Apologetai

ĮVADAS II a. ginti krikščionybę nuo įvairių erezijų ir krikščionių persekiojimų ėmė ankstyvieji krikščionių apologetai. Bažnyčia jau tada buvo tapusi istorine tikrove, ir pasaulis jos nebegalėjo ignoruoti. Krikščionių bendruomenėse atsirasdavo vis daugiau išsilavinusių aukštuomenės žmonių, kurie ieškojo bendros kalbos su mokytais pagonimis, kad atremtų priekaištus bei šmeižtus metamus krikščionims. Stengdamiesi būti suprasti juos supančių žmonių, apologetai savo mintis reiškė kiek galima labiau to meto kalba. Krikščionybės naujieną jiems teko skelbti dvasingoje vėlyvųjų stoikų bei platonizmo ir religinėje graikų – rytiečių misterijų aplinkoje. Šventąjį Raštą – Gyvojo Dievo žodį – apologetai aprengė graikiškosios filosofijos rūbais ir pristatė Romos imperijos elitui. Jų raštais ir prasidėjo krikščioniškoji teologija. Probleminiai klausimai: kas buvo apologetai? Kas įtakojo apologetų atsiradimą? Kokios buvo apologetų pažiūros? Ko ir kaip siekė apologetai? Tyrimo objektas: Ankstyvieji krikščionių apologetai. Tyrimo tikslas: 1) Ištirti apologetų atsiradimo priežastis. 2) Ištirti apologetų pažiūras ir siekius. Tyrimo metodas: literatūros analizė Aplinka, kuri įtakojo apologetų atsiradimą „Jau II a. krikščionybė išplito visuose Viduržemio jūros kraštuose, o iš jų pasiekė ir tolimesnes Romos imperijos sritis. Be pirmųjų apaštalų, iš pradžių būta ir profesionalių misionierių – apaštalų platesne prasme. Bet krikščioniškos misijos rėmėsi anaiptol ne jais vienais. Patys krikščionys darė įtaką juos supančiam pasauliui, skelbdami Jėzaus Kristaus Evangeliją.Geroji išganymo naujiena keliavo Romos imperijos keliais drauge su pirkliais, kariais ir pamokslininkais. Pirmosios bendruomenės kūrėsi judriausiose krašto vietose, miestuose. Suvienytoje imperijoje, kurioje viešpatavo „romėniškoji taika“, krikščionybė iki II a.pabaigos jau buvo įsitvirtinusi visame civilizuotame pasaulyje.“1 Mus yra pasiekęs autentiškas dokumentas iš Bitinijos Mažojoje Azijoje; ten pagonis Plinijus jaunesnysis, romėnų senatorius ir konsulas, būdamas imperatoriaus vietininkas Bitinijoje ir Ponte apie 112 m. susidūrė su tokia krikščionių gausybe, kad turėjo imperatoriaus Trajano pasiteirauti kaip su jais elgtis. Jis rašė: “Man atrodo esant verta pasiteirauti, ypač todėl, kad daugelis žmonių gali būti įpainioti į vykstančius procesus. Pavojus gresia įvairaus amžiaus, luomo ir lyties asmenims. Krikščionybė egzistuoja kaip savita religija, bet persekiojama kaip valstybei ir žmonėms priešiška“. „ Intensyvūs ir ilgi persekiojimai nebūtų buvę įmanomi be aiškios ideologinės – filosofinės koncepcijos, traktuojančios krikščionybę kaip blogį. Tačiau tokia koncepcija buvo sukurta. Ji persmelkė visus Romos imperijos aukštuomenės sluoksnius , ir ja vadovavosi dauguma imperatorių bei valdytojų. Romos imperijos intelektualinis elitas kūrė tokį iškreiptą ir tikrovės neatitinkantį požiūrį į krikščionybę“2. Jau Apaštalų darbų knygoje rašoma apie konfliktus tarp Evangelijos skelbėjų ir filosofų:“Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių, ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu. Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“ (Apd 6,9-10). Nors šioje vietoje aprašytas konfliktas vis dar judėjų inspiruotas. Jie buvo iš libertinų sinagogos. Ją lankė žydai , gimę ir augę graikų kultūros centruose ir laikę save labiau apsišvietusiais negu kiti. Neatsitiktinai būtent jie pasipiktino paprasta, tačiau galinga Evangelija ir panoro savo išmintimi sukirsti Steponą. Kitą panašų konfliktą, tik jau su tikraisiais graikų filosofijos atstovais, sutinkame Apaštalų darbų 17-ame skyriuje:“Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną stabų miestą, Paulius netvėrė apmaudu. Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir dievobaimingaisiais ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems aikštėje. Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė:“Ką šis plepys nori pasakyti?“ Kiti:“Atrodo, kad jis – svetimų demonų skelbėjas“. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą ...Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė:“Apie tai paklausysime kitą kartą“ (Apd 17, 16-18. 32) Filosofams Pauliaus skelbiamas Kristaus mokymas sukėlė vien panieką ir patyčias. Kita vertus, ir Pauliaus dvasia buvo prislėgta dėl pagoniškos Atėnų stabmeldystės. Pirmųjų amžių krikščionybės istorija liudija, kad tokių konfliktų skaičius didėjo, kol peraugo į žiauriausius krikščionių persekiojimus. Tertulianas II amžiaus pabaigoje rašė:“Krikščionys ir pagonys yra svetimi vienas kitam“. Pagonims perėmusiems graikų filosofiją, krikščionių mokymas buvo per daug lėkštas, kvepiantis fanatizmu, nelogiškas ir net bedieviškas. Graikai didžiausia žmogaus vertybe laikė jo protą. Žodis “ filosofija“ kilo iš dviejų graikiškų žodžių: “phileo“-“myliu“ ir “sophia“-“išmintis“. Paraidžiui -“myliu išmintį“. Kadangi Kristaus žinia reikalavo širdies, o ne proto atvirumo, graikų mąstytojams ji atrodė menkos vertės. Nors žmogaus kūnas, jo grožis buvo liaupsinamas graikų kultūroje, mene ir sporte, tačiau filosofiniu požiūriu materialus pasaulis buvo sielos priešas. Mirtį graikai suprato kaip sielos išvadavimą iš fizinio kūno vergijos ir amžiną palaimą bei poilsį. Krikščionių skelbiamas mirusiųjų prisikėlimas jiems reiškė grįžimą į vergiją ir todėl buvo didžiausia nesąmonė ir alogizmas. Ypač juos papiktino tai, kad tiesas, kurias šimtmečiais bandė suvokti giliausi žmonijos protai, drąsiai ir su pasitikėjimu aiškina paprasti žmonės, dažniausiai kilę iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių. Todėl nenuostabu, kad krikščionybei sparčiai plintant daugelis filosofų laikė savo pareiga atskleisti šio naujo mokymo tuštybę ir žalą. „Vienas žymiausių romėnų istorikų Kornelijus Tacitas (gyvenęs maždaug 58-117 m.) savo “Analuose“ sako, kad krikščionys – tai žmonės, kurie dėl savo nedorybių patys užsitraukė visuotinę neapykantą“. Krikščionybę jis apibūdina kaip “ pasišlykštėjimą, kuris su kitomis bjaurybėmis ir bejėgiškumu užklydo į Romą“. Lukjanas apie 165 m. parašė satyrą “Apie Peregryno mirtį“, kurioje ciniškai tyčiojasi iš krikščionių. Kelsas apie 178 m.pradėjo atvirą polemiką prieš krikščionis. Jis bandė įrodyti, kad krikščionybė neturi istorinio pagrindo, Kristaus mokymas – iracionalus, labai žalingas griaunantis asmenybę. Jo veikalas ”Tikrasis žodis“ yra nuosekli biblijinio mokymo kritika. Juo Kelsas siekia išblaivyti ir išgelbėti tuos, kurie per savo lengvabūdiškumą įsipainiojo į apgaulingas krikščionių sektos gretas. Kelsui tarsi gaila apgautų žmonių, tapusių krikščionimis. “ Tikrajame žodyje“ galima rasti faktiškai visus kaltinimus, kurie buvo metami Dievo žmonėms per visą krikščionybės istoriją. Su panašia neapykanta krikščionis puolė ir neoplatonikų filosofas Porfinijus (232-304 m.)jis parašė net iš penkiolikos knygų susidedantį veikalą “ Prieš krikščionis“. Bitinijos valdytojas Hieroklas, imperatoriui Dioklecijanui valdant, sekdamas Kelsu, paruošė “Teisingą žodį“, kuriame kreipėsi į krikščionis, ragindamas juos atsipeikėti nuo klaidingo tikėjimo Jėzumi“.3 II a. krikščionybei didelę grėsmę kėlė vidiniai skilimai ir įvairios erezijos (gnosticizmas, marcijonybė, montanizmas ir kt.). Bažnyčia turėjo priešintis ne tik iš svetur atėjusiam tikėjimo iškraipymui, bet ir pedantiškam jo siaurinimui, kurio reikalavo sektantai. Nežiūrint įvairių erezijų, didelių filosofinių darbų, kuriais buvo siekiama sustabdyti Evangelijos plitimą ir pateisinti žiaurius krikščionių persekiojimus, Bažnyčia gyvavo ir augo. Pildėsi Jėzaus žodžiai :“pasaulyje jūsų laukia priespauda, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16,32). KAS BUVO APOLOGETAI ? Kaip atsvarą filosofiniams išpuoliams prieš Bažnyčią Dievas iškėlė apologetų kartą. “Apologetai (Graikų kalba “apologia“ - “gynimas“, “užtarimas“) krikščionių rašytojai, II – III a. gynę krikščionybę nuo imperiškos pagonybės ir tikinčiųjų žydų“4. Vėliau apologetai drauge su pirmųjų amžių kankiniais ( Klemensu, Ignotu, Polikarpu ir kitais, kurių raštai pasiekė mūsų dienas ) buvo pavadinti Bažnyčios tėvais. Apologetai, arba Bažnyčios Tėvai, buvo iš aukšto atgimę krikščionys, kurie iki atsivertimo priklausė intelektualiam Romos imperijos visuomenės sluoksniui. Skirtingai negu pirmieji apaštalai apologetai buvo teisininkai, mokslininkai, filosofai, gerai išmanę tuo metu dominavusią graikų filosofiją. Tikėjimą Jėzumi Kristumi jie galėjo skelbti, naudodamiesi klasikinės literatūros formomis. APOLOGETŲ PAŽIŪROS 1. Mokslas apie Dievą. Buvo dvi temos, apie kurias sukosi apologetų mintys, Dievas ir siela ; kitas temas lietė tik prabėgom. Dalis apologetų, didesnį dėmesį skyrė dorovės dalykams, o mažiau – teoriniams, tenkinosi įrodinėdami, jog Dievas yra vienas, o siela nemirtinga. Tačiau daugeliui iš jų rūpėjo platesnis klausimų ratas; Aptarinėjo a) Dievo vienumą , b) Jo santykį su pasauliu ir c) Jo pažinimą. a) Monoteizmo pagrindimas ir plėtojimas buvo pirmas apologetų uždavinys. Jo ėmėsi visi apologetai. Jie atmetė Markiono požiūrį, kad yra du dievai, gerasis ir teisingasis; vietoj to akcentavo vieno Dievo ir pasaulio kūrėjo tapatumą. Norėdami apginti vieno Dievo idėją, apologetai rėmėsi mintimi, perimta iš Aleksandrijos žydų ir graikų metafizikos, jog Kristus yra dieviškasis Logosas. Tai davė pradžią ateinantį šimtmetį užvaldžiusioms spekuliacijoms Logoso tema. b) „Apologetai stengėsi apibrėžti Dievo ir pasaulio santykį: ar Dievas jį sukūrė iš nieko, ar iš nuo amžių egzistuojančios materijos. Justinas, laikydamasis graikų tradicijos pripažino egzistuojant materiją kaip antrąjį, greta Dievo, būties pradą. Tatianas ir Šv. Teofilis Antiochietis, laikėsi jau kitos krikščioniškos koncepcijos, esą Dievas sukūrė viską, net ir materiją. Irinėjas atmetė platonikams bei gnostikams būdingą mintį, kad virš Kūrėjo egzistavo idealūs prototipai, pagal kuriuos Jis kūrė.Suprantama, apologetai turėjo atremti ir eretišką Hermogeno teiginį, kad pasaulis nepriklauso nuo Dievo ir nėra Jo kūrinys.“5 c) Apologetus domino Dievo pažinimo galimybės ir būdų klausimas. Apskritai kalbant, iš jų samprotavimų plaukė pažinimo apribojimo idėja. Justinas teigė, kad vienintelis ir amžinas Dievas neturi vardo, nes mes nesugebame Jį kaip nors pavadinti.O Irinėjas ir Teofilis aiškino, kad Jo ypatybės pranoksta žmogiškąsias sąvokas ir gali būti pažintos ne tiesiogiai, o tik iš Dievo darbų. 2. Mokslas apie sielą. Visi apologetai kėlė klausimus apie sielą. Jie svarstė: a) Ar siela yra nemirtinga?, b) ar žmogaus siela egzistuoja nuo amžių?, c) ar ji yra dieviškos prigimties?, d) ar ji turi kūną? ir e) ar kūnas, lygiai kaip ir siela, priklauso žmogaus prigimčiai? Visais šiais klausimais iš pradžių buvo ginčijamasi, ir tik pamažu nusistovėjo tikėjimą atitinkantys atsakymai. a) „Buvo ir tokių apologetų, kurie sielą laikė mirtinga. Tatianas kaip ir gnostikai skyrė sielą (psyche) ir dvasią (pneuma); pasak jo, tik dvasia, būdama dieviškos prigimties gali suteikti sielai nemirtingumą, kurio ji iš prigimties neturi. Tačiau vyravo ir kitoks požiūris. Buvo manoma, kaip pavyzdžiui teigė Atėnagoras, kad sielos nemirtingumas yra jos protingumo pasekmė. Tačiau ginčas dėl sielos nemirtingumo nesiliovė. Vėliau imta diskutuoti, ar siela nemirtinga savo pačios prigimtimi, ar tik Dievo valia. Net žymiausi apologetai – Justinas ir Laktancijus – neigė jos prigimtinį nemirtingumą. b) Apologetų požiūris į sielos kilmę taip pat ne iš karto nusistovėjo. Vieni iš jų pripažino traducionizmą, t.y. teoriją pasak kurios, visos sielos egzistuoja nuo amžių, o žmogui gimstant jos ne sukuriamos, o tik kūnui suteikiamos. Tai buvo ikikrikščioniškas Platono pėdomis atėjęs požiūris.tačiau greta šio požiūrio ėmė ryškėti ir kitoks požiūris vėliau įsitvirtinęs krikščioniškojoje filosofijoje – tai kreacionizmas, teigiantis, kad sielos nėra amžinos, o sukuriamos tik kūno gimimo akimirką. c) Sielos dieviškumą pripažino dauguma apologetų. Jie, kaip ir stoikai, teigė, jog su siela siejasi dvasia (pneuma), kuri yra dieviškos prigimties. Tačiau didieji apologetai , kaip pavyzdžiui Irinėjas, tokį požiūrį atmetė: dieviška dvasia, pasak jų, galinti rastis žmoguje, tačiau tikisi Dievo malonės, nes ji nėra žmogaus prigimties savastis. Siela nėra dieviška, ji yra tik Dievo atvaizdas. d) Tarp ankstyvųjų Bažnyčios rašytojų gyvavo įsitikinimas, kad siela yra kūniška. Ir šis įsitikinimas buvo ikikrikščioniškas, perimtas iš graikų; argumentai buvo stoikų. Tačiau greta šios koncepcijos Bažnyčios Tėvai skelbė sielos nematerialumo koncepciją, kuri vėliau įsivyraus dogmatinėje filosofijoje“.6 e) Buvo ir tokių apologetų, pasak kurių, kūnas svetimas žmogaus prigimčiai, tai sielos kalėjimas. Ir šis požiūris buvo ikikrikščioniškas, kilęs iš graikų filosofijos, iš Platono. Tačiau ir greta šio senojo požiūrio tarp apologetų būta ir kitokio požiūrio: Irinėjas kūną kaip ir sielą, laikė žmogaus prigimties savastimi, Atėnagoras žmogų traktavo kaip sielos ir kūno vienovę. 3. “Naujoji Metafizika. “Evangelija nepateikė užbaigtos nei Dievo, nei sielos, nei tuo labiau kosmoso teorijos; tačiau prielaidų tam būta.Nors Evangelijai būdingas Dievo ir pasaulio dualizmas, tačiau čia kalbama apie žmogaus nuodėmingumą ir Kristaus auką, kurios nebūtų reikėję, jeigu pasaulis būtų dieviškos prigimties. Taigi iš jos netiesiogiai plukė dualizmas. Nors Evangelijoje nesakoma, kad pasaulis atsirado iš nieko, tačiau joje kalbama apie Dievo visagalybę, o Dievas nebūtų visagalis, jeigu kurdamas pasaulį būtų varžomas esančios materijos ar nuo amžių egzistuojančių idėjų. Nors evangelijoje niekur nekalbama apie sielos nemirtingumą, tačiau skelbiamas išganymas, o išganymas nesiderino su nemirtingumu, taigi ji netiesiogiai vertė pripažinti sielos nemirtingumą. Nors Evangelijoje niekur nesakoma, kad siela materiali, tačiau pripažinus sielos nemirtingumą, plaukė išvada, jog ji nemateriali, nes visa, kas materialu, gali būti sunaikinta. Taigi Evangelija netiesiogiai vertė pripažinti sielos nematerialumą. Metafizinius teiginius, glūdėjusius evangelijoje, iškėlė ankstyvieji krikščionių filosofai. Kadangi jokia senovės metafizikos sistema anaiptol netenkino evangelijos reikmių, jie ėmėsi kurti naująją metafiziką. 1. Senovėje taip samprotauta: arba visas pasaulis kilęs iš Dievo, ir tuomet jis yra dieviškos prigimties ir tobulas, arba jis netobulas, nedieviškos prigimties, ir tuomet jis nėra visas kilęs iš Dievo. Trečios galimybės nepripažino. Krikščionys pasiūlė trečią koncepciją: visas pasaulis yra kilęs iš Dievo, tačiau jis nėra dieviškos prigimties. Pripažindami dievišką pasaulio kilmę, jie apeliavo į Dievo visagalybę, o neigdami jo dievišką prigimtį – į Kristaus auką, kurios nebūtų reikėję, jeigu pasaulis būtų dieviškos prigimties. 2. Analogiškai pakito sielos koncepcija. Senovėje taip samprotauta: arba siela yra dieviška ir tuomet ji nemirtinga arba ji mirtinga, ir tuomet ji nėra dieviška. Trečios galimybės nežinota, nes buvo pripažįstama arba tik amžina dieviškoji būtis, arba laikina žemiškoji būtis. Krikščionių filosofai laikėsi kaip tik trečiosios nuostatos: siela yra nemirtinga, tačiau ji nėra dieviška. Ji nemirtinga dėl skelbiamo išganymo, o nėra dieviška dėl Kristaus aukos. 3. Galiausiai senovėje samprotauta taip: kas nors kinta, arba nekinta. Kas kinta, turi pradžią ir pabaigą, o kas nekinta, neturi nei pradžios, nei pabaigos.Krikščionių apologetai pripažino trečią galimybę: siela turi pradžią, bet neturi pabaigos. Ji neturi pradžią, nes ta lemia Dievo visagalybė, ir neturi pabaigos, nes tai logiškai plaukia iš skelbiamo išganymo. Panašiai samprotauta ir kitais metafizikos klausimais:tikėjimas vertė daug ką aiškinti kitaip nei reikalavo autonomiškas protas.“7 APOLOGETŲ SIEKIAI Krikščionių užpuolimo skalė buvo gana plati - nuo primityvių prasimanymų apie krikščionių kultą ir dorą iki rafinuotos teologinės – filosofinės kritikos (pvz. Kelsas), šiandien liudijančios krikščionių religijos naujumą. Apologetai visų pirma neigė šmeižtą, kad krikščionių gyvenimo būdas ir siekiai amoralūs, žalingi, griaunantys asmenybės ir visuomenės gyvenimą. Lygindami valstybės pripažintų kultų ir krikščionybės skelbiamą moralę, jie iškėlė pastarosios pranašumus. Papasakojo apie krikščionių apeigas, papročius, dorovinius reikalavimus. Laiške Diognetui rašoma:“Mat krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba nei papročiais ; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip ir visi sutaria neįtikėtinai. Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytų neišmeta. Jie niekinami, bet paniekoje randa šlovę, šmeižiami, bet pasirodo teisūs, keikiami laimina, įžeidinėjami atsako pagarba“.8 Paneigė krikščionims metamus kaltinimus dėl kraujomaišos, kanibalizmo, ateizmo ir neapykantos imperatoriui “Krikščionys pripažino valstybę kaip tvarkos garantą, rūpestingai laikėsi įstatymų ir meldėsi už imperatorių, bet ne į jį“9. Šv. Teofilis Antiochietis savo knygoje Apolikui rašo: “Jau verčiau gerbsiu imperatorių, jo negarbindamas, bet už jį melsdamasis. Garbinsiu Dievą, tikrąjį ir teisingąjį Dievą, žinodamas, kad jis sutvėrė imperatorių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!