Pasauliečių dalyvavimo bažnyčios gyvenime formos

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS PEDAGOGIKOS FAKULTETAS KATECHETIKOS KATEDRA Birutė Garbenčiūtė - Gečienė PASAULIEČIŲ DALYVAVIMO BAŽNYČIOS GYVENIME FORMOS Pagrindinių studijų baigiamasis darbas Darbo vadovas Doc. dr. A.Genutis KLAIPĖDA, 2009 TURINYS ĮVADAS 3 I. PASAULIEČIAI - BAŽNYČIOS NARIAI 5 1. “Pasauliečio” sąvoka 5 2. Pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios gyvenime 5 3. Įkrikščioninimo sakramentų svarba krikščionio gyvenime 9 4. Krikštas - vartai į Bažnyčios gyvenimą 9 4. 1. Kas gali būti krikštijamas 10 4. 2. Tikėjimas ir krikštas 10 5. Įpareigojantis Sutvirtinimo Sakramento pobūdis 11 6. Eucharistija nuolatinis vienybės su Viešpačiu šaltinis 12 7. Šventosios Dvasios dovanos 14 8. Sutuoktiniai - Dievo karalystės skleidėjai 17 II. ĮVAIRIOS APAŠTALAVIMO FORMOS 19 1. Pasauliečiai - visuomenės apaštalai 19 2. Individualus apaštalavimas: reikšmė ir įvairovė 20 3. Įvairios individualaus apaštalavimo sritys 22 3. 1. Šeima 22 3. 2. Šeimos uždaviniai Bažnyčioje 24 3. 3. Jaunimas 25 3. 4. Socialinė aplinka 27 3. 5. Valstybinė ir tarptautinė plotmė 28 4. Bendruomeninio apaštalavimo svarba 29 5. Bendruomeninio apaštalavimo būdai 30 6. Dvasininkų bendradarbiavimas ir pagalba su apaštalaujančiomis pasauliečių organizacijomis 34 IŠVADOS 36 LITERATŪROS SĄRAŠAS 37 ĮVADAS Pasauliečiai yra Dievo kviečiami tikėjimui ir tarnystei. Tai Dievo vaikai, Jėzaus seserys ar broliai, Jo malonių ir gyvenimo turtų paveldėtojai, kviečimi kurti Dievo karalystę čia, žemėje. Kristus tikinčiuosius siunčia į pasaulį tam, kad visuomenės ir individų vertybes perkeltų į Dievo karalystės vertybes ir kad tarnautų taip, kaip Jis tarnavo. Pašaukimas kurti Dievo karalystę prasideda tikint. Tikėjimas yra tiek Dievo dovana, kiek ir asmeninis Jėzaus Kristaus gyvenimo ir mokymo, kaip skelbia Bažnyčia, išpažinimas. Pasauliečių veikla nebus efektyvi, jei jie nesidomės tikėjimo tiesomis bei Bažnyčios mokymu. Turime būti pairuošę atsakyti į dažniausiai pasitaikančius klausimus apie mūsų tikėjimą ir žinoti, kada aiškaus atsakymo negali būti. Šias atsakomybes bus sunku įgyvendinti, jei asmuo nedalyvaus kokioje nors dvasinio ugdymo programoje, procese, kuriame Dievas kaip puodžius “minko” asmenį vis labiau ir labiau panašesni į Jį. Jei šis lipdinys yra krikščionis, jo “lipdymas” turėtų vykti tikinčiųjų bendruomenėje, kurios gyvenimas susijęs su Eucharistijos ir kitų sakramentų teikimu. Mažose grupelėse pasauliečiai gali dalintis asmeniniais rūpesčiais, įžvalgomis ir įkvėpimais. Net ir Jėzui reikėjo mažos grupelės: Petras, Jokūbas ir Jonas dalyvaudavo pačiuose svarbiausiuoe Viešpaties gyvenimo momentuose. Kunigiškoji pasauliečių tarnystė neturėtų apsiriboti parapija. Krikščioniui visas pasaulis yra pilnas galimybių dirbti Dievo darbus1. Pasauliečių tarnystė yra individuali ir bendruomeninė. Individuali: Namuose. Kadangi dauguma pasauliečių yra kviečiami gyventi santuokoje, pirmoji atsakomybė - tai rūpinimasis sutuoktiniu ir vaikais; visos kitos tarnytės Bažnyčioje yra antrinės. Darbe. Kasdienis darbas taip pat suteikia galimybę garbinti Dievą ir liudyti Jo meilę. Būdas, kaip pasauliečiai atlieka savo darbą, gali būti stiprus Dievo malonės liudijimas. Trokšdami liudyti Kristų žodžiu, turime gerbti kitų įsitikinimus: nepiršti Jo per prievartą. Labai svarbi tikinčiųjų kunigystės tarnystė yra užtariamoji malda. Darbovietėje visada atsiranda galimybė melstis už bendradarbio poreikius. Per maldą Dievas gali atverti širdis, priimti Jo gydančią žinią. Bažnyčioje. Pasauliečiai vis dažniau kviečiami aktyviai įsijungti į įvairias tarnystes: skaityti skaitinius, atnešti atnašas, giedoti ir t. t. Šiame darbe, remiantis įvairias dokumentais bus bandoma paanalizuoti: • Darbo objektas ir dalykas. Darbo objektas - pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios gyvenime; Darbo dalykas - dalyvavimo Bažnyčios gyvenime formos; • Darbo tikslai ir uždaviniai. Darbo tikslas - paanalizuoti įvairias dalyvavimo Bažnyčios gyvenime formas; Darbo uždaviniai - siekiant baigiamojo darbo tikslo keliami šie uždaviniai: 1. Išsiaiškinti kas yra pasauliečiai; 2. Paanalizuoti Įkrikščioninimo sakramentus; 3. Aptarti individualią ir bendruomeninę apaštalavimo formas; • Darbo metodai: analizės metodas, apibendrinimo metodas, naudotas siekiant apibendrinti perskaitytą medžiagą bei jos pagrindu suformuluoti išvadas; I. PASAULIEČIAI - BAŽNYČIOS NARIAI 1. “Pasauliečio” sąvoka “Pasauliečiais laikomi visi krikščionys, kurie nėra gavę šventimu ir nepriklauso Bažnyčios pripažintoms vienuolijoms; tai tikintieji, kurie, Krikštu suvienyti su Kristumi, tapę Dievo tauta, pagal savo padėtį ir Kristaus - kunigo, pranašo ir karaliaus - tarnystės dalyviais, turi savo dalį visų krikščionių pasiuntinybėje, kuri vykdoma Bažnyčioje ir pasaulyje2”. Šiais laikais pasauliečių rolė Katalikų Bažnyčioje sparčiai didėja. Ją įtakojo ne tik Antrojo Vatikano suvažiavimo teologiniai pasiekimai, bet ir šių laikų Bažnyčios realybė3. Temą apie pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje galima analizuoti įvairiai. Galima į šią temą pažvelgti iš istorinio taško, o atsakymo ieškoti Šventajame Rašte, pavyzdžiui, analizuojant pasauliečių vaidmenį apaštalo Pauliaus kelionėse. Taip pat ir teologiškai galima svarstyti bei lyginti Bažnyčios dokumentus ir likti tik šioje plotmėje. Iš tikro ši tema yra plati4. Pasauliečius skirianti ypatybė yra jų pasaulietinis pobūdis. Tiesa, ir kunigų luomo nariai kartais gali tvarkyti pasaulietiškus reikalus, net turėti pasaulietišką profesiją. Tačiau dėl savo ypatingo pašaukimo svarbiausia ir pirmiausia jie skirti šventajai tarnybai. O vienuoliai savo luomu nepaprastai ryškiai ir išskirtinai liudija, kad pasaulio negalima perkeisti ir paaukoti Dievui be Palaiminimų dvasios. Tuo tarpu pasauliečiams pačiu jų pašaukimu skirta ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią5. Taigi šioje dalyje norėjau aptarti pasauliečio sąvoką, jų pašaukimo reikšmę. 2. Pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios gyvenime Pirmiausia apžvelgsiu ką reiškia sąvoka "Bažnyčia". Anot Šventojo Tėvo Benedikto XVI Bažnyčios ištakos yra Trejybėje ir ji yra bendrystės slėpinys. Bažnyčia yra bendruomenė. tai reiškia, kad ji nėra tik dvasinė tikrovė, tačiau gyvena istorijoje. Bažnyčia yra bendrystė tarp asmenų kurie, per Šventosios Dvasios veikimą sudaro "Dievo tautą" ir tuo pačiu metu "Kristaus Kūną". „Dievo Tautos“ sąvoka gimė ir išsivystė Senajame Testamente. Dievas, norėdamas įžengti į žmonijos istoriją, išsirinko tam tikrą tautą, Izraelio tautą, kad ši būtų Jo tauta. Tokio pasirinkimo intencija buvo tokia: per kelis (asmenis) pasiekti daugelį, per daugelį pasiekti visus. Kitaip tariant, pasirinkimo siekis buvo visuotinumas6. Naujasis Testamentas mus moko, kad galutinis visuotinumas buvo realizuotas per Kristaus Kryžių ir Prisikėlimą. Apaštalas Paulius sako, kad per tai buvo nugriautas atskyrimo mūras (tarp žmonių). Duodamas savo Kūną ir mus paversdamas savo Kūno nariais, Kristus mus daro „vienos tautos“ nariais, tarp kurių nebėra graikų ir žydų, apipjaustytų ir neapipjaustytų, vergų ir laisvųjų. Visi yra viena ir Kristus yra viskas visuose. Matome kaip, anot popiežiaus Benedikto XVI, sąvokos „Dievo Tauta“ ir „Kristaus Kūnas“ viena kitą papildo ir abi kartu sudaro „Bažnyčios“ sąvoką Naujajame Testamente. „Dievo Tauta“ nusako Bažnyčios istorijos tęstinumą, o „Kristaus Kūnas“ Bažnyčios universalumą, pasiektą per kryžių ir prisikėlimą. Kristuje visi – nuo popiežiaus iki paskutinio pakrikštyto vaikelio – tampame „Dievo Tauta“7. Ši doktrina, pažymėjo popiežius, buvo gerai priimta tikinčiųjų bendruomenėse ir davė gausių vaisių praktikoje. Tačiau ne visada lengvai ir pagal teisingą interpretaciją. Pavyzdžiui, viena interpretacinė kryptis priešpastatė Bažnyčią „prieš Susirinkimą“ ir Bažnyčią „po Susirinkimo“ (kartais ištrinant ribas tarp hierarchijos tarnystės bei pasauliečių atsakomybės). Tačiau tai atvirai kontrastuoja su Vatikano II Susirinkimo mokymu. Susirinkime nebuvo siekta kitos Bažnyčios sukūrimo, tačiau tos pačios Bažnyčios gilaus atsinaujinimo. Kita vertus, po Vatikano II Susirinkimo gimė daug bažnytinių bendruomenių, tačiau ne visos jos pasiekė trokštamą brandą. Kai kurios tarsi pavargo ar net pasiekė sąstingio būseną, kitos, vardan Susirinkimo, užėmė prieštaravimo ir rezistencijos pozicijas, nors būtent tai buvo prieš Susirinkimo dvasią8. Neatsitiktinai 1987 metais Vyskupų Sinodas buvo skirtas pasauliečių pašaukimui ir misijai Bažnyčioje pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą. Tokios temos pasirinkimas aiškiai rodė, kad Susirinkimo mokymas nebuvo pakankamai gerai paaiškintas ir pritaikytas praktinėje sielovadoje. Dar ir šiandien egzistuoja, iš vienos pusės, tendencija tapatinti Bažnyčia su hierarchija, ignoruojant visų tikinčiųjų, visos Dievo Tautos bendrą atsakomybę. Iš kitos pusės, gyvuoja tendencija suvokti Dievo Tautą tik sociologinėje ar politinėje (horizontalioje) perspektyvoje, ignoruojant, kad ši tauta tokia yra tik per (vertikalią) bendrystę su Kristumi. Pasak Šventojo Tėvo, kalbant apie dabartinę padėtį, prieš akis dar ilgas kelias. Pernelyg daug pakrikštytųjų nesijaučia bažnytinės bendruomenės dalimi ir gyvena jos pakraščiuose, kreipdamiesi į parapiją tik dėl kai kurių religinių patarnavimų. Pernelyg mažai pasauliečių, lyginant su visų parapijiečių skaičiumi, kurie būtų pasiryžę įnešti savo įnašą viename ar kitame apaštalavimo darbe. Yra daug kultūrinių ir socialinių kliūčių, tačiau negalime pasiduoti pagundai likti esamoje padėtyje. Sekant Viešpaties įgaliojimu ir pasitikint Šventąja Dvasia reikia vėl leistis į kelią. Kokiais keliais eiti? Pirmiausia reikia tiek dvasininkų, tiek pasauliečių formacijos, kurios metu būtų gerai paaiškinta ta Bažnyčios samprata, kurioje tikintieji visi iki vieno yra Dievo Tauta Kristaus Kūne. Reikia mentaliteto pokyčio, ypač pasauliečiams, kad jie iš dvasininkų „pagalbininkų“ taptų „bendradarbiais“, atsakingais kartu už Bažnyčios veikimą. Tai nėra parapijų klebonų atsakomybės sumažinimas, skirtingų pasauliečių ir dvasininkų vaidmenų negerbimas, tačiau brandžių ir įsipareigojančių pasauliečių formacija9. Norėdami tinkamai dalyvauti Bažnyčios gyvenime, tikintieji turi aiškiai suvokti, kas yra dalinė Bažnyčia, autentiškai susijusi su visuotine Bažnyčia. Dalinė Bažnyčia nėra paprasta dalelė, atsiradusi dėl kokio nors visuotinės Bažnyčios susmulkinimo, o visuotinė Bažnyčia nėra paprastas dalinių Bažnyčių rinkinys; jas taip jungia gyvas, esminis ir pastovus ryšys, kad visuotinė Bažnyčia gyvuoja ir pasirodo dalinėse Bažnyčiose. Todėl Susirinkimas kalba apie dalines Bažnyčias kaip bendrijas, suformuotas visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu: “iš jų yra sudaryta viena bei vienintelė Katalikų Bažnyčia”. Kviesdamas tikinčiuosius aktyviai dalyvauti savo dalinės Bažnyčios gyvenime, Susirinkimas juos ragina kuo labiau savyje plėtoti ir “katalikiškumo” dvasią. “[Pasauliečiai] nuolatos tesijaučia priklausą vyskupijai, - skaitome Dekrete apie pasauliečių apaštalavimą, - kurios ląstelė yra parapija, ir visada tebūnie pasiruošę savo ganytojo kviečiami prisidėti ir prie vyskupijos užmojų. Negana to, kad galėtų atsiliepti į miestų ir kaimų regionų poreikius, teneapriboja savo veiklos parapijos arba vyskupijos sienomis, bet teišplečia ją į tarpparapinę, tarpdiecezinę, valstybinę ir tarptautinę sritį, juo labiau, kad nuolat dažnėjantis gyventojų kilnojimasis, auganti tarpusavio priklausomybė ir susisiekimo lengvumas šiandien jau nebeleidžia jokiai visuomenės daliai likti užsisklendusiai nuo kitų. Taip jie tesirūpina po visą pasaulį pasklidusios Dievo tautos reikalais.” Todėl Sinodas paragino paremti vyskupijų sielovados tarybų kūrimą. Jos, reikalui esant, vykdo patariamųjų organų funkciją. Iš esmės čia kalbama apie pagrindinę vyskupijos lygmens bendradarbiavimo, dialogo ir susiorientavimo formą. Pasauliečių dalyvavimas tose tarybose leis išplėsti konsultacijų ratą, o bendradarbiavimo, kartais turinčio ir sprendžiamąjį pobūdį, principas bus taikomas plačiau ir drąsiau. Pasauliečių dalyvavimas vyskupijų sinoduose, taip pat daliniuose, provinciniuose arba plenariniuose susirinkimuose, numatytas Kanonų teisės kodekse. Jis gali sustiprinti dalinės Bažnyčios komuniją ir misijos įgyvendinimą tiek Bažnyčios viduje, tiek santykiuose su kitomis dalinėmis Bažnyčiomis, priklausančiomis tai pačiai bažnytinei provincijai arba vyskupų konferencijai. Vyskupų konferencija turi parinkti krašto ar regiono mastu tinkamiausius metodus patariamajai funkcijai ir kitoms pasauliečių vyrų ir moterų bendradarbiavimo formoms plėtoti, kad, deramai įvertinant bendras problemas, aiškiai išryškėtų visų bažnytinė komunija10. 3. Įkrikščioninimo sakramentų svarba krikščionio gyvenime Sakramentai skirti žmonėms šventinti, Kristaus kūnui ugdyti, pagaliau Dievui garbinti. Būdami ženklai, jie tarnauja ir mokymui. Jie ne tik remiasi tikėjimu, bet tą tikėjimą žodžiais ir daiktų bei veiksmų kalba gaivina, stiprina, išreiškia, todėl vadinami tikėjimo sakramentais. Jie ne tik suteikia malonę, bet jų šventimas taip pat geriau parengia tikinčiuosius vaisingai priimti tą malonę, deramai garbinti Dievą ir įgyvendinti artimo meilę. Tad itin svarbu, kad tikintieji lengvai suprastų sakramentų ženklus ir uoliai naudotųsi sakramentais, maitinančiais krikščionišką gyvenimą11. Įkrikščioninimo sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija deda pamatus visam krikščioniškajam gyvenimui. “Kristaus malone žmonėms suteikiamas dalyvavimas dieviškojoje prigimtyje tam tikra prasme primena jų prigimtinio gyvenimo pradžią, augimą ir stiprėjimą. Krikštu atgimę tikintieji būna sustiprinami Sutvirtinimo sakramentu, o Eucharistijoje pamaitinami gyvenimo duona. Taip jie šiais įkrikščioninimo sakramentais gauna vis daugiau dieviškojo gyvenimo turtų ir vis labiau priartėja prie tobulos meilės”12. 4. Krikštas - vartai į Bažnyčios gyvenimą Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje, vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai. Tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai13. Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo atlikimo apeigos: krikštyti reiškia “panardinti“, “panerti”, “panardinimas” į vandenį simbolizuoja katechumeno palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi kaip “naujas kūrinys” (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15). Pats Viešpats tvirtina, kad Krikštas yra būtinas išganymui. Todėl Jis paliepė savo mokiniams skelbti Evangeliją ir krikštyti visų tautų žmones. Krikštas yra būtinas išganymui tų žmonių, kuriems buvo skelbiama Evangelija ir kurie gali to sakramento prašyti. Bažnyčia nežino kito būdo amžinajai laimei pasiekti kaip tik Krikštą. Dėl to ji stengiasi būti ištikima Viešpaties priesakui ir pasirūpinti, kad atgimtų “iš vandens ir Dvasios” visi, kurie tik gali būti pakrikštyti. Šis sakramentas dar yra vadinamas “Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu” (Tit 3, 5), nes jis ženklina ir įvykdo tą gimimą iš vandens ir Dvasios, be kurio niekas “neįeis į Dievo karalystę” (Jn 3, 5) 4. 1. Kas gali būti krikštijamas Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus. Suaugusiųjų krikštas. Nuo Bažnyčios pradžios suaugusiųjų Krikštas labiausiai būdavo paplitęs ten, kur Evangelija pradėta skelbti neseniai. Tad svarbus buvo katechumenatas ( parengimas Krikštui ). Kaip įvadas į tikėjimą ir krikščionišką gyvenimą, jis turi parengti žmogų priimti Dievo dovaną per Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją. Katechumenato, arba katechumenų parengimo, tikslas yra leisti jiems, atsiliepusiems į Dievo parodytą iniciatyvą, išvien su bažnytine bendruomene subrandinti savo atsivertimą ir tikėjimą. Kūdikių krikštas. Kūdikiams, gimusiems su žmogiška, puolusia ir gimtosios nuodėmės suteršta prigimtimi, taip pat reikalingas atgimimas per Krikštą, kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę, į kurią yra pašaukti visi žmonės. Kūdikių Krikštas labai aiškiai parodo, kad išganymo malonė yra teikiama visiškai dovanai. Bažnyčia ir tėvai sutrukdytų kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštytų14. 4. 2. Tikėjimas ir krikštas Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Tačiau tikėjimui reikia tikinčiųjų bendruomenės. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, tai tik tikėjimo pradžia, ir jis turi būti ugdomas. Po krikšto visų pakrikštitųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas turi augti. Dėl to Bažnyčia kasmet Velykų naktį atnaujina Krikšto pažadus. Pasirengimas Krikštui tik priveda prie naujo gyvenimo slenksčio. Krikštas yra naujojo gyvenimo Kristuje šaltinis, iš kurio trykšta visas krikščionio gyvenimas. Kad Krikšto malonė galėtų išsiskleisti, svarbi yra tėvų pagalba. Toks pat krikštatėvio bei krikštamotės vaidmuo. Jie turi būti tvirtai tikintys, pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam - kūdikiui ar suaugusiam - padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu. Jų uždavinys yra tikra bažnytinė tarnyba. Visa bažnytinė bendruomenė yra atsakinga už krikšto metu gautos malonės išsiskleidimą ir išsaugojimą15. 5. Įpareigojantis Sutvirtinimo Sakramento pobūdis Sutvirtinimo sakramentas drauge su Krikštu ir Eucharistija yra „į krikščionybę įvedantys sakramentai“, kurių vienybę privalu išsaugoti. Tad reikia tikintiesiems aiškinti, jog tas sakramentas yra būtinas Krikšto malonei atbaigti. „Sutvirtinimo sakramentu (pakrikštytieji) tobuliau sujungiami su Bažnyčia, praturtinami ypatinga Šventosios Dvasios jėga ir todėl dar labiau įpareigojami, kaip tikri Kristaus liudytojai, žodžiu bei darbu skleisti ir ginti tikėjimą.16“ Sutvirtinimas padidina ir pagilina Krikšto malonę: - juo mumyse giliau įsišaknija dieviškoji įvaikystė; - jis mus tvirčiau suvienija su Kristumi; - jis padaugina mumyse Šventosios Dvasios dovanų; - jis tobuliau sujungia mus su Bažnyčia; - jis suteikia mums ypatingos Šventosios Dvasios jėgos, kad kaip tikri Kristaus liudytojai žodžiais ir darbais skleistume ir gintume tikėjimą, drąsiai išpažintume Kristaus vardą ir niekada nesigėdytume Kryžiaus17. Sutvirtinimo sakramentą gali ir privalo gauti kiekvienas pakrikštytas ir dar nesutvirtintas asmuo. Kadangi Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija sudaro vienovę, „tikinčiųjų pareiga gauti šį sakramentą tinkamu metu“; nors Krikšto sakramentas galioja ir yra veiksmingas dar nepriėmus nei Sutvirtinimo, nei Eucharistijos, tačiau įkrikščioninimas be jų lieka neužbaigtas18. Nors kartais Sutvirtinimas vadinamas “krikščioniškos brandos sakramentu”, tačiau nedera tikėjimui subrendusio amžiaus žmogui lyginti su tikruoju suaugusio žmogaus amžiumi. Taip pat nereikia pamiršti, kad Krikšto malonė yra dovanai teikiama ir nenupelnyta, pasirenkanti malonė. Rengiant krikščionį Sutvirtinimui, reikia siekti, kad jis būtų skatinamas glaudžiau vienytis su Kristumi, gyviau atsiverti Šventąjai Dvasiai, Jos veikimui, Jos dovanoms ir Jos įtakai ir kad galėtų geriau imtis apaštališkosios krikščionio gyvenimo atsakomybės. Todėl sutvirtinimo katechezė gali stengtis žadinti priklausomybės Jėzaus Kristaus Bažnyčiai - tiek visuotinei Bažnyčiai, tiek parapijos bendruomenei - suvokimą. Pastarajai tenka ypatinga atsakomybė už sutvirtinamųjų parengimą19. Norint gauti Sutvirtinimo sakramentą, reikia būti pašvenčiamos malonės būklėje. Šventosios Dvasios dovaną priimti dera tyra širdimi, tam pasirengus Atgailos sakramentu. O intensyvesnė malda turi nuteikti nuolankiai ir paslankiai priimti Šventosios Dvasios jėgą ir malones20. 6. Eucharistija - nuolatinis vienybės su Viešpačiu šaltinis Eucharistija - Viešpaties savęs dovanojimo ar meilės sakramentas. Šis sakramentas apima: 1. Paskutinę Jėzaus vakarienę su nusidėjėliais ir mokiniais: • maitinimasis, kaip amžinos karalystės puotos danguje žnklas; • susitaikymas: su Dievu, artimu, pačiu savimi; • bendrystė su Dievu ir artimu. 2. Atsisveikinimo vakarienę. Ši Velykų šventė nebuvo itin džiugi, nes Paskutinės vakarienės išvakarės - tai Kristaus atsisveikinimo su mokiniais pradžia: "Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė" (Lk 22, 18). Be to, ir Judo išdavystė neleido patirti visapusiško puotos džiaugsmo. 3. Žydų velykų šventę, kurią kurią Jėzus interpretavo Dievo Avinėlio įvaizdį pritaikydamas sau pačiam21. Šventoji Eucharistija užbaigia įvedimą į krikščionybę. Žmonės, Krikšto iškelti į karališkosios kunigystės garbę, o Sutvirtinimu tapę dar panašesni į Kristų, eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene dalyvauja paties Viešpaties Jėzaus aukoje. “Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įstegė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstu Kryžiaus auką ilgus amžius, iki vėl ateis, ir savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai šitaip patikėtų savo mirties ir prisikėlimo atminimą - gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir mums duodamas būsimos garbės laidas”22. Neišsemiamus šio sakramento turtus išreiškia įvairūs jo pavadinimai. Kiekvienas pavadinimas jį nusako vis kitokiu atžvilgiu: - Eucharistija, nes tai dėkojimas Dievui; - Viešpaties vakarienė, nes tai paskutinė vakarienė, kurią Jėzus valgė su savo apaštalais; - Duonos laužymas, nes šį žydų valgymo paprotį Jėzus panaudojo laimindamas ir dalindamas duoną kaip stalo šeimininkas; - Eucharistinis susirinkimas, nes Eucharistija švenčiama tikinčiųjų susirinkime, kuris regimai išreiškia Bažnyčią; - Šventoji auka, nes ji sudabartina vienintelę Išganytojo Kristaus auką ir drauge apima Bažnyčios auką; - Komunija, nes šiuo sakramentu mes vienijamės su Kristumi; - Šventos Mišios, nes liturgija, kurioje vyksta išganymo paslaptis, baigiasi tikinčiųjų pasiuntimu, kad jie vykdytų Dievo valią savo kasdieniame gyvenime23; Eucharistija yra “viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė”. “Visi kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk šventojoje Eucharistijoje sutelktas visas dvasinis Bažnyčios gėris - pats Kristus, mūsų Velykų avinėlis”. Švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar jungiamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo, kuriame Dievas bus viskas visame kame24. 7. Šventosios Dvasios dovanos Kalbėdami apie Bažnyčią, Naujojo Testamento autoriai neretai supriešina jos vienovę ir įvairovę. Ir viena, ir kita susiję su Šventosios Dvasios darbu. Bažnyčia yra viena, nes visuose tikinčiuosiuose gyvena viena Dvasia. Bažnyčia kupina įvairovės, nes Dvasia tikintiesiems dalija skirtingas dovanas. Taigi Dvasia (Dievo mums dovanota Šventoji Dvasia) sukuria Bažnyčios vienovę, o Dvasios dovanos (Šventosios Dvasios dovanos mums) – Bažnyčios tarnysčių įvairovę. Ta pati tiesa gali būti įrodyta remiantis veikiau Dievo malone negu Dievo Dvasia. Vienovę Bažnyčiai suteikia charis (malonė), o įvairovę – charismata (malonės dovanos). Naujajame Testamente išvardytos keturios dvasinių dovanų grupės. Žinomiausia Rašto vieta yra 1 Kor sk. 12. Nemažiau svarbi – Rom 12,3–8. Trumpesnius aprašymus galima rasti Ef 4,7–12 ir 1 Pt 4,10–11. Geriausia pradėti nuo 1 Kor 12, 4–6, kur Paulius teigia: „Yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Yra skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame“. Apaštalas siekia akcentuoti, kad nors dovanos skirtingos, Davėjas vienas. Jis pakartoja tai tris kartus, kiekvienąsyk susiedamas dovanas su skirtingu Trejybės Asmeniu („ta pati Dvasia“, „tas pats Viešpats“, „tas pats Dievas“). Be to, jis pavartoja tris skirtingus žodžius įvardyti pačioms dovanoms. Pirma (eil. 4), charismata, Dievo malonės dovanos. Antra (eil. 5), diakoniai, tarnavimo formos. Trečia (eil. 6), energemata, energija, veikla ar galia, kurią kiekvienam „įkvepia“ pats Dievas. Kiekvienoje grupėje dar yra „įvairovių“ ar „suskirstymų“. Sujungę visus tris žodžius, dvasines dovanas galėtume apibrėžti kaip „tam tikrus Dievo malonės ir jėgos suteiktus sugebėjimus, kurie padeda žmonėms specifiškai ir atitinkamai tarnauti“. Taigi dvasinė dovana, arba charizma, pati savaime nėra nei sugebėjimas, nei tarnavimas, o veikiau sugebėjimas, kuris įgalina žmogų tarnauti. Paprasčiau tariant, ji gali būti laikoma arba kaip dovana su užduotimi, kuriai atlikti ja pasinaudojama, arba kaip užduotis su dovana, kuri leidžia ją atlikti25. Dvasinės dovanos yra Dievo malonės dovanos. Tai aiškiai rodo patys graikiški žodžiai. Charizmos yra charis, tai yra neužtarnautos Dievo malonės dovanos. Apsvarstykime šias eilutes: „Turime įvairių dovanų (charisma), destis kokia malonė (charis) mums suteikta“ (Rom 12,6); „O kiekvienam mūsų duota malonė (charis) pagal Kristaus dovanos (dorea) mastą“ (Ef 4,7); „Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės (charis) prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malonės dovana (charisma)“ (1 Pt 4,10). Kad pajaustume šių eilučių jėgą, naudinga sau priminti, jog žodis „charizma“ Naujajame Testamente siejamas ne tik su dvasinėmis dovanomis, bet ir su išgelbėjimu. Pavyzdžiui: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana (charisma) – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6,23). Mes pripratę savo išgelbėjimą priskirti absoliučiai ir nepelnytai Dievo malonei, ir niekas daugiau nevilioja būti nuolankiems kaip šis faktas. Tačiau tarnavimui duotos charizmos yra lygiai tokia pat laisva ir nepelnyta Dievo dovana kaip amžinojo gyvenimo charizma. Taigi ir šioje srityje nėra vietos nei pavydui, nei puikybei. Antra, dvasinės dovanos yra Dievo Dvasios dovanos. 1 Kor sk. 12 prasideda tokiais žodžiais: „Aš nenoriu, broliai, kad jūs neišmanytumėte apie dvasines dovanas (peri de ton pneumatikon)“. Čia pavartotas žodis nėra „charizmos“. Galbūt Paulius specialiai pavartoja šį neaiškesnį pasakymą, kadangi ruošiasi rašyti apie Dvasios darbą keliose sferose – apšviečiant mūsų protus išpažinti Jėzų kaip Viešpatį (eil. 3), sujungiant mus į Kristaus kūną per Dvasios krikštą ir pagirdymą Dvasia (eil. 13) bei suteikiant dvasines dovanas. Pirmose trylikoje eilučių žodis „Dvasia“ ir frazės „Dievo Dvasia“, „Šventoji Dvasia“, „ta pati Dvasia“, „viena Dvasia“ kartu imant pavartotos vienuolika kartų. Taigi akcentas neabejotinas. Vis dėlto, kaip anksčiau minėjome, 4–6 eilutėse sąmoningai užsimenama apie visus tris Trejybės Asmenis – „tas pats Dievas“, „tas pats Viešpats“, „ta pati Dvasia“. Be to, Rom sk. 12 ir 1 Pt sk. 4 Dievas Tėvas yra dvasinių dovanų autorius, o Ef sk. 4 tai dovanos Bažnyčios galvos, į dangų įžengusio Kristaus, kuris, pagal išsipildžiusią pranašystę, „teikia dovanas“ (eil. 7–11). Taigi nors Šventoji Dvasia yra vykdomoji Dievo jėga, ir tai, ką Dievas šiandien daro, jis daro per savo Dvasią, vis dėlto kaip ir gilesnių išgyvenimų, taip ir dvasinių dovanų atveju neturėtume jų priskirti vien Dvasiai, o atminti, kad dalyvauja visi Trejybės nariai. Trečia, dvasinės dovanos yra aukščiausiojo Dievo dovanos. Ef sk. 4 į dangų žengiantis Kristus vaizduojamas kaip pergalingai kilnus, nusivedantis belaisvius ir dalijantis dovanas. Tai laisvai iš aukštybių duodamos dovanos. 1 Kor 12,11 teigiama: „Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“. Tiesa, mums leista, netgi įsakyta „siekti aukštesniųjų malonės dovanų“ (1 Kor 12,31). Mūsų rimtas troškimas, matyt, susijęs su „kiekvienam Dievo duotuoju tikėjimo mastu“ (Rom 12,3), ir Raštas mus skatina melstis, kad tikėjimas augtų. Vis dėlto dovanas gauname ne savo valia, bet laisvos nepriklausomos Šventosios Dvasios valia. Taigi charizmas per Šventąją Dvasią savo maloninga valia dalija Dievas. Apaštalas rūpestingai išdėsto šio fakto pasekmes (1 Kor 12,14–26). Jis teigia, kad jeigu Šventoji Dvasia skirsto dvasines dovanas pagal savo maloningą ir laisvą valią, nėra įmanomo pateisinimo nei pavydui, nei tuštybei. Kaip galime nevertinti savo dovanos ir pavyduliauti dovanų kitiems, jei Dievas mus apdovanojo iš savo malonės ir savo valia? Ir kaip galime nevertinti kitų žmonių dovanų bei paniekinančiai lyginti jas su savosiomis, jeigu Dievas apdovanojo tuos žmones iš savo malonės ir savo valia? Save niekinantis balsas kalba: „Nesu geras; jums manęs nereikia“, o išdidumo balsas sako: „Tu negeras; man tavęs nereikia“. Tačiau Dievo balsas sako: „Jums reikia vienas kito“. Visos dovanos svarbios ir būtinos – ir tos, kurias Dievas suteikė jums, ir tos, kurias jis suteikė kitiems. Kartu jos sudaro vientisą bei sveiką Kristaus kūną, kurio visi nariai funkcionuoja tinkamai. Tik tada, kai liausimės niekinę save ir kitus bei pripažinsime Dievo dovanas, kūne nebus susiskaldymų. Dievas nekenčia susiskaldymų. Jis nori, kad patys nariai rūpintųsi vieni kitais, dalydamiesi kančia ir džiaugsmu. Nuo pavydo ir tuštybės mus gali išvaduoti vien ta didžioji tiesa, kad dvasinės dovanos yra Dievo dovanos, kurias jis dalija iš savo malonės ir pagal savo valią26. 8. Sutuoktiniai - Dievo karalystės skleidėjai “Santuokos ryšys, kuris visam gyvenimui sujungia vyrą ir moterį, savo prigimtimi yra skirtas sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tą ryšį tarp krikščionių Viešpats Kristus iškėlė į sakramento garbę.27” Glaudus sutuoktinių gyvenimo ir meilės ryšys yra Kūrėjo nustatytas ir aprūpintas savais įstatymais (…). Pats Dievas yra santuokos autorius. Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos orumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėl to visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes “paskiro asmens ir žmonių bei krikščionių visuomenės gerovė yra itin glaudžiai susijusi su sutuoktinių ir šeimos bendruomenės klestėjimu”28. Vaikai yra brangiausia santuokos dovana, labiausiai praturtinanti pačius tėvus. Pats Dievas pasakė :”Negera būti žmogui vienam” (Pr 2, 18) ir “iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį” (Mt 19, 4). Norėdamas, kad jie ypatinga prasme būtų Jo paties kūrybos dalininkai, Dievas palaimino vyrą ir moterį, sakydamas: “Būkite vaisingi ir dauginkitės” (Pr 1, 28). Tad teisingai suprantama santuokinė meilė ir ją paremta šeimos sandora, nepamirštant ir kitų sandoros tikslų, siekia sutuoktinius padaryti pasirengusius bendradarbiauti su Kūrėjo ir Atpirkėjo meile, kai Jis per juos nori nuolat didinti ir savo šeimyną29. II. ĮVAIRIOS APAŠTALAVIMO FORMOS Pasauliečiai gali apaštalauti arba individualiai, arba susibūrę į įvairias bendruomenes bei draugijas30. 1. Pasauliečiai - visuomenės apaštalai Bažnyčia dar nėra tikrai įsteigta, dar negyvena pilnatviškai ir nėra tobulas Kristaus ženklas žmonėms, jeigu kartu su hierarchija ir nesidarbuoja tikrai verti savo vardo pasauliečiai. Mat be veiklaus pasauliečių dalyvavimo Evangelija negali giliai įsiskverbti į jokios tautos protus, gyvenimą ir darbus. Todėl nuo pat vietinės Bažnyčios įsisteigimo privalu kuo stropiausiai rengti brandžius krikščionis pasauliečius. Juk tikintieji pasauliečiai išsyk visiškai priklauso ir Dievo tautai, ir pilietinei visuomenei; jie priklauso savo tautai, kurioje gimė, kurios kultūrinių lobių dalininkais tapo auklėjimo dėka, su kurios gyvenimu yra susiję įvairiopais visuomeniniais ryšiais, prie kurios pažangos prisideda savo profesiniu darbu ir kurios problemas laiko savo problemomis bei bando jas spręsti; taip pat jie priklauso ir Kristui, nes atgimė Bažnyčioje tikėjimu ir krikštu, kad, naujai gyvendami ir veikdami, būtų Kristaus (plg. 1 Kor 15, 23), kad Kristuje visa palenktų Dievui ir kad galiausiai Dievas būtų viskas visame kame ( Kor 15, 28). Pagrindinis pasauliečių, vyrų ir moterų, uždavinys yra gyvenimu ir žodžiu liudyti Kristų savo šeimoje, savo visuomeninėje grupėje ir savo profesinėje aplinkoje. Juose turi suspindėti naujasis žmogus, sukurtas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (plg. Ef 4, 24). Šį gyvenimo naujumą, laikydamiesi savo tautos tradicijų, jie privalo išreikšti gimtojo krašto visuomenėje ir kultūroje. Tą kultūrą jie privalo pažinti, skaidrinti ir sergėti, plėtoti pagal dabarties sąlygas ir galiausiai atbaigti Kristuje, idant tikėjimas į Kristų ir Bažnyčios gyvenimas nebebūtų svetimi bendruomenei, kurioje jie gyvena, bet pradėtų ją perskverbti ir perkeisti. Pasauliečiai krikščionys nuoširdžia meile tesijungia su savo bendrapiliečiais, kad jų bendravime išryškėtų jos visuotinės vienybės ir solidarumo ryšys, plaukiąs iš Kristaus slėpinio. Taip pat tesėja jie tikėjimą į Kristų tarp tų, su kuriais juos sieja gyvenimo ir darbo ryšiai; ta pareiga juo griežtesnė, kadangi daugelis žmonių gali išgirsti Evangeliją ir pažinti Kristų tik iš savo kaimynų pasauliečių. Negana to, kur įmanoma, pasauliečiai tebūnie pasirengę tiesiogiau bendradarbiaudami su hierarchija imtis ypatingo uždavinio – skelbti Evangeliją ir dėstyti krikščionybės mokymą, idant šitaip sustiprintų gimstančią Bažnyčią. Bažnyčios tarnautojai aukštai turėtų vertinti veiklų pasauliečių apaštalavimą. Ugdyti juos taip, kad jie, kaip Kristaus nariai, įsisąmonintų savo atsakomybę už visus žmones, atskleisti jiems Kristaus slėpinio gelmes, nurodyti praktinius metodus ir padėti jiems sunkumuose, vadovaudamiesi Konstitucija „Lumen gentium“ ir Dekretu „Apostolicam actuositatem“. Taigi, kai ganytojai ir pasauliečiai prisiims savo pareigas ir atsakomybę, visa naujai įsteigtoji Bažnyčia vieningai, gyvai ir tvirtai liudys Kristų ir bus aiškus Kristuje pas mus atėjusio išganymo ženklas31. 2. Individualus apaštalavimas: reikšmė ir įvairovė Būtina, kad kiekvienas pasaulietis katalikas visada būtų gyvai įsisąmoninęs esąs Bažnyčios narys arba asmuo, kuriam visų labui pavesta savita, nepakeičiama ir griežtai asmeninė užduotis. Šio teiginio fone Susirinkimo žodžiai apie absoliutų individualaus apaštalavimo būtinumą pasirodo kaip labai reikšmingi: “Apaštalavimas pavieniui, gausiai besiliejantis iš tikrai krikščioniško gyvenimo (plg. Jn 4, 14), yra visokio pasauliečių apaštalavimo, net grupinio, pradžia ir sąlyga, ir niekas negali jo atstoti. Šios rūšies apaštalavimui, visada ir visur vaisingam, o kai kuriomis aplinkybėmis vieninteliam tinkamam ir galimam, pašaukti ir įpareigoti be išimties visi pasauliečiai, net tie, kurie neturi progos ar galimybės veikti draugijose”. Individualiame apaštalavime slypi didžiuliai turtai, kuriuos būtina atskleisti, kad išaugtų pasauliečių misijų energija. Būtent šio apaštalavimo būdo dėka Evangelijos spinduliavimas nepaprastai išplečiamas, nes pasiekia kiekvieną vietovę ir terpę, su kuriomis kasdien susiliečia konkretus pasauliečių gyvenimas. Antra vertus, kalbame apie nuolatinį, sujungtą su nuoseklia asmeninio gyvenimo ir tikėjimo derme ir ypač išraiškingą spinduliavimą, nes pasauliečiai katalikai, visiškai dalydamiesi su kitais gyvenimo ir darbo sąlygomis, vargais ir viltimis, gali pasiekti savo kaimynų, bičiulių ir bendradarbių širdis ir atverti jas visiems tikrovės matmenims, visai egzistencijos prasmei. O tai yra komunija su Dievu ir su žmonėmis32. Individualus apaštalavimas, gausiai besiliejantis iš tikrai krikščioniško gyvenimo, yra visokio pasauliečių apaštalavimo, net grupinio, pradžia ir sąlyga, ir niekas negali jo atstoti33. Šios rūšies apaštalavimui, visada ir visur vaisingam, o kai kuriomis aplinkybėmis vieninteliam tinkamam, pašaukti ir įpareigoti be išimties visi pasauliečiai, net tie, kurie neturi progos ar galimybės veikti draugijose. Įvairios yra apaštalavimo formos, kuriomis pasauliečiai stato Bažnyčią ir šventina pasaulį bei gaivina jį Kristuje. Ypatinga individualaus apaštalavimo forma ir mūsų laikais tinkamiausias ženklas, rodantis tikinčiuosiuose gyvenantį Kristų, yra pats pasauliečių gyvenimas, įkvėptas tikėjimo, vilties ir meilės. O žodiniu apaštalavimu, kai kuriomis aplinkybėmis visiškai būtinu, pasauliečiai skelbia Kristų ir aiškina jo mokymą, kiekvienas pagal savo padėtį ir patirtį skleidžia jį ir ištikimai išpažista. Be to, kaip šio pasaulio piliečiai bendradarbiaudami laikinosios tikrovės kūrime ir tobulinime, pasauliečiai, vadovaudamiesi tikėjimo šviesa, privalo ieškoti aukštesnių motyvų šeimos, profesiniam, kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui ir, pasitaikius progai, tuos motyvus nurodyti ir kitiems, žinodami, kad šitaip jie tampa Dievo - Kūrėjo, Atpirkėjo ir Šventintojo - bendradarbiais bei teikia jam garbę. Pagaliau tegu atgaivina pasauliečiai savo gyvenimą meile, ir, kiek įmanoma, išreiškia ją darbais. Tegu prisimena visi, jog galima pasiekti visus žmones ir prisidėti prie viso pasaulio išganymo viešu kultu ir malda, atgaila ir laisvu gyvenimo darbų bei sunkumų prisiėmimu, tampant panašiems į kenčiantį Kristų34(plg. 2 Kor 4, 10; Kol 1, 24). Individualus apaštalavimas ypač svarbus tose šalyse, kur labai varžoma Bažnyčios laisvė. Tokiomis sunkiausiomis sąlygomis pasauliečiai, pagal išgales atlikdami kunigų darbą, rizikuodami savo laisve, o kartais ir gyvybę, moko savo aplinkos žmones krikščioniškojo tikėjimo, kreipia į religinį gyvenimą ir katalikišką mąstyseną, skatina dažnai priimti sakramentus ir ugdo maldingumą, ypač eucharistinį35. Šventasis Sinodas iš visos širdies dėkoja Dievui už tai, kad mūsų laikais ten, kur siaučia persekiojimai, jis nesiliauja siuntęs didvyriškos narsos kupinų pasauliečių, ir apgaubia juos savo tėviška meile bei dėkingumu. Ypatinga individualaus apaštalavimo dirva yra ten, kur katalikų nedaug ir jie išsklaidyti. Čia pasauliečiams, kurie dėl minėtų ar kitų įpatingų priežasčių, kylančių ir iš jų profesijos, apaštalauja tik individualiai, naudinga rinktis pasikalbėti nedideliuose rateliuose be jokios griežtesnės institucinės ar organizacinės formos, idant kitiems tai būtų nuolatinis Bažnyčios bendruomenės ženklas, tikras meilės liudijimas. Taip draugaudami ir dalydamiesi patirtimi, vieni kitus paremdami, jie būna sutvirtinami, kad įstengtų nugalėti gyvenimo bei pernelyg atskiros veiklos nepatogumus ir nešti gausesnių apaštalavimo vaisių.36 3. Įvairios individualaus apaštalavimo sritys Pasauliečiai įvairiopai apaštalauja tiek Bažnyčioje, tiek pasaulyje. Abiejose plotmėse jų laukia įvairios apaštališkosios veiklos sritys, iš kurių svarbesnes37, apie kurias buvo užsiminta pradžioje ir paminėsiu; tai įvairios bažnytinės bendruomenės, šeima, jaunimas, socialinė aplinka, valstybiniai ir tarptautiniai reikalai. Kadangi jau mūsų dienomis vis aktyviau visame visuomenės gyvenime reiškiasi moterys, labai svarbu, kad jos plačiau dalyvautų įvairiose Bažnyčios apaštalavimo srityse. 3. 1. Šeima Šeima - tai žmonių grupė susidedanti iš tėvų, vaikų, gyvenančių kartu38. Kadangi santuokinę sąjungą visatos Kūrėjas padarė žmonių bendruomenės pradžia bei pamatu ir savo malone pripažino ją net didžiu slėpiniu, vartai į Kristų ir Bažnyčią, sutuoktinių ir šeimos apaštalavimas ypač svarbus tiek Bažnyčiai, tiek pasaulietinei visuomenei. Sutuoktiniai krikščionys yra malonės bendradarbiai ir tikėjimo liudytojai vienas kitam, savo vaikams bei kitiems šeimos nariams. Savo vaikams jie yra pirmi tikėjimo skelbėjai ir auklėtojai; žodžiu bei pavyzdžiu jie rengia juos krikščioniškam ir apaštališkam gyvenimui, išmintingai padėdami pasirinkti pašaukimą, ir ypač rūpestingai puoselėja juose pastebėtą dvasinį pašaukimą39. Tai visada buvo sutuoktinių pareiga, o šiandien svarbiausias jų apaštalavimo uždavinys yra savo gyvenimu parodyti ir įrodyti santuokos ryšio neišardomumą ir šventuma, pabrėžti gimdytojų bei globėjų teisę ir pareigą krikščioniškai auklėti vaikus, ginti šeimos orumą ir teisėtą jos savarankiškumą40. Šeimai pats Dievas skyrė būti pirmąją ir gyvybine visuomenės ląstele. Šia misiją ji atliks, jei savo narių meile vienas kitam ir bendra malda Dievui parodys esanti bažnytinė namų šventove. Šiu laikų šeima veikia įvairiausi esminiai ir staigūs visuomeniniai bei kultūriniai pasikeitimai. Daugelis šeimu išgyvena šiuos pokyčius, būdamos ištikimos toms vertybėms, kurios sudaro šeimos institucijos pagrindą. Kiti, silpni ir pasimetę, kai kada suabejoja dėl savo uždavinių ir beveik nesuvokia svarbiausios santuokinio bei šeimos gyvenimo esmės, neįvertina jo reikšmės. Dar kiti dėl patirtų neteisybių susiduria su kliūtimis ir negali pasinaudoti pagrindinėmis savo teisėmis. Bažnyčia, suprasdama, kad santuoka ir šeima yra viena vertingiausių žmonijos gėrybių, geidžia supažindinti su savo mokymu ir siūlo pagalbą tiems, kurie supranta, kokia svarbi yra vertybė santuoka ir šeima, ir stengiasi būti joms ištikimi, taip pat tiems, kurie abejodami ir nerimaudami ieško tiesos, ir tiems, kuriems tenka susidurti su neteisybe, įgyvendinant savo šeimos viziją41. 3. 2. Šeimos uždaviniai Bažnyčioje Krikščioniška šeima yra pašaukta aktyviai ir atsakingai dalyvauti Bažnyčios pasiuntinybėje, nors kitokioje ir tik jai būdingoje aplinkoje, arba atiduoti Bažnyčios ir visuomenės tarnybai tokia, kokia ji yra ir ką veikia kaip tvirta gyvenimo ir meilės bendruomenė. Jei krikščioniška šeima yra bendruomenė, kurios ryšiai buvo atnaujinti per Kristų, per tikėjimą ir sakramentus, - tai dalyvavimas Bažnyčios pasiuntinybėje taip pat turi vykti bendruomeniškai: vadinasi, bendrai, - sutuoktiniai kaip pora, tėvai ir vaikai kaip šeima, - turi tarnauti Bažnyčiai ir pasauliui. Savo tikėjimu jie turi būti “viena širdis ir viena siela”, o per juos gaivinančią apaštalavimo dvasią kartu turi tarnauti bažnytinei ir pilietinei bendruomenei42. Krikščioniška šeima kuria Dievo Karalystę istorijoje ir pačia kasdienine realybe, apibrėžtą jos gyvenimo sąlygų: taigi santuokine ir šeimos meile, pasižyminčia vertybių turtingumu ir reikalavimų pilnatve, išskirtinumu, ištikimybe ir vaisingumu43. Meilė reiškiasi krikščioniškos šeimos dalyvavimu pranašiškoje, kunigiškoje ir karališkoje Jėzaus Kristaus ir Jo Bažnyčios misijoje. Taigi meilė ir gyvenimas yra krikščioniškos šeimos išganomosios pasiuntinybės šerdis Bažnyčioje ir Bažnyčiai44. Tai primena II Vatikano Susirinkimas, teigdamas: “Šeimos privalo dalytis su kitomis šeimomis savo dvasinėmis vertybėmis. Todėl krikščioniška šeima, gimusi iš santuokos, kaip Kristaus Bažnyčios meilės sąjungos atspindžio ir bendrumo, visiems apreiškia gyvą Išganytojo buvimą pasaulyje ir tikrą Bažnyčios prigimtį”45. Drąsiai galima teigti, kad krikščioniškos santukos ir šeimos tikrasis šaltinis ir pirmoji šventumo priemonė yra Santuokos sakramentas, kuris ugdo pašvenčiamąją krikšto malonę. Kristaus mirtimi ir prisikėlimo paslaptimi, į kurią krikščioniškoji santuoka iš naujo įsijungia, santuokinė meilė apvaloma ir pašventinama: “Šią meilę Viešpats ypatingos malonės dovanomis teikėsi kilninti, tobulinti ir išaukštinti”46. 3. 3. Jaunimas Sinodas ypatingą dėmesį skyrė jaunimui. Taip darydami jis elgėsi labai teisingai. Daugelyje kraštų jaunimas sudaro pusę gyventojų, o dažnai - atsižvelgiant į skaičius - ir pusę Dievo tautos, gyvenančios tuose kraštuose. Jau vien šiuo atžvilgiu tai ypatinga galybė ir didis iššūkis Bažnyčios ateičiai. Išties Bažnyčia jame įžvelgia savo tolesnį kelią į ateitį, tos džiagsmingos jaunystės, kuria ją nuolat turtina Kristaus Dvasia, atspindį ir priminimą. Būtent todėl Susirinkimas jaunimą pavadino “Bažnyčios viltimi”47.1985 kovo 31 d. laiške pasaulio jaunimui skaitome: “ Bažnyčia regi jaunuolius - maža to, Bažnyčia ypatingu būdu jaunuoliuose regi save pačią - visuose Jumyse ir kiekviename bei kiekvienoje iš Jūsų. Taip buvo nuo pradžios, nuo apaštalų laikų. Konkrečiai tai gali paliudyti Šv. Jono Pirmo laiško žodžiai: “Ir jums, jaunuoliai, rašau, nes jūs nugalėjote piktąjį. Parašiau jums, vaikeliai, nes jūs pažistate Tėvą. […] Jums, jaunuoliai, tai parašiau, nes jūs ir tvirti ir laikos jumyse Dievo žodis…” (1 Jn 2, 13 - 14). Jaunuoliai nepaprastai įtakingi šiandienei visuomenei. Jų gyvenimo aplinkybės, mąstysena ir patys santykiai su šeima yra labai pasikeitę. Dažnai per greitai keičiasi jų socialinės ir ekonominės sąlygos. Visuomeninė ir net politinė jų reikšmė vis didėja, tuo tarpu jie patys atrodo nepakankamai subrendę tinkamai imtis naujų pareigų48. Svarbią jaunimo apaštalavime vietą užima mokykla ir tikybos mokytojas. Tikybos mokymas būdingas kiekvienai mokyklai, nes mokyklos tikslas yra ugdyti žmogų visais pagrindiniais matmenimis, tarp kurių yra ir religinis. Tikybos mokymas iš tikrųjų yra ugdomojo ir tėvų teisė, lydima tam tikrų pareigų, ir, bent katalikų tikėjimo atveju, itin svarbi žmogaus ugdymo priemonė siekiant teisingos tikėjimo ir kultūros sintezės. Todėl katalikų tikybos mokymas, besiskiriantis nuo katechezės tikrąja ta žodžio prasme ir ją papildantis, privalo būti kiekvienos mokyklos mokymo plano dalis49. Tikybos mokymas, kaip ir katechezė, yra “iškili pasauliečių apaštalavimo forma. Dėl to ir sykiu todėl, kad šiu dienų didžiulėms mokyklinėms bendruomenėms reikia nemažai tikybos mokytojų. Ši atsakomybė, ypač pradinio lavinimo lygmeniu, daugiausia tenka pasauliečiams50. Todėl katalikai pasauliečiai įvairiose vietovėse ir įvairiomis aplinkybėmis turėtų suvokti didžiulę užduotį, laukiančią jų šioje srityje. Be jų dosnaus bendradarbiavimo tikybos mokymas mokyklose negalėtų patenkinti esamos paklausos, kaip jau yra kaikuriose šalyse. Šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, Bažnyčia viltis deda į pasauliečių bendradarbiavimą. Toks poreikis gali būti ypač stipriai juntamas jaunose Bažnyčiose51. Mokykla ir bažnyčia kuria bendrą gėrį, rūpindamasi jaunosios kartos auklėjimu ir ugdymu. Vatikano II Susirinkimas deklaracijoje dėl krikščioniškojo auklėjimo, pripažino ypatingą vaidmenį bei atsakomybę, tenkančius katalikams, dirbantiems bet kurio pobūdžio mokyklose mokytojais, direktoriais, administratoriais ar pagalbiniais darbuotojais. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas religijai ir moraliniam mokymui. Tai skatina mūsų laikų socialinė, ekonominė bei politinė plėtra. Kultūrinis lygis, artimai susijęs su mokslo ir technologijos pažanga, vis labiau kyla, ir tai reikalauja geresnio pasirengimo kiekvienai profesijai. Be to, vis visuotiniau suvokiama, kad kiekvienas asmuo turi teisę į visapusišką lavinimą, atitinkantį visus žmogaus asmens poreikius. Pažanga šiomis dvejomis žmogiškojo gyvenimo kryptimis reikalauja ir lemia didelę mokyklinės sistemos plėtrą visame pasaulyje52. Tikybos mokytojo užduotis neabejotinai yra primetimes svarbos, nes norima perduoti “ne savo ar kurio nors kito mokytojo doktriną, o Jėzaus Kristaus mokymą”. tikybos mokytojai ir katechetai, atsižvelgdami į grupės, kuri mokoma, ypatybes, turėtų “išmintingai parinkti iš teologinių tyrinėjimų tai, kas galėtų nušviesti jų pačių mąstyseną bei mokymą, ir patys ištikimai remtis autentiškais šaltiniais ir magisteriumu”, nuo kurio priklauso tinkamas jų pačių užduoties vykdymas. Jie “turi susilaikyti nuo vaikų ir jaunuolių protų trikdymo keistomis teorijomis”. Privalu sąžiningai laikytis vietos vyskupo nustatytų taisyklių, susijusių su jų pačių teologiniu bei pedagoginiu ugdymu ir su kurso programa, neužmirštant jog pirmiausia šioje srityje ypač didelė reikšmė tenka liudijimui gyvenimu ir intensyviai išgyvenamam dvasingumui53. Padidėjęs vaidmuo visuomenėje reikalauja iš jų ir atitinkamo apaštališko veiklumo, o ir pati jų prigimtis tam juos nuteikia. Bręstant sąmoningai asmenybei, verčiami užsidegimo gyventi ir reikštis, jie imasi atsakomybės ir trokšta įdėti savo dalį į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Jeigu tas veržlumas bus kupinas Kristaus dvasios ir įkvepiamas klusnumo bei meilės Bažnyčios ganytojams, iš jo galima tikėtis gausiausių vaisių. Jie turi būti pirmieji tiesioginiai jaunimo apaštalai, asmeniškai apaštalauti tarp savo bendraamžių, atsižvelgdami į socialinę aplinką, kurioje gyvena54. Suaugusieji tegu rūpinasi užmegzti su jaunuoliais draugišką dialogą, kuris leistų abiems pusėms, nugalėjus amžiaus skirtumą, vieniems kitus pažinti ir tarpusavyje pasidalyti turimais vidaus turtais. Suaugusieji turėtų skatinti jaunuolius apaštalauti pirmiausia savo pavyzdžiu ir, pasitaikius progai, išmintingu patarimu bei veiksminga parama. 3. 4. Socialinė aplinka Apaštalavimas socialinėje aplinkoje, tai yra pasatngos suteikti krikščionišką dvasią bendruomenės, kurioje gyvename, mąstysenai, papročiams, įstatymams ir santvarkai, tikrai yra pasauliečių uždavinys bei pareiga, nes niekas kitas to nepajėgia deramai atlikti. Čia pasauliečiai gali apaštalauti kaip lygūs tarp lygių. Čia jie gyvenimo liudijimą papildo žodiniu liudijimu55. Čia, darbo, profesijos, studijų, gyvenamosios vietos, laisvalaikio bendravimo srityse, jie gali geriau padėti savo broliams. Šią Bažnyčios misiją pasaulyje pasauliečiai pirmiausia vykdo tikėjimą atspindinčiu savo gyvenimu, dėl kurio jie tampa pasaulio šviesa; kilniu darbo siekiu, kuriuo visus patraukia į tiesą bei gėrį, galų gale ir į Kristų bei Bažnyčią. Brolišką meilę, per kurią, dalydamiesi su savo broliais tomis pačiomis gyvenimo sąlygomis, darbais, skausmais bei siekimais, nejučiomis parengia jų širdis išganomosios malonės veikimui. Visišku savo vaidmens visuomenės kūrime suvokimu, su krikščionišku didžiadvasiškumu darydami tai, ko iš jų reikalauja šeima, visuomenė ir profesija. Taip jų elgsena palengva perskverbia gyvenimo ir darbo aplinką. Šis apaštalavimas turi apimti visus, kuriuos tik galima pasiekti, ir jokio dvasinio medžiaginio gėrio, kurį tik galima jiems suteikti. Tačiau tikri apaštalai, nesitenkindami vien šitokia veikla, stengiasi dar ir žodžiu skelbti Viešpatį Kristų. Juk daugelis žmonių tik per kaimynus pasauliečius gali išgirsti Evangeliją ir patirtį apie Kristų56. 3. 5. Valstybinė ir tarptautinė plotmė Neaprėpiama apaštalavimo sritis plyti valstybiniuose ir tarptautiniuose reikaluose, kur pasauliečiai yra geriausi krikščioniškosios išminties skleidėjai. Mylėdami tautą ir ištikimai atlikdami pilietines pareigas, katalikai turėtų jaustis įpareigoti siekti tikro bendrojo gėrio ir savo svaria nuomone paveikdami, kad pasaulietinė valdžia būtų teisingai vykdoma, o įstatymai atitiktų moralės dėsnius ir neprieštarautų bendrajam gėriui. Katalikai, patyrę visuomenės reikaluose ir deramai susipažinę su tikėjimu bei krikščioniškuoju mokymu, neatsisakydami eiti viešųjų pareigų, nes, gerai jas atlikdami, jie gali padėti bendrajam gėriui ir tiesti kelią Evangelijai. Katalikai turėtų stengtis bendradarbiauti su visais geros valios žmonėmis, siekdami skleisti visa, kas teisinga, teisu, šventa, mylėtina (plg Fil 4, 8). Užmegzti su jais išmintingą ir žmogišką dialogą ir apsvarstyti, kaip visuomenės bei valstybės institucijos turėtų būti pagerintos pagal Evangelijos dvasią57. Tarp mūsų laikams būdingų dalykų ypač pabrėžtinas dažnėjantis ir nenugalimas visų tautų solidarumo jausmas, kurį rūpestingai ugdyti ir paversti nuoširdžia bei tikra broliška meile yra pasauliečių apaštalavimo pareiga. Be to, pasauliečiai privalo suvokti tarptautinę padėtį ir joje iškylančias bei sprendžiamas teorines bei praktines problemas, ypač besivystančių tautų problemas58. Visi, kurie darbuojasi svetimose šalyse arba teikia joms pagalbą, prisimindami, kad santykiai tarp tautų turi būti tikrai broliški mainai, kur kokia pusė kartu ir duoda, ir gauna. O keliaujantieji tarptautinių reikalų, darbo ar poilsio tikslais nepamiršdami, kad jie visur yra keliaujantieji Kristaus šaukliai, ir kaip tokie tegul elgiasi teisingai59. 4. Bendruomeninio apaštalavimo svarba Krikščionys pašaukti individualiai apaštalauti įvairiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, tačiau jie turėtų prisiminti, kad žmogus savo esme yra visuomeniškas ir kad Dievas panoro tuos, kurie tiki Kristų, sujungti į vieną Dievo tautą (plg. 1 Pt 2, 5 - 10) ir į vieną kūną (plg. 1 Kor 12, 12). Taigi bendruomeninis apaštalavimas gerai atitinka ir atitinka žmogiškas, ir krikščioniškas tikinčiųjų reikmes bei drauge ženklina Bažnyčios bendrystę ir vienytis Kristuje, kuris yra pasakęs: “Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų”(Mt 18, 20)60. Todėl tikintieji krikščionys turėtų apaštalauti, susibūrę į bendruomenes. Tebūnie jie apaštalai savo vietovėje, parapijoje ir vyskupijoje, kurios pačios išreiškia bendruomeninį apaštalavimo pobūdį, taip pat laisvuose rateliuose, į kuriuos nutaria susiburti61. Bendruomeninis apaštalavimas svarbus ir dėl to, kad tiek bažnytinėse bendruomenėse, tiek kitur apaštalauti dažnai reikia veikiant bendrai. Bendram apaštalavimui įsikūrusios sąjungos remia savo narius ir rengia juos apaštalauti, tvarko ir derina jų apaštališką darbą taip, kad galima tikėtis daug gausesnių vaisių negu kiekvienam darbuojantis individualiai. Dabarties sąlygomis tiesiog būtina pasauliečių aplinkoje suburti jungtinį ir organizuotą apaštalavimą, nes tik glaudžiai sutelktomis pajėgomis galima pasiekti visus galutinius šiandienio apaštalavimo tikslus ir sėkmingai ginti jo vertybes. Čia ypač svarbu, kad apaštalavimas paveiktų vyraujančius nusiteikimus ir visuomenines sąlygas tų, kuriems jis skiriamas, antraip šie dažnai nepajėgs atsispirti viešosios nuomonės arba visuomenės institucijų spaudimui62. 5. Bendruomeninio apaštalavimo būdai Yra daug įvairių apaštalavimo sąjungų. Jos užsibrėžusios tai bendrą apaštališkąjį Bažnyčios tikslą, tai ypač evangelizuoti ir šventinti, tai krikščioniškai įdvasinti laikinąją tikrovę, tai liudyti Kristų gailestingumo ir artimo meilės darbais. Iš šiu sąjungų pirmiausia įsidėmėtinos tos, kurios padeda savo nariams ugdyti bei vienyti glaudesnę jų gyvenimo tikėjimo vienovę. Sąjungos nėra savitikslės, bet privalo tarnauti Bažnyčios misijai pasaulyje. Jų apaštališkasis pajėgumas priklauso nuo Bažnyčios tikslų ir nuo pavienių narių bei visos draugijos krikščioniško liudijimo ir evangelinės dvasios. Atsižvelgiant į šiandienes visuomenės institucijų pažangą ar spartesnį vystymąsį, Bažnyčios misijos visuotinė paskirtis reikalauja, kad katalikų apaštališkieji užmojai vis tobulesnėmis jungtinėmis formomis reikštųsi tarptautinėje plotmėje. Tarptautinės katalikų organizacijos geriau pasieks savo tikslą, jei į jas susibūrusios grupės bei jų nariai bus glaudžiau susivieniję63. Palaikydami reikiamus santykius su bažnytine vadovybe, pasauliečiai turi teisę steigti sąjungas, jas tvarkyti ir joms priklausyti. Tačiau reikia vengti jėgų išsklaidymo, kaip antai, kai be pakankamos priežasties steigiamos naujos bendruomenės bei griebiamasi naujų darbų arba laikomasi naudos nebeteikiančių draugijų bei atgyvenusių metodų. Taip pat ne visuomet naudinga vienoje šalyje naudojamas formas be atodairos perkelinėti į kitas. Remdamasi įvairiais straipsniais, dokumentais ir literatura aptarsiu keletą parapijinių bendruomenių. Onkologinė bendruomenė “Vilties pilgrimai” - bendruomeninio apaštalavimo pavyzdys. Tai, kad ir vėžiu sergantis žmogus, išvien su kitais bendraminčiais, gali kalnus nuversti, įrodo Kretingoje susibūrusi onkologinių ligonių bendruomenė „Vilties piligrimai“. Vilties piligrimų darbai, kurių vienas reikšmingiausių - Šv.Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje statyba, jau išgarsėjo ne tik tarp ligonių, bet ir tarp aukštų šalies pareigūnų bei tarptautinių organizacijų. Bendruomenė jau turi savo organizacinį branduolį. Dvylika savanorių tarnauja vienas kitam ir organizacijai be jokio atlygio. Savanorių darbo grupę sudaro: psichologas, socialinis darbuotojas, kompiuterijos specialistas, atstovas ryšiams su užsieniu. „Yra žmonių, kurie patys nė neserga, tačiau labai prijaučia mūsų veiklai. Jie aukoja savo laiką dėl bendruomenės reikalų, patys apmoka savo keliones. Į geradarių gretas įsijungia ir organizacijos“, - teigia viena šios bendruomenės narių. Viena tokių - Klaipėdos krikščioniškas tarptautinis universitetas. Jo dėstytojai labdaringai moko savanores anglų kalbos, kad jos galėtų vykti tobulintis pas partnerius į Angliją. „Populiariausias Didžiojoje Britanijoje onkologijos centras „Macmillan“ yra sukaupęs šimtametę pagalbos vėžiu sergantiems patirtį. Jie vykdo trejopą veiklą: rūpinasi ligonių gydymu, teikia dvasinę pagalbą ligoniui ir pagalbą mirštančiajam. Lyginant su jais, mes esame vidurinioji grandis, - teigė viena šios bendruomenės įkūrėjų A.Kerpytė. – Mes dar visiškai nemokame leisti vėžiu sergančiam žmogui oriai numirti. Ten yra atskiri kambariai su erdviais langais, už kurių žydi gėlės, čiulba paukščiai. Kambaryje groja ligonio mėgstama muzika, yra sąlygos greta įsikurti ir ligonio artimiesiems. Centre įteigiama, kad mirštantysis - dar gyvenantis žmogus“64. Parapijinė grupė “Krikščioniškasis jaunimas” - jaunimo apaštalai. Pranciškoniškasis jaunimas (JauPra) yra jaunų žmonių brolija, pašaukta Šv. Dvasios dalintis krikščioniško gyvenimo patirtimi pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasingumą. Visame pasaulyje Pranciškoniškasis jaunimas yra Bažnyčios organizacija, prie Pasauliečių pranciškonų ordino besiglaudžianti Pranciškoniškos šeimos dalis. Su Europos YouFra (Franciscan Youth), arba GiFra (Gioventu Francescana), Lietuvos jaunimas draugauja jau keletą metų, dalyvauja kas dveji metai vykstančiuose Europos Pranciškoniškojo jaunimo kongresuose. Pagal pasaulio GiFros modelį nuo 2001 m. Lietuvoje kuriamos JauPros brolijos, kurios keliauja savo pašaukimo kelionę, organizuoja ugdymo programą ir ruošiasi Pažadui65. Samarietės bendruomenė. 1996 m. seserims kuriantis Lietuvoje kartu gimė ir „Samarietės“ projektas. Seserys matė, kad sovietmetis iškreipė žmonėse bendruomeniškumo sampratą, kad bendruomenės gyvenimas dažnai suprantamas kaip kolektyvizmas ar asmenybių suvienodinimas. Bažnyčioje taip pat dėl persekiojimų buvo sužeistas bendruomeniškumas, pasėtas nepasitikėjimas ir įtarumas. Todėl seserys nutarė pakviesti studentes praleisti vienerius metus bendruomenėje, pagal kiekvienos galimybes įsipareigojant maldos gyvenime, socialinėje tarnystėje. Asmeninis tikėjimas Jėzumi Kristumi išgyvenamas tik bendruomenėse: dalinantis tikėjimu, tarnaujant broliams ir seserims, bei kartu šlovinant Viešpatį. Nors per dešimtmetį Lietuvos visuomenė pasikeitė beveik neatpažįstamai, kultūroje pasėtas uždarumas, tikėjimo, kaip privataus dalyko suvokimas išlieka. Šiandien visuomenė, o ypač jaunimas, paliesti Vakarietiško individualizmo ir konkurencijos dvasios. Todėl bendruomeninės patirtis siūloma studentėms išlieka aktuali ir neša daug vaisių66. Šios samarietės bendrauja ir su šeimomis ir su jaunimu, skatina jo užimtumą. Jau nemažai dešimtmečių daugelio kraštų pasauliečiai, vis labiau atsidėdami apaštalavimui įvairiomis formomis, buriasi į sąjungas, kurios, palaikydamos glaudžius ryšius su hierarchija, pasiekė ir tebesiekia tikrai apaštališkų tikslų. Iš šių ir panašių senesnių institucijų ypač paminėtinos tos, kurios, nors ir veikdamos kitokiais metodais, atnešė Kristaus karalystei gausiausių vaisių ir kurias popiežiai bei daugelis vyskupų pagrįstai yra gyrę ir rėmę bei pavadinę Katalikų veikimo vardu ir labai dažnai apibūdinę kaip pasauliečių bendradarbiavimą su hierarchijos apaštalavimu67. Ši forma, vadinama Katalikų veikimo ar kuriuo kitu vardu ir mūsų laikais vertingai apaštalaujanti, turi tokias būdingas savybes: a) Tiesioginis šių organizacijų tikslas yra apaštališkasis Bažnyčios tikslas, t. y. evangelizuoti žmones, šventinti juos ir krikščioniškai ugdyti jų sąmonę, kad Evangelijos dvasia jie galėtų persunkti įvairias bendruomenės bei įvairiopą aplinką. b) Savaip bendradarbiaudami su hierarchija, pasauliečiai naudojasi savo patirtimi ir imasi atsakomybės tvarkyti tas organizacijas, tirti sąlygas, kuriomis turi vykti Bažnyčios pastoracija, ir nustatyti bei vykdyti veiklos programą. c) Pasauliečiai veikia bendrai kaip organinis kūnas, kad šitaip tinkamiau būtų išreiškiamas Bažnyčios bendruomeniškumas ir sėkmingiau apaštalaujama. d) Tiek savanoriškai pasisiūlę, tiek pakviesti veikti ir tiesiogiai bendradarbiauti su hierarchijos apaštalavimu pasauliečiai veikia prižiūrimi pačios hierarchijos, kuri gali patvirtinti šį bendradarbiavimą įsakmiu įgaliojimu. Organizacijos, hierarchijos nuomone, turinčios visas šias savybes, laikytinos Katalikų veikimu, net jei dėl vietos ar krašto poreikių veiktų ir vadintųsi įvairiai. Tas institucijas, kurios daugelyje šalių tikrai atitinka Bažnyčios apaštalavimo poreikius, Šventasis Susirinkimas primygtinai rekomenduoja ir jose veikiančius kunigus bei pasauliečius ragina vis tobuliau įgyvendinti minėtąsias savybes ir visuomet broliškai bendradarbiauti Bažnyčioje su visomis kitomis apaštalavimo formomis68. Reikia teisingai vertinti visas apaštalavimo sąjungas, o tas, kurias hierarchija, paisydama laiko ir vietos reikalavimų, pagiria bei rekomenduoja ar yra nutarusi steigti kaip reikalingesnes, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai turi labiausiai branginti ir pagal išgales remti. Iš jų labiausiai šiandien minėtinos tarptautinės katalikų sąjungos bei organizacijos69. 6. Dvasininkų bendradarbiavimas ir pagalba su apaštalaujančiomis pasauliečių organizacijomis Vyskupai, klebonai ir kiti vyskupijų bei vienuolijų kunigai tegul laiko omenyje, kad teisę ir pareigą apaštalauti turi visi tikintieji, ar jie būtų dvasininkai, ar pasauliečiai, ir kad Bažnyčios ugdyme ir pasauliečiai turi savo dalį. Todėl tegul jie broliškai veikia kartu su pasauliečiais Bažnyčioje bei Bažnyčiai ir stropiai rūpinasi pasauliečių apaštalavimu. Tebūnie rūpestingai parenkami sugebantys ir tinkamai parengti kunigai padėti specialioms pasauliečių apaštalavimo formoms. Tie, kuriuos hierarchija paskyrė šioms pareigoms, teatstovauja jai savo pastoracinėje veikloje. Tepalaiko jie deramus pasauliečių ryšius su ja, visuomet ištikimai vadovaudamiesi Bažnyčios dvasia ir mokymu; turėtų atsidėti jiems pavestų katalikų sąjungų dvasinio gyvenimo ir apaštališko jausmo ugdymui; savo išmintingu patarimu tepadeda jų apaštalavimo veiklai ir teparemia jų užmojus. Palaikydami nuolatinį dialogą su pasauliečiais, stropiai nagrinėdami, kokiomis formomis galima vaisingiau apaštalauti. Turėtų atskleisti vienybės dvasią pačioje sąjungoje ir jos santykiuose su kitomis draugijomis. Pagaliau vienuoliai, tiek broliai, tiek seserys, tebrangina pasauliečių apaštališkus darbus; pagal savo institutų dvasią ir nuostatus teatsideda jų ugdymui; tesistengia palaikyti, remti ir papildyti kunigų veikimą70. Vyskupijose, jei tik įmanoma, turėtų būti sudarytos tarybos, kurios padėtų Bažnyčios apaštališkai veiklai arba evangelizavimo ir šventinimo, arba karitatyvinės, visuomeninės ir kitokios veiklos srityse, deramai bendradarbiaujant dvasininkams ir vienuoliams su pasauliečiais. Šios tarybos gali padėti tarpusavyje derinti įvairias pasauliečių sąjungas bei užmojus, išlaikant kiekvienos pobūdį ir savarankiškumą. Jei įmanoma, tebūnie sudaromos tokios tarybos, apimančios vieną ar daugiau parapijų ir vyskupijų, visą kraštą ar kelias valstybes. Be to, turi būti įsteigtas specialus sekretoriatas prie Šventojo Sosto pasauliečių apaštalavimui padėti ir ugdyti, kaip centras, tinkamomis priemonėmis informuojantis apie įvairius pasauliečių apaštališkus užmojus, nagrinėjantis šioje srityje iškylančias šių dienų problemas ir savo patarimais padedantis hierarchijai ir pasauliečiams apaštališkuose darbuose. Šiame sekretoriate su pasauliečiais bendradarbiaujant ir kunigams bei vienuoliams, turėtų būti atstovaujami įvairūs viso pasaulio pasauliečių apaštalavimo sąjūdžiai ir užmojai71. IŠVADOS • Pasauliečiais laikomi visi krikščionys, kurie nėra gavę šventimu ir nepriklauso Bažnyčios pripažintoms vienuolijoms; tai tikintieji, kurie, Krikštu suvienyti su Kristumi, tapę Dievo tauta, pagal savo padėtį ir Kristaus - kunigo, pranašo ir karaliaus - tarnystės dalyviais, turi savo dalį visų krikščionių pasiuntinybėje, kuri vykdoma Bažnyčioje ir pasaulyje”. Šiais laikais pasauliečių rolė Katalikų Bažnyčioje sparčiai didėja. Ją įtakojo ne tik Antrojo Vatikano suvažiavimo teologiniai pasiekimai, bet ir šių laikų Bažnyčios realybė; • Į krikščionybę įveda trys sakramentai: Krikštas, kuris yra naujo gyvenimo pradžia; Sutvirtinimas, kuris tą gyvenimą sustiprina; ir Eucharistija, kuri maitina mokinį Kristaus Kūnu ir Krauju, kad jis taptų kaip Kristus. Santuokos sakramentas - vienas iš svarbiausių sakramentų, nes tik santuokoje gyvenanti šeima gali išauklėti vaiką nuoširdžiam apaštalavimui; • Pasauliečiai įvairiopai apaštalauja tiek Bažnyčioje, tiek pasaulyje. Abiejose plotmėse jų laukia įvairios apaštališkosios veiklos sritys, iš kurių svarbesnes, apie kurias užsiminiau darbo pradžioje: tai įvairios bažnytinės bendruomenės, šeima, jaunimas, socialinė aplinka, valstybiniai ir tarptautiniai reikalai. Kadangi jau mūsų dienomis vis aktyviau visame visuomenės gyvenime reiškiasi moterys, labai svarbu, kad jos plačiau dalyvautų įvairiose Bažnyčios apaštalavimo srityse. • Bendruomeninis apaštalavimas svarbus dėl to, kad tiek bažnytinėse bendruomenėse, tiek kitur apaštalauti dažnai reikia veikiant bendrai. Bendram apaštalavimui įsikūrusios sąjungos remia savo narius ir rengia juos apaštalauti, tvarko ir derina jų apaštališką darbą taip, kad galima tikėtis daug gausesnių vaisių negu kiekvienam darbuojantis individualiai. Įvairios bažnytinės ir parapijinės bendruomenės padeda žmonėms atsigauti po įvairių gyvenimo sunkumų; LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Bytautas P. "Bažnyčios moralinis - religinis švietimas postmodernistiniame pasaulyje" [žiūrėta 2009-05-01]; Prieiga internetu: www.kretingospranciskonai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=364:banyia-ir-postmodernizmas&catid=77:prancikonai&Itemid=105 DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS. Vilnius 1993. 2. Jonas XXIII. Encikl. “Mater et Magistra” 3. Journey of faith "Keletas minčių apie pasauliečių pašaukimą Bažnyčioje" 4. Katalikų Bažnyčios Katekizmas. 1996. “Septyni Bažnyčios sakramentai”. 5. Laikraštis "Pajūrio naujienos". Priedas “Sveikata” 2009 03 06 6. Laikraštis "Bažnyčios žinios". 2000 spalio 12, Nr. 19. Dokumentai 7. Lietuvos Pranciškoniškasis jaunimas. "Lietuvos Pranciškoniškasis jaunimas – ĮSIMYLĖJĘ JĖZŲ PRANCIŠKAUS BŪDU!!!" [žiūrėta 2009-05-01]; Prieiga internetu: www.lux.lcn.lt/apie/krikscioniskasj/; 8. Lingertaitienė A. "Pasauliečių pastoracinis vaidmuo Bažnyčioje" [žiūrėta 2009-05-31]. Prieiga internetu: www.ateitis.org/saat/2006-09/2007studijusavaitgalis/aldonalilingertat.html 9. Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacija Lietuvoje "Samarietės bendruomenė" [žiūrėta 2009-05-31]; Prieiga internetu: www.assumpta.lt/?SAMARIET%C4%96S_BENDRUOMEN%C4%96 10. Paulius VI, Enc. “Humanae vitae” 11. Pijus XI. Encikl. “Quadragesimo anno” 12. Pijus XI. Encikl. “Quadragesimo anno” 13. Popiežius JONAS PAULIUS II. Posinodinis Apaštališkasis Paraginimas CHRISTIFIDELES LAICI 14. Ramonas A. "Sakramentų teologija" (2006), Klaipėda. 15. Stott J. "Dvasios dovanos". [ žiūrėta 2009-05-31]; Prieiga internetu: www.prizme.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=191&Itemid=82 16. Vatikano radijas "Pasauliečiai Bažnyčioje: nuo pagalbos iki bendros atsakomybės" [žiūrėta 2009-05-28]; Prieiga internetu: www.oecumene.radiovaticana.org/LIT/Articolo.asp?c=290964 17. Vatikano II Susirinkimo Nutarimai (2001). “Apostolicam actuositatem”, “Gravissimum educationis”, “Gaudium et spes”, “Lumen Gentium”, “Ad gentes”;Vilnius. Aidai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!