Koks kūrėjo santykis su skaitytoju J. Aisčio lyrikoje?

XX a. pirmosios pusės neoromantiko, graudaus žodžio poeto Jono Aisčio lyrikoje kūrėjo santykis su skaitytoju yra artimas ir reikšmingas. Eilėraštis „Atėjo vakaras“ pradedamas nuo vakaro vaizdo, metafora „Atėjo vakaras, suraukęs antakius, / Kaip žmogžudys, krauju rankas sutepęs…“ sukuria saulėlydžio reginį, kuris dažnas neoromantikų kūryboje, Lyrinis subjektas mintimis dar kartą išgyvena meilę („Klajojau mintimis tuo meilės sentakiu“), o tada burtažodžiu „tapk!“ sukuria eilėraštį. Lyrinis „aš“ apgailestauja („Deja, nebuvo nei vakaro, nei antakių…“), jog vakaras nėra realus, o įsivaizduotas, tačiau pamini, jog adresatas vis tiek galės jį patirti skaitydamas adresanto kūrinį („Bet tu klajosi mano meilės sentakiu / Nuėmęs knygą nuo lentynos.“). Kūrėjas savo išgyvenimus paverčia žodžiais, jog perduotų savas patirtis skaitytojui. Kitame eilėraštyje „Katarsis“ lyrinis subjektas aukojasi, kruvinais žodžiais...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!