,,Altorių šešėly" platus konspektas

 VINCAS MYKOLAITIS – PUTINAS. ALTORIŲ ŠEŠĖLY. (Konspektas) • Liudo Vasario pirmi įspūdžiai: griežtas grafikas (darbo diena 5 valandą ryto, devyni skambalo dūžiai keldavo juos iš miego, po pusvalandžio trys dūžiai šaukdavo juos į koplyčią rytinių maldų ir meditacijos. pusę septynių skambindavo mišių. iki aštuntos jie turėdavo pavalgyt ir dar kartą aplankyti sanctissimum (lot. švenčiausiąjį). nuo aštuntos iki iki dvyliktos kas valandą trys dūžiai apreikšdavo pamokos pradžią ir galą. Dvyliktą jie eidavo į koplyčią examen conscientiae (lot. maldos ir sąžinės apyskaitos). po penkiolikos minučių skambindavo pietų. Popiet jie vėl lankydavo sanctissimum. Iki antros valandos būdavo laisvas laikas – rekreacija. Antrą valandą vienas skambalo smūgis pranešdavo silentium (lot. tylą), kuri trukdavo iki ketvirtos ir būdavo skirta darbui. Ketvirtą valandą penki dūžiai vėl juos paleisdavo į pertrauką, o po pusvalandžio vėl juos sušaukdavo į darbą. Šeštą valandą juos varydavo į didžiąją auditoriją, kur rektorius juos mokė gero kunigo elgesio pamokų. pusiau septintą valandą penki dūžiai reiškė vakarienę, o kai pavalgo, žiemos metu jie eina vėl lankyti švenčiausiojo auditorijoje, o pavasarį – sode. septintą valandą jie po trijų dūžių eidavo vakarinių mišių ir sąžinės apyskaitos. po vakarinių maldų ligi devintos būdavo sacrosanctum silentium (lot. Švenčiausioji tyla). O devintą valandą devyni dūžiai pranešdavo apie darbo dienos galą. Tada jie dar truputį aplankydavo Švenčiausiąjį ir eidavo gult, prieš tai prisiminę savo pamokslus) ; rytinis žadintuvas – varpas; koplyčia (švari, , tyli, paslaptinga, apvalios lubos, mažas altorius, eilės suolų, klausykla, vargonai, ant išgaubtų sienų paveikslai. Liudas visada čia pajusdavo gilią pagarbą, bet taip pat ir prietaringą baimę. Tie šventieji dažnai pasirodydavo Liudo sapnuose) – gyvenimo širdis; maldos vykdavo lotyniškai/lenkiškai, o meditacijos ir konferencijos – tik lenkiškai (Tik viena konferencija jiems buvo pravesta lietuviškai, kurioje buvo pasakyta apie kunigo pašaukimo kilnumą ir motyvus). • Liudo pašaukimas į seminariją – savas noras, nors prieš tai tėvų noras nusvėrė daug, nes jis pats norėjo jau ten eit. • 1905 metų revoliucija įvyko Liudui būnat gimnazistinėse klasėse, kurios pasėkmės lydėjo jį dar ilgai (1. Vienas iš Liudo draugų kartą atsinešė komuniją iš bažnyčios, norėdamas įrodyti, kad joje nėra nieko švento – nei stebuklo, nei Dievo. Tai buvo didelis skandalas nuaidėjęs po visas apylinkes. 2. Nusišovė Liudo draugas, susirgęs Veneros liga, netekęs, kaip jis sakėsi savo raštelyje, gyvenimo tikslo ir kad nusibodo gyvent) • Jaunuoliškas idealizmas, entuziazmas, didelių darbų noras. Liudą pagavo pirmoji patriotizmo banga – dirbti Lietuvai, kitaip tariant, rašyti, kur rašto darbais jis jau buvo pasižymėjęs ir ankstesnėse klasėse. • Liudo Vasario idealas – Maironis. Neseniai jis buvo skaitęs jo ,,Jaunąją Lietuvą" ir ši poema tiesiog užburė ir pavergė Liudą. Taip pat, Maironis juk kunigas, o tai dar vienas įrodymas kad tai tikrai jo autoritetas. • Liudo prisiminimai iš seminarijos vykusių paskaitų – pirmosios išpažintys, kai neturėdamas nuodemių, primeluodavo (sukdeikdavo vištą, mušdavo šunį, nesukalbėdavo poterių); nors visiem didžiausią įspūdį palikdavo pirmoji komunija, jam už tai didesnis įspūdis būdavo vargonų gaudesys. Taip pat ir visus lengvus, bet juodus darbus (dulkių šluostymas, grindų valymas, pagalba ,,peklon" (virtuvėj)). • Liudo tikėjimas yra pagrįstas Dievo meile, o ne tėvų įdiegta tradicija, mirties ir pomirtinio gyvenimo baime, seminarijos gyvenimo sugestija, protu. Citata: ,,Gyvas tikėjimas turi būt pagrįstas Dievo meile, nes jis ateina iš Dievo malonės. Bet Dievo meilė turi būt jaučiama. Ji nuolatos mums primena mylimą daiktą, liepia jo ilgėtis, jo netekus liūsti, o jam esant džiaugtis. Meilė mus mus jaudina, egzaltuoja, priverčia mūsų širdį smarkiau plakti. Iš tiesų esama ir tokios Dievo meilės." • Liudas niekur niekada nebūtų konstatavęs savyje jokio jausmo, jokios dvasinės šilumos Dievui, todel pirmaisiais seminarijos metais tokios mintys padrumsdavo jo sąžinę. Jis tiki, bet pats nesuprasdamas kaip. Jis savo Dievą apibūdindavo – citata "kaip atmosferą, kurioje gyvename, kaip oras, kuriuo kvepuojame, kaip šviesa, kurioje regime. Be visų šitų dalykų mes gyventi negalėtume, bet į juos jausmu nereaguojame, jų nemylime". • Tas dvasios šaltumas dažnai neramindavo, ypač priėjus pirmą komuniją, tačiau jokios nuodėmės jam sąžinė neprikaišiodavo, o ir išpažintys būdavo geros. Todėl Liudas nusprendė pasisakyti dvasios tėvui, tikėjosi sulaukti patarimo, tačiau išgirsdavo vis tą patį kaip ir per konferencijas ir kaip parašyta dvasios vadovėliuose: kad nesmaguriauti sielos reikalais, kad nereikia per daug norėti jausminių malonumų iš dvasinių praktikų, kad Dievas galbūt siunčia mums tokius išbandymus. Ir išvada visada būdavo tik viena – nereikia paisyti to tariamo atšalimo, o toliau visu uolumu, save nugalint ir priverčiant, atlikinėti dvasinius pratimus. • Koplyčioje būdavo vienas ypatingas suolas, kuris pačiam kampe, už mažos mūrinės sienelės ir dengia žvakės, kur šviesa beveik neateina. Dėl to suolo varžydavosi visi, kurie negalėdavo apmastyti kiekvieno dvasios tėvo sakomo žodžio, kur jis skaito su pauzėm tai darydamas, nes tai, pagal juos, buvo kažkas ypatingo, kur dauguma iš jų neturėjo, įskaitant Liudą. • Kovai su tokiais reiškiniais kaip mieguistumas per pamokas, savęs neatradimas, buvo sugalvotas būdas kaip tai mažinti. Vienas buvo sąžinės perkratymams, kitas ydoms, norint jas panaikinti. Ydų panaikinimas vyko taip: Formarijus padalino visiems šniūrelį su standžiai suvertais karoliukais. sugavai save pasiduodant ydai – stumk vieną karoliuką link mazgo. • Liudas būdamas mažas buvo drovus ir savyje užsidaręs vaikas, jam išpažinties sakramentas buvo paslaptingumo ir baimės apsuptas. Jis turėjo labai per prievartą eit ir kunigui išsakyti visas savo nuodėmes. Jam tos nuodėmės, kiekviena iš jų įgaudavo savą spalvą, kurių jis niekaip nemokėjo išreiksti, o gal ir pats kunigas gali nesuprasti. Per prievartą nuėjęs pasakyti ispažinties Liudas, visada jausdavo nepasitenkinimą, kad kažką ne taip pasakė, kad vis tiek kažkas čia negerai. Ir iki šiol jam tas nepasiteisinimas neišnyko, o seminarijoje kaip tik dar labiau sustiprėjo. • Liudas savo nodėmes pradėdavo skirstyti, kad nebūtų taip, kad kiekviena savaitę kartoja tas pačias nuodėmes, todėl kai kurias pasidėdavo į rezervą kitai savaitei. • Būdamas teologu jis žinojo, kuri išpažintis gera, o kuri bloga. Viename seminarijos mokyme didžiausia yda buvo laikoma puikybė, todėl Liudas pradėjo sakyti naują nuodėmę, kad tiek ir tiek kartų buvau pasikėlęs į puikybę. Ta puikybė buvo laikoma nors kažkoks mažiausias pasitenkinimo jausmas dėl kokio nors pasiekimo ar nekalta svajonė apie ateitį. • Citata: ,,Visi apmąstymai, svarstymai ir sąžinės perkratymai eidavo dviejų polių, Dievo ir žmogaus, tarpusavio santykiavimo plotmėje. Dievas – begalinė gėrybė, tobulybė ir visų teigiamų atributų suma. Žmogus – begalinė mizerija ir visokių blogybių nešiotojas. Žmogus jau gimsta nuodemėje, jo prigimtis jau linkusi į nuodėmę, ir visas jo gyvenimas – tai begalinė nuodėmių virtinė. " • Liudo mokymosi aplinka nebuvo tokia, apie kokią jis manė. Grįžus po vėlykų atostogu, jiedu su Varioku išėjo pasivaikščioti į sodą, kur Variokas pasitikėdamas Liudu atskleidė savo mintis. Liudui paklausus kodėl jis įstojo į seminariją, jį ištiko lengvas šokas. Buvo žinoma, kad Varioko dėdė klebonas ir jis už visus geriau žino kunigo darbą, tačiau tai nebuvo ko jis siekė gyvenime. Variokas žinojo, kad jis bus blogas kunigas, todėl ir stojo su ta mintim. Tuo metu kunigo išsilavinimas buvo geriausias, po seminarijos jų laukė platus gyvenimas, todėl Variokas norėjo su dėdės pagalba įstoti į gerą seminariją, paskui jis pataikaudamas vyresnybei ir veidmainiškiaudamas manysiantis ,,prasisukti" gyvenime. Paskui, tikisiantis gauti kleboniją, patapti dekanu, įsėsiąs į kapitulą ir į savo gyvenimą niekam neleisiantis kišti nosies. • Variokas Liudui per jo atsiskleidimą pasakė ką mano ir apie patį Vasarį: Variokas mano, kad seminarija ne Liudui, kadangi jis laikosi nuo visų nuošaliai, neturi jokių reikalų su formarijum, jo išpažintys yra nepaprastai trumpos, prieš rytinius poterius nevizituoja koplyčios ir jis atlikinėja tik būtiniausias pareigas. ir Variokas po šių žodžių drąsiai teigė, kad seminarija, ne Liudui. O Liudui patiko tokia nuomonė apie jį. • Daug Varioko minčių neapleido Liudo. Dėka jo jis pirmą kartą nesugebėjo sulaikyti akių ir vadovėlyje pasiziurėtėi į moters prtretą ir tai jam atnešė ilgus kunigo pamokymus. Paskui jam kildavo daug dvejonių apie pašaukimą, dėl kunigo pareigų ir gyvenimo, tačiau dėl savo baugštaus ir pasyvaus būdo jis nedrįsdavo apie tai pasikalbėti su vyresniais draugais. Jam mieliau viską buvo nešioti savyje, kol viskasgalų gale atslūgdavo. • Po pasikalbėjimo su Varioku, Liudaspradėjo daugiau dėmesio kreipti į kurso draugus, vyresnius mokinius. Suprato, kad jo kurse pamaldžių klierikų iš 20 kokie 4-5 tikrai pamaldūs. Pas vyresnius ta proporcija taip pat nesikeitė. Tokios žinios Liudo nenuvylė, o kaip tik padrąsino, o kaip tik buvo malonios. • Kiti Liudo bendrakursiai apie jį manė kitaip nei Variokas. Praėjus porai savaičių po jųdviejų pasikalbėjimo, pas pirmakursius atėjo Variokas su žinia, jog išeina, tikėjosi, kad galbūt kažkas norės išeit su juo ir jis dėl to užkalbino Vasarį. Kiti jo draugai atsiliepė apie jį taip: kad jis šventuolis, kokių nebūta, kad Vasario su lazda net neišvarysi iš seminarijos. • Vieną dieną atvyko į seminariją Liudo tėvai, kurie į jį kreipėsi ,,Jūs, kunigėli", kas jam pačiam tai nepatiko, kadangi jiems paprastiems kaimiečiams šis kreipinys rodėsi kaip pasididžiavimas, kaip jų visų vilčių ir norų pildymasis. O Liudui tai buvo niekuo nepelnyta, jam nepatiko, nes tai lyg degradavimas iš paprastų šeimyniškų santykių ir kreipinio ,,tu, Liudai", į oficialumu ir visai kitokiu kreipiniu. • Liudo tėvai pamatę Varioką, kad jis nuklydo kitu keliu, pradėjo sakyti, kad citata: ,,Jau kas seminarją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus". – tėvo žodžiai. • Liudas seminarijoje rasdavo ir užtarimo. Išėjo jis pasivaikščioti su Jonelaičiu į sodą. Jonelaitis – seminarijos bibliotekos knygininkas, mokantis įsigyti visų pasitikėjimą. Jis Vasariui patarė eiti teisingu keliu, domėtis kuria nors mokslo šaka, kaip literatūra, ar išvis visuomenės darbu, kadangi tai labai pravers išėjus į parapiją. • Prasidėjus atostogoms, kada visi klierikai gali pagaliau grįžt pas savo tėvus, draugus, dvasios tėvas juos apmokė kaip elgtis, kadangi jie kaip ir nebėra paprasti žmonės kurie gali daryti vos ne ką nori. Ypač juos įtikinėjo neapleisti atostogų metu poterių, išpažinčių, sąžinės pertvarkymų, komunijų. Seminarija visai kaip ir mokykla, jiems atostogoms duoda skaityti knygas, nors patys vyresnieji ir neprižiūrės jų, visų akyliausia Dievo akis juos matys visada, tad jiem kažkiek tai suteikia motyvacijos vis dėlto ir neapsileiti atostogų metu. • Citata: ,,Jis dabar juto pačią gamtą, pačią jos visumą, besireiškiančią ir miškais, ir ežerais, ir kalvomis, ir saulės spinduliais, ir žiogelių čirškėjimu, ir paukščių čiulbesiu, ir visokeriopų kitų reiškinių gausumu. Panašų jausmą gyventų žmogus, ilgą laiką uždarytas tamsoje ir išvestas į puikų vidurdienio saulės nušviestą sodą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!