikšta teiginiu “viskas arba nieko”.) O principai taikytini visais atvejais ir neegzistuoja formalūs kriterijai, kurie leistų nustatyti, koks principas ir kada veikia. 4. Jei susikerta dvi teisės normos (nustato prieštaringą reguliavimą), tai viena iš jų yra eliminuojama kolizinių taisyklių pagalba. Jei susikerta du teisės principai – nėra netaikytino principo: stipresnis principas yra įgyvendinamas labiau, nei silpnesnis. Teisės principų palyginimas su vertybėmis Teisės principus labai sunku atskirti nuo vertybių, pvz, sąžiningumas yra teisės ginama vertybė, tuo pačiu jis yra teisės subjekto elgesio principas, pareiga elgtis sąžiningai. Skirtumai: 1. Principai kildinami iš funkcionuojančios pozityviosios teisės (realiai veikiančios) arba bent teisinės tradicijos, o vertybės turi etinę arba pilietinę politinę reikšmę ir egzistuoja prieš (už) teisės. 2. Principai pasireiškia kaip elgesio modelis, o vertybė – kaip teisės saugomas objektas. 3. Vertybė dažniausiai įvardija galutinį tikslą, o principas – priemonė tam tikslui pasiekti. Konstituciniai principai šiuo požiūriu priartėja prie vertybių. 4. Vertybės yra griežtos, fundamentalios ir nekompromisinės, o principai – pliuralistiniai ir veikiantys su išimtimis. Vertybė tampa principu kai ji atpažįstama, pavadinama ir įtvirtinama teisinėje tvarkoje. (R.Aleksi – „principas ir vertybė yra dvi to paties medalio pusės“). Principinė pusė yra deontologinė ir parodo, kas yra privaloma, leidžiama, draudžiama, o vertybinė pusė yra akseologinė ir įtvirtina gėrio ir blogio nustatymo kriterijus. Teisės veikimo srityje yra skiriamieji bendrieji teisės principai, kurie veikia visoje teisėje, ir principai, veikiantys atskirose teisės srityse (teisės šakos principai, teisės instituto principai ir t.t.). Bendras mokslas apie teisę dažniausiai tiria bendruosius teisės principus. Teisės principų pavyzdžiai: 1. „Vienodos bylos turi būti sprendžiamos vienodai.“ 2. „Niekas negali turėti naudos iš nusikaltimo.“ 3. „Turi būti išklausyta ir kita pusė.“ 4. „Tegu niekas nebūna teisėjas savo paties byloje.“ Tais atvejais, kai teisinės gynybos reikalauja 2 teisės principai, nėra netaikytino principo – jie abu turi būti maksimaliai suderinti suteikiant, reikalui esant, vienam iš jų prioritetą. Tais atvejais, kai teisės norma susikerta su teisės principu, tokian norma negali būti taikoma. Teisėjas kiekvieną taikytiną normą turi įvertinti bendrųjų teisės principų požiūriu ir netaikyti principams prieštaraujančių. Teisės principai atlieka esmines funkcijas, svarbias visai teisinei sistemai. Principai nubrėžia ribas įstatymų leidėjui, jis gali kurti tik tokias teisės taisykles, kurios dera su teisės principais. Teisės principai tarnauja kaip teisės normos moralumo testas. Jei yra teisinis ginčas, nesureguliuotas teisės taisyklėmis, teisėjas sprendžia jį pagal bendruosius teisės principus (teisės analogija). Didžiausia problema, kad nėra sukurtas modelis, kaip principus pritaikyti, nustatyti, pasverti. TEISĖS NORMINIS AKTAS (TNA) Daugumą teisės taisyklių sukuria specialias galias turinčios ir valstybės vardu veikiančios institucijos, išleisdamos valdingus nurodymus. Lietuvoje įsitvirtino TNA. Kitose valstybėse kaip sinonimas yra taikoma įstatymo sąvoka vartojant ją plačiau. Taip pat yra taikoma sąvoka šiam šaltiniui apibrėžti – statutas, statutinė teisė. TNA labiausiai paplitęs teisės šaltinis, pasižymintis tokiais požymiais: 1. TNA visada yra rašytinis. 2. TNA gali leisti tik kompetetingos valstybinės institucijos. 3. TNA išsiskiria tiksliomis ir nedviprasmiškomis formuluotėmis ir tai leidžia sėkmingai kontroliuoti, ar asmenys jų laikosi. 4. TNA pasižymi stabilumu ir gali sėkmingai būti taikomas ilgą laikotarpį. 5. Išskirtinė galimybė TNA tikslingai keisti arba naikinti. 6. Kita vertus TNA dažniausiai reaguoja į praeities tendencijas (akto ruošimo metu), todėl pradeda senti iš karto po priėmimo. TNA yra vienas jauniausių teisės šaltinių. Visa ankstyvoji teisė buvo paprotinė. Precedentai formavosi taip pat papročių pagrindu. Teigiama, kad tik Napaleono kodeksas tapo ženklu, kad TNA tapo išskirtiniu tarp teisės šaltinių. Išskirtinė TNA reikšmė teisės funkcionavimui tapo skiriamuoju kontinentinės teisės tradicijos požymiu. Visus valstybės priimamus teisės aktus galima suskirstyti į 3 grupes: 1. TNA. Rašytiniai dokumentai, kuriais yra kuriamos, keičiamos arba naikinamos bendro pobūdžio teisės normos. Pvz: įstatymas. 2. Teisės taikymo aktai (TTA). Dokumentai, kuriais TNA pagrindu yra išsprendžiama konkreti gyvenimiška situacija. Pvz: teismo sprendimas konkrečioje byloje. 3. Teisės aiškinimo (interpretaciniai) aktai. Atskleidžia TNA ar TTA turinį. Teisės teorijoje vyrauja nuomonė, kad teisės šaltiniu laikomi tik TNA. TNA ir TTA palyginimas: 1. TNA priima tik specialias galias turinčios institucijos, o TTA – platesnis sebjektų ratas. 2. TNA neturi personaliai įvardinto adresato ir skirti visiems asmenims, patenkantiems į akto veikimo sritį. TTA visada turi personalų adresatą. 3. TNA nustato elgesio taisyklę, kuriai būdingas pakartotinumas, o TTA nustato vienkartinę elgesio taisyklę (paliepimą). 4. TNA išreiškia visai visuomenei svarbią elgesio taisyklę, o TTA sprendžia individualiam asmeniui reikšmingą situaciją. 5. TNA pasižymi sudėtinga ir griežtai reglamentuota priėmimo procedūra, o TTA pasižymi paprastesne tvarka. 6. Reikalavimai TNA formai daug griežtesni nei TTA. TNA sistema Lietuvoje 1. Įstatymai 1. Konstitucija 2. Konstituciniai įstatymai 3. Kodifikuoti įstatymai 4. Paprastieji įstatymai 2. Poįstatyminiai aktai 1. Seimo nutarimai 2. Vyriausybės nutarimai 3. Prezidento dekretai 4. Ministro pirmininko potvarkiai 5. Ministerijų ir departamentų instrukcijos, įsakymai 6. Apskričių viršininkų įsakymai 3. Municipalinė teisė 1. Savivaldybių tarybų sprendimai 2. Savivaldybių administracijų priimami įsakymai Teisinio reguliavimo mechanizmai 1. Bendro pobūdžio teisės normų nustatymas. Šio proceso metu yra sukuriamos bendro pobūdžio elgesio taisyklės, kuriomis nustatomos adresatų teisės ir pareigos, ir kurias galima taikyti daug kartų. 2. Individualus reguliavimas. Individualus reguliavimas Teisės taikymas Savireguliacija Individualaus reguliavimo metu kuriamos bendrųjų teisės teisės normų pagrindu teisės normos. Teisės taikymas – valdingas galias turinčios institucijos, kuriančios bendrųjų teisės normų pagrindu teisės normas. Priima teisės taikymo aktus. Savireguliacija – bendrųjų teisės normų pagrindu privatūs juridiniai ir privatūs fiziniai asmenys kuria individualias teisės normas. Tai neturintys valdingų galių fiziniai ir juridiniai asmenys. Pvz, Civilinės sutartys, testamentai ir pan. Teisės aktai Rašytiniai dokumentai, kuriais nustatomos (sukuriamos, keičiamos arba naikinamos), taikomos ir aiškinamos teisės normos (bendros ir individualios). Teisės aktai Tauta (referendumo būdu) Valstybinės institucijos ir pareigūnai Privatūs ir viešieji juridiniai asmenys Fiziniai asmenys Teisės norminis aktas Tauta Valstybinės institucijos ir pareigūnai Privatūs asmenys (kolektyvinė sutartis) Teisėkūra Teisinis reguliavimas yra išskirtinis tuo, kad teisinių taisyklių atsiradimas ir taikymas yra glaudžiai susijęs su valstybinių institucijų veikla. Teisinių taisyklių suformavimui apibrėžti dažniausiai vartojamas teisėkūros terminas. Teisėkūros reikšmės: Plačiausiu požiūriu tai stichiškas ir neorgaznizuotas procesas, kurio metu visuomenėje arba atskirose jos grupėse formuojasi poreikis turėti vienokį ar kitokį teisinį reguliavimą. Šis procesas yra skirtingų visuomeninių interesų kovos laukas. Šio proceso metu susiformuoja tendencijos, kurios nubrėžia gaires įstatymų leidėjui. Teisėkūra siaurąja prasme tai baigiamoji teisinių taisyklių formavimo dalis. Teiskūros metu yra organizuojamas teisinių taisyklių užrašymas ir paskelbimas. Specialias galias turinčios institucijos, neperžengdamos kompetencijos, kuria visuotinai privalomas teisines taisykles. Išskirtinis požymis: taisyklių atsiradimas yra siejamas su 2 skirtingais subjektais. 1. Faktinis įstatymų leidėjas. Priklausys visi asmenys ir institucijos, kurie ruošia ir tobulina teisinius pasiūlymus, projektus, aktų tekstus. 2. Juridinis įstatymų leidėjas. Subjektas, kuriam yra suteikta teisės akto išleidimo kompetencija valstybės vardu. Teisėkūros subjektai Tai asmenys ir institucijos, kurie dalyvauja taisėkūros procese ir priima teisės aktus. Pagrindiniai subjektai: 1. Valstybinės valdžios institucijos. Seimas, savivaldybių tarybos. 2. Valstybinio valdymo institucijos. Prezidentas, vyriausybė, ministerijos, departamentai, merai ir savivaldybių administracijos. 3. Įmonės, įstaigos ir organizacijos. Priima lokalinius (vietinius) teisės aktus. 4. Teismai. Visuotinai pripažįstami bendrosios teisės tradicijoje. 5. Tauta, piliečiai. Išreiškia savo valią referendumo būdu. 6. Privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys. Kuria teisę savireguliacijos būdu. Iš teisėkūros subjektų išsiskiria asmenys, turintys istatymu leidybos iniciatyvos teisę. Tai konstitucinio lygmens kategorija. Tai yra asmenys, kurių pasiūlymą dėl įstatymo arba įstaymo projektą seimas privalo svarstyti. Lietuvoje tą teisę turi: 1. Prezidentas 2. Vyriausybė 3. Seimo nariai 4. Ne mažiau kaip 50 000 teisę rinkt turinčių piliečių. Įstatymus priima tik seimas ir tauta! Pagrindiniai teisėkūros būdai: 1. Originalioji teisėkūra. Sukuriama visiškai nauja iki tol visuomenėje neegzistavusi elgesio taisyklė. 2. Sankcionavimas. Oficiali kompetentingos institucijos procedūra, kuria patvirtinama (sankcionuojama) jau esanti elgesio taisyklė, suteikiant jai teisinės taisyklės pavidalą. Tokiu būdu į teisinę tvarką patenka papročiai, politinės, moralės normos ir kt. 3. Ratifikavimas. Tai toks teisėkūros būdas, kai yra patvirtinamas (ratifikuojamas) specialus objektas (tarptautinė sutartis yra įtraukiama į nacionalinę teisės sistemą). Teisėkūros rūšys 1. Pagal subjektus: a) Valstybinių institucijų teisėkūra. b) Tiesioginė piliečių teisėkūra (referendumas). c) Privatinių ir fizinių asmenų teisėkūra. 2. Pagal priimtų įstatymų juridinę galią: a) Įstatymų leidyba. b) Poįstatyminių aktų leidyba. c) Municipalinių aktų leidyba. 3. Pagal proceso ypatumus: a) Originalioji teisėkūra. b) Sankcionuota teisėkūra. c) Ratifikuota teisėkūra. d) Deleguotoji teisėkūra. Vlastybinė institucija perduoda kitai institucijai kompetenciją išleisti aktą, kurį buvo kompetentinga išleisti pirmoji institucija. Pvz, Seimas suteikia vyriausybei galias išleisti įstatymą. Lietuvos konstitucija tokios teisėkūros rūšies nenumato. Teisėkūros stadijos Teisėkūros procesas susideda iš nuosekliai atliekamų organizacinio pobūdžio veiksmų. Tai TNA rengimo, derinimo ir paskelbimo technologija. Pagrindinės teisėkūros proceso stadijos: 1. Teisės akto leidimo iniciatyvos stadija. Tai pirmasis kompetentingo subjekto veiksmas pradedant leidimo procesą. 2. Sprendimo dėl akto ruošimo pradžios parengimas. 3. Akto projekto ruošimas ir jo pirminis svarstymas (gali dalyvauti visuomenė ir specialistai). 4. Akto svarstymas institucijoje, kuri aktą priims. 5. Akto priėmimas. 6. Akto paskelbimas adresatui. Kitas skirstymas: 1. Akto parengimas (1-4). 2. Akto priėmimas ir paskelbimas (5-6). Teisinė technika (teisėkūros technika) Teisinė (arba teisėkūros) technika – tai kalbinių ir loginių priemonių visuma, racionaliai formuojant ir logiškai išdėstant taisinius aktus. Iškyla problema: teisės aktai formuluojami kiek galima abstrakčiau, siekiant juos pritaikyti įvairioms situacijoms, todėl teisės aktai labai dažnai sunkiai suprantami. Reikalavimai teisiniam tekstui: 1. TNA turi būti išdėstytas teisingai gramatiniu ir stiliaus požiūriu. 2. TNA turi būti logiškai nuoseklus. Struktūrinės dalys turi būti viena su kita susijusios ir nesikartoti. Aktas turi sudaryti vieningą sistemą, kurios kiekvienas elementas atlieka savarankišką informacinę fukciją ir vieni be kito negali egzistuoti. Aktas turi būti išbaigtas. 3. TNA turi būti oficialus. Jo stilius negali būti meniškas, aprašomasis, prašomasis ar įrodinėjantis. 4. TNA turi tiksliai ir nedviprasmiškai formuluoti nurodymus. 5. TNA kalba neturėtų ženkliai skirtis nuo įprastos šnekamosios kalbos. 6. TNA turi būti teisingai vartojami specialūs terminai. 7. Teisinis tekstas turi būti aiškus. 8. Teisiniame tekste turi būti saikingai vartojamos tarptautinės sąvokos: tik tada kai nėra lietuviškų arba kai lietuviškos yra mažiau aiškios už tarptautines. Visai atvejais sąvokos turi būti iššifruotos. Teisės norminių aktų galiojimo ribos Teisinė taisyklė reguliuoja žmogaus elgesį, kai yra tam tikros sąlygos: 1. Teisinė taisyklė turi būti galiojanti laiko požiūriu. 2. Teisinė taisyklė turi būti galiojanti konkrečiam asmeniui. 3. Teisinė taisyklė turi galioti konkrečioje teritorijoje. Šitų trijų sąlygų analizė teisės teorijoje vadinama TNA galiojimo ribų tyrimu. TNA galiojimas laiko požiūriu TNA galiojimo laikas TNA galiojimo laikas - tai laiko tarpas nuo TNA įsigaliojimo iki TNA galiojimo pabaigos. TNA įsigalioja nuo to momento, kai adresatas įgyja objektyvią galimybę susipažinti su taisykle, jos turiniu. 1. Aktas įsigalioja nuo paskelbimo. Bendravalstybiniai aktai įsigalioja nuo paskelbimo “Valstybės žiniose”, vietiniai aktai - nuo paskelbimo vietinėje spaudoje. a) Įstatymai ir konstitucinio teismo nutarimai įsigalioja paskelbimo “Valstybės žiniose” dieną, jeigu pačiame akte nenurodyta kitaip. b) Referendumų priimti įstatymai ir visi kiti bendravalstybiniai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po paskelbimo “Valstybės žiniose”, jei pačiame akte nenurodyta kitaip. c) Vietiniai (municipaliniai) aktai įsigalioja kitą dieną po paskelbimo, bet jau vietinėje spaudoje, jei pačiame akte nenurodyta kitaip. 2. TNA įsigalioja nuo momento, nurodyto pačiame TNA. Atidedamasis TNA įsigaliojimas. 3. TNA įsigalioja nedelsiant, sudarant ypatingas sąlygas adresatui su juo susipažinti. 4. TNA įsigalioja nuo faktinio jo gavimo dienos. TNA galiojimo pabaiga 1. TNA baigia galioti, kai baigiasi jame nurodytas terminas. 2. TNA baigia galioti, kai panaikinamas kitu, specialiai tam skirtu TNA. 3. TNA baigia galioti, kai kompetentinga institucija priima kitą TNA, kitaip reguliuojantį tuos pačius santykius (įstatymų leidėjo neraštingumo problema). 4. TNA baigia galioti, kai konstitucinis teismas pripažįsta aktą nekonstituciniu. 5. TNA baigia galioti, kai išnyksta jo reguliuojami visuomeniniai santykiai. Akto galiojimas į praetį (grįžtamasis akto galiojimas, akto retroaktyvus galiojimas) TNA gali reguliuoti tik tuos santykius, kurie naujai susikuria po akto įsigaliojimo, tačiau tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas keičia anksčiau buvusių teisinių santykių teisinį vertinimą. 1. Atgal galioja TNA, kurie naikina arba švelnina baudžiamąją ir administracinę atsakomybę. 2. TNA galioja atgal, jeigu tai nurodyta pačiame TNA ir jeigu tai atitinka bendruosius teisės principus. Pvz, baudžiamoji atsakomybė už genocidą, draudžiamą karo ataką ir kitas veikas. Kadangi genocides ir panačios veikos reiškia bendrųjų teisės principų pažeidimą, baudžiamoji atsakomybė už juos taikoma, net ir tais atvejais, kai veikos buvo padarytos iki įstatymo įsigaliojimo. Temporalinis aktų galiojimo aspektas – aktų galiojimas laike. TNA galiojimas teritorije TNA galioja visoje teritorijoje valdžios, kuri ją priėmė. Valstybės mastu galioja aktai visoje valstybės teritorijoje, o kartais jos piliečiams taikomi ir už teritorijos ribų. Taip pasireiškia suverenumas ir jurisdikcija. Teisės teorijoje teisinė valstybės valstybės teritorijos sąvoka yra platesnė, nei gegografinė, nes teisinė teritorija apima ne tik sienomis apibrėžtą valstybės teritoriją bet ir papildomus objektus. Teisinė valstybės teritorija – tai valstybinėmis sienomis apibrėžta sausumos teritorija, vidaus ir teritoriniai valdenys, oro erdvė virš sausumos ir vandens teritorijos, žemės gelmės, visi laivai su Lietuvos vėliava, esantys atviroje jūroje, karo laivai (visais atvejais), skraidantys aparatai, esantys teritorije, nesančioje kitos valstybės teritorijoje, kosminiai aparatai, esantys atmosferoje, Lietuvos ambasadų kitose valstybėse teritorija. Valstybės teritorijoje gali galioti ir kitos valstybės teisė. Tai vadinama teisės recepcija. Recepcija gali būti savanoriška arba prievartinė (pvz, Napaleono civilinis kodeksas). Teritorinis aktų galiojimo principas derinamas su eksteritoriniu principu. Valstybės aktai yra taikomi jos piliečiams, esantiems už Lietuvos teritorijos ribų (pvz, pareiga tarnauti kariuomenėje). TNA galioja visiems asmenims, esanties valstybės teritorije. Taigi akto galiojimo teritorija sutampa su aktų galiojimu asmenims, bet egzistuoja tam tikros išimtys: 1. Asmens pilietybė. 2. Baudžiamąją ir administracinę atsakomybę įtvirtinantys įstatymai netaikomi diplomatinę neliečiamybę turintiems asmenims, esantiems Lietuvos teritorijoje: a) Diplomatinius rangus turintys ir diplomatines pareigas einantys asmenys. b) diplomatų šeimos nariai. c) Administracinio ir techninio personalo nariai, jei jie nėra Lietuvos piliečiai. d) Konsulinių atstovybių pareigūnai. 3. Baudžiamąja atsakomybę įtvirtinatys įstatymai netaikomi aukščiausių šalies pareigūnų statusą turintiems asmenims (prezidentas, premjeras, ministras, seimo nariai) ir teisėjams, negavus prieš tai specialia tvarka išduodamo leidimo, o prezidento atveju – visais atvejais. 4. TNA galiojimą asmenims gali riboti aktuose įtvirtinti specialūs adresatų požymiai. 5. Akto veikimas gali būti susietas su adresato amžiumi. Amžius teisėje žymi momemtą, nuo kurio asmuo tampa atsakingas už savo poreikius ir būti teisinių santykių dalyviu. Galėjimas būti teisinių santykių dalyvių arba subjektu teisėje yra vadinamas specifiniu terminu teisiniu subjektiškumu. Civilinės teisės ir darbo teisės subektai apibūdinami 2 kategorijomis: 1. Teisnumas. Asmuo įgyja nuo gimimo. Reiškia galėjimą turėti teises ir pareigas. 2. Veiksnumas. Tai gebėjimas savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Civilinėje teisėje pilnai veiksniu asmuo tampa nuo 18 metų. Nuo 14 iki 18 asmuo yra ribotai veiksmus, ir gali atlikti tik kai kuriuos sandorius. Iki 14 metų asmuo yra neveiksmus. Asmuo gali įgyti pilną civilinį veiksnumą iki 18 metų sudaręs santuoką arba teismui nustačius emancipaciją. Emancipacija – teismo metu nustatytas veiksnumas anksčiau, nei 18 metų, dėl tam tikrų priežasčių. Darbinis subjektiškumas nuo 16 metų. Administracinės atsakomybės subjektu asmuo tampa nuo 16 metų, baudžiamosios atsakomybės - nuo 16 metų, tam tikrais atvejais - nuo 14 metų. Asmenims iki 18 metų taikomi tam tikri ribojamai skiriant baudžiamasias ir administracines sankcijas. Teisiniai santykiai Visus žmonių tarpusavio santykius galima skirstyti į 2 grupes: 1. Psichologiniai santykiai. Tai santykiai tarp žmonių, neįgyjantys išorinio pavidalo. Pvz, žmogus gali kito žmogaus nekęsti, nemėgti ir t.t. 2. Visuomeniniai santykiai. Tai santykiai tarp žmonių, įgiję išorinį pavidalą (išoriškai išreikšti). Visos normatyvinės sistemos siekia užtikrinti šių santykių stabilumą ir kontrolę. Visuomenė kuria idealius elgesio modelius (normas) ir kontroliuoja ar faktinis elgesys šias normas atitinka. Skiriamos įvairios visuomeninių santykių grupės (teisiniai, politiniai, ekonominiai, moraliniai ir t.t.). Teisiniai santykiai: 1. Visuomeninis santykis, atsiradęs tarp žmonių ar jų susivienijimų, turinčių teisinį subjektiškumą. 2. Teisinis santykis susikuria teisės normų pagrindu, jis sugyvina normoje įtvirtintą idealų elgesio modelį. 3. Teisinis santykis – tai toks santykis, kuris susidaro tik dėl teisės saugomų gėrių (vertybių). 4. Teisinis santykis – faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška. Teisinio santykio ypatumai yra analizuojami tiriant teisinio santykio struktūrą. Tradiciškai skiriama tokia teisinio santykio struktūra: 1. Teisinio santykio subjektai. 2. Teisinio santykio objektas. 3. Teisinio santykio turinys. Teisinio santykio prielaidos: Teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia įvykus tam tikroms aplinkybėms, kurias teisine tvarka nurodo kaip santykio atsiradimo, pasikeitimo, pasibaigimo prielaidas. Šias prielaidas teisės teorijoje vadina teisiniais faktais arba juridiniais faktais. Teisiškai reikšmingomis tampa gyvenimiškos aplinkybės, kurias aprašo teisine forma. Teisiniai faktai – tai gyvenimo aplinkybės, kurios nurodomos teisės normose ir su kuriomis siejamas teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas. Teisės faktų rūšys pagal teisės subjektų valią: 1. Faktai-veikos. Tai tokie teisiniai faktai, kurie atsiranda subjektų sąmone ir valia. Įvertinus šiuos faktus teisiniu požiūriu galima skirti 2 teisinių faktų-veikų rūšis: a) Teisėtos veikos. Tai tokie faktai, kurie atitinka teisės normų reikalavimus: a) Teisiniai aktai. Tai tokios teisėtos veikos, kuriomis tikslingai siekiama teisei reikšmingų rezultatų. Pvz, sudarome sutartį, testamentą. b) Teisiniai poelgiai. Tai tokios teisėtos veikos, kuriomis nesiekiame teisinių pasekmių, bet jos atsiranda dėl veikos specifikos. Pvz, romano parašymas. b) Neteisėtos veikos. Tai tokie juridiniai faktai, kurie nedera su teisės normų reikalavimais. Pvz, nusikaltimas ar baudžiamasis prasižengimas, civilinės teisės ar sutarties pažeidimas, administracinės teisės pažeidimas, darbo ar tarnybos tvarkos pažeidimas, procesiniai pažeidimai ir t.t. 2. Faktai-įvykiai. Tai tokie teisiniai faktai, kurie vyksta nepriklausomai nuo žmogaus valios arba valia neturi esminės įtakos. Yra 2 faktų-įvykių rūšys: a) Absoliutūs įvykiai. Tai faktai, kurie visiškai nepriklauso nuo žmogau valios. Pvz, termino pasibaigimas, gaisras, kilęs dėl žaibo, kitos stichinės nelaimės. b) Reliatyvūs įvykiai. Tai tokie įvykiai, kurių atsiradimui įtakos žmogaus valia turėjo, bet jie sukūrė teisines pasekmes asmenims, valios neišreiškusiems. Pvz, nužudymas. Teisės faktų rūšys pagal įtaką teisiniams santykiams: 1. Teisiniai faktai, dėl kurių atsiranda teisiniai santykiai. Pvz, darbo sutarties sudarymas. 2. Teisiniai faktai, su kuriais siejamas teisinių santykių pasikeitimas. Pvz, darbo sutarties sąlygų pakeitimas. 3. Teisiniai faktai, su kuriais siejamas teisinių santykių pasibaigimas. Pvz, santuokos nutraukimas. Juridiniai santykiai yra įtvirtinami teisės normos dalyje (teisės normos hipotezėje). Hipotezės reikšmė: 1. Paprastas gyvenimo aplinkybes hipotezė paverčia teisiškai reikšmingomis. 2. Hipotezė žymi laiką, nuo kurio norma pradeda reguliuoti žmogaus elgesį. 3. Hipotezė leidžia nustatyti, kokia norma yra taikytina konkrečiam atvejui. Taigi, teisės normų be hipotezės būti negali, nes adresatas negalės nustatyti, kada ir kokia norma reguliuoja jo elgesį. Hipotezės rūšys: 1. Paprastoji hipotezė. Teisinių santykių atsiradimas yra siejamas su viena aplinkybe. Pvz, degant raudonai šviesai draudžiama įžengti į važiuojamą dalį. 2. Sudėtinė hipotezė. Normos galiojimas siejamas su dviem ar daugiau aplinkybių, kurios visos yra būtinos. Pvz, eismo taisyklių pažeidimas, sukeliant baudžiamąsias pasekmes, yra baudžiamas...). 3. Alternatyvi hipotezė. Normos galiojimas siejamas su dviem ar daugiau aplinkybių ir bent vienos iš jų užtenka normai veikti. Pvz, medžiojimas be reikalingo leidimo ar draudžiamu metu, baudžiamas...). 4. Mišri hipotezė. Turi ir sudėtinių, ir alternatyvių hipotezių požymius. Teisinio santykio objektas Teisinio santykio objektai – gėriai arba vertybės, kuriuos susikurti ar išlaikyti siekia teisinio santykio dalyviai. Teorijoje susiformavo dvi pagrindinės objekto apibrėžimo koncepcijos: 1. Monistinė. 2. Pliuralistinė. Pagal monistinę koncepciją objektas – tai išskirtinis žmonių elgesys, nes tik jis yra reguliuojamas teisės normomis. Pliuralistinė koncepcija detalizuoja tuos gėrius, dėl kurių susikuria teisiniai santykiai. Pagal pliuralistinę koncepciją skiriami tokie teisinių santykių objektai: 1. Materialinės vertybės (daiktai, turtas ir t.t.). 2. Nematerialinės vertybės (gyvybė, sveikata, orumas ir t.t.). 3. Dvasinės kūrybos produktai (meno, mokslo kūriniai ir t.t.). 4. Vertybiniai popieriai (pinigai, akcijos vekseliai ir t.t.). 5. Dokumentai (pasas ir t.t.). 6. Žmonių veikos. 7. Žmonių veiksmų rezultatai. Monistinė koncepcija labiau akcentuoja teisinių santykių prigimtį, o pliuralistinė – vardina konkrečius gėrius, vertybes, dėl kurių teisiniai santykiai sukuriami ir palaikomi. Teisinio santykio turinys Teisinio santykio turinį sudaro dalyvių subjektyvinės teisės ir teisinės pareigos. Subjektinė teisė – tai objektyviojoje teisėje įtvirtinta ir valstybės ginama leistino elgesio riba. Subjektinę teisę sudaro trys, viena su kita susijusios, galimybės (teisgalės): 1. Teisė pačiam atlikti tam tikrus veiksmus. 2. Teisė reikalauti tinkamo elgesio iš kitų asmenų. 3. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta subjektinė teisė. Subjektinės teisės kategorija yra lyginama su objektinės teisės kategorija. Objektinės teisė įtvirtina visų teisės subjektų subjektines teise ir teisines pareigas. Taigi, objektinė teisė įtvirtina visų asmenų teises ir galimybes. Subjektinė teisė objektinėje teisėje įtvirtina konkretaus asmens konkrečias teisines galimybes. Teisinė pareiga Teisinė pareiga – objektyviojoje teisėje įtvirtintas privalomas santykių dalyvių elgesys. Teisinę pareigą sudaro trys struktūriniai elementai: 1. Pareiga atlikti tam tikrus veiksmus. 2. Pareiga susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. 3. Pareiga atsakyti teisiškai. Teisinio santykio dalyviai (subjektai) Teisinio santykio dalyviais gali tapti tik tie asmenys, kurie turi ypatingą savybę – teisinį subjektiškumą. Teisinis subjektiškumas yra išreiškiamas tokiomis kategorijomis kaip teisnumas ir veiksnumas, tais atvejais, kai kalbame apie fizinius asmenis. Teisnumas – galėjimas turėti teises ir pareigas (įvedė Prancūzijos CK), išreiškia bendro pobūdžio galimybę būti teisinių santykių dalyviu. Ši kategorija išgrynina teisinių santykių subjekto sąvoką, todėl jai būdingi būtent tokie požymiai: 1. Teisnumas įgyjamas gimimu. 2. Visų teisnumas yra lygus. 3. Teisnumo ribojimai galimi tik griežtai įstatymo nustatytais atvejais. Didesnę reikšmę turi veiksnumo sąvoka. Veiksnumas – asmens gebėjimas savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Veiksnumo atsiradimas ir apimtis yra siejami su asmens amžiumi ir fiziniu, psichiniu stoviu. Veiksnumo įgijimas reiškia, kad asmuo suvokia, kokio elgesio iš jo tikimais ir gali atsakyti už jį. Kaip tik todėl skiriamos 2 veiksnumo rūšys: 1. Sandorinis veiksnumas (asmens gebėjimas susikurti teises ir pareigas). 2. Deliktinis veiksnumas (asmens gebėjimas atsakyti už veiksmų neatlikimą). Teisinio subjektiškumo kategorija apima ir teisnumą ir veiksnumą. Teisinio subjektiškumo rūšys: 1. Bendrasis subjektiškumas (būtinas bet kurių santykių dalyviui). 2. Šakinis subjektiškumas (reikalavimai subjektui, kuriuo formuluoja atskiros teisės šakos). 3. Specialusis subjektiškumas (tam tikri specialūs reikalavimai subjektui). Teisinė sistema Sistema (sąvoka kildinama iš graikų kalbos „sudaryta iš dalių“ ) – aibė susijusių elementų, tarp kurių ryšys yra glaudesnis nei tarp jų visumos ir sistemą supančių elementų. Nors kiekvienas sistemos elementas neprivalo būti susijęs su visais kitais sistemos elementais, tačiau elementas nesusijęs nė su vienu kitos sistemos elementu paprastai nelaikomas sistemos dalimi. Sistema – elementų organizacija, kuri išskiria pastaruosius iš aplinkos kaip vientisą, ir santykinai savarankišką vienetą. Teisės sistema – ypatinga teisės elementų organizacija. Vakarų teisės tradicija teisę yra linkusi suvokti kaip elementų sistemą, kuriai būdinga objektyvi vidinė sandara ir objektyvūs tęstiniai elementų ryšiai. Tradiciškai teisės sistema suprantama kaip objektyvi teisės vidinė sandara, pasireiškianti teisės padalijimu į susijusias ir kartu atskiras teisės sudedamąsias dalis: 1. Normas. 2. Institutus. 3. Pošakius. 4. Šakas. Pabrėžiama, kad dėl teisės normų sąveikos sistema įgyja funkcijas, kurios nebūdingos atskiriems elementams. Teisės sistema veikia ne izoliuotai, bet sąveikaudama su kitomis normatyvinėmis sistemomis. Istoriškai teisė buvo nagrinėjama kaip teisinių taisyklių visuma. XIX a. teisės, kaip taisyklių visumos, analizė keičiama į teisės normų analizę. Prasidėjusi nuo neorganizuoto ir chaotiško darinio, teisė palaipsniui transformavosi į sudėtingą teisės normų junginį, kuriame teisininkai siekė nustatyti logiškumą ir tęstinius ryšius – surasti, nustatyti sistemą. Pirmasis bandymas struktūrizuoti teisę buvo vėlyvajame Romos laikotarpyje Ulpiano darbai jam suskirstant teisę į privatinę ir viešąją. Istoriškai susiklostė, kad teisės sistemos sandarai daugiausia dėmesio skyrė kontinentinė teisės tradicija, kuri susikūrė senovės Romos teisės pagrindu. Bendrosios teisė tradicija teisę tiria institutų, reguliuojančių vienarūšius santykius, pagrindu ir neskirsto teisės į šakas. 1. Teisės sistema. 2. Teisės normų sistema. 3. Teisinė sistema. Pozityvistinė teisės samprata apibrėžia teisę, kaip suvereno įsakymu garantuotą valstybės prievartos sistemą, ir sistemos požymių ieškojo tik tų teisinių taisyklių organizacijoje. Pagal pozityvistus teisės sistema suprantama kaip teisės normų sistema. Pagal juos teisės sistema – objektyvi teisės vidinė sandara ir objektyvūs tęstiniai elementų ryšiai. Vystantis nepozityvistinei (platesnei) teisės sampratai atsiranda naujų teisės sistemos analizės aspektų: 1. Teisės sistema nelaikoma sinonimiška teisės normų sistemai. Kadangi nepozityvistinė teisės samprata ypač didelę reikšmę teikia principams, teisės sistema reiškia visų teisinių nuostatų (ir normų, ir principų) organizaciją. 2. Nepozityvistinė teisės samprata teisiniais reiškiniais laiko ne tik normatyvinius faktus (normas ir principus), bet ir ideologinius (teisinės idėjos ar taisyklių suvokimas), socialinius (teisinių taisyklių pagrindu susidarę teisiniai santykiai) faktus, todėl išnyksta griežta riba tarp teisės sistemos ir teisinės sistemos. Šiuo atveju teisė tiriama pagal tam tikras subsistemas: a) Teisinių nuostatų subsistema. b) Teisės kūrimo subsistema (teisėkūra). c) Teisės taikymo subsistema (jurisdikcija). d) Teisės mokslinio aiškinimo subsistema (jurisprudencija). Teisės principų vieta teisės sistemoje Galima išskirti 3 požiūrius į teisės principų vietą teisės sistemoje: 1. Teisės principai kaip abstraktaus pobūdžio idėjos priklauso teisinės sąmonės sričiai, bet nepriklauso normatyvinei tikrovei. Pagal šį požiūrį normatyvinį krūvį turi tik teisės normos. Taigi, teisės normos ir principai priklauso skirtingoms tikrovės sritims. Teisės principai negali būti laikomi pamatiniais teisės teiginiais. Tokia pažiūra yra būdinga kraštutiniam pozityvizmui. 2. Teisės pricipai laikomi ypatinga teisės normų grupe, kuriems būdingas ypač aukštas abstrakcijos laipsnis. Taigi, principai atlieka tam tikrą teisinio reguliavimo funkciją. Ši funkcija yra ribota, principais yra nurodomos tam tikros reguliavimo kryptys. Tiesiogiai teisiniam reguliavimui jie tampa reikšmingi tik tiek, kiek principus įtvirtina teisės normos. Šiuo atveju principai neįgyja savarankiškos funkcijos savarankiškam reguliavimui. Tokia pažiūra yra būdinga švelniajam pozityvizmui. 3. Teisės principai suprantami kaip savarankiški teisės sistemos elementai, turintys savitus požymius ir funkcijas. Pagal šį požiūrį principai priskiriami normatyvinei tikrovei, jiems pripažįstama savarankiška tiesioginio reguliavimo funkcija. Teisės sistemoje skiriamos 2 savarankiškos nuostatų grupės: a) Teisės normos (įtvirtinančios konkretų elgesio modelį). b) Principai (įtvirtinantys abstrakčiai apibrėžtą elgesio modelį). Pagal šį požiūrį teisės principai veikia ir kaip sąmonės, ir kaip normatyvinės tikrovės elementai, darantys tiesioginę įtaką ir teisės kūrimui, ir teisės taikymui. Ši pažiūra būdinga nepozityvistinei teisės sampratai. Tradicinis požiūris į teisės sistemą Teisės sistema – teisės nuostatų (teisės principų ir teisės normų) organizacija. Mažiausias teisės sistemos elementas – teisės norma. Teisinės nuostatos, reguliuojančios vienarūšius teisinius santykius, sudaro teisinį institutą. Institutui būdinga: 1. Reguliuojamų santykių tapatinimas. 2. Jį sudarančių nuostatų vieningumas. 3. Normatyvinis atskirumas. 4. Tam tikras reguliuojamos srities išbaigtumas. Pvz, pilietybės institutas konstitucinėje teisėje, santuokos nutraukimas šeimos teisėje. Keli teisės institutai sudaro teisės pošakį. Nėra objektyvaus kriterijaus, kuris leistų atskirti institutą nuo pošakio, taip yra dėl didelio medžiagos kiekio. Pvz, prievolinės teisės pošakis civilinėje teisėje. Stambiausias teisės sistemos darinys – teisės šaka. Skiriami tokie teisės šakos susiformavimo metodologiniai kriterijai: 1. Teisinio reguliavimo dalykas. Tai santykiai, kuriuos reguliuoja viena ar kita teisės šaka. Pvz, civilinės teisės reguliavimo dalykas. Tai turtiniai ir su jais susiję asmeniniai neturtiniai santykiai. 2. Teisinio reguliavimo metodas. Kiekviena šaka naudoja ypatingą būdų ir priemonių derinį santykiams reguliuoti. Metodas nusako: a) Teisių ir pareigų atsiradimo pagrindą (šalių susitarimu arba valdingu nurodymu). b) Teisinių santykių dalyvių ryšių pobūdį. c) Teises ir pareigas garantuojančių poveikio priemonių specifiką. Pagal šiuos požymius skiriami tokie reguliavimo metodai: imperatyvus ir dispozityvus. Tačiau gali būti ir mišrus reguliavimo metodas. 3. Teisinio reguliavimo intensyvumas. Tai subjektyvus kriterijus. Labai didelis norminančios medžiagos kiekis gali reikšit, jog formuojasi savarankiška teisės šaka. Viešosios ir privatinės teisės atskyrimo problema Viešosios ir privatinės teisės atskyrimas yra suprantamas kaip kontinentinės teisės tradicijos požymis. Pagal Ulpijaną viešoji teisė reguliuoja viešos valdžios organizaciją ir atskirų asmenų santykius su valstybe, o privatinė teisė – privačių asmenų santykius. Nepaisant šio ankstyvo bandymo iki pat šių dienų šitų sričių atskyrimui nebuvo skirta pakankamai dėmesio: viešoji teisė buvo suvereno, o ne teisininkų veikimo sritis. Visos pagrindinės teisinės kategorijos formavosi privatinės teisės pagrindu. Tik XIX a. konstatuota, jog privatinės teisės taisyklės netinka ginčytis asmeniui su valstybe. Šiai problemą spręsti Prancūzijoje buvo valstybinių institucijų įkurti teismai, o Vokietijoje (kaip ir Lietuvoje) – specializuoti teismai. Teisės teorija negali pasiūlyti vieningų sferų atskyrimų kriterijų. 1. Privatinė teisė gina privatų, o viešoji – viešą interesą. 2. Privatinės teisės subjektai yra lygūs ir nepavaldūs, o viešojoje teisėje vyrauja subordinuoti (pavaldumo) santykiai. 3. Privatinėje teisėje santykiai užsimezga šalių iniciatyva, viešojoje teisėje – valdingu vienos šalies nurodymu. 4. Privatinėje teisėje valstybė minimaliai kišasi, viešojoje teisėje – valstybė aktyvi. 5. Privatinė teisė pagrįsta decentralizuotu reguliavimu (daug laisvės savireguliacijai), o viešoji teisė – centralizuota. Viešajai teisei priskiriame tokias teisės šakas: 1. Konstitucinė teisė. 2. Administracinė teisė. 3. Finansų teisė. 4. Baudžiamoji teisė. 5. Procesinės teisės šakos. Privatinei teisei priskiriame tokias teisės šakas: 1. Civilinė teisė. 2. Komercinė teisė. 3. Šeimos teisė. 4. Darbo teisė. 1. Pateikti kriterijai nėra logiškai vieningi. Jie yra skirtingos prigimties. 2. Šiandien išnykusi riba tarp viešosios ir privatinės teisės sferų. Pvz, į darbo teisės sritį valstybė skverbiasi labai intensyviai ir tai darbo teisę daro panašią į viešają teisę. 3. Baudžiamoji teisė pagal ginamą interesą yra viešosios teisės dalis, o baudžiamasias bylas visur sprendžia bendrosios kompetencijos teismai. 4. Tradiciškai maža valstybės įtaka privatinės teisės sferai šiandien labai išaugo. Pvz, civilinės teisės srityje susiformavo viešojo intereso gynimo institutas kai ieškinį teikia prokuroras. 5. Į teisinę tvarką patenka taisyklės, svarbiausios visai visuomenei ir atitinkančios visų visuomenės narių interesus, ir šiuo požiūriu privatinės teisės taisyklės įgyja viešojo intereso gynimo požymius. Teisinis kvalifikavimas Teisei reikšmingoje sferoje išsiskiria 2 skirtingos būtys: 1. Faktai arba esamybė. 2. Teisė (privalomybė). Teisės norma ir teisės principas tai privalomybės kategorija, nes nurodo, kaip kažkas privalo būti. Santykiai susiklostę tarp žmonių tai esamybės kategorija. Tarp privalomybės ir esamybės nustatomas ryšys, kai teisė pritaikoma konkretiems gyvenimiškiems atvejams įvertinti. Kiekvienoje teisei reikšmingoje situacijoje (byloje) asmuo, taikantis teisę, turi išspręsti 3 pagrindinius klausimus: 1. Nustatyti faktines aplinkybes, reikšmingas konkrečiam atvejui. 2. Parinkti tinkamą teisės normą, prieš tai išsiaiškinus jos turinį. 3. Bendrą normą pritaikyti konkrečiam atvejui teisiškai įvertinti. Nustatę konkrečias faktines aplinkybes ir parinkę jas atitinkančias teisės normas mes siekiame tas aplinkybes teisiškai kvalifikuoti (lot. nustatyti kokybę). Kvalifikuoti - priskirti pagal kokybę ar kitus požymius kuriai nors klasei ar kategorijai. Teisiniuose ginčuose reikšminga informacija apie tikrovės faktus yra įrodinėjama specialiomis įrodynėjimo priemonėmis. CPK vardina tokias įrodinėjimo priemones: šalių ir tečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymo. Realios tikrovės faktai yra patvirtinami arba paneigiami tik šiomis specialiomis įrodinėjimo priemonėmis. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad įrodinėjimas yra išskirtinai loginis mechanizmas, kuris leidžia patikrinti, ar tikrai faktas buvo. Tačiau toks įsivaizdavimas netikslus. Teisės teorijoje tebevyksta diskusija, ar įrodinėjimu yra siekiama nustatyti objektyvią tiesą ar įtikinti ginčą sprendžiantį pareigūną. Primityviose visuomenėse pagrindinis įrodinėjimo tikslas buvo įtikinimas. Kaip tik todėl taip dažnai buvo naudojamos ordalijos (išbandymai Dievo vardu). Pvz, išbandymus vandeniu bažnyčia naudojo net iki XVII a. Moderniose visuomenėse tokiu pačiu idėjiniu pagrindu pasižymi priesaikos institutas. Moderni teisė pasižymi įrodinėjimo priemonių pasikeitimu, kankinimų uždraudimu, suteikiant išskirtinę vietą mokslo priemonių naudojimui faktams įrodyti. Liudininkų parodymų reišmės sumažėjimu. Tai leidžia teigti, kad nuo įtikinėjimų yra artėjama prie objektyvios tiesos nustatymo, tačiau įrodymų pakeitimo teisyklės leidžia daryti išvadą, kad toks tiklas nėra absoliutus: 1. Visų valstybių teisinės taisyklės riboja įrodymų pateikimo laiką. Jų nepateikus iki tam tikro laiko, vėliau įrodymai nebepriimami. 2. Įrodinėjimą reguliuojančios taisyklės dažnai nustato, kokius faktus ir kokiais įrodymais galima įrodinėti, ir taip apriboja objektyvios tiesos nustatymą. 3. Įrodinėjimo taisyklės įtvirtina sąrašą asmenų, kurie negali būti apklausti kaip liudininkai, nors žino svarbią bylai informaciją. Pvz, dvasininkai, medikai. Taigi, modernioje teisės įrodinėjimo tikslas - ir tikrovės atkūrimas, ir teisėjo įtikinimas. Teisiniame procese yra įrodinėjami fakto, o ne teisės buvimo klausimai. Ginčo dalyviai neturi įrodinėti, kad egzistuoja taikytina teisės norma. Prezumuojama, kad teisėjai visas normas žino. Fakto ir teisės atskyrimas įgyja ypatingą reikšmę teikiant kasacinį skundą, nes kasacija yra galima tiktai teisės, o ne fakto klausimais. Tradiciškai fakto klausimu laikome užsienio teisės taikymą ir papročių turinio aiškinimą. Tokiu atveju šalis turi įrodyti užsienio teisės buvimą ir papročio turinį. Kiekvienoje teisinėje byloje yra apibrėžiamas įrodinėjimo dalykas - faktai, kurie byloje turi būti įrodyti. Įrodinėjami yra tik faktai, kurie yra susiję su teisiniu ginču, atsiribojant nuo nereikšmingų faktų. Ši taisyklė vadinama įrodymų sietinumo (sąsajumo) taisykle. Įrodinėjami yra tik faktai, dėl kurių šalys nesutaria (ginčijami faktai). Visi faktai, reikšmingi teisiniam kvalifikavimui gali būti suskirstyri į 2 grupes: 1. Faktai, kurie patvirtina arba paneigia buvus tam tikras aplinkybes. Faktas X buvo Y erdvėje Z laiku. Tokių faktų įrodinėjimas verčia rinkti objektyvią tikrovę patvirtinančius duomenis. 2. Faktai, kurie pasižymi vertinamuoju pobūdžiu, kai reikia įrodyti, kad faktas buvo būtent tokio, o ne kitokio pobūdžio ir intensyvumo (didelė žala, geri papročiai) ir psichologinės būsenos ypatingumo (didelis neatsargumas). Teisiniai faktai yra įrodinėjami tiesiogiai arba taikant (paneigiant) prezumcijas. Tiesioginis įrodinėjimas vyksta teikiant įrodymus apie faktų buvimą. Prezumcija – juridinio teiginio rūšis, kuriuo remiantis nustatytais faktais galima indukciniu būdu išvesti kitą faktą, kuris nebuvo įrodinėjamas. Prezumcija (pagal Prancūzijos civilinį kodeksą) - pasekmės, kurias išvedame iš kažkokio mums žinomo fakto ir perkeliame ant nežinomo. Pagal Lietuvos CPK, prezumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarką faktų įrodinėti nereikia. Teisinės prezumcijos suteikia galimybę įrodyti sunkiai įrodomą faktą, remiantis kitu lengvai įrodomu faktu. Dažnai prezumcijų taikymas perkelia įrodinėjimo pareigą vienai iš ginčo šalių. Prezumcijų nustatymas ir taikymas reikalingas tam, kad be jų kai kurių faktų būtų neįmanoma įrodyti. Prezumcijų pavyzdžiai: 1. Santuokoje gimusio vaiko tėvas yra vaiko motinos sutuoktinis. 2. Skolininko kaltumo prezumcija civilinėje teisėje. Asmuo, patyręs nuostolius, privalo įrodyti skolos faktą, o skolininkas įrodinėja pats savo nekaltumą. Teisinio kvalifikavimo eiga Patvirtinus, kad asmuo atitinka normos adresato požymius ir kad egzistuoja teisės normoje įtvirtinti teisiniai (juridiniai) faktai (aplinkybės), prasideda konkretaus atvejo teisinio kvalifikavimo procesas. Šis procesas vyksta bendrosios teisės normos pagrindu, sukuriant individualią teisės normą, kuri įvertina teisiškai konkrečią situaciją. Šis procesas vyksta taikant silogizmą. Silogizmo esmė: jei galioja bendroji norma, kad kiekvienas A situacijoje B turi elgtis C būdu (didžioji prielaida/premisa), tai X, kuris atitinka A požymius, situacijoje Y, kuri atitinka B požymius (mažoji prielaida/premisa) turi elgtis Z būdu, kuris atitinka C veikimo tipą (išvada). Kaip tik tokiu būdu teismas, remdamasis bendrąja norma priima individualią ir konkrečią normą – nuosprendį/sprendimą. Didžioji premisa. Žalą, padarytą asmeniui, turtui

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!