Barboros Radvilaitės asmenybė ir mirtis

Barbora Radvilaite užima ypatingą vietą Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Jos asmuo ir ją lydėjusios legendos jau daugiau kaip keturi šimtmečiai traukia ne tik mūsų, bet ir kaimyninių kraštų dailininkus, poetus, dramaturgus, istorijos tyrinėtojus. Lietuvių skaitytojui ji daugiausia žinoma kaip J. Grušo ir R. Samulevičiaus kūrinių heroje, nors apie ją rašė ir kiti autoriai.
Kas gi iš tikrųjų buvo B. Radvilaitė, kur jos žavumo ir didybės paslaptis? I šiuos ir daugelį kitų klausimų bando atsakyti lenkų istorikas Zbignevas Kuchovskis knygoje "Barbora Radvilaitė" . Knygos pradžioje autorius kritiškai įvertina Radvilas, kurie "be abejo simbolizuoja feodalizmo ir oligarchijos pasaulį", o jo nekentė ir prieš ji kovojo demokratinė visuomenė. Tašiau be Radvilų giminės sunku įsivaizduoti Lietuvos ir Lenkijos kultūrą, neįmanoma nuneigti jų indelio globojant menus ir literatūrą. Radvilos buvo ne tik mecenatai, bet ir talentingi karvedžiai bei politikai, XVI-XVII amžiais gynę LDK savarankiškumą ir nepriklausomybę nuo Lenkijos ponų.
Barboros tėvas Jurgis Radvila (apie 1480-1541 m.) buvo Vilniaus kaštelionas, vėliau LDK etmonas, pagarsėjęs kovose su totoriais, 1527 m. sutriuškinęs jų ordas prie Kijevo. Amžininkų paminklas jam vadinamas "Viktor"- nugalėtojas. Mirus jo pirmajai žmonai Barborai Kiškaitei, vedė beveik dvidešimčia metų jaunesnę lenkaitę, Sandomežo kašteliono Koliankos Volskio dukterį, taip pat Barborą. Su ja susilaukė sūnaus Mikalojaus Rudojo, kaip ir tėvas garsėjusio karvedžio talentu, bei dviejų duk- terų - Onos ir Barboros. Barbora Radvilaite gimė Vilniuje, manoma, kad ne vėliau kaip 1520 m. Šeimoje ji buvo jauniausia. Neabejojama, kad ji gavo puikų išsilavinimą, buvo viena šviesiausių moterų Europoje. Autorius nesutinka su plačiai istoriografijoje įsigalėjusia nuomone, jog Barbora, be vietinių LDK kalbų, mokėjusi lotynų ir italų. Tašiau pripažįsta, kad tokių nuostabių laiškų lenkų kalba (dažnai Žygimantui Augustui ir savo artimiesiems ji rašė pati, nors ir turėjo sekretorių) nemokėjo rašyti nė viena to meto Lenkijos moteris.
O jos sekretoriai ir dvasiškiai dažniausiai būdavo "eretikai" - kalvinai ir liuteronai. Ji buvo stipraus, net valdingo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!