Atsakomybė ir atsakingumas

Atsakomybė ir atsakingumas Teorinė dalis Būti žmogumi – tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam. Jausti gėdą dėl skurdo, kuris tarsi nė nepriklauso nuo tavęs. Didžiuotis kiekviena savo draugų pasiekta pergale. Jausti kad kiekviena tavoji plyta taip pat prisideda prie pasaulio statybos. (A. de Sent – Egziuperi) Ilgame visuomenės raidos procese žmogus įgyja vis didesnę laisvę, tampa savarankiškesnis. Kartu jo ryšiai su visuomene darosi glaudesni, gilesni ir platesni. Šiame procese svarbi atsakomybės problema. Dabartinė civilizacija, kurią lydi aštrūs politiniai ir socialiniai prieštaravimai, grėsminga ekologinė krizė, vis didėjantis dorovinis nuosmukis, iškelia atsakomybę kaip universalią ir vieną aktualiausių šių dienų dorovinių problemų. Atsakomybės problema iškeliama greta laisvės, pasirinkimo, kaltės ir kitų opiausių žmogaus būties problemų. Atsakomybę ėmėsi gvildenti grožinė literatūra, menas, sociologija, psichologija. Išskirtos politinė, juridinė, profesinė, ekologinė ir kitos atsakomybės rūšys. Jas visas savitai jungia dorovinė atsakomybė (8, p1). Mokslinėje literatūroje, žodynuose, žinynuose aptinkame įvairių atsakomybės ir atsakingumo sąvokų apibrėžimų. Štai kelios: • „Atsakomybė – padėtis, reikalaujanti, garantuojanti sėkmę, atsiskaityti“ (2 p.54). • „Asmenybės santykis su visuomenės jai keliamais dorovės reikalavimais“ (4, p. 431). • „Atsakomybė – įvairi žmogaus veiklos kontrolė priimtų normų ir taisyklių laikymosi požiūriu“ (6, p.33). • „Atsakomybė – etikos ir teisės kategorija, atspindinti specifinį socialinį ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene (su visa žmonija), kuriam būdingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas“ (7, p.91). • „Atsakingumas – supratimas, jog mokytojai turi būti atsakingi už savo mokymą ir tai, ko mokosi ir ką išmoksta jų mokiniai“ (1, p.504). • „Dorovinė atsakomybė – viena iš pagrindinių dorovės sąvokų, nusakanti asmenybės santykį su jai keliamais doroviniais reikalavimais“ (9, p.19). • „Moralinė atsakomybė – tai tam tikras žmogaus santykis su pasauliu, asmenybės veiklos ir elgesio reguliavimo būdas“ (7, p.92). • Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus; gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikroms teisingumo arba kaltumo sąlygoms(7, p.96). Atsakingumas yra sąvoka. Tai dorovės reikalavimų supratimas, sugebėjimas juos vykdyti. Norint atskleisti atsakomybės sąvokos turinį, pravartu išsiaiškinti, kokios yra atsakomybės prielaidos. Visose etinėse ir teisinėse doktrinose atsakomybės problema neatsiejama nuo filosofinės laisvės problemos. Atsakomybės jausmas dėl vienokio ar kitokio elgesio stipriausias tuomet, kai pats gali apsispręsti, kokį poelgį pasirinkti. Jei žmogus negali laisvai pasirinkti poelgių, jeigu jis verčiamas ką nors daryti, tai jis nejaučia atsakomybės, o jei ir jaučia, tai labai menką. Elgesio pasirinkimo laisvė lydi žmogų beveik kiekviename jo gyvenimo žingsnyje. Bet tai – ne absoliuti, nuo niekieno nepriklausoma laisvė, o laisvė, paremta dorovingo elgesio būtybe. Juo žmogus turi daugiau laisvės pasirinkti poelgius, tuo labiau jis atsako už šį pasirinkimą. Laisvė yra, bendra prasme imant, atsakomybės prielaida: ten, kur jos nėra, neįmanoma ir atsakomybė. Ir atvirkščiai, - atsakomybė yra laisvės sąlyga: bet koks atsakomybės neigimas veda į savo ir kitų asmenų laisvės paneigimą. Taigi laisvė ir atsakomybė neatskiriamos. Jos glaudžiai tarpusavyje susijusios, viena be kitos negali būti mąstomos, o juo labiau – realizuojamos. Nurodant labai artimą laisvės ir atsakomybės sąvokų sąsają, dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ir laisvė, ir atsakomybė yra savimonės konstruktai. Subjektyviai savo laisvę žmogus įsisąmonina ir ją realizuoja tik per savimonę, savęs pažinimą ir vertinimą. Be sugebėjimo save vertinti ir pažinti nėra atsakomybės. Kai tenka apsispręsti, reikia pasiklausti savęs ir nutarti, ar teisingai pasirinkome, ar ne. Tai ne intelektinis klausimo „Kodėl?“ procesas, kadangi tokiu atveju atsakymas turėtų prasidėti žodžiu: Nes...“. Šis intymus savo vidinio „Aš“ pasiklausimo procesas nagrinėja tai, yra ar nėra mūsų pasirinkimas tikrai teisingas būtent mums, ir jei taip – atsakomybės už jo įvykdymą prisiėmimą. Iš esmės mes atsakingos būtybės, suprantančios, jog atsakyti už sprendimus – reikia suprasti pagrindą , kuriuo remiantis renkamasi. Šis ciklas neišvengiamai grąžina į savęs suvokimą. Norint teisingai pasirinkti, tenka suprasti, ką jaučiame esant teisinga. Toks supratimas nėra formulės „kodėl – todėl“ nusakomas procesas, tai veikiau nuodugnaus savęs tyrinėjimo vyksmas. Kita prielaida – pareiga. Atsakomybė kyla tada, kai įsisąmoninama pareiga. Iš pareigos kyla atsakomybė. Savo ruožtu ji grįžtamai įtakoja pareigą. Kiekvienas asmuo, atlikdamas pareigą, nuolat išgyvena vidinę atsakomybės įtampą už savo veiksmus, kurių jis imasi. Asmuo, neįsisąmoninęs savo atsakomybės, negali sėkmingai atlikti ir pareigos. Atsakomybė glaudžiai sąveikauja su sąžine. Ji priima sprendimus ir įpareigoja, kontroliuoja, kaip vykdoma pareiga. Kai nevykdoma pareiga, atsakomybė užtraukia kaltę. Sąžinė sužadina gėdos, sielgraužos, kančios, atgailos ir kitus jausmus. Taigi galėtume tarti, kad sąžinė sąveikaudama su atsakomybe, akylai budi ir kontroliuoja, kaip vykdoma pareiga. Sąžinės sankcija atsiranda tik tada, kai yra kaltė. O kaltė kyla tuomet, kai asmuo suvokia, kad tų veiksmų ir poelgių priežastis yra jis pats. Atsakomybė yra tiesiogiai susijusi su kalte. Jeigu nėra kaltės, nėra ir atsakomybės. Kaltė gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Tiesioginę kaltę lydi asmeninė atsakomybė, o netiesioginę – kolektyvinė atsakomybė. Psichologas j. Vabalas – Gudaitis nurodė tris būtinas sąlygas nustatant kaltę: 1. Tarp subjekto ir jam keliamų reikalavimų atsakyti už ką nors turi būti priklausomybės bei priežastingumo ryšiai; 2. Subjektą turi sieti kokios nors priedermės su tuo, už ką reikalaujama atsakyti; 3. subjektas turi būti pajėgus jam keliamus reikalavimus atlikti. Jeigu bent viena šių sąlygų neišpildoma, rašė jis, tai ir atsakomybės negalima reikalauti. (10, p. 81). Netiesioginė kaltė kyla tada, kai žmogus nėra tiesiogiai susijęs su kalte. Bet jis jaučia atsakomybę už kitų asmenų veiksmus bei poelgius, už jų gyvenimą bei likimą. Jaučia kaltę, kai suvokia, kad ne viską padarė dėl jų gerovės, ką galėjo padaryti. Vabalas-Gudaitis, aptardamas poelgių socialinį sąlygotumą, pastebėjo, jog individo kaltės bei atsakomybės laipsnis nebus visuomet vienodas. Žmogaus poelgiai dažnai priklauso nuo aplinkos. Daug ką bloga žmogus padaro dėl neatsargumo ar žioplumo. Negali būti vienodai vertinami veiksmai, atlikti be blogų ketinimų, ir tie, kurie atlikti iš anksto turint blogų motyvų. Pabrėždamas, kad žmogus atsakingas tik už laisvai ir sąmoningai pasirinktą elgesį, mokslininkas atsakomybę siejo su psichine žmogaus būsena. Jeigu žmogus dėl savo dvasios suirimo ar kitų objektyvių priežasčių negalįs numatyti savo veiklos rezultatų, tai negalįs būti ir atsakingas už juos. Skiriamos dvi atsakomybės formos: asmeninė ir kolektyvinė. Iš pradžių atsakomybė buvo suvokiama kaip bendra, kolektyvinė – visų atsakomybė už visus. Atsakomybės subjektas buvo kraujo ryšiais susietas pirmykštis kolektyvas: šeima, giminė gentis. O tai reiškia, kad iš pradžių nebuvo asmeninės atsakomybės, kad atsiras individas nebuvo jos įsisąmoninęs. Pagaliau ir bendroji, kolektyvinė atsakomybė iš pradžių buvo menkai įsisąmoninta. Ji, dažniausiai palaikoma papročių, daugiau reiškėsi intuityviai, stichiškai, neretai kaip kolektyvinės savigynos būdas. Asmeninę atsakomybę imta įsisąmoninti tuomet, kai iš pirmykščio kolektyvo ima išsiskirti asmenybė, kai atskiri individai ima išsiskirti ir vertinti savo veiksmus. Taigi asmeninė atsakomybė skleidėsi tuomet, kai atsirado žmogaus gebėjimas vertinti savo ir kitų veiksmus ir subjektyviai spręsti apie jų vertę. Asmeninė atsakomybė formavosi kartu su sąžine ir pareiga. Dabar jau atskiras asmuo irgi tampa atsakomybės subjektu. Asmeninė atsakomybė egzistuoja šalia kolektyvinės ir ją gerokai papildo bei transformuoja. Juk žmonių grupę ima sudaryti ne atskiri beasmeniniai, iš kolektyvo neišsiskyrę individai, o besiformuojančios asmenybės, vis labiau įsisąmoninančios savo pareigą ir asmeninę atsakomybę. Dėl to ir kolektyvinė atsakomybė gerokai keičiasi. Bendrija dabar jau atsako per savo narius, kurie įsisąmonina ne tik savo asmeninę atsakomybę, bet kartu ir kolektyvinę atsakomybę už pačią bendriją. Bet kokia organizacija yra tarsi mažas visos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas. Organizacija – tai svarbus tarpinis elementas tarp individo ir visuomenės: individas su savo vertybėmis ir tam tikru atsakomybės laipsniu ateina į organizaciją, o organizacijų visuma sudaro visuomenę. Tad neišvengiamai reikia analizuoti individų, grupės narių moralines vertybes, atsakomybę vienų kitiems ir organizacijai kaip vienetui. (7, p. 93) Taigi asmeninė ir kolektyvinė atsakomybė glaudžiai siejasi, viena kitą įtakoja. Beje, kasdienėje sąmonėje ir atsakomybės santykis dažnai iškraipomas. Kai pabrėžiama, kad už savo vaikus atsako tėvai, už savo mokinius – mokytojai, o už visus piliečius – valstybė, tai ir susidaro iliuzija, kad jeigu už mane daug kas atsako, tai tuomet mano asmeninė atsakomybė labai sumažėja. Tokia logika ypač palanki asmenims, kurie psichologiškai linkę savo atsakomybę perkelti kitiems. Žmonės gana skirtingai suvokia savo atsakomybę. Vieni prisiima atsakomybę už savo kaltes, kiti savo kaltes suverčia kitiems. Nemaža dalis žmonių linkę pripažinti savo kalčių ir prisiimti sau atsakomybę už jas. Siekimas save pateisinti ir išteisinti, suverčiant atsakomybę kam nors kitam, labai būdingas ypač vaikams ir paaugliams. Dėl savo nesėkmių jie dažnai kaltina tėvus, mokytojus, savo draugus, įvairias aplinkybes, tik ne save pačius. Nemaža dalis ir suaugusių žmonių neperžengia šios paauglystės psichologijos. (8, p.9) Be to, atsakomybės trūkumas dažnai verčia asmenį prašyti, kad kiti pasirūpintų juo, galvotų apie jį ir spręstų už jį. Faktiškai toks žmogus prašo, kad kiti užsikrautų atsakomybę už jį. Tai reikalavimas, kuris iš išorės neįvykdomas. Mokslinėje literatūroje aptariamos politinė, profesinė, ekologinė, juridinė ir kitos atsakomybės rūšys. Jas visas, kaip jau buvo minėta, sieja dorovinė atsakomybė. Kuo ji savita? Kokie svarbiausi jos bruožai? Dorovinė atsakomybė prasiskverbia į visas žmonių tarpusavio santykių sritis ir sutampa su plačia dorovinio vertinimo sfera. Visi žmonių veiksmai ir poelgiai, kurie dorovės požiūriu yra vertinami, imanentiškai suponuoja ir atsakomybę. Vadinasi, dorovinė atsakomybė lydi kiekvieną žmogaus žingsnį, kurį jis žengia laisvai ir sąmoningai apsispręsdamas. Dar daugiau – atsakomybė sudaro dorovės esmę, yra pagrindinis atskaitos taškas priimant įvairius sprendimus. Dorovinis vertinimas ne tik smerkia, bet ir pritaria, priima ne tik neigiamus, bet ir teigiamus vertinamuosius sprendimus. (8, p.11). Dar vienas dorovinei atsakomybei būdingas bruožas, kad ji remiasi vidiniais įsitikinimais, sąžine, laisvu asmens apsisprendimu, jo vidiniu įsitikinimu, sąžinės ir pareigos jausmais. Atsakomybė suvokiama ne kaip kažkokia išorinė, iš šalies uždėta, o kaip savo paties prisiimta našta. Būtent čia kaip tik slypi visa dorovinės atsakomybės esmė ir gelmė. Toks introvertiškas dorovinės atsakomybės pobūdis suponuoja jos veiksmingumą, aktyvų kūrybinį kryptingumą, gilų suinteresuotumą savo veikimu. Taigi pati aukščiausia ir pati veiksmingiausia atsakomybės forma yra dorovinė atsakomybė. Tai atsakomybė sau pačiam, savo sąžinei. Kiekvienas atsakome už save. Įsipareigojimai partneriui, tėvams, vaikams, draugams ar darbui priklauso nuo to, kiek esame įsipareigoję savo vidiniams „Aš“. Niekas kitas negali atsakyti už tai, kas esame. Privalome pripažinti ir suprasti savi vidinį „AŠ“ ir tuo remdamiesi prisiimti visišką atsakomybę už savo veiksmus. Nenorinčius bendrauti su savo vidiniu „AŠ“ žmones šiurpina visiškos atsakomybės perspektyva, ir jie skubiai suverčia ją ant kieno kito pečių. „Ji mane privertė tai daryti“, „Neturėjau iš ko rinktis“ – šitaip paprastai pateisinamas nenoras pripažinti fakto, kad visus savo sprendimus darome patys. (5, p.98). Individualioji dorovinė atsakomybė – gana sudėtingas dvasinis darinys. Joje susipina ir sąveikauja protas, jausmai ir valia. Paprastai atsakomybę žmogus įsisąmonina vadovaudamasis savo protu, įsitikinimais, jausmais ir išgyvenimais, kasdiene patirtimi. Šiame procese ypač aktyviai dalyvauja ir valia. Silpnavalis, nesavarankiškas asmuo nepajėgia atlikti savo pareigų, išsigąsta atsakomybės. Atsakomybė suponuoja tokias valios savybes kaip drąsą, ištvermę ir drausmę. Atsakomybei ypač būdingas ryškus emocinis santykis su įsisąmonintos pareigos vykdymu. Šį santykį išreiškia atsakomybės jausmas, kuris suponuoja tokias emocines būsenas kaip susitelkimas, rūpestis, nerimas, jaudinimasis ir t.t. išugdytas atsakomybės jausmas daro didelę įtaką vykdant pareigą ir siekiant užsibrėžtų tikslų. Apie žmogaus dorovinę atsakomybę daugiausia galima spręsti iš jo veiksmų ir poelgių. Veiksmuose pirmiausia išryškėja, kaip asmuo praktiškai vykdo pareigą ir koks jo santykis su atsakomybe. Beje, šis santykis dažnai būna labai skirtingas. Kartais žmogus elgiasi atsakingai, o kartais tos atsakomybės jam pritrūksta. Vadinasi, asmens santykis su atsakomybe nepatvarus, svyruojantis. Jeigu asmuo nuosekliai, valingai vykdo pareigą, giliai išgyvena atsakomybės jausmą, tuomet susiformuoja stabilus santykis su atsakomybe. Šiuo atveju susiduriame su įdomiu reiškiniu: atsakomybė tampa įpročiu, patvariu žmogaus charakterio bruožu, sudėtine žmogaus asmenybės struktūros dalimi. Tatai suteikia žmogui nelygstama pranašumą. Jis tampa kryptinga asmenybe, pasižyminčia dideliu organizuotumu, ištverme, džiaugsmingumu, asmenybe, gebančia nenukrypstamai vykdyti pareigą, užbaigti pradėtą darbą, tesėti duotą žodį. Pagaliau atsakomybė pasireiškia ir kaip asmenybės savireguliacijos bei savikontrolės mechanizmas. Ji suponuoja žmogaus gebėjimą ne tik apsispręsti ir laisvai pasirinkti poelgius, bet kartu kreipti juos siekiant prasmingų tikslų ir pozityvių veiklos rezultatų. Šia prasme atsakomybė pasireiškia kaip subjekto kryptingas aktyvumas, siekimas gėrio ir gerovės, atsiribojimas nuo savivalės ir beprasmybės, vengimas klaidų ir nesėkmių. Prisiimdamas atsakomybę už savo veiksmus ir poelgius, žmogus reiškiasi kaip savarankiška pilnavertė asmenybė. (8, p.14) Svarbus vaidmuo mokant vaiką atsakomybės, tenka ne tik tėvams, bet ir mokytojams. Mokykla turi tapti ta vieta, kurioje ugdoma atsakomybė. Kiekvienas mokinys privalo mokėti suformuluoti iškilusią problemą, išnagrinėti turimas pasirinkimo galimybes, įvertinti jas ir priimti sprendimą, kuris, jo manymu, yra tinkamiausias. Tada jis turi elgtis taip, kaip pasirinko, ir vykdyti sprendimą. Mokiniai turi suprasti, kad jiems patiems reikia analizuoti ir įvertinti savo elgesį. Jei mokinys įsitikins, kad nesėkmės priežastis – jo veiksmai, turės keisti elgesį. Taigi „mokinys turi išmokti prisiimti atsakomybę už savo pasirinktus kriterijus, kuriuos jis laiko svarbiais, už tikslus, kurių jis siekia, ir kiek jau jų yra pasiekęs, atsakomybę už save ir savimoką“(3, p.388) PRAKTINĖ DALIS Kaip atsakomybės ir atsakingumo sąvokas supranta mokytojai ir mokiniai? Kaip konkrečiai mokiniai atsakomybės? Tokį tyrimą 2004m. balandžio mėnesį atlikau Pasvalio rajono Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinėje, t. y. savo buvusioje mokykloje. Taip pat paprašiau atsakyti į klausimus keletą Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio mokyklos mokytojų. Apklausiau 22 pedagogus: 12 iš vidurinės, 10 iš žemės ūkio mokyklos. Vienų atsakymai išsamūs, aiškūs, kitų parašyti skubotai, kiek atmestinai. . į klausimą „Kas yra atsakomybė?“ neatsakė 2. dominuojantis atsakymas – atsakomybė yra dorovinių ir teisinių normų, visuomenės keliamų reikalavimų laikymasis – 10 (45,5%). Išsamiausias man atrodo mokytojo Algirdo R. atsakymas: „Atsakomybė – tai vidinė žmogaus nuostata ne tik veikti ir elgtis pagal nusistovėjusias moralės, teisės ir tarpusavio bendravimo normas, bet ir gebėjimas vertinti savo ir kitų individų ar grupių veiklą ir poelgius, kiek tai atitinka moralės, teisės ir tarpusavio bendravimo normas“. Atsakomybę su pareiga tapatina 7 (31,8%), su kultūra – 2 (9,1%), su sąžine – 1 (4,5%). Tiesa, vienas iš neatsakiusiųjų abejoja, ar iš viso tokia kategorija šiais laikais egzistuoja. Mokytojų atsakymus į klausimą „Kas yra atsakomybė?“ matome 1 paveikslėlyje. Į klausimą, kas yra atsakingumas, atsakė 18 mokytojų. Atsakymai įvairūs, kai kurie nepaaiškinantys esmės, pvz.: „būdo bruožas“, „charakterio savybė“, „charakterio bruožas“, tokių yra 3 (16,7%). Su pareigingumu, su gautų įpareigojimų, „sąžiningu vykdymu“ atsakingumo sąvoką sieja 9 (50%). Kad atsakingumas yra sugebėjimas laikytis visuomenės keliamų reikalavimų, moralės normų be prievartos, pačiam suvokiant jų reikšmę, mano 5 (27,8%). Kit7 atsakymai gana saviti, prie kitų „nelimpa“, pvz.: „Tai būdas gyventi neužkliūnant, būdas kilti ir iškilti“ – 1 (5%). Mokytojų atsakymai į klausimą „Kas yra atsakingumas?“ matyti 2 paveikslėlyje. Į klausimą, kaip konkrečiai mokytojai, klasių auklėtojai, grupių vadovai ugdo mokiniams atsakomybę ir atsakingumą,, atsakė 19 pedagogų. Štai keletas klasių auklėtojų pasisakymų: „Aš stengiuosi sukurt tokią atmosferą, kurioje mokiniai gali drąsiai išsakyti savo mintis ir „intelektualiai eksperimentuoti“. Stengiuosi nekritikuoti ar atmesti jų minčių. Nenoriu, kad tylėtų ar sakytų tai, ką norėčiau išgirsti. Todėl, kad neatsirastų prievartos ir išnaudojimo galimybė, akcentuoju, kad mes patys turime suvokti, kas yra teisinga. Aišku, mokytojo pareiga išgelbėti vaikus nuo beprotiškų poelgių. Tačiau iš kitos pusės ugdytiniai turi patys suvokti, kokias nepageidaujamas pasekmes sukels jų elgesys, būti atsakingi už tai, ką daro, ką kalba“ (mokytoja Nijolė K.). Mokytoja Jūratė J. nurodo, kad atsakomybę ugdo savo teigiamu pavyzdžiu: “Tos pačios atsakingumo taisyklės galioja mokiniams ir mokytojams“. Mokytoja pateikia tokį pavyzdį apie įspėtą bausmę: „Tomas du mėnesiu iš eilės praleido po 9 pamokas, taigi neturėjo gauti stipendijos. Išsukau, kad gautų stipendiją, kas kartą pasakydama, kad kitą kartą nebepadės. Trečią mėnesį už 9 praleistas pamokas Tomas negavo stipendijos. Toliau lankė neviršydamas leistinos normos (8)“. Pokalbiuose su auklėtiniais klasės vadovė nuolat akcentuoja, kad kiekvienas yra atsakingas už savo elgesį, pasiekimus. Kalbėdama apie kolektyvinės atsakomybės ugdymą mokytoja Emilija atkreipia dėmesį į bendrą mokinių darbą: „Darbas, vertybių kūrimas... neįmanomas be atsakomybės. Kiekvienas žmogus jaučiasi atsakingas už savo kūrinį, pagamintą detalę, pasodintą medelį, gėlę. Labai gražu, kai moksleiviai, pasigaminę treniruoklius, sunkiai dirbę ir ilgai konstravę, juos nuolat prižiūri, atnaujina, tikrina, ar tikrai jie saugūs, ar niekas jais treniruodamasis nesusižeis.“ Taigi suvokdamas, kad jo įdėtas darbas visiems svarbus, kiekvienas jaučia atsakomybę. Mokytoja Janina sako, kad ji auklėtiniams niekada nekomanduoja, nenurodinėja, tik bando patarti, kaip galima spręsti iškilusias problemas. Ji auklėja ir savo pavyzdžiu: visada ištesi duotą žodį, tuščiais pažadais nesišvaisto. To išmoksta ir auklėtiniai. „Aš niekada mokinių nežeminu, palieku galimybę pasitaisyti. Stengiuosi jiems išaiškinti, kad už kiekvieną savo poelgį turi jausti atsakomybę. Jie turi sugebėti pasakyti teisybę, ką padarė negerai, o ne meluoti“. Ne vienas pedagogas pabrėžia teigiamą mokytojo pavyzdį ugdant vaikų atsakomybę. Mokiniai skatinami sąžiningai, iki galo atlikti įsipareigojimus, atsiskaityti už užduotis. Skiriamos ugdytiniams savarankiškos ir grupinės užduotys – šitaip kiekvienas tampa atsakingas ne tik už savo darbą, bet ir už kolektyvinio darbo galutinį rezultatą. Mokytoja Laima V. nurodo , kad ji atsakomybę ugdo autoritariniais metodais. Iš tiesų mano lietuvių kalbos mokytoja buvo reikli: už vieną nepadarytą namų darbą skirdavo dvi užduotis (pvz., dvi kūrinio analizes ir interpretacijas), už neatsineštą sąsiuvinį rašydavo dvejetą. Užteko vieno mėnesio, kad suvoktume, kad tie „autoritariniai metodai“ – ne bausmė, o labai veiksmingas atsakomybės ugdymo būdas. Rezultatas – beveik visa klasė laikėme valstybinį egzaminą, mažiausias gautų balų skaičius apie 60, daugumos 80-99. svarbios yra klasės valandėlės, ir individualūs pokalbiai, ugdantys supratimą, kad kiekvienas mokinys yra atsakingas už savo mokymąsi, elgesį, veiksmus ir jų padarinius. Kokia mokinių nuomonė apie atsakomybę ir atsakingumą? Į šiuos klausimus atsakė 46 Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinės mokyklos X – XII klasių mokiniai (ne visi, o geranoriškai sutikę dalyvauti tyrime). Į pirmąjį klausimą, kas yra atsakomybė, atsakė visi. Atsakymai įvairūs. Dauguma, net 31 mokinys (67,4%) atsakomybę vadina žmogaus savybe, jausmu ar supratimu, kad esi atsakingas už savo poelgius prieš patį save, tėvus, artimuosius, draugus. Įdomiausias ir išsamiausias man atrodo Ramūno (XIb) atsakymas: „atsakomybė – tai jausmas, suvokimas, kad tu už kažką atsakai, nesi laisvas, kitaip sakant – turi ribas. Kiekvienas žmogus, kuris jaučia atsakomybę, supranta ir tam tikras etikos taisykles. Jo veiksmai yra riboti, bent jau padorumo ribose. Žmogus, nejaučiantis atsakomybės, dažnai negali suvokti, kad tai, ką daro, yra blogai, o jei ir suvokia, tai vis tiek, atlikęs ką nors bloga, nejaučia sąžinės graužaties, nes nejaučia atsakomybės už savo veiksmus“. Ramūno atsakymas yra lyg visų kitų atsakymų (t.y. 30) santrauka. 10 mokinių (21,7%) atsakomybę sieja su pareiga. Su sąžine – 2 (4,4%), su taisyklių, normų laikymusi – 1 (2,2%). Du atsakymai nelabai aiškūs, nelogiški. Mokinių atsakymus į klausimą, kas yra atsakomybė, matome 3 paveikslėlyje. Įdomu palyginti mokytojų ir mokinių atsakymus. Juos matome lentelėje. Kas yra atsakomybė Atsakymų variantai Mokytojai (%) Mokiniai (%) Visuomenės normų laikymasis Pareiga Sąžinė Kultūra Ypatingas jausmas, savybė, supratimas 45,5 % 31,8 % 4,5 % 9,1 % 0 % 2,2 % 21,7 % 4,4 % 0 % 67, 4 % Kaip matome, atsakymai gerokai skiriasi. Bet labai svarbu, kad mokiniai suvokia atsakomybės esmę, o kaip šį reiškinį konkrečiau pavadinti – išmokys gyvenimas. Į klausimą „Kas yra atsakingumas?“ atsakė 42 mokiniai. Vienas mokinys atsakingumą vadina „jau išugdyta žmogaus savybe“. Atsakingumą kaip pareigos vykdymą suvokia 17 mokinių (40,5 %). Kristina (XIa) rašo: „Atsakingumas – tai pareigos jausmas, savikontrolė. Nepriklausomai nuo to, ar tave kas patikrins, ar ne, tu pats esi įsipareigojęs ir atlieki darbus pagal savo sąžinę“. Atsakingumą kaip savo poelgių tinkamą vertinimą įvardija 10 mokinių (23,8 %). Ramūnas (XIb) nurodo: „Tai supratimas, kad į tavo daromus veiksmus reaguos kiti ir kad tu ką nors darydamas gali skaudinti ar džiuginti žmones. Tai suvokdamas žmogus yra atsakingas – jis žino, kokius padarinius sukelia jo veiksmai; padaręs blogą darbą, prisiima kaltę – jaučiasi atsakingas“. 7 mokiniai (16, 7 %) nurodo, kad atsakingumas – tai pavesto darbo atlikimas „ne bet kaip, o atsakingai“. Su pažadų tesėjimu atsakingumą sieja 2 mokiniai (4,8%). Jie nurodo, kad pasižadėjimas kažką padaryti ugdo atsakingumą. 5 mokiniai abi kategorijas sutapatina (11,9%). Vienas nurodo, jog tai sąžinės graužatis (2,4%). Mokinių atsakymus į klausimą „Kas yra atsakingumas?“ matome 4 paveikslėlyje. Jei palygintume mokinių ir mokytojų atsakingumas, matytume, jog vieni ir kiti atsakingumą sieja su įsisąmoninta pareiga. Mokiniai (40) pateikė nemažai pavyzdžių, kaip mokykloje ugdomas atsakomybės jausmas. Mokinių nuomone, ugdant atsakomybę ir atsakingumą, labai yra šeimos vaidmuo: „Mokytojai nėra visagaliai, svarbesni tėvai, bet ir mokykla ugdo atsakomybę“. Ne vienas mano, jog vaikas tampa atsakingesnis už savo poelgius, kai mokytojai bendradarbiauja su tėvais. Trys pateikti pavyzdžiai panašūs: mokiniai praleidinėjo pamokas, klasės auklėtojų pastabos nepadėjo. Kai buvo pranešta tėvams, padėtis pasikeitė: “pradėjau lankyti pamokas“, „atsakingiau rinkausi draugus“. Daugelis mokinių nurodo, jog mokiniai reikalauja sąžiningai atlikti patikėtą darbą, pabrėžiami, „kad tik atsakingai atliktos užduotys yra geros“. Ne vienas rašo, kokių įpareigojimų gauna: rūpintis klasės pinigais, žymėti lankomumą, budėti mokyklos koridoriuose, organizuoti renginius, padėti klasės draugams, kuriems prasčiau sekasi mokslai. Labai greit „išaiškėja, kuo galima pasitikėti, ar tikrai vaikas atliks jam patikėtą darbą“. Mokiniams patinka, kad kalbėdami apie pareigą mokytis, mokytojai nepamokslauja, negąsdina – kalba kaip su suaugusiais, skatina galvoti apie ateitį. Keliuose atsakymuose akcentuojama pedagogo gero, protingo, pamokančio žodžio svarba: „auklėtoja, kuri buvo nuo 5 iki 9 klasės, visiškai neišmanė apie mokinių auklėjimą. Ji, užuot pasikalbėjusi apie tai, kad turime jausti atsakomybę mokytis, visą laiką rėkdavo ant mūsų ir pastoviai grasindavo, todėl nieko nebesinorėjo daryti: nei ruoštis jis pamokoms, nei ką ruošti klasėje per šventes. Kita auklėtoja buvo visiška priešingybė. Jei praleisdavau per daug pamokų, nepasiruošdavau pamokoms, ar ką blogai padarydavau, ji visuomet ramiai pasišnekėdavo su manim

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!