Baltų kultūra

Viena svarbiausių kiekvienos tautos istorijos problemų yra etnogenezė – tautos susidarymas. Pasaulyje beveik nėra „grynų“ tautų, todėl etnogenezė – tai procesas, apimantis vietinių ir ateivių etninių elementų suartėjimą ir susiliejimą, naujos etninės grupės susidarymą. Juk baltai – tai ne archeologinė, bet veikiau filologinė sąvoka ir nereikėtų jos į vieną virvę vyti su visa kuo kitu. Prie Baltijos jūros pasirodžius pirmiesiems indoeuropiečiams, juk niekur nedingo anksčiau čia gyvenusieji. Jie čia pasiliko, sumišo su ateiviais ir sukūrė naują baltų kultūrą(archeologė Marija Gimbutienė). Etnogenezė visada tiriama tik kompleksiškai, pasitelkiant rašytinius, archeologijos, antropologijos, kalbotyros duomenis.
Iki XX a. devintojo dešimtmečio pradžios mokslinėje literatūroje buvo kelios viena kitai prieštaraujančios pažiūrų sistemos apie lietuvių kilmę. Dar XX a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje ir iš dalies Latvijoje beveik visuotinai buvo priimta kalbininko Kazimiero Būgos hipotezė apie vėlyvą lietuvių ir jų giminaičių latvių atsikraustymą į Rytų Pabaltijį. Tokios nuomonės laikėsi rusų archeologas Aleksandras Sipycinas, kuris visą Lietuvos archeologijos medžiagą iki V m. e. a. skyrė finougrams. Juo sekė Petras Tarasenka. Kita dalis tyrinėtojų laikėsi XIX a. pabaigoje išsakytos Adolfo Becenbergerio nuomonės, esą lietuvių protėviai rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyveno bent jau nuo vėlyvojo neolito pradžios. Intensyvūs Rytų Prūsijos archeologinių paminklų tyrimai ilgainiui leido atmesti K.Būgos hipotezę apie vėlyvą baltų atėjimą į Rytų Pabaltijį, tačiau tarp archeologų ir toliau gyvavo teiginys, kad seniausi krašto gyventojai buvo finougrai, kuriuos vėlyvajame neolite išstūmė baltų protėviai indoeuropiečiai. Pastarųjų atėjimas buvo susietas su virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros išplėtimu Šiaurės Rytų Pabaltijo plotuose buvo surasta ankstyvojo neolito Narvos kultūrų grupė. 1967 m. tuometinio Leningrado archeologės N.Gurinos išsakytai prielaidai, esą Narvos kultūra galėjusi būti baltiška, nebuvo pritarta, tačiau visi sutiko, kad tai ne ugrofiniška kultūra. Aštuntajame dešimtmetyje, suintensyvinus regiono akmens amžiaus archeologinių paminklų tyrimus, buvo sukaupta daug naujos informacijos apie mezolitines ir neolitines Rytų Pabaltijo kultūras, į priekį pažengė ir kalbininkų bei antropologų tyrimai.
Taigi...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!