Asmeninės laimės ir pareigos konfliktas lietuvių literatūroje (kalba)

Asmeninės laimės ir pareigos konfliktas lietuvių literatūroje (V. Mykolaitis – Putinas, V. Krėvė) „Pareigą pažinsi pirmiausia iš to, kad ji tau nesuteikia teisės rinktis.“ – A. De Sent Egzuiperi, tai pasakė rašytojas, vienas didžiausių 20 a. humanistų, iškėlusių žmogaus dorovinio perauklėjimo būtinybę. Modernėjant lietuvių literatūrai, kūriniuose vis daugiau dėmesio skiriama individo išgyvenimams bei pareigos sampratai. Natūralu, jog įvairių epochų rašytojai asmeninės laimės bei pareigos sąvoką atskleidžia skirtingai, nes priklausomai nuo istorinių aplinkybių bei asmeninės patirties, žmogaus laimę ir pareigą suvokia nevienodai. Konflikto tarp asmeninės laimės ir pareigos tema kūrė neoramntikų karta, pasižyminti romantizmo tesiama tradicija, puoselėjančia protagonisto vidinį pasaulį, jausmus, išgyvenimus. XX a. prozininkas ir dramaturgas, prisidėjęs prie Lietuvos valstybingumo idėjos atgaivinimo, V. Krėvė istorinėje dramoje „Skirgaila“ rašė apie tai, kaip pareigos atlikimas paveikia veikėjo vidinį pasaulį, o vienas iš žymiausių lietuvių autorių, prozininkų ir teoretikų Vincas Mykolaitis - Putinas psichologiniame romane „Altorių šešėly“ atskleidžia asmenybės dvylipumą tarp noro patirti būties pilnatvę ir slegiančios kunigystės pareigos. Romane „Altorių šešėly“ matome asmenybės dvasinį susiskaldymą tarp slogios pareigos atlikimo ir troškimo gyventi visavertį, niekeno nevaržomą gyvenimą. Pats V. Mykolaitis – Putinas baigė Seinų kunigų seminariją, studijavo dvasinėje Peterburgo akademijoje, tačiau galiausiai, jo, kaip dvasininko, gyvenimas pasibaigė, jis atsisakė kunigystės, tam kad galėtų daugiau laiko skirti kūrybai. Analogiškai pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris jaučiasi įstrigęs tarp pareigos ir pašaukimo kelių. Nuo pirmųjų dienų seminarijoje būsimasis klierikas atkakliai stengiasi tapti pavyzdingu seminaristu. Jam labai svarbu nuoširdžiai atlikti ir suprasti pareigų prasmę, augti dvasiškai. Svajonių ir jausmų nesuderinimas su siekiamu kunigo idealo charakteriu, niūrus ir stori seminarijos mūrai, kuriuose Vasaris jaučiasi įkalintas ir išsiilgęs laisvės, paskatina susikaupusius išgyvenimus išlieti popieriuje. Prisipažinti rašant eiles atrodo vaikiška ir nerimta, tačiau parodytas bendraminčių klierikų susidomėjimas ir pasitikėjimas sukelia optimizmo, o pamačius pirmąjį išspausdintą eilėraštį laikraštyje pradeda ryškėti kylanti vidinė sumaištis tarp kunigo kelio ir poeto pašaukimo suderinimo. Šlavantų tėvelis – kunigo idealas. Vasaris visa savo esybe žinojo, kad norint būti geru kunigu, reikia būti tokiu, kaip jis, tačiau, jam niekad nepavyks pasiekti to asketiško, pamaldaus gyvenimo, nes jame glūdi per daug aistringa ir visko norinti siela. Todėl Šlavantų tėvelio siūlymas kurti giesmes bažnyčiai jaunajam kunigui sukelia atmetimo ir pasišlykštėjimo savimi ir savo poezija reakciją. Siekimas būti uoliu ir geru kunigu, kuris galėtų vesti minias ir kūrybos derinimas išsekina dvasiškai, juntama vidinė kančia, vyksta nuolatinė savianalizė „Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas“. Po dešimties metų Liudas Vasaris grįžęs į Lietuvą traukiasi nuo kunigo pareigų. Pagrindinis veikėjas maištauja. Širdies norus, poetišką dvasią bando pateisinti griaudamas aplinkinių kritiką, nuomones. Ryžtingą poziciją sekti pašaukimo keliu, vidinės laisvės link, išreiškia kurdamas. Kūrinyje naudojama dienoraščio forma, leidžianti priartėti prie veikėjo asmeninių išgyvenimų. Romanas baigiamas Liudui Vasariui pasirinkus poeto kelią ir išsilaisvinus iš vidinės kovos. Asmeninis gyvenimas stiprina ir formuoja poeto dvasios kelią. ,,Moterys įkvepia mums norą kurti šedevrus()“. Šie Oskaro Vaildo žodžiai atspindi romano ,,Altorių šešėly‘‘ moterų įtaką pagrindiniam veikėjui. Liudas Vasaris savo gyvenime sutiko ne vieną moterį, kurios pakeitė jo gyvenimą iš pagrindų. Liucija, pirmoji sužavėjo klieriko širdį ne tik savo vėjavaikiškumu, drąsa, bet ir fizišku patrauklumu. Ji buvo pirmoji Liudo meilė, pirmoji, kuri sukėlė maištą prieš dvasininko gyvenimo taisykles, sukurdama intymų pasaulį, į kurį jis ateina pasisemti kūrybinio įkvėpimo. Jos pasitraukimas iš gyvenimo, bene svarbiausias kritinis taškas Vasario apsisprendimui palikti kunigų luoma. Paslaptinga Katedros nepažystamoji tapo nepažįstamo ir įtraukiančio moteriškumo simboliu, nepasiekiamu idealu, paskatinusiu kurti apie vyliojantį grožį ir paslaptingumą. Baronienė Rainakienė būdama puiki psichologė bandė įrodyti poeto kelio pranašiškumą prieš kunigystę, nevengti žmogiškųjų jausmų ir aistrų, kurie praturtintų kūrybą. Jos deka Liudas vis dažniaus leidžia prabilti savo vidinio pasaulio balsui, nevaržyti ir neriboti kūrybos laisvės. Į jau supasaulėjusio kunigo Vasario gyvenimą atėjusi Auksė paskatino nepasiduoti abejonėms ir ieškoti išsivadavimo „()šalia savęs jautė moterį, kuri ne tik gerai jį pažino, bet ir mylėjo.“ Šios romano veikėjos už seminarijos ir kunigystės ribų padėjo dvilypiai asmenybei siekti poeto kelio. Tapsmas laisva asmenybe – nesibaigiantis procesas. Pagrindinis veikėjas asmeninę laimę prilygina išvidiniai laisvei tikėti, mąstyti ir jausti, išsivaduojant nuo pareigų, reikalaujančių priešpriešos, į kurią jis negali saves palenkti. Prasidėjęs jo kūrybos kelias ir atsiribojimas nuo bažnyčios dėstomos tiesos ir priesaikų, kurios beprasmiškai kankina ir žudo jausmingą, poetišką dvasią yra nenutrūkstanti dvylipumo kova. Pastanga ieškoti savojo pašaukimo, nuolat save ugdyti, įveikti dvasinį ribotumą, vaduotis iš dogmatiško vertybių supratimo - Vasario kūrybos pamatas. Atsisakius kūrybos tektų išsižadėti savo vidinio pasaulio, kurį per ilgus metus kovodamas ir blaškydamasis savyje sukūrė. Tačiau Liudas Vasaris kovodamas su savimi, telkiasi ir stiprėja savo dvasia, surišdamas su ja naujus išgyvenimus, pojučius vedadančius laisvos asmenybės link. Tad romane poeto kelio pasirinkimas ir išsivadavimas iš kunigystės kelio atskleidžia Liudo Vasario dvylipumo konfliktą tarp pareigos ir asmeninės laimės. Istorinėje dramoje „Skirgaila“ pagrindinio veikėjo pareigos našta tampa vidinio pasaulio sumaišties šaltiniu. V. Krėvė – Mickevičius – XX a. pr. prozininkas ir dramaturgas, Lietuvos legendos kūrėjas, žadinęs ikvėpimą lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrimui. Rašytojo kūryboje dažnai regimi religiniai motyvai. „Skirgailoje“ tai dvikova tarp pagonybės ir krikščionybės. Neoromantikų kartos atstovas, drama “Skirgaila” priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijos tėkmėje. Įtaigiai, palankiai ir talentingai pavaizduota tautos praeitis kūrinyje, kuriame atsispindi XIV-XV a. kovos dėl Lietuvos valstybingumo. Kad Lietuva išliktų, kunigaikštis Skirgaila priverstas taikstytis, išduoti savo tikėjimą, nes suvokia esąs atsakingas už šalies likimą. Valdovas veikiamas politinių intrigų supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra būtina, nes kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas ir gimtoji žemė atsidurs kryžiuočių rankose. Tuo metu Skirgaila atsidūria kryžkelėje: senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo krikščionių Dievo, jis jam yra svetimas. Lietuvos valdovas nutaria priimti naująjį Dievą tautos labui, tačiau vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų kaip žmogus, o kaip valdovas renkasi pareigą. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis griežtas ir šiurkštus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas, mažai atsižvelgiantis į kitų nuomonęs, svetimą skausmą. Skriauda jo nejaudina. Išmintimi pranokstantis savo laiko žmones, mato toliau už juos, vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities, atsidūria savotiškoje kryžkelėje. Tai didžiausia dramos tragedija. Skirgaila praranda pasitikėjimą žmonėmis ir užuovėjos ieško meilėje, jam atrodo, kad Ona Duonutė sugrąžins gyvenimo prasmę. Susidūrus priešingiems personažų interesams priverstinėje santuokoje kyla konfliktas:  kunigaikštytė, besipriešindama vyriškojo pasaulio agresijai, gina savo taurius jausmus, prieštarauja. Ji ir Skirgaila – nesutaikomos asmenybės, besiaiškinančios santykius. Nepaisant to, rūstusis valdovas trokšta meilės. Vidinio konflikto išvargintas, ieško užtarimo Onos Duonutės pašonėje. Nuslopinęs savo egoizmą, kunigaikštis mėgina rasti laimę, užtarimą bei ramybę bent asmeniniame gyvenime „eidamas į kunigaikštienę ištiestom rankom ()”, tačiau Lydos kunigaikštytė teigia, jog prievarta neimanoma pamilti “tu mano jaunas dienas pražudei“. Stiprybės ieškojimas meilėje tampa bergzdžias ir asmeninė laimė nustumiama į šoną „Ir lauk iš jo pasigailėjimo. Iš manęs nesulauksi”. Vienintele atrama tampa pareiga apginti šalies interesus, jis dar giliau užsiveria savyje. Galiausiai neatlikęs pareigos taip, kaip ją suprato, ir neradęs žmogiškos laimės, Skirgaila pralaimi ir kaip valdovas, ir kaip žmogus. Dešinioji valdovo ranka Stardas – krivis, vidinio sąmyšio kunigaikščio dvasioje malšintojas ir senųjų dievų garbintojas. Žyniui nebuvo nieko brangiau, kaip pagonių dievų palaima. Net būdamas prie mirties slenksčio niekam neleido jo gelbėti, nes įžvelgė tą patį, ką matė ir valdovas. Lietuviai praranda tautiškumą, praranda senuosius dievus. Žmones užvaldė katalikiškos tiesos: „Tai buvo paskutinė kova, kurioje galėjot Perkūno šauktis, bet nepanorėjote“. Kunigaikštis sužinojęs ir neįtardamas klastos, kad Stardas mirė kaip krikščionis - palūžta „Nuo to meto, kai Stardas atsižadėjo senų dievų ir mirdamas naują pagerbė, aš nebetikiu nei dievais, nei žmonėmis.“ Dar didesnį dvasinį nuosmukį pagrindinis dramos veikėjas patiria tada, kai palaidoja gyvą žmogų – vokiečių riterį, vienuolį Kelerį. Nors žavėjosi jo drąsa, akimirka, kai užgaunamos valdovo ambicijos nekaltas žmogus yra pasmerkiamas mirčiai. Vidinis konfliktas lieka neišsprestas. Skirgaila nuvylęs tautą ir neradęs laimės asmeniniame gyvenime pralaimi. Tad kūrinyje atskleidžiamas valdovo ir žmogaus asmeninės laimės nesuderinamumo tragizmas. Taigi, apibendrindama visus argumentus, galiu teigti, kad vienam iš žymiausių lietuvių autorių, prozininkų Vincui Mykolaičiui – Putinui buvo svarbu atskleisti asmeninės laimės reikšmę slegiančios pareigos akivaizdoje. O XX a. kūrėjas, dramaturgas Vincas Krėvė apmąstė, kaip sunki atsakomybė gali sužlugdyti žmogaus vidinį pasaulį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!