Asmenybės psichologijos namų darbas Įvadas Aš perskaičiau du Froido kūrinius, nes vieno pasirodė per maža, be to pirmasis pasirodė gana sudėtingas, painus. „Anapus malonumo principo“ ganėtinai įdomi knyga, kurioje daug informacijos, atrodo tiesiog sukurta studentams, nes ją perskaityti ilgai netrunka. Deja, tiksliai apibūdinti Froido asmenybės teoriją pasidaro sunku. Taigi, tenka griebti už didesnės, išsamesnės knygos – „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos“. Štai čia galima rasti visus atsakymus į pateiktus klausimus ir ne tik. Man visada buvo įdomu, kodėl vieni žmonės į ta pačią situaciją reguoja vienaip, o kiti – kitaip. Taip pat ramybės neduodavo klausimas, kas priverčia mus judėti į priekį, ieškoti naujovių, tyrinėti pasaulį, stengtis patenkinti savo poreikius. Ar visas mūsų gyvenimas yra kažkieno nuspręstas mums dar negimus, ar mes jį kaip puzlę dėliojame visą savo gyvenimą? Tokie klausimai net nenoromis kankina, dažnai pagauname save klaidžiojančius po savo labirintus. Bijome paklysti, paslysti, taip pat kartais bijome ir klausti, prašyti pagalbos, nenorime pasirodyti elementariausiais kvailiais, kurie nieko neišmano. Negaunant pakankamai informacijos, tokie klausimai pradeda kankinti vis dažniau. Aš neišskirtinė. Mane irgi kamavo ir, žinoma, dar kamuoja daugelis egzistencinių klausimų, į kuriuos kartais taip sunku rasti atsakymus. Froidas padėjo pereiti vieną etapą savuose labirintuose, bet tikrai nepadėjo pereiti jo viso. Klaustukų dar daug. Su kai kuriais jo teiginiais sunku sutikti ir nemanau, kad privalau viskuo tikėti, kas parašyta jo knygose. Aš pasiimu tik tai, kas man atrodo svarbu, kas paaiškina mano asmeninį gyvenimą ir mane supančią aplinką. Esu net dėkinga Froidui, kad jis pradėjo domėtis asmenybės psichologija, jos supratimu, sukrėtė visą Europą, padarė didelę įtaką Vakarų kultūrai. Jis buvo pirmas. Iš jo mokėsi visi kiti: vieni kritikavo, kiti palaikė, treti stengėsi praplėsti jo teoriją. Taigi, visa tai išsikerojo tarsi medis – į visas puses. Viena iš šio medžio šakų priklauso C. R. Rogersui, ir jo asmenybės teorijai, centruotai į žmogų. Ši teorija buvo ypač priimtina man. Taigi, tai tikrai buvo ne paskutinė mano perskaityta jo knyga. Aš perskaičiau „Apie tapimą asmeniu, psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją“. Ši knyga privertė mane net sukurti savo hipotezių, kurias gal kada pabandysiu įrodyti ir pagrįsti klinikiniais tyrimais. Taigi, mano perskaitytos knygos yra ganėtinai skirtingos, nors kai kuriais aspektais žvelgia iš to paties taško. Šiame darbe aš norėčiau Froido ir Rogerso teorijas palyginti pagal 9 kriterijus. 1. Laisvė – determinizmas Froidas teigė, kad žmogaus mintys, poelgiai ir elgesio kontrolė nepriklauso nuo jo paties, o yra nulemta kitų veiksnių. Determinuojantys veiksniai gali būti įvairūs, pavyzdžiui, neįsisąmoninti motyvai, išorinis paskatinimas, ankstyvosios vaikystės patirtis, fiziologiniai procesai, genetiniai veiksniai, kultūrinė aplinka. Froidas savo darbuose, mano manymu, daugiausiai dėmesio skyrė pasąmonėje vykstantiems procesams, veiksmams, nes ten, anot jo, yra primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla. Pasąmonės medžiaga daug kuo lemia mūsų kasdieninį gyvenimą ir gali reikštis užmaskuota, simboline forma sapnuose, fantazijose ar žaidimuose. Dažnai daugumai mūsų kyla klausimas kodėl mes elgiamės būtent taip, o ne kitaip. Kas lemia tai kaip mes elgiamės, bendraujame? Ar mus veikia aplinka, ar vaikystėje patirtos traumas, o gal įvairūs paskatinimai? Froidas tam skyrė labai daug dėmesio. Knygoje “Anapus malonumo principo” Froidas pabrėžė asmenybės determinizmą ( kaip ir daugumoje savo kūrinių). “EGO yra vargšelis , einąs trejopą tarnybą ir todėl kenčiąs nuo pavojų, gresiančių iš trijų pusių: išorės pasaulio, ID libido energijos ir SUPEREGO griežtybės”. Taigi, žmogaus poelgiai jau iš karto yra nulemti trijų jį valdančių procesų, dalių: ID, EGO ir SUPEREGO. Jie kontroliuoja visą žmogaus gyvenimą. ID, pagal Froidą, yra primityvūs įgimti instinktai, suteikiantys mūsų elgsenai energiją, generuoja mūsų elgesį. Taigi, anot jo, mes gyvename tam, kad patenkintume savo poreikius, gyvename pagal malonumo principą. Žinoma, EGO ir SUPEREGO prižiūri mus, kad mes nenusižengtume nusistovėjusioms gyvenimo normoms. Rogersas teigė priešingai. Jis buvo įsitikinęs, kad asmenybė yra laisva, jos sprendimai, mąstymas, poelgiai priklauso tik nuo jos ir nuo nieko kito. Jis pats, neveikiamas jokių jėgų, sugeba susiformuluoti tikslą ir jo siekti, elgiasi pozityviai – ieško harmonijos su savimi ir kitais. Pagal Rogersą, visa žmonija turi polinkį judėti nepriklausomybės, socialinės atsakomybės, kūrybiškumo ir brandos link. Štai pavyzdys, kuris, mano manymu, tik pabrėžia tai, kad psichoterapeutui būdingas supratimas, kad asmenybė yra laisva ir jos elgesys priklauso tik nuo jos pačios: „Laisvė būti savimi pačiu yra bauginamai atsakinga laisvė, ir individas juda jos link atsargiai, nedrąsiai ir iš pradžių beveik visiškai nepasitikėdamas savimi. Asmuo būdamas psichologiškai laisvas juda link to, kad taptų visavertiškai funkcionuojančiu žmogumi. Jis geba visavertiškai išgyventi kiekviena ir visus savo jausmu ir reakcijas. Jis vis plačiau panaudoja savo organizmo galimybes, kad matytų egzistencinę situaciją kiek įmanoma aiškiau iš vidaus ir iš išorės. Mąstydamas jis pasitelkia visą informaciją, kurią gali suteikti nervų sistema, tačiau supranta, jog organizmo visuma gali būti ir dažnai būna išmintingesnė už jo sąmonę. Jam lengviau leisti visam sudėtingam savo organizmui laisvai veikti, iš daugybės galimybių pasirenkant tą elgesį, kuris šiuo metu tinkamiausias.“ Beje, man pasirodė įdomus ir vertas dėmesio šis pavyzdys, kuriame kalbama apie laisvus santykius tarp terapeuto ir kliento: „Todėl galima būtų galima sakyti, kad klientai formuluoja savo tikslus tam tikru neigiamu būdu, laisvuose, saugiuose ir supratimo kupinuose santykiuose, atrasdami tas kryptis, kuriomis jie nenori judėti. Jie linkę neslėpti savęs ir jausmų nuo savęs pačių arba net nuo kitų jiems svarbių asmenų. Jie nenori būti tuo, kuo „privaloma“ būti ir nesvarbu šį imperatyvą teigė tėvai ar kultūra, nesvarbu, jis formuluojamas teigiamai ar neigiamai. Jie nenori suteikti sau ir savo elgesiui tokios formos, kuri paprasčiausiai patenkintų kitus. Kitaip sakant, jie renkasi nebūti tuo, kas dirbtina, primesta, tuo, kas nulemta išorės. Jie supranta, kad nevertina tokių tikslų ar uždavinių, net jeigu ir gyveno vadovaudamiesi jais visą savo ligšiolinį gyvenimą“. „Pirmiausia klientas juda autonomijos link. Pamažu klientas renkasi tikslus, kurių jis pats nori siekti. Jis tampa atsakingas už save. Jis nusprendžia, kokios veiklos ir kokie elgesio būdai jam prasmingi, kokie – ne“. Pagal Rogersą laisvė turi vyrauti visur ir santykiuose, ir savo viduje, ir aplinkoje. 2. Racionalumas – iracionalumas. Froidas buvo vienintelis psichoanalitikas, kuris teigė, kad žmogaus elgesys yra valdomas iracionalios jėgos, apie kurios egzistavimą niekas nieko nežino. Taigi, žmogaus elgesį valdo ID, EGO ir SUPEREGO. Tik nuo jų priklauso visas žmogaus elgesys. Jis tarsi gyvūnas, neatsakingas už savo veiksmus. Deja, Froidui taip ir nepavyko to įrodyti, taigi šie konstruktai ir liko tik hipotezėmis, nes jų realios lokalizacijos nervų sistemoje patvirtinimui tuometinis neuroanatomijos lygis buvo per žemas. Taigi, ar jie yra realūs dalykai niekas nežino. Bet dauguma tiki, kad už asmenybės elgesį yra atsakingi ID, EGO ir SUPEREGO. Knygoje radau daug pavyzdžių, kurie puikiai iliustruoja tai, kad žmogaus elgesys yra iracionalus (pagal Froidą): „psichiniai procesai savaime yra nesąmoningi, o sąmoningi tėra tik paskiri psichikos gyvenimo aktai ir momentai“, be to, „nesąmoninga psichikos veikla yra infantili veikla.“ Anot Froido, sąmonė yra tik tam, kad suvoktų, pajustų tai, kas šiuo metu vyksta. Visa kita informacija slypi priešsąmonėje ir pasąmonėje. Ten ji yra valdoma kažkokių neaiškių galių, iracionalių jėgų. Rogersas ir vėl į viską žiūrėjo iš kitos pusės ir teigė, kad žmogaus elgesys yra valdomas mąstymo ir žmogus – savo likimo šeimininkas. Kiekvieną žingsnį ir poelgį suplanuoja pati asmenybė, viskas pagrįsta patirtimi, loginiu mąstymu, tikslo siekimu. Žmogus suvokia, kad svarbiausia gyvenime – realizuoti save, tam galima ir turi būti panaudotos visos jėgos, visa patirtis, lavinamas mąstymas. Aš pritariu šiam teiginiui ir manau, kad viskas priklauso tik nuo paties žmogaus. Rogersas daug dėmesio skyrė tam, kad pagrįstų šį teiginį. Štai pavyzdys iš knygos „Apie tapimą asmeniu“: „Asmuo, kuris yra visai atviras savo patirčiai, gali panaudoti visus savo situacijos duomenis, kad pagrįstu savo elgesį: visuomenės reikalavimus, savo paties sudėtingus ir greičiausiai prieštaringus poreikius, panašių situacijų prisiminimus, savąjį šios unikalios situacijos suvokimą ir t.t. Žinoma, duomenys gali būti labai sudėtingi. Bet koks asmuo gali leisti visam savo organizmuo, taip pat ir sąmonei, išnagrinėti kiekvieną stimulą, poreikį ir reikalavimą, jų santykinį intensyvumą ir reikšmę, ir , vadovaudamasis šiuo sudėtingu įvertinimu bei derinimu, atrasti tą veiklos kryptį, kuri leistų patenkinti jo poreikius šioje situacijoje. Šiuo aprašymo artima analogija galėtų būti asmens palyginimas su milžiniška elektronine skaičiavimo mašina. Asmuo yra atviras savo patyrimui, tad visi duomenys, gaunami iš jutiminių įspūdžių, atminties, ankstesnio mokymosi, asmens vidaus organų ir vidaus pasaulio būsenų, pateikiami šiai mašinai. Mašina priima daugybę įtakų ir galių, kurios pateikiamos jai kaip pradiniai duomenys, ir greitai apskaičiuoja veiklos kryptį, kuri leistų ekonomiškiausiai patenkinti poreikius šioje egzistencinėje situacijoje. Toks yra mūsų hipotetinio asmens elgesys“. Rogerso suvokimu, mes esame racionalios būtybės, lemiančios savo gyvenimą, likimą. Patys savo likimo šeimininkai. 3. Holizmas – elementalizmas Abu, ir Froidas, ir Rogersas teigė, kad žmogaus elgesį galima suprasti tik tyrinėjant individą kaip visumą, tik vienas, t.y. Rogersas skyrė tam daugiau dėmesio, o kitam tai nebuvo ypatingai aktualu. Froido teigimu, vaikystės išgyvenimai turi lemiamą reikšmę suaugusiojo asmenybės formavimuisi. Kiekvienas žmogus pereina tam tikras vystymosi stadijas (oralinę, analinę, falinę, latentinę, genitalinę). Jos būdingos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo kultūros ir aplinkos. Visiems būdingi yra seksualiniai, mirties instinktai. Tik tiek informacijos sugebėjo pagauti mano akys šiose knygose. Jis apie visus kalbėjo bendrai. Teigė, kad Edipo kompleksas veikia visus vaikus, visi turi galimybę užstrigti kurioje nors vystymosi stadijoje. Teigė, kad EGO, ID ir SUPEREGO funkcionuoja pas visus vienodai, turi tą pačią reikšmę, atsakingi už tą patį. Pagal jo teoriją, mes visi kaip kokie daiktai, sustatyti lentynoje, užsukami raktu ir judantys vis ta pačia linkme, tais pačiais judesiais. Rogersas neskirstė vystymosi į stadijas ir daugiausiai dėmesio skyrė tam, kaip kitų žmonių vertinimas, ypač kūdikystėje, padeda susidaryti kongruentiškumui tarp organizmo ir AŠ vaizdo. Jam susidarius, žmogus tampa pilnai adaptavęsis, subrendęs, gerai funkcionuojantis. Beje, pagal Rogersą, norint gerai funkcionuoti, reikia, kad visi šie išgyvenimai sutaptų. Sąmonėje vykstantys veiksmai turi sutapti su patyrimu. Taip pat jis teigė, kad nėra savasties, yra vieningas, viską apimantis fenomenologinis laukas. Tik iš jo vėliau pradeda ryškėti AŠ suvokimo laukas. Pavyzdys, rastas jo knygoje puikiai tai iliustruoja: „Paprasčiausias pavyzdys būtų kūdikis. Jeigu jis jaučia alkį fiziologiškai ir savo viduriuose, jo sąmonė sutampa su patyrimu, o išraiška taip pat atitinka patyrimą. Jis alkanas ir nepatenkintas, ir tai pasireiškia visuose lygmenyse. Šią akimirką vaikas integruojasi arba tampa vientisu, jausdamas alkį. Kita vertus, jeigu jis sotus ir patenkintas, jis irgi kongruentuos ir organizmo, ir sąmonės, ir išraiškos prasme. Vaikas visada yra vientisas asmuo, nesvarbu, mes žvelgsime į jo patyrimą kūno, sąmonės ar išraiškos lygmenyje. Tikriausiai viena priežasčių, kodėl dauguma žmonių neabejingi kūdikiams, ta, kad šie tokie visiškai autentiški, darnūs arba kongruentūs. Jeigu kūdikis myli arba pyksta, jei yra patenkintas arba bijo, mes neabejojame, kad jis ir jo patyrimas sutampa. Jis akivaizdžiai bijo arba myli, yra alkanas ar panašiai“. 4. Konstitucionalizmas – invaironmentalizmas Mano nagrinėjamų teorijų autoriai nerodė itin didelio susidomėjimo konstitucionalizmu. Jie nekreipė daug dėmesio į tai ar asmenybę ir jos vystymąsi veikia genetiniai veiksniai ar kas nors kitas. Vis dėl to jų knygose buvo rašyta apie tai, nors labai nedaug, bet buvo. Frodas teigė, kad nebūtina kalbėti apie tai, ką suvokia kiti, apie tai, kas yra aišku, natūralu. Visi puikiai žinome, kad gali būti, jog paveldėsime manieras, kai kuriuos charakterio bruožus, išvaizdą, elgseną ir t.t. Knygoje radau tokį sakinį: „Pirmiausia žinome, kad esama paveldėtų polinkių,- apie juos retai kalbame, nes juos labai energingai pabrėžia kiti.“ Pagal Rogersą, mes beveik viską susikuriame patys. Siekiame tobulėti, susikuriame tikslus, net augdami turime savus tikslus. Tėvai ir aplinka, socialine padėtis, žinoma, padeda tobulėti, bet tai nėra pagrindinis veiksnys. Aišku, kai kas yra paveldima iš tėvų, senelių, ir t.t., bet tai, galima sakyti, turi mažai įtakos pasirinktiems tikslams, bendravimo pobūdžiui... Šis pavyzdys gal padės suprasti tai, ką aš norėjau pasakyti: „Iš įvairių tėviškų nuostatų derinių labiausiai raidą skatinantys atrodė „demokratiškas pripažinimas“. Vaikai, kurių tėvai vadovavosi šilumos ir lygybės nuostatomis, sparčiau vystėsi intelektualiai, buvo originalesni, emocionaliai saugesni ir labiau save kontroliuojantys, sunkiau išvedami iš pusiausvyros, palyginti su vaikais, augusiais kitų tipų šeimose. Nors pradinėse socialinės raidos stadijose jie vystėsi truputi lėčiau, tačiau pasiekę mokyklinį amžių tapdavo draugiškais, neagresyviais ir populiariais lyderiais. Kai tėvų nuostatos apibūdinamos kaip „aktyvus atstūmimas“, vaikams būdingas nedidelis protinės raidos atsilikimas, jie gana menkai naudojasi savo turimais gebėjimais ir stokoja originalumo. Jie emociškai nestabilūs, nepaklusnūs, agresyvūs ir linkę peštis. Tėvų, kuriems būdingi kiti nuostatų sindromai, vaikai atsiduria tarp šių dviejų kraštutinumų“. Kadangi jie savo knygose apie tai kalbėjo nedaug, taigi ir aš negaliu čia kurti pasakų, rašyti tai ko jie nėra minėję. 5. Kintamumas – pastovumas. Taigi, kiek asmenybės struktūra gali keistis per gyvenimą? Ar vystymasis yra būtinas? Ar geriau tobulėti po truputį, tam tikromis stadijomis, pastoviai? Froidas žiūrėjo iš vienos pozicijos, o Rogersas iš kitos. Froidas teigė, kad asmenybės struktūra yra pastovi. Struktūrinis modelis visiems tas pats, tai – ID, EGO, SUPEREGO. Visi pereina tas pačias vystymosi stadijas. Žinoma, kai kurie užstringa tam tikrose stadijose arba regresuoja. Seksualiniai instinktai, noras išlieti visą susikaupusią energiją, patenkinti poreikius atsiranda dar vaikystėje. Pirmasis poreikis – maisto poreikis. Po to eina tuštinimosi, masturbacijos, seksualinio poreikio patenkinimas. Jo knygose radau net parašyta tokį teiginį: „Nuo trejų metų seksualinis vaiko gyvenimas daug kuo atitinka suaugusio žmogaus seksualinį gyvenimą“. Žinoma, jeigu būčiau prieš tai neskaičius Froido teorijos, nebūčiau gavus informacijos ir supratimo apie jo požiūrį, man šis teiginys atrodytų absurdiškai. Dabar tai manęs jau nestebina, bet aš labiau linkusi tikėti Rogerso teiginiu. Anot Rogerso, pagrindinis žmogaus gyvenimo motyvas, kuris priverčia keistis, tai – savęs aktualizacija. Psichologiniame lygmenyje aktualizacijos tendencija yra atsakinga už tai, kad žmogus visada siekia kažkokio tikslo, savo potencialių galimybių realizacijos. Aktualizacijos tendencija ne tik mažina įtampą, bet ir didina, t.y. skatina tobulėti. Žmogus yra tiesiog priverstas keistis, ieškoti naujų galybių, vietos kur save galėtų realizuoti. Kiekvieną kartą vis nauji iššūkiai, naujos galimybės ir, žinoma, naujos problemos. Mūsų dabartinis pasaulis yra kaip judanti, srauni upė, taigi, mes jokiu būdu negalime joje stovėti, mes turime kisti, plaukti pasroviui, ar net greičiau už srovę. Manau, kad šie teiginiai, citatos puikiai apibūdina Rogerso teorijos teiginį, kad asmenybė yra linkusi keistis, nestovėti vienoje vietoje: „Būti tuo, kuo esi, reiškia pasinerti į buvimą procesu. Kaita skatinama, galbūt net maksimaliai, kai asmuo pasirengęs būti tuo, kuo iš tikrųjų yra. Iš tiesų asmuo, kuris neigia savo jausmus ir reakcijas, dažnai yra tas, kuris linkęs ieškoti terapijos. Metų metais jis bandė pasikeisti, tačiau įsitikino, kad jam nepatinkantis elgesys nekinta. Tik tada, kai jis pajėgia priimti tai, ką savyje neigė, atsiranda galimybė keistis“. „Klientui būdingas judėjimas – leisti sau laisvai būti tuo kintančiu, tekančiu procesu, kuriuo jis yra. Be to, jis juda draugiško atvirumo sau link – mokydamasis jautriai klausytis savęs. Tai reiškia, kad asmuo tampa sudėtingų jausmų ir reakcijų harmonija, užuot buvęs aiškiu ir paprastu frigidiškumu. Tai reiškia, kad jis juda savęs link kaip savojo „buvimo“, pažinimo, kad jis vis labiau priima ir kitus, įsiklausydamas ir juos suprasdamas. Jis vertina sudėtingus vidinius savo procesus ir pasitiki jais, kai sieks atsiskleisti. Jis kūrybiškai realistiškas ir realistiškai kūrybiškas. Asmuo suvokia, kad būti tokiu procesu reiškia maksimaliai paspartinti vidinės kaitos ir augimo tempą. Jis nuolat aptinka, kad būti savimi visiškai, nuolat keistis nereiškia būti blogam ar nekontroliuojamam. Priešingai, tai reiškia jausti didesnį pasididžiavimą tuo, kad esi jautrus, atviras, realistiškas, savarankiškas žmonių giminės atstovas, drąsiai ir išmoningai prisitaikantis prie sudėtingos kintančios situacijos. Tai reiškia, kad asmuo nuolat žingsnis po žingsnio žengia buvimo link tiek savo sąmone, tiek elgesiu, tuo, kuris dera su visomis organizmo reakcijomis“. „Kintamumo, būdingo tokiam egzistenciniam gyvenimui, apibūdinimas galėtų būti pasakymas, kad AŠ ir asmenybė atsiranda patyrime, o ne patyrimas išverčiamas, kad atitiktų AŠ struktūrą. Vadinasi, tampama besitęsiančio organizmo patyrimu proceso dalyviu ir stebėtoju, o ne jo prižiūrėtoju“. 6. Subjektyvumas – objektyvumas Froidas šiam kriterijui skyrė net labai mažai dėmesio, bet vis dėl to, galima sakyti, kad teigė, jog žmogaus elgesį lemia subjektyvi jo patirtis, jo vidinis pasaulis, o ne objektyvūs aplinkos veiksniai. Kiekvienas psichinis reiškinys yra priklausomas nuo visų kitų asmenybėje pasireiškusių ir besireiškiančių, ankstesnių ir dabartinių psichinių reiškinių ir procesų sąveikos ir yra jos padarinys. Visa, kas vyko anksčiau, nulemia tai, kas vyksta dabar, o tai savo ruožtu nulemia ateities įvykius. Mus, kaip žinome, anot Froido, valdo tam tikra nežinoma energija. Ji yra subjektyvi, viską lemia mūsų vidinis pasaulis. ID, EGO ir SUPEREGO karalystės. Jos sutvarko viską, kaip, anot jų, turi būti. Taigi, pagal Froidą, mūsų niekas tikrai negali veikti iš išorės. Savo mintį norėčiau patvirtinti viena citata iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos“: „Kaskart griežtai determinuoja svarbios vidinės nuostatos, kurių nežinome jų veikimo metu.“ Dar kartą patvirtina, kad mes nežinome, kokia jėga mus veikia ir kodėl mes taip elgiamės, viso to mūsų sąmonė nesuvokia. Rogersas buvo įsitikinės, kad žmogaus elgesį lemia subjektyvi jo patirtis bei jo vidinis pasaulis. Organizmas yra visos išgyvenamos patirties lokusas. Išgyvenama patirtis – tai viskas, kas potencialiai gali būti organizme įsisavinti ir kas potencialiai gali būti įsisavinti ir vyksta organizme šiuo momentu. Individo elgesys priklauso nuo subjektyvios realybės, o ne išorinės situacijos. Normaliai funkcionuojančio žmogaus įsisavinti išgyvenimai tiksliai atitinka organizme vykstančius procesus. Asmuo jaučia ir žino, ko nori ir kodėl. Pagal šią teoriją, žmogus yra mąstanti būtybė, visus savo veiksmus lemianti pati. Organizmas tvarko visus reikalus. Citata, kurią aš radau, manau puikiai paaiškina tai, ką Rogersas mums norėjo pasakyti apie subjektyvumą. „Asmuo jaučia savo sritį, kuri jį domina, jis gyvena joje. Asmuo daro daugiau nei „galvoja“ apie ją - jis leidžia savo organizmui perimti iniciatyvą, bei reaguoti į patyrimą ir sąmoningai, ir nesąmoningai. Jis ima jausti savo sritį labiau nei galėtų pasakyti žodžiais ir nesąmoningai reaguoja į ją visu organizmu. Taip visiškai subjektyviai pasinėrus atsiranda kūrybinis pavidalas, krypties pojūtis, neryškus iki tol neatpažintų santykių vaizdas“. 7. Proaktyvumas – reaktyvumas Froidas teigia, kad žmogaus elgesio priežastys priklauso nuo vidinių veiksnių. Žmogus veikia skatinamas kažkokios jėgos iš vidaus. Bet kokio elgesio tikslas yra sumažinti įtampą, atsirandančią dėl energijos susikaupimo. Taigi, kiekvieno žmogaus tikslas pašalinti arba sumažinti poreikio sukeltą sujaudinimą, patenkinti instinktą. Tokiu būdu vidiniai poreikiai sužadina žmogaus aktyvų elgesį, o tų poreikių patenkinimas mažina aktyvumą, ir organizmas grįžta į pusiausvyros būseną. Taip pat energija gali būti perkelta į kitą objektą, jei norimas objektas yra nepasiekiamas. Mano manymu, kad asmenybė yra labai aktyvi, kaip reikia gintis, pasirengti artėjančiam pavojui, kuris simbolizuoja artėjantį nerimą. Viskas, žinoma, vyksta žmogaus viduje, pasąmonėje, kartais paliečia ir sąmonę, tada kai ID impulsai nori patekti į sąmonę. Gynybai, instinktų patenkinimui, savęs tvardymui atiduodama labai daug energijos. Vien tik dėl to mes ir esame aktyvūs. Rogersas taip pat teigė, kad žmogus veikia skatinamas kažkokios jėgos iš vidaus. Ta jėga, mano manymu, yra noras save realizuoti. Asmenybė, anot Rogerso, padarys viską, kad parodytų visą save, patenkintų troškimą tobulėti ir išvystyti geriausias savo asmenybės savybes. Visa žmoguje tvyranti energija ir yra skirta būtent tam. Aš sutinku su šiuo teiginiu, nes manau, jog daug kam yra daug svarbiau realizuoti save, negu patenkinti primityvius instinktus. Rogerso knygoje radau tokią pastraipą, kuri mano manymu, pabrėžia savirealizacijos troškimą. „Žmogus, kuris pasinaudodamas visais sąmonės elementais ir nuostabiomis integracinėmis centrinės nervų sistemos galimybėmis, geba elgtis darniai, realistiškai, naudingai sau ir kitiems. Kitaip sakant, jei žmogus yra mažiau nei visai žmogiškas, jeigu jis neįsileidžia į sąmonę įvairių savo patyrimo aspektų, tada išties turime rimtą pagrindą bijoti jo paties ir jo elgesio. Tačiau jeigu žmogus yra žmogiškiausias, jeigu jis yra visuminis organizmas, jei patyrimo suvokimas, šis grynai žmogiškas atributas, vyksta maksimaliai, tada juo galima pasitikėti, tada jo elgesys yra konstruktyvus. Jis ne visada bus priimtinas, ne visada patogus. Bet jis bus individualus ir visuomet socialus“. 8. Homeostazė - Heterostazė Froidas teigia, kad žmogaus elgesį motyvuoja noras sumažinti įtampą ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Pagal jį visi instinktai turi būti patenkinti, kad įsivyrautų harmonija. Man labai patiko vienas teiginys, kuris privertė net nusišypsoti: „Negalime ištverti šio pasaulio be perstojo. Todėl kartkartėmis sugrįžtame į tą būseną, kurioje buvome prieš pasauliui atsirandant: į egzistenciją motinos įsčiose. Bet bent jau susikuriame sąlygas, labai panašias į anuometines.“ Froidas kalbėjo apie įkyrųjį kartojimąsi. Tai toks kartojimasis, kai iš susijaudinimo vis pereinama į ramybės ciklą. Ir tai vis kartojama, be galo, nėra pabaigos. Visa tai tam, kad būtų patenkinti žmogaus egzistenciniai poreikiai, norint sumažinti įtampą, kuri ateina iš poreikio patenkinti instinktus. Įtampa kyla dar ir tada, kai jau asmenybė miega. Sapnas – tai bandymas sumažinti ID įtampą, pasiekiant iliuzinį norų patenkinimo išgyvenimą. „Sapnas, kaip reakcija į psichinį dirginimą, turi šį patenkinti, kad jis nustotų veikęs ir galima būtų toliau miegoti“. Visa tai vyksta todėl, kad žmogui užmigus iš dalies užmiega ir jo EGO. Tokiu būdu ID turinys iš dalies praranda EGO kontrolę. Žinoma, viską prižiūri tada SUPEREGO, bet kartais net jam nepavyksta žmogaus apsaugoti nuo ID impulsų išsiveržimo į sąmonę. Kai taip įvyksta, žmogus pabunda. Sakoma, kad buvo susapnuotas košmaras. Rogersas, kalbėjo apie tai, kad žmogaus elgesį motyvuoja naujų stimulų ieškojimas ir savirealizacijos siekimas. Tai natūralu, nes ir jo asmenybės teorija yra centralizuota į žmogų. Jam svarbiausia - žmogaus savirealizacija, tobulėjimas, kūrybiškumo motyvavimas. Rogersas savo knygoje akcentavo tarpasmeninius santykius, kurie, anot jo, padeda suprasti savo prasmę gyvenime, rasti savo kelią. Jis pateikia daug pavyzdžių, pokalbių ištraukų, kurios tik padeda suprasti, kad terapeutas yra kliento draugas, o tai be galo svarbu, jis padeda suprasti save, skatina tobulėti, ieškoti naujovių. Beje, šis skatinimas nevyksta sąmonės lygyje, aš manau, tai turėtų būti pasąmonės lygio bendravimas. Radau citata, kuri atitinka tai, ką aš dabar čia norėjau pasakyti. „Terapeutui nebūtina „motyvuoti“ klientą arba suteikti jam energijos, kuris skatintų kaitą. Tam tikra prasme motyvacijos neteikia nė klientas, bent jau sąmoningai. Geriau sakykime, kad mokymosi ir kaitos motyvacija kyla iš pačioje gyvybėje slypinčios saviraiškos tendencijos, organizmo siekio tekėti visais potencialaus vystymosi kanalais tiek, kiek suvokiamas jų vertingumas“. Beje, nemažai buvo kalbėta ir apie kūrybos motyvaciją, taigi, mano manymu, kalbant apie savirealizaciją, motyvaciją tobulėti, naujų stimulų ieškojimą, ji čia puikiai tinka. „Kūrybos motyvacija – tai žmogaus siekis išreikšti save, atskleisti savo galimybes. Turiu omenyje kryptingą tendenciją, kuri akivaizdi visoje gyvojoje gamtoje ir būdinga žmogui – siekimo plėtotis, tęstis, vystytis, bręsti, siekimą atskleisti ir sužadinti visus organizmo ir savasties sugebėjimus“. 9. Pažinumas - Nepažinumas Froidas teigė, kad žmogų galima pažinti moksliškai. Man asmeniškai sunku tuo patikėti, nes abejoju ar galima įrodyti, kad egzistuoja tokie konstruktai kaip ID, EGO ir SUPEREGO. Bet jis teigė, kad tai yra moksliškai patikrinama. Froido knygoje radau tokį teiginį: „Jei kūdikis galėtų kalbėti, jis tikrai pripažintų, kad motinos krūties čiulpimas yra svarbiausias jo gyvenimo veiksmas.
Šį darbą sudaro 4283 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!