Bendra XIX amžiaus charakteristika

Bendra XIX amžiaus charakteristika   Tautos situacija Po trečiojo valstybės padalijimo (1795) Lietuva prarado nepriklausomybę. Ji buvo atgauta tik 1918 m. Tie 123 metai - tai vieninga lietuvių kultūros epocha. Įvairių pilietinių ir kultūrinių pastangų tikslas tuo metu buvo išsaugoti tautą ir parengti ją sąmoningam nepriklausomam gyvenimui. XIX amžiuje nuėjo į praeitį senoji - kunigaikščių bajorų Lietuva ir gimė nauja, moderni - jaunoji Lietuva, kurią vėliau Maironis apdainavo savo poemoje. Jaunąją Lietuvą sukūrė ne bajorai, kurių dauguma buvo nutautėję, o valstiečiai, žemdirbiai ir iš jų kilę inteligentai, kurie buvo išsaugoję etninę lietuvių kultūrą. XIX amžius - tai tolydaus lietuvių tautos sąmonėjimo laikas. Šiuo metu brendo ir subrendo lietuvių tautinė sąmonė bei savimonė. Lietuvių tauta pamažu išsigrynino, pagaliau suvokusi save kaip lietuviškai kalbančią tautą. Senoji lietuvių literatūra buvo daugiakalbė, kurta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gudų, lotynų, lenkų, lietuvių kalbomis, o Mažojoje Lietuvoje - vokiečių, lotynų ir lietuvių kalbomis. Lietuvių kalba buvo vartojama tik religinėje raštijoje ir su ja susijusioje filologinėje literatūroje (žodynuose). Pasaulietinės grožinės literatūros lietuvių kalba buvo tik užuomazgos. XVIII a. antroje pusėje K.Donelaitis sukūrė Metus, bet šio kūrinio tikroji vertė buvo suvokta tik XIX a. pradžioje, naujomis kultūrinėmis sąlygomis. Buvusią daugiakalbystę XIX amžiaus lietuvių literatūroje pakeitė dvikalbystė (lietuvių ir lenkų kalbų - Didžiojoje Lietuvoje, lietuvių ir vokiečių kalbų - Mažojoje Lietuvoje), tačiau dviejų kalbų vartojimas nebuvo lygiavertis: lietuvių kalbos pozicijos buvo nuolat sąmoningai stiprinamos. Istorijos procese kito tautos supratimas. XIX amžiuje įsitvirtino nuomonė, kad svarbiausias tautos atributas yra kalba, kuri sudaro tautos etninės kultūros pagrindą. Kartu, plintant Lietuvoje šviečiamosioms idėjoms, buvo sekuliarizuojama žmonių sąmonė, ugdomi pasaulietiniai interesai. Dėl to XIX amžiuje ima jau nenutrūkstamai plėtotis pasaulietinė literatūra lietuvių kalba, vis labiau nustelbdama kitakalbę ir religinę literatūrą. Visa toji 123 metų epocha gali būti suskirstyta į trumpesnius laikotarpius: 1)1795 - 1831 m., 2) 1831 - 1863 m., 3) 1863 - 1883 m., 4) 1883 - 1904 m., 5) 1904 - 1918 m. Mums rūpės keturi pirmieji laikotarpiai, kurių pirmasis sąlygiškai vadinamas XIX a. pradžia, antrasis - XIX a. viduriu, trečiasis - XIX a. antrosios pusės pradžia, ketvirtasis - XIX a. pabaiga. Penktasis laikotarpis visas priklauso jau XX amžiui. Visą tą laiką (1795 - 1918) lietuvių tauta gyveno okupacijos sąlygomis. Ji turėjo atlaikyti tris pagrindines priešiškas jėgas: Mažojoje Lietuvoje - vokietinimą, Didžiojoje Lietuvoje - lenkinimą ir rusinimą. Vokietinimas. Vokietinti vakarines baltų gentis, iš kurių vėliau, XV - XVI a., susiformavo lietuvininkai, jau XIII a. pradėjo jų užkariautojai kryžiuočiai. XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje galutinai suvokietėjo prūsai. Tarp lietuvininkų buvo apgyvendinami kitataučiai kolonistai, daugiausia vokiečiai (ypač XVIII a. pirmojoje pusėje, po maro), o lietuvininkai prievarta germanizuojami. Vis intensyviau jie buvo vokietinami visą XIX amžių. Daugumas lietuvininkų, gyvenusių kairiajame Nemuno krante, XIX a. ir XX a. pradžioje visiškai suvokietėjo. Nežiūrint to, priešindamiesi svetimųjų priespaudai, lietuvininkai sukūrė ryškią savo kultūrą, kurią XIX amžiuje, prasidėjus tautos atgimimui Didžiojoje Lietuvoje, imta integruoti į bendrąją lietuvių kultūrą. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje nenutautę lietuvininkai aktyviai dalyvavo visos lietuvių tautos kovoje dėl savo teisių. Lenkinimas. Lietuviai lenkėti ėmė po Krėvos (1385) ir ypač po Liublino (1569) unijos ir po to, kai buvo apkrikštyti (1387, žemaičiai - 1413). Sparčiausiai lenkėjo Lietuvos aukštuomenė, lėčiau žemesnieji visuomenės sluoksniai - smulkieji bajorai ir ypač valstiečiai. Pagrindiniai lenkinimo židiniai buvo dvaras, bažnyčia ir mokykla. XIX amžiuje daugumas Lietuvos bajorų jau buvo sulenkėję. Nežiūrint to, lietuviai buvo ir toliau lenkinami. Lenkai norėjo konsoliduoti buvusios LDK gyventojus kovai prieš carizmą, todėl į lietuvių savarankišką veiklą žiūrėjo kaip į kenksmingą jėgų skaldymą. Lenkėjimui mažiausiai pasidavė žemaičiai, kurie atkakliai laikėsi savo gimtosios kalbos, savų tradicijų ir papročių. Dėl to ir tautinio kultūros sąjūdžio dalyviai XIX a. pradžioje daugiausia buvo žemaičiai. Tik XIX a. pabaigoje, sustiprėjus Užnemunės ūkininkams, tą iniciatyvą perėmė suvalkiečiai. Daugumas sulenkėjusių bajorų buvo unijinių pažiūrų. Dalis jų laikė save lietuviais, bet kalbėjo ir rašė lenkiškai, o kai kurie daugiau ar mažiau mokėjo ir lietuviškai. Kita vertus, daugelis lietuvių, ypač prasilavinusių, mokėjo lenkiškai, kalbėjo ir rašė abiem - lietuvių ir lenkų - kalbomis. Todėl XIX amžiaus (ypač pirmosios pusės) lietuvių literatūrai būdinga dvikalbystė. Rusinimas. Prijungus Lietuvą prie Rusijos, buvo vis labiau siekiama ją surusinti. Tačiau tam labiausiai priešinosi sulenkėjusi Lietuvos bajorija. Todėl caro valdžia stengėsi sunaikinti Lietuvos bajorus ir savo pusėn palenkti valstiečius. Buvo skleidžiama mintis, kad Lietuva istoriškai priklauso Rusijai, kad ji tėra sulenkintas rusų kraštas. Nustota minėti net Lietuvos vardą: iš prijungtų žemių sudarytos gubernijos (Vilniaus, Kauno, Gardino) nuo 1840 m. vadintos Rusijos šiaurės vakarų kraštu. Okupavus Lietuvą, ji buvo vis daugiau kolonizuojama. Valstybiniai ir konfiskuoti dvarai buvo atiduodami rusų didikams. Vėliau buvo visaip stengiamasi, kad daugumą (nors du trečdalius) Lietuvos dvarų valdytų rusai. Į Lietuvos kaimus buvo siunčiami rusų sentikiai, kaip atsparesni asimiliavimuisi su vietos lietuviais negu rusai pravoslavai. Kolonizacija ypač sustiprėjo po 1863 m. sukilimo, kada ne tik konfiskuotuose dvaruose, bet ir į Rusijos gilumą iškeldintuose kaimuose buvo apgyvendinti rusai. Rusiška krašto administracija kiek galėdama rusino švietimą. Po karo su Napoleonu bandyta rusinti Vilniaus universitetą, kuris dėl nepalankumo caro valdžiai po 1831 m. sukilimo buvo uždarytas. Imta rusinti ir vidurines mokyklas, gimnazijas, kurios iki to laiko buvo lenkiškos, o nuo 1864 m. ir lietuviškų pradinių (parapijų) mokyklų vietoje imta steigti rusiškas. Rusų mokytojams rengti Molodečne (1864), vėliau Panevėžyje (1872) buvo įsteigtos mokytojų seminarijos. Kadangi su lenkiškumu buvo tapatinama katalikybė (vadinama „lenkų religija"), todėl imta vis labiau persekioti Kataliku Bažnyčią ir Lietuvos gyventojus norėta supravoslavinti. Iš Katalikų Bažnyčios buvo atiminėjami dvarai, draudžiama be specialių leidimų statyti naujas ir remontuoti senas bažnyčias, statyti kryžius, rengti procesijas, sakyti valdžios neaprobuotus pamokslus. Bažnyčios ir vienuolynai buvo uždarinėjami, daugelis bažnyčių paversta cerkvėmis. Be specialių leidimų jaunuoliai negalėjo stoti į kunigų seminarijas, kunigai - išvykti iš savo parapijos, kunigų paskyrimui turėdavo pritarti gubernatoriai, o vyskupus, susitaręs su popiežiumi, skirdavo pats caras. Bažnyčiai, kaip ir kitoms institucijoms, buvo visaip brukama rusų kalba: reikalaujama rusiškai rašyti metrikacijos knygas (surusinant lietuviškas pavardes), katalikiškus maldynus spausdinti rusiškomis raidėmis arba versti į rusų kalbą, mokyklose reikalaujama rusiškai dėstyti katalikų tikybą. Kadangi norėta rusinti ir kartu pravoslavinti, pravoslavų knygos buvo verčiamos į lietuvių kalbą. XIX a. pabaigoje per caro ir jo šeimos šventes katalikai mokiniai buvo prievarta vedami melstis į cerkvę, o katalikų bažnyčiose pageidauta laikyti pamaldas rusų kalba. Rusinimo tikslais buvo uždraustos visos neoficialios draugijos, nutraukta vyskupo M.Valančiaus blaivybės akcija. Tuo pačiu tikslu 1864 m. uždrausta spausdinti lietuviškus tekstus lotyniškomis raidėmis. Jie turėjo būti spausdinami rusiškomis raidėmis - kirilica. Nykstanti tauta. Maža lietuvių tauta, sukūrusi didelę valstybę ir po pusšešto šimto metų ją praradusi, XIX amžiuje pasijuto atsidūrusi prie pražūties ribos. Didžiųjų kaimynų spaudžiamai, savo valstybės netekusiai, jai grėsė realus pavojus išnykti. A.Mickevičius ją lygino su upeliu, pernelyg ištvinusiu, o po atoslūgio labai susiaurėjusiu. Nykstančia tauta ją laikė daugelis vokiečių, lenkų ir rusų apsišvietusių žmonių. Lietuvių tauta jiems buvo daugiausia mokslinio tyrinėjimo objektas. K.Bogušas mato lietuvių kalbą ir tautą kasdien menkėjančią ir gęstančią. Kai kas lietuvių tautos nelaikė savarankiška, o manė ją esant įvairių tautų mišiniu (kaip sakė S.Daukantas, „sąmėžiniu visokių tautų ir kalbų"). Tokiu būdu patiems lietuviams buvo diegiamas nepilnavertiškumo jausmas, K.Bogušo tvirtinimu, XIX a. pradžioje lietuviai jau gėdijosi viešai prabilti lietuviškai. Grėsminga situacija tautai išliko visą XIX amžių, o „XIX ir XX amžiaus sąvartoje lietuvių tauta išgyveno sunkiausius laikus, nes tuo metu rusų valdžia Lietuvoje buvo sudariusi politines ir ekonomines sąlygas tautai savaime sunykti". Paplitęs požiūris į lietuvių tautą kaip nykstančią paliko pėdsakų ir pačių lietuvių mąstysenoje, neretai (ypač pirmoje amžiaus pusėje) nudažydamas ją elegiškais atspalviais, supindamas joje viltis ir abejones. Jei žus tauta, tegu nors lieka garbingas jos atminimas, - tokią daugelis matė savo darbų ir kūrybos prasmę. A.Strazdas stengėsi išleisti antrąjį savo eilėraščių rinkinį (1824), „norėdamas išsaugoti atminimą apie tokią seną tautą ir lietuvių žemaičių kalbą", L.Rėza Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimą, pridėtą prie pirmojo lietuviškų dainų leidimo (1825), baigia žodžiais: „Tautos daina yra tyriausias tautos sielos perlas, ir jei tauta žūna, dažnai ji dar gyvena savo dainose." S.Daukantą „meilė ir gailesys taip garbingos lietuvių tautos gundino ir skatino

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!