Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo? (Tumas-Vaižgantas, Škėma, Katiliškis)

Kartais meilės sužadintas nesavanaudiškumas paskatina prisiimti visą atsakomybę už išrinktojo laimę ir saugumą. Juk kai kurie žmonės nesugeba patys savimi pasirūpinti, o patekęs į priešišką aplinką stipresnysis privalo globoti silpnesnįjį, antraip pastarajam grės pražūtis. Į tokią keblią situaciją pateko ir sutuoktiniai Severija ir Rapolas Geišė, XIX – XX a. rašytojo Vaižganto kūrinyje „Dėdės ir dėdienės“ veikėjai. Išlepęs Rapolas, pripratęs prie sotaus ir linksmo gyvenimo, vieną dieną neteko savo vietos dvare ir kartu su žmona buvo priverstas glaustis pas anaiptol negeranoriškai nusiteikusius giminaičius. Jo žmona, darbščioji Severija, siekdama palengvinti sugniuždyto vyro dalią, narsiai kovojo už abiejų vietą po giminaičių stogu: kasdien plušėjo prie puodų, kone viena atliko visus buitinius darbus ir gynė Rapolą nuo užgauliojimų, pati niekada nepriekaištaudama vyrui dėl jo tingumo. Toks moteriškas globėjiškumas ir supratingumas užtikrino likimo nuskriaustiems sutuoktiniams vietą svetimuose namuose iki gyvenimo galo. Ir nors būtų galima ginčytis, ar teisingai Severija elgėsi, už vyrą nudirbdama visus darbus, jos begalinis rūpestis ir atsidavimas sutuoktiniui yra išties pasigėrėtinas nesavanaudiškos meilės pavyzdys. Panašų kilniaširdiškumą parodė ir pats „ Dėdžių ir dėdienių“ autorius J. Tumas – Vaižgantas, spaudos draudimo laikotarpiu saugojęs lietuvišką žodį, o XX a. jau aktyviai ir viešai dirbęs tėvynės labui. Būdamas kunigu, Vaižgantas savo meilę atidavė Lietuvai, rizikuodamas užsitarnauti carinės valdžios rūstybę. Todėl galima teigti, kad kilnumas, įkvėptas taurių jausmų, atsiskleidžia tuomet, kai individas tampa savotišku skydu, priimdamas mylimajam skirtus smūgius.
Dar viena dažnai pasitaikanti kilnumo apraiška – sąmoningas asmeninės laimės atsisakymas išrinktojo labui. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti nelogiška, tačiau tokia mintis nertai iškyla žmonėms, kurie turi fizinę ar psichinę negalią ir todėl įsivaizduoja būsiantys našta savo mylimiesiems. Vienas iš tokio žmogaus pavyzdžių – Antanas Garšva, A. Škėmos romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas, sergantis neurastenija. Poetas Garšva Jungtinėse Valstijose dirba jį žeminantį ir erzinantį liftininko darbą, tačiau puikiai supranta, kad tai – vienintelis jo pragyvenimo šaltinis....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!