Ar verta ieškoti savo unikalaus gyvenimo kelio? (V. Mašernis, Putinas)

Kiekvienas žmogus yra unikalus ir turi savo gyvenimo kelią. Deja, šiuolaikinėje visuomenėje dauguma stengiasi atitikti visuomenės standartus ir tampa eiline visuomenės stereotipų auka, gyvenanti „rėmuose“. Žinoma, lengviau yra gyventi pagal nurodytas taisykles, prie jų prisitaikyti, nei klajoti nežinioje ir vis ieškoti savo tikrosios vietos pasaulyje. Ar verta savo gyvenimą paskirti ieškojimams, ar visgi geriau gyventi paprastai, įsispraudus į „rėmus“? Kad ir koks tas unikalaus gyvenimo kelias gali atrodyti sunkus ir nedėkingas, jo pamesti negalima, nes kitaip žmogus nebus visiškai laimingas, neatras savojo tikrojo „aš“ ir jo gyvenimas bus beprasmis, asmuo bus tik marionetė, visuomenės tampoma už taisyklių virvučių.
Ieškodamas žmogus formuojasi kaip asmenybė ir toks kupinas gyvenimas jam nėra beprasmiškas. Asmenybei tikriausiai didžiausią įtaką turi aplinkos veiksniai. Supantys draugai, bendradarbiai, tėvai, jų diegiamos vertybės – visa tai formuoją mus kaip žmones. Ieškodami savojo kelio ir norėdami padaryti gyvenimą prasmingą, asmenys labiau susikoncentruoja į save. Jie tada suvokia, kokie yra iš tikrųjų ir stengiasi save tobulinti: domisi patinkančiais dalykais, daug save lavina, mokosi kažko naujo, apsupa save tinkamais žmonėmis su tomis pačiomis vertybėmis, neklauso pašalinių nuomonės, gyvena taip kaip jiems atrodo yra geriausia. XX a. vidurio poeto, egzistencialisto Vytauto Mačernio iš „Metų“ sonetų ciklo 25 „Rudens“ sonete lyrinis subjektas yra savojo tikrojo kelio ieškotojas: trokšta pažinti save, atrasti save, savo kelią. Eilėraščio žmogui netinka gyvenimas be prasmės, jis nori atsakymų į būties klausimus, į kuriuos tik pats gali atsakyti. Jo dėmesį nuo ieškojimų kelio nukreipia „užsimiršimo smuklė“- metaforiškai apibūdinami įvairūs malonumai, leidžiantys atsipalaiduoti, pasilinksminti. Tik atsibodus linksmintis lyrinis subjektas ir vėl tęsia savo kelionę „klausimo keliu“. Eilėraščio žmogui neįdomus lengvas kelias, jam jis greitai atsibosta. Lyrinis „aš“ geriau renkasi iššūkių kupiną savo unikalųjį kelią ir ieško tikrojo savęs, suteikiantį gyvenimo prasmingumą. Lyrinis subjektas – faustiškasis žmogus: jis godus žinių ir patyrimų, todėl nesugeba visiškai savęs patenkinti. Juk ir V. J. Gėtės „Fauste“...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!