Antidiabetinių vaistų atradimo istorija

I: Cukrinis diabetas buvo jau žinomas kelis tūkstančius metų prieš Kristų, jo simptomai aprašyti garsiajame Eberso papiruse, pavadinto norvegų mokslininko, radusio šį senovės Egipto dokumentą, vardu. Diabetą tūkstančius metų buvo bandoma gydyti įvairiais augaliniais preparatais, deja, nesėkmingai. Garsiausias iš augalų buvo, be abejo, prancūziška lelija; lot. Galega officinalis, kuris Lietuvoje vadinamas vaistiniu ožiarūčiu. Jau viduramžiais buvo pastebėta, kad šio augalo preparatai mažina diabetui būdingą poliuriją. Žinoma, kad jo preparatais buvo gydomas Prancūzijos karalius Liudvikas XIV.
Ž: 1918 metais iš augalo buvo išskirta veiklioji medžiaga guanidinas, kuris sintalino pavadinimu 1926 m. buvo įdiegtas į klinikinę praktiką cukraligei gydyti, tačiau, nustačius jo hepatotoksines savybes, 1934m. nustotas vartoti. Metforminas buvo susintetintas dar 1922 m., tačiau vėliau nustelbtas sintalino, o dar vėliau- insulinų, buvo užmirštas 35 metams. 1957m. prancūzų diabetologo Žano Šterno dėka jis buvo įdiegtas į klinikinę praktiką, tačiau metais vėliau iš rinkos jį išstūmė aktyvesnis fenforminas. Pastarasis dėl jo sukeliamos sunkios nepageidaujamos reakcijos, laktatacidozės, 1977m. daugelyje šalių buvo išbrauktas iš vaistų registro.
G: Tada vėl buvo atsigręžta į metforminą kaip į mažiau toksišką preparatą, ir jis pradėjo savo pergalingą žygį po pasaulį (tiesa, JAV registruotas tik 1994 m.). Metforminas (kartu su glibenklamidu) nuo 2010 m. yra vienintelis geriamasis antidiabetinis vaistas įtrauktas į PSO būtinųjų vaistų sąrašą. 1942 m. buvo pastebėta, kad sergantieji vidurių šiltine nuo streptocido tapdavo mieguisti, alpdavo; paaiškėjo, kad to priežastis buvo labai sumažėjęs cukraus kiekis kraujuje (sunki hipoglikemija). Taip atsirado sulfanilšlapalo geriamieji antidiabetiniai (hipoglikemizuojantys) vaistai. Pirmųjų preparatų (pvz., karbutamido) hipoglikemizuojantis aktyvumas buvo nedidelis, o dėl antimikrobinių savybių jie neretai sukeldavo disbakteriozę. Vėliau buvo sukurti veiklesni ir neturintys antibakterinių savybių vadinamieji antrosios kartos preparatai glimepiridas, gliklazidas ir kiti.
Hormono pavadinimas kilo nuo to, kad jis buvo aptiktas Langerhanso salelėse. Vokietis P. Langerhansas aprašė šias saleles 1869 m. dar būdamas medicinos studentu, bet jų vaidmuo ilgai buvo nežinomas. Cukrinis diabetas - sunki mirtina liga,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!