Krikščionybė atėjo į pasaulį kaip “papiktinimas žydams,” “kvailystė graikams” ir kaip religio illicita valdžiai. Iš čia kilo krikščionybę priėmusių krikščionių intelektualų siekimas paaiškinti visuomenei naujosios religijos esmę, monoteizmui palankių graikų filosofų argumentais bei perteikti tikėjimo tiesas, pasinaudojus tos epochos vyraujančiomis pažiūromis, iš vienos pusės, o iš kitos pusės, vykstant krikščionių persekiojimams, įrodyti valdžios atstovams, kad krikščionys nėra priešiški valstybės kaip tokios egzistavimui, ir kad, būtent, krikščionys yra patikimi valstybės ir visuomenės piliečiai. Šis siekimas davė pradžią apologetinei literatūrai (gr. apologia – apsigynimo kalba 1), kuri taip pat buvo paskatinta antikrikščioniškos polemikos, prasidėjusios antrojo amžiaus antroje pusėje.
Įsiplieskusi aštri polemika pareikalavo iš krikščionių ne tik paliūdyti savo tikėjimą, bet ir argumentuotai jį apginti. Kaip pastebi A. Harnakas, jau Antoninų periode krikščionių buvo galima aptikti visuose visuomenės sluoksniuose ir tarp mokslininkų, ir tarp valdininkų, ir tarp turtingų ir tarp garsių ir išsilavinusių žmonių. 2 Būtent šiame periode ir prasidėjo dialogas su pagonybe. Iki to laiko krikščionys rašė tik savo bendrams krikščionims. Dabar iš savo ideologinio geto ėmė kilti apologetai, buvę filosofai ir retorikai, kurie priėmė krikščionybę subrendusio amžiaus po kruopščių studijų ir atrado joje proto ir dvasios ramybę. Savo kūriniuose jie naudojo turimą pasaulietinį išsilavinimą ir kultūrą, stabmeldystės paneigimui ir apreiškimo tiesos įrodymui. Pirmą kartą išsilavinusiems pagonims buvo pristatyta krikščionybė, ne tiek tikintis į ją patraukti visuomenę, bet kiek siekiant atkreipti visuomenės dėmesį ir viliantis nutraukti su protrūkiais pasikartojančius persekiojimus, kuriuos tuo laiku patyrė bažnyčia. Apologetų raštuose galima jausti tą pačią heroizmo ir tikėjimo entuziazmo dvasią, kuri įkvėpė kankinius kančioms ir mirčiai už tikėjimą.
Taigi, pagrindinis antrojo amžiaus apologetų uždavinys buvo apginti krikščionybę nuo pagoniškos visuomenės išpuolių plačiaja prasme – valdžios sankcijų, išsilavinusios graikų – romėnų visuomenės kritikos ir paprastos liaudies šmeižtų bei prasimanymų. Visi apologetai matė reikalą atremti nepagrįstai metamus kaltinimus krikščionims, ir netgi Origenas, sako, kad net dar ir dabar dėl pasklidusių...
Šį darbą sudaro 2449 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Kiti darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!