Atsisveikinimas su kaimu M. Martinaičio lyrikoje

Šiuolaikinis lietuvių poetas Marcelijus Martinaitis eilėraščių rinkinyje ,,Kukučio baladės” atsisveikinimą su kaimu traktuoja kaip amžiną skaudų išgyvenimą. Poetas kūrė ,,atšilimo” Sovietų Sąjungoje metu, kai literatūroje buvo pradėta atsisakyti propagandos, ideologijos, cenzūra pasidarė ne tokia griežta. Šiuo laikotarpiu poezija tapo svarbi visuomenei, kadangi pasitelkdami ezopinę kalbą kūrėjai galėjo kalbėti užuominomis, reikšti savo mintis apie okupantų santvarką, ją kritikuoti, pasakyti daugiau savo skaitytojams ir nesibaiminti cenzūros. Tai būdinga ir M. Martinaičio lyrikai. Poetas, pasitelkdamas tautosakos bei mitologijos motyvus, netiesiogiai kalbėjo apie sovietų vykdytą melioraciją, urbanizaciją, vaizdavo skaudų atsisveikinimą su agrarine kultūra, kadangi pats visa tai patyrė. Dėl melioracijos Antrojo pasaulinio karo metais Paserbenčio kaimas, kuriame augo M. Martinaitis, buvo sudegintas, poetas jautėsi praradęs tėviškę ir skaudžiai tai išgyveno. O tėviškė bei kaimas jam buvo ne tik žemė, ji taip pat formavo poeto pasaulėžiūrą bei vertybes. Skausmą dėl prarasto kaimo M. Martinaitis aprašė ir savo poezijoje. Rinkinio ,,Kukučio baladės” eilėraštyje ,,Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoje kojoje” mitinio personažo Kukučio nutraukta koja reiškia namų ir žemdirbio gyvenimo būdo praradimą, atsisveikinimą su kaimu. ,,Jos skausmas / kartais ateina / iš kitos žemės pusės, / apimdamas visą pasauli.” Tai įrodo, jog kančia, kurią sukelia kojos netekimas, metaforiškai apima ir keičia visą pasaulį. Lyrinis subjektas teigia: „nėra kur dėtis – / nuo savo nutrauktos kojos”. Taip parodomas lyrinio ,,aš” prisirišimas prie savo nutrauktos kojos, tai reiškia prisirišimą prie namų ir jog skausmas dėl prarasto kaimo niekada neišnyks, nepavyks nuo jo pabėgti. Tad galima teigti, jog atsisveikinimas su kaimu M. Martinaičio lyrikoje tapatinamas su niekada neišnyksiančiu skausmu.
Taip pat poetas Marcelijus Martinaitis atsisveikinimą su kaimu pateikia kaip pasiruošimą gyvenimui be namų. Tai lemia lyriko vaikystė gimtajame Paserbenčio kaime, kai gyvenimą diktuoja metų laikų ratas, o žemdirbių kultūra lydi Marcelijų Martinaitį kūryboje: „Susiradau dirbančius tėvą ir motiną, į rankas įsitvėriau ir ėmiau augti – nuo pavasario iki pavasario“. Poetas užauga...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!