Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra? Pastraipa

Samprotavimo pastraipa

Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra?

Žmogus užstringa praeityje, kai nebemato vilties ateityje. Toks psichologinis savisaugos mechanizmas turbūt geriausiai apibūdina pasaulio neteisybių nualinto žmogaus vidinę būseną. Tokių žmonių, nesugebančių toliau kabintis į gyvenimą, šiais laikais ypač daug. Psichinės sveikatos krizė įvardijama kaip viena aktualiausių globalių problemų XXI amžiuje. Ieškant sprendimo suteikti pagalbą masiškai depresija sergantiems žmonėms išsiaiškinta, jog viena pagrindinių to priežasčių yra neužtikrintumas dėl ateities. Žiniasklaidoje daugėjant neigiamų naujienų apie pasaulinius įvykius, prarandama viltis dėl šviesios ateities, o tiems, kurie yra išgyvenę sunkią praeitį, gyventi dėl ateities gali būti neįvykdoma užduotis. Dramaturgas, prozininkas, aktorius Antanas Škėma augo ir kūrė būtent tokiu, katastrofų laikotarpiu, dalis jo vaikystės prabėgo karo alinamoje Ukrainoje, suaugus teko bėgti nuo karo į JAV. Žmogaus būsena nesaugiame pasaulyje atskleidžiama jo psichologiniame intelektualiniame romane „Balta drobulė“, kuris iš dalies yra autobiografinis. Jame, pasitelkiant sąmonės srauto techniką, pasakojama skilusios asmenybės, žmogaus, gyvenančio negailestingo istorinio laikotarpio akivaizdoje, istorija. Antanas Garšva – poetas, psichine liga sergantis, egzode gyvenantis lietuvis, turintis susitaikyti su skausminga praeitimi, nepalankia, dvasiškai žlugdančia dabartimi ir miglota ateitimi. Veikėjas pasmerktas kankintis ir ieškoti autentiško kelio kūryboje ir gyvenime, tačiau dirba keltuvininko darbą didžiausiame Niujorko viešbutyje, tampa didelio mechanizmo dalimi, skaičiumi vartotojiškoje visuomenėje. Garšva traumuotas skausmingų praeities įvykių – smurto šeimoje, motinos išprotėjimo, bandymo nusižudyti paauglystėje, sovietų kolaborantų smurto, diagnozuotos ligos. Garšvos atmintyje šie prisiminimai gyvuoja ir veda visiško išprotėjimo link. Iš dalies tai – pačio Garšvos ligos simptomas, skausmo siekis ieškant įkvėpimo, kita vertus – vidinė būsena visų išeivių, XXa. privalėjusių kurti gyvenimą nesvetingoje aplinkoje. Garšvai, kaip ir išeiviams „persodintiems augalams“, prisiminimai apie gyvenimą tėvynėje yra vienintelis likęs būdas išlaikyti kultūrinį identitetą ir vertybes. Istorija žmogui nepalanki, o prisiminimai, vienintelė priemonė gelbėjanti nuo viską griaunančios įvykių tėkmės, gali įkalinti praeityje. Todėl „mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose“, kitaip tariant – prisitaikyti chaose, kaip pataria poetas V. Mačernis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!