A.Garšva kūrinyje Balta drobulė

A.Garšva siekė natūralaus kūrybos atsiradimo – jis kūrė tik įkvėpimo apimtas, kai nebegalėjo nekurti, jis kūrė dėl pačios kūrybos, o ne dėl susikurto herojinio tikslo. Garšvos eilėraščiai būdavo išlaukti, turėdavo savo priešistorę, įvykius, kurie paskatino poetą sukurti tuos modernius ar net avangardinius eilėraščius. Žinoma, buvo ir dirbtinių bandymų: Garšva mėgino kurti eilėraščius mechaniškai, nesulaukęs mūzos įkvėpimo, tačiau tai nebuvo sėkmingi bandymai. Romane šie kūrybiniai bandymai vaizduojami kaip nuviliantys, ir bemaž visuomet sunaikinami. Kūrėjo galią Garšva pajuto jau vaikystėje. Ankstyvos jaunystės metais Garšva buvo kitoks nei dauguma tokio amžiaus jaunuolių. Nuo keturiolikos metų jis gyveno vienas Kaune, kur ištisas dienas praleisdavo skaitykloje. Kūrybiniam pradui svarbus miglos įvaizdis kūrinyje. Aplink jo tėvų namus ypatinga erdvė, primenanti sakmių pasaulį: „Šalia gyveno pelkės. . Migla gulėjo virš liūnų ir varlių, pempių, žolių atvaizdai švytėjo kaip šimtamečiuose veidrodžiuose“. Vėliau suaugusiam Garšvai eilėraščio gimimas prilygstamas pasaulio kūri­mui: „Aš pradedu suprasti transcendenciją. Migla miestelio pelkėse. Migla iš sutartinių. Migla mano galvoje. Tikra migla. Migloje gimsta fonetinė mig­la“ Nuo kitų viešbučio darbuotojų Garšva skiriasi ir tuo, kad yra poetas, kuris kasdienybės rutinai ir aplinkos gniuždymui priešinasi nuolatinė­mis kūrybinėmis pastangomis. Poezijos rašymas jam yra ne tik kovos su gyvenimo banalumu būdas, bet aistringas, vos ne manija virtęs no­ras išreikšti save ir ne mažiau stiprus troškimas įveikti mirtį paliekant savo pėdsaką literatūros istorijoje: „Bijau mir­ti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, todėl ryju tabletes. Viskas vardan mirti“, – sako jis Elenai ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomirtiniu pasauliu nebetikinčio žmogaus tragišką savijautą. Garšvos supratimu, neišvengiama mirtimi pasibaigsiąs žmogaus gyveni­mas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug kuo ski­riasi nuo šinšilo vegetacijos. Tiktai kūryba daro žmogų žmogumi (neparašęs knygos Garšva jaučiasi negimęs, ne­pradėjęs tikrojo žmogiško gyvenimo) ir pratęsia jo egzis­tenciją kūrinyje, „dvasios amžinybėje“. Praradęs žmogiškos laimės viltį, Garšva itin didelę reikšmę skiria kūrybai, tapusiai vienintele jo gyvenimo atrama. Tačiau užten­ka Elenai aplankyti jį viešbutyje ir visos Garšvos deklaracijos apie kū­rėjo vienatvę išsisklaido. Itin svarbus Bavarijos epizodas, nes jame Garšvą matome pasirinkusį modernaus meno kelią ir pirmą kartą surandantį būdą, kaip rašomame eilėraštyje išreikšti XX a. istorijos absurdą ir senojo pasaulio mirtį. Praeitį vaizduojančiuose romano skyriuose, parašytuose trečiuoju as­meniu, pasakojama mitologinio eilėraščio kūrimo istorija. 15 skyriaus trečiajame fragmente jaunas, laimingas ir dar sveikas Garšva birželio naktį Kaune randa pamestinuką ir sugalvoja būsimo eilėraščio temą. 8 skyriuje pirmojo bolševikmečio metu, gyvendamas Aukštojoje Panemunėje, jis rašo eilėraštį, kuriame nori prikelti žuvusį aisčių rojų. Į jo verandą įsiveržia saugumiečiai, kurie siekia priversti poetą rašyti nau­jąją santvarką šlovinančią poeziją. Norėdamas apsaugoti savo eilėraštį, Garšva jį suplėšo ir skutus sumeta į Nemuną. Už nepaklusnumą poetas sužalojamas smūgiu į galvą ir vėliau patenka į beprotnamį. Nuo tada prie paveldėtos Garšvos ligos dar prisideda ir atminties sutrikimas -amnezija. Garšva nebegali prisiminti sunaikinto eilėraščio, tačiau be­protnamyje nuolat kalba avangardistiškai skambančius bereikšmius tekstus, kuriuose minimos figūros iš pamiršto eilėraščio. Jau Amerikoje per ilgąją pertrauką kavinėje Garšvos vizijoje vėl atgyja mitinės būty­bės iš Aukštosios Panemunės eilėraščio, ir grįžęs namo kitos dienos ry­tą poetas nori užfiksuoti popieriuje naują atgijusio eilėraščio variantą. Romano pabaigoje likimas užklumpa Garšvą tuo momentu, kai, regis, pildosi visos žmogiškos ir kūrybinės jo svajonės. Tokia tragiška roma­no pabaiga yra susijusi su Škėmos samprata, kad XX – karų ir tremčių -amžiuje pasauliui nebereikia tikrojo meno ir poetas, ieškantis tiesos, nepriimantis abejingos miesčioniškos egzistencijos, galiausiai pats sa­ve sunaikina. Tačiau kūryba yra vienas iš būdų sukilti prieš pasaulio absurdą, kurio nesuvokiantis žmogus gyvena niekingą gyvenimą. Su Vaidilioniu konfliktuoja dėl skirtingų požiūrių į kūrybą. Vaidilionis buvo pripažinamas visuomenės ir spausdinamas, todėl manė, kad jo kūryba geresnė už Garšvos. Jis rašė pagal nustatytas normas. Garšva teigė, kad Vaidilionis bus užmirštas, nes jo kūryba nebuvo ypatinga, o Vaidilionis tuo tarpu sakė, kad Garšva jau užmirštas. Antanas maištavo nustatytiems reikalavimams poetams. Romano pabaigoje Garšva išgyvena vidinį virsmą: ilgai ieškotas eilėraštis susidėlioja jo mintyse; scenoje prieš išprotėjimą poetą matome sėdintį prie stalo ir rašantį. Dabar jis mąs­to: „Esu objektyvus, esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai origina­lus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas lyg senovinis japonų tapytojas.“ Skausmo kankinamas poetas pažada Die­vui sudraskyti savo eilėraščius. Paskutinėje scenoje, jau virtęs idiotu šinšilo veidu, Garšva laimingas plėšo popieriaus lakštą, kuriame, kaip skaitytojas gali įsivaizduoti, ir buvo bandomas užrašyti „išspręstas“ eilėraštis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!