Ar lietuvių kalba - nykstanti kalba?

Ar lietuvių kalba – nykstanti kalba? Kiekvienas iš mūsų turime savo kalbą. Kalba buvo laikoma didžiausia vertybe, kokią tik galima išsivaizduoti. Bet šiandien lietuvių kalba yra nykstanti. Tauta nesistengia išsaugoti šimtmečius skaičiuojančios kalbos, už kurią kažkada buvo liejamas kraujas. Turbūt labiausiai kalba nyksta dėl menko lietuvių kalbos prestižo Lietuvoje, anglų kalbos skverbimosi į visuomenės gyvenimą, informacinių technologijų. Lietuvių kalba prarado savo prestižą kaip gerbtina ir puoselėtina kultūros vertybė. Kalbos nykimo mastą galima suvokti palyginus jos būklę tarybinių laikų pabaigoje ar nepriklausomybės pradžioje su dabartine – per dvidešimt metų kalba yra iš esmės užteršta anglizmais. Dauguma įmonių, organizacijų, daugelis radijo stočių, televizijų yra pervadintos nelietuviškais pavadinimais. Dar XVI a. pabaigoje vienas lietuvių raštijos kūrėjas Mykalojus Daukša „Postilėje“ barė lietuvių tautą dėl gimtosios kalbos paniekinimo: „Tuo tarpu lietuvių tauta <...> pati ją apleido, paniekino ir atmetė...“ Daukša aukštino gimtąją kalbą, ja rūpinosi, skleidė. Jis teigė, kad jei sunaikinsi kalbą – sunaikinsi viską. Nepeikė kitų kalbų mokėjimo, bet peikė apleidžiančius, atmetančius savąją kalbą. Pasak Daukšos, pati prigimtis moko rūpintis mūsų tėvų kalba: „kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas...“ Tad mylėdamas savo kalbą, lietuvis niekad vien tik norėdamas pasirodyti nekalbės svetima kalba, o vartos ir brangins savo protėvių kalbą. Į lietuvių visuomenės gyvenimą aktyviai skverbiasi anglų kalba. Dar atrodo visai neseniai kovojome už laisvą žodį, už kalbą. Žmonės, verčiami kalbėti kita kalba, rizikavo savo gyvybe ir gabeno lietuviškus rašytinius šaltinius iš svetimų valstybių. Taip kovojo dėl savo kalbos. Deja, didžiąją vertybę – laisvą, skambų žodį, kovą už jo išlikimą – iš vartotojiškos visuomenės po truputį išstumia naujųjų amžių vertybė – daugiakalbystė. Mokyklose vaikus imta mokyti anglų, rusų, vokiečių kalbų, kai patys dar gerai neišmanome savo lietuvių kalbos. Net XVII a. K. Donelaičio poemoje „Metai“ pasakotojas bara būres lietuvninkes, kam jos pradeda puoštis vokiškom klumpėm ir iškeičia tradicines vyžas, kam jos vartoja prancūziškus žodelius, užuot kalbėjusios savo senąja kalba. Šio tautinės asimiliacijos pavojaus būtų galima išvengti, jei būtų vartojama sava kalba. Kasdien į mūsų šalį plūstančios informacinės technologijos verčia mus, vartotojus, neatsilikti, o senąsias vertybes – išnykti. Internetas pakeitė ne tik žmonių bendravimo būdą, bet ir bendravimą. Taupydami laiką, paprasčiausiai įsijungiame kompiuterį ir virtualiai pasikalbame su keletu draugų iš karto. Gyvą žodį pakeičia klaviatūra, raidės ir skaičiai. Susitikę pažįstamus žmones, ne tik nebemokame reikšti minčių, bet ir neberandame, ką pasakyti. O žodis, kalba, kalbėjimas Just. Marcinkevičiaus kūryboje neatskiriami nuo žmogaus, žmoniškumo, nuo gamtos, nuo istorijos. Jo kūryboje išryškėja apibendrintas požiūris į gimtąją kalbą kaip į svarbiausią kalbos turtą ir didžiausią žmogišką vertybę. Kalba yra didysis žmonių bendrumo ryšys, kurį užgožia naujausios technologijos. Galiu teigti, kad lietuvių kalbą galima laikyti nykstančia kalba, nes gimtoji kalba nelaikoma aukščiausia vertybe, lietuvio garbės, tapatybės ir pasididžiavimo simboliu, savus žodžius pradedame keisti skoliniai iš kitų kalbų. Į mūsų gyvenimą aktyviai skverbiasi anglų kalba ir naujausios informacinės technologijos. Tautinio sąmoningumo sumažėjimas yra grėsmė kalbai išnykti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!