A. Škėma "Balta drobulė" ir Antanas Garšva

 A.Škėma – lietuviškasis A.Kamiu, gilinęsis į gyvenimo beprasmybės, tragizmo ir absurdiškumo problemas. Visa tai jaučia modernaus A.Škėmos romano „Balta drobulė” pagrindinis veikėjas A.Garšva. A.Garšva – keltuvininkas poetas, jaučiasi beprarandąs individualumą, nes jis – tik numeris 87, turintis elgtis pagal nustatytas normas. Jis uždarytas keltuve, primenančiame kalėjimą. Jis – manantis, kad kūryba daro žmogų žmogumi ir pašiepiantis tuos, kurie rašo apie tautines ir krikščioniškas vertybes, nugrūzdami į šalį literatūros ieškojimus (taip manė ir pats A.Škėma). Apmaudu, bet poeto ir keltuvininko, emigravusio į JAV, darbai nesuderinami ir tai tik vienas iš absurdų, su kuriais A.Garšva susiduria kasdien. Didžiulio mechanizmo dantis (kaip jis pats save vadina) bando kovoti ir įveikti absurdą. Tad kokiomis priemonėmis jis kovoja su šia visuomenės piktžole? Romano erdvė uždara, laikas stovintis, išorinis veiksmas trunka beveik parą, vidinis veiksmas apimą visą A.Garšvos gyvenimą. Per vykstantį vidinį veiksmą, prisiminimų, jausmų, reakcijų į žmones, kuriuos jis kelia liftu, asociacijų, vizijų dėka, kurios susipina ir teka kaip nenutrūkstantis pasakojimas, mes sužinome apie A.Garšvos ligą, patirtą meilę, šeimą, gyvenimo būdą ir požiūrį į jį, sužinome, kad A.Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, nuolatos kovojantis su absurdu. Nagrinėjamoje ištraukoje( laikas – praeitis, erdvė – uždara, A.Garšva kambaryje, stovykloje Bavarijoje, pasakojime nėra šokinėjimų nuo pirmo asmens prie trečio, kas būdinga visam romanui ) matomos priemonės, kuriomis A.Garšva kovoja prieš absurdą. Pirmasis ginklas, kurį jis panaudoja kovai prieš absurdą – kūryba. A.Garšva ima kurti po susidūrimų su absurdiškom situacijom, šiuo atveju po senutės laidotuvių, kurios buvo perdėtai, dirbtinai ir nenatūraliai iškilmingos. Po šios situacijos jį aplanko įkvėpimas: „Vedžiojau strofą po strofos, mačiau puldinėjančias raides” (meninė priemonė – personifikacija). Mintyse jis įsivaizduoja senutę, kareivį, o šie jam tampa tarsi mūzos ir jų dėka A.Garšva „koregavo <...> žodžius” (A.Škėma, norėdamas pabrėžti A.Garšvos kaip poeto išskirtinumą ir individualumą, pateikė kontrastingus įkvėpejus: mirusią senutę su kareiviu ir Maironio fotografiją, poeto Vaidilionio įkvėpėją). Rašančio A.Garšvos fizinė ir emocinė būklė prasta. Jis nusilpęs fiziškai (prie greito nusilpimo prisideda ir liga – neurastenija, ją jis paveldėjo iš mamos, kurią dar paaštrino Simučio smūgiai), nes pavargsta ieškodamas mygtuko šviesai įjungti. A.Garšva sumišęs, nes jį užplūdo emocijų ir jausmų banga ir ji po truputį perkeliama į popieiaus lapą. Nors jis ir nestabilios būsenos, nemeta šalin pradėto darbo ( juk jis suvokia, kad yra poetas ). „Samonės srautas” sustiprėja, mintys galvoje ima bėgioti, greitai pakeisdamos viena kitą. Trumpam sugrįžta prisiminimai iš senesnės praities : „Kitoks Kaunas atsigręžė į mane”. Toks sumišimas greitai atslūgsta, todėl A.Garšvos nuotaika pirmoje ištraukos dalyje pasikečia į ramesnę: „Dėkingumo nereikalaująs totemas ištiesė ranką rodyklę, ir aš paklusniai ięjau savo puldinėjančių raidžių lydimas”(tai pasidavimas ikvėpimui). Po ikvėpimo, kuris truko savaitę, ištrauka pereina į kitą laiką. A.Garšva jau turi naujai parašytą modernų eilėraštį, kuriame susijungia dienos įvykiai su praities vaizdais: besišypsanti senutė, raudonplytė Katedra, Pažaislio vienuolynas, motina, angelai, Kaunas, Laisvės alėja, nebylus dūdų orkestras, purvinas drobės gabalas. Eilėraščio mintys padrikos, nors vyrauja jausmai, skausmas, dramatiškumas, nėra puoselėjamos vertybės. Eilėraštis parašytas tarsi minčių lietaus principu, jame aiškiai atsispindi gyvenimo beprasmybė ir absurdas. Bet kaip tik kurdamas A.Garšva ir kovoja su absurdu, kūryba jį taip pat gelbėja nuo rutinos bei aplinkos gniuždymo. Kitas ginklas kovojant prieš absurdą, tai panieka ir ironija. Žmogus, kuriam kliuvo daugiausia paniekos iš A.Garšvos, tai poetui Vaidilioniui (kaip tik antroje pastraipos dalyje ir vaizduojamas A.Garšvos ir Vaidilionio pokalbis). Nemėgstamas jis buvo todėl, kad nesuprato poezijos vertės, jis „darė” patinkantį visuomenei kūrinį, stengėsi įtikti tautai vardan populiarumo, pripažinimo ir pelno, „nedėjo” savo jausmų, kūrė tradicinį eileraštį - tai apsimestinė kūryba, juk tai absurdas. Kadangi A.Garšva kovojo su absurdu, negalėjo pakęsti poeto Vaidilionio, nulatos būdavo kandus, ironiškas, netaktiškas, ciniškas. Kaip tik toks A.Garšva buvo apsilankius įkvėpimui ir kai eilėraštis jau buvo parašytas. Jis manipuliuodavo Vaidilioniu, privesdavo daryti taip, kaip nori jis: „Aš dažnai pašokdavau ir bandžiau vaikščioti šiame lentiniame narvelyje. Ir Vaidilionis išeidavo”. Praslinkus šiam ikvėpimui, jiedu kartu valgė, tačiau ir tada A.Garšva neapsiėjo be ironiškų ir kandžių replikų: „Žirniai negerai. Išpučia vidurius”, „Tavo akys nekaltos šiandien. Lyg tos senutės, kurią palaidojome”, net mintyse jis ironiškas: „Šiandien mačiau valios, minios pagarbos ir vidurių užkietėjimo mišinį”(Vaidilionio šaukštas rankoje prilyginamas titano pasityčiojimui iš civilizacijos, bet šis antikinis palyginimas nenurodo kelio į platesnį kontekstą). Tačiau vistiek duoda Vaidilioniui perskaityt darbo vaisių, kurį įkvėpė besišypsanti senutė. Gal todėl, kad galėtų pasijuokti iš Vaidilionio pateiktų pastabų ir įžeisti jį? Puolimas – gynyba, kurią naudoja daugelis žmonių, todėl A.Garšva ir nemėgsta Vaidilionio, nes šis populiarusis poetas artėja prie jo įsitikinimų, nes viskas, kas prieštarauja A.Garšvos požiūriui yra šalia jo, gyvena kartu. A.Garšva suvokė pasaulio absurdiškumą, su juo susidurdavo dažnai. Šis suvokimas kankino jį iš vidaus, draskę krūtinę, mintyse jis puldavo į neviltį, imdavo keiktis, sumišdavo, bet apsiramindavo, kai reikėdavo vėl apsimesti mechanizmo dalimi. Būvimą mechanizmo dalimi jis prilygino vaidinimą teatre, nes dirbdamas turėjo apsimesti visai kitu žmogumi, elgtis pagal kitų sukurtas taisykles. Visa tai jam atrodė absurdiška, be prasmės ir tragiška. Jis negalėjo būti tuom, kuo troško būti – poetu, ir įgyvendinti savo norus, tačiau argi ne paradokslau? Romano pabaigoje A.Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako idėjos būtinai įrašyti savo vardą literatūros istorijoje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!