Autorių turtinės teisės ir reglamentavimo problemos Lietuvoje

Įvadas Vienas svarbiausių žmogaus ypatybių - kūry­bingumas ir protinė, arba intelektinė, veikla, kurios rezultatai gana 'įvairūs ir yra nematerialus kūrėjo turtas. Jį reikia saugoti ir naudingai realizuoti. Plė­tojantis meninei, mokslinei ir techninei kūrybai, gausėja protinės veiklos rezultatų. Todėl sukurtos specialios teisės normos, reguliuojančios visuo­menės santykius, susijusius su vienokiais ar kito­kiais žmogaus kūrybos rezultatais. Dabar Lietuvos Respublikoje (LR), kaip ir daugelyje kitų valstybių, autorių teisių objektai -sukurti originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kūrybinės veiklos rezultatas. Autorių teisių ir gretutinių teisių subjektai yra LR piliečiai, joje nuolat gyvenantys fiziniai arba juridiniai asmenys. Jais taip pat laikomi ir užsienio valstybių, su kuriomis LR yra pasirašiusi ir rati­fikavusi specialias tarptautines sutartis, fiziniai ir juridiniai asmenys. Tai autoriai, bendraautoriai, jų teisių perėmėjai, vertėjai, kolektyvinių kūrinių autoriai, kompiuterių programų ir duomenų bazių kūrėjai, taip pat gretutinių teisių subjektai: atlikėjai, fonogramų gamintojai, transliuojančios organiza­cijos ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojai. Darbo aktualumas. Autorių teisės istoriškai išsivystė kaip specifinė teisinės gynybos priemonė, užtikrinanti kūrėjo interesus. Skirtingose teisės sistemose autoriaus teisės kaip specifinis teisinis reiškinys yra apibūdinamas nevienodai. Kontinentinės Europos šalyse autoriaus turtinės teisės apibrėžiamos kaip išimtinės teisės naudoti kūrinį bet kokiu būdu gaunant pelną. Tai reiškia, jog autorius ne tik sprendžia kūrinio paskelbimo klausimus, bet ir nustato, nuo kada, kokiomis formomis ir kokia apimtimi kūrinys bus prieinamas neapibrėžtam asmenų ratui. Taigi yra pateikiamas konkrečių turtinių teisių sąrašas bei atskleidžiamas jų turinys. Anglosaksų įstatymai nepateikia aiškaus turtinių teisių apibūdinimo ir neaiškina jų. Beje, išimtinės teisės į kūrinį (angl. copyright) yra traktuojamos ne kaip teisė naudoti kūrinį bet kokia forma, o tik kaip išimtinė teisė saugomo kūrinio atžvilgiu atlikti tam tikrus veiksmus, kurie ir išvardijami įstatyme. Darbo problematika. Autorių teisių kaip civilinės apyvartos dalyko nagrinėjimas neįmanomas neatskleidus autorių teisių sampratos ir teisinės prigimties. Tik nustačius autorių teisių pobūdį yra įmanoma atskleisti autorių teisių apyvartumo ypatumus. Darbe pateikiama pagrindinių doktrinoje susiformavusių autorių teisių teisinę prigimtį aiškinančių teorijų apžvalga, antra, atskleidžiama šiuolaikinė autorių teisių samprata (autorių teisių samprata nacionaliniuose įstatymuose bei doktrinoje, autorių teisių samprata tarptautiniuose bei Europos Bendrijos teisės aktuose, autorių teisių samprata Europos žmogaus teisių teismo bei Europos Bendrijų Teisingumo teismo jurisprudencijoje) bei išskiriami pagrindiniai autorių teisėms būdingi bruožai, trečia, nustatoma autorių teisių kaip vienos iš civilinių teisių vieta civilinių teisių sistemoje. Darbo naujumas. Dabartiniame Lietuvos teisės vystymosi etape teisės sistema yra pamažu iš esmės reformuojama ir kuriama savita, racionali ir tarptautinėmis teisės normomis bei papročiais pagrįsta teisės sistema. LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kuris remiasi kontinentinės Europos teisės principais bei patirtimi turi būtinybė tyrinėti jame įtvirtintą autoriaus teisių institutą bei atskleisti jo turinį, pripažįstant būtinybę palaikyti pusiausvyrą tarp autorių teisių bei plačiosios visuomenės interesų, ypač švietimo, tyrimų ir informacijos prieinamumo srityse. Taigi šio darbo objektas bus autoriaus turtinės teisės bei jų turinys. Iki šiol šią temą išsamiai bei plačiai Lietuvoje nagrinėjo tik LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaro autorius A. Vileita, kitose šalyse – tokie mokslininkai kaip A.P. Sergejevas, P. Groves ir kt. Darbo objektas. Autorių turtinės teisės ir reglamentavimo problemos Lietuvoje. Darbo tikslas – išanalizuoti autorių turtinės teisių teisinį turinį ir reglamentavimo problemas Lietuvoje. Daro metodai. Teorinės literatūros analizė, teisės aktų sisteminė ir loginė analizė. Teisės aktų ir teismų praktikos sisteminės ir lyginamoji analizė. 1.Autorių turtinių teisų teoriniai aspektai 1.1.Autorių turtinių teisų samprata Istoriškai nagrinėjant autorių teisių teisinę prigimtį, galima būtų išskirti kelias pagrindines teorijas, aiškinančias autorių teises: 1) autorių teisės tai nuosavybės teisės: 2) autorių teisės — tai asmeninės, individo teisės; 3) autorių teisės - tai savarankiška teisių rūšis Autorių teisės - nuosavybės teisės. Autorių teisių kvalifikavimas atsiradus pirmiesiems autorių teises pripažįstantiems teisės aktams buvo nelengvas uždavinys tiek teismams, tiek doktrinai. Suvokimas, kad autoriaus teisės į kūrinį yra ypatingos ir besiskiriančios nuo įprastos nuosavybės teisės į materialų daiktą, gimė kartu su kūryba. Tačiau rasti teisinę formulę naujai teisei apibūdinti nebuvo paprasta, todėl pirmiausia buvo panaudotas visiems žinomas ir įprastas terminas - nuosavybės teisė. Aiškindamas autorių teisių tapatinimo su nuosavybės teise priežastis, V. Kaletin teigia: „Susiformavus naujiems ekonominiams santykiams buvo būtina sukurti galimybę lengvai perduoti teises objektą, tuo pačiu užtikrinti, kad neįgalinti asmenys jo ekonomiškai neeksploatuotų. Ta prasme nuosavybės teisė buvo laikoma teise maksimaliai užtikrinančia asmens viešpatavimą objekto atžvilgiu"1. Kita vertus, kaip pažymėjo S. Ladas, XVIII-XIX a. nuosavybės teorija tam metui būdingos ypatingos nuosavybės vertės dėka pasitarnavo visuotiniam autorių teisių pripažinimui2. Priimant 1793 m liepos 19/24 d Prancūzijos autorių teisių įstatymą, nuskambėjo frazė: „Pati švenčiausia, labiausiai teisėta, labiausiai neliečiama ir labiausiai asmeniška iš visų nuosavybių yra kūrinys, rašytojo minties vaisius"3. Pirmieji teismų praktikos žingsniai taip pat pakrypo autorių teisių prilyginimo nuosavybės teisei linkme -Prancūzijos Kasacijos teismas Masson byloje (1880 m.) teigė: „Literatūros ir meno kūrinių, kurie savo esme yra kilnojamas turtas, nuosavybė yra to paties pobūdžio ir jai turi būti taikomas tas pats režimas, kaip ir bet kokiai kitai nuosavybei; išskyrus tai, kad visuomenės interesas įtakojo tokios nuosavybės galiojimo laiką, ši nuosavybė yra kilnojamas turtas, padidinantis bendro šeimos turto aktyvą ir pati savaime savo verte, ir jos produktai"4. Vienas ryškiausių to meto prancūzų autorių teisių specialistų E. Poulliet literatūros ir meno kūrimų autorių teises tapatino su nuosavybės teise vis dėlto pastebėdamas, kad literatūros ir meno kūrinių nuosavybės teisės prigimtis yra ypatinga5. Rusų mokslininkas Tabšanikov teigė, kad autoriaus teisė autoriaus kaip pirminio teisės turėtojo atžvilgiu yra nuosavybės teisė tiek, kiek tai suderinama su teisės objektu, ir paklūsta toms pačioms taisyklėms kaip ir nuosavybės teisė į bet kokį kitą daiktą, todėl turi būti amžina. Kalbėdamas apie kūrinį jis teigė, kad kūrinys yra daiktas, kuris nors ir nepanašus į kitus daiktus, tačiau turi realią būtį yra apčiuopiamas išoriškai, galimas atgaminti ir turi materialią vertę. Vienas pirmųjų pradėjusių prieštarauti autorių teisių į kūrinį tapatinimui su nuosavybės teise buvo A.-Ch. Renouard, kuris teigė, kad autoriaus teises laikyti nuosavybės teise yra neabejotina klaida. Jo manymu, autoriaus teisės - tai kompensacija autoriui už visuomenei suteiktą paslaugą - kūrinį. Prancūzijos jurisprudencija taip pat ėmė tolti nuo nuosavybės termino, antai 1900 m. Paryžiaus teismas Lecog byloje teigė: „Dvasinės veiklos produktai nėra turtas, galintis būti nuosavybės objektu Civilinio kodekso prasme; jie (dvasinės veiklos produktai) suteikia autoriui specifines ir laikinas teises, reglamentuotas ir apibrėžtas literatūros ir meno kūrinių teisės aktuose, jiems netaikant Civilinio kodekso terminologijos" . Ilgainiui susiformavo kelios autorių teisių teisinės prigimties teorijos, neigiančios arba kritikuojančios autorių teisių tapatinimą su nuosavybės teise. Autoriaus teisės - asmeninės, individo teisės (personatistinės autorių teisių teisinės prigimties teorijos). Šios teorijos pradininku laikomas /.Kant. Jis teigė, kad literatūros kūrinys (kūrinį /. Kant atribojo nuo materialios kūrinio išraiškos) yra autoriaus kalba, kuria jis kreipiasi į publiką. Ši kalba yra neatsiejama nuo asmens, niekas negali kreiptis į publiką su ta pačia kalba kitu vardu. Todėl autoriaus teisė nėra teisė į daiktą, tai - vidinė, betarpiškai iš asmens atsirandanti ir su asmeniu susijusi teisė. Šią teoriją toliau plėtojo vokiečių mokslininkas O. von Gierke. Autorių teises jis laikė asmeninėmis teisėmis, kurių objektas yra dvasinis kūrinys, atsiradęs kūrėjo pastangų dėka ir esantis kūrėjo asmenybės tęsinys. 1.2.Autorių turtinių teisė raida Autoriaus teisių - asmeninių teisių supratimas buvo pakankamai populiarus ir prancūzų autorių Berard, Colin, M. Nast darbuose (XIX a. pirmoji pusė). Jie teigė, kad kūrinys nėra intelektinės veiklos rezultatas, kūrinys - tai pati intelektinė veikla. Buvo pabrėžiama neturtinių autorių teisių reikšmė bei teigiama, kad jos „praryja" turtines teises, todėl autorių teisės neklasifikuotinos į asmenines neturtines ir turtines teises. Autoriaus neturtinė teisė yra monopolinė teisė eksploatuoti kūrinį; teisė gauti naudos iš kurinio yra ne kas kita, kaip šios monopolio teisės įgyvendinimas. Tai reiškia, kad autoriaus teisės negali būti perleidžiamos. Todėl susitarimas dėl kūrinio išleidimo yra sutartis ne dėl teisės perleidimo, o sutartis dėl kūrinio suteikimo pasinaudoti. Šios teorijos požiūriu autorių teisės šeimos turte turi būti laikomos asmeninėmis sutuoktinio teisėmis, nepatenkančiomis į sutuoktinių bendro turto masę Autoriaus teisės - savarankiška teisių rūšis. 1883 m. pasirodė belgų mokslininko E. Picard straipsnis, kuriame jis išskyrė savarankišką teisių rūšį - intelektines teises. Jo teigimu, greta egzistuojančių trijų teisių grupių - asmeninių teisių, daiktinių teisių (absoliutinių) teisių ir prievolinių teisių - išskirtina ketvirtoji teisių grupė, nežinoma Napoleono civiliniam kodeksui, tai - intelektinės teisės, kurių objektas yra intelektinis turtas (daiktai). Šios teorijos tesėjai Prancūzijoje - J. Escara, J. Rault, F. Hepp. Rusijoje savarankiškų išimtinių autorių teisių teoriją išdėstė civilinės teisės klasikas G. Šeršenevič monografijoje „Autorių teisės į literatūros kūrinius"6. Jis teigė, kad įstatymas, suteikdamas autoriui išimtinę teisę platinti savo kūrinį, suteikia jam vienam galimybę naudotis materialine nauda, kuri gaunama kūrinį parduodant. Kadangi autorių teisės paskirtis yra ginti turtines autorių teises, autorių teisė yra turtinis institutas. G. Šeršenevič nuomone, autorių teisė negali apginti neturtinių autoriaus interesų (šios teisės priklauso tokių asmeninių teisių, kaip teisės į spaudos, žodžio laisvę, grupei). Nusakydamas autorių teisės instituto vietą privatinės teisės sistemoje jis teigė, kad privatinę teisę galima dalinti į 4 dalis: daiktinę teisę, prievolinę teisę, paveldėjimo teisę ir šeimos teisę, tačiau autorių teisė nepatenka nė į vieną iš šių privatinės teisės sričių. Be jokios abejonės, autorių teisių institutas yra privatinės teisės institutas, tačiau norint rasti jam vietą privatinės teisės sistemoje, būtina nutolti nuo romėnų teisės tradicijos ir sukurti šiuolaikinę civilinės teisės sistemą. Kadangi autorių teisių teisinės apsaugos tikslas yra užtikrinti galimybę išimtinai naudotis intelektinės kūrybos rezultatais, tuo pačiu uždraudžiant jais naudotis visiems tretiesiems asmenims, autorių teises, kaip ir kitas intelektinės kūrybos pagrindu atsirandančias teises, reikėtų laikyti išimtinėmis teisėmis. Išimtinių teisių esmė yra teisės subjekto galimybė atlikti tam tikrus veiksmus su savo intelektinės veiklos rezultatu bei draudimas atlikti tokius veiksmus visiems tretiesiems asmenims. Šis teisių požymis leidžia nustatyti teisių vietą privatinės teisės sistemoje. G. Šeršenevič nuomone, išimtines teises ir absoliutines teises vienija jų absoliutus pobūdis -įpareigojimas visiems tretiesiems asmenims susilaikyti nuo jas pažeidžiančių veiksmų. Esminis skirtumas tarp išimtinių ir absoliutinių teisių yra teisių objektas: absoliutinių teisių objektas yra materialus daiktas, o išimtinių teisių objektas yra veiksmas. Tuo išimtinės teisės yra artimos prievolinėms teisėms, kurių objektas taip pat yra veiksmas. Vis dėlto prievolinės teisės turėtojas turi teisę reikalauti, kad konkretus asmuo atliktų tam tikrus veiksmus, o išimtinės teisės turėtojas turi teisę reikalauti, kad visi tretieji asmenys susilaikytų nuo aktyvių veiksmų. Taigi G. Šeršenevič daro išvadą, kad išimtinės teisės nėra nei absoliutinės, nei prievolinės teisės, tai - savarankiška turtinių teisių rūšis, kuri apima autorių teises, teisę išradimus, teisę į firmos bei prekės ženklą, teisę į pramoninius piešinius ir pavyzdžius. Prancūzas P. Roubier straipsnyje „Intelektinės teisės arba teisės į klientūrą" pateikė originalų intelektinių teisių kaip savarankiškos teisių rūšies supratimą. Jis neigė intelektinių teisių prilyginimo nuosavybės teisei galimybę. Terminai „nemateriali nuosavybė", „intelektinė nuosavybė", jo supratimu, visiškai netinkami. Nuosavybės teisę sudaro trys savininko teišgalės - ūsus, fructus ir abusus, tuo tarpu nematerialaus turto (tarp jų ir intelektinio) savininko išimtinė teisė valdyti turtą yra neįsivaizduojama ir prieštarauja pačiai šios teisės esmei. Todėl, P.Roubier nuomone, nematerialios nuosavybės nėra. Jis kritikavo ir intelektinių teisių -asmeninių teisių teoriją. Neturtinės ir turtinės intelektinės teisės yra visiškai skirtingos: neturtinės intelektinės teisės yra asmeninės teisės, o turtinės intelektinės teisės negali būti laikomos asmeninėmis teisėmis. Asmeninių teisių teorijos autoriai, anot P. Roubier, teisės turinį painioja su teisės objektu, juk autoriaus ar išradėjo teisės pavadinimas teise į nematerialų turtą visiškai neatskleidžia šios teisės turinio. -P. Roubier pateikė ekonominį autoriaus teisių paaiškinimą. Jis teigė, kad pagrindinis intelektinės veiklos tikslas yra patenkinti visuomenės poreikius didinant turtą, o autoriaus teisės yra autoriaus teisinė ir turtinė padėtis jo klientų atžvilgiu. Kūrinio autoriui turi būti užtikrintas teisės naudojimo išimtinumas. Nuosavybės teisei išimtinumas yra būdingas dėl materialaus nuosavybės teisės objekto (negalimi du to paties daikto savininkai), tuo tarpu intelektinės veiklos rezultatas gali būti vienu metu naudojamas kelių asmenų. Todėl intelektinės teisės išimtinumą gali užtikrinti tik įstatymas. Autoriaus teisė, kitaip nei daiktinės ar prievolinės teisės, yra nuolat kintanti, judanti teisė, tai teisė į besiformuojantį, o ne teisė į esantį turtą. Tuo pačiu autoriaus teisė, kitaip nei prievolinės teisės, yra absoliutaus pobūdžio teisė, teisė „prieš visus". Tokie buvo pirmieji ryškiausi mėginimai atskleisti autorių teisių teisinę prigimtį. Ištyrus pagrindines autorių teisių teisinės prigimties teorijas, galima išskirti kiekvienos iš jų indėlį šiuolaikinės autorių teisių sampratos suformavimui. Autorių teisių - nuosavybės teisių doktrinos dėka suformuota autorių teisių kaip absoliutinių (išimtinių), prigimtinių teisių samprata. Personalistinės autorių teisių koncepcijos dėka išryškintas asmeninis autorių teisių pobūdis. Autorių teisių - savarankiškos teisių rūšies teorija prisidėjo prie specifinio autorių teisių objekto sampratos atskleidimo. 1.3.Autorių turtinių teisų sistemą teisės doktrinoje Rusijoje autorių teisių teisinis reguliavimas vystėsi kartu su įstatymais dėl cenzūros. Pirmuoju autorių teisių įstatymu laikomi 1828 m. balandžio 22 d. Cenzūros nuostatai, kuriuose nustatyta literatūros kūrinio autoriaus išimtine teisė naudotis kūriniu visą autoriaus gyvenimą ir 25 metus po autoriaus mirties. Pastebėtina, kad autoriaus teisės buvo saugomos tik tuomet, kai autorius laikėsi taisyklių dėl cenzūros. 1830 m. autorių teisių reglamentavimas nuostatuose papildytas, nustatant ilgesnį autorių teisių galiojimo po autoriaus mirties laikotarpį - 35 metus. 1845, 1848 m. papildymuose buvo pripažintos muzikos ir dailės kūrinių autorių teisės, 1875 m. teisių apsaugos terminas pratęstas iki 50 metų. 1877 m. autorių teisių nuostatos buvo perkeltos iš Cenzūros nuostatų į Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 420 straipsnio, numatančio bendrąsias nuosavybės teisės nuostatas, priedėlį, tuo mėginant autorių teises prilyginti daiktinėms teisėms. 1911 m. kovo 20 d. priimtas įstatymas „Dėl autorių teisių nuostatų", kuriame nebevartojamas terminas „literatūros ir meno kūrinių nuosavybė", jį pakeičiant išimtinių teisių terminu. Po 1917 m. revoliucijos autorių teisių teisinis reguliavimas pakrypo savita linkme: panaikintas 1911 m. įstatymas „Dėl autorių teisių nuostatų", 1917 m. gruodžio 29 d. dekretu „Dėl valstybinės leidybos" nustatyta valstybės monopolinė teisė 5 metus naudotis kūriniais be autoriaus sutikimo. Pagal 1918 m. lapkričio 26 d. dekretą „Dėl mokslo, meno, muzikos ir dailės kuriniu pripažinimo valstybės turtu" bet kuris kūrinys galėjo būti valstybės išleidžiamas ar kitaip panaudojamas be autoriaus sutikimo. Autoriams tokiu atveju buvo išmokamas atlyginimas pagal nustatytus tarifus. Panaikintas ir paveldimas autorių teisių pobūdis, autorių teisių pavedėtojams užtikrinant minimalų išlaikymą. 1925, 1928 m. priimti „Autorių teisės pagrindai", o jų pagrindu RTFSR įstatymas „Dėl autorių teisių", kuriame valstybės teisė priverstinai išpirkti autorių teises jau taikoma tik išimtiniais atvejais. Atstatytas ir paveldimas autorių teisių pobūdis (teisės saugotos visą autoriaus gyvenimą ir 15 metų po autoriaus mirties). Šeštojo dešimtmečio pradžioje autorių teisių nuostatos perkeltos į „Civilinių įstatymų pagrindus", tuo pačiu šiek tiek išplėsta autorių teisių apsauga. Tarybinio laikotarpio autorių teisių specialistai itin nepalankiai vertino intelektinės nuosavybės terminą. Buvo pabrėžiamas ne tik šio termino netikslumas, bet jo buržuazinis, eksploatuojamasis pobūdis. Šiuo metu Rusijoje galiojantys teisės aktai, kaip ir daugumos valstybių teisės aktai, nepasižymi vieninga terminija. 1993 m. Rusijos Federacijos Konstitucijos 43 straipsnis nustato, kad intelektinė nuosavybė yra saugoma įstatymo. Rusijos Federacijos civilinio kodekso 138 straipsnyje numatyta: „Šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais ir tvarka yra pripažįstama piliečio ir juridinio asmens išimtinė teisė (intelektinė nuosavybė) į intelektinės veiklos rezultatus

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!