Antanas Garšva kūrinyje Balta drobulė

Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ Antanas Garšva dirbo keltininku viename didžiausių Niujorko viežbučių (amerikietiškajame ideale, kur galima rasti daugybę kambarių, salių, jei reikia, vaistinių, krautuvių, save pardavinėjančių merginų). Jis buvo 87-asis keltuvininkas, o kartu ir poetas, nesulaikantis savo minčių chaoso ir prieš darbą kartais išgeriantis tabletę su viltimi nusiraminti. Nusiraminimas ateidavo, tačiau monotoniškame, į neviltį varančiame darbe, kur tenka vykdyti nusišypsojimo, mygtukų paspaudimo, up ir down, prašau, dėkui ritualą, kur Antanui „sunku pavirsti mašinos sraigtu“, nes Garšvos mintys vis nukrypsta į prisiminimus. Jis dažnai pagalvoja apie mylimąją Eleną, kurios turi atsisakyti. Jis prisimena, kaip Stevenso tavernoje buvo susitikęs su Elenos vyru inžinieriumi, kuriam Elena buvo prisipažinusi, kuris buvo nurimęs ir nebenorėjo judviejų užmušti. Antanas prisipažino, kad tebemylėjo Eleną, buvo ketinęs prašyti inžinieriaus skyrybų, tačiau jo sveikata sušlubavo, jis buvo apalpęs, o gydytojas Ignas (pažįstamas nuo vokietmečio Lietuvoje) siūlė greičiau išeiti iš darbo ir po kelių dienų pakartotinai ateiti tyrimams. Taip pat Antanas patikino, kad praeitą naktį jie su Elena tik kalbėjo, kad Elena ištikima inžinieriui, jį myli, o Garšvai teks jos išsižadėti. Atsisveikinęs ir pažadėjęs su Elena aplankyti Antaną ligoninėje inžinierius tądien išėjo. Kitas prisiminimas (iš Garšvos užrašų) : tėvas. Jis buvo gabus smuikininkas, tačiau neturėjo pinigų konservatorijai ir tebaigė pedagoginį institutą Tiflise (Kaukaze), o smuiku, kuris, atrodė, pats nusikabindavo nuo sienos ir atsidurdavo jo rankose, tėvas pagrodavo vakarais. Šis vaizdas sūnui tapo genijaus vaizdu. Tuo metu jis buvo turtingas žmogus (muzika – jo briliantai). Taip pat jis rašė dramas, kuriose smerkė lenkus, rusus, o lietuvius aukštino. Vėliau jis surengdavo dramų pastatymus stoties laukiamajame ir sceniniais efektais bei savo iškalba laimėdavo žmonių liaupses, aplodismentus, ašaras. Tokiu metu Antanas matė savo tėvą kaip Ikarą, didingą skraiduolį. Iš kitos pusės, jis buvo ir melagis, tiek Antano motinai, tiek vėliau vokiečių kalbos mokytojai. Jis pasakodavo, kad besimokydamas Tiflise, nors ir buvo neturtingas, iš paskutiniųjų apsivilkdavo geru drabužiu ir kartą kunigaikštytė Čevčevadzė jį pamačiusi net sustabdė vežimą. Jiedu iškart įsimylėjo, tėvas įsėdo į vežimą, tačiau buvo išdidus, nepanoro naudotis kunigaikštytės vaišingumu, bučiuoti jos rankas ir iš vežimo išlipo, o kunigaikštytė nušoko į tarpeklį. Antano motina beklausydama tokių istorijų tik ironiškai nusijuokdavo ir ką pridurdavo, suabejodama tikroviškumu. Be viso to, Garšvos tėvas mylėjo gamtą, Antanas gerai prisiminė jų pasivaikščiojimus Nemuno krantu Panemunėje, kai tėvas skaičiuodavo ramunės lapelius, gulėdavo žolėje ir stebėdavo pušis, dangų. Vieninteliu tokiu metu tėvas vengė pašnekesių. Per jį į Antaną skverbėsi gamtos grožis ir kartu svetimumo, vienišumo, liūdesio pajautimas. „Aš gerbiau ir mylėjau savo tėvą, kai jis stebėjo gamtą“. Kartais jis mušdavo Antano motiną (gudrus autoriaus kontrastas). Kitas prisiminimas : Keturiolikmetis Antanas vienas gyveno ir mokėsi Kaune. Jis kartais praleisdavo pamokas ir vietoj to nueidavo į centrinį knygyną, kur skaitydavo storas filosofines (ir ne tik) knygas. Šopenhaueris, bibliotekoje sėdėjęs valdininkas su savo replika „Ar nenusižudysi?“, spuogas kaktoje, su juo šokti neinančios gimnazistės, privertė Antaną patikėti, kad gyvenimas – blogis, ir vieną dieną vaikinas, nusipirkęs virvę, nuėjo į Pajėsį ketindamas pasikarti (įrodyti, kad ir gimnazistų sielos kartais būna gilios kaip Šopenhauerio), tačiau paskutinę minutę apsigalvojo, grįžo į savo kambarį, įsirausė į lovą su feljetonų rinkiniu ir dešros gabalu. Buvo jauku. Antanas prisimindavo ,kaip vieną dieną Elena daužėsi į jo kambario duris, kūkčiojo, šaukė jo vardą, o jis jos neįleido. Jis taip pat atsiminė, kaip inžinieriui vairuojant, o jam sėdint gale su Elena jie visi trys važiavo į Jones Beach su jo susigrūdimu ir virpančiu triukšmu. Bevažiuodami jie kalbėjosi apie Vilnių, kurį Elena buvo tiesiog įsimylėjusi ir ryškiai atsiminė mirusių bajorų skulptūrines galvas namų karnizuose Pylimo gatvėje. Antanui ryškiausias Vilniaus prisiminimas buvo klaidžiojimas su sutikta vienuole (Elena sakė ,kad būtent tos galvos ir paklaidino juos). Keltininkas Antanas Garšva, kaip ir jo draugai lenkas Stanley (nelabai mokantis lenkiškai, tiesmukas, kartais pasijuokiantis iš Joe noro dainuoti, Filadelfijos radijofono kvietimo Joe) ir Joe, laukė pertraukų, per kurias svaigindavo save cigaretėm. Garšva skaičiuodavo laiką iki pertraukos bei stebėdavo žmones, bandydavo nuspėti jų istorijas. Būdavo ir ramių akimirkų „Akmens

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!