Altorių šešėly konspektas

Vincas Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly“ Sandara: 1. „Bandymų dienos“. Pasakojama apie pagrindinio veikėjo įstojimą į kunigų seminariją ir mokymąsi joje 6 metus. 2. „Eina gyvenimas“. Darbas Kalnynų parapijoje. Liudas Vasaris yra paskiriamas antruoju vikaru. 3. „Išsivadavimas“. Prasideda, kai Liudas Vasaris parvažiuoja traukiniu iš užsienio po 10 metų. Jis galiausiai atsisako kunigystę. Nėra autobiografinis. Bet yra daug autobiografinių detalių, todėl pagr. veikėjas yra labai artimas autoriui, kadangi pats autorius išgyveno tokias pačias problemas kaip ir Liudas. Nebuvo Liucės, baronienės Rainakienė (ištekėjusi už turtingo barono, tikro vokiškos pavardės negalėjo ištarti kaimiečiai). Pasakotojas visažinis ir tarsi užbėga už akių. Žanras: intelektualinis, savianalizės, psichologinis romanas — pagrindinis kūrinio veikėjas yra intelektualus (išsilavinęs) žmogus Liudas Vasaris. Psichologinis dėl to, kad tai savianalizės romanas. Pagrindinis veikėjas save analizuoja daug metų, nes nori suvokti savo asmenybę: kas jis iš tikrųjų yra (kunigas ar poetas). Ir vis dėlto po daugelio metų meta kunigystę, nes supranta, kad iš tikrųjų yra talentingas rašytojas (rašo poeziją, dramas). Jo dramas stato Kauno dramos teatras, visi jį pripažįsta kaip talentingą poetą. Dvi pagrindinės temos Sprendžiamas pašaukimo konfliktas. Ar aš kunigas, ar poetas? Ilgus metus (18 metų prasikankino, kol metė kunigystę) Liudas Vasaris ieškojo kompromiso. Petras Varnėnas (literatūros žinovas, draugas) sako, kad čia šizofrenija, jis negali savęs draskyti ir gyventi dvilypį gyvenimą, taip negali būti. Kita tema — kaip tapti asmenybe? Žmogus yra paprastas — nieko nesiekia, patenkina tik būtiniausius poreikius. Asmenybė yra žmogus, kuris siekia išsilavinimo, ieško savęs, nori save realizuoti, domisi kažkokia sritimi. Kas padeda tapti asmenybe? Šeima (Stiprus tėvo, gali būti motina, sesuo, brolis autoritetai.) Kiek padeda, skatina tobulėti. Gyvenamoji aplinka (Namuose turtinga biblioteka, labai daug dailės paveikslų, gali būti, pavyzdžiui, gamtinė aplinka kaip Aušrakalnis, kuriame lankėsi Liudas). Draugai (Knygininko Jonelaičio - itin svarbus I daly - skatino kurti, išspausdino pirmąjį eilėraštį. O ilgailikį ryšį išlaikė su Petru Varnėnu, kuris svarbus III daly). Gimnazijos draugai nepadėjo tapti asmenybe: vienas nusižudė, kitas išniekino Komuniją, o tai Liudui labai nepatiko ir tikrai nepadėjo. Trumpai apie Liudą Liudas Vasaris baigė gimnaziją, įstojo į kunigų seminariją, po to mokslą tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje per 3 metus, apsigynė profesoriaus vardą. Po to keliavo po Europą: Skandinaviją, Angliją, Šveicariją, Italija, Paryžiuje išgyveno 2 metus. Tai buvo kraštai, kurie per 10 metų pavadavo jam tėvynę. Jis mokėsi ir dirbo belaisvių šelpimo komitetuose, o paskui lietuvių pasiuntinybėse ir atstovybėse. Grįžęs po 10 metų į Lietuvą apsigyveno Kaune, dirbo Kauno gimnazijos direktoriumi. Beje, jis buvo individualistas ir viską mėgdavo daryti vienas, galima sakyti, kad intravertas. Sąvokos • Kunigų seminarija — ne proftechninė ugdymo institucija, bet ir ne universitetas, kažkur vidury, todėl nesakoma, kad studijuoja kunigų seminarijoje. • Klierikas — „kunigėlis“. Bus kunigas tik, kai baigs seminariją. Tai — mokinys. • Asketiškas — asketiškas žmogus yra susilaikantis nuo visokių malonumų, nepaprastai sau griežtas, santūrus. (Asketiškumas.) • Vikaras — kvalifikacija. Galima sakyti, kad ir kunigas, bet geriau sakyti, kad vikaras, nes tiksliau. Tokia buvo Liudo rolė Kalnynų parapijoje. • Žemesnieji įšventinimai — kai jį priimi, tada jau nebegali mesti kunigystės. • Brevijorius — maldaknygė, iš kurios kunigas privalo skaityt kiekvieną dieną. • Pajininkas — asmuo, kuris įmoka piniginį arba kitokį turtinį įnašas, stodamas į kooperatinę organizaciją. Iš angliško žodžio payer. • Levitas — klierikas. • Tonsūra — tai dvasiškojo luomo ženklas, jis atliekamas iš viršugalvio paėmus ir išskutus plaukų kuokštelę, išskutimas turi būti apskritas. • Parlatoriumas — susitikimų vieta, kur susitinka su klierikais (gimtinės ir artimieji), nes į seminariją niekas neįleidžia. • Petrapilis — dabar Peterburgas. I dalis. „Bandymų dienos“ Pasakojama apie pagrindinio veikėjo įstojimą į kunigų seminariją ir mokymąsi joje 6 metus. Jam 16 metų, sueis 17. Gyveno 17 kambaryj (labirintas), 17 žmonių ir kambary. Kunigų seminarijos vieta neminima. Seminarijoje pajunta griežtą dienotvarkę, skambalo smūgiai skirsto visą veiklą, pasijunta vienišas tarp keturių mūrinių sienų, nes draugauti su kitais klierikais negalima. Yra prižiūrėtojas, nesuprato, kodėl taip yra. Seminarijoje vyko kova tarp lietuvių ir lenkų. Lenkai buvo tarsi privilegijuoti, lietuviai antrarūšiai, seminarijoje vyravo lenkiška dvasia: paskaitos lenkiškos, dvasininkų kalba yra lotynų. Liudas pajuto tą antrarūšio skausmą, kai antram kurse gauna kambarį, bet kai ateina lenkas, jį išmeta atgal į labirintą. Stojimo motyvai (itin svarbūs) I. Tėvų noras. XX a. I p. galimybės studijuoti buvo arba važiuoti į Rusiją, arba valstiečiams prieinamiausias — stoti į kunigų seminariją. Didžiausia garbė buvo, kad vienas žmogus iš šeimos išleidžiamas į seminariją. Todėl nemetė, kad nebūtų gėda. Čia eina kalba apie kaimo vaiką. Patriarchalinė santvarka — tėvas šeimos galva, vaikai paklūsta tėvui, žmona paklūsta vyrui. Liudo Vasario tėvas buvo geležinės valios žmogus. Motina buvo giliai religinga, jautri moteris. Šeima daugiavaikė kaip ir visos to meto šeimos. Liudas Vasaris buvo pasižymėjęs menka sveikata, todėl buvo nuspręsta leisti į kunigus (tai yra autobiografinis elementas). Tėvas pradėjo pasmerkė Varioką, nes ne žmogus, jeigu blogai seminarijoje mokytis. Liudas suprato, kad tėvas nesuprastų, jeigu mestų seminariją. Įvykis giliai į širdį įkrito. Tėvai viską atiduoda, o paskui palieki be nieko, jeigu meti kunigystę. 2. Jo paties patirtis. Liudas pradėjo bręsti lytiškai ir pametė ištverkimą (anot jo). Vienas jo draugas nusišovė, susirgus veneros liga po lytinių santykių. Sako, kad nebėr prasmės gyventi. Pats Liudas buvo iš giliai religingų šeimos, pats tikėjo. O jo kitas draugas išniekino komuniją. Tėvus labai sukrėtė tai, reikėjo daug dalykų po to išklausyt. Liudas nebūtų sau leidęs išniekinti Bažnyčios. Tuo metu gimnazijoje buvo būrelis, kuris kitaip aiškino pasaulį negu Bažnyčia: ten buvo aiškinama Darvino evoliucija. Taigi, jis pats norėjo išeiti iš paties religinės krizės. Norėjo apsisaugoti nuo blogų draugų. 3. Norėjo tarnauti Lietuvai. Kaip Maironis, kuris irgi kunigas. Ir Donelaitis, ir Baranauskas. Jam labiausiai padės kunigo kelias, jeigu šie autoriai irgi kunigai! Kaip Liudas jaučiasi seminarijoje Liudui norisi verkti, nes jeigu ne tėvui, būtų kritęs. Jame pradeda gimti poetas, jis nori laisvės. O jo įkvepimo šaltiniai — mūza, gamta. Liudas Vasaris savo gimtinėje turi kalną (Aušrakalnis). Tai buvo jo vieta, kur jis vienas pats galėjo svajoti, ilsėtis, kurti (nes ten niekas nevaikščiojo). Čia pajuto laisvę. Prasideda formuotis dvilypė asmenybė: išoriškai daro viską tą, ką reikia (atrodo nuolankus), bet viduje susikuria vidinį pasaulį, kuriame gyvena (tai priešprieša realiam). Pradeda rašyti eilėraščius lietuviškai lotyniškų žodžių sąsiuvinyje. Jam apeigos kaip komedijos (klūpk, sukis, stokis). Paskaitos (apie nuodemes, baisybes) jam neįdomios, informacija tolima, gi jauni žmonės nieko nepadarę. Žinoma, Liudas taip gerai ir nesimokė kunigų seminarijoje, nes tai nebuvo jo pašaukimas. Slapta klierikų kuopelė „Šviesa“ Iš tikrųjų jį pastebi bibliotekininkas Jonelaitis, kad jis toks neramus, nepatenkintas. Seminarijoje veikia slapta (nelegali) klierikų kuopelė „Šviesa“, ją sudarė tik 5 klierikai: • šis bibliotekininkas • Kasaitis • literatūros kritikas Petras Varnėnas (po to jį pašalins 3 kurse dėl pašaukimo stokos, bet iš tikrųjų dėl to, kad per daug iškritikavo kunigus — perskaitė apie tai, kaip kunigai nutolę nuo tikrojo dvasininko darbo, pasinėrę į prabangą — žr. Maironio kūrybą, Skausmo balsas — 3 dalyje bus gerais draugais su Liudas — Varnėnas save gyvenime suras) • Liudas Vasaris • istorikas Matas Sereika (4 kurse). Jie skaito draudžiamą klierikam literatūrą. Jie galėjo skaityti tik religinio turinio knygas. Jie skaito lietuviškus laikraščius, kurie griežtai uždrausti klierikams (pvz., „Draugija“, „Vilties“). Galima skaityti lenkiškus laikraščius, bet ne lietuviškus. Jonelaitis paskatino Liudą daugiau rašyti. Jonelaičio dėka buvo išspaudintas pirmas Vasario eilėraštis „Draugijos“ numeryj. Kadangi Liudas visada buvo niekinamas, pažemintas, jis bėgo su savo išspausdintu eilėraščiu ir bėgo į palėpę („Žiurkininką“) ir skaitė, verkė, skaitė, verkė. Suprato, kad visa tai yra ne man. Ten palėpėj buvo, kad niekas nepamatytų. Slėpėsi tarp dėžių ir sutanų. — Vėl apėmė dvilypumo jausmas. Vasaros atostogos Vasariui 19 metų. Visada būna vasaros atostogos. Per šias: Liudo Vasario kaimas (irgi be pavadinimo; minimas, kad kaimynuose Kleviškio parapijos). Iš Kleviškio yra mokslo draugas, klierikas — Juozas Petryla. Kartu mokosi. Jis nepriklauso prie kuopelės, nebuvo išskirtinio talento. Vyriškumas Kleviškio parapijos klebonas yra Kimša. Mėgo prabangą (nors turėjo gyventi kukliai, ne kaip pasaulietis). Vėliau tampa kanauninkas (pakyla; aukštesnio rango). Trikauskas yra vikaras (jaunas kunigas). Jis irgi buvo įsimylėjęs Liucę. Iš tikrųjų visi buvo įsimylėję, vienintelė buvo graži merga. Klebonijoje gyveno jauna graži mergina Liucė (Liucija). Susipažino pabaigęs pirmą kursą per vasarą. Antrame kurse žiemą gruodį prieš Kalėdas jį aplanko Liucė (su ale giminaičiu Kimša). Gi kasdienybė nusibodo. Liucija nustebo, kad suvyriškėjo Liudas, jau gali ištarti žodžius (ne kaip per tuos du momentus). Tada ir sakė pavasarėli. Tada ir padovanojo ranko darbo pirštines (nemanyk, kad pirktos, pati mezgiau). Ir, aišku, sumišo Liudas. Išsilavinimas tik Vilniuje baigta gimnazija. Liucija yra Kimšos duktė. Oficialiai sakoma, kad Kimša augina savo mirusios sesers dukterę (turi išleisti į mokslą ir gyvenimą). Niekas nežinojo, kaip iš tikrųjų dukra buvo. Pati Liucė sužino, kad Kimša yra jos tėvas per savo sūnaus Vytuko laidotuves, po to Liucija nusižudo — išgeria nuodų taurę. Juozas Petryla užsimina apie Liucę ir Liucė pažadino Liudo vyriškumą (noras patikti merginai). Liucija iš tikrųjų visą gyvenimą mylėjo tik Liudą Vasarį, nors ištekėjo už gydytojo Brazgio (ji buvo Brazgienė), susilaukė vienintelio sūnaus Vytuko, Liudas Vasaris tapo krikšto tėvas. Prasidėjus Pirm. pasauliniui karui (1914-1918), JONAS BRAZGYS buvo iškviestas kaip gydytojas į karą ir tenai žuvo. Liucija tapo našlė, gyveno Naumiestyje, ji grįžo pas giminaitį kleboną Kimšą (nes be pinigų) su vaiku. Reikėjo surasti vyrą. Verslininkas Povilas Glaudžius pasipiršo Liucei (ji tapo ponia Glaudžiuvienė ir gyveno Kaune). Be vaikų. Išoriškai gyveno dvilypį gyvenimą: garsi verslininko žmonia, ponia, bet viduje labai nelaiminga (turėjo meilužį), Glaudžius jai leido daryti viską. Tai buvo reprezentacija. O skaudžiausia buvo tai, kad Vytukas nemylėjo Glaudžiaus, nes pats Glaudžius nemylėjo Vytuko. Tai suprato krikšto tėvas Liudas Vasaris, kai grįžo iš užsieno, ir skyrė dėmesio Vytukui, lankė jį, pasižadėjo išleisti į mokslus. Dėl vyriškumo: Buvo momentas, kai visi pamatė Liudo nevikrumą su Liuce, todėl tam kaimo vaikui gėda. Mąsto, kaip nesusikrušti, kad mokėtų elgtis su mergina, bendrauti, patikti. Tai jo lytinio brendimo metai. Petrylai sukyla pavydas. Pastebi, kad Liucei įkrito į širdį tas Liudas Vasaris. Ypač skaudžiai jaučiasi Brazgys (nes ją iš tikrųjų mylėjo, bet tik pats vieną ją mylėjo, buvo vienpusė meilė). Reikėjo Liucei ištekėti su Brazgiu. Liucė pavadina Liudą Pavasarėliu, nuo to momento yra abipusė meilė, ypač pavydi Petryla. Bet reikia išbraukti ją iš širdies, tad po 3 kurso nevažiuoja namo, kad nesusitiktų su Liuce. Nepasauliečio gyvenimas Kaimo vaikas nieką matęs. Jis negali pajusti to, kas taip paprasta miestiečiui. Jis pirmą kartą važiuoja traukiniu. Iš kunigų seminarijos važiuoja, pabaigę 3 kursą, į Vilnių, Trakus, Trakų pilį. Po šitos kelionės atsiranda sutana (tai elementas, kuris varžo asmenybę). Jis atranda dar vieną skausmą: negalės nužudyti poeto savyje (nors nužudo Liucės meilę, norą mesti seminariją). Jis nori visko, ko negali kunigui, bet ko reikia poetui: Į teatrą kunigui negalima. Į kavinę nepadoru. Bernardinų sode muzikos klausyti kunigui negalima. Tai jis ir sako, kad neturi, apie ką rašyti. (Dėl Romos katalikų celibato.) Sako draugams iš kuopelės, kad neturi motyvų. Negali pažinoti žmonių gyvenimo. Tiesiog nori iškeikti lenkus jie. Pamato moterį, stovinčią bažnyčioje prie pilioriaus (pillar), apsisiautusią baltu šaliu. Į ją niekada nepažiūri, nepakelia akių, kad nepamatytų pasiepiančiu žvilgsniu, nes nuolat prisimena įžeidžiančius Brazgio žodžius (kad jūs kunigėliai maždaug mintimis mylite, norite, bet negalite; taip tyčiojosi, ane nematot kitų profesijų?). Tai meilės ilgesio projekcija (MŪZA — Katedros Nepažįstamoji — nerealus poeto moters įkvėpimo šaltinis). Mato tik kūną. 4 kursas Mokosi gerai. Gyvena dvilypį gyvenimą, perskaito eilėraštį „Silentium“. Jis niekada negalės mylėti moters. Nesupranta, kodėl jos aukštinamos, bet negali su jomis ženytis. Skausmingai išgyvena šį konfliktą. Vieną kartą melsdamasis koplyčioje, netenka sąmonės. TAIP nusilpsta. Jam pasiūlo šventimą (nesupranta, kodėl). Sakoma, kad negalės grįžti į pasauliečio gyvenimą. Priima. Jis pas išleistuves su Liucija buvo ir Liucė stengėsi atitraukti nuo šventinimo, kad pasiliktų su ja, siekė bučinio. Liudas Vasaris ją atstūmė. Liucija ir supranta, kad jis būs geras kunigėlis. Tada buvo Liucija dar baltai apsirengusi. Po metų — juodai kaip per laiduotuves tuokėsi už Brazgio. II dalis. „Eina gyvenimas“ Darbas Kalnynų parapijoje. Liudas Vasaris yra paskiriamas antruoju vikaru. Pirmasis vikaras — Jonas Stripaitis. Klebonijos tarnaitė Julė apie 35 metų, įskundė Vasarį, šnipinėjo, kad bendravo su moterim. Kunigai Kalnynų parapijos klebonas kunigas Platūnas • Jo šykštumas ir sumužikėjimas kompromitavo dvasiškiją, anot Gitvydo • Buvo nepatenkintas antro vikaro paskyrimas, nes nebuvo tiek daug žmonių • Platūnas nesutiko, kai atvažiavo Liudas su tėvu. Buvo nekultūringas, negražus poelgis • Su Stripaičiu sugyveno, nes rūpėjo skirtingi dalykai • Liudą priima kaip priešą, kuris trukdys įsistovėjųsį gyvenimą • Galbūt skųs bažnyčios vyriausybei • Sako, kad užkrausim visus nereikalingus darbus Liudui Vasariui (davatkas) • Ūkininkas iš pašaukimo • Artinosi į 60 metus, apie 60 metų • Jokio ūkvedžio nelaikė, ūkio reikalus tvarkė pats su seserim • Tiesiai iš tvarto eina į mišias • Bažnyčios darbas buvo ne jam • Automatiškai skaitė brevijorių • Daugiau laiko ūkyj nei bažnyčioj • Jis nesirūpino bažnyčia (voratinkliai, dulkės; ritualiniai indai neaišku, kada valyti) • Bet patiko prižiūrėti bažnyčios ūkį • Žmonės jo nemylėjo, bet bijojo ir savotiškai gerbė • Kietas, sunkiai sukalbamas, bet teisingas • Vyriausybė tai suprato, bet kunigai gina vienas kitą • Todėl atsiuntė vikarus, kad tvarką padarytų Deja, pirmas vikaras Jonas Stripaitis iš pašaukimo kaip ir verslininkas (bet tokios sąvokos tais laikais nebuvo), visuomenininkas, jam patiko finansai, pinigai • Todėl atidarė įvairių prekių parduotuvę, surinko iš valstiečių pinigus, žadėdamas palūkanas (kaip indėliai) • 3 dalyje tapo politiku, išrenkamas Seimo narys • Ekonomistas • Visada giedrios nuotaikos • Mėgdavo pajuokauti, pakalbėti • Parapijoje labai populiarus • Dėl to tapo visuomenininku greitai • Jis pirmas visoje apylinkėje suorganizavo savo parapijos ūkininkus ir įkūrė „Žagrės“ skyrių • Suorganizavo vartotojų „Laimės“ draugiją ir atidarė • Neprileido prie dokumentų, kad niekas nežinotų apie finansines ataskaitas • Pats vienas atstodavo visą „Žagrės“ ir „Laimės“ valdybą. Jis buvo ir pirmininkas, ir iždininkas, ir sekretorius. • Liudą stebino, kiek daug darbų darė parduotuvėje, todėl jo kaip ir nebuvo bažnyčioje — jis ir tiekėjas prekių, ir pardavėjas, ir sekretorius • Žmonės pradeda įtarti Stripaitį, kad nemoka palūkanų ir vogia pinigus, kai nešaukia susirinkimo. Tie žmonės, kurie pareikalavo informacijos: Žodelis, Borvikis Piktupio Andrius smuklėje pradėjo visus agituoti išsikviesti Stripaitį, kad jis pateiktų finansinę ataskaitą, nes kyla įtarimų, kad nesąžiningas Įeina į smuklę, kur visi girti, ir kyla susistumdymas ir Andrių pastumia ir tas, virsdumas atbulas, virto ant akmens ir galvą pataikė į akmenį. Iš pradžių manė, kad nužudė. Sąmonę prarado. Išgyveno, bet Stripaitį iškėlė iš parapijos, nes vos žmogų nenužudė. Liudui nepatiko nei Jono Stripaitis, nei Platūno poelgiai • Paskui atkeliamas Ramutis. Ramutis irgi pirmasis vikaras • Pagyvenęs, kandidatas į klebonus • Iš pradžių Liudas su juo medituoja, paskui Ramutis jam atsibosta, nes Liudas poetas ir jam reikalinga laisvė. Baronų dvare Liudas nori pabūti su savimi ir kurti. Ir jis išeina į gamtą, klajoja po mišką ir susipažįsta su vasara į dvarą atvažiuojančia poilsiauti baroniene Rainakiene. • Dvaras surusėjusiam baronui fon Reinekei, kurį žmonės vadino stačiai Rainakiu — ir tai jam labai tiko, nes jo akys tokios ir buvo. • Baronas dvarą paveldėjo iš savo viengungio dėdės • Žmonos nepersekiojo, džiaugėsi tiesiog, kad turi gražią, jaunią žmoną Be vaikų • Ponia baronienė buvo lenkaitė, katalikė. Palaikyti santykius su Bažnyčia jai buvo gero išauklėjimo ir poniško stiliaus reikalas. • Neištikima. Ištekėjo dėl pono turtų. • Norėjo Liudą suvilioti (patinka žaisti, šaipytis su kunigėliais). Deja, nepasisekė • Tada visiškai kitaip į Liudą Vasarį pradėjo žvelgti — pajuto pagarbą talentingam menininkui • Dėka baronienės, Liudui Vasariui atsirado galimybė perskaityti ir prieti prie turtingos dvaro bibliotekos, ypač tas, kurios griežtai draudžiamos kunigui • Netgi sukraudavo knygas į dėžes, knygas kurias Liudas turėtų perskaityti, kad menas būtų tikras • Tik tada 23 m. suprato, kad BUS rašytojas. Griežtai atskirs kunigo darbą nuo poeto, kad sieks pažinti gyvenimą dėl kūrybos, kad joje nebūtų didaktikos, sentimentalumo ir kitokių „kunigškos dvasios“ požymių. • Bet tiek daug kalba, kad Julė įskundžia Pastaba: vadovėlio psl. 154 — svarbi ištrauka. Labai svarbi citata: „Jeigu nori būti rašytojas — pažink ir studijuok gyvenimą. Jokios knygos ir jokie pasakojimai neatstos realybės.“ • Baigiasi vasara, išvažiuoja • Rainakio sesuo buvo ponia Sokolina • Susipažino, kai visi 3 jodinėjo • Liudas Vasaris labai laimingas, kad turėjo galimybę susipažinti su dvarininkais, nes niekad gyvenime neturėjo galimybę aplankyti dvarą. • Vasaris nekultūringo kaimo vaikas. Jis buvo 23 m. su gyva vaizduote, karštą širdį, poetišką sielą • Vasaris buvo apdovanotas jautria menininko siela, poeto talentu ir dideliu įspūdingumu, instinktyviai ilgėjosi kultūros, meno ir aristokratiškos atmosferos, kurioje pagyventi jį taip traukė. Liudas Vasaris iškart imasi dvasininkų pareigų. Noriai iš širdies išvalo bažnyčią, kad net blizgi. Išskalbia visus liturginius rūbus, daiktus Buvo skaudu, koks praščiokas buvo Platūnas, kad spjovė ant grindų ant blizgančios bažnyčios Platūnas demonstruoja nepagarbą bažnyčiai. Putinas ir nori pasakyti, kai dirbi ne pagal pašaukimą. Nereikia visus leisti į kunigystę. Ne savo vietoje esantys žaloja visuomenę, nes mato tokį kunigą, koks iš tikrųjų neturi būti. Liudas Vasaris irgi supranta, kad yra ne toks kunigas, koks nori būti. Jis niekada nejuto gyvąjį Dievą. Jam vieta ne Bažnyčioje. Kai jis formuojasi kaip asmenybė pamato, kad labai mažai kunigų, kurie būtų kaip pavyzdys. Vienintelis pavyzdys: Šlavantų tėvelis — tikras kunigas, idealas, siektinas pavyzdys, nes gyvena asketišką (kuklų) gyvenimo būdą. Liudui aplankius Šlavantų tėvelį supranta, kad jam pačiam reikia daugiau žemiškų dalykų… „Šlavantų parapijoje ir klebono namuose kieta askeza ir evangeliška ubagystė. Visur buvo jaučiama budri klebono akis ir rūpestinga priežiūra. Kitur, kaip girdėt, visokių peštynių, barnių, girtavimų. Pas mus gi šventa, ramu.“ Koks klebonas, tokia ir parapija. Kokį pavyzdį rodo, taip ir gyvena. Jam pasiūlo kurti giesmes, bet Liudo širdis taip nekrypsta. Bet po pokalbio išvada, kad negalės eiti dviem keliais. Kunigas Laibys irgi padeda Liudui bręsti kaip menininkui: • Tik 2 dalyje. • Naujopolio gimnazijos kapelionas • Drąsus vyras • Baigęs studijas viename V. Europos su filosofijos daktaro laipsniu • Kunigas modernistas • Dažniai lankėsi pas Brazgius • Nebuvo kompleksuotas, suvaržytas • Pakalbėjus su Laibiu, Liudas nusiramino Naujapolio pralotas (aukščiau nei kanauninkas) Girvydas — valdžia: • Aukščiausia valdžia, paskui tik vyskupas • Šviesus ir plačių pažiūrių žmogus • Atkaklus savo luomo garbės ir reikalų gynėjas • Stengėsi, kad kunigai įsistiprintų visose gyvenimo pozicijose • Tačiau kritiškai žiūrėjo į kunigų laimėjimus ekonominio gyvenimo srityje • Todėl kunigai ūkininkai kaip Platūnas ir kooperatyvininkai, krautuvių vedėjai kaip Jonas Stripaitis kėlė abejonę, nes kunigas labai dažnai pameta pusiausvyrą, pasitikėjimą ir gerą vardą • Girvydas paskatina Liudą: „Turi talentą — lavinkis, rašyk. Mums reikia gabių ir talentingų kunigų.“ • Jis duoda leidimą išvykti ir studijuoti Peterburgo dvasinėje akademijoje • Vaišingas Naujapolyje Liucija Brazgienė laukiasi berniuko Naujapolis yra kaimyninis kaimas prie Kalnynų „Jeigu bus karas, dunk į Rusiją ir stok į Akademiją! Išrūpinsiu vyskupo leidimą. Apsieisime čia ir be tavęs. Turi talentą — tau reikia mokslo.“ Buvo paskelbtas Vokietijos ir Rusijos karas, bažnytkaimyj (Kalnynų parapija) buvo didelis sujudimas, nes paskelbta visuotinė mobilizacija. Liucija jau turėjo berniuką pagimdusi, o Brazgys (jos vyras) ėjo į karą. Netrukus buvo nutarta susprogdinti bažnyčios bokštą (simbolizuoja jaunystės iliuzijas ir idealus) ir Liudas Vasaris išvažiuoja. Tai buvo IŠSILAISVINIMAS. Grįš po 10 metų nebepraktikuojantis kunigas. GYVENIMAS IR ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS Vincas Mykolaitis-Putinas gimė Pilotiškių kaime Prienų apylinkėse, darbščių, religingų ūkininkų šeimoje. Baigė Seinų kunigų seminariją, Peterburge buvo įšventintas į kunigus ir studijavo dvasinėje akademijoje. Būdamas dvidešimt ketverių išleido pirmąją eilėraščių knygą. Didelės reikšmės Putinui turėjo muzika ir rusų poezija – Fiodoras Tiutčevas, Afanasijus Fetas, simbolistas Jurgis Baltrušaitis. Šveicarijoje, Fribūro universitete, V. Mykolaitis studijavo filosofiją, meno istoriją, apgynė daktaro disertaciją. Literatūrologijos žinias gilino Miuncheno universitete. Grįžęs į Lietuvą, Kauno universitete dėstė lietuvių literatūrą, rašė eilėraščius, dramas, prozą, literatūros kritikos straipsnius. Be to, dalyvavo katalikiškų organizacijų veikloje, redagavo literatūros ir mokslo žurnalą „Židinys“, globojo studentų ateitininkų meno draugiją „Šatrija“. 1927 m. išėjo reikšmingas Putino simbolistinės lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“, kuriame apmąstoma visatos darna ir žmogaus prigimties prieštaros. Ketvirto dešimtmečio pradžioje V. Mykolaitis ėmė tolti nuo dvasininkų luomo, 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės, nes neįstengė kunigo pareigų suderinti su kūryba. Jis sukūrė šeimą, 1936 m. buvo ekskomunikuotas (atskirtas nuo Bažnyčios). Tai skausmingai išgyveno artimieji, ypač motina. Ši patirtis teikė medžiagos ir kūrybai: 1932–1933 m. rašytojas išleido intelektualinį psichologinį romaną „Altorių šešėly", kuriame plėtojama pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo ir nutolimo nuo kunigystės istorija. Romaną galima suvokti ir universaliau – kaip savęs ieškojimą einant skaudžių apsisprendimų keliu. Nuo 1940 m. Putino gyvenimas susijęs su Vilniumi. Čia jis patyrė visas tris okupacijas – sovietinę, nacistinę ir vėl sovietinę, čia dirbo mokslinį darbą, dėstė Vilniaus universitete. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Europos rašytojai vis garsiau prabildavo apie artėjančios katastrofos nuojautas, kultūros bejėgiškumą, žmogaus gyvenimo absurdą tokiomis sąlygomis. Poeto Česlovo Milošo žodžiais, „prakeiktosios kartos" poetai, gyvenantys arti bolševizmo ugnikalnio, aiškiai juto „visišką absurdiškumą to, kas dedasi mūsų planetoje, košmarą, kuris negalėjo gerai baigtis“. Dramatiška prieškario ir karo metų patirtis veikė ir lietuvių rašytojų kūrybą. Apie slegiančius asmeninius išgyvenimus suvokiant, kad netrukus teks apsispręsti – trauktis į Vakarus, dėtis prie antisovietinio partizaninio judėjimo ar mėginti prisitaikyti prie naujosios valdžios, lietuvių poetai buvo linkę kalbėti abstrakčiai, universaliais vaizdais. Tai pasakytina ir apie to meto Putino kūrybą: tragiška įtampa perteikiama biblinę apokalipsę primenančiais vaizdais. ROMANAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY“ Autobiografiškumo klausimas Romanas „Altorių šešėly", pasirodęs 1933 m., sukėlė audringą visuomenės reakciją. Vieni kaltino autorių, kad per daug atvirai ir drąsiai pavaizdavo kunigų luomo gyvenimą, kiti kūrinį skaitė kaip Putino autobiografiją, treti gyrė romaną kaip naują reiškinį lietuvių literatūroje. Iš tikrųjų, kaip pripažino pats rašytojas, pagrindinį veikėją Liudą Vasarį „kvaršinę klausimai yra autobiografinio pobūdžio". Bet jis neigė, kad siužetas, konkreti gyvenimo aplinka, Liudo Vasario santykiai su kitais personažais yra autoriaus biografijos atitikmuo. Liudo Vasario paveikslas Kūrinio pavadinimas nusako pagrindine siužeto kryptį: trijose romano dalyse Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėly". Romano laikas – aštuoniolika metų, nuo įstojimo į seminariją iki prašymo pasitraukti iš kunigų luomo. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą mėgindamas suderinti kunigo ir poeto kelią. Kunigo gyvensena, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti, pritapti – vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti lėtai dvasinei mirčiai. Bet Vasaris – ne romantizmo laikų maištininkas, vienas stojantis prieš visus, kad galėtų eiti pasirinktu keliu (kaip Džordžo Bairono Kainas ar Vinco Krėvės Skirgaila). Savo svyravimais, polinkiu analizuoti poelgius ir išgyvenimus, nuolatinėmis abejonėmis jis labiau primena neryžtingąjį Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto kelią. Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigui privalomų gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, be to, jį smarkiai veikia socialinė aplinka. Todėl belieka viena – nugrimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų veiksmus, žodžius, jausmus. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus formavimosi istorijos lietuvių literatūroje iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs. Psichalogizmas ir intelektualumas. Pasakotojo vaidmuo Svarbu atkreipti dėmesį į Vasario išgyvenimų vaizdavimą ir apskritai į romano pasakojimą. Nors romano centre –pagrindinio veikėjo dvasios pasaulis, jausmų ir būsenų kaita, visa tai regime ne paties veikėjo akimis, sužinome ne iš jo vidinių monologų, kaip įprasta psichologiniame romane, o tarsi iš šalies. Vasariui savianalizė yra kasdienė dvasinė veikla, tačiau jo svarstymus perteikia pasakotojas, kartu ir aiškinantis, nagrinėjantis, o svarbiausia – vertinantis. Jis aiškiai žino, ką reikia pabrėžti kalbant apie Vasario gyvenimą, kuriuos momentus išryškinti. Atrodo, jauno klieriko savistabai trūksta patyrimo, jis menkai pažįsta žmones, nemoka „deramai" įvertinti savo poelgių, todėl už jį sprendžia pasakotojas. Tai subrendusio, didelę gyvenimo patirtį turinčio žmogaus išvados. Į akis krinta svarbus pasakotojo užmojis – pateisinti Vasario elgseną ir sprendimus, vis primenant, kad „iš tiesų turbūt yra kažin kokis žmogaus likimas arba kažin kokia nenumaldoma gyvenimo logika, iš kurios nubrėžto kelio mes nepajėgiame iškrypti". Veikėjo savianalizę pasakotojas papildo žvelgdamas iš laiko perspektyvos, todėl yra savotiškas antrininkas, tarsi jau subrendęs, daug patirties sukaupęs pats Liudas Vasaris. Galbūt todėl jis jaučiasi galįs brautis į veikėjo sielą, apibendrinti visą gyvenimą. Žinant autoriaus biografiją, šį kūrini galima suprasti kaip paties Putino parodytą savo dvasinės brandos kelią, o Liudo Vasario išgyvenimus – kaip savo lyrikos meninį komentarą, nes romano sąsajos su poezija gana akivaizdžios. Romane apstu įvairių sąvokų, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių. Pasakotojas kartais tampa kone šaltu racionaliu stebėtoju, lyg rengtų kokį mokslinį traktatą. Griežta sakinio sandara, tezių formulavimas, argumentavimas, terminijos gausa rodo jo intelektą. Dėl analitinio pasakojimo pobūdžio „Altorių šešėly" laikytinas ne tik psichologiniu, bet ir intelektualiniu romanu. I dalis „Bandymų dienos“. Seminarija Uždara, nuolat prieblandoje skendinti veiksmo erdvė – seminarijos koplyčia, Katedros skliautai – yra Vasario išgyvenimų ir apmąstymų fonas, o kartu jo vidinio pasaulio metafora. Jis ne sykį perkrato mintyse stojimo į seminariją motyvus. Daug lėmė tėvų noras, bet ir kiti „sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę": bodėjimasiskasdiene aplinka, troškimas pasiaukoti dideliam darbui, Maironio pavyzdys. Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje pažadins stipresni religinį jausmą, tačiau su nepasitenkinimu turi pripažinti: išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslas tekalba apie pasaulio nuodėmingumą. Vasaris skaudžiai junta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Artimo draugo Varnėno, kuriuo pasitikėjo ir kurį gerbė, pašalinimas iš seminarijos nugramzdina į dar gilesnę apatiją ir rezignaciją, mintyse sukelia chaosą. Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris išvysta Katedroje, sužadina „mistišką idealo ilgesį", pažintis su Liuce – meilės jausmą ir pakursto vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo niekada nepasieks, įkvepia Vasarį kurti, jis parašo pirmąjį eilėraštį. Kūryba teikia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, nes kunigo sutana yra atitverusi jį nuo pasaulio. Bet Vasaris sielojasi ne tik dėl egzistencinių dalykų bundančios meilės, kūrybos, atšalusių santykių su tėvais (tėvai sako sūnui „jūs, kunigėli"). Jautrios psichikos jaunuolis skaudžiai reaguoja į menkiausią įsivaizduojamo pasaulio ir tikrovės neatitikimą. Kai seminarijos inspektorius jį, jau antrakursį klieriką, be jokios priežasties perkelia į bendrą pirmakursių kambarį „labirintą“, Vasaris pasijunta tarsi skęstantis į „nevilties bedugnę“. II dalis „Eina gyvenimas“. Parapija Vasaris skiriamas vikaru į Kalnynų parapiją. Jis sąžiningai klauso išpažinčių, tvarko bažnyčią, laiko mišias. Entuziazmas išblėsta matant, kad jo uolumas tapęs pajuokos objektu. Vasaris bjaurisi klebonu Platūnu, vien laukais ir tvartais susirūpinusiu ūkininku, jam atgrasi ir kunigo Stripaičio politinė veikla. Jis jaučia, kad nesuartės ir su paprastais žmonėmis, nepajėgs įnešti šviesos į jų gyvenimą. Nuo sunkių, varginančių pareigų Liudas bėga į gamtą – ten, kur veržiasi jo meniška siela. Pažintis su baroniene Rainakiene jam atveria kitokį dvasios gyvenimą. Dvaras jį traukia „kaip kokia užburta pasakos pilis, kurioje piktas raganius slepia ir auksą, ir sidabrą, ir deimantus, ir perlus ir kalina gražuolę karalaite". Vasaris godžiai skaito iš dvaro parsineštas knygas, besišnekučiuodamas su drąsia ir išsilavinusia baroniene, pajunta savo verte, ima atviriau svarstyti kunigo ir poeto problemą. Tai pagautas entuziazmo ir kūrybinio įkvėpimo, tai vėl susigraužęs, kad elgiasi nederamai, vikaras Vasaris ieško atramos bendraudamas su pavyzdingais kunigais Ramučiu ir Šlavantų tėveliu, bet jų asketiška gyvensena jam svetima. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukia jo ryšius su Kalnynų parapija. Išvykdamas į užsienį tęsti mokslų, Vasaris stabteli ant kalvos žvilgsniu atsisveikinti su pirmąja savo darbo vieta ir staiga pamato, kaip kareivių susprogdintas bažnyčios bokštas smunka žemyn. Jam pasirodo, kad „griuvo ne vien tik bokštas, bet griuvo daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą". Simbolinis griūvančio bažnyčios bokšto vaizdas pranašauja Vasario išsivadavimą iš kunigų luomo varžtų. VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO KŪRYBOS REIKŠMĖ Gyvenimo pabaigoje V. Mykolaitis-Putinas rašė: „Aš žengiau į gyvenimą pačiu persilaužimo momentu. Juk aš ir mano karta esame dviejų epochų žmonės." Pasak Vytauto Kubiliaus, Putino kūryba iš tiesų liudija lietuvių kultūrinės savimonės persilaužimą: dogmatišką pasaulio atspindėjimą pakeitė laisva XX amžiaus mąstysena. Jis įtvirtino lietuvių literatūroje dramatiškos savijautos vaizdavimo ir intelektualios analizės pradus. Rašytojo gyvenimą veikė dramatiškiausi XX a. istorijos įvykiai ir sukrėtimai. Jo indėlis į lietuvių literatūrą išskirtinis, jis – vienas ryškiausių pomaironinės kartos poetų, psichologinio romano meistras. Be to, Putinas suformulavo ir moderniosios lietuvių literatūros teorinius pagrindus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!