Apie kokią atsakomybę kalbama lietuvių literatūroje?

Rašinys

Apie kokią atsakomybę kalbama lietuvių literatūroje?

Šiuolaikinė visuomenė dažnai atsakomybės sąvoką supranta skirtingai: vieniems šios sąvokos reikšmė nėra sureikšminama, kitiems– tai pareiga atsakyti už savo veiklą, ištartus žodžius, įvykdytus veiksmus. Apmaudu, jog šiuolaikinėje visuomenėje, kur vyrauja pasirinkimo laisvė, dažnai atsakomybės sąvoka yra perfrazuojama arba netgi visiškai pamirštama. Jau nuo mažens esame mokomi elgtis apgalvotai, drąsiai, kilniai, bet dažnai laužome taisykles ir iš susidariusių nepalankių mums situacijų ištrūkti stengiamės mums kuo palankesniu būdu, pamiršdami atsakomybės atsakomybės būties esmę ir prasmę. Nors dabartinėje visuomenėje į atsakomybės sąvoką žiūrima atsargiai ir menkai, lietuvių kalbos literatūriniuose kūriniuose atsakomybių gausa tampa viena svarbiausių vertybių ir yra smulkiai analizuojama žmogaus vidinio chaoso būtyje.

Aplinkiniai žmonės neretai formuoja mūsų įsitikinimus, išankstinę nuomonę. Iki XXI amžiaus labai svarbi buvo tėvų nuomonė, kuri nulemdavo jaunų žmonių kelią, ateitį, dažnai sugriaudavo svajones, įsitikinimus. Išsivaduoti buvo labai sunku, todėl šie, nors ir kentėdavo, bet susitaikydavo. XX a. Lietuvių rašytojo, poeto, literatūros kritiko Vinco– Mykolaičio Putino romane „Altorių šešėly“ kalbama apie atsakomybės jausmą tėvams, pildant tuo metu didžiausią tėvų svajonę, atsakomybę bažnyčiai, aukojant savo, kaip poeto, ateities svajones, kūrybos pašaukimą ir norą būti laisvam. Pagrindinis veikėjas – Liudas Vasaris, savęs ieškantis žmogus, sprendžiantis konfliktą, kaip suderinti kunigo ir poeto pašaukimą. Liudas Vasaris įstojęs į seminariją tėvų noru, nesijaučia laimingas bet esant jauno amžiaus jaučia atsakomybę tenkinti tėvų norus ir slėpti vidinį chaosą savyje. Pagrindinį kūrinio veikėja Liudą viso kūrinio metu lydi abejonės dėl jo pašaukimo, jis jaučia vidines kovas, kuriose grumiasi jaunatviška siela, noras patirti jaunystės suteikiamas galimybes ir atsakomybė kunigų luomui, bažnyčiai. Nejausdamas pašaukimo, Liudas šlykštisi savimi, ir nusivylimo vedamas pasižada tapti geresniu kunigu. Liudas Vasaris svajoja apie poeto gyvenimą, bet mano, kad poetu būti neįmanoma, kol esi kunigas. „ Kaip kunigas aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas“. Išsivadavimo kelias iš kunigystės ilgas ir sunkus, trunkąs 18 metų – nuo įstojimo į kunigų seminariją iki pasitraukimo iš kunigystės. Šis poelgis reikalavo didelės dvasinės įtampos, todėl, kad herojus labai myli, vertina bei nenori įžeisti tėvus, be to, svarbi ir dvasinio luomo visuomenės nuomonė. Taigi, Liudas Vasaris savęs vis dar ieškantis žmogus jausdamas atsakomybę tėvams, bažnyčiai savo svajones aštuoniolikai metų iškeičia į dvasininko luomą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!