Apkaltos proceso teisinis reguliavimas ir jo problemos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje

Įvadas Darbo aktualumas. Konstitucijoje užtikrinamus pagrindinius po­litinės sistemos principus. Nepanaikinus tokios šališkumo rizikos ir su­siklosčius padėčiai, kai pasidaro įmanoma „apeiti" minėtus principus, būtų pažeidžiama konstitucinė santvarka, jos tikslas ir prasmė, o Kon­stitucinis Teismas, kuris pagal 83 ir 87 skirsnius yra teisminė institucija, kompetentinga ginti konstitucingumą ir teisėtumą, būtų priverstas įsi­kišti". Galima pasakyti daug gražių žodžių apie Lietuvos pasieki­mus pastaraisiais metais (euroatlantinės integracijos rezultatai, ma­kroekonomikos rodikliai ir t.t.). Tačiau demokratijos būklės simptomatiški vertinimai verčia ieškoti, be visų kitų, ir institucijų esamos padėties problemų bei jų priežasčių. Taip pat darbo autorius nagrinėja Lietuvos konstitucinės priežiūros formavimosi etapus bei prielaidas. Atskira dėmesį darbo autorius skiria Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo statusui valstybės valdžios organų sistemoje. Darbo objektas – apkaltos proceso teisinis reguliavimas ir jo problemos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Darbo tikslas. Išanalizuoti apkaltos proceso teisinį reguliavimą ir jo problemos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Darbo uždaviniai: 1. pateikti apkaltos proceso samprata; 2. ištirti apkaltos proceso teisinio reglamenato ypatumus; 3. nusttayti apkaltos proceso reguliavimo problemas; 4. išanalizuoti apkaltos proceso teisinį reguliavimą ir jo problemos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje; 5. pateikti reglamentavimo tobulinimo pasiulymus. Savo darbe autorius palaiko nuomonę, kad Konstitucinio Teismo įsteigimas patvirtino, kad visuomenėje tvirčiau įsigali vadinamosios etatistinės teisės sampratos neigimas ir pereina­ma prie Vakarų teisės tradicijomis grindžiamo teisės suvokimo. Tai reiškia, kad teisė kaip socialinė vertybė žmonėms yra svarbesnė nei teisės norma, kad teisė kaip visuotinesnis reiškinys yra artimesnė konstitucinėms normoms dėl žmogaus teisių ir laisvių. Darbo metodai: sisteminė ir loginė analizė, teisės aktų lyginamuoji analizė, istorinis ir lingvistinis metodai. 1.Apkaltos proceso teisinio reglamentavimo teoriniai aspektai 1.1.Apkaltos proceso samprata Literatūroje galima rasti daugybę apkaltos apibrėžimų. Pats ben­driausias - taigi, regis, mažiausiai ginčų keliantis, - būtų toks: apkalta yra ypatinga konstitucijoje numatyta procedūra, kuria sprendžiamas aukščiausiųjų valstybės pareigūnų atleidimo iš pareigų už padarytus tei­sės pažeidimus klausimas. Nekyla abejonių dėl šio konstitucinio institu­to būtinybės. Pažymėtina, kad demokratinėje teisinėje valstybėje visi pa­reigūnai (visų pirma užimantieji aukščiausias pareigas) privalo vado­vautis konstitucija ir teise, paklūsti teisei. Konstitucijoje numatytų teisės pažeidimų padarymas yra pagrindas pradėti apkaltą atitinkamam vals­tybės pareigūnui ir jam taikyti teisinę atsakomybę. Pažeidęs teisę asmuo yra pašalinamas iš pareigų. Apkalta - tai vienas iš pilietinės tautos apsi­saugojimo nuo piktnaudžiavimo valdžia būdų, vienas iš konstitucinės „imuninės sistemos", saugančios nuo antikonstitucinių veikų, elemen­tų.1 Tradiciškai apkalta apibūdinama kaip „ypatinga parlamentinė pro­cedūra", „speciali teisinė procedūra parlamente", „parlamento teisminė (arba kvaziteisminė) funkcija", „politinis teisingumas", „politinė justici­ja". Tokie apibūdinimai keliauja iš knygos į knygą kaip vadovėlio tiesos. Visiems jiems įtakos turėjo amerikietiškasis apkaltos modelis, kuriam būdingas vien Kongrese vykstantis apkaltos procesas. Veikaluose apie apkaltą paprastai yra prisimenamos angliškos šio instituto ištakos (ter­minas impeachment paprastai net neverčiamas - tai taip pat patvirtina anglosaksišką jo kilmę), paskui nagrinėjama apkaltos, vadinamos „pas­kutine priemone“ (angį. ultimate remedy), taikymo Jungtinėse Valstijose patirtis (JAV prezidentams A. Johnsonui, R. Nbconui ar B. Clintonui tai­kytų arba grėsusių apkaltų pavyzdžiais ir Lietuvos studentai per semi­narus dažniausiai naudojasi).2 Šį grynai parlamentinės procedūros modelį (be JAV, jis yra įtvirtin­tas Brazilijos, Japonijos ir kitų valstybių konstitucinėse sistemose) išties galima apibūdinti kaip „politinę justiciją" ar „parlamentinį kvaziteisminį procesą". JAV teisinės patirties autoritetas yra didžiulis. Amerikietiškasis apkaltos modelis, jo taikymo praktika lėmė būtent amerikietiškomis realijomis grįstą šio instituto sampratą. Neretai ir tose šalyse, kurio­se konstitucinis apkaltos reguliavimas yra kiek kitoks. Kokią įtaką teisės ir fakto tyrimui daro toks apkaltos modelis? Kokios yra tokio modelio galimybės. Priminsiu, kad pagal JAV Konstitucijos II straipsnio 4 skyrių prezi­dentas, viceprezidentas ir visi Jungtinių Valstijų pareigūnai gali būti pa­šalinti iš pareigų, kai apkaltos proceso tvarka jie yra pripažįstami kaltais dėl valstybės išdavimo, kyšininkavimo, kito sunkaus nusikaltimo ar bau­džiamojo nusižengimo padarymo. Atstovų Rūmai, balsuodami už „ap­kaltos straipsnius", reiškia kaltinimą, o visas apkaltos bylas nagrinėja Senatas. Tokiais atvejais posėdžiaujantys senatoriai turi prisiekti. Jei ap­kalta taikoma JAV prezidentui, posėdžiui pirmininkauja Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Nė vienas pareigūnas negali būti nuteistas, jeigu nuteisimui pritaria mažiau nei du trečdaliai posėdyje dalyvaujančių Se­nato narių. Apkaltos tvarka priimtu sprendimu galima tik atleisti asme­nį iš pareigų ir atimti jam teisę užimti kokias nors garbės, oficialias ar apmokamas pareigas. Po apkaltos asmuo taip pat gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, teisiamas ir baudžiamas teismo nuospren­džiu įstatymo nustatyta tvarka.3 Minėtos konstitucinės nuostatos atskleidžia esminius amerikietiško-jo modelio elementus; tai yra parlamentinė procedūra, ji taikoma tik konstitucijoje nurodytiems pareigūnams ir tik už išvardytas veikas, apkal­tos procesas ir sprendimo priėmimas turi tam tikrų ypatumų, sprendi­mo padarinys - pašalinimas iš pareigų. XIX amžiuje ar XX amžiaus pirmojoje pusėje šiam modeliui didesnių priekaištų nebūta, o XX amžiaus antrojoje pusėje visuotinai pripažinus konstitucinės justicijos instituto reikšmę, daugelyje šalių ėmus veikti konstitucijos viršenybę valstybės gyvenime užtikrinantiems konstituci­niams teismams, ėmė ryškėti jo trūkumai. Pats didžiausias tas, kad po­litinė institucija sprendžia teisinius klausimus. Senatorių priesaika, Aukščiausiojo Teismo pirmininko pirmininkavimas posėdžiui tik paryš­kina teisinio elemento prioritetą atliekant tyrimą.4 Net sakoma, kad Se­natas veikia tarsi prisiekusiųjų teismas. Bet tie prisiekusieji - tai politi­kai, kurių simpatijos ar antipatijos žinomos. Politinė institucija - prastas teisingumo vykdytojas. Net jei ji veikia teismo procesui būdingomis for­momis. Parlamentarams, kaip politikos veikėjams, politinis tikslingu­mas, politiniai, dažnai užkulisiniai, susitarimai išlieka svarbiausiais sprendimų pasirinkimo orientyrais.5 Parlamentarai nėra teisininkai pro­fesionalai, nors šiame procese jiems reikia teisiškai kvalifikuoti tiriamus veiksmus. Faktų tyrimas ir jų kvalifikavimas neretai virsta pozicijos ir opozicijos (politinės atstovaujamosios institucijos būtinų komponentų) „tarpusavio santykių" aiškinimosi ginklu. Vienų siūlymas dažniausiai provokuoja kitų alternatyvų siūlymą. Sprendimą tokiame procese, ku­riam būdingas politinių ir teisinių aspektų persipynimas, galų gale le mia parlamento daugumos balsavimas. Jeigu taip, politinis teisingumas visados „viena koja šlubuos". Dėl to su parlameno dauguma susijęs as­muo gali tikėtis didesnio atlaidumo, kartais daugumai „saviškio" ar „są­jungininko" apkaltinimas paprasčiausiai yra politiškai nenaudingas. Tiesa, amerikietiškos partinės sistemos ir politinės kultūros specifika tam tikru mastu mažina tokias grėsmes. Pasak G. Sartori, partinės draus­mės stoka, orientavimas į savo apygardos, o ne į bendrus partijos intere­sus, tikros ir patikimos daugumos nebuvimas neretai lemia partiškumo ribų peržengimą balsuojant Kongrese.6 Tačiau tekio apkaltos., modelio trūkumai tampa akivaizdūs jį perkėlus į europinę politinę dirvą, kuriai būdinga parlamentinė partinė drausmė, vieningi partijų balsavimai, par­lamento daugumos ir jai atskaitingos vyriausybės ryšys ir t.t. Objekty­vaus veiksmų vertinimo tikimybė tampa dar mažesnė. Be to, pažymėtina, kad apkaltos proceso tvarka asmuo tik pašalina­mas iš pareigų. Vėliau jam gali būti iškelta baudžiamoji byla. Politinės institucijos tyrimas nesaisto teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą. Kas bus, jei šioje byloje asmuo bus išteisintas, jei teismas nuspręs, kad nepa­kanka įrodymų, jog buvo padaryti nusikalstami veiksmai? Tai savaime menkintų parlamentinio tyrimo vertę. Nepaisant teisinės formos ir teisi­nių padarinių, toks tyrimas tėra politinis tyrimas. Jau vien dėl to, kad jis patikėtas politinei institucijai. Ir pasiteisinimas, kad parlamentas spren­dė ne baudžiamosios, bet konstitucinės atsakomybės klausimą, mažai keičia visuomenės nuomonę.7 XX amžius - teisės stiprėjimo visose valstybės ir visuomenės gyve­nimo srityse amžius. Todėl suprantama, kodėl imta ieškoti kitokių ap­kaltos modelių. Modelių, kuriuose teisė įgytų persvarą prieš politiką. Modelių, kuriuos taikant būtų galima tikėtis gerokai objektyvesnio fak­tų ištyrimo ir kvalifikuoto jų įvertinimo. Apžvelgę šiuolaikines konstitucines sistemas pastebėtume ir kitokius apkaltos modelius. Jiems būdinga tai, kad, be parlamento, apkaltoje da­lyvauja ir kitos institucijos. Tokiais atvejais apkalta apibūdinama jau ne kaip „speciali parlamentinė procedūra", bet kaip „kvazibaudžiamųjų dedamas renkamo valstybės vadovo kaltinimo procesas, yra susidu­riama su įvairiausiais sunkumais. Kai kuriuos jų iš dalies lemia ir apkal­tos modelis. Jau buvo minėta konstituciniam teismui tenkanti funkcija atskleis­ti konstitucinių normų ir principų turinį, jų sąsajas. Konstitucinis teis­mas, nagrinėdamas su apkalta susijusius klausimus, pirmiausia turi iš­siaiškinti šalies konstitucijoje įtvirtintą apkaltos sampratą. Tik ją atsklei­dus galima nuosekliai tirti konkrečius bylos klausimus. Pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, apkalta yra „Kon­stitucijoje numatyta ypatinga procedūra, kai yra sprendžiamas Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų aukščiausiųjų valstybės pareigūnų kon­stitucinės atsakomybės klausimas, t. y. jų pašalinimas iš pareigų už šiuos Konstitucijoje nustatytus veiksmus: šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą". Konstitucinio apkaltos instituto jurisprudencinės sampratos pagrin­das – Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos. Pagrindinius apkal­tos instituto elementus regime Konstitucijos 74 straipsnyje, kuriame nu­statyta, kad Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teis­mo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konsti­tuciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nu­sikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš už­imamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą.8 Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas. Kai kurie apkal­tos instituto aspektai tiesiogiai yra įtvirtinti ir kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse ar punktuose): 63 straipsnio 5 punkte, 76 straips­nyje, 86 straipsnio 2 dalyje, 88 straipsnio 5 punkte, 89 straipsnio 1 daly­je, 105 straipsnio 3 dalies 4 punkte, 108 straipsnio 5 punkte ir 116 straipsnyje.9 Šių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos yra atskleistos Konstituci­nio Teismo jurisprudencijoje. Reikia pažymėti, kad konstitucinėje juris­prudencijoje išdėstyta apkaltos instituto konstitucinė doktrina yra pa kankamai išplėtota, joje yra išsamiai atskleisti esminiai apkaltos elemen­tai (žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. kovo 30 d., 2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. gegužės 25 d. ir kitus nutarimus, 2004 m. kovo 31 d. išvadą).10 Pažymėtina, kad būtent konstitucinėje jurisprudencijoje yra išaiškin­ta ir šio instituto prasmė: „Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių - vals­tybinės bendruomenės pasitikėjimą. Tačiau kad piliečiai - valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad bū­tų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės parei­gūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas pi­liečių - valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša de­mokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuo­menei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais dis­kredituoja valstybės valdžią. 11 Viena iš šios viešos demokratinės kontro­lės formų yra konstitucinis apkaltos institutas: už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusi­kaltimas, tam tikri aukščiausi valstybės valdžios pareigūnai - Respubli­kos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiau­siojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai - apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš užimamų pareigų, apkaltos proceso tvarka taip pat gali būti panaikintas Seimo nario man­datas.12 Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos - ypatingos parlamentinės pro­cedūros institutas, konstitucinės sankcijos - pašalinimo iš užimamų pa­reigų - taikymas Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Konstituci­nio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams yra viena iš vals­tybinės bendruomenės - pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, ne­paisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigu nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vado­vautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės valdžią".13 1.2.Apkaltos proceso vieta konstitucinėje justicijoje Be jokios abejonės, apkaltos institutas pirmiausia laikomas prevenci­ne priemone. 1992 m. priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrė­jai, projektuodami konstitucinį apkaltos modelį, žinojo, kaip retai tokia aukštųjų valstybės pareigūnų pašalinimo iš užimamų pareigų už tam tikrus teisės pažeidimus procedūra taikoma demokratiniame pasaulyje. Matyt, dėl to šalies Konstitucijos tekste tiesiogiai yra suformuota tik ke­letas esminių šio instituto elementų. Apžvelgus dabartinę Lietuvos pa­tirtį kai kam galėtų kilti noras išbarti Konstitucijos teksto autorius už netoliaregiškumą, už papildomų konstitucinių saugiklių neįrašymą ar paties apkaltos modelio, kuriame dalyvauja dvi skirtingo pobūdžio ins­titucijos (Seimas - politinė, Konstitucinis Teismas - teisminė institucija), prieštaringumą. Tuo metu, kai Konstitucija buvo rengiama, daugelis problemų buvo tik numanoma. Tikėta, kad pati galimybė praktiškai tai­kyti apkaltą yra visiškai menka. Joks kitas Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės klau­simas pastaraisiais metais per trumpą laiką neįgavo tokios praktinės ir teorinės problemos, kaip Respublikos Prezidento pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Si tvarka Seimo 2004 m. balandžio 6 d. posėdyje maksimaliai (iki pabaigos) pritaikyta Respublikos Pre­zidentui Rolandui Paksui. Taip sukurtas precedento Europoje ne­turintis atvejis, iki šiol keliantis aistras ir emocijas.14 Nuo 1992 m. lapkričio 2 d., kai įsigaliojo dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija, iki 2003 m. pabaigos, kai viešai prabilta apie galimą apkaltos procesą Respublikos Prezi­dentui Rolandui Paksui, remiantis galiojusiomis Seimo statuto nuostatomis ir jų ankstesniais išaiškinimais Konstitucinio Teismo nutarimuose (bei pirminiu pritaikymu Seimo nariui A. Butkevičiui 1999-2000 m. pagal „supaprastintą modelį“), buvo galima formuo­ti tik hipotetinę ir oficialiai neišbaigtą doktriną. Ši doktrina po konstitucinių įvykių 2003-2004 m. iš esmės pasi­keitė, kadangi Konstitucinis Teisinas, iki tol neturėjęs progos pateikti išvados dėl konkretaus apkaltos proceso (tuo labiau Respublikos Prezi­dentui), šiuo laikotarpiu pirmą kartą išsamiai išaiškino Seimo ir Kons­titucinio Teismo santykį apkaltos proceso atveju, t.y. atskleidė Konstitucijos (105 straipsnio 3 dalies 4 punkto, 107 straipsnio 3 dalies) nuostatų prasmę, nenuspėtą akademinėje literatūroje. Tai paskatino Seimą 2004 m. pabaigoje atitinkamai pakeisti Seimo sta­tuto nuostatas, o mokslininkus - koreguoti senus darbus ir suakty­vinti naujus tyrinėjimus.15 Pagaliau ar galima viską surašyti į konstitucijos tekstą? Svarbesnis dalykas - kas joje parašyta ir kaip parašytos nuostatos aiškinamos. Pa­žymėtina, kad pagal šiandieninę sampratą konstitucija - tai ne vien kon­stitucinis aktas. Į ją imta žvelgti kaip į neatsiejamą pagrindinio akto ir jame įtvirtinto teisinio reguliavimo turinį, prasmę bei to reguliavimo tikslus atskleidžiančios konstitucinės jurisprudencijos jungtį. Būtent konstitucinėje jurisprudencijoje išryškėja visa konstitucinio reguliavimo sistema, jo visumos ir atskirų elementų sąsajos. Tik taikant konstitucines normas ir principus konstitucija iš teisinio potencialo, iš teisinio teksto virsta gyvąja teise. Konstitucinio teismo jurisprudencijoje formuluoja­ma konstitucinė doktrina yra būtinas konstitucinės sistemos elementas, jo nesant visados kiltų suinteresuotų subjektų ginčų dėl pačios šios sis­temos turinio, jos elementų apibrėžtumo ir tų elementų sąveikos turinio. Maža to, jei apie konstituciją kalbėsime kaip apie tiesiogiai taikomą tei­sę, turėsime sutikti: „Konstitucijos realiai yra tiek, kiek yra išaiškinęs konstitucinis teismas". Šiuolaikinė konstitucija iš tikrųjų yra įgijusi ju-risprudencinės konstitucijos formą. Tai turėtina omenyje ir nagrinėjant įvairius konstitucinio apkaltos instituto aspektus.16 Po tokio pasikeitimo, viena vertus, iš dalies galima laikytis anks­tesnės koncepcijos, kad apkaltos procesas - tai ne baudžiamosios, bet konstitucinės atsakomybės konstrukcija, pagal kurią Seime apkaltin­tam pareigūnui (Respublikos Prezidentui, Seimo nariui ar trijų teis­mų teisėjui) gali būti skinama konstitucine sankcija- pašalinimas iš pareigų, jei jo konkretūs veiksmai (pagal jų faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus) kvalifikuojami kaip ypač grėsmin­gas konstitucinis nusižengimas, kurio sudėtyje yra „šiurkštus Kons­titucijos pažeidimas" arba „priesaikos sulaužymas" (Konstitucijos 74 straipsnis), nors abi nusižengimo sudėtys iš esmės yra susijusios ir viena nuo kitos neatskiriamos. Dar viena sudėtis - „paaiškėjęs nusikaltimas" (jos nustatymas konkrečiuose veiksmuose), kaip tai jau minėta detalizuojant A.Butkevičiaus atvejį, pirmiausia turi būti sieja­ma su pareigūno baudžiamosios atsakomybės išsprendimu (t.y. pagal Seimo sutikimą iškeltos baudžiamosios bylos galutiniu išnagrinėjimu ir teismo nuosprendžio įsiteisėjimu). Todėl ši sudėtis reikšminga tik apkaltintam Seimo nariui ar teisėjui, bet ne Respublikos Preziden­tui, kurio imuniteto Seimas prokuratūros prašymu negali panaikinti (neatsižvelgiant į tai, ar Respublikos Prezidentas-sutinka būti apklau­siamas, taigi duoti parodymus toje byloje, kurioje jis yra įtariamasis ar kaltinamasis (žr. Konstitucijos 86 straipsnį).17 Įvairūs Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto apkaltos insti­tuto aspektai yra atskleisti bent keliose konstitucinės justicijos bylose. Lietuvos Respublikos Seimo statuto nuostatų, numatančių apkaltos pro­cedūrą (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11d. nutarimas), Seimo sprendimo atmesti Seimo nutarimo projektą ir Seimo nutarimo „Dėl Sei­mo narių grupės 1998 m. rugsėjo 28 d. teikimo „Dėl apkaltos proceso Seimo nariui Audriui Butkevičiui inicijavimo" (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 30 d. nutarimas), Respublikos Prezidento Rolando Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada), Seimo statuto nuostatų dėl apkaltos inicijavimo ir Respublikos Prezidento dekreto pradėti apkaltą Seimo nariui Artūrui Paulauskui (Konstitucinio Teismo 2004 m. balan­džio 15 d. nutarimas), Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo nuo­statų, ribojančių galimybę rinkti Respublikos Prezidentu asmenį, paša­lintą iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka (Konstitucinio Teis­mo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas), tyrimai buvo galimi tik atskleidus šio instituto konstitucinę sampratą, apkaltos elementus, apkaltoje daly­vaujančio Seimo, taip pat ir paties Konstitucinio Teismo funkcijas bei įgaliojimus, šių institucijų priimamus sprendimus ir jų padarinius.18 Derėtų prisiminti, kad Respublikos Prezidento atsakomybės už sprendimus, kuriais jis šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, sulaužo prie­saiką, padaro nusikaltimą, klausimas labai fragmentiškai yra aptartas ir byloje dėl Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11d. dekreto išim­ties tvarka suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisovui (Konsti­tucinio Teismo 2003 gruodžio 30 d. nutarimas). 1.3.Apkaltos proceso koncepcija Kita vertus, dabar yra nepriimtina (iš dalies klaidinga) anksčiau pagal Seimo statuto 1998-2003 m. nuostatas ir jų konstitucingumo vertinimą Konstituciniame Teisme besiformavusi koncepcija, kad ap­kaltos procesas: a) tik pagal vykdymo principus (pvz., argumentuotų kaltinimų pareiškimą, nekaltumo prezumpciją, kaltinamojo teisę turėti advo­katą ir kitaip gintis) primena teisminį procesą, bet šiaip yra „grynai" parlamentinis procesas pagal pagrindinę atlikimo vietą ta prasme, kad Seimas esą išnagrinėja absoliučiai visus esminius konstitucinės atsa­komybės (sankcijos skyrimo) faktinių ir formalių pagrindų klausi­mus. b) Neva Seimo visiškai nesuvaržo Konstitucinio Teismo išvada, kurioje tarsi tiriama tik tai, ar veiksmai, dėl kurių pareigūnas yra kaltinamas, „neprieštarauja Konstitucijai" (Konstitucijos 105 straips­nio 3 dalies 4 punktas). Pagal tokią sampratą išeina, kad Seimas nors ir privalo prašyti Teismo išvados, tačiau neprivalo ja visiškai (besąly­giškai) „remtis" (Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalis), kadangi pagal įstatymą Teismas nagrinėjamus klausimus išsprendžia iš esmės ne išvadomis, bet nutarimais.19 Be to, Konstitucija tiesiogiai nesako, kad Teismas išvadoje nagrinėja, tuo labiau nustato, ar veiksmai, dėl kurių pareigūnas yra kaltinamas, šiurkščiai pažeidžia Konstituciją ar sulaužo priesaiką. Būtent dėl to neva „galutinį sprendimą prii­ma Seimas" (Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalis), atsižvelgdamas į Teismo išvadą apie veiksmų bendro pobūdžio atitiktį Konstitucijai. Visa tai yra praeities teorija ir bandymai ją kurti. Ką kita dabar sako oficiali doktrina: juridinius faktus gali nustatyti ir kvalifikuoti tik Konstitucinis Teismas, kuris formuojamas pagal kandidatų teisinį išsilavinimą, bet-ne Seimas, kuris formuojamas pagal kandidatų politines programas ir susitarimus. Todėl Seimas galutinai sprendžia tik sankcijos skyrimo ar neskyrimo klausimą, jei tam yra reikiamas pagrindas, galutinai ir neskundžiamai nustatytas Teismo išvadoje. Išeina, kad, nors formaliai apkaltos procesas vyksta tik Seime, re­aliai (materialiai) pareigūno pašalinimas iš pareigų parlamentinio apkaltos proceso tvarka apima ir „grynai" teisminį procesą, vykstantį konstituciniame Teisme;20 c) Seimo išimtinis būdas laikinai tapti kvaziteismine institu­cija, galinčia bet kurioje proceso stadijoje spręsti visus kaltinamo pareigūno teisinės (konstitucinės) atsakomybės klausimus, kaip tai suprantama pagal senąsias anglosaksų parlamentarizmo tradicijas, ypač JAV impičmento modelį (žr. toliau). Neva Seime, kurio plena­rinis posėdis tampa apkaltos posėdžiu, gali būti bet kada atliekami visi įprasti teisminiai veiksmai (pvz., tardymas, ginčai, akistata), ne­paisant to, ar jie jau atlikti Konstituciniame Teisme, ar dar yra jam „rezervuoti", kol neprašoma jo išvados. d) Toks supratimas iki netikėtų Konstitucinio Teismo išaiškinimų 2004 m. galėjo būti grindžiamas mažiausiai trimis svariais argumentais: pirma, remiantis abstrakčia Konstitucijos (105 straipsnio 3 dalies 4 punkto) nuostata, kad prieš Konstitucinio Teismo išvadą „pradedama apkaltos byla". Išeitų, kad tokią bylą pradeda Seimas, imantis laikinai vykdyti kvaziteismine funkciją, kuri nedubliuoja Konstitucinio Teismo veiklos; antra, re­miantis Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimu ir jame pateiktu išaiškinimu, kad bendrosios kompetencijos teismo (kuris, savaime aišku, tyrė ir nustatė faktines aplinkybes) nuteistas Seimo narys supaprastintos apkaltos procese turi teisę gintis, pvz., „pateikti įrodymus, turinčius reikšmės sprendžiant jo konstitucinės atsakomybės klausimą".21 e) Išeitų, kad kaltinamas Seimo narys gali Sei­me pareikšti nuomonę ir dėl teismo nuosprendžio, jo pagrįstumo. Toks aiškinimas suponavo mintį, kad visi Seimo nariai supapras­tintos apkaltos posėdyje gali diskutuoti dėl teismo nuosprendžio pagrįstumo ar „įtikinamumo"; trečia, remiantis Konstitucijos (106 straipsnio 6 dalies) nuostata, kad Konstitucinis Teismas, gavęs Sei­mo prašymą pateikti išvadą, gali ne tiek „nagrinėti bylą", kiek „reng­ti išvadą" (106 straipsnio 6 dalis), tai, logiškai mąstant, darydamas ne žodinio, bet rašytinio proceso tvarka, kuri grindžiama tik Seimo pateiktų faktinių aplinkybių tyrimu ir vertinimu, bet ne papildomų įrodymų rinkimu ir tam skirta liudytojų ar kaltinamojo pareigūno apklausa žodiniame procese. Šiuo požiūriu išeitų, kad po Teismo išvados Seime surengtoje diskusijoje (ginčuose) gali paaiškėti nauji įrodymai (faktinės aplinkybės), kuriuos Seimas gali papildomai na­grinėti ir vertinti. Visa tai taip pat nugarmėjo į koncepcijų praeitį.22 Dabar oficiali Konstitucinio Teismo doktrina skelbia, kad Seimas, gavęs Konstitucinio Teismo (kuris nėra saistomas tik Seimo pateikta (surinkta) faktinių aplinkybių ir jų buvimą patvirtinančių įrodymų medžiaga) išvadą, negali dėl jos diskutuoti ar jos kvestionuoti. Tai būtų neišvengiama (prieštaravimo Konstitucijai niekaip nepavyktų išvengti), jei Seimas po Teismo išvados pradėtų rinkti ir nagrinėti ar vertinti naujus (papildomus) įrodymus - organizuotų apklausą, akistatą ar diskusijas. Anot Teismo, po jo išvados Seime galima dis­kutuoti tik dėl to, ar skirti (neskirti) sankciją - pašalinimą iš parei­gų. Išeina, kad Seimo tapimas kvaziteismine institucija yra sąlyginis, t. y. neapima kompetencijos galutinai nustatyti juridinius faktus ir atlikti jų galutinę teisinę kvalifikaciją.23 Be to, Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 4 d. sprendime, ku­riuo atsisakyta aiškinti Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadą, ir 2004 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriuo iš dalies atsisakyta nagri­nėti prašymą, o kita jo dalis grąžinta pareiškėjui, taip pat galima rasti konstitucinės doktrinos formavimo požiūriu įdomių dalykų (antai pir­majame sprendime pažymima, kad Konstitucinio Teismo išvada, kaip ir Konstitucinio Teismo nutarimas, yra Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas).24 Nagrinėjant konstitucinės justicijos institucijų veiklą neretai yra pa­brėžiama, kad konstitucinis teismas visų pirma yra teisės teismas. Įsta­tymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo kontrolė yra svarbiausia kon­stitucinės justicijos institucijų veiklos sritis. Neabejojama konstitucinio teismo galimybe pažinti norminę tikrovę, ją įvertinti atitikties konstitu­cijai požiūriu. Konstitucinės justicijos bylose teismas turi išsiaiškinti tiek tikrinamų įstatymo ar kito teisės akto nuostatų, tiek konstitucinių nor-mų ar principų - tikrinimo pagrindo - turinį, kad galėtų juos palyginti ir priimti sprendimą dėl ginčijamų nuostatų konstitucingumo.25 Atskleisdamas teisinio reguliavimo turinį, konstitucinis teismas tai­ko įvairius teisės aiškinimo metodus: lingvistinį, sisteminį, istorinį, logi­nį, teleologinį ir kt. Norėdamas išsiaiškinti teisės akte pavartotų sąvokų prasmę, teismas gilinasi į akto paskirtojo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, akte nustatytus reguliavimo ypatumus ir t.t. Sumanus įvairių teisės aiškinimo metodų taikymas, tinkamai pasirinkta tikrinimo ir tik einamojo akto interpretavimo strategija užtikrina kokybišką ištyrimą ir įvertinimą.26 Pabrėžiama būtinybė konstituciją - ypatingą teisės sistemos aktą -interpretuoti kūrybiškai. Konstitucija, kaip teisiškumo matas, gali būti interpretuojama, tik ji turi būti traktuojama kaip darni principų ir nor­mų sistema, kaip teisė par excellence; prireikus konstitucinis teismas „iš­taiso" šio akto teksto trūkumus. Konstitucinis teismas konstituciją visa­dos interpretuoja kaip idealią teisę nacionalinės teisės sistemos požiū­riu. Kitaip konstitucija negalėtų būti žemesnės teisės teisiškumo matas, kitaip šis teismas neįstengtų vykdyti jam pavestos konstitucingumo kon­trolės funkcijos. Konstitucinis teismas, atskleisdamas konstitucijos nor­mų ir principų turinį bei prasmę, yra saistomas konstitucijos kaip vie­ningo ir darnaus akto sampratos, konstitucijoje įtvirtintų vertybių siste­mos. Ordinarinė teisė - įstatymai ir poįstatyminiai aktai - turi būti vertinami pagal jų atitiktį konstitucijai, atskleidžiant visus reikšmingus teisinio reguliavimo elementus.27 Tuo Lietuvos Respublikos apkaltos modelis skiriasi nuo parlamen­tinio JAV impičmento (t. y. apkaltos Senate) ir iš dalies yra pana­šus į VFR „apkaltos Konstituciniame Teisme" modelį." Užbėgant už akių (tam, kas toliau dėstoma), verta pažymėti, kad Lietuvos apkaltos doktrina iš JAV Konstitucijos anksčiau (iki 2004 m. pabaigos) atitin­kamai perėmė nuostatą, kad apkaltos posėdžiui pirmininkauja Aukš­čiausiojo Teismo teisėjas (dabar to Seimo statute atsisakyta, t. y. tai jau nenumatoma), vėliau (2004 m. gegužę) - idėją, kad kaltu pripa­žintas ir iš pareigų pašalintas oareigūnas negalį eiti tų pačių ar pagal priesaiką (jos numatymą Konstitucijoje) lygiaverčių pareigų valstybės institucijose (pvz., Valstybės kontrolės, kaip Audito rūmų, vadovo pareigų, kurias pradedant eiti būtina prisiekti ištikimybę Konstituci­jai; žr. šio straipsnio antrąją išvadą).28 Vokietijos Pagrindinis Įstatymas savo ruožtu Lietuvos doktrinai padėjo mažiausiai keturiais aspektais, t. y. tuo, kad iš jo buvo perimta „sąmoningo Konstitucijos pažeidimo" institucija (jo pagrindą Konstitucinis Teismas sukūrė jau 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime), be to, 1/4 parlamentarų kaip apkaltos iniciatyvos subjektas (toks minimalus iniciatorių skaičius jau nusta­tytas Seimo statuto 1998 m. redakcijoje) ir (svarbiausia) Konstituci­nio Teismo išimtinė kompetencija nustatyti sąmoningo Konstitucijos pažeidimo faktą bei teisė (formaliai ne pareiga) pripažinti kaltą pa­reigūną netekusiu eitų pareigų. Pastarąją teisę Lietuvoje dabar (kaip paaiškėjo 2004 m.) turi Seimas, formaliai neprivalantis pašalinti iš pareigų Respublikos Prezidento ar kito pareigūno, pripažinto kaltu Konstituciniame Teisme.29 Konstitucijos apsaugos priemonė, tačiau labiau išreiškia ne tiek teisinės valstybės, kiek demokratijos ir parlamentarizmo idė­ją, kadangi parlamente kaltinamas pareigūnas: pirma, iki baigiamojo Seimo balsavimo už kaltinimus gali bet kada atsistatydinti ir, kaip išvengęs teisinės sankcijos, vėl be apribojimų siekti tų pačių ar pagal priesaikos lygmenį panašių pareigų; antra, ir po pašalinimo iš parei­gų netampa Konstitucijos (56, 78 straipsniai) formuluotėse numatytu subjektu, turinčiu apribotas politines teises, pvz., pasyviąją rinkimų teisę - kandidatuoti į Respublikos Prezidentus ar Seimo narius. Esą tautai (rinkėjams) panorėjus ar nepatikėjus Seimu, iš pareigų paša­lintas Respublikos Prezidentas po kelių mėnesių... vėl galės būti iš­rinktas į tas pačias pareigas.30 Tokia samprata taip pat nugrimzdo, tapo praeitimi. Konstitucinis Teismas, vertindamas abejotiną Respublikos Prezidento rinkimų įstatymą ir konceptualiai būdamas daugiau ar mažiau paveiktas minėtų JAV Konstitucijos nuostatų dėl apkaltos pa­darinių, išaiškino, kad Respublikos Prezidentas, pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, niekada negali eiti tų pačių (ar pagal priesai­kos konstitucinį įtvirtinimą lygiaverčių) pareigų. Išeina, kad konsti­tucinės atsakomybės klausimo išsprendimas apkaltos proceso tvarka iš esmės yra teisinės valstybės (ne tik demokratijos) elementas.31 Kartais tikrinant teisinio reguliavimo konstitucingumą konstituci­niam teismui nepakanka apsiriboti vien teisės akte nustatyto reguliavi­mo tyrimu. Aktas gali būti nekonstitucinis ir dėl to, kad jį priimant buvo šiurkščiai pažeistos nustatytos jo priėmimo procedūros, nesilaikyta akto paskelbimo tvarkos ir pan. Teisės tyrimą būtina papildyti faktinių aplin­kybių tyrimu. Antai 2003 m. nagrinėtoje byloje Nr. 40/03, kurioje buvo tirtas Respublikos Prezidento dekreto suteikti pilietybę išimties tvarka J. Borisovui konstitucingumas, Konstitucinis Teismas, siekdamas išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes (kitaip Teismas nebūtų atlikęs jam patikėtos Konstitucijos viršenybės užtikrinimo teisės sistemoje misijos), suformulavo tokią faktų tyrimo konstitucinės justicijos bylose reikalin­gumo doktriną: „Jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose yra numatyti atitin­kami reikalavimai, kurių turi būti laikomasi (kurie turi būti įvykdyti) leidžiant atitinkamą Respublikos Prezidento aktą, Konstitucinis Teis­mas, spręsdamas, ar Respublikos Prezidento aktas neprieštarauja Kon­stitucijai ir įstatymams, turi tirti ir tai, ar tokių reikalavimų buvo laiko­masi, nes nenustačius šių faktinių aplinkybių nebūtų įmanoma ištirti ir Respublikos Prezidento akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams". Taigi fakto tyrimas gali būti reikalingas norint įvertinti teisės akto konstitucingumą. Tai yra tarsi „pagalbinis" tyrimas, sudedamasis „tei­sės tyrimo" elementas. Toks „papildomas" faktinių aplinkybių tyrimas yra gana retas. Ta­čiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta keletas Konstitu­cinio Teismo veiklos sričių, kuriose faktų tyrimas ir teisinis jo įvertini­mas yra nebe pagalbinis, bet pirminis ir svarbiausias uždavinys. Konsti­tucijos 105 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Pre­zidento ar Seimo narių rinkimus (1 punktas), ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas (2 punktas), ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai (4 punktas). Taigi Konstitucinio Teis­mo akiratyje pirmiausia atsiduria „rinkimų įstatymų pažeidimai", „svei­katos būklė", taip pat aukštųjų valstybės pareigūnų „konkretūs veiksmai". Šios rūšies konstitucinės justicijos bylose Konstitucinis Teismas tiria ir vertina tam tikrus faktus. Fakto tyrimas yra tokios bylos esmė.32 Įgyvendinant apkaltą tyrimo objektas konstitucinės justicijos byloje yra tiesiogiai apibrėžtas Konstitucijoje: tai - Seimo narių ir valstybės pa­reigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai. Pirmiau­sia reikia išsiaiškinti, ar buvo konkretūs veiksmai. Tokius veiksmus teisiškai įvertinti galima tik konstatavus jų buvimą. Žinoma, konstatuotų faktų teisinis vertinimas neįsivaizduojamas be konstitucinio reguliavi­mo (veiksmų vertinimo mato) reikalavimų išsiaiškinimo. Šiose konsti­tucinės justicijos bylose faktų ir teisės klausimai susiję. Abu tyrimo dėmenys yra svarbūs, abu lemia išvadą. 1.4.Apkaltos teisinio santykio sistema Teisė ir faktai nagrinėjant konstitu­cinės justicijos bylas dėl aukštųjų valstybės pareigūnų apkaltos. Norė­dami išsiaiškinti teisės ir faktų sąsajas šiose bylose, pradžioje turėsime išsiaiškinti kas būdinga apkaltos institutui ii kuo yra ypatin­gas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos modelis.33 Tai padės suprasti, kokia būtent misija yra patikėta Konstituciniam Teismui, kaip šią misiją jis supranta ir įgyvendina, kokių sunkumų kyla tiriant aukštųjų valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos procedūra, kon­krečius veiksmus ir juos vertinant. Tai apžvelgus bus galima išsiaiškinti, ar Konstitucinis Teismas suteiktomis tyrimo priemonėmis gali pažinti ir teisiškai įvertinti tyrimo objektą - aukštųjų valstybės pareigūnų veiks­mus. Mums rūpės ir tai, kokius padarinius sukelia Konstitucinio Teismo priimta išvada, kurioje fiksuojami atitinkami faktai ir teisinis jų įver­tinimas.34 Pasikeitė subjektų, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai sudaro apkaltos proceso šalis, samprata, taip pat tų subjektų pamatinio teisinio santy­kio samprata. Dabar iš esmės aišku, kad apkaltos proceso pagrindu negali būti teisinis santykis (arba jį kuriantys politikų veiksmai, ku­riais siekiama, kad santykis susiklostytų): a) tarp piliečių, kurie rinko Seimą, ir piliečių, kurie rinko Respu­blikos Prezidentą, ta siaura demokratinio principo prasme, kad rinkė­jai neva turėtų stebėti dviejų lygiaverčių institucijų, tarsi gladiatorių, kovą ir vėliau mitinguose, demonstracijose, sociologinėse apklausose ar atitinkamai balsuodami nuspręsti, kas laimėjo, pralaimėjo ar yra išteisintas. Tokia samprata, tinkanti Rumunijos 1991 m. Konstituci­joje (96 straipsnis) numatytai valstybės prezidento kvaziapkaltai, Lietuvoje nepriimtina pagal konstitucinį teisinės valstybės požiūrį;35 b) tik tarp Seimo in corpore ir Respublikos Prezidento, kaip dviejų tiesiogiai išrinktų ir lygiaverčių institucijų, ta formalia demokratinio principo prasme, kad kaltinamas Respublikos Prezidentas neva gali būti apklaustas tik Seimo posėdyje, bet ne Seimo specialiosios tyri­mo komisijos posėdyje, arba kad kaltinimai būtų inicijuojami būtinai daugumos Seimo narių sprendimu, arba kad tik Seimas galėtų galuti­nai ištirti kaltinimų juridinį pagrįstumą ir juridinį kvalifikavimą.36 c) Tokia samprata Lietuvoje nepriimtina pagal demokratinės valstybės principą ir Seimo savarankiškumo principą, kuris leidžia įteisinti Seimo specia­liąją tyrimo komisiją preliminariai ištirti kaltinimų pagrįstumą, taip pat pagal teisinės valstybės principą, kuris pasireiškia per Konstitucijos nuostatą, kad Konstitucinis Teismas pateikia Seimui išvadą dėl kon­krečių veiksmų, tiksliau, konkrečių kaltinimų už tokius veiksmus. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus išeina, kad minėtas tei­sinis santykis turi būti suprantamas, atsižvelgiant į tai, kad: a) Respublikos Prezidentas pirmiausia yra valstybės vadovas ir atstovas, t.y. valstybės institucijų koordinatorius ir protokolinis re­prezentantas, bet ne piliečių (rinkėjų) atstovas valstybės institucijų sistemoje; b) tautos atstovai yra 141 Seimo narys. Taigi Seimas - ne Res­publikos Prezidentas - yra tautos atstovybė principiniu (funkciniu) požiūriu. Todėl apkaltos procesą būtina suprasti pagal „kompleksinio" teisi­nio santykio konstrukciją, kurioje yra: 1. „pagrindiniai privalomi subjektai" (t.y. Respublikos Preziden­tas ar kitas kaltinamas pareigūnas, grupė Seimo narių - iniciatorių ir kaltintojų, Seimo specialioji tyrimo komisija, Seimas in corpore, Konstitucinis Teismas); 2. „fakultatyvūs neprivalomi subjektai" (pvz., liudytojai ar advoka­tai. Pastarųjų gali būti daugiau negu vienas, pvz., trys Konstitucinio Teismo posėdžiuose ir net šeši baigiamuosiuose Seimo posėdžiuose, kaip atsitiko 2004 m.); 3. dvi pagrindinės Seime pradėto ir baigiamo proceso šalys: viena vertus, tauta jos 141 atstovo asmenyje, t. y. tauta per faktiškai esančių Seimo narių kvalifikuotą daugumą, kuri proceso pabaigoje negali būti mažesnė kaip 3/5 (85 Seimo nariai; tokiam subjektui juridinė atsva­ra yra Konstitucinis Teismas, funkciškai esantis kitos šalies apsaugos garantija); kita vertus, Respublikos Prezidentas ar kitas kaltinamas pareigūnas. Jis negali būti laikomas tautos atstovybe ir neturi konsti­tucinio pagrindo nei prieš apkaltos proceso pabaigą imtis veiksmų sie­kiant tariamai įgyti didesnę legitimaciją, palyginti su parlamentu, nei po tokios pabaigos kitoje konstitucinėje procedūroje (pvz., savivaldy­bės tarybos arba mero rinkimuose).37 Įrodinėti tą legitimaciją ir tariamą nekaltumą, dėl kurio buvo pašalintas iš pareigų. Jei būtų laikomasi kitokios sampratos, Lietuvos apkaltos modelis taptų panašus į minėtą Rumunijos variantą, kai tauta referendumu išsprendžia parlamento ir prezidento konfliktą, taip pernelyg sureikšmindama demokratijos principą ir apeidama teisinės valstybės principą. Teisinis reguliavimas visados yra tik galimybės. Ne mažiau svar­bu, kaip pats Konstitucinis Teismas pasinaudoja jomis. Tokios praktikos pavyzdys - jau ne kartą minėta konstitucinės justicijos byla Nr. 14/04, nagrinėta pagal pareiškėjo Seimo paklausimą, ar Respublikos Preziden­to Rolando Pakso konkretūs veiksmai, nurodyti specialiosios tyrimo ko­misijos išvadoje suformuluotuose kaltinimuose, prieštarauja Konsti­tucijai.38 Byloje buvo pareikšti šeši kaltinimai. Įvertinęs jų turinį, Teismas iš­siaiškino, kad Seimas prašė pateikti išvadą, ar Konstitucijai prieštaravo tokie Respublikos Prezidento Rolando Pakso veiksmai: 1) neteisėtas pi­lietybės suteikimas J. Borisovui už šio suteiktą finansinę ir kitokią svarią paramą diskreditavo Respublikos Prezidento institucijos autoritetą; 2) sąmoningas leidimas J. Borisovui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos ins­titucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę; 3) nuro­dymų davimas savo patarėjui V. Račkauskui pasinaudojant tarnybine padėtimi siekti per teisėsaugos institucijas paveikti UAB „Žemaitijos ke­liai" vadovų ir akcininkų sprendimus dėl akcijų perleidimo Rolandui Paksui artimiems asmenims; 4) įtakos darymas UAB „Žemaitijos keliai" vadovų ir akcininkų sprendimams dėl akcijų perleidimo Rolandui Pa­ksui artimiems asmenims; 5) nesiėmė priemonių užkirsti kelią, kad būtų daromas neteisėtas poveikis UAB „Žemaitijos keliai" vadovams ir akci­ninkams; 6) viešai pasisakė apie Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvadas ir Konstitu­cinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą, ir šiais pasisakymais dis­kreditavo Seimo ir Konstitucinio Teismo autoritetą; 7) davė neteisėtą nu­rodymą savo patarėjui R. Ačui rinkti informaciją apie asmenų privatų gyvenimą, dėl to Respublikos Prezidento patarėjai R. Ačas ir E. Vaitkus davė neteisėtus pavedimus Specialiųjų tyrimų tarnybai surinkti infor­maciją apie 44 asmenų privatų gyvenimą. Taigi konstitucinės justicijos byloje Nr. 14/04 buvo tirti nurodyti veiksmai ir vertinta, ar jie prieštarauja Konstitucijai ir ar tais veiksmais Konstitucija pažeista šiurkščiai. Konstitucinio Teismo išvada dėl vertinamų veiksmų pagrįsta įvairiais įrodymais. Prieš pradėdamas tyrimą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jam yra nustatyta konstitucinė pa­reiga ištirti, kad Respublikos Prezidentas atliko konkrečius veiksmus, nurodytus jam pateiktame kaltinime, ir įvertinti, ar šie veiksmai priešta­rauja Konstitucijai ir ar Konstitucija pažeista šiurkščiai. Esminė įrodymų konstitucinės doktrinos tezė tokia: „Tirdamas, ar Respublikos Preziden­to konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ar Konstitucija yra pa­žeista šiurkščiai, Konstitucinis Teismas tiria ir vertina tiek kartu su pa­klausimu pateiktus įrodymus, tiek visus kičus bylos nagrinėjimo Konstuciniame Teisme metu gautus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad Respublikos Prezidentas atliko paklausime nurody­tus veiksmus.39 Antai išvada dėl to, kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11d. dekretu Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo iš­imties tvarka" Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas neteisėtai su­teikė pilietybę J. Borisovui už šio suteiktą finansinę ir kitokią svarią pa­ramą, pagrįsta Konstitucinio Teismo byloje Nr. 40/03 nustatytomis ir Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis. 40 O toje byloje nustatytos faktinės aplinkybės buvo pagrįstos kuo įvairiausiais įrodymais: Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pažymomis, raštais, sprendimais, šio de­partamento vadovų aktais, Pilietybės reikalų komisijos posėdžio proto­kolais, Vyriausiosios rinkimų komisijos medžiaga, Kūno kultūros ir sporto departamento raštais, Rusijos Federacijos piliečio pasu, daugelio apklaustų liudytojų parodymais ir t.t. Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. išvadoje pažymėjo, kad konstitucinės justicijos byloje Nr. 40/ 03 nustatytos faktinės aplinkybės yra res judicata. Šios faktinės aplinky­bės nebenustatinėjamos ir nebeįrodinėjamos kitose bylose, o Konstituci­nio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas dėl Respublikos Prezidento dekreto suteikti pilietybę išimties tvarka J. Borisovui turi prejudicinę galią.41 Dar vienas pavyzdys - Konstitucinio Teismo išvada, kad Respubli­kos Prezidentas Rolandas Paksas 2003 m., siekdamas įgyvendinti jam artimų privačių asmenų turtinius interesus ir naudodamasis savo statu­su, darė įtaką UAB „Žemaitijos keliai" vadovų ir akcininkų sprendi­mams dėl akcijų perleidimo Rolandui Paksui artimiems asmenims, pa­grįsta liudytojų parodymais, apklausų specialioje tyrimo komisijoje ir Generalinėje prokuratūroje protokolais, Valstybės saugumo departa­mento pateiktais dokumentais, akcijų pirkimo-pardavimo sutartimis, Valstybės saugumo departamento tecrminių priemonių panaudojimo protokolais, mobiliojo telefono skambučių išklotinėmis, tarnybinio pa­tikrinimo medžiaga, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pateiktais dokumentais ir t.t. Konstitucinio Teismo išvadoje šie įrodymai yra išsa­miai išnagrinėti. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kokių liudytojų parodymais toje byloje ir kodėl jis nesirems.42 Atlikęs tyrimą ir įvertinęs surinktus įrodymus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Konstitucijai prieštaravo Lietuvos Respublikos Pre­zidento Rolando Pakso veiksmai neteisėtai suteikiant J. Borisovui Lietu­vos Respublikos pilietybę už pastarojo suteiktą finansinę ir kitokią svarią paramą, sąmoningai leidžiant J. Borisovui suprasti, kad dėl jo teisė­saugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę, duodant nurodymus savo patarėjui V. Račkauskui pasinaudojant tarny­bine padėtimi siekti per teisėsaugos institucijas paveikti UAB „Žemaiti­jos keliai" vadovų ir akcininkų sprendimus dėl akcijų perleidimo Rolan­dui Paksui artimiems asmenims, taip pat darant įtaką UAB „Žemaitijos keliai" vadovų ir akcininkų sprendimams dėl akcijų perleidimo Rolan­dui Paksui artimiems asmenims. Konstitucinio Teismo išvadoje konsta­tuota, kad šiais veiksmais Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas šiurkščiai pažeidė Konstituciją.43 Pažymėtina, kad ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus. Konstitucinis Teismas, norėdamas atlikti pavestą misiją, turė­jo suformuluoti ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo nustatymo doktri­ną. Dar kartą matome, kad faktų tyrimas neatsiejamas nuo teisės klausi mų. Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. išvadoje pabrėžė, kad sprendžiant, ar tiriamais veiksmais buvo šiurkščiai pažeista Konstituci­ja, kiekvienu atveju būtina įvertinti konkrečių atitinkamo pareigūno veiksmų turinį ir jų atlikimo aplinkybes. Valstybės pareigūno veiksmais Konstitucija būtų šiurkščiai pažeista tais atvejais, jei jis nesąžiningai eitų savo pareigas, veiktų vadovaudamasis ne tautos ir valstybės, bet savo privačiais interesais, atskirų asmenų ar jų grupių interesais, veiktų turė­damas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įsta­tymais, viešaisiais interesais, sąmoningai nevykdytų Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų pareigų. Be to, Konstitucinis Teismas dar 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucija šiurkščiai pa­žeidžiama visais atvejais, kai Respublikos Prezidentas sulaužo priesaiką.44 Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Konstitucijos pažeidimo nustatymas konstitucinės justicijos byloje yra teismio (pabrėžiu - bet ne politinio) vertinimo rezultatas. Konstitucinio Teismo išvadoje fiksuoto Konstituci­jos pažeidimo fakto jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas ar kitas subjektas negali paneigti, pakeisti ar panaikinti. Kitaip būtų pa­neigta ar pakeista galutinio ir neskundžiamo pobūdžio Konstitucinio Teismo išvada, kad konkretūs valstybės pareigūno veiksmai prieštarau­ja (neprieštarauja) Konstitucijai.45 Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje ir 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucinio Teismo išvada, jog vals­tybės pareigūno veiksmai prieštarauja (neprieštarauja) Konstitucijai, susaisto Seimą tuo atžvilgiu, kad pagal Konstituciją Seimas neturi įgalioji­mų spręsti, ar Konstitucinio Teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta. Teisinį faktą, kad valstybės pareigūno veiksmai prieštarauja (neprieštarauja) Konstitucijai, gali nustatyti tik Konstitucinis Teismas.46 Lygiai taip pat Konstitucinio Teismo išvada, kurioje yra fiksuotas tei­sinis faktas, saisto ir visas kitas valstybės institucijas. Šiuo požiūriu verta dėmesio situacija, kai po apkaltos dėl byloje vertintų pareigūno veiksmų iškeliama baudžiamoji ar civilinė byla. Tokiu atveju kyla klausimas, ar galimas toks baudžiamojo ar civilinio proceso kodeksų nuostatų per­skaitymas, kad būtų leidžiama priimant sprendimą ordinarinės justici­jos byloje nepaisyti konstitucinės justicijos byloje nustatytų faktų ir jų teisinio įvertinimo. Kitaip sakant, ar teisiškai galima tokia situacija, kad konstitucinės justicijos byloje nustatyti faktai būtų paneigti baudžiama­jame procese. Toks konstitucinės justicijos byloje fiksuotų teisinių faktų paneigimas būtų lyg netiesioginė pažeidusio Konstituciją asmens „rea­bilitacija".47 Galimybei nustatyti „kitokią tiesą" pagrįsti tikriausiai būtų pasinau­dota net konkrečiomis Konstitucijos nuostatomis. Antai pagal Konstitu­cijos 31 straipsnį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuospren­džiu. Tai suponuoja ir teisminį nagrinėjimą, ir apkaltinamojo nuospren­džio priėmimą bei tokio nuosprendžio įsiteisėjimą. Todėl bylą nagrinė­jantis teismas turi būti laisvas. Susiduriame su teismo savarankiškumo priimant sprendimą ir verti­nant bylos aplinkybes problema. Prisiminkime, ko vertas vien pažodinis Konstitucijos nuostatų aiškinimas, ypač jei tokias nuostatas suabsoliuti­name. Konstitucija yra vientisas aktas, visos Konstitucijos nuostatos yra susijusios, sudaro vieningą ir darnią visumą; nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti neatsižvelgiant į kitas jos nuostatas.48 Minėta, kad pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, kad jokia valstybės institucija negali paneigti konstitu­cinės justicijos byloje fiksuotų teisinių faktų. Kitaip netektų prasmės kon­stitucinė valstybės valdžios institucijų ir joms priskirtų įgaliojimų siste­ma. Iš Konstitucijos nekyla ir „procesinių tiesų daugybiškumo" doktri­na. Priešingai, tokia doktrina paneigtų teisminių institucijų (visų pirma ordinarinių) gebėjimą pažinti ir objektyviai teisiškai įvertinti tikrovės reiškinius. Konstitucijoje įtvirtinta konstituciocentrinė teisės samprata suponuo­ja tai, kad tarp konstitucinės, baudžiamosios, civilinės ar administraci nės justicijos bylose nustatytos tiesos negali būti priešpriešos. Baudžia­mojo ar civilinio proceso kodeksai nėra vien formalių ar techninių nuo­statų, kurios aiškinamos izoliuotai, rinkiniai. Tai Konstitucijos viršenybe grindžiamos teisės sistemos aktai. Iš Konstitucijos kylanti teisės, kaip vieningos sistemos, samprata suponuoja ir kryptingą teisminių institu­cijų veiklą vykdant teisingumą.49 Sprendimas konstitucinės justicijos by­loje yra teisinė duotybė, kurios visiems privalu paisyti. Tokia pat duoty­bė yra ir šioje byloje nustatyti teisiniai faktai. Pabrėžiu, jog tai yra teisinė, bet ne politinė ar potitinėrtejsinė duotybė. Todėl toks nusiatvmas suke­lia teisinius padarinius. Pagal Konstituciją teisingumo vykdymas nėra ir negali virsti teisminių institucijų rungtynėmis dėl tiesos nustatymo. Skir­tingi procesai nereiškia, kad pripažįstamas tiesų „daugybiškumas". Kiekvienas procesas turi savo tikslus, juose vartojamos įstatymo nusta­tytos priemonės.50 Maža to, jeigu kalbame apie apkaltos proceso padari­nius, tai yra konstitucinės, aukščiausiosios teisės taikymo padariniai. Nė­ra ir negali būti įstatymo nustatyto baudžiamojo ar civilinio proceso, ga­linčio faktiškai reviduoti konstitucinio proceso rezultatus, sampratos. Ordinarinis procesas negali virsti netiesiogine Konstituciją pažeidusiu asmens „reabilitacija", konstitucinės justicijos byloje nustatytų teisinių faktų paneigimu. Bandymai taip aiškinti akivaizdžiai kirstųsi su Konsti­tucija. Tai, kad toks procesas vyksta pasibaigus apkaltai, nereiškia, kad Konstitucinio Teismo išvada yra neprivaloma. Priešingai, pagal Konsti­tuciją Konstitucinio Teismo sprendimas vienodai privalomas ne tik teisę kuriančioms, bet ir ją taikančioms institucijoms. Taip pat ir toms, ku­rioms yra patikėta vykdyti teisingumą. Konstitucinio Teismo byloje nu­statytos faktinės aplinkybės yra res judicata.51 Iš Konstitucijos ir ją aiškinančios konstitucinės jurisprudencijos ma­tyti, kad konstitucinės justicijos bylose nustatytų teisinių faktų niekas negali paneigti. Bet koks bandymas paneigti Konstitucinio Teismo spren­dimą - nesvarbu, kas tai darytų, ar valstybės valdžios institucija, ar kon­krečią bylą nagrinėjantis teismas, ar valstybės pareigūnas, - laikytinas antikonstituciniu. Ir nesvarbu, kokiais motyvais toks sprendimas būtų grindžiamas.52 Žinoma, baudžiamojoje byloje teisėjas turi įgyvendinti bau­džiamojo proceso įstatymo reguliavimo turinį. Tačiau jo įstatų nega­lima aiškintis kaip izoliuoto, Konstitucijai nesubordinutų, regyliavimo. Konstituciocentrinė teisės samprata suponuoja įstatymo reguliavimo aiškinimą atsižvelgiant į konstitucinį kontekstą. Būtinas bet jokios ordi­narinės teisės srities, bet kokio ordinarinės teisės akto įgyvendinimo elementas - akto konstitucingumo išsiaiškinimas. Neglimo kilti viena, o iš procesines normas nustatančio įstatymo kita. Kiekvienu atveju, jeigu galima, proceso normas reikia aiškinti taip jos atitiktų Konstituciją. Jeigu toks aiškinimas negalimas, išeitį siūlo Konsti­tucijos 110 straipsnio 2 dalis, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios by­los nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Tai yra kvali­fikuota teisinio problemos sprendimo paieška.53 Kokias galėtume padaryti išvadas. Jas pabandysiu formuluoti kaip teiginius, kuriuos reikėtų prisiminti tiek analizuojant konstitucinės justicijos bylose dėl aukštųjų valstybės pareigūnų apkaltos nustatytus faktus bei jų teisinį vertinimą, tiek užtikrinant tokiose bylose priimtų sprendimų įgyvendinimą. Pirmasis teiginys: konstitucinėje jurisprudencijoje atskleista konsti­tucinė apkaltos samprata, apkaltoje dalyvaujančių institucijų vaidmuo ir įgaliojimų turinys yra visų su apkalta susijusių problemų sprendimo teisinis raktas. 2. Spkaltos proceso teisinio reglamentavimo problemų analizė. 2.1. Proceso stadijų sampratos pokytis Pasikeitė apkaltos proceso stadijų ir jų eiliškumo samprata. Ji iš dalies priklauso nuo to, kada Seimas kreipiasi į Konstitucinį Teismą dėl išvados ir ką Seimas daro tuo metu, kai Teismas rengia išvadą. Pirma stadija - kaltinimo iniciatyva. Ja procesas formaliai dar ne­pradedamas (trečios ar kitos, vėlesnės, stadijos požiūriu), tik siūlo­mas ar reikalaujamas, nors politiškai ir teisiškai iš esmės aišku, kad pagrįstai (pagal faktines aplinkybes ir jų įrodymus) ir tinkamai (pa­gal juridinę techniką) inicijuotas kaltinimas reiškia proceso vyksmą mažiausiai dviejose jo stadijose: iniciatyvos ir jos tyrimo (svarstymo). Remiantis įstatymų leidybos iniciatyvos samprata, galima teigti, kad tinkamam subjektui pateikus apkaltos proceso iniciatyvą ( t.y. atitinkamam subjektui adresuotą kaltinimą ar kaltinimų grupę atli­kus tam tikras antikonstitucines veikas) Seimui tenka pareiga bent apsvarstyti ir įvertinti ją, nebūtinai jai pritarti, jei ji abejotina iaktinio pagrįstumo ir juridinių formalumų požiūriu. Tam, kad Seimas galėtų tinkamai apsvarstyti ir įvertinti iniciatyvą (tam pasirengti), jis gali, bet iš esmės neprivalo pasirinkti profesiona­laus (dalykiškai specializuoto) ir riboto viešumo tyrimo (nagrinėjimo) būdą, t.y. Seimo statute numatyti ir atskiru nutarimu sudaryti spe­cialiąją tyrimo komisiją, kurios veikimas rodo antrą proceso stadiją. Tokia komisija (būtinybė ją sudaryti) yra įtvirtinta Seimo statute. At­sižvelgiant į tai, galima teigti, kad įregistruotos iniciatyvos trumpas pristatymas Seimo posėdyje ir dėl to galima trumpa Seimo narių dis­kusija (klausimai ir atsakymai ar pasiūlymai) prieš Seimui nuspren­džiant, ar (ir iš ko) sudaryti specialiąją tyrimo komisiją, iš esmės nėra atskira proceso stadija, tai veikiau pirmosios stadijos sąlyginis tęsinys, nors formaliai pirmoji stadija baigiasi, kai tinkamai pateikiama (įre­gistruojama) iniciatyva. Tokie samprotavimai verčia diskutuoti, ar tinkamai suformuluotas Seimo statuto 38 skirsnis „Apkaltos proceso pradžia ir parengiamieji apkaltos proceso veiksmai". Viena vertus, galima teigti, kad apkaltos procesas (įrodymų ar argumentų požiūriu) iš dalies parengiamas prieš iniciatyvą ir jos pateikimu, t.y. ne Seimas ar jo sudaryta komisija, bet kaltintojai parengia procesą (panašiai kaip įstatymų leidybos procesą pirmiausia parengia įstatymo projekto sumanytojai, rengėjai ir iniciatoriai, vėliau - projektą svarstantys subjektai).54 Kita vertus, galima many­ti, kad pirminė iniciatyva dar nereiškia, kad „griežtai" ar tiksliai pagal ją (visus joje sujungtus kaltinimus) vyks apkaltos procesas. Jis trečioje ir kitose stadijose vyks pagal tą inicijuotų kaltinimų dalį arba visą kalti­nimų grupę, kuriai pritars Seimas. Šiuo požiūriu minėtą Seimo statuto skirsnį (jo pavadinimą ir turinį) galima suprasti ir pateisinti.55 Vertas dėmesio Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad parlamen­tinio apkaltos proceso iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių grupės, kuri pagal protingumo ir proporcingumo principus turi būti ganėtinai gausi ir ne per maža. Tokius reikalavimus atitinka 1/4 visų Seimo na­rių, t. y. 36 iniciatoriai, tai nustatyta Seimo statute, nors šis skaičius, Teismo nuomone, galėtų būti ir kitoks, jei to norėtų Seimas.56 Šis Teis­mo išaiškinimas buvo pateiktas vertinant Seimo statuto nuostatą, nu­stačiusią apkaltos proceso iniciatorių grupę: 1/4 Seimo narių, Teisėjų garbės teismą (tik dėl teisėjų apkaltinimo) ir Respublikos Prezidentą. Pastarasis subjektas 2004 m. sudarė kuriozinę situaciją. Respublikos Prezidentas R. Paksas, kuriam Seimas buvo pradėjęs „ir daugiau nei įpusėjęs" apkaltos procesą, prieš jo pabaigą inicijavo analogišką pro­cesą... Seimo Pirmininkui A. Paulauskui. Tokios iniciatyvos kons-titucingumą pagal Seimo prašymą įvertino Konstitucinis Teismas, nustatydamas, kad ji, tiksliau, ją numatanti Seimo statuto nuostata, prieštarauja Konstitucijai. Antra stadija - iniciatyvos pagrįstumo vertinimas, kuris, kaip minė­ta ir nustatyta Seimo statute, gali vykti Seimo specialiojoje tyrimo ko­misijoje (jei Seimas jos atsisakytų, pakeisdamas savo Statutą, - Seimo posėdyje, kuriuo parlamentas pradėtų veikti kaip apkaltos institucija). Specialiojoje tyrimo komisijoje gali vykti pirminė kaltinamo pa­reigūno apklausa ir tardymas, jei jis sutinka atvykti į posėdį ir duoti parodymus. Jei nesutinka, kaip atsitiko 2004 m., apklausos, tardymo ar ginčų stadija galėjo susiklostyti pagal tris variantus: pirma, Seimo apkaltos posėdyje, kol Seimas dar nenusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą; antra, nesustabdytuose Seimo apkaltos posėdžiuose, vyks­tančiuose tuo metu, kol Konstitucinis Teismas rengia išvadą; trečia, po tokios išvados, kai tęsiasi atnaujinti Seimo apkaltos posėdžiai. Už­bėgant už akių pažymėtina, kad trečiąjį variantą Konstitucinis Teis­mas įvertino kaip nesuderinamą su Konstitucija. Pažymėtina, kad komisijos tyrimas negali būti esminis ir galuti­nis. Tai nepriklauso nuo to, ar pusė tokios komisijos narių yra proku ratūros ir teismų atstovai, kaip buvo 2004 m. Tokio „mišraus" („vidi­nio ir išorinio", t. y. parlamentinio ir kartu „teisminio prokurorinio") stadijos modelio dabar Seimo statutas nenumato. Trečia stadija - formalus proceso pradėjimas siaurąja prasme, t. y. pagal Seimo in corpore patvirtinamus kaltinimus, kai Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma (neaišku - ar tokios dau­gumos pakanka pagal Konstituciją) pritaria specialiosios tyrimo komisijos išvadai, kuri patvirtina, kad pagrįsti visi arba dalis pirmi­nių kaltinimų. Tokiu atveju Seimo narių grupės inicijuotas kaltinimas tampa Seimo in corpore kaltinimu, taigi kolegialios tautos atstovybės kaltinimu. Vadinasi, gali nesutapti trijų subjektų - Seimo narių, Seimo ir Konstitucinio Teismo patvirtinti kaltinimai, laikomi pagrįstais. Iš­eitų, kad gali būti trijų rūšių kaltinimai: pirminiai gausiausi (Seimo narių grupės), „tarpiniai" sumažėję (Seimo, kuris pritarė specialiajai tyrimo komisijai ir dar negavo Konstitucinio Teismo išvados) ir galu­tiniai minimalūs (Seimo, gavusio Teismo išvadą, kurioje patvirtinta, kad pagal Konstituciją pagrįsti yra tik dalis Seimo pateiktų kaltini­mų, už kuriuos galima balsuoti). Ketvirta stadija - tardymas, ginčai, akistata ir panašūs teisminiai procesiniai veiksmai, atliekami pagal tris minėtus variantus: Seimo apkaltos posėdyje, kai Seimas dar nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl išvados arba kreipėsi, bet nesustabdė proceso ir jį tęsia, arba su­stabdė procesą po kreipimosi ir jį atnaujina tik gavęs Teismo išvadą. Tokia variantų samprata iš dalies pasikeitė 2004 m., kai Konstitucinis Teismas: a) gavo Seimo, dar neatlikusio tardymo (ginčų) ir laikinai sustabdžiusio apkaltos posėdį (kartu ir apkaltos procesą), kreipimąsi dėl išvados; b) išaiškino, kad Seime, kuris gavo Teismo išvadą, negali būti rengiamas tardymas, ginčai ar kita procedūra dėl to, kas jau Teis­mo ištirta, nustatyta ir kvalifikuota, t. y. dėl Teisme nustatyto fakto ir jo teisinio įvertinimo, tačiau gali vykti ginčai dėl sankcijos taiky­mo ar netaikymo, t. y. kaltinamo pareigūno pašalinimo iš pareigų ar nepašalinimo.57 Tai iš esmės reiškia, kad dabar Seimo apkaltos posėdyje tardymas ar ginčai dėl fakto gali vykti tik tuo atveju, jei Seimas dar nesikreipė į Konstitucinį Teismą arba kreipėsi, bet Teismas dar nepateikė išvados. Šiuo požiūriu Konstitucinis Teismas nepaneigė („neatėmė") Seimo teisės atlikti minėtus proceso veiksmus, tik apribojo jų atlikimo lai­ką. Beje, Teismas aiškiai neįvertino teisminio ir parlamentinio tyrimo dubliavimo, t.y. vykdymo tuo pat metu. Išeitų, kad toks dubliavimas leidžiamas, nors dėl to galima moksliškai diskutuoti. Penkta stadija - baigiamasis Seimo apkaltos posėdis, kuriam gali pirmininkauti tiek Seimo Pirmininkas ar jo pavaduotojas, kaip dabar numatyta, tiek Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, kaip buvo numa­tyta anksčiau ir įvyko 2004 m. Siame posėdyje, kuris gali trukti ir vieną dieną, ir keletą dienų ar savaičių, diskutuojama dėl sankcijos skyrimo ar neskyrimo ( t. y. pašalinimo arba nepašalinimo iš parei­gų), kaltintojai ir kaltinamasis pasisako paskutinį kartą, balsuojama dėl kiekvieno kaltinimo, kuris turi būti pateiktas (įformintas) kaip Seimo nutarimo projektas (2004 m. buvo pateiktas bendro pobūdžio „protokolinis sprendimas" be atitinkamo teisės akto formos). Jei nors vienam kaltinimui pritaria ne mažiau kaip 85 Seimo nariai, kaltina­mas pareigūnas laikomas pašalintu iš pareigų. Šešta kvazistadija, kuri iš esmės yra tik penktos stadijos padari­nys, - nustatytų balsavimo rezultatų, pagal kuriuos kaltinamasis pa­šalintas iš pareigų, įsigaliojimas nuo paskelbimo momento. Tai sukelia ne tik imuniteto ir kitų pašalinto pareigūno statuso elementų galios pasibaigimą, bet, kaip netikėtai išaiškino Konstitucinis Teismas, ir neterminuotą teisės eiti tas pačias pareigas (ar pagal Konstitucijoje numatytą priesaiką lygiavertes pareigas) praradimą. Toks teleologi­nis išaiškinimas, viena vertus, yra gana logiškas ir pagrįstas teisinės valstybės požiūriu (ar minėtos JAV 1787 m. Konstitucijos nuostatos prasme), kita vertus, yra moksliškai diskutuotinas, pvz., pagal Lietu­vos Aukščiausiojo Teismo (ir kitų valstybių bendrosios kompetencijos teismų) sukurtą teoriją apie advokatų, kurie šiurkščiausiai pažeidė eti­ką ir buvo pašalinti iš advokatūros, absoliučią (nenuginčijamą) neprie­kaištingos reputacijos neturėjimo prezumpciją 5 metų laikotarpiu (kai jokiu būdu negalima svarstyti grįžimo į advokatūrą) ir neabsoliučią (nuginčijamą) minėtą prezumpciją, kai po 5 metų galima svarstyti asmens grįžimą į advokatūrą.58 Tiesa, advokatūra- tai ne Prezidentūra, vien tuo požiūriu, kad Lietuvos Respublikoje yra keli tūkstančiai advokatų ir tik vienas Res­publikos Prezidento pareigas einantis asmuo. Nepaisant to, pateiktas palyginimas (sugretinimas) verčia labiau susimąstyti, ar dabartiniu žmogaus teisių konstituciškai leistino ribojimo požiūriu (ne minėtos JAV 1787 m. Konstitucijos nuostatos pagrindu), kuris šiandien taiky­tinas net ir tokiems „netipiniams" subjektams, kaip, pvz., po Antrojo pasaulinio karo ištremtas Italijos karalius ir jo palikuonis, Lietuvos konstitucinė doktrina nebūtų buvusi tobulesnė, jei būtų susiformavęs oficialusis nusistatymas, kad pašalintam Respublikos Prezidentui: a) draudžiama ateityje eiti tik tas pareigas, kurias eidamas (specifinių įgaliojimų prasme) jis šiurkščiai pažeidė Konstituciją; b) nedraudžia­ma eiti kitų politinio pobūdžio pareigų (specifinių įgaliojimų pras­me), kurių jis nėjo šiurkščiai pažeisdamas Konstituciją. 2.2.Apkaltos reguliavimo bruožai Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje Pirmiausia pažymėtina, kad Konstitucijoje yra išdėstytas baigtinis valstybės pareigūnų, kuriems gali būti taikoma apkalta, sąrašas. Tie pa­reigūnai yra: 1) Respublikos Prezidentas, 2) Konstitucinio Teismo pirmi-ninkasir teisėjai,, 3) A ukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, 4) Ape­liacinio teismo pirmininkas ir teisėjai, 4) Seimo nariai. Konstitucijoje yra įtvirtintas baigtinis apkaltos pagrindų sąrašas. Ap­kalta minėtiems valstybės pareigūnams gali būti taikoma: 1) tik už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba 2) už priesaikos sulaužymą, 3) taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas. Konstitucinėje jurisprudencijoje pažymėta, kad apkaltos proceso tiks­las - išspręsti nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės Už padary­tus teisės pažeidimus klausimą.59 Konstitucijoje nustatytos apkaltos procese dalyvaujančios valstybės institucijos, joms tenkančios funkcijos ir šių institucijų įgaliojimai - dar vienas konstitucinio apkaltos mechanizmo elementas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi tik dvi valstybės valdžios institucijos - Seimas ir Konstitucinis Teismas. „Kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik Seimo narių siūlymu (ini­ciatyva); išvadą, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teismas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta ap­kaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali tokį asmenį pašalinti iš už­imamų pareigų, gali panaikinti jo Seimo nario mandatą". Taigi pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi tik Seimas ir Konstitucinis Teismas. Pagal Konstituciją: a) Konstitucinis Teismas sprendžia (teikia išvadą), ar valstybės pa­reigūno ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiks­mai prieštarauja Konstitucijai, ar šiais veiksmais Konstitucija pažeista šiurkščiai; b) Seimas apkaltos proceso tvarka sprendžia, ar pašalinti šį asmenį iš pareigų (panaikinti Seimo nario mandatą). Jokioms kitoms valstybės val­džios institucijoms Konstitucijoje nėra numatyti įgaliojimai dalvvąuti vykdant apkaltą. Beje, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį vienas iš ap­kaltos pagrindų yra „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas". Tai lemia ir tam tikrą apkaltos taikymo specifiką. Konstitucinėje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo faktas yra aki­vaizdus, Seimo statute gali būti nustatytas toks reguliavimas, kad tokio fakto buvimą vykdydamas apkaltą gali konstatuoti pats Seimas, teisi­nėms institucijoms neatlikus tyrimo. Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad asmens pašalinimo iš pareigų arba jo Seimo nario mandato panaikinimas apkaltos proceso tvarka dėl įtarimo padarius nusikaltimą nesaisto teismo (1999 m. gegužės 11d. nutarimas).60 Konstitucinis Teis­mas taip pat išaiškino, kad tais atvejais, kai nusikaltimo padarymo fak­tas nėra akivaizdus, Seimas pagal Konstituciją negali vykdyti apkaltos nusikaltimo padarymo pagrindu tol, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teis­mo apkaltinamasis nuosprendis.61 Konstitucinėje jurisprudencijoje yra atskleisti ir konstituciniai rei­kalavimai apkaltos procesui. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11d. nutarime yra konsta­tavęs (minėti teiginiai pakartoti ir Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje), kad konstitucinė apkaltos samprata suponuoja teisingą teisinį procesą, kuriame prioritetas teikiamas asmens teisių apsaugai. Garantuojant asmens teisių apsaugą būtina paisyti pamatinių teisinės valstybės principų, kurie reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės tai kymo institucijos būtų nešališkos ir nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimą priimtų tik teisės pagrindu. Tai įmanoma tik jei procesas yra viešas, šalys turi lygias teises, o teisiniai ginčai, ypač dėl asmens teisių, sprendžiami užtikrinant šiam asmeniui teisę ir galimybę jas ginti. Teisinėje valstybėje asmens teisė ginti savo teises yra nekvestio­nuojama. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimas, spręsdamas as­mens pašalinimo iš pareigų arba jo mandato panaikinimo klausimą, vei­kia kaip jurisdikcinė institucija, apkaltos procesui taikomi tie patys rei­kalavimai. Konstitucinio Teismo doktrinoje apkalta yra saistoma teisinės valsty­bės principo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad sprendžiant konsti­tucinės arba kitokios teisinės atsakomybės klausimą teisinės valstybės principai yra įgyvendinami per asmens, kuriam ši sankcija taikoma, pro­cesines teises ir jų garantijas. Asmens teisių pripažinimas - būtinas tei­sės viešpatavimo elementas. Vykdant apkaltą Seime turi būti užtikrinta asmens, kurio konstitucinės atsakomybės klausimas sprendžiamas, tei­sė dalyvauti procese ir gintis.62 Konstitucijoje numatyta sankcija - asmens pašalinimas iš pareigų ar­ba jo Seimo nario mandato panaikinimas. Už tokį sprendimą turi bal­suoti ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Tokia dauguma - dar viena asmens, kuriam taikoma apkalta, teisių garantija. Lietuviškame apkaltos modelyje persipina politinis ir teisiniai ele­mentai. Kiek šie elementai yra susiję, ar apkaltos modeliui būdingas po­litinės institucijos dalyvavimas neverčia specifiškai vertinti konstituci­nės justicijos byloje padarytų išvadų dėl aukštųjų valstybės pareigūnų veiksmų. Neabejotina, kad apkalta - tai teisinės atsakomybės už teisės pažei­dimus taikymas. Kita vertus, ją taiko Seimas - politinė valdžios institu­cija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje konstatuota, kad Seimas yra valstybės valdžios institucija, savo prigimtimi ir esme - politinio pobūdžio institucija, kurios sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia, tie sprendimai grindžiami politiniais susitari mais, įvairiais politiniais kompromisais ir pan.). Kaip nustatyti, ar tikrie­ji apkaltos inicijavimo, sprendimo apkaltos byloje priėmimo motyvai yra teisiniai, ar politiniai? Tai, kad procesas vyksta laikantis teisinių proce­dūrų, savaime negarantuoja teisės prioriteto. Minėta, kad lietuviško apkaltos modelio specifiką lemia tai, kad pa­gal Konstituciją apkaltos procese dalyvauja dvi valstybės valdžios insti­tucijos: Seimas (politinė institucija) ir Konstitucinis Teismas (teisinė ins­titucija). Kiekvienai tenka apibrėžtas vaidmuo. Konstitucinis Teismas sprendžia (teikia išvadą), ar valstybės-pareigūno arba Seimo nario, ku­riam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstituci­jai, ar šiais veiksmais Konstitucija pažeista šiurkščiai, o Seimas iš pra­džių inicijuoja apkaltą ir vėliau, gavęs Konstitucinio Teismo išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkalta, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, spren­džia, ar pašalinti šį asmenį iš pareigų (panaikinti Seimo nario mandatą).63 Konstitucinio Teismo veiklos nustatant teisės pažeidimus ir juos įver­tinant teisiškumas neabejotinas. Konstitucinis Teismo dalyvavimas ap­kaltoje buvo numatytas siekiant užtikrinti konstitucinių reikalavimų lai­kymąsi šioje problemiškoje situacijoje. Tai yra viena iš teisinės valstybės imperatyvų taikymo institucinių garantijų. Konstitucinis Teismas taiko vien teisinius tyrimo metodus, jo pri­imami sprendimai yra teisiniai. Asmens, kuriam iškelta apkaltos byla, veiksmai vertinami pagal konstitucinį matą. Šios institucijos veiklą to­kioje byloje galima apibūdinti kaip tiriamų faktų pažinimą ir pažinimo rezultatų „išvertimą" į teisinę kalbą. Todėl galima kalbėti apie jo išva­dos teisinius padarinius.64 Seimo veiklą apkaltoje vertinti problemiškiau. „Apkaltą vykdantis parlamentas nepaliauja veikti kaip aukščiausioji atstovaujamoji įstaty­mų leidybos institucija, šiuo atveju atliekanti specifinę funkciją". Tei­sės mokslininkai įspėja, kad „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!