Apkaltos proceso teisinis reguliavimas ir jo problemos

Įvadas Darbo aktualumas. Demokratinėje valstybėje labai aktualus aukščiau­siųjų valstybės pareigūnų atsakomybės klausimas. Su­prantama, kad esant neretiems politiniams skandalams ir besikartojant pareigūnų savivalei ar piktnaudžiavimui suteiktais įgaliojimais, aštriausiai iškyla ne jų civilinės (materialinės), administracinės ir net ne jų baudžiamo­sios atsakomybės, bet konstitucinės atsakomybės klau­simas. Taigi politinėse aktualijose vis dažniau kalbama apie paklausimus, interpeliacijas, atleidimą ar pašalini­mą iš pareigų, taip pat ir apie apkaltą. Būtent panagrinė­ti šią procedūrą ar, kitaip tariant, atsakomybės rūšį ir skirta ši publikacija. Suprantama, kad, nesuveikus prevenciniams, ap­sauginiams mechanizmas, atsiranda poreikis taikyti konstitucinę atsakomybę kaltininkams (pažeidimus pa­dariusiems pareigūnams), jog paskirtos bausmės, t. y. sankcijos, atliktų valstybės prievartos priemonių vaid menį, tuo pačiu atliktų atgrasomąją, nors jau retrospek­tyvaus pobūdžio, prevencinę funkciją. Šių sankcijų pa­skirtis - apsaugoti demokratinę visuomenę ir teisinę valstybę, ginti konstitucinę santvarką. Šioje publikacijoje trumpai apžvelgsime konstitu­cinių deliktų katalogą, aptarsime minėtų deliktų sudėtis, taip pat panagrinėsime sankcijų rūšis, tačiau daugiausia dėmesio skirsime apkaltos procedūrai, jos paskirčiai ir pasekmėms atskleisti. Tiriama konstitucinės atsakomy­bės problematika, apkaltos instituto istoriniai bei lygi­namieji aspektai, konstitucinė doktrina. Galima pasakyti daug gražių žodžių apie Lietuvos pasieki­mus pastaraisiais metais (euroatlantinės integracijos rezultatai, ma­kroekonomikos rodikliai ir t.t.). Tačiau demokratijos būklės simptomatiški vertinimai verčia ieškoti, be visų kitų, ir institucijų esamos padėties problemų bei jų priežasčių. Taip pat darbo autorius nagrinėja Lietuvos konstitucinės priežiūros formavimosi etapus bei prielaidas. Atskira dėmesį darbo autorius skiria Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo statusui valstybės valdžios organų sistemoje. Darbo objektas – apkaltos proceso teisinis reguliavimas ir jo problemos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Darbo tikslas. Išanalizuoti apkaltos proceso teisinį reguliavimą ir jo problemos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Hipotezė. faktinių aplinkybių galutinio teisminio tyrimo, nustatymo ir kvali­fikavimo stadija, vykstanti Konstituciniame Teisme, Konstitucinis Teismas, rengdamas, diskutuodamas ir surašydamas išvadą, kurios prašo Seimas, ne tik nagrinėja konstitucine bylą pagal savo (teisminio) proceso taisykles, bet ir sprendžia vieną iš svarbiausių apkaltos proceso klausimų - juridinio fakto ir jo kvalifikavimo klausi­mą, kuris kartu yra apkaltos proceso tolesnės raidos ir galimos baigties klausimas. Darbo uždaviniai: 1. pateikti apkaltos proceso samprata; 2. ištirti apkaltos proceso teisinio reglamento ypatumus; 3. nustatyti apkaltos proceso reguliavimo problemas; 4. išanalizuoti apkaltos proceso teisinį reguliavimą ir jo problemos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje; 5. pateikti reglamentavimo tobulinimo pasiūlymus. Savo darbe autorius palaiko nuomonę, kad Konstitucinio Teismo įsteigimas patvirtino, kad visuomenėje tvirčiau įsigali vadinamosios etatistinės teisės sampratos neigimas ir pereina­ma prie Vakarų teisės tradicijomis grindžiamo teisės suvokimo. Tai reiškia, kad teisė kaip socialinė vertybė žmonėms yra svarbesnė nei teisės norma, kad teisė kaip visuotinesnis reiškinys yra artimesnė konstitucinėms normoms dėl žmogaus teisių ir laisvių. Darbo metodai: sisteminė ir loginė analizė, teisės aktų lyginamoji analizė, istorinis ir lingvistinis metodai. 1.Apkaltos proceso teisinio reglamentavimo teoriniai aspektai 1.1.Apkaltos proceso samprata Pirmoji apkaltos procedūra buvo surengta 1376 metais Anglijos parlamente. Šiuo metu parlamentaro mandato atėmimo procedūra įvairiose šalyse yra gana skirtinga. Daugelyje šalių parlamentaras už kriminalinius ar kitokius nusikaltimus netenka mandato teismo sprendimu, nes nebeatitinka tų reikalavimų, kurie keliami parlamentarams ar buvo keliami kandidatuojantiems į parlamentą. Taip elgiamasi Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Švedijoje. Terminas apkalta (impeachment) atsirado viduram­žių Anglijoje. Ten jis reiškė teisinę procedūrą, kurios metu parlamentas už bet kokius nusikaltimus teisia savo narius, taigi vykdo kvazi teisminę funkciją. Ši archajiš­ka procedūra (pirmąkart Anglijos parlamente surengta 1376 m., o paskutinį kartą- 1806 m.) iki šiol formaliai nėra panaikinta, nors 1967 m. Rinktinis parlamentinių privilegijų komitetas rekomendavo tai padaryti, konsta­tavęs, jog "šiuo metu, aplinkybės, kuriose vyko apkalta, yra tokios tolimos dabarties realijoms, kad procedūrą derėtų vertinti kaip atgyvenusią". Ši nuomonė grindžiama tuo, kad jei XVII-XV1II amžiais apkalta neretai buvo politinių oponentų „likvidavimo" priemonė, tai nūdienos visuomenėje politinių oponentų likimą lemia rinkimai, o nusikaltėlių- baudžiamieji teismai. Ilgainiui apkaltos terminą ir procedūrą perėmė daugelis valstybių, kuriose vyrauja anglosaksų teisės tradicija, bei kai kurios Europos šalys, tačiau jų prasmė ir turinys gerokai pasikeitė. Apkaltos sąvoka skirtingose šalyse, ypač Europoje, taikoma skirtingoms procedū­roms ir skirtingiems pareigūnams. Visoms šalims bend­ra yra tik tai, kad apkaltos sąvoka siejama su aukštų valstybės pareigūnų nušalinimu, grindžiamu kaltinimais, kurie įrodinėjami laikantis tam tikros (ne visada tiksliai nustatytos) tvarkos. Naujaisiais laikais apkalta yra daugiausia siejama su JAV galiojančia prezidento atšaukimo procedūra. JAV konstitucijos II str. 4 skyriuje nustatyta, kad „pre­zidentas, viceprezidentas ir visi Jungtinių Valstijų vals­tybės pareigūnai pašalinami iš pareigų, jeigu jie nutei­siami apkaltos tvarka už tėvynės išdavimą, kyšininka­vimą ar kitus sunkius nusikaltimus ir nusižengimus". Tačiau JAV konstitucijoje nėra detalizuota, kas laikyti­na „valstybės pareigūnu". Remiantis JAV nusistovėjusia samprata, apkalta yra taikoma prezidentui, viceprezi­dentui, teisėjams ir aukštiems vykdomosios valdžios pa­reigūnams.1 Skirtingose šalyse, ypač Europoje, apkaltos termi­nu apibūdinamos nevienodos procedūros. Daugumos ša­lių konstitucijų tekstuose anglų kalba terminas im-peachment vartojamas tuomet, kai apkalta taikoma pre­zidentui, kartais - teisėjams. Pavyzdžiui, Vokietijos Fe­deracinės Respublikos pagrindinio įstatymo 61 ir 98 straipsniuose2 šis terminas taikomas tik prezidentui ir teisėjams, kuriems apkaltą inicijuoja parlamentas (Bun­destagas arba Bundesratas), o atlieka Federalinis konsti­tucinis teismas. Švedijoje apkalta gali būti taikoma premjerui ar vyriausybės nariui, Danijoje - vyriausybės nariams, tačiau jiems apkaltą vykdo karalius arba par­lamentas, Japonijoje - vyriausybei ir teisėjams, tačiau apkaltą svarsto specialusis teismas, sudarytas iš abiejų parlamento rūmų atstovų, Italijoje, Vengrijoje ir Kroati­joje - prezidentui ir vyriausybei, tačiau parlamento pa­skelbtą apkaltą dar gali peržiūrėti Konstitucinis teismas, Bulgarijoje - tik prezidentui ir viceprezidentui, tačiau parlamento pareikštą apkaltą dar tvirtina Konstitucinis teismas. Suomijoje 1995 m. specialiu įstatymu buvo įsteigtas Aukštasis apkaltos teismas, kuris nagrinėja ap­kaltą Valstybės tarybos nariams (prezidentui ir vyriau­sybei), teisingumo kancleriui ir jo pavaduotojams, par­lamento ombudsmenui ir jo pavaduotojams, Aukščiau­siojo teismo pirmininkui ir jo nariamsJ. Tad apskritai apkalta, nors jos samprata dabar ge­rokai skiriasi nuo buvusios viduramžių Anglijoje, išlieka kvazi teismine procedūra, kurioje parlamento vaid­muo svarbus, tačiau ji taikoma daugiau aukštiesiems vykdomosios valdžios pareigūnams, o ne parlamenta­rams. Kai kuriose šalyse mandato atėmimo klausimą sprendžia parlamentas, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu norima atimti mandatą, ar nepriklausomai nuo teismo nuosprendžio griežtumo. Apkaltos procesas yra parlamentinė procedūra, kurią Seimas taiko savo nariams dėl jų padarytų veiksmų, diskredituojančių valdžių autoritetą, siekdamas išspręsti tokių asmenų atsakomybės klausimą. Tokia procedūra taikoma, jeigu Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką arba įvykdė nusikaltimą. Jeigu šios procedūros metu konkretus asmuo pripažįstamas kaltu, tai jis pašalinamas iš pareigų arba panaikinamas jo Seimo nario mandatas. Atsakomybėn apkaltos proceso tvarka gali būti traukiami Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai bei Seimo nariai. Seimui pradėti apkaltos procesą tokiam asmeniui turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų - taip pat ir teisėjų garbės teismas. Generalinis prokuroras, nustatęs, kad toks asmuo atliko nusikalstamus veiksmus, privalo nedelsdamas tai pranešti Seimui ir pateikti atitinkamą medžiagą. Seimo nariai arba Prezidentas gali siūlyti pradėti apkaltos procesą Seimo sesijos metu.Seimas sudaro specialiąją tyrimo komisiją kaltinimų pagrįstumui ir rimtumui ištirti bei išvadai dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą parengti. Seimo specialiosios tyrimo komisijos posėdžiai, susijæ su apkaltos procesu, paprastai yra uždari. Posėdžiuose išklausomi apkaltos proceso iniciatoriø ir asmens, kuriam taikoma apkalta, (ar jø atstovø) paaiškinimai bei argumentai, apklausiami liudytojai, diskutuojama. Posėdžiuose gali dalyvauti ir asmens, kuriam taikoma apkalta, advokatas. Jei byla keliama dėl Konstitucijos pažeidimo, Seimas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas išvados, ar asmens veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Jeigu specialioji tyrimo komisija padaro išvadą, kad yra pagrindo pradėti apkaltos procesą Seime, ji turi suformuluoti konkrečius kaltinimus. Tai gali būti padaryta komisijos išvados pabaigoje arba atskirame dokumente. paskirti iki 7 kaltintojų - Seimo narių. Taip apkaltos procesas perkeliamas į Seimą. Seimas atlieka reikalingus tvarkomuosius veiksmus ir priima sprendimus, būtinus šiai procedūrai: 1) priima nutarimą pradėti Seime apkaltos procesą konkrečiam asmeniui; 2) nustato apkaltos proceso pradžią ne vėliau kaip po 15 dienų nuo nutarimo pradėti apkaltos procesą priėmimo ir numato posėdžių tvarkaraštį; 3) priima nutarimą pakviesti Aukščiausiojo Teismo pirmininką ar kitą šio teismo teisėją pirmininkauti šios procedūros posėdžiams, o kai apkalta taikoma Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ar šio teismo teisėjui - pakviesti pirmininkauti Konstitucinio Teismo pirmininką ar kitą šio teismo teisėją; Paskelbus apkaltos proceso pradžią, šio proceso posėdžių metu Seimas tampa apkaltos institucija, kurioje nagrinėjimas vyksta pagal baudžiamojo proceso principus ir pagrindines taisykles, jeigu kitaip nenustato Seimo statutas. Apkaltos procesas Seime yra viešas. Jis gali būti transliuojamas per radiją ir televiziją. Apkaltos procesas Seime susideda iš šių pagrindinių dalių: parengiamosios, tardymo, ginčų, asmens, kuriam taikoma apkalta, baigiamojo žodžio ir balsavimo dėl pateiktų kaltinimų. Iš esmės Seimo salėje yra vykdomas teismo procesas su visais jam būdingais atributais. Asmuo, kuriam taikoma apkalta, turi teisę bet kurioje apkaltos proceso dalyje, tačiau tik iki balsavimo pradžios atsistatydinti iš pareigų ar atsisakyti Seimo nario mandato, pateikdamas dėl to pareiškimą raštu. Toks pareiškimas turi būti nedelsiant patenkintas. Tuomet apkaltos procesas nutraukiamas ir tai įforminama Seimo nutarimu. Kai Seimas konkretų asmenį apkaltos proceso tvarka pripažįsta kaltu, tas asmuo nuo to momento laikomas pašalintu iš pareigų arba netenka Seimo nario mandato. Jam už padarytus nusižengimus taip pat gali būti taikoma teisinė atsakomybė bendrąja tvarka. Konstitucijos nustatytą neliečiamybės teisę praranda ir savo noru atsistatydinę iš pareigų arba atsisakę Seimo nario mandato asmenys, o už padarytus nusižengimus jiems taip pat gali būti taikoma teisinė atsakomybė bendrąja tvarka. Kaip minėjome, Seimo narys Audrius Butkevičius buvo sulaikytas paėmęs 15 tūkst. USD kyšį už palankų sprendimą Lietuvos firmos atžvilgiu “Degos” – “Mobil” byloje. Seimo narys buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, prokuratūrai gavus raštišką Seimo sutikimą. Po kurio laiko jis buvo įkalintas, kaip asmuo trukdantis bylos tyrimui. Po 13 mėnesių trukusio kalinimo, jam buvo paskelbtas nuosprendis. Teismo nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka ir šiuo metu ( 1998 12 ) yra nagrinėjamas. 44 Seimo nariai dar iki bylos nagrinėjimo teisme pabaigos inicijavo apkaltos procesą, tačiau po ilgų ginčų buvo nutarta nepradėti vykdyti Seimo nario apkaltos procedūros, kol nebus pasibaigęs teismo procesas. Procesas dar nėra pasibaigęs ir apkalta galės prasidėti, kai bus išnagrinėtos visos apeliacijos ir skundai. Šiuo atveju nebetenka prasmės toks apkaltos procesas, koks jis yra aprašytas LR Seimo statute, nes nuosprendį jau paskelbė teismo institucija. Tokiu atveju apkaltos procesas susivestų tik į oficialų Seimo nario mandato atėmimą. Vadinasi, iki Seimo apkaltos procedūros pradžios Seimo narys turi teisę naudotis visomis jo statuso jam teikiamomis privilegijomis, gauti atlyginimą kaip Seimo narys ir t.t. Manytume, kad tokius atvejus įstatymas turėtu tiksliai apibrėžti. Literatūroje galima rasti daugybę apkaltos apibrėžimų. Pats ben­driausias - taigi, regis, mažiausiai ginčų keliantis, - būtų toks: apkalta yra ypatinga konstitucijoje numatyta procedūra, kuria sprendžiamas aukščiausiųjų valstybės pareigūnų atleidimo iš pareigų už padarytus tei­sės pažeidimus klausimas. Nekyla abejonių dėl šio konstitucinio institu­to būtinybės. Pažymėtina, kad demokratinėje teisinėje valstybėje visi pa­reigūnai (visų pirma užimantieji aukščiausias pareigas) privalo vado­vautis konstitucija ir teise, paklūsti teisei. Konstitucijoje numatytų teisės pažeidimų padarymas yra pagrindas pradėti apkaltą atitinkamam vals­tybės pareigūnui ir jam taikyti teisinę atsakomybę. Pažeidęs teisę asmuo yra pašalinamas iš pareigų. Apkalta - tai vienas iš pilietinės tautos apsi­saugojimo nuo piktnaudžiavimo valdžia būdų, vienas iš konstitucinės „imuninės sistemos", saugančios nuo antikonstitucinių veikų, elemen­tų.2 Tradiciškai apkalta apibūdinama kaip „ypatinga parlamentinė pro­cedūra", „speciali teisinė procedūra parlamente", „parlamento teisminė (arba kvaziteisminė) funkcija", „politinis teisingumas", „politinė justici­ja". Tokie apibūdinimai keliauja iš knygos į knygą kaip vadovėlio tiesos. Visiems jiems įtakos turėjo amerikietiškasis apkaltos modelis, kuriam būdingas vien Kongrese vykstantis apkaltos procesas. Veikaluose apie apkaltą paprastai yra prisimenamos angliškos šio instituto ištakos (ter­minas impeachment paprastai net neverčiamas - tai taip pat patvirtina anglosaksišką jo kilmę), paskui nagrinėjama apkaltos, vadinamos „pas­kutine priemone“ (angį. ultimate remedy), taikymo Jungtinėse Valstijose patirtis (JAV prezidentams A. Johnsonui, R. Nbconui ar B. Clintonui tai­kytų arba grėsusių apkaltų pavyzdžiais ir Lietuvos studentai per semi­narus dažniausiai naudojasi).3 Šį grynai parlamentinės procedūros modelį (be JAV, jis yra įtvirtin­tas Brazilijos, Japonijos ir kitų valstybių konstitucinėse sistemose) išties galima apibūdinti kaip „politinę justiciją" ar „parlamentinį kvaziteisminį procesą". JAV teisinės patirties autoritetas yra didžiulis. Amerikietiškasis apkaltos modelis, jo taikymo praktika lėmė būtent amerikietiškomis realijomis grįstą šio instituto sampratą. Neretai ir tose šalyse, kurio­se konstitucinis apkaltos reguliavimas yra kiek kitoks. Kokią įtaką teisės ir fakto tyrimui daro toks apkaltos modelis? Kokios yra tokio modelio galimybės. Priminsiu, kad pagal JAV Konstitucijos II straipsnio 4 skyrių prezi­dentas, viceprezidentas ir visi Jungtinių Valstijų pareigūnai gali būti pa­šalinti iš pareigų, kai apkaltos proceso tvarka jie yra pripažįstami kaltais dėl valstybės išdavimo, kyšininkavimo, kito sunkaus nusikaltimo ar bau­džiamojo nusižengimo padarymo. Atstovų Rūmai, balsuodami už „ap­kaltos straipsnius", reiškia kaltinimą, o visas apkaltos bylas nagrinėja Senatas. Tokiais atvejais posėdžiaujantys senatoriai turi prisiekti. Jei ap­kalta taikoma JAV prezidentui, posėdžiui pirmininkauja Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Nė vienas pareigūnas negali būti nuteistas, jeigu nuteisimui pritaria mažiau nei du trečdaliai posėdyje dalyvaujančių Se­nato narių. Apkaltos tvarka priimtu sprendimu galima tik atleisti asme­nį iš pareigų ir atimti jam teisę užimti kokias nors garbės, oficialias ar apmokamas pareigas. Po apkaltos asmuo taip pat gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, teisiamas ir baudžiamas teismo nuospren­džiu įstatymo nustatyta tvarka.4 Minėtos konstitucinės nuostatos atskleidžia esminius amerikietiško-jo modelio elementus; tai yra parlamentinė procedūra, ji taikoma tik konstitucijoje nurodytiems pareigūnams ir tik už išvardytas veikas, apkal­tos procesas ir sprendimo priėmimas turi tam tikrų ypatumų, sprendi­mo padarinys - pašalinimas iš pareigų. XIX amžiuje ar XX amžiaus pirmojoje pusėje šiam modeliui didesnių priekaištų nebūta, o XX amžiaus antrojoje pusėje visuotinai pripažinus konstitucinės justicijos instituto reikšmę, daugelyje šalių ėmus veikti konstitucijos viršenybę valstybės gyvenime užtikrinantiems konstituci­niams teismams, ėmė ryškėti jo trūkumai. Pats didžiausias tas, kad po­litinė institucija sprendžia teisinius klausimus. Senatorių priesaika, Aukščiausiojo Teismo pirmininko pirmininkavimas posėdžiui tik paryš­kina teisinio elemento prioritetą atliekant tyrimą.5 Net sakoma, kad Se­natas veikia tarsi prisiekusiųjų teismas. Bet tie prisiekusieji - tai politi­kai, kurių simpatijos ar antipatijos žinomos. Politinė institucija - prastas teisingumo vykdytojas. Net jei ji veikia teismo procesui būdingomis for­momis. Parlamentarams, kaip politikos veikėjams, politinis tikslingu­mas, politiniai, dažnai užkulisiniai, susitarimai išlieka svarbiausiais sprendimų pasirinkimo orientyrais.6 Parlamentarai nėra teisininkai pro­fesionalai, nors šiame procese jiems reikia teisiškai kvalifikuoti tiriamus veiksmus. Faktų tyrimas ir jų kvalifikavimas neretai virsta pozicijos ir opozicijos (politinės atstovaujamosios institucijos būtinų komponentų) „tarpusavio santykių" aiškinimosi ginklu. Vienų siūlymas dažniausiai provokuoja kitų alternatyvų siūlymą. Sprendimą tokiame procese, ku­riam būdingas politinių ir teisinių aspektų persipynimas, galų gale le mia parlamento daugumos balsavimas. Jeigu taip, politinis teisingumas visados „viena koja šlubuos". Dėl to su parlameno dauguma susijęs as­muo gali tikėtis didesnio atlaidumo, kartais daugumai „saviškio" ar „są­jungininko" apkaltinimas paprasčiausiai yra politiškai nenaudingas. Tiesa, amerikietiškos partinės sistemos ir politinės kultūros specifika tam tikru mastu mažina tokias grėsmes. Pasak G. Sartori, partinės draus­mės stoka, orientavimas į savo apygardos, o ne į bendrus partijos intere­sus, tikros ir patikimos daugumos nebuvimas neretai lemia partiškumo ribų peržengimą balsuojant Kongrese.7 Tačiau tekio apkaltos., modelio trūkumai tampa akivaizdūs jį perkėlus į europinę politinę dirvą, kuriai būdinga parlamentinė partinė drausmė, vieningi partijų balsavimai, par­lamento daugumos ir jai atskaitingos vyriausybės ryšys ir t.t. Objekty­vaus veiksmų vertinimo tikimybė tampa dar mažesnė. Be to, pažymėtina, kad apkaltos proceso tvarka asmuo tik pašalina­mas iš pareigų. Vėliau jam gali būti iškelta baudžiamoji byla. Politinės institucijos tyrimas nesaisto teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą. Kas bus, jei šioje byloje asmuo bus išteisintas, jei teismas nuspręs, kad nepa­kanka įrodymų, jog buvo padaryti nusikalstami veiksmai? Tai savaime menkintų parlamentinio tyrimo vertę. Nepaisant teisinės formos ir teisi­nių padarinių, toks tyrimas tėra politinis tyrimas. Jau vien dėl to, kad jis patikėtas politinei institucijai. Ir pasiteisinimas, kad parlamentas spren­dė ne baudžiamosios, bet konstitucinės atsakomybės klausimą, mažai keičia visuomenės nuomonę.8 XX amžius - teisės stiprėjimo visose valstybės ir visuomenės gyve­nimo srityse amžius. Todėl suprantama, kodėl imta ieškoti kitokių ap­kaltos modelių. Modelių, kuriuose teisė įgytų persvarą prieš politiką. Modelių, kuriuos taikant būtų galima tikėtis gerokai objektyvesnio fak­tų ištyrimo ir kvalifikuoto jų įvertinimo. Apžvelgę šiuolaikines konstitucines sistemas pastebėtume ir kitokius apkaltos modelius. Jiems būdinga tai, kad, be parlamento, apkaltoje da­lyvauja ir kitos institucijos. Tokiais atvejais apkalta apibūdinama jau ne kaip „speciali parlamentinė procedūra", bet kaip „kvazibaudžiamųjų dedamas renkamo valstybės vadovo kaltinimo procesas, yra susidu­riama su įvairiausiais sunkumais. Kai kuriuos jų iš dalies lemia ir apkal­tos modelis. Jau buvo minėta konstituciniam teismui tenkanti funkcija atskleis­ti konstitucinių normų ir principų turinį, jų sąsajas. Konstitucinis teis­mas, nagrinėdamas su apkalta susijusius klausimus, pirmiausia turi iš­siaiškinti šalies konstitucijoje įtvirtintą apkaltos sampratą. Tik ją atsklei­dus galima nuosekliai tirti konkrečius bylos klausimus. Pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, apkalta yra „Kon­stitucijoje numatyta ypatinga procedūra, kai yra sprendžiamas Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų aukščiausiųjų valstybės pareigūnų kon­stitucinės atsakomybės klausimas, t. y. jų pašalinimas iš pareigų už šiuos Konstitucijoje nustatytus veiksmus: šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą". Konstitucinio apkaltos instituto jurisprudencinės sampratos pagrin­das – Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos. Pagrindinius apkal­tos instituto elementus regime Konstitucijos 74 straipsnyje, kuriame nu­statyta, kad Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teis­mo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konsti­tuciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nu­sikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš už­imamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą.9 Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas. Kai kurie apkal­tos instituto aspektai tiesiogiai yra įtvirtinti ir kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse ar punktuose): 63 straipsnio 5 punkte, 76 straips­nyje, 86 straipsnio 2 dalyje, 88 straipsnio 5 punkte, 89 straipsnio 1 daly­je, 105 straipsnio 3 dalies 4 punkte, 108 straipsnio 5 punkte ir 116 straipsnyje.10 Šių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos yra atskleistos Konstituci­nio Teismo jurisprudencijoje. Reikia pažymėti, kad konstitucinėje juris­prudencijoje išdėstyta apkaltos instituto konstitucinė doktrina yra pa kankamai išplėtota, joje yra išsamiai atskleisti esminiai apkaltos elemen­tai (žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. kovo 30 d., 2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. gegužės 25 d. ir kitus nutarimus, 2004 m. kovo 31 d. išvadą).11 Pažymėtina, kad būtent konstitucinėje jurisprudencijoje yra išaiškin­ta ir šio instituto prasmė: „Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių - vals­tybinės bendruomenės pasitikėjimą. Tačiau kad piliečiai - valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad bū­tų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės parei­gūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas pi­liečių - valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša de­mokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuo­menei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais dis­kredituoja valstybės valdžią. 12 Viena iš šios viešos demokratinės kontro­lės formų yra konstitucinis apkaltos institutas: už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusi­kaltimas, tam tikri aukščiausi valstybės valdžios pareigūnai - Respubli­kos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiau­siojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai - apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš užimamų pareigų, apkaltos proceso tvarka taip pat gali būti panaikintas Seimo nario man­datas.13 Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos - ypatingos parlamentinės pro­cedūros institutas, konstitucinės sankcijos - pašalinimo iš užimamų pa­reigų - taikymas Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Konstituci­nio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams yra viena iš vals­tybinės bendruomenės - pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, ne­paisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigu nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vado­vautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės valdžią".14 Kita vertus, dabar yra nepriimtina (iš dalies klaidinga) anksčiau pagal Seimo statuto 1998-2003 m. nuostatas ir jų konstitucingumo vertinimą Konstituciniame Teisme besiformavusi koncepcija, kad ap­kaltos procesas: a) tik pagal vykdymo principus (pvz., argumentuotų kaltinimų pareiškimą, nekaltumo prezumpciją, kaltinamojo teisę turėti advo­katą ir kitaip gintis) primena teisminį procesą, bet šiaip yra „grynai" parlamentinis procesas pagal pagrindinę atlikimo vietą ta prasme, kad Seimas esą išnagrinėja absoliučiai visus esminius konstitucinės atsa­komybės (sankcijos skyrimo) faktinių ir formalių pagrindų klausi­mus. b) Neva Seimo visiškai nesuvaržo Konstitucinio Teismo išvada, kurioje tarsi tiriama tik tai, ar veiksmai, dėl kurių pareigūnas yra kaltinamas, „neprieštarauja Konstitucijai" (Konstitucijos 105 straips­nio 3 dalies 4 punktas). Pagal tokią sampratą išeina, kad Seimas nors ir privalo prašyti Teismo išvados, tačiau neprivalo ja visiškai (besąly­giškai) „remtis" (Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalis), kadangi pagal įstatymą Teismas nagrinėjamus klausimus išsprendžia iš esmės ne išvadomis, bet nutarimais.15 Be to, Konstitucija tiesiogiai nesako, kad Teismas išvadoje nagrinėja, tuo labiau nustato, ar veiksmai, dėl kurių pareigūnas yra kaltinamas, šiurkščiai pažeidžia Konstituciją ar sulaužo priesaiką. Būtent dėl to neva „galutinį sprendimą prii­ma Seimas" (Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalis), atsižvelgdamas į Teismo išvadą apie veiksmų bendro pobūdžio atitiktį Konstitucijai. Visa tai yra praeities teorija ir bandymai ją kurti. Ką kita dabar sako oficiali doktrina: juridinius faktus gali nustatyti ir kvalifikuoti tik Konstitucinis Teismas, kuris formuojamas pagal kandidatų teisinį išsilavinimą, bet-ne Seimas, kuris formuojamas pagal kandidatų politines programas ir susitarimus. Todėl Seimas galutinai sprendžia tik sankcijos skyrimo ar neskyrimo klausimą, jei tam yra reikiamas pagrindas, galutinai ir neskundžiamai nustatytas Teismo išvadoje. Išeina, kad, nors formaliai apkaltos procesas vyksta tik Seime, re­aliai (materialiai) pareigūno pašalinimas iš pareigų parlamentinio apkaltos proceso tvarka apima ir „grynai" teisminį procesą, vykstantį konstituciniame Teisme;16 c) Seimo išimtinis būdas laikinai tapti kvaziteismine institu­cija, galinčia bet kurioje proceso stadijoje spręsti visus kaltinamo pareigūno teisinės (konstitucinės) atsakomybės klausimus, kaip tai suprantama pagal senąsias anglosaksų parlamentarizmo tradicijas, ypač JAV impičmento modelį (žr. toliau). Neva Seime, kurio plena­rinis posėdis tampa apkaltos posėdžiu, gali būti bet kada atliekami visi įprasti teisminiai veiksmai (pvz., tardymas, ginčai, akistata), ne­paisant to, ar jie jau atlikti Konstituciniame Teisme, ar dar yra jam „rezervuoti", kol neprašoma jo išvados. d) Toks supratimas iki netikėtų Konstitucinio Teismo išaiškinimų 2004 m. galėjo būti grindžiamas mažiausiai trimis svariais argumentais: pirma, remiantis abstrakčia Konstitucijos (105 straipsnio 3 dalies 4 punkto) nuostata, kad prieš Konstitucinio Teismo išvadą „pradedama apkaltos byla". Išeitų, kad tokią bylą pradeda Seimas, imantis laikinai vykdyti kvaziteismine funkciją, kuri nedubliuoja Konstitucinio Teismo veiklos; antra, re­miantis Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimu ir jame pateiktu išaiškinimu, kad bendrosios kompetencijos teismo (kuris, savaime aišku, tyrė ir nustatė faktines aplinkybes) nuteistas Seimo narys supaprastintos apkaltos procese turi teisę gintis, pvz., „pateikti įrodymus, turinčius reikšmės sprendžiant jo konstitucinės atsakomybės klausimą".17 e) Išeitų, kad kaltinamas Seimo narys gali Sei­me pareikšti nuomonę ir dėl teismo nuosprendžio, jo pagrįstumo. Toks aiškinimas suponavo mintį, kad visi Seimo nariai supapras­tintos apkaltos posėdyje gali diskutuoti dėl teismo nuosprendžio pagrįstumo ar „įtikinamumo"; trečia, remiantis Konstitucijos (106 straipsnio 6 dalies) nuostata, kad Konstitucinis Teismas, gavęs Sei­mo prašymą pateikti išvadą, gali ne tiek „nagrinėti bylą", kiek „reng­ti išvadą" (106 straipsnio 6 dalis), tai, logiškai mąstant, darydamas ne žodinio, bet rašytinio proceso tvarka, kuri grindžiama tik Seimo pateiktų faktinių aplinkybių tyrimu ir vertinimu, bet ne papildomų įrodymų rinkimu ir tam skirta liudytojų ar kaltinamojo pareigūno apklausa žodiniame procese. Šiuo požiūriu išeitų, kad po Teismo išvados Seime surengtoje diskusijoje (ginčuose) gali paaiškėti nauji įrodymai (faktinės aplinkybės), kuriuos Seimas gali papildomai na­grinėti ir vertinti. Visa tai taip pat nugarmėjo į koncepcijų praeitį.18 Dabar oficiali Konstitucinio Teismo doktrina skelbia, kad Seimas, gavęs Konstitucinio Teismo (kuris nėra saistomas tik Seimo pateikta (surinkta) faktinių aplinkybių ir jų buvimą patvirtinančių įrodymų medžiaga) išvadą, negali dėl jos diskutuoti ar jos kvestionuoti. Tai būtų neišvengiama (prieštaravimo Konstitucijai niekaip nepavyktų išvengti), jei Seimas po Teismo išvados pradėtų rinkti ir nagrinėti ar vertinti naujus (papildomus) įrodymus - organizuotų apklausą, akistatą ar diskusijas. Anot Teismo, po jo išvados Seime galima dis­kutuoti tik dėl to, ar skirti (neskirti) sankciją - pašalinimą iš parei­gų. Išeina, kad Seimo tapimas kvaziteismine institucija yra sąlyginis, t. y. neapima kompetencijos galutinai nustatyti juridinius faktus ir atlikti jų galutinę teisinę kvalifikaciją.19 Be to, Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 4 d. sprendime, ku­riuo atsisakyta aiškinti Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadą, ir 2004 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriuo iš dalies atsisakyta nagri­nėti prašymą, o kita jo dalis grąžinta pareiškėjui, taip pat galima rasti konstitucinės doktrinos formavimo požiūriu įdomių dalykų (antai pir­majame sprendime pažymima, kad Konstitucinio Teismo išvada, kaip ir Konstitucinio Teismo nutarimas, yra Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas).20 Nagrinėjant konstitucinės justicijos institucijų veiklą neretai yra pa­brėžiama, kad konstitucinis teismas visų pirma yra teisės teismas. Įsta­tymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo kontrolė yra svarbiausia kon­stitucinės justicijos institucijų veiklos sritis. Neabejojama konstitucinio teismo galimybe pažinti norminę tikrovę, ją įvertinti atitikties konstitu­cijai požiūriu. Konstitucinės justicijos bylose teismas turi išsiaiškinti tiek tikrinamų įstatymo ar kito teisės akto nuostatų, tiek konstitucinių normų ar principų - tikrinimo pagrindo - turinį, kad galėtų juos palyginti ir priimti sprendimą dėl ginčijamų nuostatų konstitucingumo.21 Atskleisdamas teisinio reguliavimo turinį, konstitucinis teismas tai­ko įvairius teisės aiškinimo metodus: lingvistinį, sisteminį, istorinį, logi­nį, teleologinį ir kt. Norėdamas išsiaiškinti teisės akte pavartotų sąvokų prasmę, teismas gilinasi į akto paskirtojo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, akte nustatytus reguliavimo ypatumus ir t.t. Sumanus įvairių teisės aiškinimo metodų taikymas, tinkamai pasirinkta tikrinimo ir tik einamojo akto interpretavimo strategija užtikrina kokybišką ištyrimą ir įvertinimą.22 Pabrėžiama būtinybė konstituciją - ypatingą teisės sistemos aktą -interpretuoti kūrybiškai. Konstitucija, kaip teisiškumo matas, gali būti interpretuojama, tik ji turi būti traktuojama kaip darni principų ir nor­mų sistema, kaip teisė par excellence; prireikus konstitucinis teismas „iš­taiso" šio akto teksto trūkumus. Konstitucinis teismas konstituciją visa­dos interpretuoja kaip idealią teisę nacionalinės teisės sistemos požiū­riu. Kitaip konstitucija negalėtų būti žemesnės teisės teisiškumo matas, kitaip šis teismas neįstengtų vykdyti jam pavestos konstitucingumo kon­trolės funkcijos. Konstitucinis teismas, atskleisdamas konstitucijos nor­mų ir principų turinį bei prasmę, yra saistomas konstitucijos kaip vie­ningo ir darnaus akto sampratos, konstitucijoje įtvirtintų vertybių siste­mos. Ordinarinė teisė - įstatymai ir poįstatyminiai aktai - turi būti vertinami pagal jų atitiktį konstitucijai, atskleidžiant visus reikšmingus teisinio reguliavimo elementus.23 Tuo Lietuvos Respublikos apkaltos modelis skiriasi nuo parlamen­tinio JAV impičmento (t. y. apkaltos Senate) ir iš dalies yra pana­šus į VFR „apkaltos Konstituciniame Teisme" modelį." Užbėgant už akių (tam, kas toliau dėstoma), verta pažymėti, kad Lietuvos apkaltos doktrina iš JAV Konstitucijos anksčiau (iki 2004 m. pabaigos) atitin­kamai perėmė nuostatą, kad apkaltos posėdžiui pirmininkauja Aukš­čiausiojo Teismo teisėjas (dabar to Seimo statute atsisakyta, t. y. tai jau nenumatoma), vėliau (2004 m. gegužę) - idėją, kad kaltu pripa­žintas ir iš pareigų pašalintas oareigūnas negalį eiti tų pačių ar pagal priesaiką (jos numatymą Konstitucijoje) lygiaverčių pareigų valstybės institucijose (pvz., Valstybės kontrolės, kaip Audito rūmų, vadovo pareigų, kurias pradedant eiti būtina prisiekti ištikimybę Konstituci­jai; žr. šio straipsnio antrąją išvadą).24 Vokietijos Pagrindinis Įstatymas savo ruožtu Lietuvos doktrinai padėjo mažiausiai keturiais aspektais, t. y. tuo, kad iš jo buvo perimta „sąmoningo Konstitucijos pažeidimo" institucija (jo pagrindą Konstitucinis Teismas sukūrė jau 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime), be to, 1/4 parlamentarų kaip apkaltos iniciatyvos subjektas (toks minimalus iniciatorių skaičius jau nusta­tytas Seimo statuto 1998 m. redakcijoje) ir (svarbiausia) Konstituci­nio Teismo išimtinė kompetencija nustatyti sąmoningo Konstitucijos pažeidimo faktą bei teisė (formaliai ne pareiga) pripažinti kaltą pa­reigūną netekusiu eitų pareigų. Pastarąją teisę Lietuvoje dabar (kaip paaiškėjo 2004 m.) turi Seimas, formaliai neprivalantis pašalinti iš pareigų Respublikos Prezidento ar kito pareigūno, pripažinto kaltu Konstituciniame Teisme.25 Konstitucijos apsaugos priemonė, tačiau labiau išreiškia ne tiek teisinės valstybės, kiek demokratijos ir parlamentarizmo idė­ją, kadangi parlamente kaltinamas pareigūnas: pirma, iki baigiamojo Seimo balsavimo už kaltinimus gali bet kada atsistatydinti ir, kaip išvengęs teisinės sankcijos, vėl be apribojimų siekti tų pačių ar pagal priesaikos lygmenį panašių pareigų; antra, ir po pašalinimo iš parei­gų netampa Konstitucijos (56, 78 straipsniai) formuluotėse numatytu subjektu, turinčiu apribotas politines teises, pvz., pasyviąją rinkimų teisę - kandidatuoti į Respublikos Prezidentus ar Seimo narius. Esą tautai (rinkėjams) panorėjus ar nepatikėjus Seimu, iš pareigų paša­lintas Respublikos Prezidentas po kelių mėnesių... vėl galės būti iš­rinktas į tas pačias pareigas.26 Tokia samprata taip pat nugrimzdo, tapo praeitimi. Konstitucinis Teismas, vertindamas abejotiną Respublikos Prezidento rinkimų įstatymą ir konceptualiai būdamas daugiau ar mažiau paveiktas minėtų JAV Konstitucijos nuostatų dėl apkaltos pa­darinių, išaiškino, kad Respublikos Prezidentas, pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, niekada negali eiti tų pačių (ar pagal priesai­kos konstitucinį įtvirtinimą lygiaverčių) pareigų. Išeina, kad konsti­tucinės atsakomybės klausimo išsprendimas apkaltos proceso tvarka iš esmės yra teisinės valstybės (ne tik demokratijos) elementas.27 Kartais tikrinant teisinio reguliavimo konstitucingumą konstituci­niam teismui nepakanka apsiriboti vien teisės akte nustatyto reguliavi­mo tyrimu. Aktas gali būti nekonstitucinis ir dėl to, kad jį priimant buvo šiurkščiai pažeistos nustatytos jo priėmimo procedūros, nesilaikyta akto paskelbimo tvarkos ir pan. Teisės tyrimą būtina papildyti faktinių aplin­kybių tyrimu. Antai 2003 m. nagrinėtoje byloje Nr. 40/03, kurioje buvo tirtas Respublikos Prezidento dekreto suteikti pilietybę išimties tvarka J. Borisovui konstitucingumas, Konstitucinis Teismas, siekdamas išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes (kitaip Teismas nebūtų atlikęs jam patikėtos Konstitucijos viršenybės užtikrinimo teisės sistemoje misijos), suformulavo tokią faktų tyrimo konstitucinės justicijos bylose reikalin­gumo doktriną: „Jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose yra numatyti atitin­kami reikalavimai, kurių turi būti laikomasi (kurie turi būti įvykdyti) leidžiant atitinkamą Respublikos Prezidento aktą, Konstitucinis Teis­mas, spręsdamas, ar Respublikos Prezidento aktas neprieštarauja Kon­stitucijai ir įstatymams, turi tirti ir tai, ar tokių reikalavimų buvo laiko­masi, nes nenustačius šių faktinių aplinkybių nebūtų įmanoma ištirti ir Respublikos Prezidento akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams". Taigi fakto tyrimas gali būti reikalingas norint įvertinti teisės akto konstitucingumą. Tai yra tarsi „pagalbinis" tyrimas, sudedamasis „tei­sės tyrimo" elementas. Toks „papildomas" faktinių aplinkybių tyrimas yra gana retas. Ta­čiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta keletas Konstitu­cinio Teismo veiklos sričių, kuriose faktų tyrimas ir teisinis jo įvertini­mas yra nebe pagalbinis, bet pirminis ir svarbiausias uždavinys. Konsti­tucijos 105 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Pre­zidento ar Seimo narių rinkimus (1 punktas), ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas (2 punktas), ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai (4 punktas). Taigi Konstitucinio Teis­mo akiratyje pirmiausia atsiduria „rinkimų įstatymų pažeidimai", „svei­katos būklė", taip pat aukštųjų valstybės pareigūnų „konkretūs veiksmai". Šios rūšies konstitucinės justicijos bylose Konstitucinis Teismas tiria ir vertina tam tikrus faktus. Fakto tyrimas yra tokios bylos esmė.28 Įgyvendinant apkaltą tyrimo objektas konstitucinės justicijos byloje yra tiesiogiai apibrėžtas Konstitucijoje: tai - Seimo narių ir valstybės pa­reigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai. Pirmiau­sia reikia išsiaiškinti, ar buvo konkretūs veiksmai. Tokius veiksmus teisiškai įvertinti galima tik konstatavus jų buvimą. Žinoma, konstatuotų faktų teisinis vertinimas neįsivaizduojamas be konstitucinio reguliavi­mo (veiksmų vertinimo mato) reikalavimų išsiaiškinimo. Šiose konsti­tucinės justicijos bylose faktų ir teisės klausimai susiję. Abu tyrimo dėmenys yra svarbūs, abu lemia išvadą. Teisė ir faktai nagrinėjant konstitu­cinės justicijos bylas dėl aukštųjų valstybės pareigūnų apkaltos. Norė­dami išsiaiškinti teisės ir faktų sąsajas šiose bylose, pradžioje turėsime išsiaiškinti kas būdinga apkaltos institutui ii kuo yra ypatin­gas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos modelis.29 Tai padės suprasti, kokia būtent misija yra patikėta Konstituciniam Teismui, kaip šią misiją jis supranta ir įgyvendina, kokių sunkumų kyla tiriant aukštųjų valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos procedūra, kon­krečius veiksmus ir juos vertinant. Tai apžvelgus bus galima išsiaiškinti, ar Konstitucinis Teismas suteiktomis tyrimo priemonėmis gali pažinti ir teisiškai įvertinti tyrimo objektą - aukštųjų valstybės pareigūnų veiks­mus. Mums rūpės ir tai, kokius padarinius sukelia Konstitucinio Teismo priimta išvada, kurioje fiksuojami atitinkami faktai ir teisinis jų įver­tinimas.30 Pasikeitė subjektų, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai sudaro apkaltos proceso šalis, samprata, taip pat tų subjektų pamatinio teisinio santy­kio samprata. Dabar iš esmės aišku, kad apkaltos proceso pagrindu negali būti teisinis santykis (arba jį kuriantys politikų veiksmai, ku­riais siekiama, kad santykis susiklostytų): a) tarp piliečių, kurie rinko Seimą, ir piliečių, kurie rinko Respu­blikos Prezidentą, ta siaura demokratinio principo prasme, kad rinkė­jai neva turėtų stebėti dviejų lygiaverčių institucijų, tarsi gladiatorių, kovą ir vėliau mitinguose, demonstracijose, sociologinėse apklausose ar atitinkamai balsuodami nuspręsti, kas laimėjo, pralaimėjo ar yra išteisintas. Tokia samprata, tinkanti Rumunijos 1991 m. Konstituci­joje (96 straipsnis) numatytai valstybės prezidento kvaziapkaltai, Lietuvoje nepriimtina pagal konstitucinį teisinės valstybės požiūrį;31 b) tik tarp Seimo in corpore ir Respublikos Prezidento, kaip dviejų tiesiogiai išrinktų ir lygiaverčių institucijų, ta formalia demokratinio principo prasme, kad kaltinamas Respublikos Prezidentas neva gali būti apklaustas tik Seimo posėdyje, bet ne Seimo specialiosios tyri­mo komisijos posėdyje, arba kad kaltinimai būtų inicijuojami būtinai daugumos Seimo narių sprendimu, arba kad tik Seimas galėtų galuti­nai ištirti kaltinimų juridinį pagrįstumą ir juridinį kvalifikavimą.32 c) Tokia samprata Lietuvoje nepriimtina pagal demokratinės valstybės principą ir Seimo savarankiškumo principą, kuris leidžia įteisinti Seimo specia­liąją tyrimo komisiją preliminariai ištirti kaltinimų pagrįstumą, taip pat pagal teisinės valstybės principą, kuris pasireiškia per Konstitucijos nuostatą, kad Konstitucinis Teismas pateikia Seimui išvadą dėl kon­krečių veiksmų, tiksliau, konkrečių kaltinimų už tokius veiksmus. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus išeina, kad minėtas tei­sinis santykis turi būti suprantamas, atsižvelgiant į tai, kad: a) Respublikos Prezidentas pirmiausia yra valstybės vadovas ir atstovas, t.y. valstybės institucijų koordinatorius ir protokolinis re­prezentantas, bet ne piliečių (rinkėjų) atstovas valstybės institucijų sistemoje; b) tautos atstovai yra 141 Seimo narys. Taigi Seimas - ne Res­publikos Prezidentas - yra tautos atstovybė principiniu (funkciniu) požiūriu. Todėl apkaltos procesą būtina suprasti pagal „kompleksinio" teisi­nio santykio konstrukciją, kurioje yra: 1. „pagrindiniai privalomi subjektai" (t.y. Respublikos Preziden­tas ar kitas kaltinamas pareigūnas, grupė Seimo narių - iniciatorių ir kaltintojų, Seimo specialioji tyrimo komisija, Seimas in corpore, Konstitucinis Teismas); 2. „fakultatyvūs neprivalomi subjektai" (pvz., liudytojai ar advoka­tai. Pastarųjų gali būti daugiau negu vienas, pvz., trys Konstitucinio Teismo posėdžiuose ir net šeši baigiamuosiuose Seimo posėdžiuose, kaip atsitiko 2004 m.); 3. dvi pagrindinės Seime pradėto ir baigiamo proceso šalys: viena vertus, tauta jos 141 atstovo asmenyje, t. y. tauta per faktiškai esančių Seimo narių kvalifikuotą daugumą, kuri proceso pabaigoje negali būti mažesnė kaip 3/5 (85 Seimo nariai; tokiam subjektui juridinė atsva­ra yra Konstitucinis Teismas, funkciškai esantis kitos šalies apsaugos garantija); kita vertus, Respublikos Prezidentas ar kitas kaltinamas pareigūnas. Jis negali būti laikomas tautos atstovybe ir neturi konsti­tucinio pagrindo nei prieš apkaltos proceso pabaigą imtis veiksmų sie­kiant tariamai įgyti didesnę legitimaciją, palyginti su parlamentu, nei po tokios pabaigos kitoje konstitucinėje procedūroje (pvz., savivaldy­bės tarybos arba mero rinkimuose).33 Įrodinėti tą legitimaciją ir tariamą nekaltumą, dėl kurio buvo pašalintas iš pareigų. Jei būtų laikomasi kitokios sampratos, Lietuvos apkaltos modelis taptų panašus į minėtą Rumunijos variantą, kai tauta referendumu išsprendžia parlamento ir prezidento konfliktą, taip pernelyg sureikšmindama demokratijos principą ir apeidama teisinės valstybės principą. Teisinis reguliavimas visados yra tik galimybės. Ne mažiau svar­bu, kaip pats Konstitucinis Teismas pasinaudoja jomis. Tokios praktikos pavyzdys - jau ne kartą minėta konstitucinės justicijos byla Nr. 14/04, nagrinėta pagal pareiškėjo Seimo paklausimą, ar Respublikos Preziden­to Rolando Pakso konkretūs veiksmai, nurodyti specialiosios tyrimo ko­misijos išvadoje suformuluotuose kaltinimuose, prieštarauja Konsti­tucijai.34 Byloje buvo pareikšti šeši kaltinimai. Įvertinęs jų turinį, Teismas iš­siaiškino, kad Seimas prašė pateikti išvadą, ar Konstitucijai prieštaravo tokie Respublikos Prezidento Rolando Pakso veiksmai: 1) neteisėtas pi­lietybės suteikimas J. Borisovui už šio suteiktą finansinę ir kitokią svarią paramą diskreditavo Respublikos Prezidento institucijos autoritetą; 2) sąmoningas leidimas J. Borisovui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos ins­titucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę; 3) nuro­dymų davimas savo patarėjui V. Račkauskui pasinaudojant tarnybine padėtimi siekti per teisėsaugos institucijas paveikti UAB „Žemaitijos ke­liai" vadovų ir akcininkų sprendimus dėl akcijų perleidimo Rolandui Paksui artimiems asmenims; 4) įtakos darymas UAB „Žemaitijos keliai" vadovų ir akcininkų sprendimams dėl akcijų perleidimo Rolandui Pa­ksui artimiems asmenims; 5) nesiėmė priemonių užkirsti kelią, kad būtų daromas neteisėtas poveikis UAB „Žemaitijos keliai" vadovams ir akci­ninkams; 6) viešai pasisakė apie Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvadas ir Konstitu­cinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą, ir šiais pasisakymais dis­kreditavo Seimo ir Konstitucinio Teismo autoritetą; 7) davė neteisėtą nu­rodymą savo patarėjui R. Ačui rinkti informaciją apie asmenų privatų gyvenimą, dėl to Respublikos Prezidento patarėjai R. Ačas ir E. Vaitkus davė neteisėtus pavedimus Specialiųjų tyrimų tarnybai surinkti infor­maciją apie 44 asmenų privatų gyvenimą. Taigi konstitucinės justicijos byloje Nr. 14/04 buvo tirti nurodyti veiksmai ir vertinta, ar jie prieštarauja Konstitucijai ir ar tais veiksmais Konstitucija pažeista šiurkščiai. Konstitucinio Teismo išvada dėl vertinamų veiksmų pagrįsta įvairiais įrodymais. Prieš pradėdamas tyrimą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jam yra nustatyta konstitucinė pa­reiga ištirti, kad Respublikos Prezidentas atliko konkrečius veiksmus, nurodytus jam pateiktame kaltinime, ir įvertinti, ar šie veiksmai priešta­rauja Konstitucijai ir ar Konstitucija pažeista šiurkščiai. Esminė įrodymų konstitucinės doktrinos tezė tokia: „Tirdamas, ar Respublikos Preziden­to konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ar Konstitucija yra pa­žeista šiurkščiai, Konstitucinis Teismas tiria ir vertina tiek kartu su pa­klausimu pateiktus įrodymus, tiek visus kičus bylos nagrinėjimo Konstuciniame Teisme metu gautus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad Respublikos Prezidentas atliko paklausime nurody­tus veiksmus.35 Antai išvada dėl to, kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11d. dekretu Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo iš­imties tvarka" Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas neteisėtai su­teikė pilietybę J. Borisovui už šio suteiktą finansinę ir kitokią svarią pa­ramą, pagrįsta Konstitucinio Teismo byloje Nr. 40/03 nustatytomis ir Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis. 36 O toje byloje nustatytos faktinės aplinkybės buvo pagrįstos kuo įvairiausiais įrodymais: Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pažymomis, raštais, sprendimais, šio de­partamento vadovų aktais, Pilietybės reikalų komisijos posėdžio proto­kolais, Vyriausiosios rinkimų komisijos medžiaga, Kūno kultūros ir sporto departamento raštais, Rusijos Federacijos piliečio pasu, daugelio apklaustų liudytojų parodymais ir t.t. Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. išvadoje pažymėjo, kad konstitucinės justicijos byloje Nr. 40/ 03 nustatytos faktinės aplinkybės yra res judicata. Šios faktinės aplinky­bės nebenustatinėjamos ir nebeįrodinėjamos kitose bylose, o Konstituci­nio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas dėl Respublikos Prezidento dekreto suteikti pilietybę išimties tvarka J. Borisovui turi prejudicinę galią.37 Dar vienas pavyzdys - Konstitucinio Teismo išvada, kad Respubli­kos Prezidentas Rolandas Paksas 2003 m., siekdamas įgyvendinti jam artimų privačių asmenų turtinius interesus ir naudodamasis savo statu­su, darė įtaką UAB „Žemaitijos keliai" vadovų ir akcininkų sprendi­mams dėl akcijų perleidimo Rolandui Paksui artimiems asmenims, pa­grįsta liudytojų parodymais, apklausų specialioje tyrimo komisijoje ir Generalinėje prokuratūroje protokolais, Valstybės saugumo departa­mento pateiktais dokumentais, akcijų pirkimo-pardavimo sutartimis, Valstybės saugumo departamento tecrminių priemonių panaudojimo protokolais, mobiliojo telefono skambučių išklotinėmis, tarnybinio pa­tikrinimo medžiaga, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pateiktais dokumentais ir t.t. Konstitucinio Teismo išvadoje šie įrodymai yra išsa­miai išnagrinėti. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kokių liudytojų parodymais toje byloje ir kodėl jis nesirems.38 Atlikęs tyrimą ir įvertinęs surinktus įrodymus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Konstitucijai prieštaravo Lietuvos Respublikos Pre­zidento Rolando Pakso veiksmai neteisėtai suteikiant J. Borisovui Lietu­vos Respublikos pilietybę už pastarojo suteiktą finansinę ir kitokią svarią paramą, sąmoningai leidžiant J. Borisovui suprasti, kad dėl jo teisė­saugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę, duodant nurodymus savo patarėjui V. Račkauskui pasinaudojant tarny­bine padėtimi siekti per teisėsaugos institucijas paveikti UAB „Žemaiti­jos keliai" vadovų ir akcininkų sprendimus dėl akcijų perleidimo Rolan­dui Paksui artimiems asmenims, taip pat darant įtaką UAB „Žemaitijos keliai" vadovų ir akcininkų sprendimams dėl akcijų perleidimo Rolan­dui Paksui artimiems asmenims. Konstitucinio Teismo išvadoje konsta­tuota, kad šiais veiksmais Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas šiurkščiai pažeidė Konstituciją.39 Pažymėtina, kad ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus. Konstitucinis Teismas, norėdamas atlikti pavestą misiją, turė­jo suformuluoti ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo nustatymo doktri­ną. Dar kartą matome, kad faktų tyrimas neatsiejamas nuo teisės klausi mų. Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. išvadoje pabrėžė, kad sprendžiant, ar tiriamais veiksmais buvo šiurkščiai pažeista Konstituci­ja, kiekvienu atveju būtina įvertinti konkrečių atitinkamo pareigūno veiksmų turinį ir jų atlikimo aplinkybes. Valstybės pareigūno veiksmais Konstitucija būtų šiurkščiai pažeista tais atvejais, jei jis nesąžiningai eitų savo pareigas, veiktų vadovaudamasis ne tautos ir valstybės, bet savo privačiais interesais, atskirų asmenų ar jų grupių interesais, veiktų turė­damas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įsta­tymais, viešaisiais interesais, sąmoningai nevykdytų Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų pareigų. Be to, Konstitucinis Teismas dar 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucija šiurkščiai pa­žeidžiama visais atvejais, kai Respublikos Prezidentas sulaužo priesaiką.40 Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Konstitucijos pažeidimo nustatymas konstitucinės justicijos byloje yra teismio (pabrėžiu - bet ne politinio) vertinimo rezultatas. Konstitucinio Teismo išvadoje fiksuoto Konstituci­jos pažeidimo fakto jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas ar kitas subjektas negali paneigti, pakeisti ar panaikinti. Kitaip būtų pa­neigta ar pakeista galutinio ir neskundžiamo pobūdžio Konstitucinio Teismo išvada, kad konkretūs valstybės pareigūno veiksmai prieštarau­ja (neprieštarauja) Konstitucijai.41 Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje ir 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucinio Teismo išvada, jog vals­tybės pareigūno veiksmai prieštarauja (neprieštarauja) Konstitucijai, susaisto Seimą tuo atžvilgiu, kad pagal Konstituciją Seimas neturi įgalioji­mų spręsti, ar Konstitucinio Teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta. Teisinį faktą, kad valstybės pareigūno veiksmai prieštarauja (neprieštarauja) Konstitucijai, gali nustatyti tik Konstitucinis Teismas.42 Lygiai taip pat Konstitucinio Teismo išvada, kurioje yra fiksuotas tei­sinis faktas, saisto ir visas kitas valstybės institucijas. Šiuo požiūriu verta dėmesio situacija, kai po apkaltos dėl byloje vertintų pareigūno veiksmų iškeliama baudžiamoji ar civilinė byla. Tokiu atveju kyla klausimas, ar galimas toks baudžiamojo ar civilinio proceso kodeksų nuostatų per­skaitymas, kad būtų leidžiama priimant sprendimą ordinarinės justici­jos byloje nepaisyti konstitucinės justicijos byloje nustatytų faktų ir jų teisinio įvertinimo. Kitaip sakant, ar teisiškai galima tokia situacija, kad konstitucinės justicijos byloje nustatyti faktai būtų paneigti baudžiama­jame procese. Toks konstitucinės justicijos byloje fiksuotų teisinių faktų paneigimas būtų lyg netiesioginė pažeidusio Konstituciją asmens „rea­bilitacija".43 Galimybei nustatyti „kitokią tiesą" pagrįsti tikriausiai būtų pasinau­dota net konkrečiomis Konstitucijos nuostatomis. Antai pagal Konstitu­cijos 31 straipsnį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuospren­džiu. Tai suponuoja ir teisminį nagrinėjimą, ir apkaltinamojo nuospren­džio priėmimą bei tokio nuosprendžio įsiteisėjimą. Todėl bylą nagrinė­jantis teismas turi būti laisvas. Susiduriame su teismo savarankiškumo priimant sprendimą ir verti­nant bylos aplinkybes problema. Prisiminkime, ko vertas vien pažodinis Konstitucijos nuostatų aiškinimas, ypač jei tokias nuostatas suabsoliuti­name. Konstitucija yra vientisas aktas, visos Konstitucijos nuostatos yra susijusios, sudaro vieningą ir darnią visumą; nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti neatsižvelgiant į kitas jos nuostatas.44 Minėta, kad pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, kad jokia valstybės institucija negali paneigti konstitu­cinės justicijos byloje fiksuotų teisinių faktų. Kitaip netektų prasmės kon­stitucinė valstybės valdžios institucijų ir joms priskirtų įgaliojimų siste­ma. Iš Konstitucijos nekyla ir „procesinių tiesų daugybiškumo" doktri­na. Priešingai, tokia doktrina paneigtų teisminių institucijų (visų pirma ordinarinių) gebėjimą pažinti ir objektyviai teisiškai įvertinti tikrovės reiškinius. Konstitucijoje įtvirtinta konstituciocentrinė teisės samprata suponuo­ja tai, kad tarp konstitucinės, baudžiamosios, civilinės ar administraci nės justicijos bylose nustatytos tiesos negali būti priešpriešos. Baudžia­mojo ar civilinio proceso kodeksai nėra vien formalių ar techninių nuo­statų, kurios aiškinamos izoliuotai, rinkiniai. Tai Konstitucijos viršenybe grindžiamos teisės sistemos aktai. Iš Konstitucijos kylanti teisės, kaip vieningos sistemos, samprata suponuoja ir kryptingą teisminių institu­cijų veiklą vykdant teisingumą.45 Sprendimas konstitucinės justicijos by­loje yra teisinė duotybė, kurios visiems privalu paisyti. Tokia pat duoty­bė yra ir šioje byloje nustatyti teisiniai faktai. Pabrėžiu, jog tai yra teisinė, bet ne politinė ar potitinėrtejsinė duotybė. Todėl toks nusiatvmas suke­lia teisinius padarinius. Pagal Konstituciją teisingumo vykdymas nėra ir negali virsti teisminių institucijų rungtynėmis dėl tiesos nustatymo. Skir­tingi procesai nereiškia, kad pripažįstamas tiesų „daugybiškumas". Kiekvienas procesas turi savo tikslus, juose vartojamos įstatymo nusta­tytos priemonės.46 Maža to, jeigu kalbame apie apkaltos proceso padari­nius, tai yra konstitucinės, aukščiausiosios teisės taikymo padariniai. Nė­ra ir negali būti įstatymo nustatyto baudžiamojo ar civilinio proceso, ga­linčio faktiškai reviduoti konstitucinio proceso rezultatus, sampratos. Ordinarinis procesas negali virsti netiesiogine Konstituciją pažeidusiu asmens „reabilitacija", konstitucinės justicijos byloje nustatytų teisinių faktų paneigimu. Bandymai taip aiškinti akivaizdžiai kirstųsi su Konsti­tucija. Tai, kad toks procesas vyksta pasibaigus apkaltai, nereiškia, kad Konstitucinio Teismo išvada yra neprivaloma. Priešingai, pagal Konsti­tuciją Konstitucinio Teismo sprendimas vienodai privalomas ne tik teisę kuriančioms, bet ir ją taikančioms institucijoms. Taip pat ir toms, ku­rioms yra patikėta vykdyti teisingumą. Konstitucinio Teismo byloje nu­statytos faktinės aplinkybės yra res judicata.47 Iš Konstitucijos ir ją aiškinančios konstitucinės jurisprudencijos ma­tyti, kad konstitucinės justicijos bylose nustatytų teisinių faktų niekas negali paneigti. Bet koks bandymas paneigti Konstitucinio Teismo spren­dimą - nesvarbu, kas tai darytų, ar valstybės valdžios institucija, ar kon­krečią bylą nagrinėjantis teismas, ar valstybės pareigūnas, - laikytinas antikonstituciniu. Ir nesvarbu, kokiais motyvais toks sprendimas būtų grindžiamas.48 Žinoma, baudžiamojoje byloje teisėjas turi įgyvendinti bau­džiamojo proceso įstatymo reguliavimo turinį. Tačiau jo įstatų nega­lima aiškintis kaip izoliuoto, Konstitucijai nesubordinutų, regyliavimo. Konstituciocentrinė teisės samprata suponuoja įstatymo reguliavimo aiškinimą atsižvelgiant į konstitucinį kontekstą. Būtinas bet jokios ordi­narinės teisės srities, bet kokio ordinarinės teisės akto įgyvendinimo elementas - akto konstitucingumo išsiaiškinimas. Neglimo kilti viena, o iš procesines normas nustatančio įstatymo kita. Kiekvienu atveju, jeigu galima, proceso normas reikia aiškinti taip jos atitiktų Konstituciją. Jeigu toks aiškinimas negalimas, išeitį siūlo Konsti­tucijos 110 straipsnio 2 dalis, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios by­los nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Tai yra kvali­fikuota teisinio problemos sprendimo paieška.49 Kokias galėtume padaryti išvadas. Jas pabandysiu formuluoti kaip teiginius, kuriuos reikėtų prisiminti tiek analizuojant konstitucinės justicijos bylose dėl aukštųjų valstybės pareigūnų apkaltos nustatytus faktus bei jų teisinį vertinimą, tiek užtikrinant tokiose bylose priimtų sprendimų įgyvendinimą. Pirmasis teiginys: konstitucinėje jurisprudencijoje atskleista konsti­tucinė apkaltos samprata, apkaltoje dalyvaujančių institucijų vaidmuo ir įgaliojimų turinys yra visų su apkalta susijusių problemų sprendimo teisinis raktas. 1.2. Apkaltos konstituciniai atsakomybės požymiai Faktinis konstitucinės atsakomybės pagrindas - vi­sų pirma konkretaus subjekto veiksmai konstituciniuose teisiniuose santykiuose, neatitinkančiuose dispozicijos. Teisinėje literatūroje faktinis pagrindas vadinamas -konstituciniu deliktu (deliktum - teisės pažeidimas, nu­sižengimas). Kai kurie autoriai apibūdina jį kaip aukš­čiausiųjų interesų pažeidimą, tačiau toks sąvokos neapi­brėžtumas gali turėti daug pasekmių. Kiti teisininkai jį susiaurina iki „šiurkštaus konstitucijos pažeidimo, kurį įvykdė kaltas, veiksnus asmuo, ir kuris pavojingas vi­suomenei bei daro didelę žalą" arba iki kalto konstituci­nės teisės normų pažeidimo. Konstitucinis deliktas - tai konstitucinių teisinių santykių dalyvio (subjekto) veika (veikimas ar neveiki­mas), kuri neatitinka elgesio modelio, įtvirtinto konsti­tucinėje teisės normoje, ir kuri užtraukia nustatytų prie­monių (konstitucinių sankcijų) taikymą. Kai kurie kons­tituciniai deliktai yra labai sudėtingi, jais gali būti pa­žeidžiamos kitų teisės šakų normos, pavyzdžiui, BK. Pavyzdžiui, Seimo narys, šnipinėdamas užsienio valsty­bės interesais, pažeistų Seimo nario priesaiką ir įvykdy­tų baudžiamąją veiką. Seimui davus sutikimą, toks de­putatas galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomy­bėn, o vėliau būtų galima inicijuoti jam apkaltą. Taigi nors šių dviejų teisinės atsakomybės rūšių sąveika aki­vaizdi, neabejotinas ir jų savarankiškumas. Dažniausiai skiriami konstituciniai deliktai: Kons­titucijos pažeidimas, pasikėsinimas į konstitucinę san­tvarką, įstatymo (kito konstitucinės teisės akto) pažei­dimas, teismo sprendimo nevykdymas, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas, priesaikos sulaužymas (pažeidimas), priesaikos vengimas, priesaika su išlyga, konstitucinių pareigų nevykdymas (netinkamas vykdymas), piktnau­džiavimas įgaliojimais ar teisėmis, pasitikėjimo prara­dimas, visuomenei ar valstybei (jų interesams) priešin­gos veikos įvykdymas, pareigų nesuderinamumo princi­po pažeidimas, netinkamas (neetiškas) elgesys, valsty­bės išdavimas ar kitas konstitucinės teisės pažeidimas, už kurį numatoma konstitucinė atsakomybė praradus pasitikėjimą subjektu (politinių teisių turėtoju). Toks ka­talogas nėra baigtinis. Minėtas deliktas - konstitucijos pažeidimas, pasi­kėsinimas į konstitucinę santvarką dažnai gali apimti vi­sus kitus pažeidimus, tačiau neretai yra skiriamas į sava­rankišką, kartais kvalifikuojant jį kaip šiurkštų arba gru­bų konstitucijos pažeidimą, kaip tai daroma Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnio nuostatose6. Jei­gu šiurkštumas neapibrėžtas, atsakomybės instancija turi priimti subjektyvų sprendimą ir įvertinti delikto sunku­mą. Doktrinoje šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu lai­komas pasikėsinimas į konstitucinę santvarką, padarant didelę žalą valstybės ir visuomenės interesams, pažei­džiant žmogaus teises ir laisves, padarant didelę žalą valstybės ar jos institucijų autoritetui. Tačiau šis katalo­gas nėra baigtinis. Pasikėsinimas į Konstituciją gali pa­sireikšti veiksmais, kuriais siekiama nekonstitucinių tikslų ar net pačiu tokių tikslų kėlimu, formulavimu. Taip pat gali būti siekiama tam tikrų tikslų ne konstitu ciniais būdais ir metodais, bei tokių būdų ir metodų dek­laravimu, raginimu ar kurstymu imtis ne konstitucinių veiksmų. Tikslinga skirti šiuos konstitucinės teisinės atsa­komybės požymius: 1) valstybės ar jai prilyginta prievarta; 2) įvykdytas konstitucinis deliktas; 3) nepageidaujamų poveikio priemonių (sankcijų) taikymas konstitucinio delikto subjektui; 4) ypatinga taikymo procedūra, kurią įgyvendina įgaliotoji institucija. Apkaltos procese, kaip ir kitais konstitucinės teisi­nės atsakomybės atvejais, sąlyginai galima skirti šiuos pagrindus: a) normatyvinį (kitų autorių vadinamą nor­minį ar teisinį), b) faktinį, c) procesinį. Tam, kad kiltų konstitucinė atsakomybė, būtini visi trys pagrindai. Taip pat svarbu ir šių veiksnių eiliškumas: visų pirma turi bū­ti teisės norma, nustatanti elgesio modelį ir sankciją. Po to gali kilti faktinės aplinkybės — normos neatitinkantis elgesys (konstitucinis deliktas). Ir tik tokiu atveju įgalio­ta institucija remdamasi nustatyta tvarka gali taikyti sankcijas. Taigi konstitucinės atsakomybės norminis (teisinis) pagrindas apima visumą teisės normų, kurios įtvirtina: konstitucinių deliktų sudėtis, konstitucines sankcijas ir jų taikymo principus, atsakomybės instancijas, atsako­mybės taikymo procedūras, t. y. jos procesinę pusę. Konstitucinės atsakomybės procesinis pagrindas -kompetentingos institucijos sprendimas dėl konkrečios sankcijos taikymo už konkretų konstitucinį deliktą. Svarbu procesinį pagrindą atskirti nuo faktinio. Pirmuo­ju atveju - įgaliotoji instancija nustato juridinį faktą ir atsakomybės priemones, antruoju - konstatuojamas konstitucinis deliktas (pavyzdžiui, šiurkštus Konstituci­jos pažeidimas), jo įvykdymas ir taikoma sankcija. Konstitucinės atsakomybės įgyvendinimo procedū­ra yra labai svarbi, nes jos taikymas yra materialinių ir procesinių normų sąveikos rezultatas. Svarbiausias čia jurisdikcijos subjektas. Juk kažkas turi konstatuoti kons­titucinės atsakomybės pradžios atitinkamam subjektui momentą. Jeigu nėra procesinio pagrindo, negalima kal­bėti apie konstitucinę atsakomybę, nes jos pačios net ir nėra. Tokia instancija gali būti ir teismas (nuolat vei­kiantis ar ad hoc). Labiausiai prasminga, kad konstitu­cinę atsakomybę taikytų būtent šis subjektas. Daugelyje valstybių tam labiausiai tinka Konstitucinis teismas. Be­sąlygiškai konstitucinė jurisdikcija - konstitucinės san­tvarkos garantas, konstitucijos viršenybės ir tiesioginio jos taikymo valstybėje garantas. 1.3.Apkaltos proceso vieta konstitucinėje justicijoje Be jokios abejonės, apkaltos institutas pirmiausia laikomas prevenci­ne priemone. 1992 m. priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrė­jai, projektuodami konstitucinį apkaltos modelį, žinojo, kaip retai tokia aukštųjų valstybės pareigūnų pašalinimo iš užimamų pareigų už tam tikrus teisės pažeidimus procedūra taikoma demokratiniame pasaulyje. Konstitucinės teisinės atsakomybės ypatumus api­būdina konstitucinės teisės reguliavimo dalykas ir me­todas, funkcijos, konstitucinės teisės subjektų statuso specifika, konstitucinių teisinių sankcijų pobūdis ir ypa­tinga įgyvendinimo procedūra. Šiai atsakomybės rūšiai būdingi ir bendrieji teisinės atsakomybės požymiai, ir specifiniai - rūšiniai, t. y. ją išskiriantys. Specifiniams požymiams dažniausiai priskiriama: a) konstitucinės tei­sės normoje įtvirtinta subjekto pareiga atsakyti už joje numatytą netinkamą elgesį, b) įgaliotos instancijos teisė taikyti poveikį. Konstitucinės teisinės atsakomybės sistemą sudaro: 1) subjektas (atsakantysis); 2) pagrindas (už kurį atsa­ko); 3) jurisdikcijos subjektas (institucija kuriai atsako­ma); 4) atsakomybės priemonės (sankcijos). Kiekvieno šios sistemos elemento teisiniam reguliavimui Lietuvoje galima pateikti pastabų ar pasiūlymų.4 Nesant bent vie­nam iš šių elementų konstitucinė teisinė atsakomybė negalima. Apkaltos atveju: 1) subjektus, kuriems gali būti vykdoma apkalta, įvardija Lietuvos Respublikos Konstitucijos5 74 straipsnis - tai Respublikos Preziden­tas, Konstitucinio, Aukščiausiojo, Apeliacinio teismų pirmininkai bei teisėjai, Seimo nariai; 2) jurisdikcijos subjektas - Lietuvos Respublikos Seimas; 3) sankcija -pašalinimas iš užimamų pareigų arba Seimo nario man­dato panaikinimas. Viena iš pagrindinių konstitucinės teisinės atsako­mybės funkcijų - atstatomoji (koreguojamas konstituci­nių teisinių santykių subjektų elgesys). Taip pat jai bū­dingos funkcijos: baudžiamoji, kaip ir kitoms teisinės atsakomybės rūšims; stimuliacinė (organizacinė), skati­nanti konstitucinių teisinių santykių dalyvius elgtis tin­kamai; prevencinė. Konstitucinė teisinė atsakomybė pa­naikina būtinybę taikyti kitas teisinės atsakomybės rū­šis. Taip pat ją įgyvendinant gali būti taikomos ir kitos teisinės atsakomybės rūšys (po apkaltos subjektui gali būti taikoma civilinė, administracinė ar baudžiamoji at­sakomybė). Konstitucinės teisinės atsakomybės pagrindas (konstitucinis deliktas) labai skiriasi ne tik nuo bau­džiamosios atsakomybės pagrindo (baudžiamosios vei­kos), bet ir nuo kitų teisės pažeidimų - administracinių, drausminių, civilinės teisės deliktų. Už konstitucinės teisės deliktus numatytos poveikio priemonės (sankci­jos) nesutampa su bausmėmis už baudžiamąsias veikas ir administracinėmis nuobaudomis. Nors atimti tam tik­ras teises numato tiek baudžiamoji, tiek administracinė atsakomybė, kaip ir konstitucinė, tačiau būna atvejų, kai baudžiamosios ir administracinės atsakomybės sankcijų negalima taikyti dėl įvairių konstitucinių imunitetų (pvz., kuriuos turi valstybės vadovai ar parlamentarai). Konstitucinės ir drausimės atsakomybės atskyrimas taip pat turi didelę praktinę reikšmę, nes daugeliu atvejų gali būti panašios poveikio priemonės: kaip antai atleidimas pagal Darbo įstatymų kodeksą ir pašalinimas iš pareigų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 str.). Šių teisi­nės atsakomybės rūšių skirtumai glūdi jų taikymo pa­grinduose ir procedūrose. Konstitucinių normų pažeidi­mai skiriasi nuo vidaus tvarkos taisyklių pažeidimų. Antra vertus ir svarbiausia, konstitucinė atsakomybė įeina į valdžių padalijimo principą bei stabdžių ir atsva­rų sistemą, t. y. taikoma nepavaldiems subjektams. Matyt, dėl to šalies Konstitucijos tekste tiesiogiai yra suformuota tik ke­letas esminių šio instituto elementų. Apžvelgus dabartinę Lietuvos pa­tirtį kai kam galėtų kilti noras išbarti Konstitucijos teksto autorius už netoliaregiškumą, už papildomų konstitucinių saugiklių neįrašymą ar paties apkaltos modelio, kuriame dalyvauja dvi skirtingo pobūdžio ins­titucijos (Seimas - politinė, Konstitucinis Teismas - teisminė institucija), prieštaringumą. Tuo metu, kai Konstitucija buvo rengiama, daugelis problemų buvo tik numanoma. Tikėta, kad pati galimybė praktiškai tai­kyti apkaltą yra visiškai menka. Joks kitas Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės klau­simas pastaraisiais metais per trumpą laiką neįgavo tokios praktinės ir teorinės problemos, kaip Respublikos Prezidento pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Si tvarka Seimo 2004 m. balandžio 6 d. posėdyje maksimaliai (iki pabaigos) pritaikyta Respublikos Pre­zidentui Rolandui Paksui. Taip sukurtas precedento Europoje ne­turintis atvejis, iki šiol keliantis aistras ir emocijas.50 Nuo 1992 m. lapkričio 2 d., kai įsigaliojo dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija, iki 2003 m. pabaigos, kai viešai prabilta apie galimą apkaltos procesą Respublikos Prezi­dentui Rolandui Paksui, remiantis galiojusiomis Seimo statuto nuostatomis ir jų ankstesniais išaiškinimais Konstitucinio Teismo nutarimuose (bei pirminiu pritaikymu Seimo nariui A. Butkevičiui 1999-2000 m. pagal „supaprastintą modelį“), buvo galima formuo­ti tik hipotetinę ir oficialiai neišbaigtą doktriną. Ši doktrina po konstitucinių įvykių 2003-2004 m. iš esmės pasi­keitė, kadangi Konstitucinis Teisinas, iki tol neturėjęs progos pateikti išvados dėl konkretaus apkaltos proceso (tuo labiau Respublikos Prezi­dentui), šiuo laikotarpiu pirmą kartą išsamiai išaiškino Seimo ir Kons­titucinio Teismo santykį apkaltos proceso atveju, t.y. atskleidė Konstitucijos (105 straipsnio 3 dalies 4 punkto, 107 straipsnio 3 dalies) nuostatų prasmę, nenuspėtą akademinėje literatūroje. Tai paskatino Seimą 2004 m. pabaigoje atitinkamai pakeisti Seimo sta­tuto nuostatas, o mokslininkus - koreguoti senus darbus ir suakty­vinti naujus tyrinėjimus.51 Pagaliau ar galima viską surašyti į konstitucijos tekstą? Svarbesnis dalykas - kas joje parašyta ir kaip parašytos nuostatos aiškinamos. Pa­žymėtina, kad pagal šiandieninę sampratą konstitucija - tai ne vien kon­stitucinis aktas. Į ją imta žvelgti kaip į neatsiejamą pagrindinio akto ir jame įtvirtinto teisinio reguliavimo turinį, prasmę bei to reguliavimo tikslus atskleidžiančios konstitucinės jurisprudencijos jungtį. Būtent konstitucinėje jurisprudencijoje išryškėja visa konstitucinio reguliavimo sistema, jo visumos ir atskirų elementų sąsajos. Tik taikant konstitucines normas ir principus konstitucija iš teisinio potencialo, iš teisinio teksto virsta gyvąja teise. Konstitucinio teismo jurisprudencijoje formuluoja­ma konstitucinė doktrina yra būtinas konstitucinės sistemos elementas, jo nesant visados kiltų suinteresuotų subjektų ginčų dėl pačios šios sis­temos turinio, jos elementų apibrėžtumo ir tų elementų sąveikos turinio. Maža to, jei apie konstituciją kalbėsime kaip apie tiesiogiai taikomą tei­sę, turėsime sutikti: „Konstitucijos realiai yra tiek, kiek yra išaiškinęs konstitucinis teismas". Šiuolaikinė konstitucija iš tikrųjų yra įgijusi ju-risprudencinės konstitucijos formą. Tai turėtina omenyje ir nagrinėjant įvairius konstitucinio apkaltos instituto aspektus.52 Po tokio pasikeitimo, viena vertus, iš dalies galima laikytis anks­tesnės koncepcijos, kad apkaltos procesas - tai ne baudžiamosios, bet konstitucinės atsakomybės konstrukcija, pagal kurią Seime apkaltin­tam pareigūnui (Respublikos Prezidentui, Seimo nariui ar trijų teis­mų teisėjui) gali būti skinama konstitucine sankcija- pašalinimas iš pareigų, jei jo konkretūs veiksmai (pagal jų faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus) kvalifikuojami kaip ypač grėsmin­gas konstitucinis nusižengimas, kurio sudėtyje yra „šiurkštus Kons­titucijos pažeidimas" arba „priesaikos sulaužymas" (Konstitucijos 74 straipsnis), nors abi nusižengimo sudėtys iš esmės yra susijusios ir viena nuo kitos neatskiriamos. Dar viena sudėtis - „paaiškėjęs nusikaltimas" (jos nustatymas konkrečiuose veiksmuose), kaip tai jau minėta detalizuojant A.Butkevičiaus atvejį, pirmiausia turi būti sieja­ma su pareigūno baudžiamosios atsakomybės išsprendimu (t.y. pagal Seimo sutikimą iškeltos baudžiamosios bylos galutiniu išnagrinėjimu ir teismo nuosprendžio įsiteisėjimu). Todėl ši sudėtis reikšminga tik apkaltintam Seimo nariui ar teisėjui, bet ne Respublikos Preziden­tui, kurio imuniteto Seimas prokuratūros prašymu negali panaikinti (neatsižvelgiant į tai, ar Respublikos Prezidentas-sutinka būti apklau­siamas, taigi duoti parodymus toje byloje, kurioje jis yra įtariamasis ar kaltinamasis (žr. Konstitucijos 86 straipsnį).53 Įvairūs Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto apkaltos insti­tuto aspektai yra atskleisti bent keliose konstitucinės justicijos bylose. Lietuvos Respublikos Seimo statuto nuostatų, numatančių apkaltos pro­cedūrą (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11d. nutarimas), Seimo sprendimo atmesti Seimo nutarimo projektą ir Seimo nutarimo „Dėl Sei­mo narių grupės 1998 m. rugsėjo 28 d. teikimo „Dėl apkaltos proceso Seimo nariui Audriui Butkevičiui inicijavimo" (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 30 d. nutarimas), Respublikos Prezidento Rolando Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada), Seimo statuto nuostatų dėl apkaltos inicijavimo ir Respublikos Prezidento dekreto pradėti apkaltą Seimo nariui Artūrui Paulauskui (Konstitucinio Teismo 2004 m. balan­džio 15 d. nutarimas), Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo nuo­statų, ribojančių galimybę rinkti Respublikos Prezidentu asmenį, paša­lintą iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka (Konstitucinio Teis­mo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas), tyrimai buvo galimi tik atskleidus šio instituto konstitucinę sampratą, apkaltos elementus, apkaltoje daly­vaujančio Seimo, taip pat ir paties Konstitucinio Teismo funkcijas bei įgaliojimus, šių institucijų priimamus sprendimus ir jų padarinius.54 Derėtų prisiminti, kad Respublikos Prezidento atsakomybės už sprendimus, kuriais jis šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, sulaužo prie­saiką, padaro nusikaltimą, klausimas labai fragmentiškai yra aptartas ir byloje dėl Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11d. dekreto išim­ties tvarka suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisovui (Konsti­tucinio Teismo 2003 gruodžio 30 d. nutarimas). 2. Apkaltos proceso teisinio reglamentavimo problemų analizė 2.1. Proceso stadijų sampratos pokytis Pasikeitė apkaltos proceso stadijų ir jų eiliškumo samprata. Ji iš dalies priklauso nuo to, kada Seimas kreipiasi į Konstitucinį Teismą dėl išvados ir ką Seimas daro tuo metu, kai Teismas rengia išvadą. Pirma stadija - kaltinimo iniciatyva. Ja procesas formaliai dar ne­pradedamas (trečios ar kitos, vėlesnės, stadijos požiūriu), tik siūlo­mas ar reikalaujamas, nors politiškai ir teisiškai iš esmės aišku, kad pagrįstai (pagal faktines aplinkybes ir jų įrodymus) ir tinkamai (pa­gal juridinę techniką) inicijuotas kaltinimas reiškia proceso vyksmą mažiausiai dviejose jo stadijose: iniciatyvos ir jos tyrimo (svarstymo). Remiantis įstatymų leidybos iniciatyvos samprata, galima teigti, kad tinkamam subjektui pateikus apkaltos proceso iniciatyvą ( t.y. atitinkamam subjektui adresuotą kaltinimą ar kaltinimų grupę atli­kus tam tikras antikonstitucines veikas) Seimui tenka pareiga bent apsvarstyti ir įvertinti ją, nebūtinai jai pritarti, jei ji abejotina iaktinio pagrįstumo ir juridinių formalumų požiūriu. Tam, kad Seimas galėtų tinkamai apsvarstyti ir įvertinti iniciatyvą (tam pasirengti), jis gali, bet iš esmės neprivalo pasirinkti profesiona­laus (dalykiškai specializuoto) ir riboto viešumo tyrimo (nagrinėjimo) būdą, t.y. Seimo statute numatyti ir atskiru nutarimu sudaryti spe­cialiąją tyrimo komisiją, kurios veikimas rodo antrą proceso stadiją. Tokia komisija (būtinybė ją sudaryti) yra įtvirtinta Seimo statute. At­sižvelgiant į tai, galima teigti, kad įregistruotos iniciatyvos trumpas pristatymas Seimo posėdyje ir dėl to galima trumpa Seimo narių dis­kusija (klausimai ir atsakymai ar pasiūlymai) prieš Seimui nuspren­džiant, ar (ir iš ko) sudaryti specialiąją tyrimo komisiją, iš esmės nėra atskira proceso stadija, tai veikiau pirmosios stadijos sąlyginis tęsinys, nors formaliai pirmoji stadija baigiasi, kai tinkamai pateikiama (įre­gistruojama) iniciatyva. Tokie samprotavimai verčia diskutuoti, ar tinkamai suformuluotas Seimo statuto 38 skirsnis „Apkaltos proceso pradžia ir parengiamieji apkaltos proceso veiksmai". Viena vertus, galima teigti, kad apkaltos procesas (įrodymų ar argumentų požiūriu) iš dalies parengiamas prieš iniciatyvą ir jos pateikimu, t.y. ne Seimas ar jo sudaryta komisija, bet kaltintojai parengia procesą (panašiai kaip įstatymų leidybos procesą pirmiausia parengia įstatymo projekto sumanytojai, rengėjai ir iniciatoriai, vėliau - projektą svarstantys subjektai).55 Kita vertus, galima many­ti, kad pirminė iniciatyva dar nereiškia, kad „griežtai" ar tiksliai pagal ją (visus joje sujungtus kaltinimus) vyks apkaltos procesas. Jis trečioje ir kitose stadijose vyks pagal tą inicijuotų kaltinimų dalį arba visą kalti­nimų grupę, kuriai pritars Seimas. Šiuo požiūriu minėtą Seimo statuto skirsnį (jo pavadinimą ir turinį) galima suprasti ir pateisinti.56 Vertas dėmesio Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad parlamen­tinio apkaltos proceso iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių grupės, kuri pagal protingumo ir proporcingumo principus turi būti ganėtinai gausi ir ne per maža. Tokius reikalavimus atitinka 1/4 visų Seimo na­rių, t. y. 36 iniciatoriai, tai nustatyta Seimo statute, nors šis skaičius, Teismo nuomone, galėtų būti ir kitoks, jei to norėtų Seimas.57 Šis Teis­mo išaiškinimas buvo pateiktas vertinant Seimo statuto nuostatą, nu­stačiusią apkaltos proceso iniciatorių grupę: 1/4 Seimo narių, Teisėjų garbės teismą (tik dėl teisėjų apkaltinimo) ir Respublikos Prezidentą. Pastarasis subjektas 2004 m. sudarė kuriozinę situaciją. Respublikos Prezidentas R. Paksas, kuriam Seimas buvo pradėjęs „ir daugiau nei įpusėjęs" apkaltos procesą, prieš jo pabaigą inicijavo analogišką pro­cesą... Seimo Pirmininkui A. Paulauskui. Tokios iniciatyvos kons-titucingumą pagal Seimo prašymą įvertino Konstitucinis Teismas, nustatydamas, kad ji, tiksliau, ją numatanti Seimo statuto nuostata, prieštarauja Konstitucijai. Antra stadija - iniciatyvos pagrįstumo vertinimas, kuris, kaip minė­ta ir nustatyta Seimo statute, gali vykti Seimo specialiojoje tyrimo ko­misijoje (jei Seimas jos atsisakytų, pakeisdamas savo Statutą, - Seimo posėdyje, kuriuo parlamentas pradėtų veikti kaip apkaltos institucija). Specialiojoje tyrimo komisijoje gali vykti pirminė kaltinamo pa­reigūno apklausa ir tardymas, jei jis sutinka atvykti į posėdį ir duoti parodymus. Jei nesutinka, kaip atsitiko 2004 m., apklausos, tardymo ar ginčų stadija galėjo susiklostyti pagal tris variantus: pirma, Seimo apkaltos posėdyje, kol Seimas dar nenusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą; antra, nesustabdytuose Seimo apkaltos posėdžiuose, vyks­tančiuose tuo metu, kol Konstitucinis Teismas rengia išvadą; trečia, po tokios išvados, kai tęsiasi atnaujinti Seimo apkaltos posėdžiai. Už­bėgant už akių pažymėtina, kad trečiąjį variantą Konstitucinis Teis­mas įvertino kaip nesuderinamą su Konstitucija. Pažymėtina, kad komisijos tyrimas negali būti esminis ir galuti­nis. Tai nepriklauso nuo to, ar pusė tokios komisijos narių yra proku ratūros ir teismų atstovai, kaip buvo 2004 m. Tokio „mišraus" („vidi­nio ir išorinio", t. y. parlamentinio ir kartu „teisminio prokurorinio") stadijos modelio dabar Seimo statutas nenumato. Trečia stadija - formalus proceso pradėjimas siaurąja prasme, t. y. pagal Seimo in corpore patvirtinamus kaltinimus, kai Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma (neaišku - ar tokios dau­gumos pakanka pagal Konstituciją) pritaria specialiosios tyrimo komisijos išvadai, kuri patvirtina, kad pagrįsti visi arba dalis pirmi­nių kaltinimų. Tokiu atveju Seimo narių grupės inicijuotas kaltinimas tampa Seimo in corpore kaltinimu, taigi kolegialios tautos atstovybės kaltinimu. Vadinasi, gali nesutapti trijų subjektų - Seimo narių, Seimo ir Konstitucinio Teismo patvirtinti kaltinimai, laikomi pagrįstais. Iš­eitų, kad gali būti trijų rūšių kaltinimai: pirminiai gausiausi (Seimo narių grupės), „tarpiniai" sumažėję (Seimo, kuris pritarė specialiajai tyrimo komisijai ir dar negavo Konstitucinio Teismo išvados) ir galu­tiniai minimalūs (Seimo, gavusio Teismo išvadą, kurioje patvirtinta, kad pagal Konstituciją pagrįsti yra tik dalis Seimo pateiktų kaltini­mų, už kuriuos galima balsuoti). Ketvirta stadija - tardymas, ginčai, akistata ir panašūs teisminiai procesiniai veiksmai, atliekami pagal tris minėtus variantus: Seimo apkaltos posėdyje, kai Seimas dar nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl išvados arba kreipėsi, bet nesustabdė proceso ir jį tęsia, arba su­stabdė procesą po kreipimosi ir jį atnaujina tik gavęs Teismo išvadą. Tokia variantų samprata iš dalies pasikeitė 2004 m., kai Konstitucinis Teismas: a) gavo Seimo, dar neatlikusio tardymo (ginčų) ir laikinai sustabdžiusio apkaltos posėdį (kartu ir apkaltos procesą), kreipimąsi dėl išvados; b) išaiškino, kad Seime, kuris gavo Teismo išvadą, negali būti rengiamas tardymas, ginčai ar kita procedūra dėl to, kas jau Teis­mo ištirta, nustatyta ir kvalifikuota, t. y. dėl Teisme nustatyto fakto ir jo teisinio įvertinimo, tačiau gali vykti ginčai dėl sankcijos taiky­mo ar netaikymo, t. y. kaltinamo pareigūno pašalinimo iš pareigų ar nepašalinimo.58 Tai iš esmės reiškia, kad dabar Seimo apkaltos posėdyje tardymas ar ginčai dėl fakto gali vykti tik tuo atveju, jei Seimas dar nesikreipė į Konstitucinį Teismą arba kreipėsi, bet Teismas dar nepateikė išvados. Šiuo požiūriu Konstitucinis Teismas nepaneigė („neatėmė") Seimo teisės atlikti minėtus proceso veiksmus, tik apribojo jų atlikimo lai­ką. Beje, Teismas aiškiai neįvertino teisminio ir parlamentinio tyrimo dubliavimo, t.y. vykdymo tuo pat metu. Išeitų, kad toks dubliavimas leidžiamas, nors dėl to galima moksliškai diskutuoti. Penkta stadija - baigiamasis Seimo apkaltos posėdis, kuriam gali pirmininkauti tiek Seimo Pirmininkas ar jo pavaduotojas, kaip dabar numatyta, tiek Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, kaip buvo numa­tyta anksčiau ir įvyko 2004 m. Siame posėdyje, kuris gali trukti ir vieną dieną, ir keletą dienų ar savaičių, diskutuojama dėl sankcijos skyrimo ar neskyrimo ( t. y. pašalinimo arba nepašalinimo iš parei­gų), kaltintojai ir kaltinamasis pasisako paskutinį kartą, balsuojama dėl kiekvieno kaltinimo, kuris turi būti pateiktas (įformintas) kaip Seimo nutarimo projektas (2004 m. buvo pateiktas bendro pobūdžio „protokolinis sprendimas" be atitinkamo teisės akto formos). Jei nors vienam kaltinimui pritaria ne mažiau kaip 85 Seimo nariai, kaltina­mas pareigūnas laikomas pašalintu iš pareigų. Šešta kvazistadija, kuri iš esmės yra tik penktos stadijos padari­nys, - nustatytų balsavimo rezultatų, pagal kuriuos kaltinamasis pa­šalintas iš pareigų, įsigaliojimas nuo paskelbimo momento. Tai sukelia ne tik imuniteto ir kitų pašalinto pareigūno statuso elementų galios pasibaigimą, bet, kaip netikėtai išaiškino Konstitucinis Teismas, ir neterminuotą teisės eiti tas pačias pareigas (ar pagal Konstitucijoje numatytą priesaiką lygiavertes pareigas) praradimą. Toks teleologi­nis išaiškinimas, viena vertus, yra gana logiškas ir pagrįstas teisinės valstybės požiūriu (ar minėtos JAV 1787 m. Konstitucijos nuostatos prasme), kita vertus, yra moksliškai diskutuotinas, pvz., pagal Lietu­vos Aukščiausiojo Teismo (ir kitų valstybių bendrosios kompetencijos teismų) sukurtą teoriją apie advokatų, kurie šiurkščiausiai pažeidė eti­ką ir buvo pašalinti iš advokatūros, absoliučią (nenuginčijamą) neprie­kaištingos reputacijos neturėjimo prezumpciją 5 metų laikotarpiu (kai jokiu būdu negalima svarstyti grįžimo į advokatūrą) ir neabsoliučią (nuginčijamą) minėtą prezumpciją, kai po 5 metų galima svarstyti asmens grįžimą į advokatūrą.59 Tiesa, advokatūra- tai ne Prezidentūra, vien tuo požiūriu, kad Lietuvos Respublikoje yra keli tūkstančiai advokatų ir tik vienas Res­publikos Prezidento pareigas einantis asmuo. Nepaisant to, pateiktas palyginimas (sugretinimas) verčia labiau susimąstyti, ar dabartiniu žmogaus teisių konstituciškai leistino ribojimo požiūriu (ne minėtos JAV 1787 m. Konstitucijos nuostatos pagrindu), kuris šiandien taiky­tinas net ir tokiems „netipiniams" subjektams, kaip, pvz., po Antrojo pasaulinio karo ištremtas Italijos karalius ir jo palikuonis, Lietuvos konstitucinė doktrina nebūtų buvusi tobulesnė, jei būtų susiformavęs oficialusis nusistatymas, kad pašalintam Respublikos Prezidentui: a) draudžiama ateityje eiti tik tas pareigas, kurias eidamas (specifinių įgaliojimų prasme) jis šiurkščiai pažeidė Konstituciją; b) nedraudžia­ma eiti kitų politinio pobūdžio pareigų (specifinių įgaliojimų pras­me), kurių jis nėjo šiurkščiai pažeisdamas Konstituciją. 2.2.  Apkaltos proceso Lietuvoje ypatumai Konstituciniam Teismui pripažinus, kad pareigūno, kuriam pradėta apkalta, veiksmai prieštarauja Konstitucijai, Seimas gali vykdyti savo tyrimą šiais klausimais. Kai Seimas asmenį apkaltos proceso tvarka pripažįsta kaltu pažeidus Konstituciją, tas asmuo nuo to momento laikomas pašalintu iš pareigų; Seimo nariai, balsuodami dėl kaltinimo formuluočių “kaltinu”, “nekaltinu”, gali priimti kitokį nei Konstitucinis Teismas sprendimą dėl kaltumo. Pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo sprendimai yra privalomi visoms valdžios įstaigoms; Seimo nariai turi teisę spręsti tik dėl pašalinimo iš pareigų, o ne dėl kaltumo pažeidus Konstituciją; be to, šios ydingos Statuto nuostatos sudaro sąlygas nepagrįstai vilkinti apkaltos procesą, dubliuojant tyrimus. Seimas apkaltos klausimu vykdo tardymą, klauso ginčų ir galutinį sprendimą priima kartu su teisminės valdžios atstovais; Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ar kitas šio teismo teisėjas privalo pirmininkauti, kai nagrinėjami apkaltos kaltinimai ir kai politikai priima sprendimą dėl kaltumo. Nors pagal Konstituciją teisminė valdžia yra atskirta nuo politinės bei įstatymų leidžiamosios valdžios, todėl Seimas savo Statute negali nustatyti įpareigojimų teisėjams dirbti Seimo posėdžių pirmininkais ir vadovauti tardymui; pagal Konstituciją, gavęs kaltinančią Konstitucinio Teismo išvadą, Seimas, o ne specialiai iš Aukščiausiojo Teismo atstovų ir Seimo narių sudaryta institucija turi spręsti nušalinimo nuo pareigų klausimą; pagal Statutą (260 str.) sprendimas dėl apkaltos įforminamas būtent Seimo, o ne mišrios institucijos, nutarimu. Paskelbus apkaltos proceso pradžią, šio proceso posėdžių metu Seimas dirba pagal baudžiamojo proceso principus ir pagrindines taisykles, išskyrus Statuto nustatytas išimtis. Lietuvos Konstitucija nustato, kad Respublikos Prezidento ir aukščiausiųjų teisminės valdžios pareigūnų nušalinimo klausimai sprendžiami pagal Statuto, o ne pagal baudžiamojo proceso, reikalavimus; nei Lietuvos, nei kitų šalių Konstitucijos, nei tarptautinė teisė nenumato, kad parlamentas dirbtų pagal baudžiamojo proceso taisykles ir taptų institucija, kurioje vyksta ginčai tarp kaltintojų ir advokatų; vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų, kuris teisinėje valstybėje negali būti pažeistas - šio proceso depolitizavimas, tuo tarpu Seimo nariai yra valstybės politikai; baudžiamojo proceso paskirtis - baudžiamosios atsakomybės klausimų sprendimas; tuo tarpu apkaltos proceso paskirtis - atleidimas iš pareigų; kadangi Statutas nenurodo kokios baudžiamojo proceso taisyklės neturi būti taikomos, tai minėtoji ydinga Statuto nuostata sudaro sąlygas nepagrįstai vilkinti apkaltą, tuo motyvu, kad turi būti vykdomi visi formalumai, nustatyti baudžiamajame procese ir užtikrinamos visos garantijos, tokiame procese suteikiamos kaltinamajam. 2.3.  Apkaltos proceso taikymo išplėtimo galimybes Pagal taikymo momentą skiriamos dvejopos kontrolės priemonės, tai – ex ante, arba išankstinė kontrolė, bei ex post kontrolė, taikoma jau įvykus tam tikriems įvykiams. Pirmuoju atveju tai yra reikalingos informacijos surinkimas prieš paskiriant asmenį į svarbų postą, teisės aktų projektų nagrinėjimas, klausymai komitetuose svarstant aktualius valstybės valdymo klausimus ir pan., antruoju atveju – tai vyriausybės pateikiama informacija parlamentui apie viršnacionaliniu lygmeniu priimtus susitarimus, teikiamos institucijų veiklos ataskaitos ir panašiai. Daugiau galimybių parlamentui daryti įtaką politiniam procesui suteikia ex ante kontrolė. Kalbant apie ES reikalų svarstymą Seime, taikomos abi kontrolės rūšys. Vis dėlto nemažai visuomenės, taip pat ir akademinės bendruomenės diskusijų sukėlė tokie faktai kaip [skubotas?] Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimas 2004 m. lapkričio 11 d. Seimo posėdyje, kai „iš esmės diskusija vyko ne dėl ES Konstitucijos teksto“, o tik dėl pačios „ratifikavimo procedūros“, kadangi tai buvo paskutinis 2000–2004 m. Seimo kadencijos posėdis. Lisabonos sutarties ratifikavimas, kaip pastebėjo T. Kuprys, taip pat „neišsiskyrė reikšmingesnėmis ideologinėmis diskusijomis ar naujomis politinėmis įžvalgomis“, nors kartu buvo priimta ir Seimo rezoliucija dėl Lisabonos sutarties. Galima sutikti, jog tai bent jau iš dalies galėjo lemti faktas, jog rengiant Lisabonos sutartį Lietuva siekė išlaikyti kuo daugiau ES Konstitucijos turinio. Palikdami nuošalyje šių sutarčių turinio vertinimus, pabandykime atidžiau pažvelgti į patį ratifikavimo procesą. Galimas dalykas, kad tokį jo pobūdį tam tikru mastu nulėmė ir (pasyvus) politikos veikėjų elgesys. Juk paprastai būtent (opozicijoje esantys) partiniai žaidėjai naudoja apkaltos instituto išplėtimo kaip kontrolės priemones politinės darbotvarkės formavimui, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio politinėms problemoms pritraukimui. Nepakankamas partijų aktyvumas ir konkurencija, šalia tokių priežasčių kaip parlamento ignoravimas iš vyriausybės pusės, nepakankama, nenuosekli kontrolė ir jos procedūros, nepakankama parlamentarų ir parlamento tarnautojų kompetencija yra įvardijamos kaip pagrindinės priežastys, kylančios įgyvendinant parlamentinę kontrolę. Lietuvos praktikoje pastebimas ir „supaprastintas“ apkaltos instituto išplėtimo kontrolės supratimas, kai taikomos „tik informacinės apkaltos instituto išplėtimo kontrolės priemonės“, bei „archajiškas“ požiūris, kai parlamentinė kontrolė suvokiama kaip „tarpinstitucinė subordinacinė prievarta, o ne kaip nuolatinis komunikavimas ir bendradarbiavimo aktas“. Išaugęs tarptautinės teisės vaidmuo, globalių ir regioninių tarptautinių organizacijų plėtra, daugiašalių sutarčių pasirašymas ir mažėjančios atskiros suverenios valstybės galimybės jas vetuoti, laipsniškas vidaus ir užsienio politikos sričių suartėjimas ir susiliejimas – tokios pasaulinės raidos tendencijos buvo apibrėžtos prieš gerą dešimtmetį atliktame tyrime apie parlamentų vaidmenį užsienio politikoje. Tyrimo autoriai pažymėjo, kad įvertinant tokias tarptautinės aplinkos raidos tendencijas, parlamentams turi būti suteiktas didesnis vaidmuo valstybės užsienio politikoje ne tik ratifikuojant tarptautines sutartis, bet ir rengiant sprendimus, kurie vėliau priimami viršnacionaliniu lygmeniu. Nors tradiciškai užsienio politikos srityje vykdomoji valdžia turi pakankamą veiksmų laisvę, tačiau ir čia parlamentas gali kuo veiksmingiau išnaudoti savo tradicinius galios instrumentus – legislatyvinę ir biudžeto galias, efektyviai vykdyti vyriausybės priežiūros funkciją. Europos Sąjungos integracijos procesai ir valstybių elgesys prie jų prisitaikant kartais aiškinami remiantis adaptacijos teorija. Nikolajus Petersenas yra išskyręs keturis galimus valstybės elgesio būdus, kuriais ji gali vadovautis savo integracijos politikoje: dominuojantis (angl. dominant) – stipriausias, siekiantis primesti savo valią kitoms narėms; paklusnus (angl. acquiescent) – silpniausias, atsisakantis savo prioritetų vardan išoriškai nustatytų tikslų; nedalyvaujantis (angl. quiescent) – neįsitraukiantis, ginantis savo interesus per išlygas iš bendrų įsipareigojimų; suderintas (angl. balanced) – priimantis savitarpio priklausomybės sąlygas ir jas išnaudodamas, stengiasi siekti savo tikslų. Valstybės narės elgesys gali skirtis priklausomai nuo politikos srities, vyriausybės partinės sudėties bei klausimo aktualumo šaliai. Pažymėta, jog didelė tikimybė, kad paklusnų elgesio būdą rinksis mažos, ekonomiškai nuo Europos Sąjungos priklausomos šalys, kitur pastebima – „euroentuziastės“. ES valstybių narių parlamentai prie Europos Sąjungos integracijos prisitaikė sukurdami specializuotas institucijas – Europos reikalų komitetus, neretais atvejais pertvarkydami valstybės valdžios institucijų bendradarbiavimą. Tokiose šalyse kaip Suomija Europos integracija paskatino ir politinės sistemos plėtrą, kai „parlamentas tapo labiau atsakingas už užsienio politikos sprendimus“. 2000 metų konstitucinė reforma šalyje nepakeitė jos pagrindų, tačiau sustiprino parlamento funkcijas politinėje sistemoje – viena, buvo sustiprinti jo įgaliojimai ir panaikinti įgaliojimų apribojimai, ir antra, buvo išplėstas vyriausybės, atskaitingos parlamentui, vaidmuo prezidento institucijos atžvilgiu. Konstitucijoje taip pat numatytas glaudus prezidento (kuriam patikėtas svarbiausias vaidmuo formuojant užsienio politiką) ir vyriausybės bendradarbiavimas (priskirti ES reikalai), kuris reiškia, jog abi institucijos „privalo tinkamai ir laiku informuoti vienas kitą apie svarbiausius užsienio politikos klausimus“. Buvo prognozuojama politinės sistemos raida didesnio vyriausybės, atskaitingos parlamentui, vaidmens išplėtimo link (ir užsienio, ir saugumo politikos srityse). Prieš keletą metų parlamentų vaidmuo sprendžiant ES reikalus buvo nagrinėjamas Europos Konvente, rengusiame Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektą. Dr. Andreas Maureris, išnagrinėjęs „senųjų“ ES valstybių narių praktiką ir teisinį srities reglamentavimą, pabandė nustatyti, kaip nacionaliniai parlamentai dalyvauja ES valdyme nacionaliniu lygiu, kaip jie reaguoja į dinamišką institucinę ir procedūrinę tvarką ir kaip prie jos prisitaiko. Autorius pastebėjo, jog ratifikuodami parakonstitucinių sutarčių persvarstytus tekstus, nacionaliniai parlamentai daro įtaką patys sau, tai yra praranda savo pradines įstatymų leidybos galias, kurios gali būti atsvertos tik išplečiant nacionalinių parlamentų vyriausybės kontrolės funkciją. Jo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad ES sistemos reikšmė bei jos „produkcija“ nuolat auga, „parlamentų dalyvavimo mastas labai svarbus pagrindžiant ES valstybių narių ir pačios ES konstitucinės tvarkos teisėtumą“. Tad parlamentų (aktyvus) dalyvavimas būtinas ne tik mažinant ES demokratinį deficitą, bet ir lemiant tiek nacionalinio, tiek ir europinio lygmenų politinių institucijų gebėjimą spręsti viešosios politikos uždavinius. Nacionalinių parlamentų dalyvavimą ES valdyme A. Maureris vadina reikšmingu rodikliu, plačiausia prasme indikuojančiu būsimas Europos valdymo formas ir procesus. Parlamentų dalyvavimas ES valdyme iš esmės siejamas su Europos Komisijos pasiūlymų dėl naujų teisės aktų svarstymu. Tuo metu konstatuota, jog keblumų realizuojant šį uždavinį galėtų kilti dėl pasiūlymų, susijusių su Bendrąja užsienio ir saugumo politika, kai kuriais dokumentais, susijusiais su Šengeno sutartimi, bendra ekonomikos ir pinigų politika, kadangi tuo metu galioję teisės aktai nenumatė jų perdavimo nacionaliniams parlamentams. Jau tada buvo pastebėtas poreikis stiprinti parlamentų tarpusavio bendradarbiavimą, ypač kalbant apie vadinamąjį „ankstyvojo perspėjimo“ mechanizmą, kad parlamentai galėtų tapti „veikėjais keliuose lygiuose“. Remiantis Michaelio Mezey ir F. Nortono pasiūlyta sistema ir naudota tyrime apkaltos instituto išplėtimo kontrolės „apimtimi“ (t. y. dokumentais, kurie persiunčiami ir nagrinėjami parlamente), „laiku ir valdymu“ (laikas, kai parlamentas gauna pasiūlymus dėl teisės aktų, daugialypis ES sprendimų formavimo mechanizmas), „poveikiu“ (parlamento pozicijos (ne) „privalomumas“ vyriausybei), kintamieji parlamentai buvo suklasifikuoti į tris kategorijas: - parlamentai, turintys didelę politinę galią, kuri remiasi veto teise ir galimybėmis daryti pakeitimus bei ieškoti kompromisų politiniuose procesuose; - parlamentai, turintys vidutinę politinę galią (t. y. teisę daryti pakeitimus, bet ne atmesti politinius pasiūlymus); - silpni parlamentai, neturintys galios nei patys kurti politiką, nei daryti jai įtaką. Šiame tyrime Suomijos, Austrijos, Švedijos parlamentai buvo pažymėti kaip atitinkantys stiprios politikos formavimo ir „nacionalinių veikėjų“ kriterijus, nedaug nuo jų atsiliko Nyderlandų ir Vokietijos parlamentai, tačiau pastarajame dėl konsensusu paremto politikos stiliaus ir vyraujančios partijose proeuropietiškos nuomonės parlamentarai vengė „sistemingai susiremti su savo vyriausybėmis“. O Danijos parlamentas pažymėtas kaip unikalus atvejis, kuris pats formuoja prielaidas ES reikalų tvarkymui, jo apkaltos instituto išplėtimo kontrolės modelis laikomas pavyzdiniu kitiems: Folketingo sėkmė aiškinama tokiomis Roberto Pahre nurodytomis parlamentinei priežiūrai būtinomis sąlygomis, kaip antai – žymi visuomenės dalis ir bent viena partija parlamente, kuri nepalaiko gilesnės integracijos; mažumos vyriausybė šalyje; bent viena partija priežiūros komitete, kuriai labiau patinka vetuoti politiką nei remti vyriausybę. Autoriaus nuomone, Danijos atvejis jas iš esmės atitinka ir šiuo požiūriu yra praktiškai unikalus atvejis Europoje. A. Maureris aprašo ir vadinamąjį „apkaltos instituto išplėtimo kontrolės rezervo“ fenomeną, kai vyriausybė parlamento poziciją, nors ji nėra privaloma, išnaudoja kaip tam tikrą kozirį tarptautinėse derybose. Ir nors atrodytų, kad parlamentas šitaip išlaiko tam tikrą įtaką darant europinius sprendimus, vis dėlto tokiu atveju jo santykis su vyriausybe yra paremtas rėmimo, bet ne kontroliavimo logika. Ronaldas Holzhakeris, tyręs valdžios ir opozicinių partijų apkaltos instituto išplėtimo priežiūros tikslus ir metodus, konstatavo, jog nacionalinis sutarimas svarstant ES klausimus Vakarų Europos parlamentuose dažnai nebėra aksioma ar tikslas. Jis nurodo, kad šalia formaliųjų parlamento instrumentų daryti įtaką ar kontroliuoti vyriausybės veiklą, egzistuoja ir visuomenei nematomi neformalūs politinių grupių (frakcijų) instrumentai: 1) frakcijų ekspertų konsultacijos su vyriausybės ministrais ar pareigūnais; 2) diskusijos partijos komitetų ar darbo grupių (paprastai organizuotų pagal nuolatinius parlamento komitetus) posėdžiuose; 3) visos frakcijos posėdžiai; 4) klausimų kėlimas į viešumą ir siekis formuoti politinę darbotvarkę. Kaip žinome, gebėjimas formuoti politinę darbotvarkę institucionalizavimą nagrinėjančioje literatūroje nurodomas kaip vienas iš reikšmingų kriterijų, paaiškinančių veikėjo stiprumą politinėje sistemoje. Autoriaus nuomone, kalbant apie parlamentinę ES klausimų priežiūrą ir tarpinstitucinius parlamento („šeimininko“) ir vyriausybės („samdinio“) santykius, dera nepamiršti tarppartinių diskusijų dimensijos. Konstitucinio Teismo veiklos pagrindas – konstitucinės justicijos byla, kurios sprendimas liečia ne tik bylos šalis, bet ir turi įtakos nacionalinei teisei. Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas bei privalomas visiems piliečiams, įstaigoms, įmonėms, organizacijoms, valdžios institucijoms. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylas, interpretuoja Konstitucijos normas bei principus, atskleidžia jo esmę, todėl teigiama, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją – pateikti Konstitucijos nuostatų sampratą, kuri saisto visas teisės aktus leidžiančias institucijas bei visas teisę taikančias institucijas, taip pat ir Seimą – Tautos atstovybę. Pabrėžiant Konstitucinio Teismo kompetencijos ypatybes, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, kitaip nei bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, turi įtakos apkaltos procese. Konstituciniam teismui Konstitucija priskyrė pareigą spręsti klausimą, ar aukščiausių šalies pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Šiuo atveju Konstitucinės justicijos bylos esmė – nustatyti faktą, ar buvo padaryti konkretūs veiksmai, kuriais pareigūnai sulaužė duotą priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylas, sprendžia teisės taikymo klausimus, tačiau nagrinėjant bylas apkaltos procese „Konstitucinis teismas tiria ir vertina tiek kartu su paklausimu Konstituciniam Teismui pateiktus įrodymus, tiek visus kitus bylos nagrinėjimo Konstituciniame Teisme metu gautus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad Respublikos Prezidentas atliko paklausime nurodytus konkrečius veiksmus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad šie veiksmai prieštarauja Konstitucijai, kad Konstitucija yra pažeista šiurkščiai“38. Konstitucinio Teismo vaidmuo apkaltos procese nulemtas paties Konstitucinio teismo funkcijų „sergėti Konstituciją“, garantuoti jos viršenybę teisės sistemoje. Tai liečia ir aukščiausios valstybės valdžios pareigūnus, dėl kurių veiksmų teisėtumo patikėta spręsti Konstituciniam Teismui. Kita ne mažiau svarbi Konstitucinio Teismo funkcija yra tai, kad ši teisminė institucija, „sergėdama Konstituciją“, įgyvendina stabilumą ir teisinių santykių pusiausvyrą valstybėje: „Konstitucinis Teismas savo veikla garantuoja, kad visa valstybės valdžia nebūtų sutelkta kurioje nors vienoje valstybės valdžios institucijoje, kad vienų valstybės valdžios institucijų galios būtų atsvara kitų valstybės institucijų galioms, kad visos valstybės valią įgyvendinančios institucijos veiktų darniai, vykdytų savo konstitucinę priedermę tarnauti žmonėms, kad ginčus dėl valstybės valdžios institucijoms pagal Konstituciją priklausančių galių spręstų Konstitucinis Teismas, kad visos valstybės valdžią vykdančios institucijos -Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“.60 E. Jarašiūnas įžvelgė ir kitas konstitucinės justicijos institucijos, ne vien konstitucinio teisingumo ar Konstitucijos „sergėtojos“, funkcijas. Konferencijoje, skirtoje Konstitucijos penkmečiui pažymėti, buvo paskelbtos tokios funkcijos: 1. konstitucinių vertybių (ypač žmogaus teisių) apsaugos; 2.visuomenės demokratinės kultūros ugdymo; 3.įtakos įstatymų leidybai; 4. taikdarystė politiniame gyvenime; 5. šviečiamosios. Platesnes konstitucinės justicijos funkcijas akcentavo ir vokiečių teisininkai E. Benda ir K. Schmude. Jie teigė, kad „Konstitucinis Teismas vykdo taikdarišką (socialiniu ir politiniu požiūriu), taip pat integruojančias funkcijas, kurios leidžia jam kartu vykdyti politinės taikos visuomenėje ir valstybėje garanto funkciją“. Konstitucinio Teismo kompetencijos ypatumai atriboja jį nuo bendrosios ir specialiosios kompetencijos teismų ir daro savarankišku bei nepriklausomu teismu bendrame valstybės teismų sistemos kontekste. Kita vertus, tarp šių teisminių institucijų, kaip matysime kituose šio darbo skyriuose, yra reikšmingų sąsajų. Keletą iš jų galime paminėti: . Vadovaujantis valdžių padalijimo principu, tik teisminei valdžiai priskirta vykdyti teisingumą. Tai liečia visų pakopų teismus ir Konstitucinį Teismą, vykdantį konstitucinį teisingumą. . Bendri teismo principai. Nagrinėjant ginčus dėl pažeistų santykių atkūrimo, taikomi tie patys procesiniai principai: žodiškumo, proceso nepertraukiamumo, įrodymų vertinimo, rungtyniškumo, viešumo ir t. t. . Ieškininė teisenos pradžia - procesas pradedamas kreipiantis su skundu, ieškiniu ir t. t. Procesas ex officio (savo iniciatyva) nepradedamas. Teisėjų korpusas formuojamas ne politiniu, o profesiniu pagrindu. Tai reiškia, kad teisme teisę aiškina ir taiko teisėjai profesionalai, privalantys turėti atitinkamą kvalifikaciją bei išsilavinimą. Konstituciniam Teismui, kaip ir kitiems teismams, būdingi visi teisminiai požymiai: nagrinėjimo objektas, proceso stadijos, priimami sprendimai, kurie ne tik privalomi ginčo šalims, bet ir kuria teisę. Tiek Konstitucinis Teismas, tiek bendrosios ir specialiosios jurisdikcijos teismai, nagrinėdami bylas, vadovaujasi procesinės teisenos taisyklėmis. „Užtikrindama kiekvieno asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugą, teisminė valdžia: nuolat „valo“ pozityvią teisę nuo neteisinių (konstitucinių) normų bei saugo ir gina žmogaus teises ir laisves nuo neteisėtų trečiųjų asmenų (įskaitant ir valstybės institucijas) veikų konkrečiose bylose“. Daugeliui suprantama tiesa, kad teismai – jurisdikcinės institucijos, atstovaujančios teisminei valdžiai, kuri, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžia, yra visavertė viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių. Kaip matyti, vykdyti teisingumą yra teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija. Teismų veiklos pagrindas – byla, kuri traktuojama kaip teisinis ginčas, reikalaujantis teisinio įvertinimo. Ginčo objektas – teisinis šalių statusas, teisės ir pareigos, t. y. vienokia ar kitokia problema. Šalys gali ginčytis dėl materialių ar nematerialių, dar galinčių būti apibrėžtų kaip lingvistiniai, dalykų. Teisinis ginčas suprantamas kaip teisumo gynimas. Teisinis šalių ginčas sprendžiamas ne bet kokia, o teismine formalizuota tvarka, t. y. griežtai laikantis proceso vedimo taisyklių ir remiantis galiojančia teise. Teisminio proceso sampratą bei rūšis bandysime sukonkretinti teisinėje literatūroje suformuluotomis mokslinėmis definicijomis. Pats žodis procesas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio – procesus – žengimas į priekį, eiga, vyksmas, raida, būvių kaita, veiksmas. Teisiniuose santykiuose tai reiškia bylų tyrimo ir nagrinėjimo tvarką. Tai tiesiog gali būti apibūdinama kaip teismo byla, kuri išsprendžiama teisminio proceso metu vadovaujantis specialiomis procedūrinėmis taisyklėmis. Peticijoje turi būti nurodyti svarbūs faktai, kuriuos ginčija asmuo, paduodantis peticiją, bei įrodymai, kuriais grindžiami ginčijami faktai. Peticijoje turi būti aiškiai suformuluotas pareiškėjo prašymas. Peticija pateikiama raštu ir pasirašoma. Prie peticijos gali būti pridedami ir kiti dokumentai. Čekijoje, kitaip nei Lietuvoje, nėra reikalavimo paduoti prašymą bei priedus 30 egzempliorių. Įstatymas numato tik kelias paduodamų dokumentų kopijas. Lenkijos Konstitucinio Tribunolo įstatyme nurodyta, kad procesas pradedamas paduodant pareiškimus ir paklausimus. Pareiškimas turi atitikti Lenkijos Konstitucinio Tribunolo 32 straipsnyje įtvirtintus procesinius reikalavimus. Įstatymas numato reikalavimą pateikti atitinkamą skaičių kreipimosi kopijų, kurias būtų galima pateikti kitiems proceso dalyviams bei pridėti prie bylos. Lietuvoje pagrindas pradėti konstitucinės justicijos bylą – kreipimasis (prašymas). Dėl išvados paduodamas paklausimas. Prašymas turi atitikti Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytas prašymo ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai formos ir turinio reikalavimus. Pažymėtina, kad prie prašymo gali būti pridedamas siūlomų iškviesti į Konstitucinio Teismo posėdį liudytojų ir ekspertų sąrašas, specialistų išvados bei kiti dokumentai ir medžiaga. Prie kiekvieno liudytojo nurodoma, kokias jis aplinkybes gali patvirtinti. Prašymas ir priedai pateikiami Konstituciniam Teismui su nuorašais po 30 egzempliorių. Pateikiami prašymai turi būti pasirašyti pareiškėjo ar valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis. Taigi teismo procesui būdinga ieškininė teisenos pradžia. Procesas pradedamas kreipiantis su skundu, ieškiniu, prašymu ir t.t. Išskirtiniais bruožais pasižymi baudžiamoji bei administracinė teisena. Baudžiamąją arba administracinės teisės pažeidimų bylą gali iškelti ne tik nukentėjusioji šalis, bet ir valstybės pareigūnas, paaiškėjus faktams, kad yra padaryta nusikalstama veika. Šios galimybės konstitucinė teisena nenumato. Remiantis prancūzų politologo Alexis de Tocqueville žodžiais „Kad teismas pradėtų veiklą, reikia konfliktinės situacijos – ginčo. Tik sudarius bylą, teisėjas pradeda vykdyti savo funkcijas... Teismai gali imtis veiksmų tik tada, kai į juos kreipiamasi“. Konstitucinei teisenai yra priešingas baudžiamasis procesas, kuris pradedamas perdavus bylą pirmosios instancijos teismui. Gavus bylą paskiriamas teisėjas, kuris rengs bylą nagrinėti teisme ir po jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, nagrinės šią bylą toliau. Teisėjas, susipažinęs su byla, sprendžia klausimą – ar nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme. Tokiu sprendimu teisėjas atveria procesinį kelią tolesnei bylos eigai. Bylos nagrinėjimo teisminiame procese klausimą teisėjas įformina nutartimi (BPK 233 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti, teisėjas vienas savo nuožiūra sprendžia bylos galimumo nagrinėti teisiamajame posėdyje klausimą. Kiek kitaip yra tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas apskundžiamas paduodant apeliacinį skundą aukštesnės instancijos teismui. Apeliacinis teismas, gavęs apeliacinį skundą, turi patikrinti, ar pateiktas skundas atitinka įstatymų reikalavimus, nustatytus BPK 312 ir 313 straipsnyje. Tai atlieka Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Pažymėtina, kad skundas, surašytas nesilaikant minėtų reikalavimų, grąžinamas apeliantui. Jeigu apeliacinis skundas atitinka įstatymo reikalavimus, skiriamas teisėjas pranešėjas, kuris susipažįsta su pateiktu skundu, atsikirtimais į jį, jeigu reikia nurodo, kokius asmenis kviesti į posėdį. Analogiškai skundo priėmimo klausimas sprendžiamas kasacinėje instancijoje. Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, gavęs kasacinį skundą, patikrina jį formaliųjų kriterijų aspektu (BPK 372 straipsnio 1 dalis). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundo pagrįstumo klausimą materialiuoju aspektu, sprendžia teisėjų atrankos kolegija. Atrankos kolegija nusprendžia, ar skundas atitinka BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ar ne. Jeigu atitinka, tada kasacinis skundas priimamas nagrinėti iš esmės. Jeigu kasacinis skundas neatitinka jam keliamų kasacinių pagrindų, atrankos kolegijos nutartimi jis grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Trūkumų pašalinimas, neatima galimybės kasatoriui vėl kreiptis į kasacinį teismą. Palyginus Lietuvos, Lenkijos ir Čekijos konstitucinę teiseną, pastebėtas esminis panašumas, kad išankstinį kreipimosi tyrimą šių šalių konstitucinės kontrolės institucijose atlieka paskirtas teisėjas vienas savo nuožiūra. Čekijos Konstitucinio Teismo teisėjas pranešėjas, išnagrinėjęs peticiją, gali priimti sprendimą siūlyti ją atmesti, jeigu: · peticija paduota subjekto, kuris neturėjo teisės jos paduoti; · peticija nežinybinga teismui; · teismas jau priėmė sprendimą peticijoje išdėstytu klausimu; · teismas jau yra pradėjęs bylos nagrinėjimą tuo klausimu; · peticija buvo paduota praleidus terminą; · pareiškėjas praleido terminą peticijoje nurodytiems pažeidimams ištaisyti; · peticijoje nesuformuluoti teisiniai pagrindai. Teisėjas pranešėjas, suradęs pagrindą siūlyti atmesti peticiją, šį klausimą pateikia svarstyti teisėjų taryboje (kolegijoje). Jeigu teisėjų taryba (kolegija) nusprendžia, kad nėra pagrindo atmesti peticiją, tada teisėjas pranešėjas rengia bylą nagrinėti teisėjų plenume arba taryboje. Teisėjų taryba (kolegija) gali atmesti peticiją, jeigu ši akivaizdžiai neatitinka įstatymo reikalavimų. Jeigu teisėjas pranešėjas nusprendžia, kad peticija atitinka įstatymų reikalavimus, tada jis rengia bylą nagrinėti teisėjų plenume arba taryboje (kolegijoje)130. Lenkijos Konstitucinio Tribunolo teisėjas, išnagrinėjęs prašymą (paklausimą) ir nustatęs, kad jis neatitinka formalių reikalavimų ir negalima skundo nagrinėti iš esmės, gali siūlyti pareiškėjui per septynias dienas ištaisyti nurodytus trūkumus. Atlikdamas išankstinį tyrimą teisėjas kartu patikrina, ar skundo argumentai nėra akivaizdžiai nepagrįsti. Jeigu skundas akivaizdžiai nepagrįstas arba jeigu per nustatytą terminą pareiškėjas neištaiso formalių skundo trūkumų, Tribunolo teisėjas priima sprendimą atsisakyti perduoti skundą toliau nagrinėti. Pareiškėjas turi teisę apskųsti tokį sprendimą, tada skundo priimtinumo klausimą nagrinėja trijų teisėjų kolegija131. Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas, pradėdamas tirti jam perduotą medžiagą, išsiaiškina, ar prašymas (paklausimas) atitinka Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytas reikalavimus ir sąlygas, kurioms esant prašymas( paklausimas) gali būti nagrinėjamas Konstitucinio Teismo posėdyje: · ar prašymas paduotas institucijos ar asmens, turinčių teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą; · ar prašymo nagrinėjimas yra žinybingas Konstituciniam Teismui; · ar prašyme nurodyto teisės akto atitikimas Konstitucijai dar nebuvo tirtas Konstituciniame Teisme ir nėra tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas; · ar Konstitucinis Teismas nėra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko; ar prašymas grindžiamas teisiniais motyvais. Jeigu prašymas ar paklausimas neatitinka bent vieno iš išvardytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 ir 80 straipsnius tai yra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą ar paklausimą. Teisėjas, atlikdamas išankstinį medžiagos tyrimą, taip pat išsiaiškina, ar prašymo ar paklausimo turinys atitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66, 67 ir 76 straipsniuose nustatytus reikalavimus (prašymo formos ir priedų). Jeigu prašymas ar paklausimas neatitinka šių reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 ir 81 straipsnius yra pagrindas sugrąžinti prašymą ar paklausimą pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai. Atlikęs išankstinį medžiagos tyrimą ir privalomus parengiamuosius veiksmus, teisėjas surašo pažymą su pasiūlymais ir pateikia ją Konstitucinio Teismo pirmininkui. Teisėjas gali siūlyti pirmininkui priimti prašymą ar paklausimą arba grąžinti jį pareiškėjui. Taip pat teisėjas gali siūlyti Konstitucinio Teismo tvarkomajam posėdžiui atsisakyti nagrinėti prašymą ar paklausimą. Jeigu teisėjo ir pirmininko nuomonės dėl prašymo priimtinumo išsiskiria, tai tokie klausimai sprendžiami Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje. Jeigu Konstitucinio Teismo pirmininkas sutinka su teisėjo siūlymu priimti prašymą ar paklausimą, jis dėl to priima potvarkį ir paskiria Konstitucinio Teismo teisėją parengti bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui. Juo paprastai skiriamas teisėjas, atlikęs išankstinį atitinkamos medžiagos tyrimą. Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kaip turėtų būti formuluojamas prašymas: „Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus reiškia, kad teismai, kurie kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, tuo, kad įstatymas ar kitas teisės (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, o privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (ar jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais“. „Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų“. Paminėtina svarbi konstitucinės teisenos ypatybė, kad peticijas Čekijos Konstituciniame Teisme gali nagrinėti teisėjų plenumas ir teisėjų taryba (kolegija). Jeigu peticija liečia klausimus, kuriuos nagrinėja teisėjų plenumas, tuomet spręsti peticijos pagrįstumo klausimą pavedama teisėjui iš viso Čekijos Konstitucinio Teismo teisėjų sąrašo. Šiam teisėjui suteikiamas teisėjo pranešėjo statusas. Jeigu peticija paduodama dėl klausimų, kuriuos įstatymo priskirta nagrinėti teisėjų tarybai (kolegijai), tada spręsti peticijos pagrįstumo klausimą pavedama teisėjui, kuris yra pastovus teisėjų tarybos narys. Šis teisėjas taip pat įgyja teisėjo pranešėjo statusą. Lenkijos Konstituciniame Tribunole pareiškimai ir paklausimai gali būti nagrinėjami visos teisėjų sudėties, penkių teisėjų kolegijos ir trijų teisėjų kolegijos. Lietuvoje, kitaip nei Čekijoje ir Lenkijoje, teisėjai neskirstomi į tarybas, plenumus, kolegijas. Visi prašymai (paklausimai), kurie praeina išankstinio tyrimo stadiją, nagrinėjami visų Konstitucinio Teismo teisėjų. Apžvelgus Konstitucinės teisenos ypatumus šioje stadijoje matyti, kad Čekijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje atliekami tapatūs parengiamieji veiksmai: sprendžiamas peticijos, prašymo, skundo pagrįstumo klausimas; įstatymai nustato analogiškus turinio bei formos reikalavimus; peticijos, skundų, prašymo pagrįstumo klausimą nagrinėja vienas teisėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad galutinį sprendimą dėl peticijos atsisakymo nagrinėti Čekijoje priima teisėjų taryba (kolegija), o Lietuvoje šis klausimas sprendžiamas tvarkomajame teismo posėdyje. Išskirtina tai, kad Lenkijoje galima apskųsti teisėjo sprendimą atsisakyti perduoti skundą nagrinėti iš esmės, tada skundo priimtinumo klausimą svarsto trijų teisėjų kolegija. Apžvelgus konstitucinę ir bendrąją teiseną matyti, kad ieškinių, prašymų, skundų priimtinumo klausimas, priešingai nei konstituciniame procese, svarstomas ir vieno teisėjo, ir kolegialiai. Jeigu ieškinys, prašymas pateikiamas pirmosios instancijos teismui, tada jų pagrįstumas svarstomas vieno teisėjo. Aukštesnėse teisminėse institucijose skundų priimtinumo klausimas svarstomas ir vieno teisėjo, ir kolegialiai. Pažymėtina svarbi baudžiamojo proceso ypatybė. Baudžiamasis procesas, kitaip nei konstitucinis, pradedamas baudžiamosios bylos, bet ne prašymo perdavimu teisminei institucijai. 2.4. Apkalta kaip konstitucinė sankcija Konstitucinės teisinės sankcijos turi keletą ypatu­mų, skiriančių jas nuo kitų juridinės atsakomybės prie­monių, todėl jas galima skirti į savarankišką formą. Pa­grįstai pažymima, kad konstitucinių teisinių normų sankcijų specifika - tai konstitucinė teisinė atsakomybė ir visų pirma valdžios (valstybinių institucijų ir struktū­rų) subjektai bei ypatumai liaudžiai - suverenui ir pilie­čiams. Konstitucinių teisinių sankcijų ypatumai: konstitucinės teisinės atsakomybės priemonės yra aiškiai politiškai išreikštos ir atsižvelgiant į pritaikymo pagrindimą, ir į subjektus. Dėl to yra pavojus, kad konstitucinė teisinė atsakomy­bė iš teisinio instrumento gali pavirsti politiniu instrumentu, todėl sankcijos turėtų būti tik konstitucinės teisinės; šias sankcijas gali taikyti įgaliotieji subjektai: įstatymų leidybos organai, vykdomoji, teisminė valdžia, vietos savivalda, pareigūnai, piliečiai, pavyzdžiui atšaukimo ir kitais atvejais. Konsti­tucinės teisinės atsakomybės priemones gali tai­kyti institucijos bei pareigūnai ir nepavaldiems bei neatskaitingiems jiems subjektams, skirtin­gai negu drausmines nuobaudas; aukštieji valdžios organai ir pareigūnai dau­giausiai nulemia savo atsakomybę. Nustatant konstitucines teisines sankcijas šiems subjek­tams reikia laikytis stabdžių ir atsvarų principo. Taip konstitucinės teisinės atsakomybės prie­monės būtų tarpusavyje subalansuotos, o viena institucija turėtų galimybę pareikalauti kitą vykdyti šias pareigas; konstitucinių teisinių sankcijų panaudojimas dažniausiai nesuponuoja teistumo ar kitokios baudžiamumo būklės; konstitucinės teisinės sankcijos dažniausiai bū­na absoliučiai apibrėžtos, t.y. nenumatomos al­ternatyvios konstitucinės teisinės sankcijos. At­siradus konstitucinei teisinei atsakomybei, pa­vyzdžiui, valstybės vadovui įvykdžius valstybės išdavystę, gali iškilti tik viena konstitucinė tei­sinė sankcija - nušalinimas nuo pareigų. Manau, tikslinga skirti tokias konstitucines teisines sankcijas: 1) organo priešlaikiniai perrinkimai (sudėties performavimas); 2) vieno organo juridinio akto pakeiti­mas kitu, vadovaujančiu pirmajam arba viršesnių už pirmąjį; 3) deleguoto atstovo atšaukimas; 4) deputato pirmalaikis įgaliojimų nutraukimas vadovaujantis atsto­vaujamojo organo sprendimu; 5) piliečių politinių ir kitų pagrindinių teisių bei pareigų (net ir pačios pilietybės) atėmimas arba apribojimas (sustabdymas); 6) elgesio (veiksmų) pripažinimas nekonstituciniu; 7) kurių nors valstybinių teisinių veiksmų rezultatų juridinis panaikinimas; 8) partijos ar asociacijos veiklos apribojimas, nu­traukimas arba uždraudimas. Apkaltos proceso pasekmė, t.y. sankcija - pašali­nimas iš pareigų ar mandato panaikinimas atsižvelgiant į savo griežtumą ir pobūdį labai panaši į kitas konstitu­cines teisines sankcijas. Tai - svarbaus konstitucinio statuso praradimas. 3.Apkaltos proceso teisinio reglamentavimo tobulinimo praktiniai aspektai 3.1.Seimo nario mandato praradimas Pirmiausia pažymėtina, kad Konstitucijoje yra išdėstytas baigtinis valstybės pareigūnų, kuriems gali būti taikoma apkalta, sąrašas. Tie pa­reigūnai yra: 1) Respublikos Prezidentas, 2) Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai,, 3) Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, 4) Ape­liacinio teismo pirmininkas ir teisėjai, 4) Seimo nariai. Kalbant apie parlamento nario mandato atėmimą, paprastai vartojamas ne apkaltos (impeachment), o kiti terminai. Dažniausiai vartojami terminai „pašalinimas" (expulsion, removal), mandato „atšaukimas" arba „pa­naikinimas" (revocation), priklausomai nuo to, kuo re­miantis yra atimamas mandatas (interesų ar pareigų ne­suderinamumas, posėdžių praleidinėjimas be pateisina­mos priežasties, parlamentarui keliamų reikalavimų ne­atitikimas ir kt.). Iš parlamentarų mandatas gali būti atimtas dėl įvai­rių priežasčių. Pagrindinė ir bendriausia iš jų yra ta, kad asmuo neatitinka parlamento nariui keliamų kriterijų, t. y. kriterijų, kuriais remiantis jis gali būti renkamas (įskaitant ir tą atvejį, kai teisė būti renkamam praranda­ma teismui paskyrus nuosprendį už padarytą nusikalti­mą). Atsiradus pagrindui, minėtus kriterijus paprastai tikrina parlamentų rinkimų patikrinimo, imuniteto, mandatų, procedūrų ar kiti komitetai arba komisijos. Kai kuriose šalyse po įkalinimo nuosprendžio mandato netenkama automatiškai (Belgija, Jungtinė Ka­ralystė, Ispanija, Italija, Portugalija). Kitur, nepriklau­somai nuo teismo nuosprendžio griežtumo, mandato at­ėmimo klausimą svarsto parlamentas arba atitinkami jo rūmai (Austrija, Danija, Suomija, Švedija, Vokietija). Pavyzdžiui, Danijoje, jei parlamento narys nuteisiamas už tokią veiką, kuri „visuomenės nuomone yra nesude­rinama su parlamentaro mandatu"7, klausimą sprendžia parlamentas paprasta balsų dauguma Priežiūros komite­to teikimu. Panašiai yra Vengrijoje, kur teikimą parla­mentui rengia Imuniteto ir suderinamumo komitetas. Austrijoje visais atvejais parlamentas dėl mandato atė­mimo turi kreiptis į Konstitucinį teismą, ir šis priima ga­lutinį sprendimą. Iš Austrijos parlamento nario mandatas8 gali būti atimtas tik Konstitucinio teismo sprendimu tokiais atve­jais: 1) jei asmuo neprisiekia arba prisiekia nesilaiky­damas nustatytos tvarkos; 2) jei jis 30 dienų be pateisi­namos priežasties nedalyvauja posėdžiuose, ir per 30 dienų deramai nereaguoja į pirmininko viešąjį raginimą atvykti arba pateisinti savo nebuvimą; 3) kai netenka pasyviosios rinkimų teisės; 4) Nesuderinamumo įstaty­mo numatytais atvejais: jei piktnaudžiauja savo padėti­mi siekdamas pasipelnyti arba užsiima veikla ar užima pareigas, pagal įstatymą nesuderinamas su parlamentaro mandatu. Mandato netenkama Konstituciniam teismui priėmus atitinkamą sprendimą ir oficialiai apie tai pra­nešus parlamento pirmininkui. Suomijos Respublikos konstitucija9 numato, jog parlamentarui grubiai ir nuolat ignoruojant savo parei­gas parlamentas, išklausęs Konstitucinės teisės komiteto nuomonę, dviem trečdaliais balsų gali atimti iš jo man­datą. Be to, jei parlamento narys nuteisiamas kalėti už tyčinį nusikaltimą arba nubaudžiamas už rinkimų pažei­dimą, parlamentas gali ištirti, ar jis vertas toliau eiti par­lamentaro pareigas. Jeigu nusikaltimas yra toks, kad nu­teistasis prarado pasitikėjimą ir pagarbą, būtiną parla­mento nariui, parlamentas, išklausęs Konstitucinės tei­sės komiteto nuomonę, dviem trečdaliais balsų atima iš jo mandatą. Tačiau baudžiamasis kodeksas nenumato politinių teisių atėmimo už jokius nusikaltimus, taigi, pašalintas iš parlamento, asmuo išsaugo visas rinkimų teises. Prancūzijos konstitucijos10 IX skyriuje (67, 68 str.) sakoma, kad Respublikos prezidentas negali būti trau­kiamas atsakomybėn už veiksmus, padarytus einant sa­vo pareigas, išskyrus valstybės išdavimą. Jis gali būti apkaltintas tik abejiems parlamento rūmams atviru bal­savimu priėmus identišką rezoliuciją absoliučia savo na­rių balsų dauguma. Tokiu atveju prezidentą teisia Aukš­tasis teismas. Šį teismą sudaro lygus skaičius Nacionali­nio susirinkimo ir Senato narių, kuriuos išrenka abeji rūmai po to, kai jie susirenka naujos sudėties. Teismas iš savo narių išsirenka pirmininką. 1959 m. vyriausybės potvarkio" dėl pamatinio įstatymo apie Aukštąjį teismą 32 straipsnio nustatyta, jog Teismas nagrinėja bylą ir priima nuosprendžius, vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodeksu, kuriame tam tikros modifikacijos (slaptai balsuojama dėl kiekvieno kaltinimo atskirai; kaltinimai tvirtinami absoliučia balsų dauguma; balsų dauguma nutariama ir dėl taikomos bausmės). Nuo­sprendis yra neapskundžiamas. Vyriausybės narių bau­džiamoji atsakomybė reglamentuojama Konstitucijos12 X skyriuje (68-1 ir 68-2 str.). Vyriausybės narius už nu­sikaltimus ar įstatymų pažeidimus, padarytus jiems at­liekant savo funkcijas, teisia Respublikos aukštasis teis­mas; jį sudaro 15 teisėjų: 12 yra parlamento nariai, po lygiai iš abejų rūmų; sudėtis atnaujinama po kiekvienų rinkimų) ir 3 Apeliacinio teismo teisėjai, iš kurių vienas eina pirmininko pareigas. 1993 m. pamatinis įstatymas nustato, kad šis teismas laikosi šalies baudžiamojoje tei­sėje galiojančių baudžiamųjų nusikaltimų ir nusižengi­mų apibrėžimų bei už juos skiriamų bausmių; procedū­roje taikomas Baudžiamojo proceso kodeksas. Prancūzijos Baudžiamojo kodekso13 I dalies (Pagrindinių valsty­bės interesų pažeidimas) I skyriaus (Išdavystė ir šnipi­nėjimas) 411-2-411-11 str. už šiame skyriuje išvardy­tus nusikaltimus numato kalėjimo bausmes nuo 7 metų iki gyvos galvos ir pinigines baudas. BK 414-5 str. nu­stato, kad visi I dalyje išvardyti nusikaltimai papildomai užtraukia politinių ir pilietinių teisių (tarp jų teisės rinkti ir būti renkamam) atėmimą ir draudimą užimti valstybi­nius postus. Apskritai politinės ir pilietinės teisės už įvairius nusikaltimus gali būti atimtos laikotarpiui iki 10 metų, o draudimas užimti valstybinius postus paskirtas visam laikui arba laikinai (iki 5 metų). Taigi Prancūzijos prezidentas, pripažintas kaltu dėl išdavystės, netenka politinių ir pilietinių teisių, jam už­draudžiama užimti valstybinius postus; kiek laiko šie apribojimai skiriami, sprendžia Aukštasis teismas. Mi­nistrai, padarę nusikaltimus ir pripažinti kaltais, taip pat gali sulaukti tokių papildomų bausmių; jų trukmė ir po­būdis priklauso nuo jų padarytą nusikaltimą kvalifikuo­jančio BK straipsnio. Suomijoje kaltinimus valstybės pareigūnams dėl neteisėtų veiksmų atliekant pareigas nagrinėja Aukštasis apkaltos teismas; tai vienas iš 5 specialiųjų teismų šaly­je. Suomijos Respublikos konstitucijos14 101 str. išvar­dyti valstybės pareigūnai, kurių nusižengimus nagrinėja Aukštasis apkaltos teismas: tai vyriausybės nariai, tei­singumo kancleris, parlamento ombudsmenas, Aukš­čiausiojo ir Administracinio teismų teisėjai. Už nusikal­timus, padarytus ne tarnybos metu, pareigūnai (išskyrus prezidentą) persekiojami bendrąja tvarka, kaip ir visi ki­ti piliečiai. Šis teismas taip pat (pagal Konstitucijos 113 str.) nagrinėja prezidento baudžiamąją atsakomybę. Jei­gu teisingumo kancleris, vyriausybė arba ombudsmenas mano, kad prezidentas yra kaltas dėl tėvynės išdavimo arba nusikaltimo žmogiškumui, medžiaga perduodama parlamentui, kuris 3/4 balsų nusprendžia pradėti apkaltą ir suformuluoja kaltinimus. Jokie kiti kaltinimai prezi­dentui dėl jo oficialių veiksmų negali būti keliami. Suomijos Respublikos konstitucija 5 numato ir mi­nistro apkaltą. Ją parlamentas pradeda, gavęs Parlamen­to Konstitucinio komiteto nuomonę apie ministro veiksmų neteisėtumą. Parlamento Konstitucinis komite­tas de facto pakeičia Konstitucinį teismą, nes tokio Suomijoje nėra. Apkaltos procesas gali būti pradėtas, jeigu ministras šiurkščiai nusižengė, tyčia, dėl aiškaus aplaidumo, šiurkščiai pažeidė ministro pareigybės nuo­statas arba veikė neteisiškai. Komitetas gali pradėti nag­rinėjimą, remdamasis (115 str.): teisingumo kanclerio arba ombudsmeno raštu; mažiausiai 10 parlamentarų raštu; kito parlamentinio komiteto raštu; savo iniciatyva. Estijos Respublikos konstitucijos 82 str. 2 dalyje16 teigiama, kad prezidento įgaliojimai nutrūksta pripaži nus jį kaltu padarius nusikaltimą. Prezidentas gali būti patrauktas atsakomybėn už padarytą nusikaltimą tik tei­singumo kanclerio siūlymu ir parlamento sutikimu (Konstitucijos 85 str.) Teismų įstatyme teigiama, kad Respublikos prezi­dentą už padarytus nusikaltimus teisia Aukščiausiasis teismas. Apie tai, kad nušalintam prezidentui draudžia­ma vėl kelti kandidatūrą, teisės aktuose nekalbama. Latvijos Respublikos konstitucija17 numato, kad ne mažiau kaip 1/2 Seimo narių pasiūlymu Seimas užda­rame posėdyje ne mažiau kaip dviejų trečdalių savo na­rių balsais gali pašalinti prezidentą iš posto. Prezidentas gali netekti posto ir pamėginęs paleisti parlamentą. Jei jis pasiūlo paleisti parlamentą, dėl šio pasiūlymo ren­giamas referendumas. Daugumai rinkėjų balsavus prieš šį pasiūlymą, Latvijos Respublikos prezidentas netenka savo posto, ir parlamentas likusiai jo kadencijos daliai išrenka kitą prezidentą. Šiais atvejais neminimi jokie draudimai nušalintam prezidentui ateityje vėl užimti šį postą. Baudžiamojon atsakomybėn prezidentas gali būti traukiamas, jei parlamentas duoda sutikimą ne mažiau kaip 2/3 balsų. Kiti aukšti valstybės pareigūnai traukia­mi baudžiamojon atsakomybėn bendrąja tvarka. Bau­džiamasis kodeksas už valstybės pareigūnų nusikalti­mus, susijusius su jų atliekamomis pareigomis, numato įvairios trukmės laisvės atėmimą ir pinigines baudas. Kartu teismas gali skirti ir papildomą bausmę - laiko­tarpiui nuo 1 iki 5 metų uždrausti užimti konkrečius postus valstybės ar vietos valdžioje, privačiose ar viešo­siose organizacijose ir kt. Čekijos Respublikos konstitucijos 65 straipsnyje18 nurodyta, kad Respublikos prezidentas niekada negali būti traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsa­komybėn už veiksmus, padarytus jo kadencijos metu. Vienintelė išimtis - Senatas gali inicijuoti prezidento apkaltą Konstituciniame teisme dėl valstybinės paslap­ties ar tėvynės išdavimo (high treason). Jeigu Teismas pripažįsta prezidentą kaltu, jis gali pašalinti prezidentą iš posto ir atimti jam teisę vėl užimti šias pareigas. 3.2.Apkaltos reguliavimo bruožai Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje Konstitucijoje yra įtvirtintas baigtinis apkaltos pagrindų sąrašas. Ap­kalta minėtiems valstybės pareigūnams gali būti taikoma: 1) tik už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba 2) už priesaikos sulaužymą, 3) taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas. Konstitucinėje jurisprudencijoje pažymėta, kad apkaltos proceso tiks­las - išspręsti nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės Už padary­tus teisės pažeidimus klausimą.61 Konstitucijoje nustatytos apkaltos procese dalyvaujančios valstybės institucijos, joms tenkančios funkcijos ir šių institucijų įgaliojimai - dar vienas konstitucinio apkaltos mechanizmo elementas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi tik dvi valstybės valdžios institucijos - Seimas ir Konstitucinis Teismas. „Kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik Seimo narių siūlymu (ini­ciatyva); išvadą, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teismas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta ap­kaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali tokį asmenį pašalinti iš už­imamų pareigų, gali panaikinti jo Seimo nario mandatą". Taigi pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi tik Seimas ir Konstitucinis Teismas. Pagal Konstituciją: a) Konstitucinis Teismas sprendžia (teikia išvadą), ar valstybės pa­reigūno ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiks­mai prieštarauja Konstitucijai, ar šiais veiksmais Konstitucija pažeista šiurkščiai; b) Seimas apkaltos proceso tvarka sprendžia, ar pašalinti šį asmenį iš pareigų (panaikinti Seimo nario mandatą). Jokioms kitoms valstybės val­džios institucijoms Konstitucijoje nėra numatyti įgaliojimai dalyvauti vykdant apkaltą. Beje, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį vienas iš ap­kaltos pagrindų yra „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas". Tai lemia ir tam tikrą apkaltos taikymo specifiką. Konstitucinėje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo faktas yra aki­vaizdus, Seimo statute gali būti nustatytas toks reguliavimas, kad tokio fakto buvimą vykdydamas apkaltą gali konstatuoti pats Seimas, teisi­nėms institucijoms neatlikus tyrimo. Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad asmens pašalinimo iš pareigų arba jo Seimo nario mandato panaikinimas apkaltos proceso tvarka dėl įtarimo padarius nusikaltimą nesaisto teismo (1999 m. gegužės 11d. nutarimas).62 Konstitucinis Teis­mas taip pat išaiškino, kad tais atvejais, kai nusikaltimo padarymo fak­tas nėra akivaizdus, Seimas pagal Konstituciją negali vykdyti apkaltos nusikaltimo padarymo pagrindu tol, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teis­mo apkaltinamasis nuosprendis.63 Konstitucinėje jurisprudencijoje yra atskleisti ir konstituciniai rei­kalavimai apkaltos procesui. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11d. nutarime yra konsta­tavęs (minėti teiginiai pakartoti ir Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje), kad konstitucinė apkaltos samprata suponuoja teisingą teisinį procesą, kuriame prioritetas teikiamas asmens teisių apsaugai. Garantuojant asmens teisių apsaugą būtina paisyti pamatinių teisinės valstybės principų, kurie reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos ir nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimą priimtų tik teisės pagrindu. Tai įmanoma tik jei procesas yra viešas, šalys turi lygias teises, o teisiniai ginčai, ypač dėl asmens teisių, sprendžiami užtikrinant šiam asmeniui teisę ir galimybę jas ginti. Teisinėje valstybėje asmens teisė ginti savo teises yra nekvestio­nuojama. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimas, spręsdamas as­mens pašalinimo iš pareigų arba jo mandato panaikinimo klausimą, vei­kia kaip jurisdikcinė institucija, apkaltos procesui taikomi tie patys reikalavimai. Konstitucinio Teismo doktrinoje apkalta yra saistoma teisinės valsty­bės principo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad sprendžiant konsti­tucinės arba kitokios teisinės atsakomybės klausimą teisinės valstybės principai yra įgyvendinami per asmens, kuriam ši sankcija taikoma, pro­cesines teises ir jų garantijas. Asmens teisių pripažinimas - būtinas tei­sės viešpatavimo elementas. Vykdant apkaltą Seime turi būti užtikrinta asmens, kurio konstitucinės atsakomybės klausimas sprendžiamas, tei­sė dalyvauti procese ir gintis.64 Konstitucijoje numatyta sankcija - asmens pašalinimas iš pareigų ar­ba jo Seimo nario mandato panaikinimas. Už tokį sprendimą turi bal­suoti ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Tokia dauguma - dar viena asmens, kuriam taikoma apkalta, teisių garantija. Lietuviškame apkaltos modelyje persipina politinis ir teisiniai ele­mentai. Kiek šie elementai yra susiję, ar apkaltos modeliui būdingas po­litinės institucijos dalyvavimas neverčia specifiškai vertinti konstituci­nės justicijos byloje padarytų išvadų dėl aukštųjų valstybės pareigūnų veiksmų. Neabejotina, kad apkalta - tai teisinės atsakomybės už teisės pažei­dimus taikymas. Kita vertus, ją taiko Seimas - politinė valdžios institu­cija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje konstatuota, kad Seimas yra valstybės valdžios institucija, savo prigimtimi ir esme - politinio pobūdžio institucija, kurios sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia, tie sprendimai grindžiami politiniais susitarimais, įvairiais politiniais kompromisais ir pan.). Kaip nustatyti, ar tikrie­ji apkaltos inicijavimo, sprendimo apkaltos byloje priėmimo motyvai yra teisiniai, ar politiniai? Tai, kad procesas vyksta laikantis teisinių proce­dūrų, savaime negarantuoja teisės prioriteto. Minėta, kad lietuviško apkaltos modelio specifiką lemia tai, kad pa­gal Konstituciją apkaltos procese dalyvauja dvi valstybės valdžios insti­tucijos: Seimas (politinė institucija) ir Konstitucinis Teismas (teisinė ins­titucija). Kiekvienai tenka apibrėžtas vaidmuo. Konstitucinis Teismas sprendžia (teikia išvadą), ar valstybės-pareigūno arba Seimo nario, ku­riam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstituci­jai, ar šiais veiksmais Konstitucija pažeista šiurkščiai, o Seimas iš pra­džių inicijuoja apkaltą ir vėliau, gavęs Konstitucinio Teismo išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkalta, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, spren­džia, ar pašalinti šį asmenį iš pareigų (panaikinti Seimo nario mandatą).65 Konstitucinio Teismo veiklos nustatant teisės pažeidimus ir juos įver­tinant teisiškumas neabejotinas. Konstitucinis Teismo dalyvavimas ap­kaltoje buvo numatytas siekiant užtikrinti konstitucinių reikalavimų lai­kymąsi šioje problemiškoje situacijoje. Tai yra viena iš teisinės valstybės imperatyvų taikymo institucinių garantijų. Konstitucinis Teismas taiko vien teisinius tyrimo metodus, jo pri­imami sprendimai yra teisiniai. Asmens, kuriam iškelta apkaltos byla, veiksmai vertinami pagal konstitucinį matą. Šios institucijos veiklą to­kioje byloje galima apibūdinti kaip tiriamų faktų pažinimą ir pažinimo rezultatų „išvertimą" į teisinę kalbą. Todėl galima kalbėti apie jo išva­dos teisinius padarinius.66 Seimo veiklą apkaltoje vertinti problemiškiau. „Apkaltą vykdantis parlamentas nepaliauja veikti kaip aukščiausioji atstovaujamoji įstaty­mų leidybos institucija, šiuo atveju atliekanti specifinę funkciją". Tei­sės mokslininkai įspėja, kad „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!