Atvirųjų vagysčių ir plėšimų tyrimo metodika

 Kursinis darbas Atvirųjų vagysčių ir plėšimų tyrimo metodika V I L N I U S 1999 Planas: I. Įžanga. II. Atvirųjų vagysčių ir plėšimų kriminalistinė charakteristika: 1. Nusikaltimo situacija. 2. Nusikaltimo padarymo būdas. 3. Nusikaltimo subjektas. 4. Nukentėjusysis. III. Baudžiamosios bylos iškėlimas ir pirminiai tardymo veiksmai atvirųjų vagysčių ir plėšimų bylose: 1. Baudžiamosios bylos iškėlimas. 2. Pirminiai tardymo veiksmai atvirųjų vagysčių ir plėšimų bylose: a) nukentėjusiojo ir liudytojo apklausa; b) įvykio vietos apžiūra atvirųjų vagysčių ir plėšimų bylose; c) krata atvirųjų vagysčių ir plėšimų bylose; d) nusikaltėlio paieška ir sulaikymas ir kitos operatyvinės paieškos priemonės. IV. Išvados. Literatūra. I. Įžanga. Pagrindinis kriminalistikos uždavinys – greitai ir visapusiškai ištirti rengiamus ir jau padarytus nusikaltimus. Atskirų nusikaltimų tyrimo metodika greta kitų, nagrinėja ir atvirųjų vagysčių bei plėšimų ypatumus ir parengia šių nusikaltimų tyrimo metodines rekomendacijas. Jos yra bendro pobūdžio, jomis tardytojas ir vadovaujasi atskleisdamas ir išaiškindamas nusikaltimus. Atvirųjų vagysčių ir plėšimų tyrimo metodika sudaro moksliškai pagristų metodinių rekomendacijų, taktinių būdų ir techninių priemonių, taikomų išaiškinant šiuos nusikaltimus, sistema.1 Kiekvienas nusikaltimas savo detalėmis yra individualus, tačiau be individualių savybių, turi ir bendrų, pasikartojančių. Pagal vienos rūšies nusikaltimų bendrąsias savybes, bruožus, galima nustatyti konkrečių nusikaltimų baudžiamosios bylos iškėlimo ypatybes, tų nusikaltimų tyrimo tipines versijas, pirminių ir vėlesnių tardymo veiksmų pobūdį ir uždavinius, t.y. paruošti tos nusikaltimų rūšies tyrimo metodiką. Plėšimų ir atvirųjų vagysčių tyrimo metodikos pradmuo yra nusikaltimo kriminalistinė charakteristika. Kriminalistinėje literatūroje yra ne daug darbų, skirtų išsamiam konkrečios rūšies nusikaltimų tyrimui. Autoriai dažnai apsiriboja bendrais teiginiais, daugelio rūšių nusikaltimų aprašymu viename darbe.2 Atvirosios vagystės ir plėšimai yra vieni iš labiausiai paplitusių nusikaltimų. Šiame darbe bus bandoma pateikti visą ir išsamią plėšimų ir atvirųjų vagysčių kriminalistinę charakteristiką: aptarsime nusikaltimo situaciją, nusikaltimo padarymo būdą, išsiaiškinsime kas yra nusikaltimo subjektas ir nukentėjusysis, pakalbėsime apie kriminalistinį tyrimą: baudžiamosios bylos iškėlimą, pirminius ir tolimesnius tardymo veiksmus. Dėl apimties stokos, šiame darbe yra pateikiami ne visi, bet dažniausi tardymo veiksmai plėšimų ir atvirųjų vagysčių bylose. Nereikėtų suprasti, kad kiti, darbe neparašyti tardymo veiksmai yra nereikšmingi šių nusikaltimų tyrime. Taip pat nereikėtų manyti, kad darbe nurodyti pirminiai tardymo veiksmai turi būti visada atliekami tik ta eilės tvarka, nes tardymo veiksmų eiliškumą lemia susidariusi situacija byloje. V. Atvirųjų vagysčių ir plėšimų kriminalistinė charakteristika: 1. Nusikaltimo situacija. Vystant atskirų nusikaltimų tyrimo metodiką, kriminalistai – mokslininkai visada bandė iškirti specifinius kiekvieno nusikaltimo bruožus, kurie pasireiškia nusikaltimo padarymo būdu, aplinka, nusikaltėlio asmenybe ir panašiai. Pirmą kartą apie nusikaltimų kriminalistinę charakteristiką buvo parašyta 1927 metais. 3 Vėliau idėja tobulinta, pripažinta šios mokslinės kategorijos reikšmė. Tačiau iki šiol nusikaltimų kriminalistinė charakteristika lieka sudėtingu ir nepakankamai ištirtu reiškiniu. Tai galima paaiškinti tuo, kad ši sąvoka nėra pakankamai išnagrinėta. Trūksta kompleksinių šios problemos tyrimų. Vien kriminalistikos rėmuose neįmanoma teisingai išspręsti daugelio kriminalistinės charakteristikos aspektų, išsiaiškinti jos dalyką, struktūrą, atskirų elementų turinį, jų tarpusavio ryšius. Kriminalistinė charakteristika remiasi baudžiamosiomis – teisinėmis , kriminologinėmis koncepcijomis, aprašančiomis nusikaltimą ir nusikalstamumą kaip visuomeninius socialinius reiškinius. Ji nedubliuoja baudžiamąją teisinę charakteristiką, o yra žymiai platesnė už ją ir apima faktus, kurių nereikia kvalifikuojant nusikaltimą, tačiau jie svarbūs nusikaltimui atskleisti. Skiriasi ji nuo baudžiamosios teisinės charakteristikos ir savo tikslais. Jei kriminalistinės charakteristikos tikslas yra nustatyti nusikaltimų padarymo mechanizmą, atsakyti į kitus, nusikaltimo atskleidimui reikšmingus klausimus, tai baudžiamosios – teisinės charakteristikos tikslas – teisingai kvalifikuoti nusikaltimą. Savo tikslais ir apimtimi nusikaltimų kriminalistinė charakteristika skiriasi nuo kriminologinės charakteristikos, kurios tikslas – išsiaiškinti nusikaltimų priežastis ir sąlygas. Atvirųjų vagysčių ir plėšimų (bei kitų nusikaltimų) tyrimo metodikos rekomendacijų paruošimas yra apsunkintas tuo, kad dar neišspręstos svarbios kriminalistinės problemos, susijusios su kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos samprata. Iš daugumos kriminalistinėje literatųroje pateiktų apibrėžimų galima išskirti eilę požymių, kurie yra būdingi daugumai: 1) visuma (sistema) duomenų apie nusikaltimą, su juo susijusius reiškinius; 2) informacija, atspindinti tipinius požymius; 3) informacija, turinti kriminalistinę reikšmę; 4) konkretaus ir realaus nusikaltimo charakteristika, išreiškianti atskiros kategorijos tipinius nusikaltimų požymius; 5) svarbus atskirų nusikaltimų tyrimo metodikos elementas.4 Galima teigti, kad atvirųjų vagysčių ir plėšimų kriminalistinė charakteristika yra dinaminė sistema duomenų apie plėšimus ir atvirąsias vagystes ir su jais susijusius reiškinius, atspindi tipinius šių nusikaltimų požymius ir turinti kriminalistinę reikšmę, atskleidžiant ir tiriant šiuos nusikaltimus. Svarbi ą mokslinę ir praktinę reikšmę turi kriminalistinės charakteristikos struktūra ir ją sudarančių elementų turinys (duomenys, bruožai, apibūdinantys nusikaltimo padarymo būdą, nusikaltimo subjektą, objektą ir dalyką, aplinką). Tokia yra atvirųjų vagysčių ir plėšimų kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos struktūra. Šie elementai yra tampriai susiję tarpusavyje. Nusikalstamo elgesio alternatyva nemažai priklauso nuo nuikaltimo padarymo situacijos. Nusikaltėliai, norėdami padaryti nusikaltimą ir likti jų nuomone, nedemaskuoti, prisitaiko prie konkrečių sąlygų – panaudoja aplinkybes, lengvinančias padaryti nusikaltimą, neretai patys sukuria situaciją, padedančią pasiekti nusikalstamą tikslą. Pasikeitus sąlygoms keičiasi ir nusikaltimo padarymo būdai. Nusikaltimų padarymo būdas yra glaudžiai susijęs su nusikaltimo situacija. Ji daugeliu atveju apsprendžia nusikaltėlio parenkamą būdą nusikaltimui įvykdyti. Nusikaltimo įvykis, ruošimąsis, slėpimas visada vyksta konkrečiose vietos, laiko, klimatinėse ir kitose aplinkybėse, kurios dažniausiai nepriklauso nuo nusikaltėlio valios. Šie ir kiti faktoriai veikia į nusikaltimo įvykį, palieka įvairius pėdsakus aplinkoje, iš kurių galima spręsti apie nusikaltimo metu susidariusią situaciją. Nusikaltimo situacijos sąvoka yra žymiai platesmė už nusikaltimo įvykio vietos aplinkos sąvoką. Ši sąvoka apima nusikaltimo dalyvio elgesį nusikaltimo metu. Atvirų vagysčių ir plėšimų padarymo situaciją galima apibrėžti kaip įvairių, tarpusavyje susijusių reiškinių, objektų, procesų sistemą, charakterizuojančią nusikaltėlio vietos, laiko, metereologines, kitas aplinkos sąlygas, nusikaltimo dalyvių elgesį, psichologinius ryšius tarp jų nusikaltimo metu. N.P.Jablokov`as teigia, kad ne patalpose įvykdytiems plėšimams ir atvirosioms vagystėms būdinga: • nuošalios, retai žmonių lankomos, silpnai apšviestos, blogai iš šalies matomos vietovės; • nusikaltimai įvykdomi dažniausiai vėlai vakare (išvykų metu, darbo); • santykinai nedidelis nusikaltimo vietos plotas, trukdantis nukentėjusiąjam manevruoti, gintis; • nusikaltėliai pasirenka dažniausiai savo aukomis fiziškai silpnus ir psichologiškai nepasiruošusius pasipriešinti.5 2. Nusikaltimo padarymo būdas. Vagystė – tai slaptas ar atviras svetimo turto grobimas (LR BK 271 str.). esant kitoms lygiavertėms aplinkybėms, ji, palyginti su kitais grobimo būdais yra mažiausiai pavojinga, bet kartu ir labiausiai paplitusi nusikalstama veika. Vagyste, skirtingai nuo kitų grobimų, kėsinasi tik į nuosavybę ir nedaro tiesioginės žalos kitiems baudžiamosios teisės saugomiems objektams. Išimtis – vagystė, padaryta įsibraunant į gyvenamąją ar negyvenamąją patalpą. Atvira laikoma vagystė, kuri padaroma matant asmeniui, kuris valdo ar saugo turtą, ar pašaliniams asmenims, kai kaltininkas suvokia jog šie asmenys supranta jo nusikalstamos veikos pobūdį, bet nekreipia į tai dėmesio.6 Plėšimas – sunkesnė nei vagystė turto grobimo forma, nes jo kėsinimosi objektas, be turto, yra ir piliečių, nesusijusių su šiuo nusikaltimu, asmens neliečiamybe, sveikata, laisve ir orumas.7 Pradedant kalbėti apie nusikaltimo padarymo būdą, jo pasirinkimas labai daug priklauso nuo nusikaltėlio ryšio su kėsinimosi objektu. Pvz., jeigu nusikaltėlis ir nukentėjusysis pažįsta vienas kitą, nusikaltėlis jį apiplėšdamas pasinaudos tamsiu paros metu ar paslėps savo veidą. Nusikaltimo būdai priklauso ir nuo kitų veiksmų: nusikaltėlių ir nukentėjusiųjų psichinių ir fizinių savybių, nusikaltėlių sugebėjimų, ankstesnės nusikalstamos veiklos, patyrimo ir įgūdžių, nusikaltimų įrankių turėjimo ir pan. Atvirosios vagystės ir plėšimo atveju veikiama atvirose vietose, laiptinėse, patalpose, automobiliuose. Atvirose vietose nusikaltėliai dažniausiai veikia grupėmis, laukdami aukos menkai apšviestose, nuošaliose gatvėse, parkuose ir pan. Sulaukę apsupa ją ir grasindami smurtu arba pavartoję jį, atima pinigus ir daiktus (laikrodį, rūbus, mobilius telefonus, mašinos raktelius). Kai kada nusikaltėliai prisiartina prie nužiūrėto žmogaus klausdami valandų, kelio krypties ir pan., o po to staigiu smūgiu parbloškia jį ir apiplėšia. Kartais jie įtraukia į savo grupę jaunas moteris ir paveda joms užmegzti pažintį su vyriškiais restoranuose, kavinėse, baruose, šokiuose ir taip toliau. Susipažinusios ir pasistengusios patikti, tos moterys nuveda vyriškius į sutartą vietą, kur jie ir apiplėšiami. Neretai kaltininkai prisistato prie išgėrusių piliečių, pasisiūlo palydėti juos į namus, nuveda į nuošalesnę vietą ir atima daiktus bei pinigus. Tad duomenys apie nusikaltimų padarymo būdą sudaro vieną iš svarbiausių kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementų. Tai paaiškinama tuo, kad šių nusikaltimų padarymo būdas dažniausiai iš anksto yra apmastomas ir susideda iš parengiamųjų veiksmų, priemonių, nusikaltimo padarymo metu ir po jo. Nusikaltimo padarymo būde paprastai būna didžiausias kriminalistinės informacijos kiekis, kuris padeda greičiau ir teisingiau susiorientuoti nusikaltimo tyrime, apibrėžti asmenų ratą, galėjusių padaryti atvirąją vagystę ar plėšimą. Kriminalistinėje literatūroje nusikaltimo padarymo būdo sąvoka yra suprantama vienareikšmiai. Priimtiniausias apibrėžimas – nusikaltimo padarymo būdas tai objektyviai ir subjektyviai apibrėžta subjekto veiklos sistema iki nusikaltimo, jo metu ir po jo, kuri palieka įvairius būdingus pėdsakus išorėje, padedančius panaudojant kriminalistinius metodus ir priemones suprasti įvykio esmę, nusikalstamos veikos ypatybes ir nustatyti optimaliausius metodus ir priemones nusikaltimo išaiškinimui. 8 Nusikaltimo padarymo būdo struktūra susideda iš nusikaltėlio veiksmų prieš nusikaltimą, nusikaltimo metu ir slepiant nusikaltimo pėdsakus.9 Eilėje atvejų nusikaltimo padarymo būdo struktūra gali būti nepilna (nusikaltimas be pasiruošimo ar be slėpimo). Gali būti ir taip, kad nusikaltimo padarymo būdas susideda tik iš vienos nusikalstamos veikos. Plėšimai ir atvirosios vagystės dažnai būna susiję ir su kitais nusikaltimais (pvz., su išžaginimais, su chuliganizmu). 3. Nusikaltimo subjektas. Dauguma kriminalistų, rašančių apie nusikaltimų kriminalistinę charakteristiką, į jos sudėtį įjungia ir duomenis ir apie nusikaltėlio asmenybę. Kiekvienas nusikaltimas, tame tarpe ir atvirosios vagystės bei plėšimai, turi juos įvykdžiusio asmens pėdsakų. Tai gali būti duomenys apie nusikaltėlio socialinės – psichologines savybes, patirtį, profesiją, amžių, lytį, charakterio bruožus ir t.t. Nusikaltėlio asmenybės tyrimas turi apimti ne tik atskirus jos elementus, bet duoti ir visapusišką išbaigtą nusikaltėlio asmenybės vaizdą ( veiklos sferos visuomenėje (darbas, buitis), socialinis – psichologinis, valines – emocines savybes). Kriminalistiniai nusikaltėlio asmenybės tyrimai turi dvi specifines kryptis: 1. nagrinėja duomenis apie nežinomo nusikaltėlio, padariusio nusikaltimą, asmenybę pagal pėdsakus, paliktus įvykio vietoje, nukentėjusiojo, liudytojų parodymuose ir kituose šaltiniuose, siekiant nustatyti nusikaltėlių sulaikymo ir išaiškinimo būdus bei priemones. Tokia informacija dažniausiai duoda žinių apie tam tikrą asmenų grupę, kurioje gali būti nusikaltėliai ir šie duomenys turi būti palyginami su kriminalistiniais duomenimis apie tai, kas dažniausiai įvykdo tiriamo nusikaltimų rūšies nusikalstamas veikas. 2. Nagrinėja jau žinomo nusikaltėlio asmenybę, padeda nustatyti asmenų ratą, linkusių daryti tam tikros rūšies nusikaltimus, užtikrina optimalius būdus, priemones panašių nusikaltimų tyrimui.10 Atvirųjų vagysčių ir plėšimų tyrime naudoti jų metu paliktus pėdsakus yra nelengva. Nusikaltėlio asmenybei nustatyti naudojami nusikaltimo vietoje rasti pirštų atspaudai, kraujas, sperma, liudytojų ir nukentėjusiųjų pateikti nusikaltėlių fiziniai duomenys, išorės bruožai. Vagystės subjektais laikomi pakaltinami asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra suėję 14 metų.11 Taip numato LR BK 11 str. 2 d.: “ asmenys, kurie padaro nusikaltimą turėdami nuo 14 iki 16 metų amžiaus atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik už tyčinius veiksmus vagystę (271 str.), plėšimą (272 str.), ”. Pagal kriminologinius požymius atvirosios vagystės ir plėšimai taip pat šiuos nusikaltimus darantys asmenys skirstomi taip:12 1. atvirosios vagystės ir plėšimai, padaromi gatvėse; 2. autotransporto vairuotojų užpuolimai, pagrobiant automobilį; 3. užpuolimai įsibraunant į butą ar kitą patalpą; 4. piniginių lėšų grobimas naudojant smurtą finansų sistemos objektuose. Jei paminėti turtinius nusikaltimus darančių asmenų kriminologinę charakteristiką, tai dauguma (84,3 ) turtinius nusikaltimus darančių asmenų – vyrai. Kaip minėjau anksčiau, moterų vaidmuo yra gana specifiškas. Paprastai jos būna “padėjėjos”. 42 - 45  turtinių nusikaltimų, susijusių su smurtu, padaro 18 – 30 metų asmenys. Nepilnamečiai nusikaltėliai padaro 26 – 33  visų vagysčių, 24 - 29  atvirųjų vagysčių ir plėšimų, padaromų gatvėje. Tik 3 – 8  turtinius nusikaltimus padarančių asmenų turi aukštąjį ar specialųjį vidurinį išsilavinimą. 70 nuteistų už smurtinius turtinius nusikaltimus, 80 nuteistų už vagystes vyrų – nevedę. Daugiau kaip pusė nusikaltėlių moterų – ištekėjusios ar turi sugyventinį.13 4. Nukentėjusysis. Svarbus kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos struktūros elementas yra nukentėjusios asmenybės bruožai ir duomenys apie nusikaltimo dalyką. Ši informacija suteikia galimybę geriau išsiaiškinti ir suprasti nusikaltėlio asmenybę, nusikaltimo padarymo motyvus ir apibrėžti tikslesnį ratą paieškomų žmonių. Duomenys apie nukentėjusiojo asmenybė apima tiek vidinius, tiek išorinius (ryšiai su aplinkiniais) jos bruožus. Nukentėjusiųjų elgesio, jų asmeninių savybių tyrimas padeda geriau suprasti nusikaltimo aplinkybes, jų bendrus (tipiškus) ir individualius bruožus. Literatūroje nėra vieningos nuomonės kokie duomenys apie nukentėjusiojo asmenybės savybes turėtų įeiti į kriminalistinę nusikaltimų charakteristiką. Vieni labiau vertina kriminologinę, o kiti – psichologines nukentėjusiojo savybes. Reikėtų pritarti A.M.Vasiljev`ui ir N.P.Jablokov`ui, kad dėmesį reikėtų atkreipti į tas nukentėjusiojo savybes, bruožus, kurie yra susiję su kitais nusikaltimų kriminalistinės charakteristikos elementais.14 Nukentėjusiųjų asmenybės kriminalistiniame tyrime galime išskirti dvi kryptis: duomenų apie jau žinomą nukentėjusįjį ir nežinomą nukentėjusįjį. Tipinių nukentėjusiųjų savybių savybių bruožų tyrimas, jų analizė, apibendrinimas ir sisteminimas suteikia galimybę sukurti nukentėjusių kriminalistinę tipologiją. Atvirųjų vagysčių ir plėšimų metu dažniausiai nukenčia moterys (53,9 visų nukentėjusių). Vidutinis nukentėjusiojo amžius – 44,8 metų. Tačiau bendras amžiaus vidurkis nelabai atspindi nukentėjusiojo tipologinius bruožus, kadangi nukentėjusiųjų tarpe galima išskirti dvi dideles grupes: pensininkai (43,2) ir nepilnamečiai (21,6). Išsilavinimas, lyginant nusikaltėlius ir nukentėjusiuosius šiek tiek skiriasi. Nukentėjusių tarpe yra žmonių su aukštuoju išsilavinimu (2.7) ir be (5,5). Nukentėjusiųjų tarpe yra 8,1 invalidų ir 5,5 teistų. Atvirosioms vagystėms ir plėšimams būdinga ir tai, kad nukentėjusieji dažnai nesugeba pasipriešinti užpuolikui (pasipriešina 43,2, pabėgo iš įvykio vietos – 10,8).15 Yra ir tokių nukentėjusiųjų, kurie prisidėjo prie nusikaltimo situacijos sudarymo (geria kartu alkoholinius gėrimus, perpardavinėja savo bute). III.Baudžiamosios bylos iškėlimas ir pirminiai tardymo veiksmai atvirųjų vagysčių ir plėšimų bylose: 1.Baudžiamosios bylos iškėlimas. Baudžiamoji byla gali būti iškeliama tik tais atvejais, kai pakanka duomenų, rodančių, kad yra nusikaltimo požymių. Pagal LR BPK 125 str., kuriame yra numatytos vados ir pagrindai baudžiamąjai bylai iškelti, numatyta, kad vados baudžiamąjai bylai iškelti yra: 1) žodiniai ir rašytiniai piliečių pareiškimai; 2) visuomeninių, valstybinių įmonių, įstaigų, organizacijų ir pareigūnų pranešimai; 3) kaltininko atvykimas ir prisipažinimas padarius nusikaltimą; 4) betarpiškas kvotos organų, tardytojo, prokuroro, teisėjo ar teismo iškėlimas aikštėn nusikaltimų požymio. Baudžiamosios bylos dėl atvirųjų vagysčių ir plėšimų dažniausiai iškeliamos gavus nukentėjusiojo skundą. Kai plėšimo metu nukentėjusiajam padaromi kūno sužalojimai, tai tokiu atveju abejonė dėl baudžiamosios bylos iškėlimo nekyla. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai nusikaltimas yra inscenizuojamas, todėl reikia patikrinti pareiškimo apie nusikaltimą pagrįstumą. LR BPK 125 str. numatyta, kad baudžiamoji byla gali būti iškeliama tais atvejais, kai pakanka duomenų, rodančių, kad yra nusikaltimo požymiai. Gautą pareiškimą ar pranešimą, esant reikalui patikrina prokuroras, tardytojas, ar kvotos organas, ne vėliau kaip per 10 dienų. Remiantis LR BPK pareiškimai ir pranešimai apie nusikaltimą turi būti išnagrinėjami per 3 dienas, o išimtinais atvejais – ne vėliau kaip per 10 dienų. Pagal įstatymą šių pareiškimų ir pranešimų apie nusikaltimą nagrinėjimo trukmė yra skaičiuojama nuo jų gavimo dienos, tačiau praktikoje situacija yra visai kitokia. Kvotos įstaigose šie terminai skaičiuojami nuo pranešimo ar pareiškimo įregistravimo budėtojų dalyje dienos, o paprastai registruojama ne tą dieną kai gautas pareiškimas ar pranešimas. Reali ir efektyvi procesinė veikla neįmanoma be baudžiamosios bylos iškėlimo, o delsiant priimti šį procesinį sprendimą, galimybės dirbti “pagal karštus pėdsakus”, nustatant asmenį trauktiną baudžiamojon atsakomybėn, labai apribojamos.16 Atvirųjų vagysčių ir plėšimų specifika reikalauja kuo greičiau ir operatyviau iškelti baudžiamąją bylą, nes kuo greičiau baudžiamoji byla yra iškelta, atlikti pirminiai tardymo veiksmai, operatyvinės paieškos priemonės, tuo daugiau galimybių sėkmingai atskleisti nusikaltimus. 2.Pirminiai tardymo veiksmai atvirųjų vagysčių ir plėšimų bylose. Atvirųjų vagysčių ir plėšimų tyrimo metodikoje svarbią reikšmę turi tardytojo ar kvotėjo atliekami pirminiai tardymo veiksmai. Pirminiai tardymo veiksmai – tai tardytojo veiksmų, kurie atliekami pirmiausia nusikaltimo tyrimo etape kompleksas, kad nustatyti nusikaltimo faktą, jo pagrindinius bruožus, jo atskiras aplinkybes ir rinkti įrodymus, būtinus versijų, pagal nustatytas aplinkybes iškėlimui, tyrimo planavimui.17 Tačiau dažnai sutinkame ir sąvoką “neatidėliotini tardymo veiksmai”, kurių pagrindinis bruožas būtų tas, kad tuos veiksmus atidėjus tam tikram laikui, surinkti įrodymus būtų nebeįmanoma. Pasitaiko atvejų, kai pirminiai ir neatidėliotini tardymo veiksmai sutapatinami ir jie tampa neatidėliotinais veiksmais. LR BPK 135 str. apibrėžia kvotos organų kompetenciją bylose, kuriose būtina daryti parengtinį tardymą. Jame nustatyta, kad kvotos organas iškelia baudžiamąją bylą, ir vadovaudamasis šio kodekso nustatytomis taisyklėmis, atlieka neatidėliotinus tardymo veiksmus nusikaltimo pėdsakams nustatyti ir įtvirtinti: apžiūrą, kratą, poėmį, patikrinimą,įtariamųjų sulaikymą ir apklausą nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausą, parodymą atpažinti, taip pat paskiria ekspertizę ir gauna specialisto išvadą. Tai neatidėliotini veiksmai baudžiamojo proceso prasme. Kriminalistine prasme, neatidėliotinu tardymo veiksmu gali būti bet koks tardymo veiksmas bet kokiame baudžiamosios bylos parengtinio tyrimo etape. Kaip jau anksčiau minėjau, baudžiamosios bylos dėl atvirųjų vagysčių ir plėšimų dažniausiai iškeliamos dėl nukentėjusiųjų pareiškimo. Pirminių veiksmų pobūdis priklauso nuo tokios esminės atvirųjų vagysčių ir plėšimų ypatybės - nukentėjusysis visados daugmaž žino apie nusikaltimą padariusius asmenis.18 Paprastai nukentėję asmenys atsimena tam tikrus nusikaltimo bruožus, ypatingas žinias, balsą, drabužius, nors užpuolimo metu būna išgąsdinti ir net sužaloti. Todėl prie pagrindinių pirminių tardymo veiksmų reikėtų priskirti nukentėjusiojo apklausą ir įvykio vietos apžiūrą. 2. a) Nukentėjusiojo ir liudytojo apklausa. Apklausa yra tardymo veiksmas, kurios metu tardytojas iš apklausiamo asmens gauna ir užfiksuoja žinias, turinčias reikšmės bylai.19 Atvirųjų vagysčių ir plėšimų tyrime nukentėjusiojo apklausos metu reikia išsiaiškinti užpuolimo aplinkybes, nusikaltėlio požymius ir duomenis apie pagrobtą turtą. Apskritai esant padarytam nusikaltimui galimos tokios situacijos: 1. Turima pakankama ir pilna informacija apie nusikalstamą veiką ir taip pat konkretūs duomenys apie asmenį, padariusį tą nusikaltimą; 2. Turima pakankamai daug informacijos apie nusikalstamą veiką ir atskirų liudytojų parodymai apie įvykdytą nusikaltimą; 3. Turimi nepilni duomenys apie įvykdytą nusikaltimą ir stoka informacijos apie asmenis, įvykdžiusius nusikaltimus.20 Daugiausia sunkumų sukelia trečiosios situacijos tyrimas. Todėl norint kuo efektyviau ir pilnutiniau ištirti nusikaltimą, apklausti nukentėjusįjį, o taip pat ir liudytojus reikia labai detaliai. Apklausiant reikia gauti atsakymus į tokius klausimus: kad, kur, kokiomis aplinkybėmis įvyko nusikaltimas; kiek buvo nusikaltėlių ir kuo jie buvo ginkluoti; ar buvo panaudotas smurtas nusikaltimo darymo metu ir kokiais konkrečiais veiksmais tai pasireiškė; ar buvo sugadintas koks nors turtas, drabužiai; ar grasino nusikaltėlis nukentėjusiajam, kaip nukentėjusysis elgėsi nusikaltimo metu: ar šaukė pagalbos, bandė bėgti, kaip konkrečiai priešinosi; koks turtas pagrobtas, kokia pagrobto turto vertė, kokie turto požymiai. Pagrobus turtą reikia išsiaiškinti, iš kur nukentėjusysis gavo tą turtą, kokiomis sąlygomis, kodėl nusikaltimo metu tas turtas buvo pas nukentėjusįjį. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į nukentėjusiojo turimus pavogtų daiktų dokumentus (etiketes, čekius, pažymas ir t.t.). nustatant užpuoliko požymius reikia konkrečiai išsiaiškinti, kaip jie atrodė, figūros, veidai, kokia eisena, rūbai ir t.t. Apklausiant nukentėjusįjį apie pagrobtą turtą yra išaiškinamas ir aprašomos daiktų individualios žinios: daiktų dydis, markė, numeriai, defektai, susidėvėjimo laipsnis, jei tai pinigai, tai ir piniginių banknotų vertė. Apklausiant nukentėjusįjį taip pat svarbu išsiaiškinti su kuo ir ką veikė nukentėjusysis prieš nusikaltimo įvykdymą, nes tai gali padėti atvirųjų vagysčių ir plėšimų atskleidimui. Apklausiant nukentėjusįjį reikia nepamiršti ir to, kad nukentėjusieji nusikaltimo metu išsigąsta. Po nusikaltimo jie net negali atsakyti ir į, atrodytų, paprastus klausimus. Atvirųjų vagysčių ir plėšimų tyrime labai svarbu yra apklausti nusikaltimo liudytojus. Liudytojais galime apklausti asmenis, kurie matė nusikaltimą. Kad tai išsiaiškinti, reikia apklausti netoli nusikaltimo vietoje gyvenančius, dirbančius ir kitais reikalais ten buvusius asmenis. Tam tikslui dažniausiai naudojamos operatyvinės paieškos priemonės. Taip pat kaip liudytojai gali būti apklausiami medicinos darbuotojai, kurie suteikia pagalbą nukentėjusiajam. Gali būti apklausiami nukentėjusiojo draugai ir giminaičiai. Liudytojai yra apklausiami pagal bendras liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos taisykles, kurios numatytos LR BPK 175 – 181 str. 5. b) Įvykio vietos apžiūra plėšimų ir atvirųjų vagysčių bylose. Tiriant daugelį nusikaltimų, įvykio vietos apžiūra yra viena svarbiausių ir dažniausiai pats pirmas tardymo veiksmas. Įvykio vietos apžiūra atvirųjų vagysčių ir plėšimų bylose reikia daryti tuojau pat po pranešimo apie nusikaltimo gavimo ir nukentėjusiojo apklausos. Skubiai, reikiamai neapžiūrėjus ir neužfiksavus nusikaltimo sukeltų įvairių pasikeitimų, jie gali greitai dingti, nes svarbią reikšmę turi laiko faktorius. Tačiau praktikoje atvirųjų vagysčių ir plėšimų atvejais įvykio vieta visai neapžiūrima. Taip jau pačioje nusikaltimų tyrimo pradžioje prarandama galimybė surasti bei įtvirtinti svarbią, o kartais ir lemiamą nusikaltimui išaiškinti informaciją.21 Įvykio vietos apžiūra – toks tardymo veiksmas, kurio metu betarpiškai akivaizdžiai ištiriama ir užfiksuojama įvykio vieta, jos aplinka, surandami, įtvirtinami ir paimami nusikaltimui ištirti reikalingi objektai.22 Galima išskirti tokius įvykio vietos apžiūros uždavinius: 1) konkrečiai susipažinti su įvykio vieta ir aplinka, išaiškinti įvykio pobūdį, aplinkybes ir nusikaltimo padarymo mechanizmą; 2) užfiksuoti įvykio vietą, jos aplinką, surasti, įtvirtinti bei paimti iš įvykio vietos pėdsakus ir kitus daiktinius įrodymus; 3) surinkti duomenis apie nusikaltėlį ir imtis skubių priemonių jam surasti.23 Gavęs pranešimą apie atvirąją vagystę ar plėšimą, tardytojas turi tinkamai ir operatyviai jai pasiruošti. Galima išskirti dvi stadijas: 1) parengiamosios priemonės iki išvykimo į įvykio vietą; 2) parengiamosios priemonės įvykio vietoje prieš apžiūros pradžią. Gerai pasiruošus yra geriau atliekama įvykio vietos apžiūra, sėkmingai išsprendžiami iškilę uždaviniai. Iš pranešančio apie plėšimą arba atvirąją vagystę asmens reikia sužinoti, kas atsitiko, kada, kur yra nusikaltimo vieta, kaip į ją nuvykti, ar kas nors dar matė nusikaltimą. Todėl apžiūrint įvykio vietą gali būti kviečiami kviestiniai, ekspertai ar net patys nukentėjusieji. Antrasis pasirengimo etapas įvykio vietos apžiūrai prasideda atvykus į nusikaltimo įvykio vietą. Ruošiantis apžiūrai, išaiškinami visi tie pakitimai, kurie atsirado jau po įvykio. Todėl, dar nepradėjus apžiūros, nustatoma, kas ir kada pasikeitė.24 Įvykio vietos apžiūra atvirųjų vagysčių ir plėšimų bylose atliekama pagal bendras kriminalistikos taisykles, tačiau kaip visuomet yra tam tikro ypatybės priklausomai nuo nusikaltimo vietos ir būdo. Dažniausiai atliekant įvykio vietos apžiūrą yra surašomi įvykio vietos apžiūros protokolai. Tačiau praktikoje šių protokolų surašymas yra tik formalumas. Jie rašomi ne tiksliai ir gana atmestinai. Dažnai atliekant įvykio vietos apžiūrą, pastebimi tokie trūkumai: nefiksuojama įvykio situacija, įvykį apibūdinanti atlinka, nerandami ir neužfiksuojami materialūs nusikaltimų pėdsakai, nors pagal įvykio aplinkybes tokie pėdsakai turėjo būti (nefiksuojami ir nepaimami įsilaužimo priemonių bei įrankių pėdsakai, nepaimami daiktai, ant kurių buvo nusikaltimo įrankių pėdsakų ir pan.), nenustatomas ir neužfiksuojamas nusikaltimo mechanizmas, nepaimami daiktai bei dokumentai, kurie galėtų individualizuoti pavogtus daiktus.25 Atliekant įvykio vietos apžiūrą nesudaromos įvykio vietos schemos, dažnai net nefotografuojama. 2. c) Krata plėšimų ir atvirųjų vagysčių bylose. Išaiškinant atvirąsias vagystes ir plėšimus, tiriant baudžiamąsias bylas, svarbią vietą užima ir krata. Kratos metu galime rasti svarbių daiktinių įrodymų (pagrobtų pinigų, juvelyrinių gaminių ir kt., taip pat asmens dokumentus).26 Paprastai nusikaltėliai stengiasi sunaikinti arba paslėpti nusikaltimo pėdsakus ir kitokius įrodymus, neretai slepiasi ir patys, todėl taip svarbu atlikti kratą savalaikiai ir operatyviai. Krata nuo kitų tardymo veiksmu skiriasi tuo, kad turintys reikšmės bylai daiktai yra paimami prievarta, nepriklausomai nuo jų valdytojo ir savininko valios ir sutikimo.27 Kratos objektais yra visi daiktai, kurie gali būti priemonėmis atvirąja vagystei r plėšimui atskleisti, tai yra gali būti nusikaltimo įrankiai (šaunamieji ginklai, peiliai, lazdos ir t.t.), pavogtas turtas (pinigai, mobilūs telefonai, drabužiai, papuošalai ir t.t.). kratos yra skirstomos į įvairia rūšis, atsižvelgiant į tai, kas kratoma, kur daroma krata, kaip ji organizuojama, kelintą kartą daroma. Pagal kratomuosius objektus bei vietą krata skirstoma į vietovių, negyvenamų statinių ir patalpų, gyvenamų patalpų ir statinių, darboviečių, transporto priemonių ir asmenų. Pagal organizavimo būdą – pavienės ir grupinės, pagal pirmumą – pirminės ir pakartotinės. Kratą daryti turi būti faktiniai ir procesiniai pagrindai. Faktiniai pagrindai – tai konkretūs duomenys, nurodantys, kad reikia daryti kratą, gaunami iš įtariamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų, kaltinamųjų, daiktinių įrodymų ir t.t. procesinis pagrindas kratai daryti – yra motyvuotas nutarimas ir tik esant prokuroro sankcijai. Tai yra reglamentuota LR BPK 188 str. Kratomųjų objektų galima ieškoti dviem metodais: nuosekliu ir pasirinktinu. Nuosekliuoju viskas apieškoma iš eilės, laikantis numatytos krypties, dažniausiai pagal laikrodžio rodyklę. Pasirinktinu metodu pirmiausia apieškomos svarbiausios kratomosios vietos dalys, vėliau – kitos. Suradus nusikaltėlį svarbus tardymo veiksmas yra asmens krata – tai žmogaus drabužių, apavo, jo turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas, turint tikslą surasti pas kratomąjį daiktus ar dokumentus, galinčius turėti reikšmės bylai. Sulaikant nusikaltėlį reikia prisiminti, kad jis gali išmesti kai kuriuos daiktus, todėl reikia atlikti sulaikymo vietos apžiūrą. Kratos procesas užfiksuojamas kratos protokole. Be to gali būti braižomi planai ar schemos, daromi vaizdo įrašai, fotografuojama. 2. d) Nusikaltėlio paieška ir sulaikymas ir kitos operatyvinės paieškos priemonės. Tiriant atvirąsias vagystes ir plėšimus kartu su pirmais tardymo veiksmais imamasi ir operatyvinių bei paieškos priemonių. Gerų rezultatų gali duoti paieška “karštais pėdsakais”, tai galima naudoti tada, kai nuo atvirosios vagystės ar plėšimo vykdymo buvo praėjęs trumpas laiko tarpas. Toks persekiojimas padeda rasti nusikaltėlį, jo pamestus daiktus ar bent sužinoti, kuria kryptimi nusikaltėlis pabėgo ir t.t. Priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių ir žinių, kurios yra gautos pirminiame bylos etape, gali būti imamasi šių operatyvinių bei paieškos priemonių: nusikaltėlio persekiojimas “karštais pėdsakais”, galima paimti nukentėjusįjį arba nusikaltimo liudytoją, jei jie atsimena nusikaltėlio žymes, galimų nusikaltėlio bėgimo kelių uždarymas, nusikaltimą mačiusių asmenų išaiškinimas, pagrobto turto realizavimo vietose, pranešimas policijos pareigūnams, pristatytų į išblaivinimo įstaigas asmenų patikrinimas siekiant rasti pas juo pagrobtus daiktus, kraujo pėdsakus ant jų kūno ir drabužių. Pagal statistiką nusikaltėlis būna surastas todėl, kad jis ir nukentėjusysis buvo pažįstami anksčiau. Išaiškinti nusikaltėlį padeda ir išorės požymių aprašymas. Nusikaltėlis gali būti nustatytas ir pagal pas jį rastus daiktus. Nusikaltėlis dažniausiai sulaikomas praėjus tam tikram laiko tarpui po nusikaltimo. Gana dažnai jis surandamas “karštais pėdsakais”. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai nusikaltėliai yra sulaikomi pačioje nusikaltimo vietoje. Paprastai nusikaltėliai sulaikomi policijos pareigūnų, rečiau – pačių nukentėjusiųjų arba netoli esančių. IV. Išvados Rašant kursinį darbą “ Atvirųjų vagysčių ir plėšimų tyrimo metodika”, manau , kad man pavyko atskleisti šios temos esmę. Apibendrinant parašyto kursinio darbo medžiagą, padarysiu tokias išvadas. Kriminalistinė atvirųjų vagysčių ir plėšimų charakteristika yra sudėtingas, nepakankamai ištirtas reiškinys. Vien kriminalistikos rėmuose neįmanoma teisingai išspręsti daugelio kriminalistinės charakteristikos aspektų, nes jie remiasi ir baudžiamosiomis – teisinėmis, kriminologinėmis koncepcijomis, aprašančiomis nusikaltimą ir nusikalstamumą kaip socialinius reiškinius. Atvirųjų vagysčių ir plėšimų kriminalistinės charakteristikos struktūrą sudaro duomenys apie šių nusikaltimų būdą, situaciją, nukentėjusįjį ir nusikaltėlį. Atvirųjų vagysčių ir plėšimų bylose pirminiai tardymo veiksmai, derinant juos su operatyviniais veiksmais, dažniausiai turi lemiamą vaidmenį atskleidžiant šiuos nusikaltimus. Baudžiamosios bylos dėl šių nusikaltimų paprastai iškeliamos gavus nukentėjusiojo skundą. Atvirųjų vagysčių ir plėšimų bylose pirminiais tardymo veiksmais dažniausiai būna nukentėjusiojo apklausa, įvykio vietos apžiūra, krata ir t.t. Šių nusikaltimų bylose nusikaltėlis dažniausiai sulaikomas praėjus tam tikram laiko tarpui po nusikaltimo, tačiau neretai ir “karštais pėdsakais”, ir nusikaltimo vietoje. Lemiamą reikšmę šių nusikaltimų padaryme turi neigiamas nusikaltėlio asmenybės formavimosi sąlygos, taip pat aplinkybės, situacija, esanti konkretaus nusikaltimo metu ir padedanti jam įvykti. Literatūra: 1. LR BK 2. LR BPK 3. Danisevičius P. Krata ir poėmis – Vilnius 1982 m. 4. LPA Mokslo darbai / S.Kuklianskis, A.Žurauskas Aktualios procesinės ir kriminalistinės nusikaltimų išaiškinimo problemos – Vilnius 1993 m. 5. Kriminologija, red Prof. J.Bluvšteinas – Vilnius 1994 m. 6. Palskys E., Kazlauskas N., Danisevičius P. Kriminalistika – Vilnius 1985 m. 7. Statistika 1998 m. / Statistikos departamentas – Vilnius 1998 m. 8. Teisės problemos – Vilnius 1995 m. Nr.3, 34 psl. 9. Белкин Р.С. Криминалистика методика расследования - Москва 1985 г. 10. Васильев А.Н. Проблемы методики расследования отделных видов преступлений - Москва 1978 г. 11. Васильев А.Н., Яблоков Н.П. Предмет система и теоретические основы криминалистики - Москва 1984 г. 12. Криминалистическая характеристика преступлений - Москва 1984 г. 13. Зуйков Г.Г. Криминалистическое учение способе совершения преступления – Соц. законность 1971 г. Но. 11 14. Шурухнов Н. Расследование краж - Москва 1999 г. 15. Яблоков Р.С. Криминалистика методика расследования - Москва 1985 г.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!