Aristotelio "Poetika"

Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžiosios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę. Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje- Aristotelis(384-322 m. pr. m.e.).
Aristotelis buvo geriausias Platono mokinys. Nors ir buvo mėgiamiausias mokinys, jis prieštaravo Platono idėjų teorijai. Jis kreipė dėmesį daugiausia į išorinį pasaulį, kurį Platonas niekino kaip regimybę („atspindžių pasaulį“).Visa, ko išmoko patyrimas apie egzistuojančius reiškinius, Aristotelis laikė esant gera ir teisinga. Jis nepriskyrė pasauliui paruoštų normų, bet mėgino jas atpažinti gamtoje ir kiekvienoje atskiroje pažinimo srityje. Šio darbo išeities taškas dažnai jam būdavo kalba; logiškai nagrinėdamas žodžių reikšmes bei sąvokas ir griežtai nubrėždamas jų vartojimo ribas, jis siekė suvokti jais nusakomus dalykus. Aristotelio raštai savotiškai paženklinti analitinio mąstymo. Išlikusius raštus galima skirti į dvi grupes: medžiagos rinkiniuose peržiūrima esamų reiškinių gausa; sisteminiuose veikaluose iš atskirybių gausos mėginama daryti bendras išvadas. Pastarajai grupei priklauso dauguma išlikusių raštų. Aptardamas juose atskirus dalykus, Aristotelis stengėsi ne sukurti tvirtą dogmatinę sistemą, o aiškiai suvokti, kas iš tikrųjų yra kiekvienas tų pavienių reiškinių Be atvangos dirbdamas mokslinį darbą jis stengėsi kuo tiksliau suprasti kiekvieną problemą. Žmogaus gyvenimo tikslu Aristotelis paskelbė palaimos būseną ir manė, kad ją galima pasiekti protinga ir dorybinga sielos veikla. Dorybe laikė mums priimtiną vidurį tarp kraštutinių troškimų, sofrosinę, pagal graikų aristokratų supratimą. Sielą laikė gyvenimo pradžia. Norėdamas paaiškinti sielos nemirtingumo galimybę, priėjo išvados, kad žmoguje nemirtingas tik protas, kuris po kūno mirties susilieja su visatos protu. Žmogus pagal Aristotelį, visuomeninis gyvūnas, turintis protą. Pagal savo prigimtį jis skirtas visuomeniniam bendram gyvenimui, nes tik bendruomenėje galimas auklėjimas, formuojasi žmogus .
Po Aristotelio mirties gausus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!